Dar vieno analitiko svetainė

Petras Kudaras

Michael North – „The Baltic. A History.“

Ganėtinai keista į rankas paimti istorijos knygą, kuri kaip ir beveik apie tavo regioną, bet ne visai: nors ir priskiriame save prie Baltijos valstybių, atrodo, jog tai daugiau tik pavadinimas. Baltijos mūsų istorijoje labai nedaug. Nebuvome mes nei pirkliai, gabenę Hanzos prekes į Liubeką, nebuvome mes vokiečių riterių palikuonys, Livonijos ir Kryžiuočių ordino jėgomis skiepiję katalikybę, nebuvome mes ir Skandinavijos karalių intrigų objektais. Na, gal kažkiek ir buvome, bet Lietuva ir Lenkija Baltijos jūros regione atliko periferinį vaidmenį, dažniausiai LDK minima kaip ta keista nenugalima pagonių ar kiek vėliau katalikų (kai jau visur sklido reformacijos idėjos) šalis, labiau žiūrinti į Ukrainos bei Baltarusijos pusę nei į Baltijos jūrą.

Skaitant šią knygą labai aiškiai suvoki, kad nuo kitų Baltijos šalių mes labai skiriamės tiek požiūriu, istorija, tiek architektūra ir kultūra. Visada buvome kitokie nei švedai, danai ar vokiečiai (o tuo pačiu ir kitokie nei latviai ir estai, kurie gyveno vokiškoje aplinkoje). Išskirtiniai tuo, kad paskutiniai pagonys, kad visai ne jūrinė valstybė, kad nepasklido pas mus reformacija, kad turime barokinius miestus. Labai įdomu pažiūrėti į save iš visai kito kampo.

Beje, knygoje buvo labai įdomi mintis apie tai, kodėl buvo tokie sėkmingi Baltijos šalių nacionalinių valstybių projektai tarpukariu: Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybės galėjo tapti tiek Tarybos sąjungos, tiek baltųjų rusų, tiek dar kitokių okupantų žeme, bet atsilaikė. Autorius teigia, jog tokią sėkmę nulėmė žemės reformos idėja: žemė buvo nusavinta iš stambiųjų žemvaldžių ir padalinta vietiniams gyventojams, o savanoriams, kurie sutiko eiti į kariuomenę, buvo žadama (ir padalinama) dar daugiau žemės. Atsirado labai aiškus suvokimas, kad kovodamas už savo nacionalinę valstybę, tu kovoji už savo žemę. nieko keisto, kad antrojo pasaulinio karo metu užėjus bolševikams ir prasidėjus gandams apie žemės nusavinimą bei varymą į kolūkius vėl visi ėjo „kariauti už savo žemę“. O kadangi žemė po 5-10 hektarų buvo plačiai padalinta, tai ir tokių kovojančių buvo itin daug.

Žymės: