Laimė skurde

Ir toliau tęsiant laimės ir turtingumo temą, šiandien bežiūrėdamas Barry Schwartz paskaitą nuklausiau įdomią mintį, kuri labiau susijusi su psichologija, o ne su ekonomika (beje, visa paskaita yra apie tai, jog didesnis pasirinkimas ne visada būna geriau – lyg ir priešingai ekonominei logikai). Ponas Schwartz teigia, jog neretai būna taip, jog skurde esantys žmonės būna laimingesni nei turtingi (na, ar bent jau praturtėję dažnai žvalgosi į praeitį ir dūsauja „kokie mes buvom tada laimingi, nors ir nieko neturėjom“), kadangi jie leisdami pinigus nedaug ko tikisi, tuo tarpu turtuoliai tikisi už pinigus nusipirkti beveik tobulybę: kai tai, ką gauni, pranoksta tavo lūkesčius, jautiesi laimingas, tad jei mažai ko tikiesi, tavo lūkesčius pranokti ir tave pradžiuginti nesunku. Čia turtuoliams sunkiau, nes jų lūkesčiai yra užaukštinti, ir lengviau nusivilti, kai gauta prekė neatitinka lūkesčių, artimų tobulybei. Trumpai tariant:

We evaluate our experiences by comparing them to what we expect them to be; and if our expectations are high, even good experiences will end up feeling like we have failed.

Laimė ir gyvenimo gerėjimas

Kaip visada, kalėdinis The Economist būna pilnas įdomių straipsnių, kuriuose rašoma ne vien apie ekonomiką ir politiką: per šias Kalėdas buvo galima pasiskaityti apie Čingischano istoriją, Rusijos orouostus, Puštūnų teisinę sistemą, kumpių gamybos tradicijas, džinus, kyšių etiketą ir t.t. Bet labiausiai man patikęs ir privertęs pamąstyti straipsnis buvo apie laimę, nagrinėjantis problemą, kodėl gerėjant pasaulio pragyvenimo lygiui, laimės kiekis nesikečia.

Pagal gyventojų apklausas, kuriomis bandoma išsiaiškinti, ar žmonės jaučiasi laimingi, vakaruose žmonės per 50 metų netapo laimingesni: jie jaučiasi tokie pat laimingi, kaip ir po antrojo pasaulinio karo, nepaisant to, jog ekonomika stipriai paaugo, atsirado naujų technologijų, ir šiaip, matuojant viską pinigais ir paprasčiausia perkamąja galia, žmonių gyvenimas turėtų būti bent jau keletą kartų geresnis nei prieš pusę amžiaus. Tiesa, turtingi žmonės dažniausiai yra laimingesni nei skurdūs (šiek tiek į temą jau esu rašęs, bet turtingose valstybėse bendra gyventojų nuotaika nesiskiria nuo skurdesnių valstybių nuotaikos.

Tokį fenomeną galima paaiškinti tuo, jog, tam kad žmogus būtų laimingas, nepakanka, jog jis būtų viskuo aprūpintas – jam dar labai svarbu turėti daugiau nei jo kaimynas. Jeigu jautiesi viršesnis už kitus, tai esi laimingesnis. Tokį požiūrį lyg ir patvirtina tam tikri tyrimai: aukštesni Britanijos valdininkai gyvena ilgiau nei žemesnieji, nepriklausomai nuo jų gyvenimo būdo, kas galėtų reikšti, jog jie yra laimingesni. Bet tokiu atveju, jeigu iš tiesų tam kad būtume laimingi reikia jaustis viršesniam už kitus, iškyla problema, kaip padidinti visų žmonių laimę. Juk visi negali būti viršesni. Kol kas dar niekas šios problemos neišsprendė :)

Dovanų ekonomika

Ekonomistams, ir aišku ne vien jiems, Kalėdos užduoda nemažai galvosūkių, nes reikia sugalvoti, ką nupirkti dovanų savo artimiesiems ir šiaip draugams. Įdomiausia, jog Kalėdų metas sunkiai dera su ekonomine teorija ir viena jos pagrindinių prielaidų, jog esame racionalūs vartotojai, kadangi ekonomikos mokslas (jeigu jį galima pavadinti mokslu) teigia, jog pati naudingiausia dovana yra pinigai, kadangi ji leidžia jos gavėjui pačiam pasirinkti, kaip juos išleisti, taip patiriant kuo daugiau naudos.

