Ar įmanoma pastatyti Silicio slėnį prezidento įsakymu?

Pas Felix Salmon šiandien užtikęs optimizmu persmelktą įrašą apie tai, kokia puiki informacinėmis technologijomis persmelkta ateitis nusimato Rusijoje visgi pats iki galo optimizmu neužsikrėčiau, nes apie Rusijos technologines inovacijas vis dar turiu susidaręs prastoką, nors gal būt ir stereotipinę nuomonę. Dar nuo tada kai mano tėtis, dirbęs Kauno Radijo gamykloje inžinieriumi, pasakodavo apie sovietų inžinierių pasiekimus, kurie dažniausiai būdavo kreivokos vakarų pasaulio gaminių kopijos.

Apie Silicio slėnį puikiai parašė Domas: ir tas Silicio slėnis skamba kažkaip labai skirtingai nuo to, ką bandoma padaryti Skolkove. Rusijos vyriausybė bando iki 2015-ų metų šalia Maskvos pastatyti savo Silicio slėnio versiją, kuri kainuos 6.6 milijardus JAV dolerių. Viskas neturėtų apsiriboti pastatais, turės būti keičiami įstatymai, supaprastinama biurokratija ir panašiai. Iš to tikimasi, kad Rusijoje užgims daug naujosios ekonomikos bendrovių, kurios gal būt kada nors ateityje galėtų pakeisti Rusijos priklausomybę nuo naftos eksporto. Nes per du dešimtmečius po Sovietų Sąjungos žlugimo Rusijos ekonomika augo gal ir stipriai, bet ji visiškai liko priklausoma nuo gamtinių išteklių eksporto.

Ilgokame, bet įdomiame The Atlantic straipsnyje apie Skolkovą, stebuklų nesitikima. Šiuo projektu netiki ir patys rusai, nes juk tokių „pavysim ir pralenksim“ tipo valstybinio finansavimo projektų būta ir anksčiau. Tikriausiai pats didžiausias klausimas, ar nelabai laisvoje ir demokratinėje valstybėje galima turėti pasaulinio lygio verslą, kurio pagrindinis variklis yra laisva kūryba: autoritarinės valstybės puikiai (ir pigiai!) moka gaminti iPad’us, bet juos nuo nulio sukurti ir sugalvoti kažkaip nesiseka. O Rusijos aplinka nėra sveika: valdžios vertikalė stipri (ką vien pasako skaičiai, kad iš 109-ų studentų, baigusių prestižinio universiteto ekonomikos programą, 88-i labiausiai norėjo dirbti valstybinį darbą), biurokratija ir korupcija panaši kaip Afrikoje.

Tiesa, pasaulyje yra tam tikrų sėkmės pavyzdžių, kai valstybė specialiai kūrė technologijų centrus, ir iš to išaugdavo kas nors gero, bet kaip didžiausios sėkmės pavyzdžiai minimi Alibaba.com ir baidu.com vis tiek daugiausiai dirba vietinei Kinijos rinkai. Galbūt visgi vietinis Silicio slėnį prezidento įsakymu ir įmanomas.

O kaip ten su tais Lietuvoje statomais slėniais?

M.Majauskas: Lietuvai finansų rinkos šiuo metu uždarytos

Paskutinius kelis mėnesius obligacijų rinkose Lietuva, kaip ir kitos Europos Sąjungos periferinės valstybės nėra labai mėgiama: Lietuvos euroobligacijų pajamingumai gana stipriai šoktelėjo į viršų, o kartu pabrango ir apsidraudimo nuo Lietuvos defolto (CDS) kaina. Šiandienos vz.lt rašo, kad vyriausybė šiuo metu mano, jog tarptautinės finansų rinkos du-tris mėnesius Lietuvai yra uždarytos ir pasiskolinti ten pinigų neįmanoma, tad vienareikšmiškai reikės taupyti. Tiesos tame tikriausiai nemažai, bet tikėtina, jog situacija nėra tokia tragiška. Taip, dabar skolintumėmės brangiau nei bet kada per paskutinius dvejus metus (Lietuvos CDS grįžo į 2009-ųjų pabaigos lygį), bet tie laikai, kai į rinkas galėjome išeiti tik su beveik dešimties procentų palūkanomis dar tikrai neatėjo.

