Atviros ekonomikos skatina augimą

Šiandien Wall Street Journal rašo apie tai, jog šalys, kurios leidžia laisvą kapitalo judėjimą, auga žymiai greičiau nei tos valstybės, kurios yra uždaros. Tai šiuo metu yra labai aktuali tema, nes pasaulyje pastaruoju metu vis tampa populiaresnė nacionalinio protekcionizmo idėja: JAV kilo skandalas, kai jos uostus norėjo nupirkti Dubajaus kompanija, prancūzai neleido užsieniečiams pirkti komunalinių paslaugų tiekėjos, tie patys prancūzai ir liuksemburgiečiai šnairuoja į indo valdomą plieno gamintoją Mittal Steel, kuris bando perimti Arcelor, o vos prieš kelias dienas ir Kroatijos vyriausybė teigė, jog farmacijos kompanija Pliva yra jų nacionalinis perlas, kurio gal nereiktų atiduoti į užsieniečių rankas. Jau net nėra ką kalbėti apie Italijos centrinį banką, kuris žūt būt stengėsi išsaugoti Italijos bankus italų rankose.

Nors Europos sąjungoje lyg ir turėtų vyrauti laisvo kapitalo judėjimo principas, bet tai ne visai tiesa, nes visur galima prigalvoti įvairių biurokratinių kliūčių. Bet štai Portugalija, kuri labiausiai riboja kapitalo judėjimą, ir kurios tik 15% darbuotojų dirba užsienio kapitalo įmonėse (kurios padaro apie 8% visos apyvartos), šiandien yra pati neturtingiausia iš senųjų ES narių. Tuo tarpu Airija, kuri sumažino mokesčius ir apribojimus užsienio investicijoms (užsienio kapitalo įmonėse dirba beveik 50% darbuotojų, ir jos pasiekia 78% apyvartos), iš lentelės apačios greitai sugebėjo pakilti į patį viršų. Ekonomikos atvirumo ir jos augimo ryšį patvirtina ir istoriniai duomenys:

In the past four decades, open economies (mostly from Europe, East Asia, North America) have fared far better than closed ones (Africa, Latin America, parts of Eastern Europe). Economists Jeffrey Sachs and Andrew Warner found that from 1970-1989 average annual growth in open developed economies was 2.3%, compared with 0.7% in the closed. In developing countries, those numbers were 4.5% and 0.7%.

George Soros: Pasaulinio kapitalizmo krizė

Turbūt niekam nereikia pristatinėti George Soros, kuris yra vienas iš sėkmingiausių spekuliantų, hedge fondų valdytojų ir filantropų, skleidžiantis Atviros visuomenėsidėjas. Jo knyga „Pasaulinio kapitalizmo krizė“ buvo parašyta tuoj po Rusijos krizės, ir atspindi Sorošo požiūrį į rinkas bei filosofiją. Tiesa, Sorošo mintys, kurios išdėstytos šioje knygoje buvo nemažai sukritikuotos.

Viena iš Sorošo minčių yra socialinių mokslų refleksyvumas, arba kitaip tariant, bet koks tikėjimas viena ar kita teorija vers visuomenės dalyvius turėti vienokius ar kitokius lūkesčius, tad jie ir atitinkamai elgsis: elgsena ir įsitikinimai formuoja lūkesčius, o lūkesčiai formuoja elgseną ir įsitikinimus. Finansų rinkose, jeigu tikimasi, jog kainos kils, visi puola pirkti jau dabar, taip pakeldami kainą, o šis kainų pakilimas lyg ir patvirtina, jog pradinis tikėjimas kainų kilimu buvo pagrįstas. Self-fulfilling phophecy.

sorošas taipogi mano, jog rinkos fundamentalizmas yra blogas dalykas, nes kuomet visi paiso tik savo interesų, pamirštamas bendruomenės interesas. Kaip pavyzdį jis duoda 1999 metų Rusijos krizę, kurios metu kitos pasaulio valstybės neskubėjo stabdyti plintančios per besivystančias ekonomikas Azijos krizės, kol nebuvo per vėlu. Tiesa, šiek tiek anksčiau pats Sorošas sėkmingai pasipelnė iš Britanijos svao krizės.

