Ieškomos įdomios ir kilnios idėjos. Ir parduodamas sklypas.

Mūsų kaimynai pardavinėja sklypą Kernavėje. Pardavinėja ne šiaip sau: moderniai, per Facebook‘ą. Bet įdomiausia tai, jog, pardavus sklypą, tūkstantį litų norėtų skirti kokiai nors įdomiai, kilniai ar gražiai idėjai. Ir jie visai rimtai.

Perki sklypą – jautiesi prisidėjęs prie kažko gero
Perki sklypą – jautiesi prisidėjęs prie kažko gero

Sklypo man nereikia, bet mintis dalį pinigų skirti įdomiai idėjai mane užkabino: juolab, jog ji priverčia apie labdarą pagalvoti visai nauju kampu: iš tiesų, vaikų namams, gyvūnų prieglaudoms ir panašioms įstaigoms dažnai nesunku surinkti labdaringas aukas, nes juk kas gali būti tokios kietos širdies, kad nepadėtų vargšui vaikui ar mielam kačiukui. Tuo tarpu galbūt yra daug kitų, ne tokių pastebimų, sričių, kur net nedidelė pagalba galėtų nuversti kalnus ar pakeisti pasaulį. Į lėšas, skiriamas labdarai, galima žiūrėti kaip į investiciją ir ieškoti tų „neįvertintų“ idėjų, kurios galėtų atnešti didžiausią grąžą, o tada kūrybingai panaudojus net mažas sumas galima nemažai nuveikti.

Viena iš įdomiausių paskutiniu metu matytų idėjų, kuri brangiai nekainuoja, bet suteikia daug džiaugsmo – anoniminis sūpynių fondas, kuris tyliai tyliai, niekam nepastebint, Vilniuje gamina ir kabina sūpynes. Rasti jas galima netikėčiausiose vietose: pats mačiau prabėgdamas pro šalį, kaip suaugę žmonės, jas užtikę ant jų užsiropščia ir pilni šypsenų supasi virš tekančio Neries vandens. Labai puiki, brangiai nekainavusi, idėja, kuri praskaidrins ne vieno žmogaus dieną. Geras išleistų lėšų atsiperkamumas.

Jei visgi tūkstantis litų yra per maži pinigai kažką rimtai nuveikti, galima pasekti investicinio banko Goldman Sachs pavyzdžiu: jie neseniai labdarai skirtas lėšas paskyrė ne kokiam nors labdaros fondui, o išleido juos labdaros lėšų rinkimo veiklai: išleidus kelis šimtus tūkstančių JAV dolerių žaidimo kūrimui, labdaros tikslams buvo surinkta 1.4 milijono JAV dolerių. Gal ir šį tūkstantį litų būtų galima panaudoti kaip biudžetą žymiai didesnių labdaros lėšų rinkimo kampanijai (vėlgi, aišku, kūrybingai ir smagiai).

Dar viena idėja, kuri mane vis žavi: pliušinių žvėrelių fondas. Berods JAV, Kanadoje ir Britanijoje yra labdaros fondų, kurie policininkus bei greitosios pagalbos medikus aprūpina pliušiniais žvėreliais, kuriuos šie padovanoja vaikams, patekusiems į bėdą. Juk vaikui, patekusiam į buitinio konflikto sūkurį, ką tik išgyvenusiam avariją ar dar kokią nelaimę, labai reikia draugo, kuris galėtų jį nuraminti ir paguosti, o psichologai sako, jog pliušinis meškiukas šią funkciją puikiai atlieka. Keliasdešimt litų kainuojantis žvėrelis gali puikiai nuraminti ir padėti pergyventi stresą. Atsiperkamumas lyg ir neblogas.

Mūsų kaimynai laukia idėjų, kaip išleisti tą tūkstantį litų. Na, ir kad nupirktumėt tą sklypą Kernavėje.

