Mirė Miltonas Friedmanas

Šiandien, sulaukęs 94 metų, mirė vienas žymiausių ekonomistų Miltonas Friedmanas. Jis labiausiai buvo žinomas kaip monetarizmo teorijų kūrėjas, gavęs už tai ir Nobelio ekonomikos premiją. Monetarizmas yra ekonomikos teorija, kuri teigia, jog egzistuoja labai glaudus ryšys tarp infliacijos ir pinigų kiekio rinkoje, ir kad geriausias būdas kovoti su infliacija yra sumažinti pinigų kiekį ekonomikoje pakeliant palūkanų normas. Friedmanas taipogi buvo liberalių ekonominių pažiūrų ir manė, jog valstybė neturėtų kištis į ekonomiką. Be to, jo nuomone, reikėtų dekriminalizuoti prostituciją ir narkotikus (tačiau juos stipriai apmokestinti), privalomą karinę tarnybą pakeisti profesionalia kariuomene.

Pinigų ir laimės ryšys

Ekonomistai dažniausiai daro prielaidą, jog pinigai daro žmones laimingesnius, kad kažkaip laimė ir pinigai tiesiogiai susiję. Bet šiuolaikinės elgsenos finansų (behavioral finance) studijos teigia, jog žmogaus laimė su pinigais susijusi gana keistu būdu: iš tiesų, žmogui praturtėjus, jo laimė padidėja, bet nepraėjus nei metams jis dažniausiai būna tiek pat laimingas, kiek ir prieš turto padidėjimą. Tuo tarpu jeigu žmogaus turtas sumažėja, jis žymiai blogiau pergyvena gyvenimo kokybės pablogėjimą: netekus pinigų, laimė sumažėja, bet be to su laiku neatsistato iki ankstesnio lygio. Kitaip tariant, žmonės greitai pripranta prie gero (tas Lexusas žavi tik kokį pusmetį, o po to iš jo naudos tiek pat kiek ir iš pigesnės Toyotos), bet skaudžiau pergyvena skurdą. Tad gal žmonės, priimdami ekonominius sprendimus, siekia ne naudos maksimizavimo, o nuostolių minimizavimo? Bent jau kai kurie ekonomistai mano, kad tai galėtų bent jau dalinai paaiškinti, kodėl individualūs investuotojai investuodami į akcijas uždirba mažiau nei indeksai.

Rinkimų ekonomika

Šiandien JAV vyksta tarpiniai rinkimai, o ta proga galima paskaitinėti, ką ekonomistai mano apie balsavimo naudą (Scott Adams pilnai jiems pritaria).

Kadangi ekonomistai į viską žiūri per patiriamų kaštų ir gaunamos naudos prizmę (naudinga ką nors daryti, jeigu gaunama nauda yra didesnė už patiriamus kaštus), balsavime jie įžvelgia problemą: racionalus rinkėjas turėtų nesivarginti balsuoti, kadangi jo individualus balsas (labai labai) mažai ką lemia, tuo tarpu jo patiriami kaštai (sugaištas laikas) yra gana dideli. Tačiau nuo pat vaikystės (tie, kurie gyveno demokratijoje) esame mokomi, jog pilietiškumas yra dorybė ir kad yra garbinga atlikti savo pilietinę pareigą. Todėl ekonomistai prieina prie išvados, jog žmonės eina balsuoti, nes jiems gera viduje pabalsavus, ir kad jie tiki, jog jų balsas kažką lemia (kas nėra visiška tiesa), o be to, pabalsavęs galėsi pasigirti kaimynams ir pažįstamiems, jog esi geras pilietis – gal būt net porą jų sutiksi prie balsadėžės. Kitaip tariant, žmonės įsivaizduoja, jog balsavimo nauda yra didesnė nei iš tikrųjų.

O kas jeigu sumažintume balsavimo kaštus, t.y. padarytume, kad balsuoti taptų lengviau? Šveicarijoje buvo prieita balsavimo paštu sistemos, kai tereikėjo užpildyti atsiųstą anketą ir ją grąžinti į paštą. Keista, bet dalyvavimas rinkimuose sumažėjo. Ekonomistai tai aiškina tuo, kad sumažėjo įsivaizduojama iš balsavimo teikiama nauda rinkėjams – nebesutiksi kaimyno prie balsadėžės, nebe taip lengva pasididžiuoti atlikus pilietinę pareigą, nes niekas nematė tave ją vykdant.

