Kol visi stebi JAV rinkimus – netikėta pinigų reforma Indijoje

Tokios dienos, kai žinai, kad žiniasklaida bus užsiėmusi JAV prezidento rinkimais yra ypač puikios atskleisti kokią nors ne itin skanią žinią ar netikėtai padaryti kokią drastišką reformą. Tarkim, energetikos bendrovė E.ON tuo pasinaudodama šiandien per nurašymus pripažino 6.1 milijardo eurų nuostolių. Bet tai smulkmė, palyginus su staigia valiutos reforma Indijoje: vakar vėlai vakare paskelbta, jog nuo šiandien nebebus galima atsiskaityti dviem stambiausiais 500 ir 1000 Indijos rupijų banknotais (jų vertė maždaug atitinkamai 6.5 ir 13 eurų). Tai populiariausi banknotai Indijoje ir jais denominuota apie 85% visos pinigų masės.

Nuo šiandien nebegaliojantis 1000 rupijų banknotas (šaltinis: Wikipedia)
Nuo šiandien nebegaliojantis 1000 rupijų banknotas (šaltinis: Wikipedia)

Nuo šiandienos vidurnakčio šiais banknotais dar 72 valandasbus galima atsiskaityti keletoje išskirtinių vietų: ligoninėse, krematoriumuose bei kapinėse. Tas pačias 72 valandas banknotais bus galima atsiskaityti ir už maistą ar kurą, bet pardavėjai turės užsirašyti asmeninius pirkėjo duomenis. Jei banknotus bus bandoma keisti bankuose, ar ten padėti indėlį, mokesčių inspekcija turės patikrinti pinigų kilmę. Bankomatai šiandien ir rytoj neveiks, o vėliau išduos tik mažesnio nominalo pinigus: nauji 500 bei 2000 banknotai pasirodys apyvartoje tik po 3-4 savaičių.

Visa ši drastiška reforma daroma kovojant su šešėline ekonomika ir „juodais pinigais“, ir, anot Indijos vadovų, skurdžiai gyvenantiems nereikia dėl to pergyventi, nes tai palies tik turtinguosius: turintys daugiau nei 7 eurus grynais matyt jau turėtų būti priskirti šiai turtingųjų kategorijai. Tokia reforma atrodo ypač drąsiai šalyje, kur dauguma atsiskaitymų vyksta grynais, o bankų sąskaitų apskritai nedaug kas turi. Tikėtina, jog labiausiai tai palies smulkiuosius prekybininkus, ūkininkus ir vidutinę klasę, mat tikrai turtingi pinigus laiko bankinėje sistemoje (joje esančių pinigų ši naktinė reforma nepalies).

Toks eksperimentas bus įdomus ir kitu kampu: kas būna, kai staiga drastiškai (kad ir laikinai) sumažėja pinigų pasiūla? Prie viso to, kad iš apyvartos bus išimta didžioji dalis grynųjų, bus įvesti ir apribojimai išimti grynuosius iš bankomatų. Galvojant apie tai, kokio dydžio yra Indija ir kaip prastai ten veikia infrastruktūra, vien užtikrinimas, kad bankomatai neišdžiūtų ir banknotų logistika veiktų be trikdžių atrodo svaiginamai sudėtingas uždavinys. Kas būna su valstybės valiuta, kai vieną dieną gali atsibusti (visiškai tiesiogine prasme) ir suprasti, jog tavo grynųjų santaupoms iškilo pavojus? Tikriausiai nuo šiol santaupas laikysi doleriais, eurais, ar, kas labiausiai tikėtina Indijos atveju, auksu.

Kas gali įvykti su neformaliuoju sektoriumi, kuriame mokesčiai nemokami ir dauguma gauna atlyginimus „vokeliuose“? Jei tai būtų nedidelė ekonomikos dalis, gal poveikis ir nebūtų didelis, bet, Indijos atveju, staigus šešėlinio verslo perėjimas į šviesą būtų tolygus staigiam ir dideliam mokesčių pakėlimui – tikėtina, jog turėtų sumažėti atlyginimai ir dirbančiųjų skaičius. Sakoma, kad nemažai nekilnojamo turto, statybų ir žymiojo Indijos Bollywood’o sukasi šešėlyje. Dažniausiai šešėlyje sukasi vietiniai verslininkai, tuo tarpu užsienio kompanijoms tai gali išeiti į naudą – jos visada mokėdavo mokesčius ir viską darydavo skaidriai.

