Naktiniai Vilniaus autobusai

ELTA rašo:

Vilniaus savivaldybė nusprendė pratęsti naktimis važinėjančių autobusų darbą iki spalio 15 dienos. […] Vilniaus miesto savivaldybės interneto svetainėje paskelbtos gyventojų apklausos rezultatai liudija, kad ši paslauga yra reikalinga. Taip mano beveik 93 proc. dalyvavusiųjų apklausoje.

[…] Pasak Vilniaus autobusų parko vadovo Gintaro Naktinio, vienos nakties autobusų važiavimas parkui atsieina apie 5 tūkst. litų.

Savaime suprantama, jeigu kas paklaustų, ar noriu turėti galimybę naktį grįžti namo autobusu, atsakyčiau teigiamai. Juk man patinka galimybė rinktis kaip grįžti namo, ypač kai atrodo, jog mokėsiu tik tuo atveju jei iš tkrųjų ir grįšiu namo autobusu. Tačiau kiek žmonių iš tikrųjų naudojasi šia paslauga?

Savaitgaliais visais penkiais maršrutais per naktį vidutiniškai važiuodavo apie 1 tūkst. keleivių, darbo dienomis – apie 500.

Taigi, kiekvieno keleivio pavėžėjimas darbo dienomis kainuoja apie 10 litų. Tikriausiai tai vis dar pigiau nei važiuoti taksi, bet žymiai brangiau nei transporto bilieto kaina. Be subsidijavimo toks verslas neišsilaikytų. Tad ar savivaldybės įsikišimas čia racionalus? Jeigu žiūrėti į tai kaip į keleivių vežimo verslą – jokiu būdu.

Tačiau nereikia skubėti. Autobusų parkas šiuo atveju galbūt teikia ne keleivių vežimo paslaugą, o „suteikia galimybę grįžti autobusu“, kurios ir nori dauguma vilniečių. Čia panašu į sporto klubų verslo modelį: daug kas nori turėti galimybę lankytis sporto klubuose (nusipirkti abonentą), bet reguliariai besilankančių yra mažiau (žinau iš asmeninės patirties :) Galimybė vasaros naktimis grįžti autobusu kiekvienam vilniečiui kainuoja ne tiek jau daug (5 kLTL * 3 mėnesiai * 30 dienų / 500,000 vilniečių yra apie 0,9 Lt vilniečiui), tad visai tikėtina, jog vilniečiams galimybė grįžti autobusu namo yra vertingesnė nei vienas litas (nors dauguma jų ir niekada ja nepasinaudos), o tokia savivaldybės iniciatyva subsidijuoti autobusų parką yra ekonomiškai naudinga.

Infliacija, valiutos ir jų sąjungos

Šėporaitis savo dienoraštyje turi klausimą apie infliaciją ir valiutų sąjungas, ir, atrodo, tikisi, jog jam atsakysiu ;)

Nesu didelis makroekonomikos specialistas, ir, jeigu atvirai, kažkur giliai savyje jaučiu, kad su visa makroekonomikos teorija ne viskas yra gerai – atrodo, jog ji ganėtinai skystoka, o pagrindiniai modeliai pagrįsti tik šiaip pasamprotavimais, kurie gal ir pagrįsti empiriniais duomenimis, bet nėra per daug įtikinantys. Kaip kad koks IS-LM modelis, kuris neapdairiai palieka neišspręstą infliacijos problemą. Arba dar koks nors augimo modelis, kuris dažnai realiam besivystančiame pasaulyje neveikia, nes staiga pasirodo, jog politinė santvarka ir institucijų egzistavimas yra žymiai svarbiau nei bet kuris jo kintamasis.

