Paveikslų garbinimas krikščionybėje

Retkarčiais pasiskaitinėju Lino dienoraštį, kuris kartais pradžiugina tikrai puikiomis mintimis, bet pastaruoju metu ten randu ir žymiai radikalesnių pasisakymų katalikybės atžvilgiu. Suprantu, kad Linas nėra katalikas, o krikščionis neformalas, tačiau kartais jo mintys man sunkiai suprantamos (esu gi katalikas ;), tad tikiuosi šiuo savo dienoraščio įrašu užmegzti šiokį tokį dialogą ;) Tikiuosi, kad prie diskusijos gal būt prisijungs ir kiti krikščionys weblogininkai, kurių kaip įtariu yra ganėtinai daug, nors nei vieno iš jų nepažįstu asmeniškai, o tuo labiau realiame gyvenime.

Taigi, paskutiniame Lino įraše yra kalbama apie paveikslų garbinimą ir apie tai, jog šiuo klausimu katalikai yra klystantys žmonės.

Pirmiausia norėčiau pataisyti Liną, teigdamas, jog paveikslus garbina ne vien katalikai, bet didžioji dalis krikščionių (rytų bažnyčių krikščionys, ortodoksai, sentikiai, taipogi garbina ikonas), tad tų „paklydusių avelių“ gali būti daugiau nei 1,1 milijardo. Paveikslų garbinimo klausimas bažnyčioje buvo sprendžiamas 7-8 amžiuje, kai dar rytų ir vakarų bažnyčios nebuvo galutinai skilusios (tai įvyko 1054 metais), o galutinį nuosprendį šiuo klausimu priėmė 7-asis ekumeninis Nikėjos (Nikėjos-II) susirinkimas 787 metais. Beje, tai buvo paskutinis visuotinis dar suvienytos bažnyčios susirinkimas. Šiame susirinkime buvo nuspręsta, jog garbinti atvaizdus galima, tačiau buvo atskirtos dvi sąvokos — λατρεια, kuri reiškia garbinimą, o garbinamas gali būti tik Dievas, ir προσκυνεσισ, kuri reiškia pagerbimą. Paveikslus leidžiama tik pagerbti, „pagarba paveikslui kyla iš pagarbos tam, kuris jame pavaizduotas“. Deja, verčiant šiuos terminus į lotynų kalbą teliko vienas terminas adoratio, bet šiuose istorijos vingiuose yra pilna ir politinių peripetijų: nesutarimas dėl paveikslų garbinimo nebuvo vien teologinis ginčas, tuo metu buvo kovojama ir dėl įtakos buvusiose Romos imperijos žemėse.

Teologiškai paveikslų garbinimas grindžiamas tuo, jog pats Kristus, tapdamas žmogumi, prisiėmė „žmogaus paveikslą#8220;, o kadangi Kristuje yra neatsiejamai sumišęs dieviškasis ir žmogiškasis pradai, tai nori nenori, paveikslą mes vis tiek garbiname. Antrasis dievo įsakymas, kuris skelbia „neturėk kitų dievų, tik mane vieną“ skelbia monoteizmą, tačiau per paveikslų pagerbimą pagerbiamas tas pats monoteistinis dievas, tad čia prieštaravimų lyg ir nėra.

Miręs Dolskis

Kaip jau turbūt visi seniai žino, frazė „Dolskis mirė“ yra užgrobta Googlėje lietuviškosios blogosferos. Todėl šiandien paėmus į rankas „Kauno dieną“ mano dėmesį patraukė straipsnis apie būtent šią asmenybę, kurios mirtį trimituoja internetiniai dienoraščiai. Pasirodo, jis buvo žydas, kalbėjęs daug kalbų, vieno aktoriaus teatro pradininkas, linksminęs Rusijos publiką, ir tik gyvenimo pabaigoje atvykęs į Kauną, kur pirmasis pradėjo dainuoti lietuviškai, per pusę metų išmokęs mūsų kalbą. Labai gerbtina asmenybė, kurio kapą reikės kada nors prie progos aplankyti, juolab, kad jis nuo mano namų nepilnai per kilometrą. Dėkui blogosferai, kad paskatino mane domėtis Dolskiu ir daugiau apie jį sužinoti ;)

