Christopher McDougall: Born to Run

Pasirodo, ilgų distancijų bėgimas yra labai keista sporto šaka: standartiškai net devyni iš dešimties bėgikų per metus patiria traumas. Bet užtat tai tikriausiai vienintelis toks sportas, kuriame šešiašdešimtmečiai atletai gali kaip lygūs su lygiais lenktyniauti su devyniolikmečiais (manoma, kad pats sportinės formos pikas pasiekiamas ties maždaug 27-eriais metais, bet po to forma prastėja labai lėtai).

Knyga „Born to Run“ turėtų patikti visiems, kas bėgioja arba tuo domisi: ji apie ultramaratonininkus ir Meksikoje gyvenančią Tarahumara indėnų gentį, kuri, gali būti, yra greičiausi pasaulio ilgų nuotolių bėgikai. Šie indėnai mėgsta rengti dviejų parų bėgimo varžybas, kurių metu gali nubėgti kelis šimtus mylių (o tai dešimt kartų ilgiau nei maratonas!). Knygoje teigiama, jog galimybė bėgti ilgas distancijas yra vienas svarbiausių evoliucijos būdu įgytų žmogaus ginklų: gal koks jaguaras ir gali bėgti greitai, bet tik trumpus nuotolius, tuo tarpu žmogus gali palaikyti tą patį bėgimo tempą kone visą dieną. Nei vienas gyvūnas taip greitai nesugeba atsiaušinti prakaitavimo būdu: gyvūnai dažniausiai aušinasi giliai kvėpuodami ir iškišę liežuvį, tad sparčiai bėgant neilgai trunka, kai jiems kyla perkaitimo grėsmė, tad jie turi sulėtėti. Sakoma, jog Afrikoje yra genčių, kurios vis dar medžioja antilopes jas tiesiog nuvarydami nuo kojų: po pusdienio gainiojimosi antilopė tiesiog nebepavelka kojų.

Bet kodėl dabartiniai bėgikai tokie neatsparūs ir taip greitai gauna traumas? Juk jeigu mes evoliucionavome į tokius gerus bėgikus, tai kodėl dabar beveik visi bėgikai greitai susižeidžia? Knygoje teigiama, jog problema yra brangiuose bėgimo batuose, nes jie per daug bando koreguoti kojos judėjimą. Kuo brangesni batai, tuo didesnė tikimybė susižeisti, o geriausiai bėgti basomis. Iš tiesų, bėgant basomis, kojos statomos visiškai ne taip, kaip bėgant su sportiniais bateliais. Su batais koja dažniausiai nusileidžia ant kulno, tuo tarpu bėgant basomis kulnas beveik iš vis neliečia žemės. Indėnai ir basakojės Afrikos tautelės, kurios kasdien bėgioja ne tiek ir mažai, traumų beveik negauna.

Comments Closed

5 Comments

  1. Devyni iš dešimties? Mėgstu bėgiot, bet nepamenu kad paprasčiausiai bėgdamas kada nors būčiau gavęs traumą, tuo labiau rimtą.

  2. achilas, daugiau niekas negali sugest pakankamai vartojant papildu net per intensyvias treniruotes.

  3. Nesamonės.

    Toji “statistika” yra, cituoju, “One study found”. Labai primena http://roberto.blogas.lt/mokslininkai-nustate-220.html :)

    Ką galima dar sakyti, kai autorius pradeda straipsnį žodiais “I was sick of the constant injuries”? :) Kai praktikoje, ilgų nuotolių bėgime traumos yra ypač retos.

    Geri (atitinkamai ir brangūs) bėgimo batai yra didelis, didelis gėris. Va be jų tai tikrai galima susižaloti tiek pėdas, tiek kelius.
    Jeigu visą gyvenimą gyventumėme basi, neturėtume suformuotų plūktų, asfaltuotų kelių, tuomet tikrai taip – bėgiojimas basomis būtų geras dalykas. Nes kojos būtų įpratusios nuo mažens prie tokios dangos, o ir ta danga būtų natūrali.
    Labai šaunu, jei yra galimybė bėgioti kur nors miškelyje ar ant smėlio basomis. Deja, ne visiems taip sekasi :) O bėgiojant, kad ir paprastu stadionu basam ar su prastais batais, tiesiog gadinamos kojos, vien dėl amortizacijos trūkumo. Tą jums pasakys bet kuris gydytojas. Draugiškai siūlyčiau tikėti juo, o ne kažkokia šunknyge :)

Comments are closed.