Kelionių troleibusais makroekonomika

Kaip turėtų kisti pervežtų keleivių troleibusais skaičius didėjant žmonių pajamoms? Prisimenu, jog dar mokykloje viešojo transporto pavyzdys buvo vartojamas kaip blogesnės prekės iliustracija (ekonomistų terminais, blogesnė prekė yra tokia prekė, kurios suvartojimas mažėja, didėjant gyventojų pajamoms, arba kitaip tariant, tos prekės pajamų elastingumas yra neigiamas). Bent jau tuo metu toks požiris buvo argumentuojamas tuo, jog žmonėms daugiau uždirbant, vis daugiau jų nusipirks savas mašinas ir nesinaudos viešuoju transportu, kuris nėra toks patogus, kaip nuosava mašina.

Todėl šiandieną mano akys užkliuvo už Eltos žinutės, kuri skelbė, jog per aštuonis šų metų mėnesius, lyginant su praėjusių metų aštuonių mėnesių laikotarpiu, pervežtų troleibusais keleivių skaičius Lietuvoje padidėjo 7,5 procento. Ir visa tai nepaisant to, jog bent jau Vilniuje per pastaruosius metus buvo padidintos troleibusų paslaugų kainos. Nors, tiesa, Kaune mikroautobusai padidino savo kainas ne ką nemažiau, tad galima tikėtis, kad dalis keleivių vietoje mikroautobusų rinkosi troleibusus. Bet skaičiai visgi rodo, jog Vilniuje troleibusų keleivių augimas buvo spartesnis nei Kaune (atitinkamai 7,8 ir 6,6 procento). Kadangi Vilniuje ekonomikos augimas spartesnis nei Kaune, tai lyg ir peršasi išvada, jog troleibusų keleivių skaičius visgi tiesiogiai proporcingas ekonomikos augimo tempams (pagal šiuos duomenis, jis auga netgi sparčiau nei bendrasis vidaus produktas, o tai pagal ekonomikos teoriją reikštų, jog kelionės troleibusu yra netgi šiek tiek prabangos prekė).

Bet visi šie samprotavimai tik parodo, jog plika ekonomikos teorija negalima remtis aklai, nes realiame pasaulyje veikia ne vienas veiksnys (toks kaip „padidėjo gyventojų uždarbis“), o daugelis veiksnių, kurie visaip susimaišę ir nulemia kaip pakis vienos ar kitos prekės paklausa. Jeigu priverstume kitas sąlygas nesikeisti, o gyventojų pajamas padidintume, tai gal ir pastebėtume, jog troleibusų keleivių sumažėjo, nes jie persėdo į mašinas (ar bent jau jų padidėjo ne tokiu dideliu dydžiu, kiek buvo padidintos gyventojų pajamos), bet realiame gyvenime to padaryti neįmanoma. Kas iš tikrųjų buvo svarbiausias veiksnys, nulėmęs troleibusų keleivių pagausėjimą? Sunku pasakyti be didesnės analizės, bet tai galėjo būti susiję ir su nedarbo mažėjimu (atsirado daugiau dirbančių žmonių, tad vis daugiau darbuotojų kiekvieną dieną turi važinėti į darbą), o gal netgi ir su tuo pačiu pajamų padidėjimu (padidėjus pajamoms, daugiau žmonių nusiperka bilietus ir nebevažiuoja „zuikiais“ – jeigu keleivių kiekio skaičiavimo metodika susijusi su troleibusų parkų pajamų stebėjimu, tai čia atsirastų keleivių padidėjimas), o gal tiesiog efektyviau dirba kontrolieriai (vėlgi, kontrolierių prielaida galioja tuo atveju, jeigu keleivių kiekis yra skaičiuojamas pagal gaunamas troleibusų parkų pajamas). Ekonomikos problemos dažnai neturi vieno tikslaus atsakymo, o tuo jos ir yra įdomios.

LBO schema

Kadangi sulaukiau prašymų išsamiau paaiškinti LBO schemą, tai pasidalinsiu savo paaiškinimu su visais.