Jeigu tokia išvada pasirodė keista, bandysiu ją paaiškinti, bet pirmiausiai reiktų paaiškinti ribinio naudingumo sąvoką. Ribinis naudingumas – tai papildomas džiaugsmas, nauda, laimė, dar kažkoks abstraktus teigiamas jausmas, kurį suteikia papildomas kiekis kokios nors daikto ar prekės. Naudingumas yra daugiau filosofinė sąvoka, ji nėra realiai matuojama kokiais nors vienetais, bet ji gana reali sąvoka. Ribinis naudingumas dažniausiai mažėja, didėjant daiktų kiekiui – tarkim pirmąja ledų porcija labai džiaugsitės, vis dar būsite patenkinti gavę antrą, bet jau gavę trečią tikriausiai nebebūsite tokie džiaugsmingi: po poros porcijų ledų labiau džiaugtumėtės gavę ko nors kito, (gal būt kavos?), nes tie ledai jau pradeda įgristi. Viena svarbiausių vartotojo teorijos išvadų yra ta, jog vartotojai stengiasi už savo turimas lėšas nusipirkti kuo daugiau naudingumo, t.y. maksimizuoja savo patiriamą „laimę“, o kad tai būtų galima padaryti, jie pirmiausia renkasi vartoti tas prekes, kurios „už vieną litą suteikia daugiausiai naudos“, arba išsireiškus moksliškiau, tas prekes, kurių ribinis naudingumas už vieną litą didžiausias. Arba tariant paprasčiau, pirmiausiai žmonės perka tuos daiktus, kuriuos vertina labiausiai, ir neperka tų daiktų (kai jau baigiasi pinigai), kuriuos jie vertina mažiau.

Iš čia ir išvada, jog optimali dovana yra ne kas kitas, o pinigai, kadangi dovanos gavėjas jau dabar yra įsigijęs visus labiausiai savo vertinamus daiktus už tiek pinigų, kiek jis turi. Ką pirktų vartotojas, jeigu gautų papildomą dvidešimt litų? Tai, ką jis labiausiai vertina iš to, ko jis dar neturi. Galbūt tai būtų Mocarto kompaktas, o gal geras kepsnys restorane – tai geriausiai gali žinoti tik pats vartotojas. Jeigu dovanotojas padovanoja būtent Mocarto kompaktą arba kepsnį, tai viskas puiku, ir ekonomikos mokslo prasme „laimė būna maksimizuota“, bet kas jeigu dovanotojas nuperka ne Mocartą, o Brolių Aliukų geriausias dainas (jokių piktų minčių prieš brolius Aliukus neturiu ;) ir tam pačiam veiksmui išleidžia tuos pačius dvidešimt litų? Galbūt dovanos gavėjas už Aliukų kompaktą nebūtų net penkių litų davęs, nes jis jų nevertina. Tokiu atveju gauname, jog išleista dvidešimt litų, o dovanos gavėjas patyrė laimės už mažiau nei penkis litus – penkiolika litų ekonomikoje išgaravo per efektą vadinamą pertekliniu gerovės nuostoliu. Žodžiu, geriausia kas gali atsitikti, jeigu bus dovanojami ne pinigai – atspėti, ko dovanos gavėjas nori labiausiai. Aišku, dovanotojai visada stengiasi padovanoti tai, kas labiausiai patiktų dovanos gavėjui, bet juk atspėti labai sunku, tad lengviausias sprendimas yra dovanoti tiesiog pinigus.

Tiesa, visa ši analizė neatsižvelgia į tradicijas, ji yra grynai ekonominė. Be to, galima dovanoti ir tokius dalykus, kuriems sunku suteikti kokią nors piniginę vertę – pagaminti dovaną pačiam, arba padovanoti tai, kas neparduodama (kas nori mane pabučiuoti? :)

Pratęsiant gatvių pavadinimų rinkos temą

Prieš porą dienų rašiau apie tai, kad Kinijos Wuhan miesto savivaldybė planuoja pardavinėti gatvių pavadinimus, ir išreiškiau nuomonę, jog nematau tame nieko blogo, jeigu tokių sandorių metu būtų sukuriama vertė. Atrodo, jog visi komentatoriai gana skeptiškai žiūri į tokią idėją, tad tikriausiai reikėtų plačiau paaiškinti mano požiūrį į šią problemą.