Vaido atgimimas

Taigi labai džiugu, kad atgimė Vaido Žilionio weblogas. O kartu su juo pasirodė ir moblogas. Gaila, kad moblogai dar vis reti Lietuvoje (o gal jie ne reti, gal tiesiog aš apie juos nieko nežinau? Atsiliepkt!), nes kartais norisi paspoksoti į kieno nors darytas prastos raiškos mažas nuotraukas. Ir, tiesa, visgi įdomu blogrolle pamatyti savo vardą ir pavardę, o ne slapyvardį – kai pats surašinėjau draugų pavardes, tai buvo mažiau keista nei matant savą pavardę. Bet prie to keistumo turbūt greit bus priprantama ir tai atrodys savaime suprantamas dalykas.

Dar šiandien sėdėdami Baltuose Drambliuose (jie tampa po truputį savais namais :-) su pirmoone bei txd sugalvojom paprastą testą, kuris parodo kiek gyvenimo yra susiję su internetu (ar bent jau su IRC). Pasiimkite savo mobilų telefoną ir suskaičiuokite kiek procentų žmonių jūsų telefonų knygelėje yra užrašyta slapyvardžiais, o ne vardais. Mano rezultatas 24.7 procentai ;-)

lietBlogs žiniasklaidoje

Lietuviški dienoraščiai atrodo vis populiarėja – šiandieną vėl skaičiau OMNI Laiką ir ten užtikau vėl to pačio Virginijaus Savukyno straipsnį apie internetinius dienoraščius. O tame straipsnyje paminėti ir lietBlogs bei blog.hardcore.lt.

Iš to straipsnio galima susidaryti nuomonę, jog Bangos dienoraščiai yra pirmaujantys Lietuvoje. Na, pagal rašytojų skaičių tai galbūt, bet man susidaręs įspūdis kad lietBlogsuose įdomiau (aišku esu visiškai subjektyvus). Prieš keturis mėnesius irgi į Bangą žiūrėjau skeptiškai ir lyg buvo nuspręsta, jog Bangos dienoraščiai nėra tikri weblogai. Gal būt situacija pasikeitė tame fronte? Norėtųsi visgi ir Bangoj ką nors naudingo susirast ;-) O gal tiesiog Banga yra šiaip dienoraščių sistema žmonėms, kurie rimtai nesiruošia vesti dienoraščių, nes rimtesni dažniausiai migruoja į LiveJournal (o kompiuterastiškesni į blog.hardcore.lt, o kompiuterastiškiausi pasirašo savo sistemą)? :)

Mamos dienoraštis

Vat įkalbinau savo mamą kad pildytų weblogą. Žiūrėsim, kas čia bus ;-) Man pačiam labai įdomu, nes mamos pažintis su internetu kol kas siekia tik naudojimąsi elektroniniu paštu bei įstatymų susiradimu Seimo puslapyje. Dienoraščio adresas yra http://loreta.skopos.lt.

Tiesa, pagalvojau kad rašyti mamai HTML formatu bus sudėtinga, tad šiek tiek apkarpiau ten jai įrašų įvedimo galimybes, bet kodas aišku rašytas Perlu ir darytas iš šios mano svetainės kodo.

Savukynas: internetas yra virtuali išvietė

Vakar važiuojant troleibusu ir benaršant internetą per mobilųjį telefoną mano susidomėjimą sukėlė Virginijaus Savukyno straipsnis OMNI laikeAr tikrai internetas yra virtuali išvietės siena?“. Autorius nagrinėja problemą, kodėl internete straipsnių komentarai būna nešvankūs, įžeidžiantys, be jokių argumentų ir t.t. Taip, problema internete egzistuoja jau kokį pusantro dešimtmečio, kai internetas nustojo buvęs tik akademikų ir kompiuteristų susiėjimo vieta ir į jį pradėjo plūsti tais laikais vadinti „AOL users“ – vienos pirmųjų interneto paslaugų tiekimo kompanijos Amerikoje klientai.

Pačiame straipsnyje su viskuo turbūt galima sutikti, išskyrus su viena pastraipa, kuri mane išmušė iš vėžių:

Diskusijų internete, kuriose tinklažmogiai išdėstytų racionalius argumentus, mandagiai pasikeistų nuomonėmis, yra labai mažai. Daug daugiau galima surasti nemotyvuotų emocijų iškrovų ir straipsnių autorių įžeidinėjimų.

Internete praleidžiu didžiąją dalį savo dienos, bet iš tikrųjų labai retai matau savo ekrane nemotyvuotas emocijas ir įžeidinėjimus (kalbu ne apie IRC – ten iš viso skirtingas pasaulis). Aišku aš tų emocijų ir įžeidinėjimų nematau nes paprasčiausiai nesilankau tose svetainėse kur tai vyksta – yra begalės vietų internete kur „signalo ir triukšmo santykis“
(signal to noise ratio) yra labai geras. Tad iškilo klausimas, kodėl vienur vyksta naudingos diskusijos, o kitur jos tėra tik
įžeidinėjimai.

Visgi manau tas svarbiausias ingredientas sėkmingam bendravimui internete yra priklausymas tai pačiai bendruomenei. Turbūt neblogas pavyzdys būtų Lietuvos dienoraščiai – ten gi dešimtys žmonių, aprašančių savo mintis ir tai ką jie nuveikė, ar tiesiog blevyzgojančių. Kiekvieną dienoraštį skaito irgi dešimtys žmonių ir dažniausiai bent keletas palieka savo
komentarus. Kad ir apie ką būtų dienoraščio įrašas, labai retai tik galima rasti komentarą, tiesiogiai įžeidinėjantį autorių už tai kad jis rašo nesąmones ar panašiai (bent jau aš sunkiai pamenu tokį atvejį). Manau, kad taip vyksta dėl to, kad visi, kurie skaito dienoraštį, daugiau ar mažiau pažįsta autorių asmeniškai ir jaučia jam pagarbą. Kiekvienas dienoraštis turi kažkokią mikrobendruomenę, o visose bendruomenėse būna pagarba jos nariams.

Jeigu tas dienoraščio įrašas būtų išimamas iš tos mikrobendruomenės ir pateikiamas kur nors kitur (na, tarkim, mic alaus užgrobimo idėja arba pukomuko pasvarstymai apie tai, jog sunku gyventi suvalgius savo galvą patektų į Delfi) tai jis sulauktų tikrai „įdomių“ komentarų, kuriuose autorius būtų sudirbtas į šuns dienas.

Tad kodėl nėra bendruomenės tarkim Delfyje? Clay Shirky yra rašęs, jog (interneto) bendruomenei yra tiesiog būtinas bendras dievas ir bendras priešas, todėl linuksistai garbina Linus Torvalds ir nekenčia Microsoft, o Pitonininkai meldžiasi Guido van Rossum ir šnairuoja į Perlininkus. Lietuvos dienoraščių bendruomenėje gal ir nėra bendrų dievų ar priešų, bet žmones vienyja bendri interesai ir pomėgiai. Tuo tarpu Delfyje bendrų interesų nėra, kaip tik atvirkščiai, yra labai skirtingi interesai ir nuomonės, ir jeigu ir galima vienytis tai tik į keletą stovyklų. O kai susitinka skirtingos stovyklos internete tai kyla taip vadinamos liepsnos (flames) ir nieko jau čia nebepadarysi. Išvada gana žiauroka: normalus bendravimas internete įmanomas tik tada kai jis vyksta labai panašiai mąstančių žmonių tarpe – vos tik pasirodo horizonte žmogus, turintis kitokią nei bendruomenės nuomonę ir iš karto į jį žiūrima kaip į bendruomenės griovėją, kurį reikia nuginčyti bet kokiomis priemonėmis. To atvykėlio būtų klausomasi tik tada jei jis pats būtų tos bendruomenės autoritetas.