Dienoraščio 10-metis

Pasirodo, ėmiau ir pražiopsojau savo internetinio dienoraščio 10-metį: pirmojo išlikusio įrašo data yra 2003 metų balandžio 14-oji. Dešimt metų – tai trečdalis mano paties gyvenimo, tad tai visai nemažai. Per tuos metus keitėsi ir adresas (jis buvo pasiekiamas http://lietuvoje.lt/~moxliukas/, o vėliau http://moxliukas.esu.as), ir temos, ir stilius. Jei pačioje pradžioje buvau užkietėjęs kompiuterastas ir domėjausi tik programavimu, kompiuteriais ir viskuo, apie ką tais laikais rašydavo visų gykų mėgiama svetainė Slashdot, tai vėliau temos perėjo į finansus ir knygas. Žvelgiant į dienoraščio pradžią net sunku patikėti, jog turėdavau šitiek laiko rašyti po penketą ar net daugiau įrašų per dieną ir dalintis nuorodomis į straipsnius, kurie man patiko (nors mano komentarai neturėjo labai didelės išliekamosios vertės: jie tokie naivūs, vaikiški, kvailoki, pilni įsitikinimų, jog pasaulyje svarbiausia, jog visi naudotųsi atviro kodo programomis ir imtų programuoti Perlu). Vėliau tie įrašai retėjo, bet ilgėjo, tapo įžvalgesni. Nors, kartais susimąstai, ar po dar vieno dešimtmečio jie lygiai taip pat neatrodys juokingi ir naivūs.

Kartais būna sunku prisiversti save ką nors čia parašyti. bet tos pauzės gal ir natūralios: kartais tiesiog neturi kuo reikšmingu pasidalinti. Bet po dešimties metų dienoraščio pildymo galiu drąsiai teigti, jog tai daryti verta: rašymas padeda puikiai susidėlioti mintis, priverčia visapusiškiau pasidomėti kuria nors tema, prieš susidarant savo nuomonę. Be to, per šį dienoraštį susiradau daug pažįstamų, bei turiu savo paties minčių archyvą. O tai neįkainojama, kai nori pažvelgti, ką nuveikei per pastaruosius dešimtį metų.

Informacijos dieta: rezultatai

Prieš daugiau nei mėnesį paskelbiau, kad imsiuosi menkavertės informacijos dietos. Negaliu pasigirti, jog jos laikiausi labai religingai: valios tam neužteko. Bet jau vien tai, kad kiekvieną kartą atsiversdamas Delfi ar Facebook, prisimindavau, jog juose neturėčiau praleisti amžinybės, padėjo suformuoti tam tikrus naujus įpročius. Straipsnių peržiūra dabar ryte vietoj geros valandos trunka gal tik dešimtį minučių, nes daug griežčiau atsirenku, ką skaityti, ir prieš atsidarydamas straipsnį nesąmoningai savęs klausiu, ar tai tikrai man įdomu. Kai taip pradedi save kontroliuoti, atkrenta labai daug skaitinių: nebeskaitau ištisų portalų, nebeseku kasdienių biržos naujienų (ir ypač tų straipsnių, kuriuose bandoma paaiškinti, kodėl vieną ar kitą dieną kilo ar krito akcijos), tik išskirtiniais atvejais peržvelgiu komentarus.

Apsivaliau ir savo RSS skaityklę, išmetęs iš jos tas svetaines, kurių įrašus ir šiaip tik permesdavau akimis. Dėl to kiekvieną dieną nebesikaupia po pusę tūkstančio neperskaitytų naujų tekstų ir nebereikia jaustis kaltam, kad nespėji jų visų sukramtyti. Stipriai koregavau ir savo Facebook‘o nustatymus: naujienų srautas tapo žymiai labiau valdomas. Jame liko tik svarbios ir įdomios naujienos, o tie, kas mėgsta pasidalinti gražiais paveiksliukais ar demotyvacijomis retai šmėžuoja man prieš akis.

Perskaitytų knygų sąrašas lyg ir rodo, jog iš tiesų atsirado daugiau laisvo laiko, kurio nebesusiurbia juodoji interneto skylė: per nepilną rugpjūtį suskaičiau septynias knygas. Kita vertus, neatrodo, kad tiems dalykams, kuriems ir anksčiau buvo sunkiau prisiversti – parašyti į šią svetainę, pabėgioti ar nudirbti kokius nors jau seniai atidėliojamus darbus – laiko paskyriau daugiau. Tiesiog viena maloni veikla (laiko švaistymas internete) buvo pakeista kita malonia veikla (knygų skaitymu).

Visgi dėl savo informacijos dietos labai džiaugiuosi: tikiu, jog ji pradėjo formuoti naują įprotį kaskart užduoti sau klausimą, ar verta viską skaityti, ir tai leis sutaupyti marias švaistomo laiko. Naujienų portalai didžiąja dalimi tampa neįdomūs, jei tik įpranti ties kiekvienu straipsniu klausinėti „na ir kodėl tai svarbu?“. Bet savęs neapgaudinėju: nuo menkavertės informacijos priklausomybės vargu ar įmanoma visiškai pabėgti, toks potraukis tikriausiai yra žmogiškas. Kaip kad važiuodamas pro autoavariją negali susilaikyti į ją nežvilgtelėjęs, taip reikia ir sąmoningų pastangų neskaityti bet kokio šlamšto. Mano vardas vis dar Petras ir aš vis dar turiu priklausomybę.

