Kita vertus, gal šios apklausos rezultatais nereikėtų taip stebėtis: vadovai bet kuriame versle dažniausiai supranta mažiau, nei jų pavaldiniai – ar kiekvienas aktuarijų skyriaus vadovas giliai išmano visas konkretaus kliento rizikos vertinimo plonybes ir ar kiekvienas atsakingas už chirurgijos skyriaus veiklą yra pats geriausias širdies persodinimo specialistas ligoninėje? Be to, neverta pamiršti, jog buvo apklausti matematikai, o jie, kaip ir programuotojai (been there, done that :) yra linkę manyti, jog jie žymiai geriau viską išmano, nei jų vadovai, nors toliau savojo modelio ar programos nelabai ką mato. Gal būt tikroji tiesa nėra tokia baisi, ir visgi bankai supranta ką daro.

Kol kas nežadu, jog mano dienoraščio įrašų sparčiai padaugės: nors visada mano svetainė atspindėjo tik mano nuomonę, šiek tiek sudėtingiau, kai dirbi didesnėje organizacijoje. Bet bent jau tikiuosi, jog ši svetainė nenumirs ir netaps tik istorija.

Ši knyga manęs neįkvėpė.

Pirmasis trečdalis dar buvo visai nieko: jame rašoma apie savo darbų optimizavimą, trumpai pasakojama tai, ką galima rasti David Allen‘o ar Stephen Covey (visgi gal labiau pastarojo) knygose – neatidėliok, dirbk „protingai“ ir tik tai, kas yra svarbu. Po to kalbama apie tai, jog reikia būti ne korporaciniu vergu, o kurti savo (geriausia internetinį) verslą, kad galėtum nieko neveikti, mėgautis gyvenimu, o pinigai patys kapsėtų.

Idėja gal ir nebloga, bet pasiekiama eiliniam tūlui piliečiui ne taip jau lengvai. Ypač žingsnis po žingsnio sekant autoriaus patarimais (Vienas iš jų: apsimesti susirgusiu ir savaitę dirbti iš namų – namie būsi daug produktyvesnis, o tai pastebėjęs tavo viršininkas tau visada leis dirbti namie, jei tik to paprašysi. O po to kažkokiu stebuklingu būdu būdamas namie, ar keliaudamas po tolimas šalis staiga tapsi keliasdešimt kartų produktyvesnis ir tau beveik nebereikės dirbti).

Net ir savo verslo kūrimo idėjos man pasirodė nepatrauklios, nors kitiems jos gal ir veiksmingos. Matyt per daug skaičiau Seth Godin ir panašių guru, kurie teigia, jog svarbiausia, jog verslas turi būti nuoširdus, išskirtinis ir visaip kitaip remarkable. Tuo tarpu Timothy Ferriss produktų idėjos kvepia teleparduotuvėmis ir ne itin protingų klientų ieškojimu. Man labai sunku suvokti, kaip jogos DVD laipiojantiems po kalnus, sukurtas merginos, kuriai patinka joga per kelias savaites ar prancūziškų marškinių pardavinėjimo internetu verslas gali būti konkurencingas ir pelningas. Ypač kai konkurentams įėjimo į rinką barjerų praktiškai nėra, o verslo savininko tikslas yra ne verslo vystymas, o padirbėjus mėnesį, kad užsukti verslą, keliavimas po pasaulį. Galbūt esu per daug persisunkęs skepticizmu.

Kad ir kaip ten bebūtų, tai tik dar viena iš motyvacinių knygų. Krizės laikais motyvacijos iš tiesų reikia, bet rutinoje įstrigusių darbuotojų tikriausiai dabar mažiau: visi svajoja apie darbo išsaugojimą, o ne išsilaisvinimą iš jo.

Ką mes siūlome? Labai įdomų darbą: jums teks vertinti įvairiausias Rytų Europos kompanijas, gilintis į jų finansinius duomenis, domėtis jų perspektyvomis, bendrauti su jų vadovais, užsienio analitikais, aiškintis, nuo ko priklauso vienos ar kitos kompanijos pelningumas (ar žinojote, jog kilogramo pomidorų kaina Gruzijoje priklausomai nuo mėnesio kinta nuo keliasdešimt centų iki septynių dolerių?) ir visaip kitaip mums padėti nuspręsti, kurias akcijas mums reikia pirkti, ir kurias parduoti. Kadangi finansų pasaulis pradžioje gali pasirodyti painus, mes stengsimės jums padėti jame susigaudyti ir kuo greičiau įgyti reikiamos patirties — esame suinteresuoti jūsų augimu.