Taigi, apie makroekonomiką nusimanau nedaug, o be to ir po ranka neturiu jokio vadovėlio, kuriame galėčiau pasitikrinti savo teiginius, tad mano mintis vertinkite atsargiai ;)

Investuotojo ABC irgi po ranka neturiu, o be to esu jį skaitęs tik kartą prieš porą metų, tad irgi nežinau viso konteksto, kuriame galima rasti Šėporaičio cituojamas eilutes. Pirmiausia, norėčiau paaiškinti pirmąją pirmosios citatos dalį (tikiuosi teisingai ją paaiškinti, nors kaip minėjau, vadovėlio po ranka neturiu, o mano makroekonomikos žinios užrūdiję):

Manoma, kad fiksuotasis valiutos kursas suteikia patikimumo kovoje su infliacija.

Jeigu litas būtų laisvai plaukiojanti valiuta, o Lietuvoje turėtume didelę infliaciją. Na, tarkime, 10% kasmet viskas pabrangtų, ir daugiausia dėl to, jog visi tikisi kainų didėjimo, todėl reikalauja didinti atlyginimus, kas verčia kompanijoms didinti prekių kainas ir išpildyti šią prognozę. Kitaip tariant, infliacija yra sukelta vidinių lūkesčių, o ne kokių nors išorinių veiksnių, kaip kad naftos kainos, kurie veikia ir euro zonos šalis, kuriose, paprastumo dėlei, tarkime, jog infliacija yra lygi nuliuiir kainos yra visiškai stabilios. 10% infliacija Lietuvoje reiškia, jog jeigu šiemet už litą galėjai nusipirkti 100 gramų raugintų kopūstų, tai kitais metais vienas litas teįpirks apie 90 gramų kopūstų. Tuo tarpu euro zonoje tiek šiais, tiek kitais metais už vieną eurą bus galima nusipirkti 345 gramus raugintų kopūstų. Jeigu visoje ekonomikoje vienintelė prekė būtų kopūstai, nesunku pastebėti, jog metų pradžioje lito ir euro kursas būtų 1:3.45, o jau metų pabaigoje tik 0.9:3.45 (arba 1:3.80) – litas euro atžvilgiu atpigtų 10 procentų (taip vadinamoji PPP teorija). Taigi, infliacija veda prie valiutos silpnėjimo, nes valiutos vienetas gali įpirkti vis mažiau ir mažiau prekių. Kas būtų, jeigu valiutai nebūtų leidžiama silpnėti, arba kitaip tariant, ji būtų pririšta prie euro? Pagal perkamosios galios teoriją, infliacija turėtų suvienodėti tiek euro zonoje, tiek Lietuvoje, kadangi perkamosios galios skirtumai šiose abiejose zonose negali būti dideli. Paprastai tariant, jeigu kopūstų kaina Lietuvoje be paliovos kiltų, o litas būtų tvirtai pririštas prie euro, tai Europos sąjungos kopūstų augintojai kažkada susiprotėtų, jog jiems žymiai labiau apsimoka kopūstus parduoti Lietuvoje, o ne kokioje nors Belgijoje, nes Lietuvoje kopūstų kainos nuolat kyla (Belgijoje jos stabilios, nes infliacija nulinė), taigi Lietuvoje staiga padidėtų kopūstų pasiūla ir kainos turėtų nukristi iki Europos sąjungos lygio, o tai reiškia, jog infliacijos nebeliktų. Visa tai veikia tik tuomet, kai Belgijos kopūstų augintojai yra įsitikinę, jog litai ir eurai bus keičiami visada tokiu pačiu santykiu. Jeigu litas būtų laisvai plaukiojantis, kylant kopūstų kainoms Lietuvoje jie gal ir gaus daugiau litų už kopūstų kilogramą, bet kadangi tikėtina, jog lito kursas kris, bandant juos konvertuotis į eurus, biznis išeis menkas.

Bet kaip (per daug dažnai) makroekonomikoje, viskas nėra taip paprasta, kaip galėtų paaiškinti perkamosios galios teorija. Negaliu sutikti su šia citata, kurią galima rasti pas Šėporaitį:

Jeigu lito kursas siejamas su euru, infliacija Lietuvoje negali būti didesnė negu Europos Sąjungoje.

