CDS prastai atspindi nemokumo riziką

Kredito rizikos apsikeitimo sandorius (CDS – credit default swap) šiais laikais įdėmiai stebi ne vien analitikai, CDS‘ai tapo patogiu beveik standartizuotu įrankiu matuojant šalies ar kompanijos nemokumo riziką. Į CDS kreives akį užmeta ir A. Kubilius, prieš daugiau nei metus prasitaręs, jog Lietuvos CDS įvertis yra vienas svarbesnių rodiklių, rodantis ar teisinga linkme nukreipti Lietuvos vyriausybės veiksmai.

CDS iš esmės yra draudimo sandoris: viena sandorio šalis perka draudimą nuo trečios šalies nemokumo (ir už tai moka premijas, tačiau atsitikus nemokumo įvykiui, gaus išmoką), o kita – draudimą išrašo (ir už tai gauna premijas, bet turės sumokėti draudimo sumą, jeigu trečioji šalis tas nemoki). Sandoris vadinamas kredito rizikos apsikeitimo sandoriu, nes draudimo pirkėjas šiuo sandoriu pakeičia trečiosios šalies nemokumo riziką draudimo išrašytojo kredito rizika (nes ir draudėjai draudikai gali imti ir „užsilenkti“).

Iš CDS instrumentų kainos, padarius tam tikras prielaidas apie tai, kiek nuostolių galima patirti, jeigu CDS objektas taps nemokus, galima pasiskaičiuoti, kokia yra tikimybė, jog atsitiks nemokumo įvykis. Bet neseniai išleistas Fitch reitingų agentūros tyrimas teigia, jog CDS rinka nevertėtų taip jau labai pasitikėti. CDS rinka yra labai nelikvidi: geriausiu atveju per dieną vienos šalies CDS‘ais sudaroma gal kokie 10-15 sandorių, tad dėl nelikvidumo CDS kainos gali stipriai svyruoti. Ir ne tik gali, bet iš tiesų svyruoja: bankų CDS per dvejus metus pabrango 15 kartų, o nekilnojamo turto fondų – net 30 kartų. Fitch teigimu, šių sektorių reali nemokumo rizika tiek stipriai nesusvyravo: ten, kur CDS rinka pranašavo, jog bankrutuos kone kas trečia kompanija, nieko panašaus neatsitiko. Nemokumo atvejų padaugėjo, bet ne 30 kartų.

Kaip ir kiekvienai naujai finansinių instrumentų rinkai, tikriausiai CDS’ų rinkai reikia subręsti ir tapti likvidesniai, kad jis taptų efektyviai ir teisingai rodytų nemokumo tikimybes. Bet CDS sandoriai tampa vis plačiau naudojami reguliacinėje aplinkoje: jais norima naudotis nustatinėjant Bazelio III reikalavimus bankų kapitalo pakankamumui skaičiuoti. Ar tik ne per ankstokai, jeigu keletu sandorių galima rimtai paveikti rinkos kainą?

Comments Closed

4 Comments

  1. Fitch nėra ta nešališka įstaiga, kuriai svarbu tiesa apie CDS, kurie, kad ir kokie netobuli, geriau prognozuoja defaultus nei Fitch.

    Be to, nors ir be pagrindžiančio empirinio tyrimo, bet įtariu, kad 100 – 150 bps paklaidos ribose CDS’ai juda kartu su underlying obligacijų spreadais. Obligacijų rinka irgi nauja ir nelikvidi?

  2. Pritariu Šarūno Skyriaus komentarui. Dar pridėsiu, kad tiek CDS, tiek obligacijos prastai atspindi nemokumo tikimybę, viena iš daugelio priežasčių yra ta, kad rinkos žaidėjai nėra neutralūs didelių ekonominių katastrofų rizikai, ir jiems reikia primokėti, kad prisiimtų labai bjaurias rizikas.

  3. Sutinku, kad Fitch nėra pats objektyviausias pasisakytojas apie CDS :)
    Ir tikriausiai CDS nelabai kuo skiriasi nuo obligacijų spreadų. Bet pastaba visgi teisinga, jog kai žiniasklaidoje šiais laikais kalbama apie kredito riziką, dažniau galima išgirsti apie CDS, o ne apie obligacijų spreadus, nors būtent obligacijų rinka yra likvidesnė. Kaip pastebėjo Šarūnas, CDS dažnai įkainojami žiūrint į obilgacijų rinką, ir žymiai rečiau atvirkščiai.

  4. Į CDS žiūrint “grubiai”, tai yra draudimo sandoris, bet iš esmės, teisiškai – ne. Pagrindinė priežastis – neprivalai turėti turto, kurį nori apsidrausti.

Comments are closed.