Ko mes iš jūsų tikimės? Kad turėtumėte puikų analitinį mąstymą ir norą tobulėti bei domėtis finansų rinkomis. Dar labai reikėtų, kad gerai šnekėtumėte angliškai, nes kitaip su įvairių tautybių žmonėmis susikalbėti beveik neįmanoma. Tiesa, rusų kalba yra privalumas, nes buvusioje Sovietų Sąjungoje ja dažnai naudojamasi. Savaime suprantama, turite būti krimtę ekonomikos ar bent jau vadybos mokslus ir, galbūt, nutuokti, kuo skiriasi terminas „livestock“ nuo „preferred stock“ (ar bent jau greitai naudotis Google). Ir dar reikėtų noro retkarčiais pakeliauti į ne itin ekonomiškai išsivysčiusiais valstybes, kaip kad Bosnija ar Gruzija, kuriose dar nedaug vakarų investuotojų yra įkėlę kojas (ir kur naktiniai klubai prilygsta tik lietuviškoms kaimo diskotekoms). Bet didžiąją dalį laiko dirbsite Vilniuje.

Jeigu susidomėjote, siųskite CV ir kelis sakinius apie tai, kodėl norite šio darbo man adresu petras@auroraholding.lt

ATNAUJINIMAS: Radom!

Parsisiųsti skaidres.

Vietiniai kompanijų atstovai ir brokeriai labai tiki Serbijos ekonomikos augimu (Kosovo problema berods per dvi dienas nebuvo paminėta nei karto, o jei ir buvo paminėta, tai tik prabėgomis), nors toje Serbijos ekonomikoje problemų visgi netrūksta. Visi Serbijos bankai kartojo, jog centrinio banko restrikcinė politika neleidžia jiems augti tiek sparčiai kaip jie norėtų, kadangi reikia daryti labai didelius atidėjimus (kapitalo pakankamumo santykiai Serbijos bankuose kartais siekia ir apie 30%), o plėtrai finansuoti reikia leisti naujas akcijų emisijas. Berods nei vienas serbų bankas nėra išleidęs obligacijų emisijos, ar skolinęsis lėšas iš užsienio bankų — iš dalies tai gal ir gerai esant pasaulinei kredito krizei, bet kartu ir parodo, kiek išsivysčiusi yra Serbijos bankų sistema (net ir Gruzijoje bankinė sistema atrodo žymiai sudėtingesnė). Serbijos ekonomikoje didelę reikšmę vaidina euras — kai kuriuose bankuose iki 85% indėlių laikoma užsienio valiutomis, o ne vietiniu dinaru; paskolos taipogi dažniausiai išduodamos eurais.

Tiesa, susitikome ne vien su bankais. Tik susidarė įspūdis, jog dauguma likvidžių bendrovių pakankamai brangios ir jų spartaus augimo perspektyvos ateityje ganėtinai įvertintos. Nors, kita vertus, Belgrado biržoje kotiruojama apie 1600 bendrovių, tad jeigu nebaisu pirkti ne itin likvidžias pozicijas, tam tikrų perliukų tikriausiai įmanoma atrasti. Juolab jog tokiose rinkose neretai atsitinka taip, jog investuotojų pastebėtos nelikvidžios, bet įdomios akcijos greitai tampa gana likvidžiomis.

I remember struggling to meet the minimum page requirements of reports in college. Double spacing and 14 point Selectric typewriter balls saved me. Then I went out into the real world, and encountered bosses who wanted a one-page report. What the heck??? The best reports in the real world are one page or less.