Infliacija gali būti didesnė Lietuvoje nei ES. Tik jau tam nebepakanka perkamosios galios teorijos, o į sceną įeina Penn efektas ir Balassa-Samuelson teorija, kurioje teigiama, jog turtingesnės šalys turi didesnį kainų lygį negu ne tokios išsivysčiusios šalys. Už vieną eurą Belgijoje gali gauti 200 gramų raugintų kopūstų, o kokiame Lietuvos kaime už eurą tau jų prikraus visą trilitrinį stiklainį. Kitaip tariant, tos pačios valiutos perkamosi galia skirtingose šalyse gali stipriai skirtis (geriausias to pavyzdys yra Big Mac indeksas – to pačio mėsainio kaina įvairiose valstybėse labai skiriasi, ir kuo neturtingesnė valstybė, tuo mėsainiai pigesni). Lietuva, lyginant su euro zona, kol kas labai neturtinga, tad turi ir žemesnį bendrą kainų lygį, bet mūsų ekonomikai augant, vejamės ir ES kainų lygį, todėl tikėtina, kad infliacija Lietuvoje turėtų būti didesnė net jeigu ir litas surištas su euru.

Pagaliau priėjau ir prie pagrindinio klausimo, kurį uždavė Šėporaitis:

Ir dar – kiek atsimenu per žinias girdėjęs, mums neleidžia įsivesti euro, nes šalyje esą per didelė infliacija. Tai klausimas skambėtų maždaug taip: kaip gali lietuvoje būti per didelė infliacija, jeigu ji tiesiogiai priklauso nuo Europos Sąjungos infliacijos lygio? Nejaugi pačioje ES ta infliacija per didelė?

Atsakymas į jį, deja, nėra susijęs su ekonomika, o yra grynai techninis. Vienintelis kriterijus, norint prisijungti prie euro zonos, kurio mes netenkinome, buvo infliacijos kriterijus. Kriterijus teigia, jog šalies-eurokandidatės infliacija negali būti didesnė už trijų ES narių, kuriose kainos stabiliausios, infliacijos vidurkį daugiau kaip 1,5 procentinio punkto. Mūsų infliacija buvo 2,63 procento, o kriterijus tuo metu buvo lygus 2,55 procento, tad į euro zoną nepatekome (nuoroda į Delfi).

Žaliavų burbulas

The Economist šią savaitę turi puikų straipsnį (RP) apie tai, jog pasaulio žaliavų kainos gali būti per daug dirbtinai išpūstos, o metalai bei nafta fundamentaliai turėtų kainuoti žymiai mažiau nei dabar. Spekuliacinių fondų investicijos į žaliavų rinką padidėjo nuo 3 milijardų dolerių 2000-aisiais iki 90 milijardų dolerių pernai metais, o prekyba žaliavomis tarp 2001 ir 2005 metų padvigubėjo.

Kai kurie analitikai mano, jog žaliavų brangimas yra labai logiškas, nes pasaulio ekonomika pateko į „super-ciklą“, kurio metu žaliavos turi brangti žymiai daugiau ir ilgiau nei rodo pastarųjų dešimtmečių istorija – anksčiau žaliavų brangimas visada baigdavosi labai liūdnai, kai jos imdavo staigiai pigti, o žaliavų gavyba užsiimančios kompanijos likdavo su dideliais nuostoliais. Bet šį kartą analitikai mano, jog viskas bus kitaip, nes 1980-aisiais ir 1990-aisiais vyravusios žemos žaliavų kainos neskatino naujų investicijų į žaliavų gavybą, taigi pasiūla neaugo, o dabar staigiai pradėjusi augti Kinija stipriai padidino žaliavų paklausą. Nors dabar kompanijos stengiasi kiek galima daugiau investuoti, bet naujų resursų paieška užtrunka ne vienerius metus, tuo labiau, kad šiuo metu pasaulyje yra žymiai sugriežtinti aplinkos apsaugos įstatymai. Tuo tarpu Kinijos paklausa ir toliau auga (per paskutinius 15 metų Kinija padidino žaliavų importą 10 kartų), tad šis disbalansas tarp paklausos ir pasiūlos iššaukia žymiai didesnes žaliavų kainas.