[Visa tai nereiškia, jog ekonomistų manymu demokratija yra blogesnė santvarka už kokią nors kitą. ;)]

Knygos apie ekonomiką

Vienas dienoraščio skaitytojas manęs klausia:

Norėjau tavęs paklausti patarimo: kokia knygą vertėtų perskaityt, kad susipažinti su ekonomikos pagrindais?

Visa ekonomika paremta Adomo Smito mintimis, tad viena geriausių knygų apie ekonomiką yra jo XVIII amžiuje rašytas „Tautų turtas“. Tiesa, gėda pripažint, jog visų penkių knygų iki šiol nesu perskaitęs.

Sunku pasakyti, kokia viena knyga galėtų duoti pagrindus ekonomikos mokslui – labiausiai tam turbūt tiktų ekonomikos vadovėliai, kuriais naudojamasi universitetuose. Iš mikroekonomikos man labiausiai patiko Variano mikroekonomika. Tiesa, ji parašyta ne visai lengvu stiliumi, visas pagrįsta matematika, tad gali būti sunku ją suprasti, neturint aukštosios matematikos pagrindų. Bet ją perkandus žinosi didžiąją dalį mikroekonomikos.

Iš makroekonomikos negaliu nieko rekomenduoti, nes kaip esu pats minėjęs, makroekonomika yra mano paties silpnoji vieta. Esu girdėjęs, jog Mankiw angliški vadovėliai lyg nieko (berods nėra lietuviško vertimo).

Dar visai naudinga knyga, kurioje trumpai galima susipažinti su pagrindinėmis istorinėmis ekonomikos teorijomis yra Heilbronerio „Didieji ekonomistai“. Pirmame kurse buvo pirma knyga, kurią privalėjome perskaityti, ir kiek pamenu, buvo naudinga. Tai sena knyga, tad gali būti, jog nebegalima jos rasti knygynuose.

Karl Polanyi: Didžioji transformacija

Skaičiau šią knygą gana ilgai ir nuobodžiai, nes parašyta ji tiek sudėtingai, jog viduryje puslapio jau nebepameni, kas buvo rašoma jo pradžioje, o kol bandai suvokti, kas norėta pasakyti praėjusioje pastraipoje, nejučia įsijungi televizorių ir numeti knygą į kampą. Bet visgi prisivertus šią knygą perskaityti, ji tikriausiai verta šių pastangų, nors su autoriaus mintimis dažniausiai norisi nesutikti. Tik nesu toks protingas ir pasikaustęs ekonominės minties istorijoje bei pačioje ekonomikoje, kad galėčiau pats sugalvoti argumentus autoriaus nuomonei paneigti. (Laimei, yra protingesnių)

Knyga „Didžioji transformacija“ pasakoja apie rinkos ekonomikos iškilimą XIX amžiaus Vakarų Europoje ir jos žlugimą XX amžiaus pradžioje (taip, žlugimą. Knyga rašyta antrojo pasaulinio karo metu). XIX amžius buvo globalizacijos pradžia, nes kapitalo rinka tapo pasauline, bankininkai skolindavo savo lėšas užsienio valstybėms, kapitalas pradėjo tarp šalių judėti daugiau ar mažiau laisvai. Bankininkai ir valstybės turėjo ekonominių interesų įvairiose šalyse, tad XIX amžiuje buvo žymiai mažiau karų: kariniai konfliktai nepatinka investuotojams.