Lietuvos CDS ir 2017 metų USD obligacijų pajamingumai pastaruoju metu šuoliuoja aukštyn, bet panikuoti gal dar ankstoka

Tikriausiai galima sutikti su tuo, jog Lietuvos skolinimosi sąlygų pablogėjimas susijęs ne tiek su Lietuvos vyriausybės politika, bet labiau su užsienio investuotojų baimėmis ir bendru rizikos apetito sumažėjimu: skolintis tampa brangiau ne vien Lietuvai, bet ir kitoms šalims ES periferijoje. Gali būti, jog Lietuvos obligacijos pinga ir dėl to, jog labai nemaža jų dalis yra išleista JAV doleriais, o Europoje pastaruoju metu jaučiamas tam tikras JAV dolerių trūkumas, sklando gandai apie JAV pinigų rinkos fondus, kurie atitraukinėja lėšas iš Europos bankų.

PS. Džiugu, kad vyriausybė intensyviai stebi (ir supranta) finansų rinkas bei CDS rodiklius, bet gali pasirodyti, jog CDS pigimas priklauso tik nuo vyriausybės politikos, o CDS brangimas tik nuo rinkų situacijos – tiesa yra kažkur per vidurį : )

Užsienio skolinimas Baltijos valstybėse

Skaitydamas paskutinę BIS ketvirtinę apžvalgą joje radau įdomų grafiką (48 puslapis), kuris rodo, kaip dosniai užsienis skolindavo Baltijos valstybėse prieš pat krizę ir kaip stipriai šiuo metu šios skolintos lėšos atitraukinėjamos (nors gal tai netinkamas žodis, gal tiesiog paskolos grįžta namo). Įdomu tai, jog lyginant su Airija ar Vengrija, Baltijos šalys laikosi gana neblogai ir bendras skolinimas ne finansiniam sektoriui pastaruosius pusantrų metų faktiškai nebemažėja, nepaisant to, jog pinigai į užsienį (sugrąžintų paskolų pavidalu) plūsta beveik taip sparčiai, kaip jie plūdo į Baltijos valstybes bumo metu.

Paskolos nefinansiniam privačiam sektoriui Baltijos šalyse, bUSD. Raudona linija - nefinansinio privataus sektoriaus kreditavimas; žalia brūkšninė linija - tarptautinis bankų kreditavimas (netto); spalvotas plotas - tiesioginės užsienio paskolos nefinansiniam privačiam sektoriui.

Tiesa, mūsų bankinio sektoriaus skolos užsieniui sumažėjo dar tik trečdaliu, dar tikėtina, jog šis procesas artimiausiu metu dar tęsis. Jeigu tikėti Azijos krizės istorija, tai bankinio sektoriaus užsienio finansavimas sumažėja keletą kartų, tad valymosi mums liko nemažai.

Stasys Jakeliūnas apie Baltarusiją ir Lietuvą: visgi kieno CDS didesnis?

Jau senokai taip nebuvau pasipiktinęs kokiu nors save rimtu laikančio ekonomisto straipsniu kaip kad šiandien lrytas.lt pasirodžiusiu Stasio Jakeliūno rašiniu apie Baltarusijos ir Lietuvos ekonominės padėties palyginimą. Šiame straipsnyje labai prie daug ko galima prikibti, bet visgi į dideles polemikas nesileisiu: iš tiesų Baltarusija ir Lietuva sprendžia krizę labai skirtingais būdais, tad laikas puikiai parodys, kuris iš jų buvo veiksmingesnis. Manau, kad jau dabar atsakymas yra akivaizdus.