Bet sunku tokia logika vadovautis nagrinėjant visas žaliavas. Maisto produktai irgi keletą metų brango, nors išauginti daugiau kukurūzų ar rapsų nėra labai sudėtinga – tereikia jų daugiau pasėti. Paklausa iš tiesų išaugusi, nes žemės ūkio produktus vis dažniau norima panaudoti biokuro gamybai, o Kinijos gyventojai suvartoja daugiau mėsos (kuriai išauginti reikia daug pašarų), bet pasiūlą padidinti nėra problemų, ir, atrodo, ji sparčiai didėja.

Auksas yra dar viena keistai besielgianti žaliava – prireiktų ilgų metų, kol pramonė ir auksakaliai suvartotų visą auksą, kuris yra iškastas. Auksas vertinamas ne todėl, kad jo trūksta, o todėl, kad manoma, jog jis yra puiki apsisaugojimo nuo infliacijos priemonė. Infliacijos grėsmė šiuo metu padidėjusi, tad aukso kainos šovė į naujas aukštumas.

The Economist teigia, jog net naftos kainos yra žymiai didesnės, nei jos turėtų būti. Tiesa, naftos suvartojimas vis dar didėja, ypač Kinijoje, tuo tarpu pasaulyje pasiūlą galima padidinti tik apie 1,5 milijono barelių per dieną (šiuo metu kasdien suvartojama apie 84 milijonai barelių). Iranas eksportuoja 3,4 milijono barelių naftos kasdien, tad bet kokie pranešimai apie galimą konfliktą Artimuosiuose Rytuose skatina nervingą naftos brangimą. Nepaisant to, per paskutinius metus laisva naftos pasiūla pasaulyje padidėjo. Padidėjo ir naftos atsargos, ir tikėtina, jog pasiūla augs ir artimiausius pora metų. Tuo tarpu paklausa jau auga nebe taip greitai kaip anksčiau, nes aukštos naftos kainos mažina norą vartoti.

Societe Generale analitikų teigimu, ilguoju laikotarpiu žaliavų kainos turėtų būti lygios ribiniams žaliavų išgavimo kaštams (t.y. barelis naftos turi kainuoti tiek, kiek kainuoja išgauti dar vieną papildomą naftos barelį). Pagal tokius skaičiavimus nafta šiuo metu kainuoja 50% brangiau nei derėtų, o cinkas ir varis pervertinti apie 40%. Kiti analitikai mato paraleles su interneto burbulu: jei kas nors pradeda sakyti, jog šį kartą viskas bus visai kitaip, ir kainos tik kils, reikia labai rimtai susimąstyti, nes tikriausiai viskas jau pervertinta.

Duonos puskepalių ekonomika

Vienas šio dienoraščio skaitytojas klausia:

Moksliuk, paaiškink straipsnyje, kodėl perkant “Maximoje” Vilniaus (juodos) duonos puskepalį reikia mokėti dviem centais daugiau nei perkant du tos pačios duonos ketvirčius (puskepalis – 1,94 Lt; ketvirtis – 0,96 Lt)?

Paprastai už didesnę talpą reikia mokėti mažiau, tą parodo Coca-Colos buteliai ar ekonomiškos (didesnės) skalbimo miltelių pakuotės. Kodėl čia paradoksas?