Universitete man buvo sunkiausia rašyti kursinius ir magistro darbą. Ne dėl to, jog nežinočiau apie ką rašyti, ar nesuvokčiau temos ir pasimetęs klaidžiočiau tarp statistinių formulių — dėl to, jog tie darbai turėjo tam tikrus apimties reikalavimus, kuriuos man kažkaip labai sunkiai sekėsi vykdyti. Reikia kokiam nors kursiniam darbui 20 puslapių, tad, būdavo, sėdžiu ir krapštau galvą, kur čia dar kokius 5 puslapius pridūrus, apie ką čia dar priskiedus, nes, juk lyg viską, ką reikėjo papasakoti, jau papasakojau. Gal ir keista, bet su šia problema nė karto nesu susidūręs realiame verslo pasaulyje — ir tikrai ne dėl to, jog staiga atradau ką daugiau pasakyti! Kuo trumpiau ir aiškiau — tuo geriau, pilstymui iš tuščio į kiaurą realiame versle nėra laiko ir vietos. Net jeigu ir iš tiesų turi tiek daug pasakyti, kad vargiai tilpsi į 20 puslapių, vargu, ar kas į tavo idėjas kreips daug dėmesio, jeigu nebus vieno puslapio tų idėjų santraukos.

Universitetas neretai skiriasi nuo realaus gyvenimo (ir dėkui dievui, nes jau buvau begalvojęs, jog mano chroniškas nesugebėjimas tinkamai rašyti ilgus akademinius darbus geruoju man nesibaigs).

Po pastarųjų rinkimų Ukrainoje buvo sunku prognozuoti, kuria kryptimi pasuks jos ekonomika, be to, gana skaudžiai jai turėjo suduoti smūgį dujų kainų padidinimas. Šiandien, kalbantis su brokeriais, galima išgirsti daug optimizmo: reformos visgi vyksta, dujų kainų pakėlimas buvo neblogai suvirškintas, paprasti piliečiai tikisi gyvenimo gerėjimo, atsirado šiek tiek normalesnės skolinimosi galimybės, tad sparčiai didėja vartojimas. Tačiau Ukrainos ekonomika vis dar gana stipriai priklauso nuo plieno kainų: net jeigu ir pats plieno lydymas ekonomikoje nesudaro didelės dalies, nemažai kitų verslų gyvena iš teikiamų šiam sektoriui paslaugų. Šiuo metu tikimasi, jog reformos bus vykdomos toliau, laukiama, kada Ukraina bus priimta į Pasaulio Prekybos Organizaciją (kas turėtų būti ne vien naudinga ekonomiškai, bet kartu šiek tiek ir sukelia jausmą, jog kažko pasiekei; o jeigu Ukraina bus priimta anksčiau nei Rusija, ir galės derėtis dėl Rusijos priėmimo į PPO sąlygų…). Nemažai vilčių dedama į privatizaciją bei energetikos sektoriaus reformą.

Tiesa, problemų Ukrainos rinkoje lieka labai daug. Turbūt viena didžiausių yra kompanijų skaidrumo stoka ir menkas mažumos akcininkų teisių gerbimas. Ne toks jau retas reiškinys yra kokių nors stipriai atskiedžiančių tikslinių akcijų emisijų leidimas pagrindiniams akcininkams, transferinė kainodara, pelno slėpimas ir t.t. Nors kai kurios didelės kompanijos visgi po truputį suvokia, jog reikia skaidrėti, jeigu norėsi pritraukti kapitalo vakaruose — tik „praskaidrėjimas“ negali įvykti per vieną naktį, tam kartais prireikia ne vienus ir ne dvejus metus trunkančio įmonių reorganizavimo.

Dar viena Ukrainos problema yra korupcija. Daug pinigų cirkuliuoja šešėlinėje ekonomikoje, nes nedaug kas bijo ir gerbia mokesčių inspekciją — kiekvienas save gerbiantis, turi ten pažįstamų, tad jos veikla nėra labai efektyvi. Nors mokesčiai nėra dideli: pajamų mokestis siekia berods 15%. Itin mažos ir baudos keliuose: už greičio viršijimą daugiausiai gali sumokėti 34 grivnas (mažiau nei 20 litų), bet dažniausiai atsiperkama 10-20 grivnų kyšiu pareigūnams.