Noriu pabrėžti, jog esu už šią idėją, jeigu, ir tik jeigu ji sukuria pridėtinę vertę, t.y. padidina visuomenės gerovę. Visuomenėje gerovė yra sukuriama (pagal Pareto efektyvumo apibrėžimą), jeigu sandorio vertė visoms šalims yra bent jau neneigiama: besireklamuojanti kompanija padidina pelną daugiau nei išleidžia už leidimą pervadinti gatvę, o visi gyventojai gauna daugiau naudos (pagerėja gatvės apšvietimas, įsteigiama daugiau mokyklų, arba tiesiog pinigai pašalpų pavidalu padalijami gyventojams) nei patiria kaštų (diskomforto jausmas, dokumentų keitimo kaštai, ir t.t.). Sutinku, kad gali būti sunku labai tiksliai paskaičiuoti, kokiu kaštus patiria gyventojai (vienok „diskomfortą“ galima į piniginę išraišką paversti per neigiamą nekilnojamo turto kainų pokytį pervadintoje gatvėje), bet sutikite, jog jie nėra begaliniai. Negi nesutiktumėte pakeisti savo gatvės pavadinimą, jeigu jums asmeniškai būtų įteiktas, tarkime, kelių milijonų litų čekis? Galų gale galite paimti čekį ir nusipirkti namą kitur, jeigu nepatinka naujasis gatvės pavadinimas.

Aišku, klausimas, ar kokia nors kompanija yra pasiryžusi mokėti keletą milijonų litų kiekvienam gatvės gyventojui už teisę pavadinti gatvę, lieka atviras. Bet tai jau visai kita problema („ar egzistuoja paklausa tam tikrame kainos lygyje?“), nesusijusi su principiniu klausimu, ar gatvių pavadinimus iš viso galima pardavinėti. Sunku man įžvelgti kokią nors moralinę problemą gatvių pavadinimų pardavime (su sąlyga, kad gyventojams už diskomfortą kompensuojama).

Parduodami gatvių pavadinimai

Prancūzijos verslo dienraštis Les Echos rašo, jog Kinijos miestas Wuhan, turintis virš 8 milijonus gyventojų, ruošiasi pardavinėti gatvių, aikščių, tiltų ir pastatų pavadinimus. Toks sprendimas priimtas siekiant padidinti savivaldybės pajamas. Straipsnio autorius (nors originalų straipsnį apie šį įvykį rašė Kinijos žurnalistas, Les Echos taipogi šią žinią nušviečia neigimai) į tokius planus žiūri su pasibaisėjimu, jam jie atrodo iškreipta merkantilizmo išraiška. Be to, jo nuomone, savivaldybės turėtų ne pardavinėti „žmonių turtą“, o rūpintis ekonominės gerovės kūrimu.

Tikriausiai esu sugadintas laisvosios rinkos šalininkas, bet kaip tik manau, jog gatvių pavadinimų pardavinėjimas yra ne toks jau blogas dalykas. Juk Lietuvoje irgi pardavinėjami pastatų pavadinimai (Siemens arena), ir niekas nemato tame nieko amoralaus, niekas tuo nesibaisi. Tiesa, Lietuvoje tik privatūs savininkai pardavinėja pastatų pavadinimus, bet nematau jokio esminio skirtumo, ar pardavėjas yra privati bendrovė, ar savivaldybė. Svarbiausia, jog tokio sandorio metu būtų sukuriama vertė, t.y. kad bent jau už vardą būtų sumokama tiek, kad būtų padengti visi vardo keitimo kaštai.

Mirė Miltonas Friedmanas

Šiandien, sulaukęs 94 metų, mirė vienas žymiausių ekonomistų Miltonas Friedmanas. Jis labiausiai buvo žinomas kaip monetarizmo teorijų kūrėjas, gavęs už tai ir Nobelio ekonomikos premiją. Monetarizmas yra ekonomikos teorija, kuri teigia, jog egzistuoja labai glaudus ryšys tarp infliacijos ir pinigų kiekio rinkoje, ir kad geriausias būdas kovoti su infliacija yra sumažinti pinigų kiekį ekonomikoje pakeliant palūkanų normas. Friedmanas taipogi buvo liberalių ekonominių pažiūrų ir manė, jog valstybė neturėtų kištis į ekonomiką. Be to, jo nuomone, reikėtų dekriminalizuoti prostituciją ir narkotikus (tačiau juos stipriai apmokestinti), privalomą karinę tarnybą pakeisti profesionalia kariuomene.

