Dar vieno analitiko svetainė

Paskutinius kelis mėnesius obligacijų rinkose Lietuva, kaip ir kitos Europos Sąjungos periferinės valstybės nėra labai mėgiama: Lietuvos euroobligacijų pajamingumai gana stipriai šoktelėjo į viršų, o kartu pabrango ir apsidraudimo nuo Lietuvos defolto (CDS) kaina. Šiandienos vz.lt rašo, kad vyriausybė šiuo metu mano, jog tarptautinės finansų rinkos du-tris mėnesius Lietuvai yra uždarytos ir pasiskolinti ten pinigų neįmanoma, tad vienareikšmiškai reikės taupyti. Tiesos tame tikriausiai nemažai, bet tikėtina, jog situacija nėra tokia tragiška. Taip, dabar skolintumėmės brangiau nei bet kada per paskutinius dvejus metus (Lietuvos CDS grįžo į 2009-ųjų pabaigos lygį), bet tie laikai, kai į rinkas galėjome išeiti tik su beveik dešimties procentų palūkanomis dar tikrai neatėjo.

Lietuvos CDS ir 2017 metų USD obligacijų pajamingumai pastaruoju metu šuoliuoja aukštyn, bet panikuoti gal dar ankstoka

Tikriausiai galima sutikti su tuo, jog Lietuvos skolinimosi sąlygų pablogėjimas susijęs ne tiek su Lietuvos vyriausybės politika, bet labiau su užsienio investuotojų baimėmis ir bendru rizikos apetito sumažėjimu: skolintis tampa brangiau ne vien Lietuvai, bet ir kitoms šalims ES periferijoje. Gali būti, jog Lietuvos obligacijos pinga ir dėl to, jog labai nemaža jų dalis yra išleista JAV doleriais, o Europoje pastaruoju metu jaučiamas tam tikras JAV dolerių trūkumas, sklando gandai apie JAV pinigų rinkos fondus, kurie atitraukinėja lėšas iš Europos bankų.

PS. Džiugu, kad vyriausybė intensyviai stebi (ir supranta) finansų rinkas bei CDS rodiklius, bet gali pasirodyti, jog CDS pigimas priklauso tik nuo vyriausybės politikos, o CDS brangimas tik nuo rinkų situacijos – tiesa yra kažkur per vidurį : )

Prieš kelias dienas baigiau skaityti žinomo JAV chirurgo Atul Gawande knygą „The Checklist Manifesto“. Tai knyga apie kontrolinius sąrašus (angl. checklists) ir kaip jie gali žymiai pagerinti sprendimų priėmimą sudėtingose situacijose ar tiesiog pagerinti darbo rezultatus ten, kur atrodytų reikia labai daug žinių ir profesionalumo.

Kontroliniai sąrašai pirmiausia plačiai paplito aviacijoje: tai tiesiog ant vieno popieriaus lapo surašyti keli punktai, kuriuos pilotas turi patikrinti prieš pradėdamas skrydį. Ar yra degalų? — Yra. Ar sparnai apipurkšti skysčiu, kuris neleidžia susidaryti ledui? — Taip. Ar turime oro prognozes? — Taip. Ir panašiai. Kiekvienas užrašytas klausimas ir priminimas atrodo savaime suprantamas ir patyręs pilotas tikrai neturėtų jo pamiršti. Kai kurie klausimai net gali pasirodyti kvailoki, bet pats procesas, kai pereinama per kontrolinį sąrašą leidžia išvengti klaidų, kurios gali būti labai skaudžios: kiekvienas patyręs pilotas gali vieną dieną būti dėl kokios nors priežasties išsiblaškęs ir netyčia praleisti kokį nors esminį punktą.