Vienas didžiausių privalumų dirbant namie man yra galimybė geriau sutelkti savo dėmesį. Sunku susikoncentruoti ties vienu darbu, kurį turėtum daryti dirbant ofise, kuriame šurmuliuoja dar kelios dešimtys kolegų, kurie dar ir paskambina ar ateina pasitarti kokiu klausimu. Net jeigu nusprendi, jog artimiausią pusvalandį paskirsi vienos ar kitos kompanijos analizei, neišvengiamai po kokių dešimties minučių kam nors prisireiks tavo nuomonės, arba tavo mintis nutrauks maklerių šūkčiojimai apie tai, jog išėjo kokia nors esminė informacija. Savaime suprantama, į įvykius aplinkoje reikia reaguoti, ir po kokio pusvalandžio vėl gali grįžti prie savo analizės, tik jau esi pamiršęs, kurioje vietoje esi ją pabaigęs. Atrodo, jog dirbant dideliame (ir triukšmingame) ofise, neišvengiamai tenka žongliruoti užduotimis (kaip programeriai išsireikštų, dažnai daryti „context switching“), o kai nelabai gali ilgesniam laikui susikoncentruoti ties kuria nors viena iš jų, tai atrodo, jog per dieną taip ir nenuveikei nieko naudingo.

Namie viskas kitaip. Mėgstu dirbti tyloje, tad išjungiu muziką, ir darbas prasideda. Kartais atrodo, jog dabar per pusę valandos padarau daugiau nei per visą dieną ofise (tiesa, tik labai retkarčiais), kadangi niekam netrukdant galima užduočiai paskirti ištisas nepertraukiamas keletą valandų. Bet tai atsitinka tik tuomet, kai jau nusiteikiu dirbti. Motyvuoti save ir nuspręsti, jog ateinančias kelias valandas dirbsiu, visgi ne ką lengviau, nei dirbant su kolegomis. Galbūt netgi sunkiau, nes juk niekas nemato, iš tikrųjų tu dirbi ar ne, juolab kad ir darbo rezultatas nevisai apčiuopiamas ir tiesiogiai nėra koreliuotas su darbo valandomis. Motyvacijos problemą labiausiai man padeda spręsti mintis, jog visgi dirbu sau, tad bimbinėjimas po weblogus ir naujausio Dilberto skaitymas nebūtinai maksimizuoja mano iš laiko išspaudžiamą naudą.

Dirbant namuose gali pasirinkti, kada dirbsi, ir ką dirbsi. Dabar galiu atsikelti kada noriu (nors dažniausiai tai atsitinka apie aštuonias) ir jau po penkių minučių sėdėti skaitydamas dienraščius ir elektroninio pašto žinutes bei gerti kavą. Jokių kamščių, jokių stresų, kad pavėluosi. Nes juk jeigu pramiegosi, tai galėsi prie biržos apžvalgų ar kompanijos balansų pasėdėti ilgėliau. Ach taip, ir nėra jokių posėdžių, nes viską galima aptarti per Google talk (dirbame tik dviese) arba per pietus.

Dar vienas privalumas: kai galų gale pavargsti nuo darbo, namie galima nuveikti ką nors naudingo – išplauti indus ar padžiauti skalbinius. Pastebėjau, kad atliekant tokius namų ruošos darbus mintys vis tiek sukasi apie ką tik nagrinėtą įmonę, bet kažkokiam pasąmoningam lygmenyje, kuriame gimsta nemažai idėjų. Šiaip nelabai mėgstu bendrauti su žmonėmis, tad gali būti, jog tik man tai atrodo kaip privalumas, o kiti eitų iš proto, negalėdami bet kurią minutę eiti pasišnekėti su bendradarbiais. Kartais to trūksta, bet visada yra telefonas.

Kaip jau minėjau, vien dėl to, kad esi ramesnėje namų aplinkoje, darbo efektyvumas nepadidėja, nes ir namuose pilna įvairiausių dalykų, atitraukiančių dėmesį. Nors skaityti apžvalgas man geriausia patogiai įsitaisius ant sofos, bet darbingiausia nuotaika mane aplanko ant virtuvinio stalo pasidėjus kompiuterį – tada kažkaip pasąmoningai jaučiasi, jog esi darbe, tad nereiktų klajoti be tikslo po interneto platybes, o geriau vertėtų išsitraukti skaičiavimo mašinėlę ir užrašų sąsiuvinį. Kiek esu skaitęs apie kitų žmonių patirtį dirbant namie, jiems irgi yra labai svarbu turėti specialią vietą namuose, kuri yra skirta darbui.

Bendrai žiūrint, dirbti namuose neblogai. Nuveikiu lyg ir daugiau nei anksčiau, nors atrodo, jog dar daugiau dalykų lieka nepadarytų, bet čia tikriausiai dėl to, jog anksčiau domėdavausi žymiai siauresniu investavimo regionu nei dabar. Nors kartais galima pasiilgti ir ofiso šurmulio.