Visgi labiausiai norisi pastebėti, jog Stasys visiškai iškreipia faktus apie Baltarusijos skolinimosi galimybes bei rinkoje įkainotą jos bankroto riziką. Iš tiesų, Baltarusijos nėra labiausiai rizikingų (skaičiuojant pagal bankroto tikimybę) pasaulio valstybių dvidešimtuke, kuriame Lietuva užima 14 vietą: bet jos ten nėra todėl, kad niekas neprekiauja Baltarusijos kredito apsikeitimo sandoriais (Credit Default Swaps, CDS). Jeigu jie ir yra, tai jie tokie nelikvidūs, jog duomenys apie jų kainas nepatenka į Bloomberg terminalus.

Tiesa, labai nesunku suprasti, ką iš tiesų rinkos galvoja apie Baltarusijos kredito riziką. Baltarusija turi išleidusi dvi JAV doleriais denominuotas euroobligacijų emisijas: viena jų bus išperkama 2015 metais, o kita – 2018-aisiais. Šiuo metu šių obligacijų rinkoje galima nusipirkti su 11,5-11,8 procento pajamingumu. Tai labai realus rodiklis, už kiek palūkanų šiuo metu finansų rinka yra pasiryžusi skolinti Baltarusijai. Lietuva irgi turi JAV doleriais išleistų euroobligacijų. 2015-ais metais išperkamų Lietuvos vertybinių popierių pajamingumas šiandien siekia maždaug 3,4 procento, o 2017-ais išperkamų — apie 4,4 procento. Tas skirtumas tarp Baltarusijai siūlomų 11,5 procentų palūkanų ir Lietuvai siūlomų 4 procentų manau viską ir pasako.

Jeigu Baltarusijos CDS sandoriais būtų aktyviai prekiaujama, jis turėtų kainuoti apie 900-1000 bazinių punktų, kas yra žymiai arčiau Graikijos (kuri su maždaug 1400 bazinių punktų užima pirmą vietą tarp rizikingiausių pasaulyje), nei Lietuvos, kurios penkerių metų dolerinis CDS kainuoja apie 200 bazinių punktų.

„Protų nutekėjimas“ gali būti ir teigiamas veiksnys

Skurdžioms valstybėms dažniausiai didžiausia su emigracija susijusi problema yra „protų nutekėjimas“. Kokia nors skurdi Afrikos (nors nebūtinai ir Afrikos: tinka tai ir Lietuvai) valstybė išleidžia palyginus daug resursų tam, kad išmokyti kokį nors daktarą ar suteikti aukštąjį išsilavinimą inžinieriui, o šis ima ir tik pabaigęs mokslus susikrauna daiktus ir išskrenda į kur nors į Vakarus kurti BVP ne savo tėvynėje. Apmaudu ir, atrodytų, didelis nuostolis valstybei, kurioje galbūt ne visi piliečiai ir pakankamai pavalgyti turi.

Bet šios savaitės The Economist pateikia labai įdomų požiūrį: visgi gali būti, jog vargšė Afrikos valstybė čia nieko nepraranda, o kaip tik priešingai – uždirba. Toks naujai iškeptas daktaras ar inžinierius gyvendamas Vakaruose gali uždirbti dešimtį kartų didesnį atlyginimą, nei likęs namie, o šio itin didelio atlyginimo Afrikos standartais pakanka nemažai lėšų sutaupyti ir parsiųsti perlaidomis namo, kur tikriausiai gyvena tėvai ar kitokie giminės. Manoma, kad šios perlaidos per emigranto gyvenimą tėvynei pilnai atperka investiciją į piliečio mokslą: giminės, gavę perlaidas, sumoka valstybei dalį šių lėšų per vartojimo bei kitokius mokesčius.

Yra ir kitų privalumų: jau vien dėl to, kad žmonės tiki, kad galima gavus išsilavinimą puikiai uždirti užsienyje, ima labiau siekti mokslo. Emigruoja ne visi, bet visuomenės raštingumas ir žmogiškasis kapitalas didėja. Be to, dalis (nors gal ir nedidelė) emigrantų grįžta pasisėmę patirties, ir ją gali puikiai pritaikyti savo tėvynėje.