Būdamas chirurgu, autorius kasdieną susiduria su sudėtingomis operacijomis, kurios susideda iš daug paprastų veiksmų, kuriuos nesunku praleisti, ypač tokiose stresinėse situacijose, kai paciento gyvybė kabo ant plauko, kraujas liejasi laisvai, o medicininė technika ima ir užsiožiuoja. Pastebėta, jog chirurgai gana dažnai (kas kelias operacijas) pamiršta atlikti kokį nors esminį veiksmą – nenusiplauna rankų, nedezinfekuoja įrankių, užmiršta paklausti apie paciento alergijas ar nesuleidžia antibiotikų. Kiekvienas iš šių neatliktų veiksmų dažnai sukelia komplikacijas (ankstesnėje Atul Gawande knygoje „Better“ sužinojau, kad jos tikrai neretos, o tokios istorijos, kai chirurgai palieka žmogaus kūne kokį nors instrumentą atsitinka vos ne kas mėnesį). Tiesiog chirurgija yra labai sudėtinga, ir gydytojams labai sunku prisiminti kiekvieną veiksmą, kurį reikia atlikti prieš operaciją. Jeigu visi tie veiksmai surašomi į kontrolinį sąrašiuką, kurį prieš kiekvieną operaciją garsiai perskaito ir patikrina vyresnioji seselė, komplikacijų sumažėja beveik perpus, nes klaidų dėl užmaršumo žymiai sumažėja.

Skaitant šią knygą kirbėjo mintis, jog kontrolinius sąrašus būtų puikiai galima pritaikyti ir renkantis akcijas investicijoms. Kiekviena nagrinėjama bendrovė ra labai sudėtinga, ir net patyręs analitikas gali nesunkiai joje ką nors pražiopsoti. Tad vertėtų susidaryti kontrolinį sąrašą dalykų, kuriuos būtina peržiūrėti bendrovėje prieš darant investicinius sprendimus. Ar aiški akcininkų struktūra? Ar moka dividendus? Ar užskolinimas ne per didelis? Kokia situacija su konkurentais?… Tikiu, kad tai galėtų padėti išvengti bent dalies  investavimo klaidų.

Nepaisant labai jau kičinio knygos pavadinimo (sutikite, „You Can Be a Stock Market Genius“ didele kokybe nekvepia) paskutinė Joel Greenblatt knyga nenuvylė. Kaip ir prieš porą metų skaitytoje „The Little Book that Beats the Market“ (kuri man irgi labai patiko), joje galima rasti labai paprastų ir aiškių idėjų apie investavimą į nuvertintas kompanijas. Šį kartą Joel Greenblatt rašo apie gana specifinę nišą, kurioje galima ieškoti nuvertintų investicijų: jis siūlo atkreipti dėmesį į sudėtingus įmonių restruktūrizavimus, perėmimo sandorius, bankroto procedūras ir panašiai. Iš pradžių tai gali pasirodyti baugiai sudėtinga, bet įdėtas papildomas darbas į idėjos nagrinėjimą dažniausiai atsiperka su kaupu.

Greenblatt rašo, jog ypač daug puikių minčių gali kilti stebint „spin-off“ sandorius. „Spin-off“ – tai toks įmonės restruktūrizavimas, kai egzistuojanti kompanija atskiria tam tikrą savo veiklą į kitą įmonę ir šią naująją kompaniją parduoda (nors gal ir ne visą). Tokių pavyzdžių turime ir Lietuvoje: Žemaitijos Pieno Investicija, ALT Investicijos (tiesa, čia sėkmės mažiau…). Kompanija gali norėti atskirti savo veiklą tam, kad atskiriamo padalinio vadovai būtų labiau motyvuoti per opcionus, tam kad galėtų gauti leidimą įsigyti kokį nors naują verslą ar tiesiog norėdama išgryninti savo pagrindinę veiklą. Neretai atskiriamas verslas nėra jau toks blogas, o jei ir darbuotojai bei vadovai tampa sumotyvuoti labiau stengtis, tikėtina, jog atskirto verslo rezulutatai po atskyrimo gali pagerėti. Bet Greenblatt siūlo investuoti į tokias atskirtas kompanijas ne dėl to. Dažniausiai po tokio atskyrimo naujosios kompanijos, ypač jeigu jos nėra didelės, kainuoja labai pigiai todėl, kad buvę motininės kompanijos akcininkai skuba išsiparduoti akcijas beveik į nieką nekreipdami dėmesio. Juos galima suprasti: įsivaizduokime didelio fondo valdytoją, kuris turėjo kompanijos A akcijų už 10 milijonų dolerių. Kompanija A atskyrė savo nekilnojamo turto verslą į įmonę B, kurios akcininku automatiškai tapo ir investicinis fondas. Bėda ta, kad kompanija B yra gal šimtą kartų mažesnė už kompaniją B, o dabar fondų valdytojas turi sekti (t.y. skaityti analizes, susitikinėti su vadovais ir t.t.) nebe vieną investiciją, o dvi: kompaniją A, į kurią investuota 9,9 milijonai dolerių ir kompaniją B, kurios akcijose yra 0,1 milijonas dolerių. Tikėtina, jog jis nesuks sau smegenų ir ilgai negalvojęs tiesiog ims ir parduos kompanijos B akcijas bet kokia kaina. Ir tokių pardavėjų rinkoje bus nemažai, tad kompanijos B akcijos turėtų pigti. Tada jas ir reikia pirkti, nes pasibaigus tokiems pusiau priverstiniams pardavimams ir praėjus kiek laiko, labai tikėtina, jog kompanijos B akcijos bus vertinamos rinkoje be jokių nuolaidų.