Pinigų ir laimės ryšys

Ekonomistai dažniausiai daro prielaidą, jog pinigai daro žmones laimingesnius, kad kažkaip laimė ir pinigai tiesiogiai susiję. Bet šiuolaikinės elgsenos finansų (behavioral finance) studijos teigia, jog žmogaus laimė su pinigais susijusi gana keistu būdu: iš tiesų, žmogui praturtėjus, jo laimė padidėja, bet nepraėjus nei metams jis dažniausiai būna tiek pat laimingas, kiek ir prieš turto padidėjimą. Tuo tarpu jeigu žmogaus turtas sumažėja, jis žymiai blogiau pergyvena gyvenimo kokybės pablogėjimą: netekus pinigų, laimė sumažėja, bet be to su laiku neatsistato iki ankstesnio lygio. Kitaip tariant, žmonės greitai pripranta prie gero (tas Lexusas žavi tik kokį pusmetį, o po to iš jo naudos tiek pat kiek ir iš pigesnės Toyotos), bet skaudžiau pergyvena skurdą. Tad gal žmonės, priimdami ekonominius sprendimus, siekia ne naudos maksimizavimo, o nuostolių minimizavimo? Bent jau kai kurie ekonomistai mano, kad tai galėtų bent jau dalinai paaiškinti, kodėl individualūs investuotojai investuodami į akcijas uždirba mažiau nei indeksai.

Rinkimų ekonomika

Šiandien JAV vyksta tarpiniai rinkimai, o ta proga galima paskaitinėti, ką ekonomistai mano apie balsavimo naudą (Scott Adams pilnai jiems pritaria).

Kadangi ekonomistai į viską žiūri per patiriamų kaštų ir gaunamos naudos prizmę (naudinga ką nors daryti, jeigu gaunama nauda yra didesnė už patiriamus kaštus), balsavime jie įžvelgia problemą: racionalus rinkėjas turėtų nesivarginti balsuoti, kadangi jo individualus balsas (labai labai) mažai ką lemia, tuo tarpu jo patiriami kaštai (sugaištas laikas) yra gana dideli. Tačiau nuo pat vaikystės (tie, kurie gyveno demokratijoje) esame mokomi, jog pilietiškumas yra dorybė ir kad yra garbinga atlikti savo pilietinę pareigą. Todėl ekonomistai prieina prie išvados, jog žmonės eina balsuoti, nes jiems gera viduje pabalsavus, ir kad jie tiki, jog jų balsas kažką lemia (kas nėra visiška tiesa), o be to, pabalsavęs galėsi pasigirti kaimynams ir pažįstamiems, jog esi geras pilietis – gal būt net porą jų sutiksi prie balsadėžės. Kitaip tariant, žmonės įsivaizduoja, jog balsavimo nauda yra didesnė nei iš tikrųjų.

O kas jeigu sumažintume balsavimo kaštus, t.y. padarytume, kad balsuoti taptų lengviau? Šveicarijoje buvo prieita balsavimo paštu sistemos, kai tereikėjo užpildyti atsiųstą anketą ir ją grąžinti į paštą. Keista, bet dalyvavimas rinkimuose sumažėjo. Ekonomistai tai aiškina tuo, kad sumažėjo įsivaizduojama iš balsavimo teikiama nauda rinkėjams – nebesutiksi kaimyno prie balsadėžės, nebe taip lengva pasididžiuoti atlikus pilietinę pareigą, nes niekas nematė tave ją vykdant.

[Visa tai nereiškia, jog ekonomistų manymu demokratija yra blogesnė santvarka už kokią nors kitą. ;)]

Knygos apie ekonomiką

Vienas dienoraščio skaitytojas manęs klausia:

Norėjau tavęs paklausti patarimo: kokia knygą vertėtų perskaityt, kad susipažinti su ekonomikos pagrindais?

Visa ekonomika paremta Adomo Smito mintimis, tad viena geriausių knygų apie ekonomiką yra jo XVIII amžiuje rašytas „Tautų turtas“. Tiesa, gėda pripažint, jog visų penkių knygų iki šiol nesu perskaitęs.

Sunku pasakyti, kokia viena knyga galėtų duoti pagrindus ekonomikos mokslui – labiausiai tam turbūt tiktų ekonomikos vadovėliai, kuriais naudojamasi universitetuose. Iš mikroekonomikos man labiausiai patiko Variano mikroekonomika. Tiesa, ji parašyta ne visai lengvu stiliumi, visas pagrįsta matematika, tad gali būti sunku ją suprasti, neturint aukštosios matematikos pagrindų. Bet ją perkandus žinosi didžiąją dalį mikroekonomikos.