Menkavertės informacijos dieta

Mano vardas Petras ir aš turiu priklausomybę. Esu priklausomas nuo begalinio mažareikšmių naujienų srauto: jei tik atsiranda laisva minutė, būtinai einu panaršyti po naujienų portalus, pasitikrinu Facebook srautą ir peržvelgiu, ar neatsirado neperskaitytų įrašų mano RSS skaityklėje. Jei kiti žmonės kenčia nuo perdėto potraukio menkaverčiam maistui, ir užsikąsdami hamburgeriais bei užsigerdami kola dienų dienas galėtų leisti čiaumodami bulvių traškučius (mėgstu ir tai, nors mano svoris to neišduoda), tai aš galiu dienų dienas valkiotis po internetą, skaitydamas vis naujus dienoraščių įrašus, ekonomistų pastebėjimus, dienraščių straipsnius ir draugų komentarus po praėjusio vakarėlio nuotraukomis.

Šiuolaikinė media ir socialiniai interneto tinklai puikiai pritaikyti tenkinti sutrumpėjusio dėmesio kamuojamų skaitytojų poreikius. Vieno sakinio atnaujinimas Facebook, 140 simbolių žinutė Twitteryje, kelių pastraipų pranešimas Delfyje, ar, blogiausiu atveju, kelių puslapių ilgio dienoraščio įrašas – ilgiau dėmesį prikaustyti vargu ar įmanoma. Juk kai gyveni internete, ištisa informacijos ir naujienų gausybė pasiekiama vienu pelės spragtelėjimu, ir skaitydamas vieną straipsnį jau galvoji, ką perskaitysi po jo. Bent jau man taip būna.

Bet, gerai pagalvojus, ta kasdien internete į save susiurbiama informacija yra labai menkavertė.  Štai kad ir dabar, Delfi pagrindinės antraštės skelbia: „K.Kemzūros žvilgsnis jau krypsta į pirmuosius varžovus Londone“, „Kedžiams pateikti įtarimai dėl trukdymo antstolio veiklai“, „Teismas: atsijungus nuo šildymo neteisėtai, privaloma mokėti už energiją“, „Sunkvežimiui susidūrus su „Subaru“, sužeistos 14-metės dvynės, išbyrėjo dujų balionai “. Turint laisvo laiko, perskaityčiau viską, gal nebent praleisčiau straipsnį apie avariją, nes jau tuo metu būtų pasirodęs kitas, įdomesnis straipsnis kitame portale, nors krepšinis ir Kedžių istorija manęs giliai nedomina, o šilumos ūkio problemos irgi manęs neliečia. Net nekalbu apie interneto dienoraščių pelų ir grūdų santykį ar atsitiktinio finansų analitiko nuomonę apie tai, kur rytoj kryps naftos kainos.

Yra dar tokia teorija, kad kuo daugiau skaitai kasdienes naujienas, tuo mažiau suvoki pasaulį, mat pastebi tik tas naujienas, kurios atitinka tavo pasaulėžiūrą, koncentruojiesi į smulkmenas ir nematai didžiojo paveikslo kurlink ritasi pasaulis. Sveika sustoti ir apie tai pagalvoti, be tai nelengva, kai žinai, jog tau ekrano kampe viliojančiai žybsi pranešimas, jog laukia trys nauji neperskaityti straipsniai apie Kedžius, Astravo elektrinę bei Rusijos svarstymus dėl prasto derliaus šiemet uždrausti kviečių eksportą.

Tad bent jau dešimčiai dienų nutariau stengtis laikytis žinių srauto dietos. Facebook’ą peržiūrėsiu ne dažniau nei kartą per dieną. Stengsiuosi nuolat netikrinti RSS skaityklės. Nevaikščioti po naujienų portalus (na, gal tik kartą per dieną). Juk per tą laiką galima perskaityti tiek knygų, nuveikti tiek darbų! Visai tikėtina, jog bus nelengva: porai valandų susikoncentruoti ties knyga yra žymiai sunkiau, nei porą valandų bimbinėti interneto platybėse, bet pabandyti verta.