Panašios situacijos gali atsitikti ne vien su spin-off’ais. Taip gali įvykti ir jei kompanija restruktūrizuojama po bankroto ir investuotojai šio proceso metu gauna keleto rūšių obligacijų bei naujų akcijų. Galbūt kai kurie instituciniai investuotojai gali investuoti tik į akcijas, tad jie iš karto pardavinės netikėtai gautas obligacijas, ar atvirkščiai: kai kas gali investuoti tik į obligacijas ir akcijos jų nedomina. Kuo sandoris sudėtingesnis, tikėtina, jog galimybių uždirbti iš rinkos neefektyvumo yra daugiau.

Savaime suprantama, toks investavimas reikalauja nemažai žinių ir finansinių atskaitų skaitymo, bet patys principai nėra sudėtingi. Todėl Joel Greenblatt ir yra mano vienas mėgstamiausių autorių apie investicijas.

ATNAUJINIMAS: Pasirodo, ėmiau čia viską ir supainiojau. Ši Greenblatt knyga visai ne nauja (ji išleista pirmą kartą dar gūdžiais 1999-aisiais). Paskutinė jo knyga, išleista šiemet yra „The Big Secret for the Small Investor“, kurios nesu skaitęs.

Skaitydamas paskutinę BIS ketvirtinę apžvalgą joje radau įdomų grafiką (48 puslapis), kuris rodo, kaip dosniai užsienis skolindavo Baltijos valstybėse prieš pat krizę ir kaip stipriai šiuo metu šios skolintos lėšos atitraukinėjamos (nors gal tai netinkamas žodis, gal tiesiog paskolos grįžta namo). Įdomu tai, jog lyginant su Airija ar Vengrija, Baltijos šalys laikosi gana neblogai ir bendras skolinimas ne finansiniam sektoriui pastaruosius pusantrų metų faktiškai nebemažėja, nepaisant to, jog pinigai į užsienį (sugrąžintų paskolų pavidalu) plūsta beveik taip sparčiai, kaip jie plūdo į Baltijos valstybes bumo metu.

Paskolos nefinansiniam privačiam sektoriui Baltijos šalyse, bUSD. Raudona linija - nefinansinio privataus sektoriaus kreditavimas; žalia brūkšninė linija - tarptautinis bankų kreditavimas (netto); spalvotas plotas - tiesioginės užsienio paskolos nefinansiniam privačiam sektoriui.

Tiesa, mūsų bankinio sektoriaus skolos užsieniui sumažėjo dar tik trečdaliu, dar tikėtina, jog šis procesas artimiausiu metu dar tęsis. Jeigu tikėti Azijos krizės istorija, tai bankinio sektoriaus užsienio finansavimas sumažėja keletą kartų, tad valymosi mums liko nemažai.

Jau senokai taip nebuvau pasipiktinęs kokiu nors save rimtu laikančio ekonomisto straipsniu kaip kad šiandien lrytas.lt pasirodžiusiu Stasio Jakeliūno rašiniu apie Baltarusijos ir Lietuvos ekonominės padėties palyginimą. Šiame straipsnyje labai prie daug ko galima prikibti, bet visgi į dideles polemikas nesileisiu: iš tiesų Baltarusija ir Lietuva sprendžia krizę labai skirtingais būdais, tad laikas puikiai parodys, kuris iš jų buvo veiksmingesnis. Manau, kad jau dabar atsakymas yra akivaizdus.