Turiu tokią teoriją, jog iš tikrųjų du ketvirčiai tos pačios duonos nėra lygiai ta pati prekė, kaip kad puskepalis duonos: nors šios dvi alternatyvos beveik tobulai pakeičia viena kitą, bet tam tikri skirtumai yra. Jeigu man reikia puskepalio duonos, vargu ar svarstysiu pirkti ją dviem ketvirčiais – žvilgtelėjęs į kainas, pagalvosiu, kad ketvirtis kainuoja maždaug dvigubai pigiau nei puskepalis, ir paimsiu puskepalį (nors čia šiek tiek meluoju, kadangi išlaidos duonai sudaro tik nedidelę dalį mano biudžeto, turbūt į kainas iš viso nežiūrėsiu ar bent jau tik įsitikinsiu, kad puskepalis kainuoja iki kokių 3 litų). Padarę prielaidą, jog ketvirčių ir puskepalių rinka yra skirtingos prekių rinkos, nors ir šos dvi prekės yra labai artimi pakaitalai, galime teigti, jog jose gali nusistovėti skirtingos pusiausvyros kainos. Iš tiesų, jeigu dar priimsime prielaidą, jog ketvertuko gamybos kaštai yra lygiai pusė puskepalio gamybos kaštų, tai abiejose rinkose pasiūla turėtų būti vienoda. Kadangi pusiausvyros kainos ne vienodos, tai galima iš to suprasti, jog ketvertukų rinkoje paklausa yra mažesnė nei puskepalių rinkoje. Gali būti, jog ketvertukais parduodama visai nedaug duonos (ją ketvertukais perka tik vieniši pensininkai ir studentai), tuo tarpu puskepaliais – žymiai daugiau (nes toks kiekis dažniau perkamas šeimose). Čia dar labai svarbus tas faktas, jog puskepaliai labai nesunkiai pakeičiami dviem ketvertukais: tai reiškia, jog kainų skirtumas negali būti labai didelis, nes net nežymus puskepalių kainos padidėjimas turėtų iššaukti didelį ketvirčių paklausos padidėjimą, kuris padidintų ir ketvirčių kainą (ekonominiais terminais kalbant, kryžminė prekių paklausa yra labai elastinga, be visgi ne begalinė). Žvelgiant iš kitos pusės, kainų skirtumai gal būt gali būti paaiškinti tuo, jog ketvertukai pritraukia tokius pirkėjus, kurie yra jautrūs kainoms (pensininkai ir studentai), tuo tarpu puskepalius perka tie, kurie į kainas per daug nežiūri (jų paklausos elastingumas nėra didelis), tad jiems galima duoną pardavinėti brangiau. Galbūt tokia teorija ir paaiškina kainų skirtumą, nors visgi jis sudaro tik apie 1 procentą: atrodytų, kad toks skirstymas į dvi skirtingas rinkas gal ir teisingas, bet nereikėtų atmesti ir galimybės, jog tai tiesiog tėra Maximos kainodaros klaida.

Tim Harford: The Undercover Economist

Tim Harford knyga „The Undercover Economist“ labai aiškiai ir suprantamai aiškina, kaip ekonomistai supranta kasdieninius reiškinius. Autorius aiškina, kas daugiausiai uždirba iš kavos puoduko, kuris parduodamas geležinkelio stotyje (ne, tikrai ne kavos pupeles auginantis fermeris Lotynų Amerikoje, ir netgi ne kavos pardavėjas, o geležinkelio stoties administracija, kuri nuomuoja šiam pardavėjui patalpas), kaip monopolijos diskriminuoja vartotojus kainomis (na, autorius nemini šių terminų, tačiau pasakoja būtent apie tai), kodėl miestuose būna kamščiai (išorinis poveikis, dėl kurio laisva rinka negali efektyviai egzistuoti), ką gero duoda globalizacija ir kodėl skurdžios valstybės dažniausiai išlieka skurdžiomis (atsakymas paprastas: korupcija).

Tas, kas studijavo ekonomiką, gal nieko naujo šioje knygoje ir neras, nors visgi lengvai ir suprantamai aprašytus ekonomikos teorijų praktinius pavyzdžius labai smagu skaityti. Tuo tarpu ekonomikos mokslų neragavusiam žmogui, arba tik trumpai su ekonomikos teorijomis susipažinusiam, ši knyga gali paprastai paaiškinti nemažai su ekonomika susijusių reiškinių. Ir padėti suprasti, jog ekonomistams ekonomika daugiausiai iš vienos idėjos: kiekvienas žmogus yra savanaudis, bet paisydamas tik savo interesų per kainų sistemą magiškai gali pasiekti efektyvų prekių (ar šiaip resursų) paskirstymą.

