Kinijos plėtra Amerikoje

The Economist šią savaitę viena svarbiausių temų pasirinko Kinijos kompanijų invaziją į JAV. Šiomis dienomis Kinijos naftos kompanija CNOOC (China National Offshore Oil Company) pareiškė norą pirkti vidutinio dydžio JAV naftos bendrovę Unocal, už kompanijos akcijas pasiūlydama 18,5 milijardo JAV dolerių, arba visais 2 milijardais dolerių daugiau nei už šią kompaniją siūlė JAV naftos kompanija Chevron. Tai nėra vienintelis Kinijos kompanijų pirkinys: visai neseniai IBM pardavė savo asmeninių kompiuterių verslą Kinijos kompanijai Lenovo, o vieną didžiausių JAV buitinės technikos gamintojų Maytag, kuriai priklauso ir dulkių siurblių prekinis ženklas Hoover ruošiasi perimti Kinijos buitinės technikos gamintoja Haier.

Pagrindinė tokių įsigijimų priežastis yra Kinijos noras sukurti apie 30-50 kompanijų, kurios būtų stambios rinkos žaidėjos pasauliniu mastu. Tam labai padeda valstybės subsidijos ir JAV dolerių perteklius, kuris susikaupęs pas kinus. Valstybinės Kinijos kompanijos kaip CNOOC gali siūlyti nerealias sumas kitų kompanijų įsigijimui, nes joms lengva gauti beprocentes paskolas iš Kinijos vyriausybės. Bet kas iš to? The Economist nuomone, brangiai nupirkusios JAV kompanijas, Kinijos bendrovės patirs nuostolių, kaip kad panašiai teko patirti japonams prieš kokį dvidešimt metų – Kinijos kompanijos negali efektyviai funkcionuoti pasaulio rinkos ekonomikos sąlygomis, nes jos įpratusios, jog jas už rankos laikytų vyriausybė. Dabartiniai įsigijimai irgi gali būti daugiau politiniai (tačiau politiniai ta prasme, kad egzistuoja noras dominuoti pasaulinėje rinkoje, o ne noras daryti politinį spaudimą valstybėms) nei ekonominiai, o kas iš jų išeis ateityje – sunku pasakyti.

Tiesa, tokie Kinijos pirkiniai kelia nerimą JAV politikams, kurie įžvelgia grėsmę JAV saugumui (hmm, primena Lietuvos politikų paranoją Rusijos verslo interesams). Pačios JAV kompanijos yra nemažai investavusios Kinijoje ir JAV tikisi, jog jokių apribojimų JAV verslui Kinijoje neturėtų būti, tad paradoksalu, jog laisvosios ekonomikos šalyje, kuri vadinasi JAV, siekiama apriboti Kinijos verslo vystymąsi, o tuo tarpu planinėje ekonomikoje, kuri vadinasi Kinija, bet kokios užsienio investicijos yra laukiamos, ir joms nesudaromos didelės kliūtys.

Susan Strange: Valstybės ir rinkos

Užbaigiau skaityti Susan Strange politinės tarptautinės ekonomikos knygą „Valstybės ir rinkos“, kurioje analizuojama ekonomikos ir valstybių galios vaidmuo. Autorė bando paaiškinti, kokie faktoriai lemia, kad tam tikros valstybės turi žymiai daugiau galios pasaulinėje ekonomikoje nei kitos. Išskiriami keturi pagrindiniai faktoriai: saugumo struktūra (tos valstybės, kurios gali užtikrinti saugumą, arba kitaip tariant, užtikrinti taiką, gali diktuoti ir ekonomines sąlygas), gamybos struktūra (tie, kas gamina produkciją, gali daryti stiprią įtaką pasaulio ekonomikai — šiuo metu tai ypač aišku Kinijos atveju), finansų struktūra (tie, kas valdo pasaulio finansus, valdo ir papildomus ekonominės galios šaltinius) ir žinių struktūra (tie, kas turi „know-how“, gali nuspręsti kam tas žinias perduoti, o tai nemaža galia). Tiesa, autorė nelabai stipriai įrodinėja, jog ekonominės galios tarptautinėje rinkoje apsiriboja tik šiais keturiais faktoriais.

Įdomiausia mintis šioje knygoje man pasirodė būtent finansų struktūros valdymas ir jos įtaka pasaulinei ekonomikai. Teigiama, jog JAV turi perdėtai didelę įtaką pasauliuui jau vien dėl to, kad JAV doleris yra universaliai priimama valiuta, kuria savo atsargas dažniausiai laiko centriniai bankai. Dar viena su tuo susijusi mintis: didžiausią finansinę galią turi ne tie, kas turi daugiausiai pinigų, o tie, kurie gali daugiausiai jų prieinamomis palūkanomis pasiskolinti. Juk ekonomika ir investicijos dažniausiai ir būna finansuojamos paskolomis, tad didžiausią įtaką pasaulyje gali turėti tos valstybės, kurių finansų rinka yra labai išvystyta, o šiuo atžvilgiu irgi pirmauja būtent JAV.