Toks sprendimas atrodo labai drąsus dar ir dėl to, kad jis palies ir daug valdininkų, kurie korupcijos būdu yra prikaupę dideles sumas grynųjų: atsisukti prieš savo komandą reikia tikrai daug ryžto. Ir tikriausiai tokia reforma galima tik tokioje valstybėje, kur didžioji dalis rinkėjų neturi santaupų. Jei tai kas bandytų siūlyti Lietuvoje, kone labiausiai nukentėję būtų pensininkai, kurie iki šiol nemažas sumas nepasitikėdami bankais grynais laiko namie. O ir visuomenės palaikymo priverstiniu būdu visus suginti į bankinę sistemą vargu ar rasi. Įdomu bus stebėti, kuo tai baigsis.

Ar verta priversti pensijų fondus investuoti Lietuvoje?

Opoziciniai konservatoriai (Kęstutis Masiulis ir Jurgis Razma) pateikė įstatymo projektą, kuriuo pensijų fondai būtų įpareigojami bent 5% savo aktyvų investuoti Lietuvoje. Įstatymu siekiama vystyti Lietuvos kapitalo rinką ir padidinti bendrovių norą joje listinguotis, nes joje atsiradus daugiau pensijų fondų pinigų natūraliai padidės ir jos likvidumas. Kalbama apie akcijų ir įmonių obligacijų rinkas, o taip pat ir Lietuvoje registruotus investicinius fondus, nes su Lietuvos vyriausybės obligacijomis lyg ir bėdos nėra: jau dabar ten investuota kiek daugiau nei 20% pensijų fondų aktyvų. Tuo tarpu seklioje Vilniaus biržoje investuota tik 9 milijonai litų, arba 0.2% pensijų fondų aktyvų.

Priešingai nei Tomas Krakauskas iš „Finastos“, manau, kad tai nevykusi mintis – ir ne vien dėl to, kad nuo bet kokių apribojimų mane, kaip seną libertarą, kaip mat nusėja spuogais. Iš pensijų fondo valdytojo pusės toks apribojimas yra vienareikšmiškai neigiamas, kadangi jis verčia portfelį sudaryti neefektyviai ir investuoti ten, kur valdytojas nemato daug pelningų galimybių. Šiuo metu niekas nedraudžia investuoti į Lietuvoje listinguojamus vertybinius popierius, tačiau, kaip matome, fondų valdytojai nemano, jog verta 5 ar daugiau procentų savo aktyvų palikti lietuviškose akcijose.

Bet kartu neskubėkime kaltinti ir pensijų fondų valdytojų nepatriotiškumu ar Lietuvos ignoravimu. Priešingai, iš tiesų Lietuvos pensijų valdytojai serga visiškai ta pačia daugelio investuotojų sergama liga, vadinama home bias: jie mano žymiai geriau suprantantys vietines kompanijas ir į jas dėl to investuoja PER DAUG iki galo nepasinaudodami diversifikacijos privalumais. Netikite? „Verslo žinios“ citavo Lietuvos banko duomenis, kuriuose teigiama, kad pensijų fondai laikė 0.2% aktyvų Lietuvos akcijose (iš tiesų reikėtų paskaičiuoti, kiek procentų aktyvų iš tiesų jie laikė vien tik nuo akcijų, o ne nuo visų aktyvų vertės – šis skaičius dar paaugtų bent dvigubai), tuo tarpu labai greitai ant pirštų galiu suskaičiuoti, jog Lietuvos akcijų rinkos kapitalizacija sudaro 0.01% pasaulio akcijų rinkos kapitalizacijos (NASDAQ OMX Vilnius kapitalizacija yra 2.8 milijardai eurų, o MSCI World indekso kapitalizacija siekia 33 370 milijardų JAV dolerių). Taigi, lyginant su visiškai pasyvia indeksine investavimo į akcijas strategija, Lietuvos pensijų fondai lietuviškoms akcijoms patiki bent dvidešimt kartų daugiau kapitalo nei vertėtų (0.2% vs 0.01%).

Suprantama, naujasis įstatymo siūlymas yra visai ne tam, kad didintų pensijų fondų grąžą – jis skirtas vietinei kapitalo rinkai vystyti, kad ir pensininkų sąskaita. Bet kokie apribojimai kapitalo investicijoms užsienyje, kurie neleidžia pasiekti efektyvios portfelio diversifikacijos yra papildomi kaštai pensijų fondų dalyviams, kadangi jie neleidžia investuoti su didesne grąža ten, kur rizika yra tokia pati arba nesumažina rizikos tai pačiai grąžai. Tačiau ir vietinei kapitalo rinkai toks priverstinis vystymas nebūtinai yra naudingas, nes dažnai tai iššaukia akcijų kainų burbulus, ar bent jau iškreipimus bei veda prie neproporcingo rizikų koncentravimo. Pažvelgus į Lenkijos patirtį, kuri yra dažniausiai rodoma kaip puikus pavyzdys, kaip buvo galima išvystyti nuosavą kapitalo rinką, galima pastebėti, jog pensijų fondų pinigai iš tiesų turėjo poveikį rinkai, tačiau tas poveikis buvo gana trumpas, ir po trejeto metų rinka grįžo į savas vėžes. Turint tik kelis labai stambius rinkos žaidėjus, kuriais, neabejotina, taptų pensijų fondai, akcijų rinka tampa ne tokia efektyvi, o individualių akcininkų sumažėja.