Sorošas yra mišrios ekonomikos ir platesnių vertybių, nei paprastas naudos siekimas, šalininkas, tačiau jo šioje knygoje išreišta pranašystė, jog jeigu pasaulio finansų sistema nebus koordinuojama, kapitalizmą išliks gili krizė, kurios pradžia – Azijos ir Rusijos krizės, nepasiteisino. Krizes pergyvenome, ir jau keletą metų tarptautinės finansų rinkos gana stabilios.

Reikia tikėtis finansinių krizių?

Econbrowser šiandien primena, jog didėjant JAV realioms palūkanų normoms, pinigų srautai, kurie anksčiau būdavo nukreipti į besivystančias rinkas, grįžta į JAV, o tai sukelia finansinių krizių tikimybę besivystančių šalių ekonomikose. Kadangi pastaruoju metu JAV didino palūkanų normas, ir maždaug prieš metus jos vėl tapo teigiamos (skaičiuojant realias palūkanų normas), galima tikėtis, jog besivystančiose šalyse vėl galima tikėtis krizių, kurių jau nebuvo keletą metų.

Pastaruoju metu apie galimas krizes kalbama vis dažniau, o tam pagrindo turi ir ypač dideli JAV deficitai, aukštos naftos bei kitų žaliavų kainos, pasauliniai nekilnojamo turto burbulai ir kiti dalykai. Nors JAV ekonomika vis dar sparčiai auga, tikėtina, jog ji sulėtės, o tai gali padaryti neigiamų pasekmių visai pasaulio ekonomikai: štai nors ir Europos ekonomikos augimas po truputį bando atsigauti, bet jos didžiausios prekybos partnerės JAV augimo sulėtėjimas vėl galėtų priversti Europą stagnuoti.

O kai kurie europiečiai (šiek tiek susireikšmindami dėl euro reikšmės pasauliui) piešia dar liūdnesnį vaizdą. Ech, tie prancūzai…

Palūkanų normų reliatyvumas

Einšteino reliatyvumo teorijos teigia, jog laikas yra reliatyvus: jeigu žmogus būtų įsodintas į kosminį laivą, kuris skristų beveik šviesos greičiu, jam atrodytų, jog kelionė truko gal tik kokius metus, kai Žemėje jau bus praėjęs gal ir koks tūkstantmetis. Tyler Cowen klausia, kokios turėtų būti palūkanų normos tokioje ekonomikoje, kurioje būtų įmanoma pasinaudoti šiuo faktu? O kokia turėtų būtų palūkanų norma kosminio laivo viduje? Ir ar jei norime turėti visiškai apibendrintą finansų teoriją, kuri veiktų ne vien Žemėje, ar nevertėtų kalbant apie palūkanų normas atsižvelgti ir į skolininko/tojo greitį?

Ledas, pačiūžos, ekonomika

Užvakar su savo senais draugais iš kanalo #beprotiska_arbatele buvau čiuožykloje. Čiuožėjas, aišku, iš manęs yra menkas, bet buvo gera vėl kartu pabūti su senais pažįstamais – atrodo paskutinį kartą su daugeliu iš jų buvau susitikęs lygiai prieš dvejus metus toje pačioje čiuožykloje (tas susitikimas buvo ganėtinai reikšmingas mano gyvenime, bet čia jau kita istorija ;)

Bečiuožinėjant, vaškas man prasitarė, jog jam kartais įdomu paskaitinėti mano dienoraštį apie ekonomiką (nors atrodytų mus seniau labiau siejo kompiuterastiški dalykai), ir paklausė, kokios makroekonominės mintys, vertos dienoraščio įrašo, gali man kilti bečiuožiant ledu. Kadangi, kaip jau minėjau, nesu geras čiuožėjas, tai mintys daugiausiai sukosi apie tai, kaip reikia išlaikyti lygsvarą, o ne apie tai, kaip veikia ekonomikos principai, bet visgi viena ekonominė mintis atėjo į galvą.

