Ką perskaičiau kovą: Vladas Bumelis, Nudge, nelygybė ir Britų imperijos istorija

Kovo mėnuo nebuvo toks derlingas perskaitytomis knygomis kaip norėtųsi, bet visgi kelias jų suskaičiau. Nors, kai pagalvoji, penkios knygos per mėnesį gal ir nėra labai mažai.

Mėnesį pradėjau Manto Dubausko knyga apie Snorą „Kaip pradanginti milijardą“, bet kadangi jau apie tai rašiau, tai nesiplėsiu: tiesiog nueikite, nusipirkite šią knygą ir perskaitykite. Patiks, jeigu bent kiek domitės šio banko žlugimo istorija.

Taipogi man patiko ir iš Pauliaus susižvejota Vlado Bumelio knyga „99%“ apie šio daug pasiekusio žmogaus (tai žmogus iš Sicor-Biotech) gyvenimo filosofiją. Na, bent jau pirmoji knygos dalis, kurioje jis būtent ir dalinasi savo požiūriu į gyvenimą, darbą, vertybes ir kitus svarbius dalykus. Ganėtinai keistą įspūdį paliko antroji knygos dalis, kur apie Vladą trumpus vieno ar dviejų puslapių giriamuosius žodžius rašo kiti žmonės – nuo šeimos narių iki Gedimino Kirkilo. Net pasigooglinau, ar tik nebus ta knyga išleista kokio Bumelio jubiliejaus proga, bet lyg ir ne. Keistokai atrodo tos panegirikos ar prisiminimai apie jį, bet gal todėl, kad kažkaip esu įpratęs tokius dalykus skaityti apie žmones tada, kai jie arba minimi kaip mirę arba jau tiek susenę bei pasitraukę iš aktyvios veiklos, kad tinka tik pasveikinti kokios nors garbingos šventės proga. Bet čia gal tik man. Pirma dalis buvo puiki ir Vladas Bumelis įdomiai išdėstė savo (kartais ir griežtoką) požiūrį į gyvenimą. Užskaitau.

Thaler ir Sunstein knygą Nudge“ norėjau perskaityti jau keletą metų, nuo to laiko, kai ji tapo tokia populiari, kad net Britų vyriausybė įsteigė kažkokio valdininko etatą, kuris turėjo būti atsakingas už protingų „pastūmėjimų“ (nežinau, ar tai geras žodžio „nudge“ vertimas) diegimą politikoje. Pagrindinė knygos mintis paprasta: kartais reikia tik labai nedaug, kad pakeistume žmonių elgseną. Tarkim, jau vien pakanka pakeisti patiekalų eiliškumą restorano meniu, kad kokių nors cepelinų būtų pradėta suvartoti žymiai daugiau. Tokiu būdu, nepastebint patiems vartotojams, galima juos skatinti, tarkim, valgyti sveikiau (realiam gyvenime tikriausiai to nevertėtų tikėtis: normalus pelno siekiantis restoranas turėtų per savo meniu siekti, kad klientai nupirktų kuo didesnės maržos patiekalus). Tokių įvairių psichologinių triukų yra daug: vien dėl to, kad žmonės tingūs, jie dažniausiai neprisiruošia pasirinkti savo pensijų fondo, tad labai svarbu parinkti jiems kokią nors taupymo priemonę „pagal nutylėjimą“; per didelis pasirinkimas žmones irgi verčia atidėti sprendimus, tad kartais geriau pasiūlyti tik 5 uogienės rūšis vietoje 32, o tai padidins pardavimus ir panašiai. Knygoje pastebima ir kita rimta problema: net jeigu valstybė nusprendžia laikytis politikos, kad ji nesikiša į piliečių sprendimus (tarkime, kad ir dėl tų pačių pensijų fondų), vis tiek neįmanoma išlikti visiškai neutraliam, nes net nedidelis sistemos pokytis gali stipriai nulemti galutinį vartotojo pasirinkimą. Žodžiu, vienaip ar kitaip valstybė neišvengiamai susiduria su problema, kad piliečiai turės daryti sprendimus, ir visiškai objektyviai jie niekada nenuspręs, tad belieka tik išeitis sistemą sukonstruoti taip, jog vartotojai pasirinktų daug maž teisingai ir jiems kojos nepakištų jų pačių trumparegiškumas.