Iš makroekonomikos negaliu nieko rekomenduoti, nes kaip esu pats minėjęs, makroekonomika yra mano paties silpnoji vieta. Esu girdėjęs, jog Mankiw angliški vadovėliai lyg nieko (berods nėra lietuviško vertimo).

Dar visai naudinga knyga, kurioje trumpai galima susipažinti su pagrindinėmis istorinėmis ekonomikos teorijomis yra Heilbronerio „Didieji ekonomistai“. Pirmame kurse buvo pirma knyga, kurią privalėjome perskaityti, ir kiek pamenu, buvo naudinga. Tai sena knyga, tad gali būti, jog nebegalima jos rasti knygynuose.

Karl Polanyi: Didžioji transformacija

Skaičiau šią knygą gana ilgai ir nuobodžiai, nes parašyta ji tiek sudėtingai, jog viduryje puslapio jau nebepameni, kas buvo rašoma jo pradžioje, o kol bandai suvokti, kas norėta pasakyti praėjusioje pastraipoje, nejučia įsijungi televizorių ir numeti knygą į kampą. Bet visgi prisivertus šią knygą perskaityti, ji tikriausiai verta šių pastangų, nors su autoriaus mintimis dažniausiai norisi nesutikti. Tik nesu toks protingas ir pasikaustęs ekonominės minties istorijoje bei pačioje ekonomikoje, kad galėčiau pats sugalvoti argumentus autoriaus nuomonei paneigti. (Laimei, yra protingesnių)

Knyga „Didžioji transformacija“ pasakoja apie rinkos ekonomikos iškilimą XIX amžiaus Vakarų Europoje ir jos žlugimą XX amžiaus pradžioje (taip, žlugimą. Knyga rašyta antrojo pasaulinio karo metu). XIX amžius buvo globalizacijos pradžia, nes kapitalo rinka tapo pasauline, bankininkai skolindavo savo lėšas užsienio valstybėms, kapitalas pradėjo tarp šalių judėti daugiau ar mažiau laisvai. Bankininkai ir valstybės turėjo ekonominių interesų įvairiose šalyse, tad XIX amžiuje buvo žymiai mažiau karų: kariniai konfliktai nepatinka investuotojams.

Įdomiausia Polanyi knygos mintis yra ta, jog rinkos ekonomika nėra natūrali ekonominė santvarka, nes žmogus iš prigimties nėra savanaudiškas ir nesiekia pelno. Kaip to įrodymą Polanyi pateikia primityvių tautelių pavyzdžius – žmonės ten gyvena bendruomenėje, renka vaisius, lipdo puodus, bet mainai nevyksta: viskas, kas pagaminama, „priklauso visiems“. Polanyi mano, jog yra labai nenatūralu, jog žmogaus darbas, žemė, ir patys pinigai gali būti laikomi prekėmis. Jo nuomone, norint stiprinti valstybės galią miestų ir feodalų atžvilgiu, priverstinai buvo sukurtos žemės, darbo ir pinigų rinkos. Tačiau šios „laisvos rinkos“ egzistavimas buvo pragaištingas, stipriai padidėjo skurdo lygis (dėl Spynhenlendo įstatymo), nes žmonės tokioms reformos nebuvo pasiruošę (šiek tiek primena ir postsovietinių valstybių perėjimą prie rinkos ekonomikos). Taigi, valstybė pradėjo reguliuoti rinką, darė intervencijas, leido ribojančius įstatymus, ir galų gale, rinkos sistema XX amžiaus pirmoje pusėje sužlugo ir nebeturi ateities. Beje, dar viena įdomi mintis: rinkos ekonomika negali egzistuoti demokratijos sąlygomis, nes turto pasiskirstymas visuomenėje būna netolygus, tad dauguma dažnai nori valstybės intervencijų, kad turtas būtų paskirstytas „teisingiau“.

Atrodytų, jog gandai apie rinkos ekonomikos žlugimą buvo gerokai perdėti, ir XXI-ame amžiuje kol kas ji sėkmingai gyvuoja. Bet perskaičius Polanyi įžvalgas galima pradėti abejoti kai kuriomis Adomo Smito mintimis.