Įspūdžiai iš Serbijos

Praėjusią savaitę pirmą kartą teko lankytis Serbijoje, kur dalyvavome vienoje konferencijoje ir susitikome su keletu kompanijų. Bendras šalies įspūdis buvo šiek tiek geresnis nei prieš savaitę patirtas Bosnijoje, bet tai nenuostabu, kadangi Serbija buvo Jugoslavijos centras, tad jų išsivystymas ir turėtų būti didesnis.

Vietiniai kompanijų atstovai ir brokeriai labai tiki Serbijos ekonomikos augimu (Kosovo problema berods per dvi dienas nebuvo paminėta nei karto, o jei ir buvo paminėta, tai tik prabėgomis), nors toje Serbijos ekonomikoje problemų visgi netrūksta. Visi Serbijos bankai kartojo, jog centrinio banko restrikcinė politika neleidžia jiems augti tiek sparčiai kaip jie norėtų, kadangi reikia daryti labai didelius atidėjimus (kapitalo pakankamumo santykiai Serbijos bankuose kartais siekia ir apie 30%), o plėtrai finansuoti reikia leisti naujas akcijų emisijas. Berods nei vienas serbų bankas nėra išleidęs obligacijų emisijos, ar skolinęsis lėšas iš užsienio bankų — iš dalies tai gal ir gerai esant pasaulinei kredito krizei, bet kartu ir parodo, kiek išsivysčiusi yra Serbijos bankų sistema (net ir Gruzijoje bankinė sistema atrodo žymiai sudėtingesnė). Serbijos ekonomikoje didelę reikšmę vaidina euras — kai kuriuose bankuose iki 85% indėlių laikoma užsienio valiutomis, o ne vietiniu dinaru; paskolos taipogi dažniausiai išduodamos eurais.

Tiesa, susitikome ne vien su bankais. Tik susidarė įspūdis, jog dauguma likvidžių bendrovių pakankamai brangios ir jų spartaus augimo perspektyvos ateityje ganėtinai įvertintos. Nors, kita vertus, Belgrado biržoje kotiruojama apie 1600 bendrovių, tad jeigu nebaisu pirkti ne itin likvidžias pozicijas, tam tikrų perliukų tikriausiai įmanoma atrasti. Juolab jog tokiose rinkose neretai atsitinka taip, jog investuotojų pastebėtos nelikvidžios, bet įdomios akcijos greitai tampa gana likvidžiomis.

Universitetas kartais skiriasi nuo realaus verslo

Perskaičiau šitą Guy Kawasaki dienoraščio įrašą, ir net šiek tiek lengviau pasidarė:

I remember struggling to meet the minimum page requirements of reports in college. Double spacing and 14 point Selectric typewriter balls saved me. Then I went out into the real world, and encountered bosses who wanted a one-page report. What the heck??? The best reports in the real world are one page or less.

Universitete man buvo sunkiausia rašyti kursinius ir magistro darbą. Ne dėl to, jog nežinočiau apie ką rašyti, ar nesuvokčiau temos ir pasimetęs klaidžiočiau tarp statistinių formulių — dėl to, jog tie darbai turėjo tam tikrus apimties reikalavimus, kuriuos man kažkaip labai sunkiai sekėsi vykdyti. Reikia kokiam nors kursiniam darbui 20 puslapių, tad, būdavo, sėdžiu ir krapštau galvą, kur čia dar kokius 5 puslapius pridūrus, apie ką čia dar priskiedus, nes, juk lyg viską, ką reikėjo papasakoti, jau papasakojau. Gal ir keista, bet su šia problema nė karto nesu susidūręs realiame verslo pasaulyje — ir tikrai ne dėl to, jog staiga atradau ką daugiau pasakyti! Kuo trumpiau ir aiškiau — tuo geriau, pilstymui iš tuščio į kiaurą realiame versle nėra laiko ir vietos. Net jeigu ir iš tiesų turi tiek daug pasakyti, kad vargiai tilpsi į 20 puslapių, vargu, ar kas į tavo idėjas kreips daug dėmesio, jeigu nebus vieno puslapio tų idėjų santraukos.

Universitetas neretai skiriasi nuo realaus gyvenimo (ir dėkui dievui, nes jau buvau begalvojęs, jog mano chroniškas nesugebėjimas tinkamai rašyti ilgus akademinius darbus geruoju man nesibaigs).