Įspūdžiai iš Kijevo

Praėjusią savaitę lankiausi Kijeve, kur vyko vienų didžiausių brokerių Dragon Capital organizuota konferencija. Paskutinį kartą Ukrainoje buvau dar prieškriziniais laikais, 2008-aisiais. Šiemet glamūro mažiau, vakarėliai ramesni, kai kurie bankininkai net nusiteikę gana atsargiai ir netrykšta noru septynmyliais žingsniais skubėti užsiimti rinkos dalies.

Bet daugelis dalykų nesikeičia. Kiekvienais metais konferencijos Ukrainoje turi vieną viską apimančią “temą”, kurią bandoma parduoti: šiemet tai žemės ūkio kompanijos. Tik jau nebe tokios, kurių verslo modelis buvo pastatytas ant to, jog jau tuoj tuoj baigsis žemės moratoriumas, bus leista laisvai prekiauti žemėmis, tai jos ims ir pabrangs keletą kartų ir visi mes būsime turtingi. Apie žemės kainas šioje konferencijoje nė šnipšt. Kaip ir apie nekilnojamo turto vystytojus, kurių konferencijose prieš keletą metų būdavo daugiau nei gražių merginų Kreščiatike.

Ukrainos ekonomika turi artimiausiu metu labai stabiliai augti (sako, jog po 4-5 procentus kasmet, ir tai jai niekas nesutrukdys), infliacija sutramdyta (šiek tiek mažiau nei 10% gali būti šiemet), grivna šiek tiek pasilpninta, bet kažkodėl visi įtikėję, jog ji turėtų būti stabili. Nors pats centrinio banko atstovas sakė, jog norėtųsi, jog grivnos kursas būtų lankstesnis (mano mintyse tai dažniausiai reiškia jos silpninimą). Augančios žaliavų kainos gana įdomiai veikia Ukrainos ekonomiką: plieno gamintojai bei visokie anglies kasėjai labai greitai teigiamai pajunta pasaulinių kainų augimą ir jis beveik tuoj pat persiduoda į jų rezultatus (bei teigiamą įtaką BVP), tuo tarpu dujos ir nafta neigiamą įtaką BVP padaro su maždaug 9 mėnesių lagu. Paskutinis naftos šuolis Ukrainos augimą gali apkarpyti kažkur rudenį.

Viena didžiausių Ukrianos problemų yra korupcija bei noras viską kontroliuoti: pradedant kapitalo srautais, valiutos konversijomis, eksporto kvotomis ir baigiant subsidijomis, duonos kainų nustatymu ir kitais sunkiai suvokiamais dalykais. Visa ta reguliacija man rodos Ukrainoje nieko neatneša, nes tie, kas duoda kyšius ir turi pinigų, visada gauna ir reikiamas kvotas ir sugeba pinigus iš šalies išvežti be didesnių problemų. Bet pakalbėjus su ukrainiečiais tai jaučiasi jų nostalgija stiprios rankos politikai. Gal dėl to, kad seniai toje šalyje jau palaida bala.

Bankinis sektorius į visą atsigavimą žiūri gana atsargiai ir prognozuoja tik nedidelį paskolų portfelio augimą. UkrSoc banko atstovai sakė, jog dar prieš metus jie turėjo nulinį (!) limitą pirkti Ukrainos vyriausybės obligacijas, o centriniame banke laikydavo tik tiek pinigų, kiek minimaliai reikia pagal reikalavimus — visi kiti pinigai automatiškai būdavo pervedami į užsienį. Dabar padėtis pasikeitusi, bet gal tik šiek tiek. Verslas kredituojamas nebent apyvartinėms lėšoms, investiciniams projektams pinigų bankai neduoda, nes įmonės prieš kelis metus rimtai perinvestavo į naujas gamyklas bei įrengimus, kurie ir dabar stovi nepanaudoti. Vieninteliai, kurie laisvai skolina ir didina savo rinkos dalį yra Rusijos bankai (VTB ir Sber): ar jie iš tiesų nemato rizikų, ar visgi veikia politiniai motyvai, sunku suvokti. Tikriausiai tiesos yra ir ten, ir ten.