Tarkime, kad yra kompanija “Petro bandelės”, kurią valdo daug akcininkų, o kompanijos vadovas Petras turi nedaug akcijų. “Petro bandelės” veikia ne itin efektyviai, nes Petras, būdamas vadovu, nelabai stengiasi (nes tai ne jo kompanija, o akcininkų yra labai daug, jei susiskaidę ir nevisai dalyvauja kompanijos valdyme). Todėl Petrui kyla idėja perimti kompaniją ir sutvarkyti taip, kad savą verslą. Todėl jis susitaria su kokiu nors private equity fondu ir bankais bei įsteigia kompaniją “Petro bandelių investicija”, kuri niekuo neužsiima, bet kurios pagrindiniai akcininkai yra Petras ir private equity fondas. “Petro bandelių investicija” iš bankų išsiima didelę paskolą ir už gautus pinigus perka “Petro bandelių” akcijas. Paskola išduodama su tam tikromis sąlygomis — dažniausiai užstatas gali būti nupirktos “Petro bandelių” akcijos, jeigu Petras sugeba bankui įrodyti, kad jos yra vertos daugiau nei jų vertė biržoje (LBO yra prasmės daryti tik tuo atveju, kai manai, jog akcijos yra nuvertintos). Kai “Petro bandelių investicija” tampa pagrindine “Petro bandelių” akcininke, “Petro bandelės” tampa dukterine įmone, o šios dvi kompanijos sujungiamos. Kadangi “Petro bandelių investicija” valdoma Petro ir private equity fondo (fondas čia dalyvauja dažniausiai todėl, kad bankai 100 procentų pirkimo nefinansuoja — dalis pinigų turi ateiti ne skolos pavidalu), tai Petras tampa stambiu “Petro bandelių” akcininku, o ant “Petro bandelių” užkabinama banko paskola, kuria buvo finansuotas kompanijos perėmimas. Tikėtina, jog Petras stengsis pagerinti “Petro bandelių” veiklą, tam kad kompanjia galėtų grąžinti banko paskolą. Gal būt “Petro bandelės” parduos ir kai kuriuos ne visai pelningus padalinius (kokią nors “Petro runkeliai”, kuri nuo senų laikų priklauso “Petro bandelėms”) — irgi tam, kad būtų grąžintos paskolos. Po keletos metų bankams paskola bus grąžinta, o Petras turės “Petro bandelių” kontrolę. Tuo metu private equity fondas dažniausiai norės išeiti iš kompanijos — jeigu Petras prasigyveno, tai private equity fondas galėtų parduoti akcijas Petrui, tačiau dažnai tokiu atveju daromas IPO — kompanijos akcijos siūlomos per biržą.

Joseph Stiglitz: Globalization and its discontents

Ką tik užverčiau paskutinius buvusio Pasaulio banko pirmojo ekonomisto ir 2001 metų ekonomikos Nobelio premijos laureato Joseph Stiglitz apie globalizaciją ir jos keliamas bėdas. Matyt tarp Pasaulio banko ir Tarptautinio Valiutos Fondo (TVF) yra perbėgusi juoda katė, nes iš esmės tai knyga apie TVF daromas klaidas, siekiant palaikyti pasaulio ekonomikos stabilumą ir TVF peršamą globalizacijos variantą.

Sunku nesutikti su autoriumi, jog TVF siūlomas rinkos fundamentalizamas ir šoko terapijos turbūt buvo perdėtos ir daugeliu atvejų atnešė daugiau žalos nei naudos, ir nors autorius stebisi TVF peršamų ekonominių teorijų nenuoseklumu, vėliau pats autorius pateikia versiją, jog TVF politika atrodytų labia nuosekli, jeigu būtų priimama prielaida, jog TVF siekia ne globalinės ekonomikos, o globalinių finansų rinkų stabilumo. Kas turbūt yra arti tiesos, nes TVF veto teisę turi tik JAV, o jo vadovybėje nemažai ir buvusių investicinių bankininkų iš didžiųjų JAV bankų. Bet gal apie viską šiek tiek nuosekliau.

Pasaulio bankas ir TVF turi šiek tiek skirtingus tikslus (bent jau aprašytus jų steigimo dokumentuose) — Pasaulio bankas rūpinasi skurdo mažinimu ir dažniausiai finansuoja infrastruktūros projektus, kurie turi padėti pasaulio neturtingosioms ekonomikoms prisikelti per investicijas. Pasaulio banko tikslas — skurdo mažinimas — kartu reiškia ir tai, jog makroekonominėje valstybės situacijoje Pasaulio bnako pareigūnai labiausiai dėmesį kreipia į nedarbo statistiką ir bendrojo vidaus produkto augimą. Tuo tarpu TVF buvo įkurtas tam, kad padidintų pasaulio ekonomikos stabilumą. Remiantis Keynes‘o teorijomis, valstybės ekonomikai išgyvenant nuosmukį, valstybei vertėtų vykdyti ekspansinę fiskalinę politiką (arba kalbant paprastai — leisti daug pinigų, jeigu reikia ir pasiskolinant), tam kad ekonomika vėl būtų „įsukta“. Valstybei patiriant nuosmukį, sumažėja jos importas, o tai gali sukelti ir jos kaimynių ekonomikų nuosmukį, nes sumažėja jų eksportas — taip ekonomikos nuosmukis savaime gali išplisti iki pasaulinės ekonomikos krizės. Norint to išvengti ir buvo sukurtas TVF, kuris krizės vienoje šalyje atveju turėjo užtikrinti, jog ta valstybė turės pakankamai pinigų ekspansinei politikai vykdyti ir ekonomikai gydyti, kol krizė neišplito į kitas valstybes. Taip turėjo būti užtikrintas pasaulio ekonomikos stabilumas ir tolygus ekonomikos augimas. Joseph Stiglitz nuomone, TVF šiais laikais pasaulio ekonomikos stabilumą, kuriuo ji turėtų rūpintis, supranta šiek tiek kitaip ir vietoje tolydaus ekonomikos augimo siekia tik finansų rinkos stabilumo.

Finansų rinkos stabilumas (pagal TVF) pasiekiamas tada, kai valstybė vykdo griežtą išlaidų kontrolę, o taip pat nesibijo užkelti bazines palūkanų normas iki nenusakomų aukštumų, siekiant pažaboti infliaciją. Deja, toks finansinis stabilumas yra dažnai naudingiausias tik valstybių kreditoriams, kurie dažniausiai būna iš išsivysčiusiųjų šalių, bet mažai padeda besivystančių šalių augimui, nes jų ekonomikos būna itin suvaržytos. Griežtos fiskalinės politikos iš tikrųjų padeda skolintojams, nes tai reiškia, jog šalys pinigų neišleidžia (nors gal tos išlaidos ir buvo labai būtinos — kaip kad maisto ar mokslo susidijos), o juos gali panaudoti skoloms grąžinti. Bet jeigu neturtingos šalys yra ir taip praskolintos, o jų vyriausybių uždirbami vargani pinigai eina ne ekonomikos infrastruktūrai ir investicijoms skatinti, o tik palūkanoms susimokėti, tai tokia šalis turbūt iš skurdo sunkiai išbris.

