Ar ilgalaikė regioninė konvergencija tėra tik iliuzija?

Tarp investuotojų paskutinius dešimtį metų buvo gajus stereotipas: reikia investuoti į tuos Europos Sąjungos kraštus, kuriuose ekonomika mažiausiai išvystyta, nes jie, su ES pagalba ir rūpesčiu, turėtų greitai pasiekti Europos Sąjungos vidurkį. Šita mintimi tikėjau ir aš (ir vis dar tikiu): iš tiesų, naujosios Europos sąjungos šalys augdavo greičiau nei senosios ir gal tik smogusi finansų krizė trumpai sustabdė šią tendenciją.

Bet pas Matthew Yglesias užmačiau labai įdomią priešingą nuomonę: jis teigia, jog ilguoju laikotarpiu konvergencija neveikia. Pažvelgus bet kur pasaulyje galima matyti to įrodymus: Misisipės valstija jau ilgą laiką skurdesnė nei Masačiusetso (ir neatrodo, jog ją vytųsi), šiaurės Italija jau labai ilgai yra ryškiai turtingesnė nei pietų Italija, o rytų Vokietija, nepaisant milžiniškų investicijų, taip kol kas ir nepriartėjo prie vakarų Vokietijos vidurkio. Yglesias daro prielaidą, jog esant laisvam žmonių judėjimui, natūraliai atsitinka taip, kad skurdesniuose regionuose gyvenantys aktyvūs žmonės persikelia gyventi į turtingesnius, kur yra daugiau darbo ir galimybių. Taip jauni, neradę darbo tauragiškiai nesunkiai persikelia į Vilnių arba net į Londoną, o Tauragėje lieka neaktyvūs pensininkai ir iš pašalpų gyvenantys žmonės, su kuriais spartus ekonomikos augimas darosi komplikuotas.

Teorija logiška, nors niekada nesu apie tai susimąstęs: iš tiesų, Tauragės ir Vilniaus konvergencija netikiu. Bet kodėl tada ši logika neturėtų galioti valstybių mastu ir kodėl tikimės, kad Lietuva (ar Bulgarija) pavis ES vidurkį? Aišku, ES fondų parama skirta būtent tam, kad regionų išsivystymas vienodėtų, bet Vokietijos bei Italijos regionų pavyzdžiai lyg ir rodo, jog net tai nėra pakankama atsvara natūraliai ekonominei tendencijai.