Žymiai geresnis būdas skatinti Lietuvos akcijų rinką būtų daug paprastesnis: valstybinių įmonių privatizavimas per biržą. Manoma, jog tai pats efektyviausias būdas vystyti savo akcijų rinkai. Juo, beje, savu laiku nuėjo ir lenkai, o kai kurie ekonomistai mano, jog tai buvo žymiai didesnė ir ilgalaikiškesnė paskata Varšuvos biržai nei 1999-aisiais priimtas sprendimas pensijų fondams apriboti savo investavimo geografiją.

Ekonominės Indijos bėdos

Jeigu politika besidomintis pasaulis šiuo metu daugiausiai stebi Siriją vis spėliodamas kada į ją pasipils raketų lietus, finansų rinkų dalyviai šiuo metu daugiausiai dėmesio kreipia į kitą valstybę: Indijoje vyksta valiutos krizė. Indijos rupija nuo metų pradžios atpigo jau 19%, ir, atrodo, kasdien jos pigimas vis spartėja – vien šiandien ryte JAV dolerio atžvilgiu ji buvo atpigusi net 3.5% ir tik vėliau kiek sustiprėjo. Aišku, prie to prisideda ir neaiškumas dėl Sirijos, kuris pabrangino naftą: Indija importuoja 80 procentų energetinių išteklių, tad tai turėtų dar pabloginti ir taip jau ne kokią mokėjimų balanso situaciją.

Indijos rupija vis pinga JAV dolerio atžvilgiu
Indijos rupija vis pinga JAV dolerio atžvilgiu

Indija kažkiek gali būti pavyzdžiu toms šalims, kurios nenoriai daro reformas, tačiau tuo pačiu visiškai nevengia piktnaudžiauti biudžeto subsidijomis ir kitokiomis išlaidomis. Indijos biudžeto deficitas pastaruoju metu siekė beveik 5% procentus nuo BVP, o išlaidos subsidijoms maistui dar prieš kelias dienas buvo padidintos 25 procentais – 70 procentų gyventojų gauna maisto subsidijas. Šios subsidijos leidžia 800 milijonams gyventojų kilogramą grūdų nusipirkti už 10 JAV centų, kai kviečių rinkos kaina pasaulyje siekia apie 25 JAV centus: kritikai teigia, jog toks subsidijų padidinimas yra tik ruošimasis kitais metais vyksiantiems rinkimams – Indijos gyventojai skurdūs ir tokie žingsniai didina vyriausybės populiarumą.

Tiesą sakant, Indijos vyriausybei surinkti daugiau mokesčių nėra taip lengva: tai labai keista šalis, kurioje neformali ekonomika sudaro labai didelę dalį BVP. Manoma, kad neformalioje ekonomikoje, be jokių darbo sutarčių, Indijoje dirba 8590 procentų darbo jėgos! Daugiausiai jie darbuojasi žemės ūkio sektoriuje arba šiaip sukasi kaip išmano, ką nors meistraudami ar pardavinėdami. Gal tai ir nėra labai blogai: visgi jei mokesčių nereikia mokėti ir darbo rinka tokia lanksti, kad nėra net darbo sutarčių, tai turėtų būti laisvosios rinkos šalininkų rojus? Deja, visa tai galioja tik labai smulkiam verslui. Jeigu tik norima užsiimti kuo nors didesniu, Indijos verslininkai labai greitai atsimuša į giliai įsišaknijusią biurokratiją ir klestinčią korupciją. Galima sakyti, jog laisva, be suvaržymų rinka galioja tik tol, kol verslas nelabai ką uždirba, o į stambesnį veslą žiūrima skeptiškai.