Visgi labiausiai norisi pastebėti, jog Stasys visiškai iškreipia faktus apie Baltarusijos skolinimosi galimybes bei rinkoje įkainotą jos bankroto riziką. Iš tiesų, Baltarusijos nėra labiausiai rizikingų (skaičiuojant pagal bankroto tikimybę) pasaulio valstybių dvidešimtuke, kuriame Lietuva užima 14 vietą: bet jos ten nėra todėl, kad niekas neprekiauja Baltarusijos kredito apsikeitimo sandoriais (Credit Default Swaps, CDS). Jeigu jie ir yra, tai jie tokie nelikvidūs, jog duomenys apie jų kainas nepatenka į Bloomberg terminalus.

Tiesa, labai nesunku suprasti, ką iš tiesų rinkos galvoja apie Baltarusijos kredito riziką. Baltarusija turi išleidusi dvi JAV doleriais denominuotas euroobligacijų emisijas: viena jų bus išperkama 2015 metais, o kita – 2018-aisiais. Šiuo metu šių obligacijų rinkoje galima nusipirkti su 11,5-11,8 procento pajamingumu. Tai labai realus rodiklis, už kiek palūkanų šiuo metu finansų rinka yra pasiryžusi skolinti Baltarusijai. Lietuva irgi turi JAV doleriais išleistų euroobligacijų. 2015-ais metais išperkamų Lietuvos vertybinių popierių pajamingumas šiandien siekia maždaug 3,4 procento, o 2017-ais išperkamų — apie 4,4 procento. Tas skirtumas tarp Baltarusijai siūlomų 11,5 procentų palūkanų ir Lietuvai siūlomų 4 procentų manau viską ir pasako.

Jeigu Baltarusijos CDS sandoriais būtų aktyviai prekiaujama, jis turėtų kainuoti apie 900-1000 bazinių punktų, kas yra žymiai arčiau Graikijos (kuri su maždaug 1400 bazinių punktų užima pirmą vietą tarp rizikingiausių pasaulyje), nei Lietuvos, kurios penkerių metų dolerinis CDS kainuoja apie 200 bazinių punktų.

Skurdžioms valstybėms dažniausiai didžiausia su emigracija susijusi problema yra „protų nutekėjimas“. Kokia nors skurdi Afrikos (nors nebūtinai ir Afrikos: tinka tai ir Lietuvai) valstybė išleidžia palyginus daug resursų tam, kad išmokyti kokį nors daktarą ar suteikti aukštąjį išsilavinimą inžinieriui, o šis ima ir tik pabaigęs mokslus susikrauna daiktus ir išskrenda į kur nors į Vakarus kurti BVP ne savo tėvynėje. Apmaudu ir, atrodytų, didelis nuostolis valstybei, kurioje galbūt ne visi piliečiai ir pakankamai pavalgyti turi.

Bet šios savaitės The Economist pateikia labai įdomų požiūrį: visgi gali būti, jog vargšė Afrikos valstybė čia nieko nepraranda, o kaip tik priešingai – uždirba. Toks naujai iškeptas daktaras ar inžinierius gyvendamas Vakaruose gali uždirbti dešimtį kartų didesnį atlyginimą, nei likęs namie, o šio itin didelio atlyginimo Afrikos standartais pakanka nemažai lėšų sutaupyti ir parsiųsti perlaidomis namo, kur tikriausiai gyvena tėvai ar kitokie giminės. Manoma, kad šios perlaidos per emigranto gyvenimą tėvynei pilnai atperka investiciją į piliečio mokslą: giminės, gavę perlaidas, sumoka valstybei dalį šių lėšų per vartojimo bei kitokius mokesčius.

Yra ir kitų privalumų: jau vien dėl to, kad žmonės tiki, kad galima gavus išsilavinimą puikiai uždirti užsienyje, ima labiau siekti mokslo. Emigruoja ne visi, bet visuomenės raštingumas ir žmogiškasis kapitalas didėja. Be to, dalis (nors gal ir nedidelė) emigrantų grįžta pasisėmę patirties, ir ją gali puikiai pritaikyti savo tėvynėje.