Afganistano ekonomika

„Vakaruose gali pastatyti dangoraižį, ir niekas nepastebės, o čia gali padaryti ką nors reikšmingo. Tai labai glosto savimeilę“

Taip kalba afganistaniečiai, po karo grįžę į Afganistaną kurti savo verslo. Šiandien skaičiau žurnale Bloomberg Markets apie vieną skurdžiausių pasaulio ekonomikų, kuri bando atsitiesti – Afganistaną. Afganistano bendras vidaus produktas žmogui per metus sudaro 200 JAV dolerių, o tai bemaž 30 kartų mažiau nei Lietuvoje (vidutinis atlyginimas sudaro apie du litus per dieną). Tiesa, didžiausia dabartinio Afganistano problema (bent jau oficialiai) yra aguonų ir heroino verslas, kuris, manoma, sudaro apie 61 procentą bendrojo vidaus produkto. Agounų auginimu užsiima kas tik netingi, o tai suprantama, nes šis verslas pelningas: valstietis, pasėjęs aguonų, iš jų gali uždirbti 5000 dolerių per metus, o tai 25 kartus daugiau nei vidutinis atlyginimas. Naujoji demokratinė vyriausybė labai norėtų pritraukti investicijas, bet niekas, George Soros žodžiais, „su narkotikų prekeiviais“ bendrų reikalų turėti nenori. Afganistanas tikisi, jog jis galėtų tapti puikia tranzitine valstybe, tarp Azijos šalių plečiantis prekybai. Tik kaip būsi ta tranzitine valstybe, jei neturi kelių. Tiksliau visame Afganistane yra tik apie 3000 kilometrų grįstų kelių, o naujų kelių statytojams tenka patirti apšaudymus raketomis ir kitus pokarinius malonumus. Infrastruktūros prasme, keliai tikrai dar ne mažiausia problema. Štai elektros energiją turi 6 procentai gyventojų, ir tai ne visą parą. Visoje šalyje yra tik viena šiluminė ir trys hidroelektrinės, kurių bendra galia yra 9 kartus mažesnė nei mūsų Ignalinos. Didžiausi kontrastai atsiveria telekome, kur viename kambaryje stovi naujausi serveriai, palaikantys mobilųjį ryšį, kurio vartotojų šalyje yra apie pusė milijono, o kitame kambaryje stovi 50 metų senumo Siemens rankinis komutatorius, kuris aptarnauja 20000 analoginių telefono linijų. Afganistano bankų sistema baigiasi ties dviem visoje šalyje esančiais bankomatais: dažniausiai žmonės negali atsidaryti sąskaitų, nes paprasčiausiai neturi dokumentų. Paskolos gauti irgi beveik neįmanoma, nes nėra nekilnojamo turto registro, tad nieko negalima ir užstatyti.

Bet vilties lyg ir yra: jau kuriami ir private equity fondai naujiems verslams finansuoti. Tik ar įmanoma po tiek karo meto greitai atsistoti ant kojų?

Hayek apie socializmo apskaitą

Toliau vis skaitau F.A.Hayek straipsnius apie ekonomiką ir jos tvarkymą. Kadangi pats F.A.Hayek yra liberalizmo teoretikas, visomis keturiomis stojantis laisvos rinkos ir tobulos konkurencijos pusėn, tad visai nenuostabu, kad sugalvoja labai įdomių minčių apie socializmo blogumą. Tiksliau sakant, ne apie patį blogumą, o tiesiog apie paties socializmo neįmanomumą. Jo nuomone, viena didžiausių socializmo bėdų yra tame, kad jeigu panaikiname rinkos mechanizmą, tai nebetenkame ir kainų, kurios realiai yra nustatomos konkurencinėje aplinkoje. O kai nebeturime kainų, tai kyla išteklių apskaitos problema – nebegali susigaudyti, ar gamini daugiau ar mažiau, ar tavo perkamoji gali padidėjo, ar sumažėjo. Galima sakyti, kad vienintelė teisinga išeitis vykdant apskaitą būtų grįžti prie natūrinės apskaitos ir savo pasiekimus matuoti fiziniais matais – pagaminau tris automobilius, išauginau 15 tonų bulvių ir parašiau tris meilės romano skyrius. Tačiau toks išteklių matavimo būdas yra ne vien tik sudėtingas, bet kartu vis tiek neparodo tikrųjų pasiekimų: tarkim vienais metais sumažėja išaugintų bulvių viena tona, o padidėja automobilių gamyba dviem vienetais – neturint šių daiktų rinkos vertės mato pinigais negalime spręsti, ar bendrai mūsų gamybos galimybės padidėjo, ar sumažėjo, ir ar tos neužaugintos bulvės atsveria papildomai pagamintus automobilius.

Dar viena, šiek tiek subtilesnė iš to išplaukianti problema, yra neefektyvus išteklių panaudojimas gamyboje ir ypač inovacijų diegimas. Tuo metu, kai F.A.Hayek rašė šiuos straipsnius, jam akis badė Rusijos, diegiančios vis naujesnias technologijas, ir linkusios į gigantomaniją, pavyzdys. Jo nuomone, ekonomikos planuotojai bet kokia kaina siekia RUsijoje įdiegti naujas technologijas gamyboje, kad galėtų tuo pasididžiuoti, bet, neturėdami realių išteklių kainų, už šias technologijas stipriai permoka. Tokiu atveju pasiekiamas nemažas technologinis išsivystymas, bet realus našumas nepadidėja – sumokama kaina yra žymiai didesnė, nei ji atsipirktų rinkos ekonomikoje.