Dar vieno analitiko svetainė

Petras Kudaras

David Graeber: „Bullshit Jobs. A Theory“

2013-ais metais antropologas David Graeber parašė ese apie tai, kad kuo toliau, tuo labiau žmonija dirba beprasmius darbus. Jie ne vien tik nekuria vertės, bet ir kartu varo žmoniją į depresiją: jei visą dieną turi generuoti kvailas ataskaitas Sodrai, sunku jaustis, kad sukūrei ką nors prasmingo. O kuo toliau, tuo tokių darbų daugėja.

„Bullshit Jobs. A Theory“ yra platesnė šios ese versija. Nemažai vietos skiriama ekonominiam aspektui, mat dažniausias prieštaravimas iš ekonomistų visgi būna, kad rinka yra efektyvi ir jei darbas nesukurtų vertės, niekas žmogaus nesamdytų, tačiau centrinė knygos tema visgi yra žmogus ir jo santykis su darbu. Kodėl mes dirbame, ar darbas būtinas savęs realizavimui, kodėl mums tapus turtingesniems mes nepradėjome dirbti trumpiau ir kodėl mes vis blogai jaučiamės ir nesidžiaugiame, nors mūsų gerovė didėja. Labai geri antropologiniai klausimai, apie kuriuos ne dažnai susimąstau.

Mūsų ekonominė politika turi pagrindinę tezę: turtas bei lamė sukuriama per darbą. Tam, kad visi būtų laimingi, reikia kad augtų ekonomika, o ekonomikos augimas koreliuoja su sukurtomis darbo vietomis. Ne vienas politikas žarstydamas pažadus teigia, jog sukurs tūkstančius naujų darbo vietų, ir visi tai priima kaip absoliutų gėrį. Tačiau lengviausia yra sukurti darbo vietas prikuriant kokių nors taisyklių ir apribojimų – tarkim jei padvigubintum mokesčių inspekcijos ataskaitų apimtį, reiktų dvigubai daugiau buhalterių ir dvigubai daugiau mokesčių inspekcijos valdininkų: darbo vietos sukurtos, visi dirba, visi kažkuo užsiėmę, bet reali nauda abejotina. O kuo toliau, tokių darbų vis daugėja.

Blogiausia yra tai, kad dirbdami tokį darbą žmonės nesijaučia laimingi, nes jie vargiai mato tokio darbo prasmę. Sunku didžiuotis tuo, kad sukūrei eilinę ataskaitą. Seniau tai, ką žmogus pagamina, buvo jo svarbiausia identiteto dalis („aš – stalius, nes gaminu baldus“, „aš – kalvis“, „aš – ūkininkas“), o per pastarąjį šimtmetį mes bandome savo identitietą kurti ne per tai, ką sukuriame, o per tai, ką vartojame („aš – Žalgirio fanas“, „aš vartoju tik Apple produkciją“). Bet to neužtenka, nes kad ir kiek ko vartojame, tai neužpildo identiteto tuštumos.

David Graeber stipriai palaiko visuotinių bazinių pajamų idėją – visi turėtų gauti standartinę išmoką, kuri užtikrintų bazinį pragyvenimą, ir taip būtų galima atsikratyti labai daug biurokratijos. Be to, žmonės būtų laisvi užsiimti tuo, ką nori, ir jiems nebūtina būtų sėdėti nekenčiamuose darbuose. Ši idėja verčia pergalvoti ir kitas problemas: tarkim, tokiu atveju visai nereikia pensinio amžiaus (išmokos juk mokamos iki pat mirties) – gal ir pačios SoDros problemas galima spręsti žymiai radikaliau nei perstumdant kėdes Titanike. Tiesa, vis dar išlieka klausimas, ar nedirbantys nekenčiamų darbų žmonės irgi jausis laimingi. Sakoma, kad pasididžiavimo savo pasiekimais jausmas aplanko tik tada, kai tai atėjo per sunkų darbą ar kančią.

Žymės: