Bet daugelis dalykų nesikeičia. Kiekvienais metais konferencijos Ukrainoje turi vieną viską apimančią “temą”, kurią bandoma parduoti: šiemet tai žemės ūkio kompanijos. Tik jau nebe tokios, kurių verslo modelis buvo pastatytas ant to, jog jau tuoj tuoj baigsis žemės moratoriumas, bus leista laisvai prekiauti žemėmis, tai jos ims ir pabrangs keletą kartų ir visi mes būsime turtingi. Apie žemės kainas šioje konferencijoje nė šnipšt. Kaip ir apie nekilnojamo turto vystytojus, kurių konferencijose prieš keletą metų būdavo daugiau nei gražių merginų Kreščiatike.

Ukrainos ekonomika turi artimiausiu metu labai stabiliai augti (sako, jog po 4-5 procentus kasmet, ir tai jai niekas nesutrukdys), infliacija sutramdyta (šiek tiek mažiau nei 10% gali būti šiemet), grivna šiek tiek pasilpninta, bet kažkodėl visi įtikėję, jog ji turėtų būti stabili. Nors pats centrinio banko atstovas sakė, jog norėtųsi, jog grivnos kursas būtų lankstesnis (mano mintyse tai dažniausiai reiškia jos silpninimą). Augančios žaliavų kainos gana įdomiai veikia Ukrainos ekonomiką: plieno gamintojai bei visokie anglies kasėjai labai greitai teigiamai pajunta pasaulinių kainų augimą ir jis beveik tuoj pat persiduoda į jų rezultatus (bei teigiamą įtaką BVP), tuo tarpu dujos ir nafta neigiamą įtaką BVP padaro su maždaug 9 mėnesių lagu. Paskutinis naftos šuolis Ukrainos augimą gali apkarpyti kažkur rudenį.

Viena didžiausių Ukrianos problemų yra korupcija bei noras viską kontroliuoti: pradedant kapitalo srautais, valiutos konversijomis, eksporto kvotomis ir baigiant subsidijomis, duonos kainų nustatymu ir kitais sunkiai suvokiamais dalykais. Visa ta reguliacija man rodos Ukrainoje nieko neatneša, nes tie, kas duoda kyšius ir turi pinigų, visada gauna ir reikiamas kvotas ir sugeba pinigus iš šalies išvežti be didesnių problemų. Bet pakalbėjus su ukrainiečiais tai jaučiasi jų nostalgija stiprios rankos politikai. Gal dėl to, kad seniai toje šalyje jau palaida bala.

Bankinis sektorius į visą atsigavimą žiūri gana atsargiai ir prognozuoja tik nedidelį paskolų portfelio augimą. UkrSoc banko atstovai sakė, jog dar prieš metus jie turėjo nulinį (!) limitą pirkti Ukrainos vyriausybės obligacijas, o centriniame banke laikydavo tik tiek pinigų, kiek minimaliai reikia pagal reikalavimus — visi kiti pinigai automatiškai būdavo pervedami į užsienį. Dabar padėtis pasikeitusi, bet gal tik šiek tiek. Verslas kredituojamas nebent apyvartinėms lėšoms, investiciniams projektams pinigų bankai neduoda, nes įmonės prieš kelis metus rimtai perinvestavo į naujas gamyklas bei įrengimus, kurie ir dabar stovi nepanaudoti. Vieninteliai, kurie laisvai skolina ir didina savo rinkos dalį yra Rusijos bankai (VTB ir Sber): ar jie iš tiesų nemato rizikų, ar visgi veikia politiniai motyvai, sunku suvokti. Tikriausiai tiesos yra ir ten, ir ten.

Vietinių obligacijų rinkoje kažkas naujo: pradėjo kompanijos leisti obligacijų emisijas, kuriose kasmet nebėra put opcionų. Po truputį ilgėja išleidžiamų obligacijų trukmė: vienam bankui pavyko išsileisti net trejų metų emisiją (už 17.5 procento palūkanų). Tad gal iš tiesų tikėjimo grivna atsiranda. Nors metams apdrausti USD/UAH porą kainuoja apie 7%.

Pirmas pasiūlymas skirtas žmogui, kuris norėtų būti atsakingas už repo (atpirkimo) sandorius ir visą kitką, kas yra susiję su pinigų skolinimu investavimo (ar spekuliavimo) klausimais: reikės valdyti repo portfelį, nustatinėti repo sandorių palūkanas, sukti galvą, kokius vertybinius popierius pasiūlyti klientams užsirepuoti, kur rasti persirepavimo galimybių ir visais kitais būdais stengtis išspausti kuo didesnę grąžą nuo alokuotų tam reikalui lėšų. Šis žmogus bus atsakingas ir už šio verslo plėtrą, tad naujos idėjos (CFDs, margin account ir t.t.) laukiamos išskėstomis rankomis (aišku, idėjas reikės ne vien sugalvoti, bet ir įgyvendinti ;)

Antras pasiūlymas skirtas gal šiek tiek mažiau patyrusiam, bet itin žinių ištroškusiam kandidatui, kuris norėtų prekiauti įvairiausiais finansiniais instrumentais banko sąskaita: reikės pirkti ir parduoti obligacijas, valiutas, išvestines priemones, ir, savaime suprantama, ieškoti plačiose pasaulio finansų rinkose papildomo uždarbio galimybių (obligacijų arbitražas? kodėl gi ne!). Finansinių priemonių gausa gali iš pradžių susukti galvą, bet tikimės, jog kandidatas noriai skaitys knygas ir greitai tobulės. Savaime aišku, jog padėsim.

Siųskite savo CV ir laiškus, kodėl norite dirbti mūsų departamente, adresu cv@finasta.com (galite ir prikabinti mane cc adresu petras.kudaras@finasta.com). Nekantraudami laukiam.

Kviečiai ėmė ir netikėtai pabrango

Iš tiesų, kaip mini nemažai vz.lt straipsnio komentatorių, kviečiai brango ne visai dėl tų priežasčių, kuriomis mes argumentavome šios temos patrauklumą. Kviečių kainų kilimo tikėjomės per metus ar dvejus, nes kviečiai pastaruoju metu buvo viena iš mažiausiai brangusių žaliavų, tuo tarpu trąšų ir degalų kainos, kurios yra svarbi kviečių auginimo kaštų dalis, buvo jau pakilusios. Prie galimo kviečių kainų augimo prisidėti galėjo ir mažėjantys kviečių pasėlių plotai Šiaurės Amerikoje.

Nassim Taleb yra sugalvojęs terminą „juodoji gulbė“, kuris naudojamas apibūdinti retiems atsitiktiniams įvykiams, kurie turi labai didelę įtaką, bet kurių niekaip neįmanoma numatyti. Sausra ir seniai matyti karščiai Rusijoje bei Ukrainoje ir buvo tas įvykis, viską apvertęs aukštyn kojomis kviečių rinkoje. Tik jei dažniausiai „juodosios gulbės“ minimos nelabai gerų įvykių kontekste (kaip kad Lehman Brothers žlugimas), šį kartą juodoji gulbė buvo visai draugiška. Mūsų argumentai galiojo ir be sausros, tad mūsų nuomone, kviečiai ilguoju laikotarpiu turėjo kainuoti daugiau net jei derliai būtų buvę neblogi. Tik kartais ateitis ateina žymiai greičiau nei tikiesi.

Kita vertus, gal šios apklausos rezultatais nereikėtų taip stebėtis: vadovai bet kuriame versle dažniausiai supranta mažiau, nei jų pavaldiniai – ar kiekvienas aktuarijų skyriaus vadovas giliai išmano visas konkretaus kliento rizikos vertinimo plonybes ir ar kiekvienas atsakingas už chirurgijos skyriaus veiklą yra pats geriausias širdies persodinimo specialistas ligoninėje? Be to, neverta pamiršti, jog buvo apklausti matematikai, o jie, kaip ir programuotojai (been there, done that :) yra linkę manyti, jog jie žymiai geriau viską išmano, nei jų vadovai, nors toliau savojo modelio ar programos nelabai ką mato. Gal būt tikroji tiesa nėra tokia baisi, ir visgi bankai supranta ką daro.

Kol kas nežadu, jog mano dienoraščio įrašų sparčiai padaugės: nors visada mano svetainė atspindėjo tik mano nuomonę, šiek tiek sudėtingiau, kai dirbi didesnėje organizacijoje. Bet bent jau tikiuosi, jog ši svetainė nenumirs ir netaps tik istorija.

Ši knyga manęs neįkvėpė.

Pirmasis trečdalis dar buvo visai nieko: jame rašoma apie savo darbų optimizavimą, trumpai pasakojama tai, ką galima rasti David Allen‘o ar Stephen Covey (visgi gal labiau pastarojo) knygose – neatidėliok, dirbk „protingai“ ir tik tai, kas yra svarbu. Po to kalbama apie tai, jog reikia būti ne korporaciniu vergu, o kurti savo (geriausia internetinį) verslą, kad galėtum nieko neveikti, mėgautis gyvenimu, o pinigai patys kapsėtų.

Idėja gal ir nebloga, bet pasiekiama eiliniam tūlui piliečiui ne taip jau lengvai. Ypač žingsnis po žingsnio sekant autoriaus patarimais (Vienas iš jų: apsimesti susirgusiu ir savaitę dirbti iš namų – namie būsi daug produktyvesnis, o tai pastebėjęs tavo viršininkas tau visada leis dirbti namie, jei tik to paprašysi. O po to kažkokiu stebuklingu būdu būdamas namie, ar keliaudamas po tolimas šalis staiga tapsi keliasdešimt kartų produktyvesnis ir tau beveik nebereikės dirbti).

Net ir savo verslo kūrimo idėjos man pasirodė nepatrauklios, nors kitiems jos gal ir veiksmingos. Matyt per daug skaičiau Seth Godin ir panašių guru, kurie teigia, jog svarbiausia, jog verslas turi būti nuoširdus, išskirtinis ir visaip kitaip remarkable. Tuo tarpu Timothy Ferriss produktų idėjos kvepia teleparduotuvėmis ir ne itin protingų klientų ieškojimu. Man labai sunku suvokti, kaip jogos DVD laipiojantiems po kalnus, sukurtas merginos, kuriai patinka joga per kelias savaites ar prancūziškų marškinių pardavinėjimo internetu verslas gali būti konkurencingas ir pelningas. Ypač kai konkurentams įėjimo į rinką barjerų praktiškai nėra, o verslo savininko tikslas yra ne verslo vystymas, o padirbėjus mėnesį, kad užsukti verslą, keliavimas po pasaulį. Galbūt esu per daug persisunkęs skepticizmu.

Kad ir kaip ten bebūtų, tai tik dar viena iš motyvacinių knygų. Krizės laikais motyvacijos iš tiesų reikia, bet rutinoje įstrigusių darbuotojų tikriausiai dabar mažiau: visi svajoja apie darbo išsaugojimą, o ne išsilaisvinimą iš jo.

Ką mes siūlome? Labai įdomų darbą: jums teks vertinti įvairiausias Rytų Europos kompanijas, gilintis į jų finansinius duomenis, domėtis jų perspektyvomis, bendrauti su jų vadovais, užsienio analitikais, aiškintis, nuo ko priklauso vienos ar kitos kompanijos pelningumas (ar žinojote, jog kilogramo pomidorų kaina Gruzijoje priklausomai nuo mėnesio kinta nuo keliasdešimt centų iki septynių dolerių?) ir visaip kitaip mums padėti nuspręsti, kurias akcijas mums reikia pirkti, ir kurias parduoti. Kadangi finansų pasaulis pradžioje gali pasirodyti painus, mes stengsimės jums padėti jame susigaudyti ir kuo greičiau įgyti reikiamos patirties — esame suinteresuoti jūsų augimu.

Ko mes iš jūsų tikimės? Kad turėtumėte puikų analitinį mąstymą ir norą tobulėti bei domėtis finansų rinkomis. Dar labai reikėtų, kad gerai šnekėtumėte angliškai, nes kitaip su įvairių tautybių žmonėmis susikalbėti beveik neįmanoma. Tiesa, rusų kalba yra privalumas, nes buvusioje Sovietų Sąjungoje ja dažnai naudojamasi. Savaime suprantama, turite būti krimtę ekonomikos ar bent jau vadybos mokslus ir, galbūt, nutuokti, kuo skiriasi terminas „livestock“ nuo „preferred stock“ (ar bent jau greitai naudotis Google). Ir dar reikėtų noro retkarčiais pakeliauti į ne itin ekonomiškai išsivysčiusiais valstybes, kaip kad Bosnija ar Gruzija, kuriose dar nedaug vakarų investuotojų yra įkėlę kojas (ir kur naktiniai klubai prilygsta tik lietuviškoms kaimo diskotekoms). Bet didžiąją dalį laiko dirbsite Vilniuje.

Jeigu susidomėjote, siųskite CV ir kelis sakinius apie tai, kodėl norite šio darbo man adresu petras@auroraholding.lt

ATNAUJINIMAS: Radom!

Parsisiųsti skaidres.

Vietiniai kompanijų atstovai ir brokeriai labai tiki Serbijos ekonomikos augimu (Kosovo problema berods per dvi dienas nebuvo paminėta nei karto, o jei ir buvo paminėta, tai tik prabėgomis), nors toje Serbijos ekonomikoje problemų visgi netrūksta. Visi Serbijos bankai kartojo, jog centrinio banko restrikcinė politika neleidžia jiems augti tiek sparčiai kaip jie norėtų, kadangi reikia daryti labai didelius atidėjimus (kapitalo pakankamumo santykiai Serbijos bankuose kartais siekia ir apie 30%), o plėtrai finansuoti reikia leisti naujas akcijų emisijas. Berods nei vienas serbų bankas nėra išleidęs obligacijų emisijos, ar skolinęsis lėšas iš užsienio bankų — iš dalies tai gal ir gerai esant pasaulinei kredito krizei, bet kartu ir parodo, kiek išsivysčiusi yra Serbijos bankų sistema (net ir Gruzijoje bankinė sistema atrodo žymiai sudėtingesnė). Serbijos ekonomikoje didelę reikšmę vaidina euras — kai kuriuose bankuose iki 85% indėlių laikoma užsienio valiutomis, o ne vietiniu dinaru; paskolos taipogi dažniausiai išduodamos eurais.

Tiesa, susitikome ne vien su bankais. Tik susidarė įspūdis, jog dauguma likvidžių bendrovių pakankamai brangios ir jų spartaus augimo perspektyvos ateityje ganėtinai įvertintos. Nors, kita vertus, Belgrado biržoje kotiruojama apie 1600 bendrovių, tad jeigu nebaisu pirkti ne itin likvidžias pozicijas, tam tikrų perliukų tikriausiai įmanoma atrasti. Juolab jog tokiose rinkose neretai atsitinka taip, jog investuotojų pastebėtos nelikvidžios, bet įdomios akcijos greitai tampa gana likvidžiomis.