Kelionė Ukrainon

Šiomis dienomis pirmą kartą gyvenime lankausi Ukrainoje. Pirmieji įspūdžiai Kieve: daug prabangių visureigių (ypač populiarūs Lexus), daug Žiguliukų (kai kurie dar su sovietinio tiuningavimo elementais, kaip kad lipdukais „Racing“ stiklo viršuje — į vidų nežvelgiau, bet tikėtina, jog pavarų perjungimo svirtys papuoštos inkrustuotomis rožėmis), daug lietuvio akį rėžiančios betvarkės gatvėse (normalu statyti mašinas ant šaligatvio, o va pirmoje gatvės juostoje ne taip įprasta), daug labai didelių namų naujuose rajonuose (nekilnojamo turto kainos lenkia vilnietiškąsias) bei daug smulkių prekeivių gatvėse.

Po pastarųjų rinkimų Ukrainoje buvo sunku prognozuoti, kuria kryptimi pasuks jos ekonomika, be to, gana skaudžiai jai turėjo suduoti smūgį dujų kainų padidinimas. Šiandien, kalbantis su brokeriais, galima išgirsti daug optimizmo: reformos visgi vyksta, dujų kainų pakėlimas buvo neblogai suvirškintas, paprasti piliečiai tikisi gyvenimo gerėjimo, atsirado šiek tiek normalesnės skolinimosi galimybės, tad sparčiai didėja vartojimas. Tačiau Ukrainos ekonomika vis dar gana stipriai priklauso nuo plieno kainų: net jeigu ir pats plieno lydymas ekonomikoje nesudaro didelės dalies, nemažai kitų verslų gyvena iš teikiamų šiam sektoriui paslaugų. Šiuo metu tikimasi, jog reformos bus vykdomos toliau, laukiama, kada Ukraina bus priimta į Pasaulio Prekybos Organizaciją (kas turėtų būti ne vien naudinga ekonomiškai, bet kartu šiek tiek ir sukelia jausmą, jog kažko pasiekei; o jeigu Ukraina bus priimta anksčiau nei Rusija, ir galės derėtis dėl Rusijos priėmimo į PPO sąlygų…). Nemažai vilčių dedama į privatizaciją bei energetikos sektoriaus reformą.

Tiesa, problemų Ukrainos rinkoje lieka labai daug. Turbūt viena didžiausių yra kompanijų skaidrumo stoka ir menkas mažumos akcininkų teisių gerbimas. Ne toks jau retas reiškinys yra kokių nors stipriai atskiedžiančių tikslinių akcijų emisijų leidimas pagrindiniams akcininkams, transferinė kainodara, pelno slėpimas ir t.t. Nors kai kurios didelės kompanijos visgi po truputį suvokia, jog reikia skaidrėti, jeigu norėsi pritraukti kapitalo vakaruose — tik „praskaidrėjimas“ negali įvykti per vieną naktį, tam kartais prireikia ne vienus ir ne dvejus metus trunkančio įmonių reorganizavimo.

Dar viena Ukrainos problema yra korupcija. Daug pinigų cirkuliuoja šešėlinėje ekonomikoje, nes nedaug kas bijo ir gerbia mokesčių inspekciją — kiekvienas save gerbiantis, turi ten pažįstamų, tad jos veikla nėra labai efektyvi. Nors mokesčiai nėra dideli: pajamų mokestis siekia berods 15%. Itin mažos ir baudos keliuose: už greičio viršijimą daugiausiai gali sumokėti 34 grivnas (mažiau nei 20 litų), bet dažniausiai atsiperkama 10-20 grivnų kyšiu pareigūnams.

Darbas namie

Kaip jau esu minėjęs, prieš mėnesį su kolega palikome Finastą, ir jau dvi savaitės kaip intensyviai dirbu naujame darbe. Kadangi šiuo metu neturime ofiso (tiksliau jį turime, bet laukiame kol jame atsiras baldai ir kitokia ofisui reikalinga atributika), dirbame iš namų. Kas nėra labai blogas variantas, kadangi dirbant iš namų yra nemažai pliusų, nors viskas galbūt nėra visiškai taip, kaip įsivaizdavau iš pat pradžių.