Beje, jeigu kas norite paskaityti kokią nors knygą, apie kurią esu rašęs savo svetainėje, nesidrovėkite man parašyti elektroninio laiško – galbūt galėčiau ją jums paskolinti ;)

Atviros ekonomikos skatina augimą

Šiandien Wall Street Journal rašo apie tai, jog šalys, kurios leidžia laisvą kapitalo judėjimą, auga žymiai greičiau nei tos valstybės, kurios yra uždaros. Tai šiuo metu yra labai aktuali tema, nes pasaulyje pastaruoju metu vis tampa populiaresnė nacionalinio protekcionizmo idėja: JAV kilo skandalas, kai jos uostus norėjo nupirkti Dubajaus kompanija, prancūzai neleido užsieniečiams pirkti komunalinių paslaugų tiekėjos, tie patys prancūzai ir liuksemburgiečiai šnairuoja į indo valdomą plieno gamintoją Mittal Steel, kuris bando perimti Arcelor, o vos prieš kelias dienas ir Kroatijos vyriausybė teigė, jog farmacijos kompanija Pliva yra jų nacionalinis perlas, kurio gal nereiktų atiduoti į užsieniečių rankas. Jau net nėra ką kalbėti apie Italijos centrinį banką, kuris žūt būt stengėsi išsaugoti Italijos bankus italų rankose.

Nors Europos sąjungoje lyg ir turėtų vyrauti laisvo kapitalo judėjimo principas, bet tai ne visai tiesa, nes visur galima prigalvoti įvairių biurokratinių kliūčių. Bet štai Portugalija, kuri labiausiai riboja kapitalo judėjimą, ir kurios tik 15% darbuotojų dirba užsienio kapitalo įmonėse (kurios padaro apie 8% visos apyvartos), šiandien yra pati neturtingiausia iš senųjų ES narių. Tuo tarpu Airija, kuri sumažino mokesčius ir apribojimus užsienio investicijoms (užsienio kapitalo įmonėse dirba beveik 50% darbuotojų, ir jos pasiekia 78% apyvartos), iš lentelės apačios greitai sugebėjo pakilti į patį viršų. Ekonomikos atvirumo ir jos augimo ryšį patvirtina ir istoriniai duomenys:

In the past four decades, open economies (mostly from Europe, East Asia, North America) have fared far better than closed ones (Africa, Latin America, parts of Eastern Europe). Economists Jeffrey Sachs and Andrew Warner found that from 1970-1989 average annual growth in open developed economies was 2.3%, compared with 0.7% in the closed. In developing countries, those numbers were 4.5% and 0.7%.

George Soros: Pasaulinio kapitalizmo krizė

Turbūt niekam nereikia pristatinėti George Soros, kuris yra vienas iš sėkmingiausių spekuliantų, hedge fondų valdytojų ir filantropų, skleidžiantis Atviros visuomenėsidėjas. Jo knyga „Pasaulinio kapitalizmo krizė“ buvo parašyta tuoj po Rusijos krizės, ir atspindi Sorošo požiūrį į rinkas bei filosofiją. Tiesa, Sorošo mintys, kurios išdėstytos šioje knygoje buvo nemažai sukritikuotos.