Argi ne nuostabu, kad tam, kad galėčiau šiek tiek pačiuožinėti ledu, prisidėjo tiek daug žmonių – bilietų pardavėja, apsaugininkai, elektrikai, statybininkai, architektai, valytojai, pačiūžų gamintojai, kalnakasiai, iškasę geležies rūdą, plieno lydytojai, ir t.t. – ir kas svarbiausia, niekas jiems nieko neliepė daryti ir nenurodinėjo, visi šie žmonės vienas su kitu nesusitarę padarė taip, jog štai aš galėčiau, įsispyręs į nuomuotas pačiūžas, pusantros valandos padrebinti kinkas ant ledo, stengdamasis nenukristi. O šiam mano malonumui reikėjo pagaminti ir pačias pačiūžas (o tam, kad jas reikėjo pagaminti, reikėjo lydyti plieną, kasti rūdą, pagaminti raištelius ir t.t.), ir pastatyti ledo areną, ir pagaminti elektrą, kurios pagalba būtų šaldomas ledas, bei apšviečiama aikštelė, ir sukurti keliasdešimt dainų, kurios bus grojamos man besisukant ledu, ir pagaminti garso aparatūrą… Ir visi žmonės, prisidėję prie šių dalykų pagaminimo, kažkaip spontaniškai žinojo, jog reikia pasistengti, nes 2005 metų gruodžio pabaigoje Petras norės pačiuožinėti ant ledo.

Visa tai įmanoma tik dėl to, jog visus šiuos žmones koordinuoja jėga, kurią Adamas Smitas vadina „nematoma ranka“ – o jeigu tiksliau, tai visus šiuos žmones veda tiesiog paprastas godumas ir savo interesų paisymas. Laisvoje rinkoje, kurioje kiekvienas žmogus gali pats nuspręsti ką ir už kiek pardavinėti bei pirkti, tik savo intereso paisymas lemia tai, jog pasiekiama didžiausia gerovė. Juk pačiūžų gamintojas gamino pačiūžas ne todėl, jog jam aš labai patinku, ir jis žino, jog kažkada norėsiu pačiuožinėti, bet todėl, jog pačiūžų pirkėjai moka už jas nemažus pinigus – taigi pačiūžų gamintojas jas gamina todėl, jog jam tai naudinga. Lygiai taip pat ir plieno lydytojas, kuris galbūt gamina pačiūžų peilius, juos gamina ne dėl to, jog jam mielas pačiūžų gamintojas, o dėl to, jog pačiūžų gamintojas jam nemažai sumokės už paslaugą. Kiekvienas, būdamas godus ir žiūrėdamas tik savęs, pasiekia tai, jog aš galiu suktis ant ledo.

Pagrindinis ekonomikos principas ir yra tai, jog godumas yra geras dalykas, nes jis sukuria efektyvų resursų pasiskirstymą. Juk niekas negamins tokio produkto, kurio niekam nereikia, nes niekas iš gamintojo nieko nepirks, o tai atsilieps bloguoju tik pačiam gamintojui – negaudamas pajamų, jis greit bankrutuos. Ir priešingai, gamintojas, gaminantis labai reikalingą prekę, bus rinkos didžiai apdovanotas. Ir visa tai vyksta be jokio plano. Argi ne magiška?

Ar stengiamasi atrasti efektyvius vaistus?

Vaistų rinkos efektyvumo įrašo komentaruose keli skaitytojai iškėlė hipotezę, jog farmacijos įmonės neturi jokio noro išrasti efektyvius vaistus – joms labiau apsimoka, kai gydymo kursas trunka kuo ilgiau. Mano nuomone, vaistų rinkoje visgi egzistuoja paskatos sukurti geresnius vaistus, bet viskas ne taip paprasta, kaip kad būtų kitų prekių rinkose.