Praėjusią savaitę lankiausi Kijeve, kur vyko vienų didžiausių brokerių Dragon Capital organizuota konferencija. Paskutinį kartą Ukrainoje buvau dar prieškriziniais laikais, 2008-aisiais. Šiemet glamūro mažiau, vakarėliai ramesni, kai kurie bankininkai net nusiteikę gana atsargiai ir netrykšta noru septynmyliais žingsniais skubėti užsiimti rinkos dalies.

Bet daugelis dalykų nesikeičia. Kiekvienais metais konferencijos Ukrainoje turi vieną viską apimančią “temą”, kurią bandoma parduoti: šiemet tai žemės ūkio kompanijos. Tik jau nebe tokios, kurių verslo modelis buvo pastatytas ant to, jog jau tuoj tuoj baigsis žemės moratoriumas, bus leista laisvai prekiauti žemėmis, tai jos ims ir pabrangs keletą kartų ir visi mes būsime turtingi. Apie žemės kainas šioje konferencijoje nė šnipšt. Kaip ir apie nekilnojamo turto vystytojus, kurių konferencijose prieš keletą metų būdavo daugiau nei gražių merginų Kreščiatike.

Ukrainos ekonomika turi artimiausiu metu labai stabiliai augti (sako, jog po 4-5 procentus kasmet, ir tai jai niekas nesutrukdys), infliacija sutramdyta (šiek tiek mažiau nei 10% gali būti šiemet), grivna šiek tiek pasilpninta, bet kažkodėl visi įtikėję, jog ji turėtų būti stabili. Nors pats centrinio banko atstovas sakė, jog norėtųsi, jog grivnos kursas būtų lankstesnis (mano mintyse tai dažniausiai reiškia jos silpninimą). Augančios žaliavų kainos gana įdomiai veikia Ukrainos ekonomiką: plieno gamintojai bei visokie anglies kasėjai labai greitai teigiamai pajunta pasaulinių kainų augimą ir jis beveik tuoj pat persiduoda į jų rezultatus (bei teigiamą įtaką BVP), tuo tarpu dujos ir nafta neigiamą įtaką BVP padaro su maždaug 9 mėnesių lagu. Paskutinis naftos šuolis Ukrainos augimą gali apkarpyti kažkur rudenį.

Viena didžiausių Ukrianos problemų yra korupcija bei noras viską kontroliuoti: pradedant kapitalo srautais, valiutos konversijomis, eksporto kvotomis ir baigiant subsidijomis, duonos kainų nustatymu ir kitais sunkiai suvokiamais dalykais. Visa ta reguliacija man rodos Ukrainoje nieko neatneša, nes tie, kas duoda kyšius ir turi pinigų, visada gauna ir reikiamas kvotas ir sugeba pinigus iš šalies išvežti be didesnių problemų. Bet pakalbėjus su ukrainiečiais tai jaučiasi jų nostalgija stiprios rankos politikai. Gal dėl to, kad seniai toje šalyje jau palaida bala.

Bankinis sektorius į visą atsigavimą žiūri gana atsargiai ir prognozuoja tik nedidelį paskolų portfelio augimą. UkrSoc banko atstovai sakė, jog dar prieš metus jie turėjo nulinį (!) limitą pirkti Ukrainos vyriausybės obligacijas, o centriniame banke laikydavo tik tiek pinigų, kiek minimaliai reikia pagal reikalavimus — visi kiti pinigai automatiškai būdavo pervedami į užsienį. Dabar padėtis pasikeitusi, bet gal tik šiek tiek. Verslas kredituojamas nebent apyvartinėms lėšoms, investiciniams projektams pinigų bankai neduoda, nes įmonės prieš kelis metus rimtai perinvestavo į naujas gamyklas bei įrengimus, kurie ir dabar stovi nepanaudoti. Vieninteliai, kurie laisvai skolina ir didina savo rinkos dalį yra Rusijos bankai (VTB ir Sber): ar jie iš tiesų nemato rizikų, ar visgi veikia politiniai motyvai, sunku suvokti. Tikriausiai tiesos yra ir ten, ir ten.