Vienas didžiausių privalumų dirbant namie man yra galimybė geriau sutelkti savo dėmesį. Sunku susikoncentruoti ties vienu darbu, kurį turėtum daryti dirbant ofise, kuriame šurmuliuoja dar kelios dešimtys kolegų, kurie dar ir paskambina ar ateina pasitarti kokiu klausimu. Net jeigu nusprendi, jog artimiausią pusvalandį paskirsi vienos ar kitos kompanijos analizei, neišvengiamai po kokių dešimties minučių kam nors prisireiks tavo nuomonės, arba tavo mintis nutrauks maklerių šūkčiojimai apie tai, jog išėjo kokia nors esminė informacija. Savaime suprantama, į įvykius aplinkoje reikia reaguoti, ir po kokio pusvalandžio vėl gali grįžti prie savo analizės, tik jau esi pamiršęs, kurioje vietoje esi ją pabaigęs. Atrodo, jog dirbant dideliame (ir triukšmingame) ofise, neišvengiamai tenka žongliruoti užduotimis (kaip programeriai išsireikštų, dažnai daryti „context switching“), o kai nelabai gali ilgesniam laikui susikoncentruoti ties kuria nors viena iš jų, tai atrodo, jog per dieną taip ir nenuveikei nieko naudingo.

Namie viskas kitaip. Mėgstu dirbti tyloje, tad išjungiu muziką, ir darbas prasideda. Kartais atrodo, jog dabar per pusę valandos padarau daugiau nei per visą dieną ofise (tiesa, tik labai retkarčiais), kadangi niekam netrukdant galima užduočiai paskirti ištisas nepertraukiamas keletą valandų. Bet tai atsitinka tik tuomet, kai jau nusiteikiu dirbti. Motyvuoti save ir nuspręsti, jog ateinančias kelias valandas dirbsiu, visgi ne ką lengviau, nei dirbant su kolegomis. Galbūt netgi sunkiau, nes juk niekas nemato, iš tikrųjų tu dirbi ar ne, juolab kad ir darbo rezultatas nevisai apčiuopiamas ir tiesiogiai nėra koreliuotas su darbo valandomis. Motyvacijos problemą labiausiai man padeda spręsti mintis, jog visgi dirbu sau, tad bimbinėjimas po weblogus ir naujausio Dilberto skaitymas nebūtinai maksimizuoja mano iš laiko išspaudžiamą naudą.

Dirbant namuose gali pasirinkti, kada dirbsi, ir ką dirbsi. Dabar galiu atsikelti kada noriu (nors dažniausiai tai atsitinka apie aštuonias) ir jau po penkių minučių sėdėti skaitydamas dienraščius ir elektroninio pašto žinutes bei gerti kavą. Jokių kamščių, jokių stresų, kad pavėluosi. Nes juk jeigu pramiegosi, tai galėsi prie biržos apžvalgų ar kompanijos balansų pasėdėti ilgėliau. Ach taip, ir nėra jokių posėdžių, nes viską galima aptarti per Google talk (dirbame tik dviese) arba per pietus.

Dar vienas privalumas: kai galų gale pavargsti nuo darbo, namie galima nuveikti ką nors naudingo – išplauti indus ar padžiauti skalbinius. Pastebėjau, kad atliekant tokius namų ruošos darbus mintys vis tiek sukasi apie ką tik nagrinėtą įmonę, bet kažkokiam pasąmoningam lygmenyje, kuriame gimsta nemažai idėjų. Šiaip nelabai mėgstu bendrauti su žmonėmis, tad gali būti, jog tik man tai atrodo kaip privalumas, o kiti eitų iš proto, negalėdami bet kurią minutę eiti pasišnekėti su bendradarbiais. Kartais to trūksta, bet visada yra telefonas.

Kaip jau minėjau, vien dėl to, kad esi ramesnėje namų aplinkoje, darbo efektyvumas nepadidėja, nes ir namuose pilna įvairiausių dalykų, atitraukiančių dėmesį. Nors skaityti apžvalgas man geriausia patogiai įsitaisius ant sofos, bet darbingiausia nuotaika mane aplanko ant virtuvinio stalo pasidėjus kompiuterį – tada kažkaip pasąmoningai jaučiasi, jog esi darbe, tad nereiktų klajoti be tikslo po interneto platybes, o geriau vertėtų išsitraukti skaičiavimo mašinėlę ir užrašų sąsiuvinį. Kiek esu skaitęs apie kitų žmonių patirtį dirbant namie, jiems irgi yra labai svarbu turėti specialią vietą namuose, kuri yra skirta darbui.