Tad grįžtant prie Delfio, ten matyt yra susidariusios kelios bendruomenės – tarkim Paksininkų ir Antipaksininkų, kurios iš paskutiniųjų kovoja tarpusavyje. Bet kuris komentaras neatitinkantis jų pasaulėžiūros yra tampa gyvybiškai pavojingu bendruomenės išlikimui, todėl jį bet kuriomis priemonėmis nuginčyti. Klasikinis fleimas. Tuo tarpu pats straipsnio autorius atsiduria labai įdomioje situacijoje: jeigu jis stengsis būti iš paskutiniųjų objektyvus, tai turbūt gaus didelę dozę kritikos iš
abiejų stovyklų, nes jos abi sutapatins jį su priešu.

Na ir prisapaliojau čia nesąmonių. Reiktų eit valgyt.

EnC su nauju weblogu

Štai EnC perkrausčiau ant mano weblogo kodo. Tikėjausi, kad bus sudėtingiau, nes kai rašiau tai labai daug ką hardkodinau ir visai nemąsčiau kad galbūt tas kodas bus naudojamas dar kam nors kitam. Realiai EnC prisitaikė savo reikmėm per kokią valandą viską (na… taisė šablonus šiek tiek ir ieškojo hardkodintų dalykų, kuriuos reikia pakeisti). Kol kas dar pas jį ne viskas veikia (su CSS tikra makalynė ir man atrodo kad JavaScript jis kažkur nukišo taip kad jis neveikia). Na
žodžiu naujas adresas yra http://lietuvoje.lt/~enc.

Tiesa… Kažkaip keistai ten tame webloge daug kur minimas žodis Perl. Čia aš tikrai neliepiau jam to daryt :-)

Gobbitas.lt užlenktas

Kaip visada tik atėjęs į darbą peržvelgiu kolegų dienoraščius internete, persiskaitau viską, ir tada, giliai įkvėpęs atsiverčiu
manualus ir kimbu į darbą. O štai šiandien nueinu pasižiūrėti į Gobbito rašliavas ir laukia manęs didelis nusivylimas – „užlenkiau and so on“. Gobbitas buvo turbūt pirmas lietuviškas interneto dienoraštininkas, ir tik po
metų kai jau gyvavo jo dienoraštis, kaip grybai pradėjo augti ir kiti dienoraščiai. Dabar jau irgi po truputį gaunasi taip kaip ir gūdžiais 1996, kai kiekvienas turėdavo svetainę savo katei ir šuniui – lygiai taip ir dabar visi turi turėti dienoraštį. Bet turbūt nedaugelis įsivaizduoja ką reiškia turėti dienoraštį. Kartais reikia nežmoniško užsispyrimo, kantrybės ir dar kažko kad imtum ir parašytum ką nors į dienoraštį. Ir ne šiaip ką nors, o ką nors įdomaus, ką nors kas skaitytoją priverstų juoktis („na gerai tu čia pavarei, kompiuteraste“), piktintis („nesąmonė kad Perlas geriau už PHP!“) ar tiesiog stebėtis („oh, negalvojau kad ir tam yra Perlo modulis“). Tai sunkus darbas.

Paskutiniu metu nors dienoraščių ir pridygo, bet jie manęs per daug nedomina. Vieni jų yra retai atnaujinami, kiti visai nekompiuterastiniai ;) Ypač dienoraščiai prislopo vasarą – niekas neturi laiko sėdėti prie kompiuterio ir rašyti kažką į dienoraštį, nes ir taip yra ką veikti. Gobbitas buvo dienoraščių pradininkas. Bijau kad gali būti taip jog jis gali būti ir dienoraščių užsidarymų pradininkas. Gal būt dienoraščių manijos banga kaip tik šiuo metu pasiekė aukščiausią tašką ir pamažu pradės slūgti paskui save palikdama nebaigtus, pusiau pradėtus, dėmesio stokojančius dienoraščius interneto platybėse. Nors gal ir klystu.