Vietinių obligacijų rinkoje kažkas naujo: pradėjo kompanijos leisti obligacijų emisijas, kuriose kasmet nebėra put opcionų. Po truputį ilgėja išleidžiamų obligacijų trukmė: vienam bankui pavyko išsileisti net trejų metų emisiją (už 17.5 procento palūkanų). Tad gal iš tiesų tikėjimo grivna atsiranda. Nors metams apdrausti USD/UAH porą kainuoja apie 7%.

Potenciali klaida Lenkijos statistikoje: BVP gali būti 4% mažesnis

Lenkija tikriausiai buvo vienintelė valstybė Vidurio ir Rytų Europoje, kuri per pastarąją krizę išvengė ekonomikos nuosmukio. Bet praėjusią savaitę pasirodė komentarų, jog Lenkijos makroekonominėje statistikoje kažkas nevisai tvarkoje: Lenkijos centrinis bankas savaitei atidėjo einamosios sąskaitos statistikos skelbimą. Įtarimai pasitvirtino – einamosios sąskaitos deficitas iš tiesų netikėtai išaugo. Pasirodo, jog kažkokiu būdu Lenkijos importas buvo apskaitomas 10-15 milijardų eurų mažesnis nei iš tikrųjų. Tai nėra toks jau menkas skaičius, jis sudaro beveik 4% nuo BVP.

Jeigu tai tiesa, Lenkijos makroekonominiai rodikliai turėtų gana žymiai pasikeisti. Pirmiausia, Lenkija tikrai turėtų turėti didesnį einamosios sąskaitos deficitą, kuris gali signalizuoti, jos šalies vartojimas neatitinka jos išgalių. Be to, tikėtina, jog Lenkijos BVP yra irgi panašiu dydžiu mažesnis, tad Lenkijos ekonomikos stebuklas gal iš tikrųjų yra visai ne stebuklas, o viena didelė klaida statistikoje. Savaime suprantama, jeigu BVP mažesnis, tai ir visokiausi skolos nuo BVP rodikliai bei biudžeto deficitai irgi yra blogesni.

Plačiau apie šią problemą kol kas nelabai kur yra pasiskaityti, o detaliausią analizę pateikia Danske bankas.

Baltarusijoje baiginėjasi valiutos atsargos

Atrodo, jog Baltarusija rimtai pritrūko valiutos rezervų. Vakar vakare Baltarusijos centrinis bankas vietiniams bankams nebepardavinėja tvirtos valiutos. Tiesa, žadama, jog valiutą vėl bus galima išsikeisti nuo balandžio pirmosios, bet dabar laisvas valiutos keitimas bus stipriai ribojamas. Jau anksčiau buvo apsunkintas negrynosios valiutos keitimas (reikėjo apie tai banką įspėti prieš 30 dienų), bet iki vakar vakaro grynaisiais vis dar galėjai Baltarusijos rublius pasikeisti į užsienietišką valiutą. To priežastis paprasta: šaliai baiginėjasi užsienio valiutos rezervai, tad bandoma kaip nors išvengti visiškos valiutos krizės. Per pirmuosius porą šių metų mėnesių valiutos atsargos susitraukė iki 4 milijardų JAV dolerių ir dabar jų užtenka tik kelių savaičių importo srautui apmokėti.

Baltarusija jau ne kartą devalvavo Baltarusijos rublį, bet tikriausiai neišvengiama, jog jai vėl reikės imtis savos valiutos nuvertinimo. Kadangi centriniame banke rublių į dolerius neišsikeisi, atsirado ir šešėlinė rinka, kuri jau įskaičiuoja 25% valiutos devalvavimą.

