Serhy Jekelčyk: Ukraina. Modernios nacijos gimimas.

Pirmą kartą ką nors gyvenime paėmiau paskaityti apie Ukrainos istoriją, neskaičiuojant tų knygų apie moderniuosius laikus, kuriuose rašoma apie Timošenko iškilimą arba Oranžinę revoliuciją. Gailiuosi, jog neperskaičiau kažko panašaus anksčiau, tuomet, kai Ukrainoje investuodavau ir dažnai lankydavausi: galbūt tai būtų padėjęs išvengti klaidų ir geriau suvokti vietinį mentalitetą (bet bumo laikais mes visi buvome protingi ir investavome lengva ranka :) Tikriausiai vertėtų sau dabar pasižadėti prieš investuojant į užsienio valstybę perskaityti kelias rimtesnes knygas apie tos šalies istoriją, nes tai gali suteikti vertingų įžvalgų.

Pati Ukraina kaip tautinė valstybė susiformavo visai neseniai, galima sakyti dar tik sovietmečiu, kai po labai ilgo laiko ukrainietiškai kalbančios žemės buvo Stalino suvienytos vienoje valstybėje. Iki tol Rytinė Ukrainos dalis priklausė Rusijai, o vakarai — Lenkijai bei Austro-Vengrų imperijai. Ukrainiečiai buvo valstiečiai, miestuose jų buvo nedaug: ten vyravo rusai (rytuose) bei lenkai su žydais. Dėl to dar ir dabar išlikęs labai stiprus Ukrainos pasidalinimas į rytinę bei vakarinę dalis. Ir tai ne vien tautinis pasidalijimas, mat šiose dalyse buvo vykdoma ir skirtinga imperinė politika: vienur buvo diegiamas stačiatikių tikėjimas, kitur vyravo unitai. Net ir sovietinėje Ukrainoje, kai abi šios dalys buvo suvienytos, politika buvo skirtinga: rusiškoje rytinėje dalyje buvo vystoma pramonė, kai vakaruose industrializavimas buvo žymiai mažesnis, nes bijota, jog kilus karui su vakarais, vakarinės Ukrainos dalis gali būti greitai užimta svetimos kariuomenės.

Didžiausia Ukrainos bėda tikriausiai visada buvo ta, jog ji labai derlinga. Tai savaime turėtų būti didelis pliusas savos valstybės kūrimui, bet ukrainiečiai to nesuskubo padaryti: žemės buvo valdomos Lietuvos didžiosios kunigaikštystės, Rusios, vėliau kitų imperijų. Kadangi kaimynai į Ukrainą žiūrėdavo kaip į strateginį aruodą, kuris turėtų išmaitinti jų imperijas, Ukraina ilgą laiką buvo plėšiama, ir, paradoksalu, bet derlingiausių plotų kraštas Stalino valdymo metais patyrė siaubingą badą. Periferinės kolonijos, maitinančios Reichą, vaidmenį Ukrainai buvo numatęs ir Hitleris.

Ukrainiečiai, būdami valstiečiai, visada labiausiai vertino galimybę dirbti savo žemę: daugiausiai vietinių neramumų kilo būtent iš šio poreikio. Valstiečių sukilimai prieš bajorus, kazokų judėjimas, o vėliau ir gana entuziastingas Ukrainos noras prisijungti prie Sovietų Sąjungos (nes valstiečiai tikėjosi, jog žemės priklausys jiems, kad ir kolektyviniu būdu) turi panašias ištakas. Kiekvienas naujas Ukrainos valdovas lengviausiu būdu galėjo užsitikrinti tautos paramą pažadėjęs įvykdyti žemės reformą, tik, deja, nelabai kas ją įgyvendindavo. Dar prieš pat krizę pamenu, jog visi tikėjosi, kad nuo 2007-ųjų bus leidžiama visiems įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, bet terminas vis buvo atidėliojamas. Dar dabar, kaip suprantu, žemių niekas negali įsigyti.

Didžioji Ukrainos pramonė, tad ir didžiausias kapitalas Ukrainoje yra sukauptas rytinėje dalyje, tad nenuostabu, jog verslas ir politika savyje tikriausiai turi daugiau rusiško, rytietiško atspalvio: vyrauja oligarchai, politiniai žaidimai žaidžiami be taisyklių, klesti korupcija ir kitokie nei mums įprasti standartai. Net kaip retas vakarietiško mastymo pavyzdys knygoje piešiamas Juščenka vėliau rodomas kaip turintis panašias rytietiškas vertybes: korumpuotas, autoritariškas ir besilaikantis taisyklių tik tada, kai jam tai naudinga. Ukraina niekada neturėjo labai aiškios vakarietiškos krypties (gal nebent tik buvusiose Lenkijos bei Austro-Vengrijos žemėse požiūris buvo kiek kitoks). Sovietų Sąjungos griuvimo metu Ukraina užėmė visiškai neutralią poziciją: jeigu ne Baltijos valstybių ryžtas išeiti iš Sąjungos, tai gal dar ir Ukraina būtų joje likusi. Ukraina nerodė visiškai jokios iniciatyvos iki tol, kol jau po rugpjūčio pučo Rusijoje tapo aišku, kad Sovietų Sąjungai atėjo galas. Kas gal ir atrodo keistai, žinant, kad Ukraina buvo turbūt svarbiausia respublika Sąjungoje po Rusijos, tad tam tikro lyderiavimo tikrai galėjo pademonstruoti. Bet bent jau iš šios knygos taip atrodo, jog Ukraina nelabai dar yra susivokusi, ko ji siekia ir kur nori eiti, ji labiau pasyviai pasiduoda istorijos srovėms.

Comments Closed

2 Comments

  1. Puiki knyga, gausi faktų ir šaltinių, lengvai skaitoma ir naudinga visiems, kas domisi Ukraina, jos istorija.

  2. Enjoy sensual understanding behind the 50 shades bestseller with Journey into tantric secrets

Comments are closed.