Vaistų rinka skiriasi nuo kitų prekių rinkų tuo, jog statistinis vaistų pirkėjas apie vaistus nutuokia ne itin daug – juo prirašo gydytojas. Gydytojai, bent jau teoriškai, turėtų žinoti koks yra vienų ar kitų vaistų efektyvumas (iš patirties, mokslinių straipsnių ir t.t.), bet vaistų kompanijos turi labai efektyvią pardavimo strategiją: vaistų reklama patiems gydytojams, o taipogi jų kelionių finansavimas, brangios dovanos ir panašūs dalykai, kurie leidžia gydytojams šiek tiek primiršti vaistų efektyvumo argumentus. Net jei ir neegzistuotų papildomas gydytojų skatinimas iš farmacijos kompanijų pusės, gydytojai stebėtinai mažai nutuokia apie vienų ar kitų vaistų efektyvumą. Nepamenu, kur dabar skaičiau, bet gydytojai tik gal vieną iš trijų kartų teikia efektyvausius patarimus, kaip gydyti ligą – ne iš piktos valios, bet dėl to, jog ligų gydymas yra daugiau menas, o ne tikslusis mokslas. Atrodo, jog veikiant tokioje rinkoje, turėtų klestėti farmacijos kompanijos, kurios per reklamą, ar kitais keliais, užtikrina, jog būtų skiriamas gydymas jų vaistais, kurių gydymo kursas turėtų būti kuo ilgesnis. Bet ar tikrai farmacijos kompanijoms verta taip daryti?

Farmacijos kompanijos veikia ne monopolinėje rinkoje: pasaulyje yra daug farmacijos kompanijų, kurios konkuruoja viena su kita. Farmacijos kompanijų pasaulyje yra tikrai nemažai – vien Baltijos valstybėse jų yra bent dešimtis, tad sunku būtų įsivaizuoti, jog egzistuoja jų visų konspiracinis susitarimas, kuriuo pasaulio niekada nepamatys itin efektyvūs vienos ar kitos ligos gydymui reikalingi vaistai. Konkurencija vers kompanijas atrasti vis naujus ir efektyvesnius vaistus, kad būtų galima užkariauti naujų ligų rinkas ir išsaugoti savas.

Tarkime, jog yra liga, tinginitis chronica, kuria serga gana daug žmonių. Iki šiol rinkoje yra keletas šios ligos gydymui skirtų vaistų, gaminamų kompanijos A ir kompanijos B. Egzistuojantys vaistai nėra labai efektyvūs, jie ligos nepagydo, bet bent jau laikinai sustabdo jos simptomų pasireiškimą, t.y. šioje rinkoje vaistai tokie, kurie iki galo ligos nepagydo, tačiau vartotojai noriai juos ilgą laiką vartos mokėdami farmacijos kompanijoms A ir B už nesibaigiančius gydymo kursus. Ar gali tokia situacija tęstis amžinai? Tikėtina, jog ne. Kažkada atsiras kompanija C, kuri išras naują puikų vaistą natrium bizūnicum nuo šios baisios ligos, kuris gydo greitai ir efektyviai. Su naujuoju vaistu kompanija C turėtų greitai patraukti beveik visus tinginitis chronica sergančiuosius, atimdama iš kompanijų A ir B jų rinkos dalis. Čia aišku svarbu, jog natrium bizūnicum būtų tikrai efektyvesnis už A ir B gaminamus vaistus: jeigu naujasis vaistas yra visa galva pranašesnis, tai net ir esant korumpuotų gydytojų sistemai, kurie vis tiek prirašinės A ir B kompanijų vaistus, natrium bizūnicum turėtų pasisekti (galų gale, neapsikentę pacientai paliks tuos senamadiškus korumpuotus gydytojus ir eis gydytis pas naujus, kurie teikia pirmenybę naujajam vaistui).

Savaime suprantama, tai teoriniai pasvarstymai. Realybėje viskas sudėtingiau: vaistų efektyvumo matavimas yra labai sunkus (juk net apie 30 procentų žmonių pasveiksta, net jei vartojamas tik placebas), tad rinkoje gali praeiti nemažai laiko, kol vartotojai susivoks, kad naujieji vaistai geresni už senuosius. O per tą laiką gal bus pagerinti ir kompanijų A ir B vaistai tiek, kad jų efektyvumas nedaug skirsis nuo natrium bizūnicum. Pirkdamas gydymo kursą, pacientas retai tiksliai žino, koks bus jo tikslus efektyvumas. Gali būti, jog to dorai nežino nei gydytojas, nei pati farmacijos kompanija. Bet farmacijos kompanijos visada turi paskatas sukurti geresnį produktą, nes tai joms duoda pranašumą prieš konkurentus.