Aišku, kad ne pats ėmiau taip ir sugalvojau. Taip mane paskatino susimąstyti James Altucher dienoraščio įrašas bei Jack Cheng pastebėjimai apie The Slow Web. Kuriuos, savaime suprantama, užtikau eilinę dieną klejodamas internete. Mano vardas Petras ir aš turiu priklausomybę.

#Follow Friday: ką stebiu Twitteryje

Internetuose penktadieniais tradiciškai įprasta pasidalinti nuorodomis į žmones, kuriuos verta sekti socialiniuose tinkluose. Twitteryje gyvenu jau penkerius metus, bet tik paskutiniu metu jis man yra tapęs gana svarbiu ir operatyviu žinių srautu, kurio stengiuosi nepraleisti (vis dar religingai skaitau RSS srautą, bet pastebėjau, jog jo reikšmė mažėja). Tiesa, tarp lietuvių Twitteris nėra itin populiarus (beje, lietuviai Twitteryje kažkaip čiulbėjimui labiau renkasi anglų kalbą, aš – irgi ne išimtis), įdomiausi tautiečiai renkasi daugiau Google Plus, bet tarp užsieniečių Twitter labai paplitęs. Keletas įdomesnių žmonių, kuriuos seku, ir kurių srautas man suteikia daugiausiai įdomių minčių bei informacijos:

Lietuviai

Užsieniečiai

Būčiau dėkingas, jeigu norodytumėte kokių nors protingų lietuvių, kuriuos praleidau: būtų įdomu juos sekti.

Teigiamų naujienų tinklaraštis

Ne kasdien Lietuvoje atsiranda profesionaliai pildomi tinklaraščiai apie ekonomiką. O dar rečiau galima atrasti tokį tinklaraštį, kuris rašo vien teigiamas naujienas. Bet mano kolegos Tomas Krakauskas ir Vaidotas Rūkas ėmė ir, krizės akivaizdoje, sukūrė teigiamų ekonominių naujienų tinklaraštį. Kadangi ekonomikos kryptis dažniausiai būna paremta lūkesčiais (jeigu visi galvoja, jog gyvenimas gerės, tai jis iš tiesų ir pagerės), tai šis tinklaraštis gali net tapti stipria ekonomikos skatinimo priemone :) O kad autoriai nepritruktų gerų naujienų, jie siūlo visiems prisidėti prie tinklaraščio kūrimo ir siųsti jiems idėjas elektroniniu paštu. Manyje giliai urzgianti meška dar ekonomikos atsigavimu netiki, bet iš tiesų tai vienas įdomesnių projektų lietuviškoje blogsferoje.

Revoliucijas nuo šiol geriausia sekti per twitterį?

Pagrindinė pastarųjų dienų naujiena pasaulio žiniasklaidoje – neramumai Irane. Bet atrodo, jog greitai besikeičiančią situaciją šiais laikais geriausia sekti nebe per tradicinius žiniasklaidos kanalus, o per Twitter. Kaip šiandieną per BBC radiją teigė britų žurnalistas, žiniasklaidos darbuotojų judėjimas apribotas, tad tenka remtis kitais šaltiniais, o pats išsamiausias iš jų yra ta pati 140 simbolių mikrodienoraščių platforma Twitter. Įvykių eigą gana neblogai galima atspindėti vien tik sekant Twitter srautą – tinklaraštininkas Andrew Sullivan būtent taip ir padarė. Twitter padeda ne vien žurnalistams ar tiesiogiai neramumuose nedalyvaujantiems žmonėms kitame pasaulio krašte sekti įvykius: patys Irano piliečiai naudojasi šia tarnyba skleisti naujienas, gandus, organizuoti mitingus, protesto akcijas ir pan. Ši tarnyba pastarosiomis dienomis tapo tokia svarbi, jog JAV vyriausybė paprašė kompanijos Twitter atidėti planuotus techninius darbus, mat Irano piliečiams ši tarnyba tapo kritine.

Tačiau Twitter nebūtinai yra pats geriausias revoliucionieriaus draugas. Viena, jis nėra anoniminis, ir labai prireikus, galima bandyti atsekti tikrąjį žinutės autorių. Antra, lygiai taip pat Twitter galima naudoti ir klaidinančios informacijos skleidimui, arba, tarkim, agituoti susirinkti į mitingą, kurio visi dalyviai būtų suimami. Šiuo metu Twitter efektyvus, nes juo kol kas nemoka naudotis vyriausybių bei slaptųjų tarnybų žmonės, siekiantys nuslopinti neramumus. Ne taip kaip nerūpestingai ištartas žodis, Twitter įrašų istorija išlieka (beveik) amžinai, tad totalitarinės valstybės jėgos aparatui tai ateityje turėtų palengvinti užduotį valdyti savus piliečius.