Bendrai žiūrint, dirbti namuose neblogai. Nuveikiu lyg ir daugiau nei anksčiau, nors atrodo, jog dar daugiau dalykų lieka nepadarytų, bet čia tikriausiai dėl to, jog anksčiau domėdavausi žymiai siauresniu investavimo regionu nei dabar. Nors kartais galima pasiilgti ir ofiso šurmulio.

Pokyčiai

Paskutines savaites buvau apleidęs savo dienoraštį, tačiau tam buvo šiokia tokia priežastis. Per tą laiką reikėjo padaryti keletą man labai svarbių sprendimų, ko pasėkoje nuo penktadienio nedirbu Finastoje. Tai nereiškia, jog vėl tapau programuotoju – ir toliau dirbsiu finansų srityje, ir toliau mano užduotis bus pinigų bei investicijų valdymas.

Anonsas

Šiandien dalyvausiu LRT radijo laidoje apie tai, kodėl krenta akcijos, ir ką tai reiškia paprastiems žmonėms bei investuotojams:

Lietuvos ir pasaulio akcijų rinkose vyksta investuotojams nepalankūs procesai – akcijų kainos krinta, o prekyba jomis merdi. Imama teigti, jog investuotojai pradeda panikuoti dėl galimų nuostolių. Kokios šio nuosmukio priežastys, ar prasidėję procesai nevirs ilgalaike tendencija ir kaip tokie poslinkiai atsilieps investuotojams? Ar šis nuosmukis nepaskatins gyventojų įtarumo renkantis šiuolaikinius taupymo būdus, – laidoje „Litas prie lito“ ketvirtadienį, birželio 22 d. 16.03 val. (kart. 20.20 val.)

Kas ir kodėl vyksta akcijų rinkose ir kaip elgtis investuotojams laidoje aiškins Finansų maklerio įmonės „Suprema“ patarėjas investicijų klausimais Eimantas Viršila ir bendrovės „Finastos investicijų valdymas“ Fondų valdytojas Petras Kudaras.

Laidą veda Rima Jakutytė

UPDATE: Radijo įrašas LRT (nuo 667 minutės)

Tėvo dienos pamokos

Teko praleisti šiandien kelias valandas su tėčiu, o ta proga jis man papasakojo apie dvi didžiausias susijusias su darbu pamokas, kurios jam labiausiai įstrigo gyvenime.

Pirma jų prasidėjo pasakojimu apie tai, kaip jis gavęs kažkokią užduotį, ją greitai padarė, o paskui laukė vis naujos užduoties nieko neveikdamas. Galų gale, jis pasiskundė viršininkui, jog negauna darbo, o tas jam paaiškino, kad geras inžinierius niekada neturi sėdėti be darbo – jis pats turi susigalvoti ką nuveikti ir pats mąstyti, kas gali būti naudinga. Kitaip tariant, niekada nereikia sėdėti rankas susidėjus, o jeigu nori kažko pasiekti, reikia kurti naujas idėjas ir jas įgyvendinti, nelaukiant kol kas nors pirštu parodys ką daryti.

Antra pamoka, kurią man papasakojo tėtis – problemos neišsisprendžia kaltų paieškomis. Tėtis pasakojo apie tai, kad kažkada būdamas atsakingas už kažkokio gaminio surinkimą, neįvykdė savo darbo, nes kitas cechas nebuvo paruošęs detalių. Jo viršininkas nepriėmė pasiaiškinimų, kad kaltas kitas cechas, nes tėčio pareiga buvo užtikrinti gaminio surinkimą, tad reikėjo ne ieškoti kaltų, o eiti į kitą cechą ir jeigu neįmanoma gauti detalių, pačiam jų su savo darbininkais prigaminti. Jeigu ramiai sėdėsi, nes žinai, jog dėl problemos kaltas kitas, tai problema neišsispręs. Dažniausiai pirma reikia išspręsti problemą, o tik paskui jau aiškintis kas ko neatliko.

Vat tą antrą pamoką man vis dar kartais reikia geriau išmokti.

