Rizikos valdymas lažybų bendrovėse

Šįryt gerdamas kavą nustebau Lietuvos ryte pamatęs straipsnį apie vos nepatirtus lažybų bendrovių nuostolius. Ypač įstrigo šios lažybų bendrovių atstovų citatos:

„Nėra ko slėpti – iki čempionato pusfinalio lošėjams išmokėdavome daugiau nei surinkdavome”, – „Lietuvos rytui” sakė „TonyBet” punktus vienijančios bendrovės vykdomasis direktorius Vytautas Kačerauskas.

Jam pritarė ir lažybų bendrovės „Top Sport” konsultantas Gintaras Staniulis: „Jei ne vokiečių pralaimėjimas italams, čempionatas mums būtų pažymėtas minuso ženklu.”

Tikriausiai mane yra sugadinęs darbas banke, nes pasirodo, jog buvau daręs klaidingas prielaidas apie lažybų bendrovių verslo modelį: buvau įsitikinęs, jog jos akylai valdo savo rizikas ir koeficientus nustato taip, kad uždirbtų bet kokiu atveju. O jeigu per koeficientų keitimą rizikos suvaldyti neįmanoma, turėtų būti galima apsidrausti per priešpriešinius kontraktus. Aišku, pasaulinė lažybų rinka – tai ne akcijų birža, bet likvidumo joje tam turėtų būti pakankamai.

Ar neturėtų būti lažybų bendrovių modelis toks, kad būtų uždirbama tik iš koeficientų skirtumų (spread‘o)? Nes jeigu jos yra linkusios pardavinėti tokius kontraktus, kuriais prisiima riziką dėl vienos ar kitos lažybos baigties, tai iš principo jie lažinasi klientų pinigais ir yra rizika, jog patyrus nuostolių klientai gali likti be teisėtų išmokų.

Bet gal čia šie lažybų bendrovių atstovų pasisakymai ištraukti iš konteksto ir nėra viskas taip blogai, kaip gali pasirodyti.