Kitas svarbus priekaištas TVF — besaikis rinkos fundamentalizmo kišimas: TVF nuomone, rinkos turi būti liberalizuotos, valstybinės įmonės privatizuotos, neturi būti jokių apribojimų kapitalo judėjimui ir t.t. Savaime tai gal ir nėra blogai, tačiau tokie pertvarkymai turi būti daromi palaipsniui, o ne per vienerius ar dvejus metus. Daugelis supranta, jog valtybinės įmonės dažnai yra neefektyvios, kad jose dibra daugybė nereikalingų darbuotojų. Staiga privatizavus šias bendroves, privatus savininkas stengiasi atleisti visus nereikalingus darbuotojus ir taip padaryti įmonę pelningą. Ir atrodytų, jog čia nieko blogo, tačiau makroekonominiu lygiu staiga susiduriama su padidėjusiu bedarbių skaičiumi, kurie trumpu laikotarpiu negali susirasti naujų darbų, nes darbo vietų kūrimas nevyksta per vieną naktį. Dar blogiau, jeigu valstybė nėra pasiruošusi remti naujų bedarbių ir nėra sukūrusi bedarbių paramos programos — socialinės tokio greito žingsnio problemos gali būti gana didelės. Knygoje pateikiamas ir staigaus perėjimo iš planinės ekonomikos į rinkos ekonomiką pavyzdys Rusijoje, kai per vos ne vieną dieną Rusijos žemdirbiai, kurie buvo įpratę, jog jiems yra pateikiamos ir trąšos, ir sėklos, ir nurodymai, kiek ir ko sėti, susiduria su laisva rinka ir nebežino, nei kur gauti sėklų, nei galų gale kur ir kaip parduoti savo užaugintus javus. Darant reformas labai svarbus žmonių mentaliteto pakeitimas, o tai turbūt pati sudėtingiausia tokių reformų dalis.

Kinijos plėtra Amerikoje

The Economist šią savaitę viena svarbiausių temų pasirinko Kinijos kompanijų invaziją į JAV. Šiomis dienomis Kinijos naftos kompanija CNOOC (China National Offshore Oil Company) pareiškė norą pirkti vidutinio dydžio JAV naftos bendrovę Unocal, už kompanijos akcijas pasiūlydama 18,5 milijardo JAV dolerių, arba visais 2 milijardais dolerių daugiau nei už šią kompaniją siūlė JAV naftos kompanija Chevron. Tai nėra vienintelis Kinijos kompanijų pirkinys: visai neseniai IBM pardavė savo asmeninių kompiuterių verslą Kinijos kompanijai Lenovo, o vieną didžiausių JAV buitinės technikos gamintojų Maytag, kuriai priklauso ir dulkių siurblių prekinis ženklas Hoover ruošiasi perimti Kinijos buitinės technikos gamintoja Haier.

Pagrindinė tokių įsigijimų priežastis yra Kinijos noras sukurti apie 30-50 kompanijų, kurios būtų stambios rinkos žaidėjos pasauliniu mastu. Tam labai padeda valstybės subsidijos ir JAV dolerių perteklius, kuris susikaupęs pas kinus. Valstybinės Kinijos kompanijos kaip CNOOC gali siūlyti nerealias sumas kitų kompanijų įsigijimui, nes joms lengva gauti beprocentes paskolas iš Kinijos vyriausybės. Bet kas iš to? The Economist nuomone, brangiai nupirkusios JAV kompanijas, Kinijos bendrovės patirs nuostolių, kaip kad panašiai teko patirti japonams prieš kokį dvidešimt metų – Kinijos kompanijos negali efektyviai funkcionuoti pasaulio rinkos ekonomikos sąlygomis, nes jos įpratusios, jog jas už rankos laikytų vyriausybė. Dabartiniai įsigijimai irgi gali būti daugiau politiniai (tačiau politiniai ta prasme, kad egzistuoja noras dominuoti pasaulinėje rinkoje, o ne noras daryti politinį spaudimą valstybėms) nei ekonominiai, o kas iš jų išeis ateityje – sunku pasakyti.

Tiesa, tokie Kinijos pirkiniai kelia nerimą JAV politikams, kurie įžvelgia grėsmę JAV saugumui (hmm, primena Lietuvos politikų paranoją Rusijos verslo interesams). Pačios JAV kompanijos yra nemažai investavusios Kinijoje ir JAV tikisi, jog jokių apribojimų JAV verslui Kinijoje neturėtų būti, tad paradoksalu, jog laisvosios ekonomikos šalyje, kuri vadinasi JAV, siekiama apriboti Kinijos verslo vystymąsi, o tuo tarpu planinėje ekonomikoje, kuri vadinasi Kinija, bet kokios užsienio investicijos yra laukiamos, ir joms nesudaromos didelės kliūtys.