Indijos ekonomika vis dar auga gana sparčiai, nors prognozuojama, jog augimas turi sulėtėti iki 3.5% per metus. Indija, nors ir turi 1,2 milijardo gyventojų, tėra tik 10-a didžiausia ekonomika pasaulyje. Iki šiol ekonomikos augimui padėjo ir užsienio investuotojų pinigų srautai, kurie po JAV Federalinio rezervų banko užuominų apie tai, jog svarstoma mažinti skatinimo priemones, pradėjo tekėti priešinga kryptimi. Atsitraukiantys pinigų srautai ir dėl Sirijos kylančios naftos kainos Indijos rupijai neleis atsikvėpti, jeigu tik Indijos centrinis bankas nesiims ryžtingų veiksmų.

Kokia ilgalaikė tikėtina pensijų fondų grąža?

Kad jau kilo diskusijos apie naujos pensijų skaičiuoklės naudojamas prielaidas apie pensijų fondų grąžą, tai įkišiu ir savo trigrašį. Šiuo metu skaičiuoklėje galima rinktis tarp 0.5%, 1.5% ir 2.5% vidutinės metinės pensijų fondo investicinės grąžos. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog tai reali grąža – t.y. grąža jau atskaičiavus infliaciją ir pensijų fondų mokesčius. Pensijų fondų valdytojai kaip valdymo mokestį dažniausiai ima 1% nuo valdomo turto, o dar kokius 0.5% gali suvalgyti kitos gerai ir taupiai valdomo pensijų fondo išlaidos (prekybos kaštai, auditas ir panašiai). Europos Centrinio Banko ilgalaikės infliacijos tikslas yra 2.0%, bet, būnant šiek tiek nuolaidesniam, galima taikyti 2.5% tikėtiną ilgalaikę infliaciją (tiesa, JAV šis skaičius istoriškai buvo arčiau 3.0%, bet JAV Federalinė Rezervų sistema kainų lygio stabilumo nemato kaip vienintelio savo tikslo). Tokiu būdu gaunu tikėtinos nominalios pensijų grąžos rėžį nuo 4.5% iki 6.5%. Teigiama, jog joje iš tiesų naudojama 5.5%-7.5% nominali grąža, bet tikriausiai skirtumas tame, kad dar yra priskaičiuojamas realus atlyginimų augimas.

Bet visgi kokios ilgalaikės nominalios grąžos iš pensijų fondo galima tikėtis ir ar tie 5 ir daugiau procentų siekiantys skaičiai yra tikėtini? Iš tiesų, Nerijus Mačiulis teisus, kad per paskutinį šimtmetį obligacijos JAV užtikrindavo maždaug 5.0% vidutinę metinę grąžą, o jeigu pažvelgtume į labai ilgo laikotarpio akcijų grąžas, jos būdavo kokiais 5-6 procentiniais punktais didesnės už obligacijų grąžą (tai taip vadinamoji akcijų rizikos premija). Bet teisus ir Raimondas Kuodis, teigdamas, jog gyvename ne visai vidutiniais laikais, o šiuo metu obligacijų grąža yra labai maža – jei norite JAV vyriausybei paskolinti dolerius dešimčiai metų, tai už tai gausite maždaug 2.0% palūkanų. Lietuvos obligacijų pajamingumas irgi mažesnis už tą cituojamą ilgalaikį vidurkį: dešimtmečių obligacijų pajamingumas yra apie 3.5%. Taigi, jeigu savo lėšas kaupsite konservatyviame pensijų fonde, investuojančiame tik į obligacijas, ir jums iki pensijos liko tik 10 metų, tikėtina, jog nominali tokio fondo grąža gali siekti apie 3%, o ne “ilgalaikius” 5%. Jeigu jūsų investicinis horizontas trumpesnis, tikėtina, jog grąža bus dar mažesnė. Tiesa, jeigu iki pensijos liko dar daug laiko, obligacijų grąža galėtų padidėti iki kokių 4 ar net šiek tiek daugiau procentų – JAV 30 metų obligacijų pajamingumas šiuo metu yra apie 3.25%, bet juk ne vien JAV investuosime.

Aišku, pensijų fondai neinvestuoja vien į obligacijas: finansų teorija teigia, jog akcijos ilguoju laikotarpiu užtikrina geresnę grąžą. Anksčiau buvo manoma, jog ne šiaip sau geresnę, o daug geresnę (akcijų rizikos premija siekė 5-6 procentinius punktus), bet pastarųjų dvidešimties metų akcijų rinkų istorija šia versija verčia abejoti. Kai kurie net pradeda manyti, jog akcijų rizikos premijos iš viso nėra ir ji lygi nuliui. Laikyčiausi Damodaran požiūrio, kad akcijų rizikos premija šiuo metu visgi egzistuoja ir ji, išskaičiuojant iš dividendų modelio, yra apie 2.5%. Tokiu atveju, prie numanomos obligacijų grąžos pridėjus šią akcijų rizikos premiją, ilgalaike akcijų grąža laikyčiau 5.5-7.0 procentus.

