Dar vieno analitiko svetainė

Petras Kudaras

Facebook tapo nuobodus, bet ar galima nuo jo atprasti?

Ar pastebėjote, kaip per keletą metų pasikeitė Facebook socialinės normos? Jei kokiais 2010-aisiais kiekvienas per dieną vos ne kelis kartus dalindavosi įprasto gyvenimo vaizdais ar mintimis („šiandien taip pavargau“, „eisiu kepti pyragą“, „ar jum irgi patiko X serialo Y serija“?), dabar dažniausiai dalinamasi tik itin dideliais gyvenimo įvykiais: vestuvės, gimtadieniai, atostogos. Jokios buities, mažai smulkmenų. Tie, kurie vis dar dalinasi savo kasdienybe yra arba „influenceriai“ arba keistuoliai.

Jau prieš kokį gerą pusmetį pastebėjau, kad Facebook srautas man nebeįdomus: žinių srautą galiu gauti ir kitur, o asmeninių įrašų, dėl kurių ir maigau Facebook aplikaciją, labai sumažėjo. Dar kurį laiką galvojau, kad reikia padirbėti ties Facebook srauto nustatymais – paslėpti tai, kas neįdomu, stengtis teigiamai reaguoti į tai, kas visgi domina. Deja, srautas nepagerėjo. Nepaisant to, kad Facebook tapęs neįdomiu, jis yra suformavęs tokius stiprius įpročius, kad turint bent vieną laisvą minutę pirštai nevalingai ieško telefono ir nori jį įsijungti – o gal atsirado kas nors įdomaus? Kartais ir atsiranda, bet tikrai retokai. O ieškant įdomaus turinio nuskrolinama ne viena mylia.

Nežinau kaip seksis, bet noriu pabandyti nuo Facebook atprasti. Stengsiuosi sąmoningai jį įsijungti tik retkarčiais, gal kokį kartą ar kelis per savaitę. Nebeskelbsiu ten savo dienoraščio įrašų, nes tada nuolat norisi žvilgtelti, ar neatsirado naujų komentarų. Pastebėjau, kad taip žymiai lengviau rašyti: dienoraštis visgi yra man pačiam, o ne tiems keliems tūkstančiams sekėjų. Kai turi didelę auditoriją, nori rašyti ne bet kaip, o nušlifuotai, brandžiai ir išblizgintai – o tam reikia laiko ir pastangų, tuo tarpu kai rašai tik sau, tai tėra tik minties ar idėjos užfiksavimas, lengva pastaba paraštėje. Jei kam tikrai įdomu, tas užsuks ir ne per Facebook.

Žymės: