Dar vieno analitiko svetainė

Petras Kudaras

Ignas Staškevičius: Domertas. Lietuvos verslo legendos

Savaime aišku, knygą pirkau dėl jos autoriaus. Daug pasiekusio „Vilniaus Prekybos“ grupės akcininko Igno Staškevičiaus ankstesnės knygos man labai patiko, nors jose apie verslą buvo mažiau nei apie bėgimą (tiesa, bėgimas man irgi nėra svetimas), bet šioji… na, neužkabino. Gal dėl to, jog lūkesčiai buvo per daug užkelti – tikėjausi labai šmaikštaus ir taiklaus Lietuvos verslininkų gyvenimo atvaizdo bei realistiškų anekdotų ir kuriozų iš jų kasdienybės, tačiau radau blankų kūrinį, kuris kažkuo priminė pigų kokios nors regioninės televizijos filmuotą nuotykių serialą: versle ar maratono lauke visgi Ignas tikrai stipresnis nei literatūros arimuose. Gali būti, jog knygą būčiau vertinęs visiškai kitaip, jeigu asmeniškai pažinočiau joje piešiamus veikėjus – kompanijos BYVELA savininką, kur turi „etišką“ mėsinių gyvulių ūkį, ar poną Lataką, kuris artimai bičiuliaujasi su Ričardu Brynsonu ir ruošiasi į kosmosą, nors apskritai yra visiškas nulis – bet su jais gyvenime susitikti neteko, tad tikėtina, jog praleidžiu daug konteksto, kuris knygos skaitytojui gali būti, jog būtinas.

Negaliu sakyti, jog knyga yra tikrai labai bloga: ją perskaičiau per porą prisėdimų. Joje yra tam tikrų trupinių, kurie neblogai perteikia bei šaržuoja tam tikrus lietuviško verslininko gyvenimo aspektus. Taksistas, dirbantis asmeniniu vairuotoju; Seimo narys, valdantis akcijas per ofšorą; moterys, meilužės ir t.t. – kai kurie dalykai atrodo labai tikri ir traukti iš asmeninės patirties. Bet kiti verslininkų gyvenimo peizažo elementai neįtikina, atrodo perspausti (nors, ką gali žinoti, juk sakoma, kad realybė dažnai būna keistesnė už literatūrą). Gal iš tiesų visa knyga yra išgalvota, ir joje nėra jokios realybės trupinėlių, bet, žinodamas, kas yra jos autorius, vis tiek nejučia savęs klausi, kodėl jis tą ar kitą veikėją aprašė būtent taip ir kodėl jį nupiešė tokioje ar kitokioje šviesoje.

Mano klaida – užaukštinti lūkesčiai, mat tikėjausi kažko panašiai stulbinančiai gero, kaip Andriulio Google Plus pasakojamos istorijos iš verslo virtuvės. Todėl likau nusivylęs.