Kadangi manyčiau, jog pensijų fonde būtų sveika laikyti maždaug vienodai akcijų ir obligacijų (pagal finansų teoriją, akcijų turėtų būti daugiau, jei pensijų kaupimo laikotarpis ilgesnis), tai trumpai kaupiant pensiją (tarkim, 10 metų), nominalia tikėtina grąža laikyčiau apie 4.0-4.5%, o ilgai kaupiant (tarkim, 30 metų) – 5.0-6.0%. Kaip ir keliais procentiniais punktais mažiau, nei siūloma skaičiuoklėje, bet ji gal ne tokia ir absurdiška. Tiesa, su tokiomis prielaidomis reali pensijų fondų tikėtina grąža gaunasi apie nulį arba netgi šiek tiek neigiama.

Ar ilgalaikė regioninė konvergencija tėra tik iliuzija?

Tarp investuotojų paskutinius dešimtį metų buvo gajus stereotipas: reikia investuoti į tuos Europos Sąjungos kraštus, kuriuose ekonomika mažiausiai išvystyta, nes jie, su ES pagalba ir rūpesčiu, turėtų greitai pasiekti Europos Sąjungos vidurkį. Šita mintimi tikėjau ir aš (ir vis dar tikiu): iš tiesų, naujosios Europos sąjungos šalys augdavo greičiau nei senosios ir gal tik smogusi finansų krizė trumpai sustabdė šią tendenciją.

Bet pas Matthew Yglesias užmačiau labai įdomią priešingą nuomonę: jis teigia, jog ilguoju laikotarpiu konvergencija neveikia. Pažvelgus bet kur pasaulyje galima matyti to įrodymus: Misisipės valstija jau ilgą laiką skurdesnė nei Masačiusetso (ir neatrodo, jog ją vytųsi), šiaurės Italija jau labai ilgai yra ryškiai turtingesnė nei pietų Italija, o rytų Vokietija, nepaisant milžiniškų investicijų, taip kol kas ir nepriartėjo prie vakarų Vokietijos vidurkio. Yglesias daro prielaidą, jog esant laisvam žmonių judėjimui, natūraliai atsitinka taip, kad skurdesniuose regionuose gyvenantys aktyvūs žmonės persikelia gyventi į turtingesnius, kur yra daugiau darbo ir galimybių. Taip jauni, neradę darbo tauragiškiai nesunkiai persikelia į Vilnių arba net į Londoną, o Tauragėje lieka neaktyvūs pensininkai ir iš pašalpų gyvenantys žmonės, su kuriais spartus ekonomikos augimas darosi komplikuotas.

Teorija logiška, nors niekada nesu apie tai susimąstęs: iš tiesų, Tauragės ir Vilniaus konvergencija netikiu. Bet kodėl tada ši logika neturėtų galioti valstybių mastu ir kodėl tikimės, kad Lietuva (ar Bulgarija) pavis ES vidurkį? Aišku, ES fondų parama skirta būtent tam, kad regionų išsivystymas vienodėtų, bet Vokietijos bei Italijos regionų pavyzdžiai lyg ir rodo, jog net tai nėra pakankama atsvara natūraliai ekonominei tendencijai.

Hugo Chavezo palikimas

Po 14 metų valdžioje nuo vėžio mirė Venesuelos prezidentas Hugo Chavez. Ne tokia spalvinga asmenybė, kaip jo gerais draugais buvę Kim Jong-Il‘as, kurio gimimą, anot legendos, išpranašautą kregždės, lydėjo dviguba vaivorykštė bei nauja žvaigždė danguje ar Muammar‘as Guaddafi‘s, mėgęs Bulgarų seseles bei priėmimus savo palapinėje, pastatytoje Niujorko Centriniame Parke, bet vis tiek daranti įspūdį. Vien ko verta jo kalba apie velnio įsikūnyjimą Bušą Juntinėse Tautose. Kairiųjų pažiūrų socialistas, atkaklus kovotojas prieš JAV imperializmą, na, gal tik šiek tiek link diktatūros nuslydęs lyderis.

Keturiolika metų kairuoliško tvarkymosi Venesuelos gyventojams turėjo stipriai pagerinti gyvenimą, juolab, kad šalis turtinga naftos ištekliais. Visgi, Chavezo palikimas nėra labai džiuginantis. Ekonomikos augimas nebuvo toks spartus, kaip kaimyninėse šalyse, ko ir galima buvo tikėtis, kai didelėms kompanijoms kasdieną iškyla grėsmė būti nacionalizuotoms – tokiomis sąlygomis investuoti niekas nenori. Tą gerai parodo Venesuelos BVP bei infliacijos palyginimas su dešinesnę politiką pasirinkusiomis kaimynėmis (1999-ųjų rodikliai prilyginti 100-ui, pasiskolinau iš The Market Monetarist).