Susan Strange: Valstybės ir rinkos

Užbaigiau skaityti Susan Strange politinės tarptautinės ekonomikos knygą „Valstybės ir rinkos“, kurioje analizuojama ekonomikos ir valstybių galios vaidmuo. Autorė bando paaiškinti, kokie faktoriai lemia, kad tam tikros valstybės turi žymiai daugiau galios pasaulinėje ekonomikoje nei kitos. Išskiriami keturi pagrindiniai faktoriai: saugumo struktūra (tos valstybės, kurios gali užtikrinti saugumą, arba kitaip tariant, užtikrinti taiką, gali diktuoti ir ekonomines sąlygas), gamybos struktūra (tie, kas gamina produkciją, gali daryti stiprią įtaką pasaulio ekonomikai — šiuo metu tai ypač aišku Kinijos atveju), finansų struktūra (tie, kas valdo pasaulio finansus, valdo ir papildomus ekonominės galios šaltinius) ir žinių struktūra (tie, kas turi „know-how“, gali nuspręsti kam tas žinias perduoti, o tai nemaža galia). Tiesa, autorė nelabai stipriai įrodinėja, jog ekonominės galios tarptautinėje rinkoje apsiriboja tik šiais keturiais faktoriais.

Įdomiausia mintis šioje knygoje man pasirodė būtent finansų struktūros valdymas ir jos įtaka pasaulinei ekonomikai. Teigiama, jog JAV turi perdėtai didelę įtaką pasauliuui jau vien dėl to, kad JAV doleris yra universaliai priimama valiuta, kuria savo atsargas dažniausiai laiko centriniai bankai. Dar viena su tuo susijusi mintis: didžiausią finansinę galią turi ne tie, kas turi daugiausiai pinigų, o tie, kurie gali daugiausiai jų prieinamomis palūkanomis pasiskolinti. Juk ekonomika ir investicijos dažniausiai ir būna finansuojamos paskolomis, tad didžiausią įtaką pasaulyje gali turėti tos valstybės, kurių finansų rinka yra labai išvystyta, o šiuo atžvilgiu irgi pirmauja būtent JAV.

Afganistano ekonomika

„Vakaruose gali pastatyti dangoraižį, ir niekas nepastebės, o čia gali padaryti ką nors reikšmingo. Tai labai glosto savimeilę“

Taip kalba afganistaniečiai, po karo grįžę į Afganistaną kurti savo verslo. Šiandien skaičiau žurnale Bloomberg Markets apie vieną skurdžiausių pasaulio ekonomikų, kuri bando atsitiesti – Afganistaną. Afganistano bendras vidaus produktas žmogui per metus sudaro 200 JAV dolerių, o tai bemaž 30 kartų mažiau nei Lietuvoje (vidutinis atlyginimas sudaro apie du litus per dieną). Tiesa, didžiausia dabartinio Afganistano problema (bent jau oficialiai) yra aguonų ir heroino verslas, kuris, manoma, sudaro apie 61 procentą bendrojo vidaus produkto. Agounų auginimu užsiima kas tik netingi, o tai suprantama, nes šis verslas pelningas: valstietis, pasėjęs aguonų, iš jų gali uždirbti 5000 dolerių per metus, o tai 25 kartus daugiau nei vidutinis atlyginimas. Naujoji demokratinė vyriausybė labai norėtų pritraukti investicijas, bet niekas, George Soros žodžiais, „su narkotikų prekeiviais“ bendrų reikalų turėti nenori. Afganistanas tikisi, jog jis galėtų tapti puikia tranzitine valstybe, tarp Azijos šalių plečiantis prekybai. Tik kaip būsi ta tranzitine valstybe, jei neturi kelių. Tiksliau visame Afganistane yra tik apie 3000 kilometrų grįstų kelių, o naujų kelių statytojams tenka patirti apšaudymus raketomis ir kitus pokarinius malonumus. Infrastruktūros prasme, keliai tikrai dar ne mažiausia problema. Štai elektros energiją turi 6 procentai gyventojų, ir tai ne visą parą. Visoje šalyje yra tik viena šiluminė ir trys hidroelektrinės, kurių bendra galia yra 9 kartus mažesnė nei mūsų Ignalinos. Didžiausi kontrastai atsiveria telekome, kur viename kambaryje stovi naujausi serveriai, palaikantys mobilųjį ryšį, kurio vartotojų šalyje yra apie pusė milijono, o kitame kambaryje stovi 50 metų senumo Siemens rankinis komutatorius, kuris aptarnauja 20000 analoginių telefono linijų. Afganistano bankų sistema baigiasi ties dviem visoje šalyje esančiais bankomatais: dažniausiai žmonės negali atsidaryti sąskaitų, nes paprasčiausiai neturi dokumentų. Paskolos gauti irgi beveik neįmanoma, nes nėra nekilnojamo turto registro, tad nieko negalima ir užstatyti.