Beje, naftos kainos per daug į Irano sumaištį nereaguoja. Galima tik įsivaizduoti kiek nafta būtų subrangusi per kelias tokių neramumų dienas, jeigu jie vyktų prieš metus. Naftos pasiūla šįmet jau nebe problema.

Kodėl nėra (daug) lietuviškų tinklaraščių apie ekonomiką?

Šį klausimą išgirdau iš Artūro Račo Login 2009 konferencijos vakarėlyje: jis lenkė pirštus ir skaičiavo, kas Lietuvoje rašo apie ekonomiką bei finansus. Tuo metu irgi pagalvojau, kad iš tiesų nedaug. Bet dabar, prisėdęs sudaryti sąrašiuko, galėčiau išvardinti visai nemažai:

  • Anarchistas.lt – gana naujas tinklaraštis, bet man labai patinkantis dėl savo gilumo ir minčių kokybės. Gal dėl to, jog dažnai mano ir autoriaus mintys sutampa (Beje, būtų įdomu sužinoti, kas yra šio tinklaraščio autorius: turėtų būti su juo nenuobodu ir alaus kada išgerti :)
  • Antanas Skovorodinas – neretai gilus ir išsamus, o be to ir operatyvus: ne kartą turėjau kokią nors idėją įrašui, bet Antanas mane aplenkdavo ir pakomentuodavo savo tinklaraštyje žymiai geriau nei pats būčiau parašęs. Taipogi jį galima rasti ir twitter tarnyboje.
  • Lietuvos Laisvosios Rinkos Institutas – viskas pasakyta pavadinimu.
  • fin.blogas.lt – kaimyno ir buvusio kolegos tinklaraštis, su įdomiais pastebėjimais, bet ne tiek daug gilios analizės.
  • Donatas Frejus – retokai, bet visgi pildomas tinklaraštis, dažniausiai apie rinkas.
  • Common Sense – ne visada apie ekonomiką, bet visada užkabinančiai.
  • Tamagochi.lt – įrašai apie finansus kruopščiai parengti ir apgalvoti, nors ne visada su jais sutinku.
  • Artūras Račas – daugiau apie politiką, nei apie verslą ir finansus, bet juk viskas susiję.
  • Aurimas.eu – gaila, kad įrašų apie ekonomiką nedaug, bet jie tikrai įdomūs.
  • kurmis.org (dar vieno spekulianto svetainė) – retai retai, bet įžvalgiai.
  • Audrius Gelžinis – pastebėjau jį tik rašydamas šį įrašą, tad plačiau pakomentuoti negaliu.
  • Stasys Jakeliūnas – vargu ar tai galima pavadinti tinklaraščiu, nes jame nėra komentavimo funkcijos (o komentuoti norisi dažnai, nes su autoriaus nuomone dažniausiai nesutinku!)
  • investuotojas.eu – anksčiau buvo beveik vien apie techninę analizę, kuri manęs nežavi, bet dabar tinklaraštyje apstu ir kitokių įdomių pastebėjimų.

Kai paskaičiuoji, tai tų lietuviškų tinklaraščių apie ekonomiką apstu, tik dažniausia (ir didžiausia) jų bėda yra ta, jog jie pildomi gana retai. Mano paties tinklaraštis čia ne išimtis. Bet lietuviškoje ekonominėje blogsferoje vis tiek kažko trūksta. Gal labiausiai gilios ir originalios analizės, kurią gali pateikti tikriausiai ne kiekvienas tinklaraštininkas, kad ir makroekonomikos temomis (pats apie makroekonomikoje jaučiu tam tikrą spragą, nors slapčia viliuosi, jog ir makroekonomistai nelabai ką nutuokia). O gal prieštaringo balso, galinčio puikiai pagrįsti savo nuomonę, kuri skiriasi nuo bendros bandos (Povilo Gylio išvedžiojimams dažniausiai nepritariu, bet būtų puiku skaityti jo tinklaraštį ir su juo diskutuoti: keista, kodėl jis skundžiasi, jog jam neduoda pasireikšti – juk visada galima rašyti tinklaraštį!)

Gal praleidau kokį nors įdomų Lietuvos tinklaraštininką? Pasidalinkite komentaruose.