Skandinavijos mitas

Iki šiol lyg ir manoma, jog Skandinavijos šalys yra geras pavyzdys, kaip galima vienu metu turėti ir paternalistinę valstybę, besirūpinančią socialine gerove, ir rinkos ekonomiką. Dažniausiai Skandinavijos šalys laikomos vienomis turtingiausių, ir jų pavyzdys lyg ir rodo, jog socializmas gali būti labai naudingas. Bet ne viskas taip gražu, kaip teigia Martin De Vlieghere, Paul Vreymans ir Willy De Witdidžiųjų Skandinavijos ekonomikų efektyvumas tėra mitas:

However, despite Bruegel, distorted academic studies and the European media’s praise, the efficiency of the major Scandinavian economies is a myth. The Swedish and Finnish welfare states have been going through a long period of decline. In the early 1990s they were virtually bankrupt. Between 1990 and 1995 unemployment increased five-fold. The Scandinavian countries have not been able to recover.

Kaliningrado perspektyvos

Vilniaus meras Zuokas savo internetiniame dienoraštyje rašo, jog artimiausiu metu Kaliningrado srityje gyventojų skaičius turėtų viršyti Lietuvos gyventojų skaičių:

Per artimiausius penkerius metus Kaliningrado gyventojų skaičius gali išaugti iki 4 milijonų, vien per ateinančius porą metų – jų skaičius gali padvigubėti. Ir Kaliningradas tam ruošiasi. Plečiamos aprūpinimo energija galimybės, statomi gyvenamieji metai, ir galima prognozuoti, jog Kaliningradas išgyvens tikrą augimo bumą.

Sunku pasakyti, kokią ekonominę reikšmę galėtų turėti toks gyventojų augimas. Savaime suprantama, infrastruktūros vystymo projektuose Lietuvos įmonėms galėtų nubyrėti papildomi užsakymai, o taipogi turėtų išaugti Lietuvos eksportas į šį regioną (ar bent jau padidėti prekybos apimtys). Kitas klausimas, ar staiga padvigubėjus gyventojų skaičiui, dar nesuprastės jų gyvenimas — jau dabar apie trečdalis Kaliningradiečių gyvena žemiau skurdo ribos, pramonės produkcijos apimtys 60 procentų mažesnės nei 1990 metais, o apie pusė gyventojų yra bedarbiai. Iš tokio skurdžių gyventojų pagausėjimo neverta tikėtis kažko itin gero.

Dar apie Mažeikius

Nors jau šiandien Respublikoje teigiama, jog Lehman Brothers neatsisakė Lukoil ir TNK-BP, mano komentaras apie vakarykštę situaciją Lietuvos ryte:

Bendrovės „Finastos investicijų valdymas“ analitikas Petras Kudaras tvirtino, kad Vyriausybės ir „Jukos“ interesai akivaizdžiai išsiskyrė.

Žlungantis Rusijos naftos koncernas siekia kuo brangiau parduoti akcijas, tuo tarpu Vyriausybei svarbu ne tik jų kaina – svarbu surasti strateginį investuotoją, kuris būtų naudingas ir Lietuvai, ir pačiai įmonei.

Pasak P.Kudaro, Vyriausybė galėtų akcijas pirkti ir brangiau negu už 3 mlrd. litų, bet tai – pakankamai komplikuotas variantas, nes reikėtų ieškoti papildomų lėšų arba prašyti Seimo didinti skolinimosi limitą.

Dar didesnė problema yra vėliau įtikinti „LUKoil“ ar TNK-BP išpirkti akcijas iš Vyriausybės didesne kaina, negu šios bendrovės siūlo dabar.

