Ruduo

Ką perskaičiau spalį

Kadangi dukra jau kiek paaugo ir miega ramiau, spalį perskaitytų knygų sąrašas kiek trumpesnis nei rugsėjo. Tiesa, čia dar įsiterpia ir savaitės atostogos Italijoje, kurioms tikriausiai reiktų paskirti atskirą įrašą: keliauti su trijų mėnesių kūdikiu yra visai įdomi patirtis.

  • Kevin Bloom – „Continental Shift: A Journey into Africa’s Changing Fortunes“. Jau nepamenu, kas rekomendavo šią knygą, bet tikėjausi tikrai nemažai. Nemažai iš jos ir gavau, nors iki pilnos laimės kažkiek pritrūko aiškesnės vientisos minties: knyga yra dviejų Pietų Afrikos žurnalistų kelionių po Afrikos šalis aprašymų rinkinys, o kadangi šalys gana skirtingos, su skirtingomis problemomis (kai kur didžiausia vis dar bėda yra apsirūpinimas maistu, kitur – siekiama gyventi taikoje ir ramybėje, o trečiur – noras būti panašiu į išsivysčiusais šalis), tai ir knygos skyriai apima gana skirtingas temas. Bet Afrikos paveikslo dėlionė įtraukia. Atrodo, jog nuo finansų krizės ten daug kas pasikeitė: vakarai dykai pinigų nebedalina, o jeigu ir duoda paskolas ar sušelpia per tarptautines organizacijas, tai tokie pinigai ateina su papildomis sąlygomis dėl reformų, žmonių teisių, skaidrumo ir kitų sunkiai įgyvendinamų dalykų. Visa tai – puiki niša Kinijos investuotojams, kurie turi žymiai mažiau skrupulų ir nereikalauja jokių įsipareigojimų. Dar daugiau: su jais žymiai lengviau dirbti, nes jie suorganizuoja ne vien paskolą keliui statyti, bet ir atsiveža savo kompaniją, kuri tą kelią pastatys, o be to visai nespjauna ir į projekto „nubyrėjimus“, kyšius ir kitokius būdus pinigų „įsisavinimui“, nes į tai pragmatiškai žiūri tiesiog kaip verslo darymo kaštus. O ir palūkanos geresnės, nes bankas priklauso Kinijos valstybei, kuri labai skatina savo ekonomiką (tai išsiverčia į paslaugų eksportą, nes kelią stato Kinijos bendrovė su Kinijos inžinieriais ir netgi didžiaja dalimi Kinijos darbininkų). Ir pats kelias pigesnis, nes jo kokybė prastesnė, bet tai nesvarbu, nes tuo keliu nedaug kas gal ir naudosis, bet užtat bus galim pasigirti kažką padarius. Tiesa, paprasti Afrikos žmonės tuo džiaugiasi kiek mažiau: dideli infrastruktūros projektai dažnai atneša gana nedaug naudos, o ir į kinus žiūrima su įtarumu, mat jų projektuose samdoma mažai vietinių žmonių. Kita vertus, kalbinti kinai teigė, jog vietinių įdarbinti neįmanoma, nes jie nori daug (ir sveikatos draudimo, ir gerų darbo sąlygų „kaip vakaruose“), o patys dažnai pamiršta ateiti į darbą, kai iš Kinijos atvežti darbininkai dirba sunkiai, be burbėjimo ir gana pigiai. Žodžiu, visai įdomi knyga norintiems suprasti, kuo gyvena šiuolaikinė Afrika.
  • Salman Rushdie – „Shalimar the Clown“. Pastaruoju metu labai retai skaitau grožines knygas, tad reikėjo išorinio paskatinimo perskaityti šią knygą. Pripratus prie negrožinės literatūros grožinėms knygoms reikia specialiai nusiteikti, žiūrėti į tekstą atlaidžiau, suprasti, jog skaitai dėl pačio proceso malonumo, lėčiau gromuliuojant žodžius gerklėje ir stabtelint pagalvoti apie tai kas rašoma. Jeigu ne įsipareigojimas šią knygą perskaityti, turbūt šią knygą būčiau metęs gana greitai, kaip kad esu metęs