Žodžio laisvė finansiniuose tinklaraščiuose

Krizės metu būti finansiniu tinklaraštininku gali būti pavojinga. Ypač, jeigu skleidi niūrias prognozes ir priekaištauji valdžiai. Šį savaitgalį Pietų Korėjoje buvo suimtas tinklaraštininkas slapyvardžiu Minerva, kuris pritraukė daug gerbėjų ir skaitytojų po to, kai teisingai išpranašavo vietinės valiutos (Pietų Korėjos vono) nuvertėjimą bei JAV investicinio banko Lehman Brothers žlugimą. Per savo, kaip tinklaraštininko, karjerą Minerva parašė apie 100 įvairiausių straipsnių apie Pietų Korėjos finansus bei ekonomiką. Tos kelios teisingos pranašystės tinklaraščio autoriui uždirbo neregėtą populiarumą: jo įrašus perskaitydavo apie 100000 lankytojų, perspausdindavo laikraščiai, jo pastabas nagrinėdavo bankų analitikai, valdžia vis būdavo priversta teisintis ir paneiginėti Minervos siūlomus scenarijus. Guru įvaizdį visai nesunku palaikyti, kai jau jis uždirbtas, ir nesvarbu, jog daugelis tolimesnių Minervos analizių nebūtinai pataikydavo į dešimtuką.

Įdomu ir tai, jog Minerva yra ne koks bankininkas ar analitikas. Jam 31 metai, jis dvejus metus lankė kolegiją, kur mokėsi informatiko specialybės, o šiuo metu nedirba, dienas leisdamas naršant internetą ir skaitant knygas apie finansus. Šiais laikais tapti įtakingu tinklaraštininku iš tiesų gal būti bet kas, jeigu tik jo mintys pasirodo įdomios ir naudingos. O tinklaraštininkai gali visuomenėje turėti labai daug įtakos: šios istorijos herojus galėjo daryti net labai apčiuopiamą įtaką šalies vyriausybei ir valiutų rinkai.

Gruodžio 29 dieną Minerva tinklaraštyje paskelbė, jog vyriausybė paprašė finansinių institucijų ir didelių kompanijų nepirkti JAV dolerių, taip bandydama išsaugoti krentantį Korėjos vono kursą. Vyriausybei teko šią informaciją paneigti, ir tai buvo paskutinis lašas, perpildęs jų kantrybės taurę – būtent dėl šio įrašo Minervai buvo išrašytas arešto orderis, o dabar jam gresia iki 5 metų kalėjimo už teisybės neatitinkančios informacijos skleidimą siekiant piktų kėslų. Ekonominės krizės metu žodžio laisvė kartais gana greitai paaukojama.

Klausimas, į kurį neturiu atsakymo: ar žodžio laisvė ekonominėmis ir finansinėmis temomis visgi turėtų būti absoliuti? (klausiu tik apie finansines temas, nes rasizmo ir kitokios neapykantos kurstymas su žodžio laisve nesiderina) Neteisingų gandų skleidimas iš tiesų gali išjudinti ne itin stabilią sistemą (kiekvienas bankas bankrutuos, jei visi klientai vienu metu puls atsiiminėti indėlių), bet juk nuomonę apie nestabilią situaciją turėtų būti įmanoma reikšti. Latviai lyg ir linksta į didesnį žodžio laisvės ribojimą, o kur ta riba būtų Lietuvoje?

Penki geri lietuviški dienoraščiai

Taigi, kaip tarėm, taip ir darom — pateikiu penkių neblogų lietuviškų dienoraščių sąrašą. Visus juos pradėjau skaityti dar nevisai seniai, tad gali būti, jog ir kiti dar jų nespėjo pastebėti.

  • Rytis. Mano nuomone, pats įdomiausias lietuviškas dienoraštis, rašomas ekonomikos studento.
  • Donatas Frejus. Miniu jį ne dėl to, jog jis mano kolega, o dėl to, jog dalinasi savo mintimis apie investavimą. Be to ir komentaruose galima atrasti įdomių įžvalgų.
  • labas.co.uk. Pastebėjimai iš Britanijos. Malonu pasiskaityti apie šį bei tą.
  • lokyz. Pastebėjimai, paburbėjimai, kaip.tik.ten ir kitokie reikalai. Kartais šiek tiek kompiuterastiška, bet man tinka.
  • Paraštės. Subjektyvi nuomonė, komentarai.

Papildoma, šeštoji nuoroda: nežinau.lt bob (best of blogs) kategorija, kurioje kiekvieną dieną pateikiami įdomesni įrašai iš lietuviškos blogsferos.

Dar prie „penkių lietuviškų“ idėjos prisijungė scorps.