Venesuelos ir jos kaimynių BVP
Venesuelos ir jos kaimynių BVP
Venesuelos ir jos kaimynių kainų lygis
Venesuelos ir jos kaimynių kainų lygis

Nepagerėjo ir socialiniai rodikliai. Venesueloje yra vienas didžiausių nusikalstamumų Lotynų Amerikoje, o žmogžudysčių skaičius per dešimtmetį patrigubėjo, nors Chavezas teigė, jog nusikalstamumas kyla dėl kapitalistinių žmonių vertybių ir skurdo. Hugo buvo išrinktas, nes žadėjo negailestingai kovoti su korupcija, bet Transparency International sudaromo indekso duomenimis, Venesuela yra 11-a korumpuočiausia valstybė pasaulyje. Apie spaudos ir žodžio laisvę net neverta kalbėti, nes vykstant „Bolivariškai revoliucijai“ jai ne laikas. Kaip galima suprasti, demokratijai irgi ne labai sekėsi.

Tiesa, kai kurie tikslai buvo pasiekti: stipriai sumažėjo netolygus turto pasiskirstymas (Gini koeficientas nukrito iki 0.39, kai 1999-ais jis buvo apie 0.47), buvo investuota į sveikatos apsaugą (nors patys venesueliečiai teigia, jog reikia mokėti kyšius ir atsinešti savo vaistus, kad kas nors juos teiktųsi gydyti) bei aukštąsias mokyklas, tad sumažėjo kūdinkių mirtingumas ir padidėjo vidutinis žmonių išsilavinimas.

Šiandien internete skaitant įvairiausias nuomones apie Hugo Chavezą galima suprasti dar vieną dalyką: visgi jis buvo charizmatiškas. Ta Lotynų Amerikos „revoliucionierių“ charizma daug kam susuka galvas (prisiminkime, kaip su pasididžiavimu Vakaruose nešiojami marškinėliai su Che Guevaros atvaizdu), jie idealizuojami ir apglėbiami romantikos skraiste. Bet net skurdžiausiam žmogui uždavus klausimą, kur jis labiau norėtų gyventi: kapitalistinėje JAV ar Chavezo Venesueloje, atsakymas turbūt turėtų būti daug maž aiškus.

Ekonomikos įdomybės: kartais padirbti pinigai tampa tikrais

Užtikau dar vieną istoriją iš įdomiosios ekonomikos srities, kuria knieti pasidalinti. Pasirodo, niekuo nepadengta valiuta be jokios centrinio banko priežiūros nebūtinai veda prie amžino nuvertėjimo ir hiperinfliacijos.

Ekonomistai L. H. White ir W. Luther akademiniuose straipsniuose rašo apie labai įdomią Somalio ekonominę patirtį po 1991 metų valstybės griūties. Natūralu, jog po valstybės žlugimo centrinis Somalio bankas nebeatliko jokių funkcijų, tad negalėjo ir vykdyti pinigų pasiūlos valdymo. Keista, bet visai netikėtai šioje šalyje atsirado visai natūrali pinigų pasiūlos sistema, kuri, po didelės pradinės infliacijos, galų gale stabilizavosi ir pasiekė pusiausvyrą. Nesant valstybės, kuri reguliuotų pinigų pasiūlą, o kartu ir baustų už pinigų padirbinėjimą, Somalio gyventojams pasirodė pelninga samdyti užsienio spaustuves, kad jos spausdintų padirbtus vietinius Somalio banknotus, kurie buvo naudojami iki 1991-ųjų metų: šios padirbtos kupiūros buvo importuojamos ir iškišamos už gryną pinigą (atleiskit už kalambūrą). Aišku, tai negalėjo atsiliepti tokių banknotų vertei: 1000 Somalio šilingų buvo verti 30 JAV centų 1991-aisiais, bet 2008-aisiais jų vertė tebuvo 3 JAV centai. Bet infliacija stabilizavosi, nes pinigų padirbinėtojai turėjo taikytis prie tam tikrų apribojimų: Somalio gyventojai priimdavo tik tokio dizaino (ir nominalo) kupiūras, kurios cirkuliavo iki 1991-ųjų, tad stambiausio banknoto spausdinimo kaštams beveik susilyginus su jo verte, pinigų pasiūla natūraliai nuslopo. Taigi, Somalio šilingo vertė krito tol, kol nesusilygino su popieriaus, dažų, spausdinimo ir logistikos kaštais. Net ir pinigų padirbinėtojai turi galvoti apie savo išlaidas.