Rushdie „Paskutinį mauro atodūsį“: per daug sudėtingų sakinių, nuvingiuojančių minčių ir darbo norint nepamesti siužeto giją, per daug noro pasididžiuoti nereikšmingomis detalėmis, kurios be kultūrinio konteksto gali likti nesuprastos. Kita vetus, net ir pagrindinė knygos tema – Indijos/Pakistano konfliktas dėl Jammu-Kašmyro provincijos liko gana plokščias, be aiškesnio vaizdo kodėl jis kilo ir kokios iki galo ten vyravo nuotaikos. Gal tiesiog esu atpratęs skaityti romanus.
  • Ta-Nehisi Coates – „Between the World and Me“. Labai nebloga žurnalisto iš Baltimorės knyga apie tai, kaip jaučiasi JAV juodaodžiai: apie baimės atmosferą, nes gatvėse daug smurto ir nusikalstamumo, apie tai, jog norintys siekti mokslo yra pašiepiami ir jiems sunku neiškristi iš mokyklos ir negrįžti į tą pačią gatvę. Stereotipai apie juodaodžius yra labai gajūs, ir juos visiems nelengva peržengti – net jeigu būdamas juodas tu stengiesi pasiekti ką nors daugiau, tau reikia kovoti tiek su neigiama aplinkos įtaka, tiek su tuo, kad tavo mokytojai baltieji į tave rimtai nežiūrės, nes gi vis tiek tu „nurašytas“. Į tave nerimtai žiūrės ir policininkai, nes vien dėl to, kad tu juodas, jie galvos, kad tu slepi ginklą ir gali juos nušauti. Ir išlipti iš tokio požiūrio nesiseka jau ištisus šimtmečius: amerikietiška svajonė galioja tik baltiesiems. Yra labai lengva kaltinti tingumu ar kvailumu tuos, kurie yra nieko nepasiekę, tačiau, deja, ne visi turi vienodas sąlygas ir visuomenės palaikymą siekti savo svajonių. Ar mes kartais irgi ne per skubiai apkaltinam „runkelius“ tamsumu prieš jiems suteikdami sąlygas siekti šviesos?
  • Vinnie Mirchandani – „SAP Nation: a Runaway Software Company“. Paėmiau į rankas šią knygą, nes tikėjausi kompanijos SAP istorijos, bet ji pasirodė esanti SAP kompanijos kritika klientų ir verslo analitikų akimis. SAP yra didžiulis milžinas verslo IT sistemų rinkoje ir, atrodo, kad sunkoka rasti patenkintų ja klientų: projektai vyksta labai ilgai ir brangiai, o apčiuopiamos naudos gana mažai. Būtų įdomu pamatyti ir kitokią nuomonę apie SAP, be to šioje knygoje pasigedau.
  • James Surowiecki – „Wisdom of Crowds“. Viena geresnių populiariųjų knygų apie tai, kaip žmonių grupės priima sprendimus. Išleista senokai, prieš dešimtmetį, ir net gaila, kad kažkaip tuo metu jos neperskaičiau – skaitant ją dabar beveik viskas jau girdėta, daug kartų skaityta kur nors pas Malcolm Gladwell, Dan Ariely ar Daniel Kahneman. Bet jei dar nesate persisotinę tokio tipo skaitinių – tikrai patiks.

2 Comments

  1. Panašu, kad į grožinę literatūrą reikia žiūrėti rimčiau, o ne atlaidžiau. Rušdie neskaičiau, bet visokie surovieckiai ir gladvelai, tai kramtomoji guma ikrų ipakavime.

    1. Pilnai sutinku dėl Suriwieckio ir Gladwello. Tiesiog Rushdie atveju man jis “neprilipo” (nors, sako, kad ir šita jo knyga ne iš stipriųjų). O juk tikrai būna grožinių knygų, kurias skaitai su malonumu, besimėgaudamas kalba, netikėtomis mintimis ir idėjomis. Gali būti, kad tai tapę mano bėda, kai skaitai knygą ir bandai ieškoti, ką ji tai duoda: o jei kalba sunki ir mintys supainiotos nebelieka kantrybės aiškintis.

Palikite komentarą