Analitiškas gyvenimas

Pastaruoju metu viskas taip pagreitėjo, jog tik spėk dairytis. Dienoraščio pildymas jau seniai tapo atpratimo reikalas, o aplinkui vyksta tiek dalykų, kad senais gerais laikais būtų reikėję kasdien apie porą valandų paskirti jiems aprašyti webloge. Per keletą savaičių pabuvojau ir svečiose šalyse, ir išsilaikiau maklerio licenciją, ir perskaičiau keletą knygų, kurių taip ir neprisiruošiau aprašyti šiame dienoraštyje, ir sužinojau tiek naujų dalykų, kad vargiai juos galiu sutalpinti galvoje, ir atšvenčiau Velykas, ir dar daug daug visko, ko kaip sakydavo senoliai, net į jaučio odą nesurašysi.

Būnant svečioje šalyje labiausiai visgi į mano atmintį įsirėžė žmonės. Ir ne svečios šalies žmonės, o tie, su kuriais toje kelionėje ir buvau. Keturias ar penkias dienas iš eilės bendraudamas su žmonėmis, kurių anksčiau nepažinojai, gali iš jų išmokti daugybę nuostabių dalykų, ir dar kartą sau pasitvirtinti seniai kažkur girdėtą teiginį, jog viskas pasiekiama tik per darbą. Per darbą, kuris dažniausiai būna nuobodus, kurio niekas nenori dirbti, bet kuris galų gale atsiperka su kaupu: atkaklus sėdėjimas bibliotekose ir visko knisimas iki pagrindų dažnai priveda prie lobių, kurių niekas kitas nėra užtikęs.

Dar vienas pastebėjimas iš svečios šalies: man pačiam pasidarė keista, bet dairydamasis po gatves ir supermarketus nejučiomis skaitau reklamas ir prekių etiketes, ieškodamas kompanijų pavadinimų. Radęs kažką pažįstamo, iš karto bandau tai susieti su savo turimomis žiniomis apie tą kompaniją (aha, jie girdėjau stato naują gamyklą kažkur prie jūros, o jų 25 procentus akcijų nusipirko ta ana kompanija iš kitos šalies, kuri labai tikisi, jog šios šalies vyriausybė leis ją privatizuoti – kiti analitikai mano, jog jai nieko neišeis, bet kodėl gi ne). Kartais jausmas būna panašus, lyg atradus didelio voratinklio gijas. Heh, savotiška matrica. ;)

Neigiamos analitikų rekomendacijos

Šią savaitę vienas svarbiausių įvykių biržoje buvo kolegės iš Vilniaus banko paskelbtas Lietuvos dujų akcijų įvertinimas, bei rekomendacija „parduoti“. Tokia rekomendacija sukėlė nemažas bangas pačioje biržoje ir Lietuvos dujų (LDUJ) akcijos per dvi dienas spėjo atpigti maždaug 10 procentų. Tačiau įdomiausia visgi buvo pačių Lietuvos dujų reakcija: jie pareiškė esą pasipiktinę (arba tiksliau, pažodžiui iš jų pranešimo spaudai švelniai tariant nustebę) tokiu analitikų vertinimu. Dažniausiai vakarų valstybėse vertinamos įmonės nesipiktina analitikų vertinimais, kad ir kokie jie būtų, nebent būtų galima suabejoti analitikų profesionalumu. Šiuo atveju Vilniaus banko analitikė tikrai profesionaliai atliko analizę, ir net jeigu ir būtų galima ginčytis dėl tikslinės kainos, jos atitrūkimas nuo kainos biržoje yra akivaizdus. Be to, juk niekas toje rekomendacijoje nesako, kad Lietuvos dujos yra bloga kompanija: ten tik sakoma, kad jos kaina yra per didelė.

Vakaruose tokios problemos irgi egzistuoja, tik ten jos nėra gal tokios viešos. Ten analitikai patiria spaudimą vertinti įmonę teigiamai, nes neretai nuo to priklauso, ar ši įmonė rinksis tavo banką ar maklerinę įmonę savo reikalams tvarkyti. O nuo šio pasirinkimo priklauso ir tavo banko pelnas. Interesų konfliktai visur kiša savo bjaurias ir dideles galvas.

Berašydamas šitą įrašą, prisiminiau ir Hugh visuomet kalamą mintį markets are
conversations
. Iš esmės, Lietuvos dujos pasielgė kaip ir visos seno stiliaus korporacijos, kurios žūt būt stengiasi išlaikyti savo tobulą įvaizdį, nors realybės faktai kartais būna ir kitokie. Nežinau, ką turėjo tokiu atveju daryti ši kompanija, bet tikrai ne tai, ką ji padarė, t.y. pareikšti, kad esi pasipiktinęs ir atsisakyti toliau teikti komentarus. Turbūt derėtų daryti viską atvirkščiai: nuoširdžiai susidomėti vertinimu ir atsakyti į visus visiems rūpimus klausimus.