Baltarusijos obligacijų rinkoje tam tikra sumaištis. Pajamingumai staigiai kilo jau praėjusią savaitę, kai aną antradienį reitingų agentūra Standard&Poor’s sumažino Baltarusijos kredito reitingą nuo B+ iki B. Šalies einamosios sąskaitos deficitas 2010 metais siekė 15%, ir nelabai matosi prošvaisčių, kad jis smarkiai gerėtų. Toks didelis deficitas stipriai valgo užsienio valiutos atsargas ir dėl to Baltarusija yra labai priklausoma nuo užsienio finansavimo. Mūsų kaimynai pagalbos ieško pas didįjį brolį — iš Rusijos jie paprašė 3 milijardų JAV dolerių paskolos, bet šie irgi lengva ranka pinigų nežarsto ir tikriausiai reikalaus panašių sąlygų kaip ir Tarptautinis Valiutos Fondas (su kuriuo Lukašenka neitin draugauja). Ta proga 5 metų trukmės Baltarusijos obligacijas galima nusipirkti už 12-13% pajamingumą, nors dar prieš kelias savaites jis siekė tik 8-9%.

Baltarusijos ekonomika pastatyta ant subsidijuojamų iš Rusijos energetinių resursų ir re-eksporto. Realiai rusai laiko visas vadžias: jeigu Gazpromas padidintų dujų kainą, ir Rusija įvestų importo iš Baltarusijos apribojimus, šiai šaliai matyt būtų ne pyragai.

AAA kreditoriai skolinasi kone pigiausiai istorijoje

Didžiosios vakarų valstybės jau seniai neturėjo tokių palankių sąlygų skolintis: trumpalaikės palūkanų normos jau kurį laiką buvo labai artimos nuliui, tačiau pastaruoju metu ėmė sparčiai mažėti ir ilgalaikių obligacijų pajamingumai. JAV dešimties metų obligacijų pajamingumas tesiekia 2.6%, Vokietija šiam laikotarpiui gali pasiskolinti už 2.28%. Britanijos skolinimosi kaštai dar vis didesni, nors ir tie nesiekia trijų procentų. Dienraštis Financial Times teigia, jog tokios žemos ilgo laikotarpio valstybės skolos palūkanos buvo gal tik kelis kartus per visą britų finansinių rinkų istoriją, siekiančią XVIII amžiaus pradžią; ir pakaktų pajamingumams susitraukti dar kokiais 0.2 procentinio punkto, kad būtų sumušti visų laikų rekordai, pasiekti pačioje XIX amžiaus pabaigoje.

Tiesa, realūs obligacijų pajamingumai (atėmus infliaciją) nėra tokie jau žemi: tarkime JAV 10 metų obligacijos realus pajamingumas siekia 1.6%, o tai ne tiek jau dramatiškai skiriasi nuo pastarųjų 50 metų 2.66% vidurkio. Obligacijų rinkos dalyviai vis stipriau tiki artimiausius kelis metus gresiančiu defliacijos scenariju: jeigu vartotojų kainų indekso pokyčiai lyg užsispyrę ilgą laiką būtų neigiami, investuotojai į obligacijas nepraloštų, mat net rekordiškai mažas obligacijų pajamingumas pastoviai krentančių kainų akivaizdoje užtikrintų tokiems obligacijų turėtojams pakankamą grąžą. Juolab, jei tikėsime tokiu scenarijumi, obligacijų pajamingumams dar nemažai vietos kristi – antai Japonija, kuri jau ilgą laiką gyvena defliacinėje aplinkoje, dešimčiai metų gali skolintis už 0.9 procento.