Viena iš Sorošo minčių yra socialinių mokslų refleksyvumas, arba kitaip tariant, bet koks tikėjimas viena ar kita teorija vers visuomenės dalyvius turėti vienokius ar kitokius lūkesčius, tad jie ir atitinkamai elgsis: elgsena ir įsitikinimai formuoja lūkesčius, o lūkesčiai formuoja elgseną ir įsitikinimus. Finansų rinkose, jeigu tikimasi, jog kainos kils, visi puola pirkti jau dabar, taip pakeldami kainą, o šis kainų pakilimas lyg ir patvirtina, jog pradinis tikėjimas kainų kilimu buvo pagrįstas. Self-fulfilling phophecy.

sorošas taipogi mano, jog rinkos fundamentalizmas yra blogas dalykas, nes kuomet visi paiso tik savo interesų, pamirštamas bendruomenės interesas. Kaip pavyzdį jis duoda 1999 metų Rusijos krizę, kurios metu kitos pasaulio valstybės neskubėjo stabdyti plintančios per besivystančias ekonomikas Azijos krizės, kol nebuvo per vėlu. Tiesa, šiek tiek anksčiau pats Sorošas sėkmingai pasipelnė iš Britanijos svao krizės.

Sorošas yra mišrios ekonomikos ir platesnių vertybių, nei paprastas naudos siekimas, šalininkas, tačiau jo šioje knygoje išreišta pranašystė, jog jeigu pasaulio finansų sistema nebus koordinuojama, kapitalizmą išliks gili krizė, kurios pradžia – Azijos ir Rusijos krizės, nepasiteisino. Krizes pergyvenome, ir jau keletą metų tarptautinės finansų rinkos gana stabilios.

Reikia tikėtis finansinių krizių?

Econbrowser šiandien primena, jog didėjant JAV realioms palūkanų normoms, pinigų srautai, kurie anksčiau būdavo nukreipti į besivystančias rinkas, grįžta į JAV, o tai sukelia finansinių krizių tikimybę besivystančių šalių ekonomikose. Kadangi pastaruoju metu JAV didino palūkanų normas, ir maždaug prieš metus jos vėl tapo teigiamos (skaičiuojant realias palūkanų normas), galima tikėtis, jog besivystančiose šalyse vėl galima tikėtis krizių, kurių jau nebuvo keletą metų.

Pastaruoju metu apie galimas krizes kalbama vis dažniau, o tam pagrindo turi ir ypač dideli JAV deficitai, aukštos naftos bei kitų žaliavų kainos, pasauliniai nekilnojamo turto burbulai ir kiti dalykai. Nors JAV ekonomika vis dar sparčiai auga, tikėtina, jog ji sulėtės, o tai gali padaryti neigiamų pasekmių visai pasaulio ekonomikai: štai nors ir Europos ekonomikos augimas po truputį bando atsigauti, bet jos didžiausios prekybos partnerės JAV augimo sulėtėjimas vėl galėtų priversti Europą stagnuoti.

O kai kurie europiečiai (šiek tiek susireikšmindami dėl euro reikšmės pasauliui) piešia dar liūdnesnį vaizdą. Ech, tie prancūzai…

Palūkanų normų reliatyvumas

Einšteino reliatyvumo teorijos teigia, jog laikas yra reliatyvus: jeigu žmogus būtų įsodintas į kosminį laivą, kuris skristų beveik šviesos greičiu, jam atrodytų, jog kelionė truko gal tik kokius metus, kai Žemėje jau bus praėjęs gal ir koks tūkstantmetis. Tyler Cowen klausia, kokios turėtų būti palūkanų normos tokioje ekonomikoje, kurioje būtų įmanoma pasinaudoti šiuo faktu? O kokia turėtų būtų palūkanų norma kosminio laivo viduje? Ir ar jei norime turėti visiškai apibendrintą finansų teoriją, kuri veiktų ne vien Žemėje, ar nevertėtų kalbant apie palūkanų normas atsižvelgti ir į skolininko/tojo greitį?