Gana keista, bet taip valstybėje be valdžios visiškai natūraliu būdu gali susikurti stabili monetarinė sistema, kurioje pinigai turi maždaug tokią vertę, kaip ir jų gamybos kaštai. Dažniausiai tai būna ankstyvose valstybėse, kur atsiskaitymo priemonė yra koks nors auksas ar kitas brangusis metalas ir monetos svoris atitinka jos vertę, bet, stiprėjant valdžiai, brangiųjų metalų kiekis monetose dažniausiai mažinamas ir pinigų vertė tolsta nuo jų gamybos kaštų.

Beje, Somalis įdomus ir tuo, jog joje labai puikiai veikia mobiliojo ryšio bendrovės, nors joms nereikėjo nei jokių licencijų, nei leidimų statyti mobiliojo ryšio bokštus (nes nebuvo valdžios, kurios reiktų to prašyti). Net ir ekstremalioje laisvojoje rinkoje įmanomos ilgalaikės investicijos į tinklo plėtrą.

Michael Lewis – Bumerangas

Pirmiausia noriu atskleisti visus interesų konfliktus: Michael Lewis knygą gavau nemokamai iš Eugrimo leidyklos, jiems tikintis, kad gal ją perskaitęs imsiu ir parašysiu apie ją savo svetainėje. Bet neturiu jokių įsipareigojimų nei ką rašyti, nei kaip, nei kada. Net neturiu įsipareigojimo iš vis ką nors parašyti, jeigu taip man susišvies.

Pradėsiu nuo pačių nemaloniausių dalykų: vertimas vietomis toks prastas, jog norisi prisiekti daugiau niekada į rankas neimti lietuviškų knygų apie finansus vertimų. Prie vertimo kokybės galima kibti net ne tose teksto vietose, kurios iš tiesų gali parklupdyti bet kurį su finansais nedirbantį vertėją, bet ir žymiai paprastesniuose sakiniuose. Itin įstrigo groteskiškas fragmentas „čia buvo sunešta daugybė gyvulėlių iškamšų negimusiam kūdikiui atminti“ – tikiuosi, autorius čia kalbėjo apie „stuffed animals“ – pliušinius žvėrelius/žaisliukus, nes, priešingu atveju, vertėtų rimtai susirūpinti tokiais keistais graikų papročiais gedint kūdikio gyvybės atsinešti gyvūnų iškamšas. Su finansiniais terminais irgi nemažai problemų, nors čia koją kiša ir pati lietuvių kalba: na, neturime mes aiškios terminologijos. Bet bent jau nevartokime „fondų biržos“.

Lewis‘o knyga yra penkių ilgų straipsnių apie finansų krizę, pasirodžiusių žurnale Vanity Fair, rinkinys. Tai autoriaus kelionių po Graikiją, Islandiją, Vokietiją, Airiją ir JAV įspūdžiai, padailinti ryškiomis istorijomis apie žmones, kurie staigiai iškilo bumo metu ir buvo skaudžiai nublokšti į žemę, nors dar tuo metu neatrodė, kad tai padėjo jiems pradėti blaiviau mąstyti. Viena ryškiausių įstrigusių atmintyje istorijų yra apie vieną geriausių Islandijos žvejų, kuris vieną dieną sugalvojo, jog reikia dirbti valiutų dileriu. Jam sekėsi neblogai, uždirbdavo daug, manė esąs vienas geriausių valiutos spekuliantų pasaulyje, nors valiutomis užsiėmė tik keletą metų. Bet netikėtai visi Islandijos bankai bankrutavo ir kortų namelis sugriuvo. Bet paklaustas, ką jis norėtų veikti dabar, į žvejybą nesižvalgo, o vis dar gyvena mintimi dirbti banke. Nors yra vienas geriausių Islandijos žvejų ir tą darbą tikrai puikiai išmano.