Bet vilties lyg ir yra: jau kuriami ir private equity fondai naujiems verslams finansuoti. Tik ar įmanoma po tiek karo meto greitai atsistoti ant kojų?

Hayek apie socializmo apskaitą

Toliau vis skaitau F.A.Hayek straipsnius apie ekonomiką ir jos tvarkymą. Kadangi pats F.A.Hayek yra liberalizmo teoretikas, visomis keturiomis stojantis laisvos rinkos ir tobulos konkurencijos pusėn, tad visai nenuostabu, kad sugalvoja labai įdomių minčių apie socializmo blogumą. Tiksliau sakant, ne apie patį blogumą, o tiesiog apie paties socializmo neįmanomumą. Jo nuomone, viena didžiausių socializmo bėdų yra tame, kad jeigu panaikiname rinkos mechanizmą, tai nebetenkame ir kainų, kurios realiai yra nustatomos konkurencinėje aplinkoje. O kai nebeturime kainų, tai kyla išteklių apskaitos problema – nebegali susigaudyti, ar gamini daugiau ar mažiau, ar tavo perkamoji gali padidėjo, ar sumažėjo. Galima sakyti, kad vienintelė teisinga išeitis vykdant apskaitą būtų grįžti prie natūrinės apskaitos ir savo pasiekimus matuoti fiziniais matais – pagaminau tris automobilius, išauginau 15 tonų bulvių ir parašiau tris meilės romano skyrius. Tačiau toks išteklių matavimo būdas yra ne vien tik sudėtingas, bet kartu vis tiek neparodo tikrųjų pasiekimų: tarkim vienais metais sumažėja išaugintų bulvių viena tona, o padidėja automobilių gamyba dviem vienetais – neturint šių daiktų rinkos vertės mato pinigais negalime spręsti, ar bendrai mūsų gamybos galimybės padidėjo, ar sumažėjo, ir ar tos neužaugintos bulvės atsveria papildomai pagamintus automobilius.

Dar viena, šiek tiek subtilesnė iš to išplaukianti problema, yra neefektyvus išteklių panaudojimas gamyboje ir ypač inovacijų diegimas. Tuo metu, kai F.A.Hayek rašė šiuos straipsnius, jam akis badė Rusijos, diegiančios vis naujesnias technologijas, ir linkusios į gigantomaniją, pavyzdys. Jo nuomone, ekonomikos planuotojai bet kokia kaina siekia RUsijoje įdiegti naujas technologijas gamyboje, kad galėtų tuo pasididžiuoti, bet, neturėdami realių išteklių kainų, už šias technologijas stipriai permoka. Tokiu atveju pasiekiamas nemažas technologinis išsivystymas, bet realus našumas nepadidėja – sumokama kaina yra žymiai didesnė, nei ji atsipirktų rinkos ekonomikoje.