Įdomiausia Polanyi knygos mintis yra ta, jog rinkos ekonomika nėra natūrali ekonominė santvarka, nes žmogus iš prigimties nėra savanaudiškas ir nesiekia pelno. Kaip to įrodymą Polanyi pateikia primityvių tautelių pavyzdžius – žmonės ten gyvena bendruomenėje, renka vaisius, lipdo puodus, bet mainai nevyksta: viskas, kas pagaminama, „priklauso visiems“. Polanyi mano, jog yra labai nenatūralu, jog žmogaus darbas, žemė, ir patys pinigai gali būti laikomi prekėmis. Jo nuomone, norint stiprinti valstybės galią miestų ir feodalų atžvilgiu, priverstinai buvo sukurtos žemės, darbo ir pinigų rinkos. Tačiau šios „laisvos rinkos“ egzistavimas buvo pragaištingas, stipriai padidėjo skurdo lygis (dėl Spynhenlendo įstatymo), nes žmonės tokioms reformos nebuvo pasiruošę (šiek tiek primena ir postsovietinių valstybių perėjimą prie rinkos ekonomikos). Taigi, valstybė pradėjo reguliuoti rinką, darė intervencijas, leido ribojančius įstatymus, ir galų gale, rinkos sistema XX amžiaus pirmoje pusėje sužlugo ir nebeturi ateities. Beje, dar viena įdomi mintis: rinkos ekonomika negali egzistuoti demokratijos sąlygomis, nes turto pasiskirstymas visuomenėje būna netolygus, tad dauguma dažnai nori valstybės intervencijų, kad turtas būtų paskirstytas „teisingiau“.

Atrodytų, jog gandai apie rinkos ekonomikos žlugimą buvo gerokai perdėti, ir XXI-ame amžiuje kol kas ji sėkmingai gyvuoja. Bet perskaičius Polanyi įžvalgas galima pradėti abejoti kai kuriomis Adomo Smito mintimis.

Naktiniai Vilniaus autobusai

ELTA rašo:

Vilniaus savivaldybė nusprendė pratęsti naktimis važinėjančių autobusų darbą iki spalio 15 dienos. […] Vilniaus miesto savivaldybės interneto svetainėje paskelbtos gyventojų apklausos rezultatai liudija, kad ši paslauga yra reikalinga. Taip mano beveik 93 proc. dalyvavusiųjų apklausoje.

[…] Pasak Vilniaus autobusų parko vadovo Gintaro Naktinio, vienos nakties autobusų važiavimas parkui atsieina apie 5 tūkst. litų.

Savaime suprantama, jeigu kas paklaustų, ar noriu turėti galimybę naktį grįžti namo autobusu, atsakyčiau teigiamai. Juk man patinka galimybė rinktis kaip grįžti namo, ypač kai atrodo, jog mokėsiu tik tuo atveju jei iš tkrųjų ir grįšiu namo autobusu. Tačiau kiek žmonių iš tikrųjų naudojasi šia paslauga?

Savaitgaliais visais penkiais maršrutais per naktį vidutiniškai važiuodavo apie 1 tūkst. keleivių, darbo dienomis – apie 500.

Taigi, kiekvieno keleivio pavėžėjimas darbo dienomis kainuoja apie 10 litų. Tikriausiai tai vis dar pigiau nei važiuoti taksi, bet žymiai brangiau nei transporto bilieto kaina. Be subsidijavimo toks verslas neišsilaikytų. Tad ar savivaldybės įsikišimas čia racionalus? Jeigu žiūrėti į tai kaip į keleivių vežimo verslą – jokiu būdu.

Tačiau nereikia skubėti. Autobusų parkas šiuo atveju galbūt teikia ne keleivių vežimo paslaugą, o „suteikia galimybę grįžti autobusu“, kurios ir nori dauguma vilniečių. Čia panašu į sporto klubų verslo modelį: daug kas nori turėti galimybę lankytis sporto klubuose (nusipirkti abonentą), bet reguliariai besilankančių yra mažiau (žinau iš asmeninės patirties :) Galimybė vasaros naktimis grįžti autobusu kiekvienam vilniečiui kainuoja ne tiek jau daug (5 kLTL * 3 mėnesiai * 30 dienų / 500,000 vilniečių yra apie 0,9 Lt vilniečiui), tad visai tikėtina, jog vilniečiams galimybė grįžti autobusu namo yra vertingesnė nei vienas litas (nors dauguma jų ir niekada ja nepasinaudos), o tokia savivaldybės iniciatyva subsidijuoti autobusų parką yra ekonomiškai naudinga.