Dar prieš keletą savaičių rinkos dalyviai buvo susiskaldę į dvi ryškias stovyklas: vieni tikėjo defliaciniu scenarijumi, o kiti tikėjosi, jog itin laisva centrinių bankų pinigų politika anksčiau ar vėliau turi išsiversti į didėsiančią infliaciją. Galima teigti, jog šios dvi stovyklos sutarė tik dėl vieno: dabartinės obligacijų palūkanos ilgai išsilaikyti negali. Tik defliacininkų nuomone, jos turi kristi iki Japonijos žemumų, o infliacininkų įsitikinimu, greituoju metu obligacijų burbulas turi sprogti ir valstybės galės skolintis tik su aukštomis palūkanomis. Šios kelios savaitės parodė, jog defliacininkai tikriausiai ima viršų, nes obligacijų pajamingumai susitraukė kone per pusę procentinio punkto.

Yra ir kitų paaiškinimų, kodėl saugiausiomis laikomos obligacijos turi brangti, net jei nekreipsime dėmesio į defliacinius lūkesčius. Apetitas saugiems finansiniams instrumentams (t.y. tiems, kuriems reitingų agentūros suteikia aukščiausią AAA reitingą) niekur nedingo, tuo tarpu tokių instrumentų pasiūla yra žymiai sumažėjusi. Juk prieš keletą metų šią saugių instrumentų paklausą tenkindavo įvairiausi sudėtingos finansinės inžinerijos pagalba sukonstruoti finansiniai produktai (kaip kad CDO, CLO ir dar begalė kitų), kuriems reitingų agentūros lengva ranka uždėdavo AAA kokybės ženklą. Šie sudėtingi produktai buvo įspūdingų nuostolių priežastis krizės pradžioje, ir investuotojams jų nebeįsiūlysi. Tačiau saugių investicijų poreikis ilguoju laikotarpiu vis tiek didėja, mat vakarų valstybių sparčiai senstantanti populiacija turėtų keisti savo investicijas į vis mažiau rizikingas. Centriniai bankai irgi tapo vyriausybinių obligacijų pirkėjai, o tai dar sumažino obligacijų pasiūlą, tad gal ir nenuostabu, jog jų pajamingumai tokie maži.

Mažų ilgojo laikotarpio palūkanų fenomenas neapsiriboja vien tik aukščiausio kredito reitingo valstybių skolos vertybinių popierių rinka: itin žemomis palūkanomis mėgaujasi ir gero kreditingumo bendrovės. JAV geležinkelių bendrovė Norfolk Southern suskubo išleisti 100 metų trukmės obligacijas ir taip itin ilgam laikotarpiui užsitikrinti rekordiškai mažas palūkanas. Ar tai naujo burbulo požymis, parodys ateitis.

Financial Times žavisi Estija

Atrodo, jog paskutiniu metu Baltijos šalys iš tarptautinės žiniasklaidos gauna nemažai teigiamomis emocijomis nuspalvinto dėmesio: dar visai neseniai The Economist gyrė Lietuvos užmačias pažaboti valstybinio sektoriaus neefektyvumą, o štai vakardienos pati įtakingiausia Financial Times skiltis Lex žarsto pagyras Estijai, besižavėdama jos vidinės devalvacijos efektyvumu. Ir tikrai, pagyrų Estija nusipelnė: buvo nueita ne lengviausiu devalvacijos ir besaikiu skolos didinimo keliu, o nuspręsta gyventi pagal savo išgales. To pasekmė – žymus ekonomikos konkurencingumo padidėjimas, kuris labai greitai išsivertė į einamosios sąskaitos perviršį (einamoji sąskaita prieš krizę buvo stipriai deficitinė) bei prasidėjusį ekonomikos atsigavimą, kuris turėtų būti tvaresnis nei pasiektas tik dirbtiniu vietinės valiutos atpiginimu. Struktūrinės ekonomikos problemos reikalauja ir struktūrinių sprendimų, nors jie dažniausiai būna sunkūs ir skausmingi. Bet juos galima įgyvendinti turint politinę valią. O kad tos valios būtų kokioje nors Graikijoje!

Kadangi Lex skiltis prieinama ne visiems, pateikiu visą jos tekstą:Skaitykite toliau