Potenciali klaida Lenkijos statistikoje: BVP gali būti 4% mažesnis

Lenkija tikriausiai buvo vienintelė valstybė Vidurio ir Rytų Europoje, kuri per pastarąją krizę išvengė ekonomikos nuosmukio. Bet praėjusią savaitę pasirodė komentarų, jog Lenkijos makroekonominėje statistikoje kažkas nevisai tvarkoje: Lenkijos centrinis bankas savaitei atidėjo einamosios sąskaitos statistikos skelbimą. Įtarimai pasitvirtino – einamosios sąskaitos deficitas iš tiesų netikėtai išaugo. Pasirodo, jog kažkokiu būdu Lenkijos importas buvo apskaitomas 10-15 milijardų eurų mažesnis nei iš tikrųjų. Tai nėra toks jau menkas skaičius, jis sudaro beveik 4% nuo BVP.

Jeigu tai tiesa, Lenkijos makroekonominiai rodikliai turėtų gana žymiai pasikeisti. Pirmiausia, Lenkija tikrai turėtų turėti didesnį einamosios sąskaitos deficitą, kuris gali signalizuoti, jos šalies vartojimas neatitinka jos išgalių. Be to, tikėtina, jog Lenkijos BVP yra irgi panašiu dydžiu mažesnis, tad Lenkijos ekonomikos stebuklas gal iš tikrųjų yra visai ne stebuklas, o viena didelė klaida statistikoje. Savaime suprantama, jeigu BVP mažesnis, tai ir visokiausi skolos nuo BVP rodikliai bei biudžeto deficitai irgi yra blogesni.

Plačiau apie šią problemą kol kas nelabai kur yra pasiskaityti, o detaliausią analizę pateikia Danske bankas.

Barbara Demick: Neturime ko pavydėti. Šiaurės Korėjos kasdienybė

Vienintelė likusi totalitarinė komunistinė valstybė Šiaurės Korėja mane masina lygiai taip pat kaip kokia nors autokatastrofa: žiūrėti baisu, naudos nėra, bet akių niekaip negali atitraukti. Todėl JAV žurnalistės Barbaros Demick knygą surijau labai greitai.

Kasdienis Šiaurės Korėjos žmonių gyvenimas iš tiesų labai baisus. Jis tiek baisus, jog net sunku pilnai suvokti žmonių kančią: jeigu mes Sovietų Sąjungoje stovėdavome ilgose eilėse prie maisto produktų ir džiaugdavomės gavę kiaušinių ar tirpios latviškos kavos, tai šiaurės korėjiečiai džiaugiasi gavę kukurūzinių miltų (saujelė ryžių tėra tik graži svajonė). Paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje kilęs badas nusinešė begales gyvybių, žmonės buvo priversti valgyti maltą pušies tošį ar rinkti žolę ir taip gelbėtis nuo bado. O kai pilvas tuščias, apie jokį progresą kalbėti negalima.

Įdomu tai, jog nuo pat kūdikystės mokyti už viską dėkoti puikiajam šalies vadui ir veikiami propogandos, šiaurės korėjiečiai nuoširdžiai tiki, jog jų šalis visgi yra pati turtingiausia ir geriausia pasaulyje, o visi jų kaimynai gyvena žymiai skurdžiau. Kai visa informacija griežtai kontroliuojama, o šalies piliečiai neturi jokio sąlyčio su išoriniu pasauliu, Libijos stiliaus sukilimo vargu ar galima kada nors tikėtis. Mirus didžiajam vadui Kim Il-sung visų žmonių veidais tekėjo ašaros: tikriausiai daugiausiai iš baimės pasirodyti, jog per mažai gedi (o tai automatiškai reiškia koncentracijos stovyklas, iš kurių ne tiek jau daug šansų pargrįžti), bet kartu ir nuoširdžiai, mat jo mirtis 1994-ais metais beveik sutapo su Šiaurės Korėjos didžiausio ekonominio nuosmukio ir bado pradžia. Žlugus Sovietų Sąjungai, o Kinijai vis tvirčiau einant link rinkos ekonomikos modelio nebeliko kam subsidijuoti niekam verto Šiaurės Korėjos ūkio.

Kontrastas tarp Šiaurės ir Pietų Korėjų milžiniškas. Dabar net sunku patikėti, jog tik susiskaldžius Korėjos valstybei šiaurė buvo ekonomiškai stipresnė, joje buvo koncentruota daugiau pramonės ir ji turėjo daugiau gamtinių išteklių. Pabėgėliams iš Šiaurės gana sunku pradžioje adaptuotis vakarietiškame Pietų pasaulyje, ir tai nieko stebėtino, nes jiems net pilnas ryžių dubenėlis tris kartus per dieną atrodo neregėta prabanga. Tuo tarpu greitas, pilnas reklamų ir vakarų kultūros pasaulis pietuose kelia išgastį, pasimetimą ir atstūmimo jausmą. Kai kurie pabėgėliai net dabar turi gana švelnią nuomonę apie Šiaurės lyderius, juos lydi tam tikra nostalgija ir lėtesnio gyvenimo tempo ilgesys. Primena garsųjį George Orwell romaną 1984, kurio pabaigoje net ir didžiausi disidentai visgi supranta, jog jie iš tiesų mylėjo Didįjį Brolį.