Infliacija, valiutos ir jų sąjungos

Šėporaitis savo dienoraštyje turi klausimą apie infliaciją ir valiutų sąjungas, ir, atrodo, tikisi, jog jam atsakysiu ;)

Nesu didelis makroekonomikos specialistas, ir, jeigu atvirai, kažkur giliai savyje jaučiu, kad su visa makroekonomikos teorija ne viskas yra gerai – atrodo, jog ji ganėtinai skystoka, o pagrindiniai modeliai pagrįsti tik šiaip pasamprotavimais, kurie gal ir pagrįsti empiriniais duomenimis, bet nėra per daug įtikinantys. Kaip kad koks IS-LM modelis, kuris neapdairiai palieka neišspręstą infliacijos problemą. Arba dar koks nors augimo modelis, kuris dažnai realiam besivystančiame pasaulyje neveikia, nes staiga pasirodo, jog politinė santvarka ir institucijų egzistavimas yra žymiai svarbiau nei bet kuris jo kintamasis.

Taigi, apie makroekonomiką nusimanau nedaug, o be to ir po ranka neturiu jokio vadovėlio, kuriame galėčiau pasitikrinti savo teiginius, tad mano mintis vertinkite atsargiai ;)

Investuotojo ABC irgi po ranka neturiu, o be to esu jį skaitęs tik kartą prieš porą metų, tad irgi nežinau viso konteksto, kuriame galima rasti Šėporaičio cituojamas eilutes. Pirmiausia, norėčiau paaiškinti pirmąją pirmosios citatos dalį (tikiuosi teisingai ją paaiškinti, nors kaip minėjau, vadovėlio po ranka neturiu, o mano makroekonomikos žinios užrūdiję):

Manoma, kad fiksuotasis valiutos kursas suteikia patikimumo kovoje su infliacija.

Jeigu litas būtų laisvai plaukiojanti valiuta, o Lietuvoje turėtume didelę infliaciją. Na, tarkime, 10% kasmet viskas pabrangtų, ir daugiausia dėl to, jog visi tikisi kainų didėjimo, todėl reikalauja didinti atlyginimus, kas verčia kompanijoms didinti prekių kainas ir išpildyti šią prognozę. Kitaip tariant, infliacija yra sukelta vidinių lūkesčių, o ne kokių nors išorinių veiksnių, kaip kad naftos kainos, kurie veikia ir euro zonos šalis, kuriose, paprastumo dėlei, tarkime, jog infliacija yra lygi nuliuiir kainos yra visiškai stabilios. 10% infliacija Lietuvoje reiškia, jog jeigu šiemet už litą galėjai nusipirkti 100 gramų raugintų kopūstų, tai kitais metais vienas litas teįpirks apie 90 gramų kopūstų. Tuo tarpu euro zonoje tiek šiais, tiek kitais metais už vieną eurą bus galima nusipirkti 345 gramus raugintų kopūstų. Jeigu visoje ekonomikoje vienintelė prekė būtų kopūstai, nesunku pastebėti, jog metų pradžioje lito ir euro kursas būtų 1:3.45, o jau metų pabaigoje tik 0.9:3.45 (arba 1:3.80) – litas euro atžvilgiu atpigtų 10 procentų (taip vadinamoji PPP teorija). Taigi, infliacija veda prie valiutos silpnėjimo, nes valiutos vienetas gali įpirkti vis mažiau ir mažiau prekių. Kas būtų, jeigu valiutai nebūtų leidžiama silpnėti, arba kitaip tariant, ji būtų pririšta prie euro? Pagal perkamosios galios teoriją, infliacija turėtų suvienodėti tiek euro zonoje, tiek Lietuvoje, kadangi perkamosios galios skirtumai šiose abiejose zonose negali būti dideli. Paprastai tariant, jeigu kopūstų kaina Lietuvoje be paliovos kiltų, o litas būtų tvirtai pririštas prie euro, tai Europos sąjungos kopūstų augintojai kažkada susiprotėtų, jog jiems žymiai labiau apsimoka kopūstus parduoti Lietuvoje, o ne kokioje nors Belgijoje, nes Lietuvoje kopūstų kainos nuolat kyla (Belgijoje jos stabilios, nes infliacija nulinė), taigi Lietuvoje staiga padidėtų kopūstų pasiūla ir kainos turėtų nukristi iki Europos sąjungos lygio, o tai reiškia, jog infliacijos nebeliktų. Visa tai veikia tik tuomet, kai Belgijos kopūstų augintojai yra įsitikinę, jog litai ir eurai bus keičiami visada tokiu pačiu santykiu. Jeigu litas būtų laisvai plaukiojantis, kylant kopūstų kainoms Lietuvoje jie gal ir gaus daugiau litų už kopūstų kilogramą, bet kadangi tikėtina, jog lito kursas kris, bandant juos konvertuotis į eurus, biznis išeis menkas.