Tradicinė tema: seniai berašiau

Kažkaip jau tampa tradicija, kad neberašau webloge, o šiuo metu net ir nebesiunčiu nuotraukų į moblogą. Viskas juda per daug greitai, kad būtų galima vakarais (o tuo labiau dienomis) prisėsti prie kompiuterio ir apsižvalgyti lietuviškoje blogosferoje. Nelabai pamenu, kada ką nors dariau su Perlu. Tiesa, vakar teko galimybė pasiknisti po šiek tiek PHP kodo – jausmas panašus kaip užėjus į mokyklą, kurią baigau prieš ketverius metus: viskas taip pažįstama, lyg ir sava, bet kartu jau ir nebe sava.

Senokai esu lankęsis ir IRC, o ir dabar kada ten užeinu, tai pirštai labiau linkę rinkti kanalo #akciju_birza pavadinimą, o ne senąjį ir gerąjį #perl. Vakarais skaitau nebe Perlo manualus, o knygas apie investavimą, o turėdamas atliekamų litų juos leidžiu įmonių akcijoms, o nebe naujam hardware’ui.

Tiesa, negalėčiau pasakyti, kad programavimas ar finansai yra geriau – jie tiesiog skirtingi. Programuodamas gal labiau jaučiausi pasaulinės bendruomenės nariu, programavimas yra atviresnis dalykas, kuriame laisviau dalinamasi idėjomis. Finansai yra turbūt žymiai labiau uždaras daiktas, kuriame informacija nelabai dalinamasi, nes informacija yra pati brangiausia prekė. Žinantis laimi daugiau, nes gali geriau atspėti, kokia yra tikroji įmonės vertė, ar kas bus su jos akcijomis. O paskui būna visiškai tas pats, tik programuotojai sako „Perlas yra žymiai geriau už jūsų PHP“, o finansų makleriai – „Mūsų investicinis fondas žymiai geresnis už jūsiškį“. Galų gale geriausius rezultatus pasiekia geriausi žmonės, ir nesvarbu, ar jie programuoja Perlu, ar PHP, ar jie investuoja tik Lietuvoje, ar deda pinigus į kokią nors Čekiją.

Pastaruoju metu priėjau išvados, kad savose srityse labiausiai yra pastebimi žmonės, kurie daro savo darbą su užsidegimu. Ir ne vien darbą. Kažkada pildžiau šį weblogą su tikru užsidegimu, ir atrodo daug kas jį skaitė. Šis weblogas jau senokai primirštas, bet čia vis dar užklysta žmonės. Kartais netgi tokie, kurie čia niekada nesilankė. Turbūt yra nemažai priežasčių, kodėl aš palikau šį weblogą, bet viena svarbiausių turbūt yra ta, kad savo užsidegimą ir pastangas perkėliau į finansus. Dabar žymiai daugiau galėčiau papasakoti apie bet kurią bendrovę, listinguojamą Vilniaus biržoje, nei apie kurią nors Perlo versiją, nors dar prieš gerą pusmetį prie alaus bokalo būčiau galėjęs aiškinti, kuo skiriasi Perlo threadai 5.8.0 ir 5.8.1 versijoje (prisimenu dabar, kad skirtumas tikrai buvo esminis, bet dabar jau penkias minutes suku galvą, ir negaliu prisiminti. Galėčiau nueiti ir pasižiūrėti į internetą, bet kam to reikia).

Dar vienas dalykas, kuris egzistuoja tiek kompiuterastizme, tiek finansuose yra elitizmas. Tik nedrįsk kompiuterastams uždavinėti kvailą klausimą, nes būsi sutrintas. Finansų makleriams gal ir gali užduoti klausimą, ir būsi kantriai išklausytas, bet jie prie alaus bokalo būtinai išsipasakos, kokius juokingus klausimus uždavinėjo tas žmogelis, nieko nenutuokiantis apie akcijas, o tuo labiau jų kainas. Mes visi esam lameriai daugumoje sričių, ir tik vienoje ar keliose turime teisę vadintis ekspertais. Ir tai nevisada.