Vietinių obligacijų rinkoje kažkas naujo: pradėjo kompanijos leisti obligacijų emisijas, kuriose kasmet nebėra put opcionų. Po truputį ilgėja išleidžiamų obligacijų trukmė: vienam bankui pavyko išsileisti net trejų metų emisiją (už 17.5 procento palūkanų). Tad gal iš tiesų tikėjimo grivna atsiranda. Nors metams apdrausti USD/UAH porą kainuoja apie 7%.

Lenkija tikriausiai buvo vienintelė valstybė Vidurio ir Rytų Europoje, kuri per pastarąją krizę išvengė ekonomikos nuosmukio. Bet praėjusią savaitę pasirodė komentarų, jog Lenkijos makroekonominėje statistikoje kažkas nevisai tvarkoje: Lenkijos centrinis bankas savaitei atidėjo einamosios sąskaitos statistikos skelbimą. Įtarimai pasitvirtino – einamosios sąskaitos deficitas iš tiesų netikėtai išaugo. Pasirodo, jog kažkokiu būdu Lenkijos importas buvo apskaitomas 10-15 milijardų eurų mažesnis nei iš tikrųjų. Tai nėra toks jau menkas skaičius, jis sudaro beveik 4% nuo BVP.

Jeigu tai tiesa, Lenkijos makroekonominiai rodikliai turėtų gana žymiai pasikeisti. Pirmiausia, Lenkija tikrai turėtų turėti didesnį einamosios sąskaitos deficitą, kuris gali signalizuoti, jos šalies vartojimas neatitinka jos išgalių. Be to, tikėtina, jog Lenkijos BVP yra irgi panašiu dydžiu mažesnis, tad Lenkijos ekonomikos stebuklas gal iš tikrųjų yra visai ne stebuklas, o viena didelė klaida statistikoje. Savaime suprantama, jeigu BVP mažesnis, tai ir visokiausi skolos nuo BVP rodikliai bei biudžeto deficitai irgi yra blogesni.

Plačiau apie šią problemą kol kas nelabai kur yra pasiskaityti, o detaliausią analizę pateikia Danske bankas.

Vienintelė likusi totalitarinė komunistinė valstybė Šiaurės Korėja mane masina lygiai taip pat kaip kokia nors autokatastrofa: žiūrėti baisu, naudos nėra, bet akių niekaip negali atitraukti. Todėl JAV žurnalistės Barbaros Demick knygą surijau labai greitai.

Kasdienis Šiaurės Korėjos žmonių gyvenimas iš tiesų labai baisus. Jis tiek baisus, jog net sunku pilnai suvokti žmonių kančią: jeigu mes Sovietų Sąjungoje stovėdavome ilgose eilėse prie maisto produktų ir džiaugdavomės gavę kiaušinių ar tirpios latviškos kavos, tai šiaurės korėjiečiai džiaugiasi gavę kukurūzinių miltų (saujelė ryžių tėra tik graži svajonė). Paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje kilęs badas nusinešė begales gyvybių, žmonės buvo priversti valgyti maltą pušies tošį ar rinkti žolę ir taip gelbėtis nuo bado. O kai pilvas tuščias, apie jokį progresą kalbėti negalima.

Įdomu tai, jog nuo pat kūdikystės mokyti už viską dėkoti puikiajam šalies vadui ir veikiami propogandos, šiaurės korėjiečiai nuoširdžiai tiki, jog jų šalis visgi yra pati turtingiausia ir geriausia pasaulyje, o visi jų kaimynai gyvena žymiai skurdžiau. Kai visa informacija griežtai kontroliuojama, o šalies piliečiai neturi jokio sąlyčio su išoriniu pasauliu, Libijos stiliaus sukilimo vargu ar galima kada nors tikėtis. Mirus didžiajam vadui Kim Il-sung visų žmonių veidais tekėjo ašaros: tikriausiai daugiausiai iš baimės pasirodyti, jog per mažai gedi (o tai automatiškai reiškia koncentracijos stovyklas, iš kurių ne tiek jau daug šansų pargrįžti), bet kartu ir nuoširdžiai, mat jo mirtis 1994-ais metais beveik sutapo su Šiaurės Korėjos didžiausio ekonominio nuosmukio ir bado pradžia. Žlugus Sovietų Sąjungai, o Kinijai vis tvirčiau einant link rinkos ekonomikos modelio nebeliko kam subsidijuoti niekam verto Šiaurės Korėjos ūkio.