Bet kaip (per daug dažnai) makroekonomikoje, viskas nėra taip paprasta, kaip galėtų paaiškinti perkamosios galios teorija. Negaliu sutikti su šia citata, kurią galima rasti pas Šėporaitį:

Jeigu lito kursas siejamas su euru, infliacija Lietuvoje negali būti didesnė negu Europos Sąjungoje.

Infliacija gali būti didesnė Lietuvoje nei ES. Tik jau tam nebepakanka perkamosios galios teorijos, o į sceną įeina Penn efektas ir Balassa-Samuelson teorija, kurioje teigiama, jog turtingesnės šalys turi didesnį kainų lygį negu ne tokios išsivysčiusios šalys. Už vieną eurą Belgijoje gali gauti 200 gramų raugintų kopūstų, o kokiame Lietuvos kaime už eurą tau jų prikraus visą trilitrinį stiklainį. Kitaip tariant, tos pačios valiutos perkamosi galia skirtingose šalyse gali stipriai skirtis (geriausias to pavyzdys yra Big Mac indeksas – to pačio mėsainio kaina įvairiose valstybėse labai skiriasi, ir kuo neturtingesnė valstybė, tuo mėsainiai pigesni). Lietuva, lyginant su euro zona, kol kas labai neturtinga, tad turi ir žemesnį bendrą kainų lygį, bet mūsų ekonomikai augant, vejamės ir ES kainų lygį, todėl tikėtina, kad infliacija Lietuvoje turėtų būti didesnė net jeigu ir litas surištas su euru.

Pagaliau priėjau ir prie pagrindinio klausimo, kurį uždavė Šėporaitis:

Ir dar – kiek atsimenu per žinias girdėjęs, mums neleidžia įsivesti euro, nes šalyje esą per didelė infliacija. Tai klausimas skambėtų maždaug taip: kaip gali lietuvoje būti per didelė infliacija, jeigu ji tiesiogiai priklauso nuo Europos Sąjungos infliacijos lygio? Nejaugi pačioje ES ta infliacija per didelė?

Atsakymas į jį, deja, nėra susijęs su ekonomika, o yra grynai techninis. Vienintelis kriterijus, norint prisijungti prie euro zonos, kurio mes netenkinome, buvo infliacijos kriterijus. Kriterijus teigia, jog šalies-eurokandidatės infliacija negali būti didesnė už trijų ES narių, kuriose kainos stabiliausios, infliacijos vidurkį daugiau kaip 1,5 procentinio punkto. Mūsų infliacija buvo 2,63 procento, o kriterijus tuo metu buvo lygus 2,55 procento, tad į euro zoną nepatekome (nuoroda į Delfi).

Žaliavų burbulas

The Economist šią savaitę turi puikų straipsnį (RP) apie tai, jog pasaulio žaliavų kainos gali būti per daug dirbtinai išpūstos, o metalai bei nafta fundamentaliai turėtų kainuoti žymiai mažiau nei dabar. Spekuliacinių fondų investicijos į žaliavų rinką padidėjo nuo 3 milijardų dolerių 2000-aisiais iki 90 milijardų dolerių pernai metais, o prekyba žaliavomis tarp 2001 ir 2005 metų padvigubėjo.

Kai kurie analitikai mano, jog žaliavų brangimas yra labai logiškas, nes pasaulio ekonomika pateko į „super-ciklą“, kurio metu žaliavos turi brangti žymiai daugiau ir ilgiau nei rodo pastarųjų dešimtmečių istorija – anksčiau žaliavų brangimas visada baigdavosi labai liūdnai, kai jos imdavo staigiai pigti, o žaliavų gavyba užsiimančios kompanijos likdavo su dideliais nuostoliais. Bet šį kartą analitikai mano, jog viskas bus kitaip, nes 1980-aisiais ir 1990-aisiais vyravusios žemos žaliavų kainos neskatino naujų investicijų į žaliavų gavybą, taigi pasiūla neaugo, o dabar staigiai pradėjusi augti Kinija stipriai padidino žaliavų paklausą. Nors dabar kompanijos stengiasi kiek galima daugiau investuoti, bet naujų resursų paieška užtrunka ne vienerius metus, tuo labiau, kad šiuo metu pasaulyje yra žymiai sugriežtinti aplinkos apsaugos įstatymai. Tuo tarpu Kinijos paklausa ir toliau auga (per paskutinius 15 metų Kinija padidino žaliavų importą 10 kartų), tad šis disbalansas tarp paklausos ir pasiūlos iššaukia žymiai didesnes žaliavų kainas.