Vaistų rinkos ypatumai (2)

Tęsiant vaistų rinkos temą, mano mintys šiuo klausimu.

Žvelgiant labai paprastai, gali pasirodyti, jog rinka veikia neefektyviai, nes tiems, kuriems reikia gydymo, jo negali gauti. Bet tam yra dar paprastesnė priežastis – norintieji gauti gydymą, jo negauna, nes jis yra per brangus. Dėl šio gydymo brangumo netgi negalima kaltinti gobšių farmacininkų, ar lupikautojų vaistinių pardavėjų – gydymas yra brangus, nes brangiai kainuoja jį pagaminti (į gamybos kaštus įeina ir atradimo kaštai, kurie šiuo atveju yra itin dideli). Farmacijos bendrovės neturi neišsenkamų pinigų šaltinių, todėl, veikiamos laisvosios rinkos jėgų, stengiasi išrasti tokius vaistus, kurie būtų pelningiausi, o tai dažniausiai reiškia, jog tie vaistai padėtų daugiausiai žmonių (aišku yra galimas ir ekstremalus variantas, kai vaistai atrandami ligai, kurios vienintelis sergantysis pasaulyje yra Bilas Geitsas, bet to tikimybė ganėtinai nedidelė, nors realiame pasaulyje irgi pasitaiko – būtent todėl išrandama mažiau vaistų sergantiems kokia nors maliarija, kuri paplitusi beturtėje Afrikoje, nei erekcijų strikimus gydančių vaistų, kurie populiarūs turtingoje JAV).

Taigi, atrodytų, jog viskas sutvarkyta taip, kaip ir turėtų būti: farmacijos kompanijos visada stengiasi savo lėšas panaudoti taip, kad būtų maksimizuota jų atrandamų vaistų nauda visuomenei. Tad ar reikia vyriausybei kištis į šią sistemą? Tai ne toks jau lengvas klausimas, į kurį norint atsakyti reikia žinoti ir kokios yra vyriausybės lėšų panaudojimo alternatyvos. Iš esmės šiuo atveju vyriausybė perka tam tikrą paslaugą – vaisto išradimą, tad reikia svarstyti ir kiek ši paslauga yra naudingesnė visuomenei nei kitos paslaugos, kurias gali už tas pačias lėšas nupirkti vyriausybė. Gal būt visuomenės gerovė padidėtų daugiau, jeigu būtų išrasti ne vaistai, o pastatytas koks šimtas mokyklų? O gal už vis geriausia būtų, jeigu vietoje to, kad vyriausybė leistų pinigus vaistų subsidijoms, ji sumažintų mokesčius, ir taip mums patiems leistų nuspręsti, ką mes norime daryti su šiuo puse milijardo dolerių, kurie atsirastų mūsų kišenėse?

Tiesa, čia turbūt neturėtų būti pamirštamas ir moralės klausimas. Visada, kai ekonominiai klausimai sukasi apie ligas, mirtį ir panašius dalykus, ekonominė teorija atrodo subyra, ir imamasi lėšas skirstyti remiantis kitomis kategorijomis. Jeigu šiuo atveju tie tūkstantis žmonių, sergantys itin reta liga būtų labai aršūs, reikalaudami, kad vyriausybė mokėtų už jų gydymą, galimas dalykas, kad jie jį ir gautų. Politikai nenori atrodyti rinkėjų akyse, jog jie nepadeda sunkiai sergantiems, o tuo labiau, jog jie verčia sergančiuosius mirti be (bent teoriškai) galimo gydymo. Situacija gal šiek tiek panaši į Prancūzijos fermerių situaciją: nors Prancūzijoje fermeriai sudaro tik kelis procentų gyventojų, bet jie reikalauja itin didelės paramos iš Europos sąjungos ir vyriausybės, grasindami blokuoti kelius. Ir tenka visuomenei „dėl šventos ramybės“ jiems nusileisti, nors dėl kelių triukšmą keliančių procentų fermerių, likusieji 98 procentai visuomenės gyvens šiek tiek vargingau, nes turės mokėti didesnius mokesčius.