Branko Milanovic knyga apie nelygybės istoriją buvo įdomi, bet į mėgstamiausių knygų sąrašą visgi jos neįrašyčiau. Minčių apie nelygybės raidą joje yra neblogų, bet gal manęs neužkabino dėl to, kad pati nelygybės tema man ganėtinai tolima (nes širdyje esu liberalas ir nelygybės nelaikau bėda, jeigu startinės pozicijos yra daug maž lygios ir mobilumas tarp klasių yra nemažas). Nors autoriaus padejavimas, kad nelygybės temai yra skiriama mažai lėšų yra teisingas: ekonomikos studijas dažniausiai finansuoja tie, kurie pinigų turi nemažai ir jiems lygybės problemos nėra aktualios (mat jeigu svietą imtum ir sulygintum, tai iš turtingųjų reiktų ką nors atimti, kad padalinti tiems, kas pinigų neturi). Autorius pastebi, jog vystantis visuomenei nuo pirmykštės bendruomenės, kurioje visi yra lygūs (na, bent jau nėra dešimttūkstantinio skirtumo tarp bendruomenės pajamų), nelygybė didėja, bet iki tam tikro lygio, kai technologinė pažanga bet kitokios priežastys ją pradeda mažinti, bet pastaruoju metu, po socializmo žlugimo (o kumunizmas ir socializmas realiai buvo sumažinęs pasaulio lygybę, tik, deja, per tai, kad visus vienodai nuskurdino), atskirtis vėl didėja ir kaip ten bus ateityje nelabai aišku.

Niall Ferguson yra mano mėgstamiausias istorikas, tad paskutinį kartą būdamas Londone prigriebiau jo seną knygą „Empire“ apie Britų imperijos istoriją. Kaip visada, Fergusonas moka gerai pasakoti istorijas ir jį skaityti nenuobodu. Nors, kai kur prasimušė labai britiškas požiūris į pasaulį ir istorija surašyta labai palankiai šiai imperijai, kuri užgimė lietingose salose prie Europos – bet gal man tik taip pasirodė dėl kai kurių požiūrio kampų netikėtumo. Tarkim man buvo naujiena, kad vokiečiai visada žavėjosi britais ir norėjo, kad pasaulį valdytų dvi imperijos: vokiečiai Europoje ir britai vandenyne bei kolonijose. Iš tiesų tie britai nebuvo jau tokie angelėliai: kaip mini pats Fergusonas, koncentracijos stovyklas išrado ne kas kitas, o tie patys britai per būrų karą XIX-XX amžiaus sandūroje (dar dabar prisimenu, kad vaikystėje labai mėgau Luji Busenaro nuotykių knygą „Kapitonas Pramuštgalvis“ kaip tik apie šį karą. Reikėtų ją vėl kada perskaityti, kai jau daug daugiau žinių turiu apie veiksmo kontekstą). Beje, britai buvo puikiai ištobulinę naują kolonijų valdymo būdą: nemažai laiko Indiją valdė ne kokie nors rinkti ar skiriami valdininkai, o Rytų Indijos Kompanija. Panašiai privatizuotas valstybės valdymas buvo ir Rodezijoje. Kolonijinis požiūris į valdymą pačiai Indijai nebuvo labai džiaugsmingas, bet Indijos valdymo išlaidos buvo fenomenaliai mažos: jau daug vėliau ją valdė tik keliasdešimt tūkstančių valdininkų. Taip jau būna, kai egzistuoja didelės paskatos taupyti kaštus.

Comments Closed

6 Comments

  1. Ačiū už dar vieną idomią knygų apžvalgą, tačiau man vis knieti paklausti – kiek laiko per dieną tu paskiri knygų skaitymui? Man asmeniškai ir prie geriausių norų vidutiniškai tik vieną knygą per mėnesį pavyksta perskaityti (ir tai ne visada), nes šalia to dar “reikia” ir The Economist, NYTimes ir WSJ bent jau perversti. Kaip tau tai pavyksta? :)

  2. Na, vidutiniškai tikriausiai gautųsi, jog skaitau apie valandą per dieną — visada pusvalandį darbo dienomis gurkšnodamas ryte kavą ir kažkiek vakarais bei savaitgaliais.
    Economistą irgi dažniausiai stengiuosi beveik visą perskaityti, NYTimes ir WSJ tik retkarčiais kai kurie straipsniai užkliūna, kurie per RSS ateina, arba kieno nors dažnai minimi twitteryje.

  3. Mano “bėda” su NYTimes, kad jį prenumeruoju iPad’e ir kažkaip nejučia kas dieną visą Business section’ą tenka perskaityti… Kitaip gaila būtų išleidžiamų 20 USD per mėnesį :) O mintis knygoms pusvalandį skirti prieš darbą man labai patiko :)

  4. Taip, aš irgi seniau labai daug skaitydavau dienraščių, bet paskui pagalvoji, jog jeigu praleidi kelias dienas tai nieko nepraradi — kaip tik informacija jau būna nebeaktuali ir pasenusi. Tai fiksavimasis ant kasdienos žinių atneša man nedidelę grąžą, juolab, kad tos informacijos nespėju naudingai panaudoti. Tuo tarpu knygos ir koks nors Economistas ne taip greitai sensta ir turi didesnę išliekamąją vertę, tia ir išleisto laiko grąža yra geresnė :)
    Svarbiausias ribotas resursas visgi yra laikas, o ne 20 USD šen ar ten :)

  5. Nagi negaliu su tavim nesutikti… :) Neabejoju, kad skaitei “Black Swan” – Talebas turi dar griežtesnę nuomonę apie dienrasčius.

Comments are closed.