Bet sunku tokia logika vadovautis nagrinėjant visas žaliavas. Maisto produktai irgi keletą metų brango, nors išauginti daugiau kukurūzų ar rapsų nėra labai sudėtinga – tereikia jų daugiau pasėti. Paklausa iš tiesų išaugusi, nes žemės ūkio produktus vis dažniau norima panaudoti biokuro gamybai, o Kinijos gyventojai suvartoja daugiau mėsos (kuriai išauginti reikia daug pašarų), bet pasiūlą padidinti nėra problemų, ir, atrodo, ji sparčiai didėja.

Auksas yra dar viena keistai besielgianti žaliava – prireiktų ilgų metų, kol pramonė ir auksakaliai suvartotų visą auksą, kuris yra iškastas. Auksas vertinamas ne todėl, kad jo trūksta, o todėl, kad manoma, jog jis yra puiki apsisaugojimo nuo infliacijos priemonė. Infliacijos grėsmė šiuo metu padidėjusi, tad aukso kainos šovė į naujas aukštumas.

The Economist teigia, jog net naftos kainos yra žymiai didesnės, nei jos turėtų būti. Tiesa, naftos suvartojimas vis dar didėja, ypač Kinijoje, tuo tarpu pasaulyje pasiūlą galima padidinti tik apie 1,5 milijono barelių per dieną (šiuo metu kasdien suvartojama apie 84 milijonai barelių). Iranas eksportuoja 3,4 milijono barelių naftos kasdien, tad bet kokie pranešimai apie galimą konfliktą Artimuosiuose Rytuose skatina nervingą naftos brangimą. Nepaisant to, per paskutinius metus laisva naftos pasiūla pasaulyje padidėjo. Padidėjo ir naftos atsargos, ir tikėtina, jog pasiūla augs ir artimiausius pora metų. Tuo tarpu paklausa jau auga nebe taip greitai kaip anksčiau, nes aukštos naftos kainos mažina norą vartoti.

Societe Generale analitikų teigimu, ilguoju laikotarpiu žaliavų kainos turėtų būti lygios ribiniams žaliavų išgavimo kaštams (t.y. barelis naftos turi kainuoti tiek, kiek kainuoja išgauti dar vieną papildomą naftos barelį). Pagal tokius skaičiavimus nafta šiuo metu kainuoja 50% brangiau nei derėtų, o cinkas ir varis pervertinti apie 40%. Kiti analitikai mato paraleles su interneto burbulu: jei kas nors pradeda sakyti, jog šį kartą viskas bus visai kitaip, ir kainos tik kils, reikia labai rimtai susimąstyti, nes tikriausiai viskas jau pervertinta.

Duonos puskepalių ekonomika

Vienas šio dienoraščio skaitytojas klausia:

Moksliuk, paaiškink straipsnyje, kodėl perkant “Maximoje” Vilniaus (juodos) duonos puskepalį reikia mokėti dviem centais daugiau nei perkant du tos pačios duonos ketvirčius (puskepalis – 1,94 Lt; ketvirtis – 0,96 Lt)?

Paprastai už didesnę talpą reikia mokėti mažiau, tą parodo Coca-Colos buteliai ar ekonomiškos (didesnės) skalbimo miltelių pakuotės. Kodėl čia paradoksas?