Ledas, pačiūžos, ekonomika

Užvakar su savo senais draugais iš kanalo #beprotiska_arbatele buvau čiuožykloje. Čiuožėjas, aišku, iš manęs yra menkas, bet buvo gera vėl kartu pabūti su senais pažįstamais – atrodo paskutinį kartą su daugeliu iš jų buvau susitikęs lygiai prieš dvejus metus toje pačioje čiuožykloje (tas susitikimas buvo ganėtinai reikšmingas mano gyvenime, bet čia jau kita istorija ;)

Bečiuožinėjant, vaškas man prasitarė, jog jam kartais įdomu paskaitinėti mano dienoraštį apie ekonomiką (nors atrodytų mus seniau labiau siejo kompiuterastiški dalykai), ir paklausė, kokios makroekonominės mintys, vertos dienoraščio įrašo, gali man kilti bečiuožiant ledu. Kadangi, kaip jau minėjau, nesu geras čiuožėjas, tai mintys daugiausiai sukosi apie tai, kaip reikia išlaikyti lygsvarą, o ne apie tai, kaip veikia ekonomikos principai, bet visgi viena ekonominė mintis atėjo į galvą.

Argi ne nuostabu, kad tam, kad galėčiau šiek tiek pačiuožinėti ledu, prisidėjo tiek daug žmonių – bilietų pardavėja, apsaugininkai, elektrikai, statybininkai, architektai, valytojai, pačiūžų gamintojai, kalnakasiai, iškasę geležies rūdą, plieno lydytojai, ir t.t. – ir kas svarbiausia, niekas jiems nieko neliepė daryti ir nenurodinėjo, visi šie žmonės vienas su kitu nesusitarę padarė taip, jog štai aš galėčiau, įsispyręs į nuomuotas pačiūžas, pusantros valandos padrebinti kinkas ant ledo, stengdamasis nenukristi. O šiam mano malonumui reikėjo pagaminti ir pačias pačiūžas (o tam, kad jas reikėjo pagaminti, reikėjo lydyti plieną, kasti rūdą, pagaminti raištelius ir t.t.), ir pastatyti ledo areną, ir pagaminti elektrą, kurios pagalba būtų šaldomas ledas, bei apšviečiama aikštelė, ir sukurti keliasdešimt dainų, kurios bus grojamos man besisukant ledu, ir pagaminti garso aparatūrą… Ir visi žmonės, prisidėję prie šių dalykų pagaminimo, kažkaip spontaniškai žinojo, jog reikia pasistengti, nes 2005 metų gruodžio pabaigoje Petras norės pačiuožinėti ant ledo.

Visa tai įmanoma tik dėl to, jog visus šiuos žmones koordinuoja jėga, kurią Adamas Smitas vadina „nematoma ranka“ – o jeigu tiksliau, tai visus šiuos žmones veda tiesiog paprastas godumas ir savo interesų paisymas. Laisvoje rinkoje, kurioje kiekvienas žmogus gali pats nuspręsti ką ir už kiek pardavinėti bei pirkti, tik savo intereso paisymas lemia tai, jog pasiekiama didžiausia gerovė. Juk pačiūžų gamintojas gamino pačiūžas ne todėl, jog jam aš labai patinku, ir jis žino, jog kažkada norėsiu pačiuožinėti, bet todėl, jog pačiūžų pirkėjai moka už jas nemažus pinigus – taigi pačiūžų gamintojas jas gamina todėl, jog jam tai naudinga. Lygiai taip pat ir plieno lydytojas, kuris galbūt gamina pačiūžų peilius, juos gamina ne dėl to, jog jam mielas pačiūžų gamintojas, o dėl to, jog pačiūžų gamintojas jam nemažai sumokės už paslaugą. Kiekvienas, būdamas godus ir žiūrėdamas tik savęs, pasiekia tai, jog aš galiu suktis ant ledo.

Pagrindinis ekonomikos principas ir yra tai, jog godumas yra geras dalykas, nes jis sukuria efektyvų resursų pasiskirstymą. Juk niekas negamins tokio produkto, kurio niekam nereikia, nes niekas iš gamintojo nieko nepirks, o tai atsilieps bloguoju tik pačiam gamintojui – negaudamas pajamų, jis greit bankrutuos. Ir priešingai, gamintojas, gaminantis labai reikalingą prekę, bus rinkos didžiai apdovanotas. Ir visa tai vyksta be jokio plano. Argi ne magiška?