Kontrastas tarp Šiaurės ir Pietų Korėjų milžiniškas. Dabar net sunku patikėti, jog tik susiskaldžius Korėjos valstybei šiaurė buvo ekonomiškai stipresnė, joje buvo koncentruota daugiau pramonės ir ji turėjo daugiau gamtinių išteklių. Pabėgėliams iš Šiaurės gana sunku pradžioje adaptuotis vakarietiškame Pietų pasaulyje, ir tai nieko stebėtino, nes jiems net pilnas ryžių dubenėlis tris kartus per dieną atrodo neregėta prabanga. Tuo tarpu greitas, pilnas reklamų ir vakarų kultūros pasaulis pietuose kelia išgastį, pasimetimą ir atstūmimo jausmą. Kai kurie pabėgėliai net dabar turi gana švelnią nuomonę apie Šiaurės lyderius, juos lydi tam tikra nostalgija ir lėtesnio gyvenimo tempo ilgesys. Primena garsųjį George Orwell romaną 1984, kurio pabaigoje net ir didžiausi disidentai visgi supranta, jog jie iš tiesų mylėjo Didįjį Brolį.

Atrodo, jog Baltarusija rimtai pritrūko valiutos rezervų. Vakar vakare Baltarusijos centrinis bankas vietiniams bankams nebepardavinėja tvirtos valiutos. Tiesa, žadama, jog valiutą vėl bus galima išsikeisti nuo balandžio pirmosios, bet dabar laisvas valiutos keitimas bus stipriai ribojamas. Jau anksčiau buvo apsunkintas negrynosios valiutos keitimas (reikėjo apie tai banką įspėti prieš 30 dienų), bet iki vakar vakaro grynaisiais vis dar galėjai Baltarusijos rublius pasikeisti į užsienietišką valiutą. To priežastis paprasta: šaliai baiginėjasi užsienio valiutos rezervai, tad bandoma kaip nors išvengti visiškos valiutos krizės. Per pirmuosius porą šių metų mėnesių valiutos atsargos susitraukė iki 4 milijardų JAV dolerių ir dabar jų užtenka tik kelių savaičių importo srautui apmokėti.

Baltarusija jau ne kartą devalvavo Baltarusijos rublį, bet tikriausiai neišvengiama, jog jai vėl reikės imtis savos valiutos nuvertinimo. Kadangi centriniame banke rublių į dolerius neišsikeisi, atsirado ir šešėlinė rinka, kuri jau įskaičiuoja 25% valiutos devalvavimą.

Baltarusijos obligacijų rinkoje tam tikra sumaištis. Pajamingumai staigiai kilo jau praėjusią savaitę, kai aną antradienį reitingų agentūra Standard&Poor’s sumažino Baltarusijos kredito reitingą nuo B+ iki B. Šalies einamosios sąskaitos deficitas 2010 metais siekė 15%, ir nelabai matosi prošvaisčių, kad jis smarkiai gerėtų. Toks didelis deficitas stipriai valgo užsienio valiutos atsargas ir dėl to Baltarusija yra labai priklausoma nuo užsienio finansavimo. Mūsų kaimynai pagalbos ieško pas didįjį brolį — iš Rusijos jie paprašė 3 milijardų JAV dolerių paskolos, bet šie irgi lengva ranka pinigų nežarsto ir tikriausiai reikalaus panašių sąlygų kaip ir Tarptautinis Valiutos Fondas (su kuriuo Lukašenka neitin draugauja). Ta proga 5 metų trukmės Baltarusijos obligacijas galima nusipirkti už 12-13% pajamingumą, nors dar prieš kelias savaites jis siekė tik 8-9%.

Baltarusijos ekonomika pastatyta ant subsidijuojamų iš Rusijos energetinių resursų ir re-eksporto. Realiai rusai laiko visas vadžias: jeigu Gazpromas padidintų dujų kainą, ir Rusija įvestų importo iš Baltarusijos apribojimus, šiai šaliai matyt būtų ne pyragai.