Gardos ežeras

Kelionė su trijų mėnesių kūdikiu

Julijai tik sukakus trims mėnesiams išsiruošėme į savaitės kelionę po Italiją: kelios dienos draugų vestuvėms Venecijoje ir penkios kiek ramesnės dienos prie Gardos ežero, pasivaikščiojimams po nedidelius miestelius ir grožėjimuisi kalnų panorama. Iki tol trise niekur toliau Kauno nebuvom keliavę, o ir kelionės tuos šimtą kilometrų greitkeliu buvo nelengvos: Julija labai nuoširdžiai nekenčia važiuoti automobiliu ir visai nesikuklina to parodyti visais savo mažais plaučiais klykdama tėvams į ausis vos įsėdus į mašiną. Taip, esam girdėję, kad dažniausiai vaikai mėgsta važiuoti mašinomis ir jose greitai užmiega ramiu kūdikišku miegu. Ne mūsiškė. Mūsiškė verčiau sutiktų šliaužti iki Kauno savomis mažomis kojytėmis ir dar atiduotų visus savo žaislus, kad tik nereiktų sėdėti mašinoje. Tad negalėčiau pasakyti, jog savaitės kelionės po Italiją laukėme užtikrintai ir su džiaugsmu.

Skrydis su kūdikiu pasirodė ne pati sudėtingiausia dalis. Taip, kažkiek verksmo buvo kylant ar leidžiantis, bet daugiausiai dėl to, kad reikėjo sėdėti vienoje vietoje. Lėktuve buvo ir daugiau panašaus amžiaus keleivių (tikrai galima pareikšti užuojautas tiems, kad skrido be kūdikių: taip jau būna, kad kartais gali stovėti ant blakstienų, verstis per galvą ar dainuoti arijas iš operų, bet ne visada galima nuraminti kūdikius), tad vienam pravirkus, prie jo prisijungdavo ir kiti balsai, kurie ką tik titaniškomis tėvelių pastangomis buvo nuraminti. Kūdikiai yra linkę klausyti vienas kito. Nepaisant to, mūsiškė laikėsi didvyriškai ir, lėktuvui pakilus panešiojus po saloną, užmigo. Grįžtant atgal didžiąją skrydžio dalį irgi miegojo ir rūpesčių nekėlė. Bent kažkokia transporto priemonė jai yra priimtina.

Kai pavargsti nuo įspūdžių (o pavargsti dažnai), galima pamiegoti
Kai pavargsti nuo įspūdžių (o pavargsti dažnai), galima pamiegoti

Beje, skrendant su Wizzair, keleiviai su kūdikiais laipinami prioritetine tvarka, nors, turėčiau pasakyti, tai nebūtinai yra privalumas. Tikėtina, jog pirmas parodęs pasą ir laipinimo kortelę dar pusę valandos su minia stovėsi ant laiptų laukdamas autobuso, kuris pavėžės link lėktuvo. Maža laiptinės erdvė su minia žmonių ir nesikeičiantys vaizdai labai greitai sugadina net geriausiai nusiteikusio kūdikio nuotaiką, kurią pataisyti nebe taip lengva. Sunkiai padeda net ir asmeninis pieno tiekimo aparatas mamos asmenyje.

Julijos selfis užsiropščius į kalną prie Gardos
Julijos selfis užsiropščius į kalną prie Gardos

Ar jau minėjau, kad Julija nekenčia važiuoti mašina? Tai dar kartą pasikartosiu: labai nekenčia. Nuo Milano iki Venecijos yra maždaug trys valandos kelio mašina ir beveik trylika priverktų ašarų kibirų, keturi tūkstančiai mylių ištampytų nervų bei viena mažytė, bet labai garsi ir nuolat klykianti gerklė. Šiaip ne taip atvažiavom, nors noro išlipti degalinėje ir toliau eiti pėsčiomis buvo nemažai.

Kadangi mūsiškė vežimą laiko mažuoju mašinos broliu ir žvelgia į jį su panašiu įtarumu, tai jos dažniausiai naudojama transporto priemonė būna nešynė, kas yra labai patogu Venecijoje, mat visi kanalai ir kas keliasdešimt metrų išdygstantys tilteliai su keliolika laiptų pakopų sukelia tam tikrų logistinių sunkumų tiems, kas visgi naudojasi vežimais. Siauros gatvelės su miniomis žmonių irgi apsunkina vežimėtųjų eismo sąlygas, bet, kaip minėjau, mums tai problemų nekėlė. Julija džiaugsmingai tabaluodavo kojomis nešynėje, stebėdavo žmonės ir architektūros stebuklus, fotografuodavosi su aikčiojančiais turistais, šypsojosi, skleidė miestui džiaugsmą, pavargusi ramiai padėdavo žandą ir be irzulio užmigdavo, o po to pabudusi toliau linksmai tabaluodavo kojomis ir čiulpdavo savo seilinuką. Italijoje žmonės visai kitaip reaguoja į kūdikius: visi nori su jais pašnekėti, juos palabinti, šypsosi jiems ir aikčioja. Lietuvoje geriausiu atveju už nugaros sulauksi paburbėjimo „koks mažas vaikas, o visur tampo čia jį!“. Kažkaip Italijoje šiuo klausimu smagiau.

Filosofinis žvilgsnis į tolį
Filosofinis žvilgsnis į tolį

Išėjus pasivaikščioti į miestą kildavo tik kelios nesunkiai išsprendžiamos problemos: kur pamaitinti vaiką, kaip jį pervystyti ir kaip pavalgyti patiems. Dėl maitinimo krūtimi buvo bėdų tik viename restorane: dažniausiai pasirinkus atokesnį staliuką niekam nekildavo jokių problemų dėl to, kad kūdikis valgo ne iš meniu, o tiesiai iš prisidengusios mamos. Ir tik vienoje visiškai tuščioje vietoje buvo pasiūlyta eiti į tualetą, nes „juk čia valgo žmonės!“. Lyg kūdikis būtų ne žmogus ir valgymas būtų kažkokia atgrasi veikla. Kūdikio pervystymas tualetuose kartais pareikalaudavo tam tikrų akrobatinių sugebėjimų, bet bendrai tai daug nepatogumo nekėlė. O valgyti patiems restoranuose tekdavo pasikeičiant: Julija primygtinai nenorėdavo vienoje vietoje sėdėti ilgiau nei dešimties minučių kai už restorano durų verda toks nuostabus gyvenimas – tad imi ją ir, kol mama valgo, nešioji aplink, rodai italus, vokiečius ir kitokius turistus, gatvės pardavėjus, rotušės bokštą, jachtų stiebus, pardavinėjamus magnetukus, keisto dizaino sijonus, mašinas ir fontanus. Pažiūrėti kaip mama valgo bus galima ir namie.

Bendrai kalbant, kelionė labai patiko tiek mums, kiek trijų mėnesių Julijai. Gal tik tų kelionių mašina nesinori prisiminti. Keliaučiau dar.

Palikite komentarą