Turiu tokią teoriją, jog iš tikrųjų du ketvirčiai tos pačios duonos nėra lygiai ta pati prekė, kaip kad puskepalis duonos: nors šios dvi alternatyvos beveik tobulai pakeičia viena kitą, bet tam tikri skirtumai yra. Jeigu man reikia puskepalio duonos, vargu ar svarstysiu pirkti ją dviem ketvirčiais – žvilgtelėjęs į kainas, pagalvosiu, kad ketvirtis kainuoja maždaug dvigubai pigiau nei puskepalis, ir paimsiu puskepalį (nors čia šiek tiek meluoju, kadangi išlaidos duonai sudaro tik nedidelę dalį mano biudžeto, turbūt į kainas iš viso nežiūrėsiu ar bent jau tik įsitikinsiu, kad puskepalis kainuoja iki kokių 3 litų). Padarę prielaidą, jog ketvirčių ir puskepalių rinka yra skirtingos prekių rinkos, nors ir šos dvi prekės yra labai artimi pakaitalai, galime teigti, jog jose gali nusistovėti skirtingos pusiausvyros kainos. Iš tiesų, jeigu dar priimsime prielaidą, jog ketvertuko gamybos kaštai yra lygiai pusė puskepalio gamybos kaštų, tai abiejose rinkose pasiūla turėtų būti vienoda. Kadangi pusiausvyros kainos ne vienodos, tai galima iš to suprasti, jog ketvertukų rinkoje paklausa yra mažesnė nei puskepalių rinkoje. Gali būti, jog ketvertukais parduodama visai nedaug duonos (ją ketvertukais perka tik vieniši pensininkai ir studentai), tuo tarpu puskepaliais – žymiai daugiau (nes toks kiekis dažniau perkamas šeimose). Čia dar labai svarbus tas faktas, jog puskepaliai labai nesunkiai pakeičiami dviem ketvertukais: tai reiškia, jog kainų skirtumas negali būti labai didelis, nes net nežymus puskepalių kainos padidėjimas turėtų iššaukti didelį ketvirčių paklausos padidėjimą, kuris padidintų ir ketvirčių kainą (ekonominiais terminais kalbant, kryžminė prekių paklausa yra labai elastinga, be visgi ne begalinė). Žvelgiant iš kitos pusės, kainų skirtumai gal būt gali būti paaiškinti tuo, jog ketvertukai pritraukia tokius pirkėjus, kurie yra jautrūs kainoms (pensininkai ir studentai), tuo tarpu puskepalius perka tie, kurie į kainas per daug nežiūri (jų paklausos elastingumas nėra didelis), tad jiems galima duoną pardavinėti brangiau. Galbūt tokia teorija ir paaiškina kainų skirtumą, nors visgi jis sudaro tik apie 1 procentą: atrodytų, kad toks skirstymas į dvi skirtingas rinkas gal ir teisingas, bet nereikėtų atmesti ir galimybės, jog tai tiesiog tėra Maximos kainodaros klaida.

Tim Harford: The Undercover Economist

Tim Harford knyga „The Undercover Economist“ labai aiškiai ir suprantamai aiškina, kaip ekonomistai supranta kasdieninius reiškinius. Autorius aiškina, kas daugiausiai uždirba iš kavos puoduko, kuris parduodamas geležinkelio stotyje (ne, tikrai ne kavos pupeles auginantis fermeris Lotynų Amerikoje, ir netgi ne kavos pardavėjas, o geležinkelio stoties administracija, kuri nuomuoja šiam pardavėjui patalpas), kaip monopolijos diskriminuoja vartotojus kainomis (na, autorius nemini šių terminų, tačiau pasakoja būtent apie tai), kodėl miestuose būna kamščiai (išorinis poveikis, dėl kurio laisva rinka negali efektyviai egzistuoti), ką gero duoda globalizacija ir kodėl skurdžios valstybės dažniausiai išlieka skurdžiomis (atsakymas paprastas: korupcija).

Tas, kas studijavo ekonomiką, gal nieko naujo šioje knygoje ir neras, nors visgi lengvai ir suprantamai aprašytus ekonomikos teorijų praktinius pavyzdžius labai smagu skaityti. Tuo tarpu ekonomikos mokslų neragavusiam žmogui, arba tik trumpai su ekonomikos teorijomis susipažinusiam, ši knyga gali paprastai paaiškinti nemažai su ekonomika susijusių reiškinių. Ir padėti suprasti, jog ekonomistams ekonomika daugiausiai iš vienos idėjos: kiekvienas žmogus yra savanaudis, bet paisydamas tik savo interesų per kainų sistemą magiškai gali pasiekti efektyvų prekių (ar šiaip resursų) paskirstymą.

Beje, jeigu kas norite paskaityti kokią nors knygą, apie kurią esu rašęs savo svetainėje, nesidrovėkite man parašyti elektroninio laiško – galbūt galėčiau ją jums paskolinti ;)