Alberto Angela: Romos imperija. Kelionė paskui monetą.

Prieš pusmetį suskaityta Aurelijaus Katkevičiaus versta Alberto Angelos knyga „Viena diena Senovės Romojeman labai patiko, nors pačiais romėnais nesu linkęs labai domėtis. Tad nedvejodamas nusipirkau ir antrąją to paties autoriaus knygą apie Romą „Romos imperija. Kelionė paskui monetą“, kuri irgi versta to paties Aurelijaus.

Rašymo stilius ir labai geras vertimas (o tai, gaila, gana retas dalykas Lietuvoje) neleidžia knygos ilgam padėti į šalį ir ją greitai surijau per kelis vakarus. Iš tiesų, malonu skaityti gerą lietuvišką kalbą. Pats turinys irgi įdomus, bet jau ne toks kabinantis kaip pirmojoje knygoje, pasakojimas šiek tiek labiau pritemptas. Nors čia gal tik man, finansininkui, ties knygos viduriu pradėjo nervinti fantazijos stoka monetai keičiant savininkus – beveik visuomet ji pereina kitam kaip grąža. Būtų buvę įdomu paskaityti apie paskolas, mokesčių sistemą, tiekimo grandines ir kitokius dalykus. Bet knygos tikslas šiek tiek kitoks: papasakoti, kaip gyvena plati Romos imperija, besidriekianti nuo Anglijos beveik iki Indijos ir Egipto, ir tai joje daroma neblogai. Pasakojimai apie imperijos kraštus gyvi ir įdomūs, juos skaitant supranti, kokia galinga kultūrinė (ir karinė) jėga buvo romėnai.

Kasdienis Romos imperijos gyvenimas iš tiesų stebėtinai panašus į dabartinį; viduramžiai kultūriškai atrodo daug toliau. Romoje gerai organizuotas valstybės gyvenimas, kariuomenė elgiasi labai moderniai, daug išradimų ir įpročių atpažintume ir dabar. Globalizacija irgi romėniškas išradimas: nors imperijoje daug tautų, bet jos perima vieną kultūrą, turi daug ekonominių tarpusavio ryšių. Bet kurios tautos atstovas, jei tik jis laisvas žmogus, gali Romoje siekti politinės karjeros; imperatoriai buvo kilę ne vien tik iš dabartinės Italijos. Susisiekimas su imperijos pakraščiais smarkiai pagerėjęs, nes romėnai moka tiesi puikius kelius, gerina infrastruktūrą, statydami uostus bei akvedukus. Roma, Aleksandrija – daugiataučiai miestai, juose galima sutikti netgi turistų: kuo tai nepanašu į dabartinį Londoną ar Niujorką? Skirtumas gal tik tas, jog kastos labai aiškios (vergai nuo piliečių stipriai skiriasi, jiems taikomi kitokie įstatymai) ir romėnai mėgsta, mūsų požiūriu, žiaurias pramogas: gladiatorių, laukinių žvėrių kautynes bei vadeliotojų varžybas, kuriose neretas lenktynininkas, iškritęs iš vežimo, būna sutrypiamas žirgų. Nors, gal romėnams keistai atrodytų ir dabartiniai mūsų filmai, kuriuose agresijos ir smurto netrūksta.

Kelionė paskui monetą“ man padarė šiek tiek mažesnį įspūdį nei „Viena diena Senovės Romoje“, bet besidomintiems Senovės Roma abi jos turėtų patikti, o tokiems ja per daug nesižavintiems kaip aš siūlyčiau pradėti nuo „Vienos dienos“.

Comments Closed

2 Comments

  1. Alberto Angela rengia įdomias laidas Rai televizijoje, kad ir apie tą pačią senovės Romą. Jo tėvas irgi smulkiai išnagrinėja pasirinktas temas, prieš porą mėnesių buvo laida apie Europos ekonomiką. Po visų bunga bunga tikra atgaiva :)

  2. Su malonumu perskaičiau šią knygą, dabar tikrai noriu nuvykti į Romos miestą:) Įdomu, ar to paties autoriaus knyga – kelionė paskui monetą taip pat verta dėmesio…

Comments are closed.