Kadangi visus Lewis‘o straipsnius buvau skaitęs anksčiau, visai įdomu buvo juos atrasti iš naujo ir pažvelgti į juos jau šiek tiek kitomis akimis. Straipsniai (taigi, ir knyga) rašyti 2009-2011 metais, tad jau praėjo šiek tiek laiko. Ankstyvesnieji tekstai persmelkti tam tikra panika ir pasaulio pabaigos nuotaika. Reikia pirkti fizinį auksą! JAV irgi ant bankroto ribos! Tuoj viskas nuvertės! Nebėra nieko tikro! Iš tiesų, gerai pamenu tą jausmą: sumaištis finansų rinkose tikrai buvo neeilinė. Praėjus keliems metams jau blaiviau galima vertinti, kad tuo metu atrodėme kaip ant kelio naktį išbėgę elniukai sustingusiomis akimis žvelgiantys į dideliu greičiu artėjančius automobilio žibintus. Pasaulis nesibaigė, auksas pabrango, bet ne tūkstanteriopai, o infliacijos kol kas nedaug matyti. Ir Graikijos bankrotas nebeatrodo pats baisiausias įmanomas įvykis, o gal ir euras išgyvens. Nors gal tiesiog jau pavargome baimintis: akcijos kilo, su grėsmėmis susigyvenome.

Jei neskaitėte Lewis‘o originalių straipsnių, „Bumerangas“ galėtų visai patikti. Lewis‘as moka raiškiai rašyti ir vaizdžiai perteikti nuotaikas, o to nepaslėpsi net po prastu vertimu. Skolomis grįstam ekonomikos bumui ir po to vykusiam nuosmukiui spalvų tikrai netrūko.

Naujų būstų pasiūla Vilniuje

Analizuojant būsto rinką Amerikoje dažnai galima sutikti tokį visai naudingą rodiklį, kuris neblogai indikuoja būsto rinkos tendencijas: imamas šiuo metu rinkoje esantis naujų namų (būstų) kiekis ir padalinamas iš vidutinio per mėnesį parduodamų būstų skaičiaus. Taip gaunama naujų būstų pasiūla mėnesiais, kuri šiuo metu JAV siekia apie 4,9. Būsto krizės įkarštyje šis rodiklis JAV buvo pasiekęs 12 mėnesių, o nuo 2008-ųjų pabaigos nuosekliai pradėjo mažėti, kol 2012-aisias aprimo besiblaškydamas tarp 4 ir 5 mėnesių.

butu atsargos

Diskutuojant su kolegomis iš Inreal apie Vilniaus nekilnojamo turto kainų tendencijas, pabandžiau sumesti kažką panašaus į JAV taikomą rodiklį ir Vilniaus naujų būstų rinkai. Gavosi gana įdomus grafikėlis, kuris labai aiškiai rodo, jog nuo 2011-ųjų metų pradžios nuosekliai kaupėsi naujų būstų pasiūla, mat pasinaudoję kainų stabilizavimusi ir šiokiu tokiu paklausos atsigavimu, vystytojai atšildė ar naujai pradėjo vystyti nemažai projektų. Tad, nepaisant gerėjančios ekonominės situacijos ir paklausos pagyvėjimo, naujų būstų kainos Vilniuje į viršų nešoktelėjo, o mindžikavo vienoje vietoje, kol pernai metų viduryje nepradėjo kristi.

Įdomu ir tai, jog būstų pasiūlos ir paklausos santykis rodo, jog pernai buvome pasiekę beveik tokį patį tašką, kaip NT stagnacijos 2009-ųjų pabaigoje viršūnėje, kai vystytojai galėjo tikėtis parduoti savo būstų pasiūlą vidutiniškai per dvejus metus. Tiesa, kainos pernai metais taip staigiai nekrito, nes, matyt, vystytojai ne tokie užsiskolinę ir gali kantriau laukti pirkėjų. Situacija nuo 2012-ųjų vidurio lyg ir gerėja, tokiais pardavimų tempais pasiūla būtų išsemta per 24 mėnesius, o nebe per 27, bet kol kas neatrodytų, jog artimiausiu metu rinkos bumas labai tikėtinas.

Iš pažiūros, 24 mėnesių pasiūla, lyginant su 5-ių mėnesių rodikliu JAV atrodo labai baisiai, bet tai tikriausiai nelabai palyginami dalykai: skiriasi metodika, be to tikėtina, jog JAV pradedama parduoti jau pastatytus būstus, kai Inreal pasiūlą skaičiuoja pagal esamus skelbimus (o šie atsiranda vos tik prasidėjus statyboms). Į Vilniaus skaičius reikia žvelgti atlaidžiai ir dėl to, kad Vilniaus rinka nėra labai didelė, ir net vienas naujas namas daug ką lemia: kartais vidutinės pasiūlos kainos nukrenta ne dėl to, kad atpigo butai, bet dėl to, kad atsirado naujas ekonominės klasės projektas, kuris sumažino vidutinę Vilniaus būstų pasiūlos kainą. Sandorių kiekiai irgi interpretuojami iš skelbimų pokyčių, tad duomenys nėra tokie patikimi, kaip iš Registrų centro. Bet, tikiuosi, tendencijas šie skaičiai parodo. Bent jau į tą pusę.