Kodėl finansų sektorius neatlieka savo darbo

Vakar perskaičiau labai įdomią Oliver Wyman parengtą studiją apie finansų paslaugų sektorių. Joje teigiama, kad finansinių paslaugų sektorius vakaruose prastai atlieka savo funkciją: suvesti norinčius investuoti su tais, kuriems trūksta kapitalo. Šiuo metu ypač sunkiai galima gauti ilgalaikį finansavimą, o tai, pasirodo, yra nemaža fundamentali problema, kuri gali ir toliau aštrėti, jeigu nebus imtasi priemonių.

Normaliais laikais finansų rinkoje egzistuoja visiems naudinga pusiausvyra. Iš vienos pusės yra ilgalaikiai investuotojai, kurių investicinis horizontas yra sąlyginai ilgas: tai žmonės, kurie kaupia savo pensijai, kai kurie instituciniai investuotojai ir panašiai. Net ir šiaip turėdami kažkiek santaupų, žmonės dažniausiai neplanuoja jų visų išleisti per artimiausią mėnesį, todėl yra linkę dalį jų investuoti ilgesniam laikotarpiui. Iš kitos pusės turime ilgalaikio kapitalo vartotojus: verslą, kuris nori įgyvendinti ilgalaikius plėtros planus (retai kada galima įgyvendinti ambicingą plėtros projektą per greičiau nei metus), būstą norinčius įsigyti žmones ir panašiai. Dažniausiai tie, kas nori skolintis pinigus, juos nori pasiskolinti ne mėnesiui, o ilgesniam laikotarpiui.

Gerai subalansuotoje finansų rinkoje problemų nekyla, nes finansų institucijos neblogai atlieka tarpininkavimo vaidmenį ir „suveda“ tuos, kurie nori investuoti ilgam su tais, kurie nori ilgam skolintis. Čia ypač svarbų vaidmenį turi pensijų fondai ir gyvybės draudimas, nes jų dalyviai patiki jiems ilgalaikes lėšas, kurias jie gali naudoti patenkinant ilgalaikio kapitalo vartotojų poreikius (pirkdami jų leidžiamas akcijas ir obligacijas). Pensijų fondai ir draudikai dažniausiai „sutrumpina“ lėšų trukmę, nes jų įsipareigojimai investuotojams (t.y. kiek žmogui liko iki pensijos ar gyvybės draudimo išmokos) yra vidutiniškai ilgesni nei jų investicijos (obligacijų trukmė). Bankų verslas yra surinkti trumpalaikes lėšas (indėliai retai kada būna ilgesni nei vieneri metai) ir perskolinti jas ilgesniam laikotarpiui, taigi jie, atvirkščiai nei pensijų fondai ir draudikai, „ilgina“ lėšų trukmę.

Oliver Wyman studijoje teigiama, jog šios krizės išdava yra ta, jog net normalūs ilgalaikiai investuotojai pradėjo elgtis lyg investuotų trumpuoju laikotarpiu: investicijų likvidumas tapo labai svarbus, tad net jei pinigų tau reikės už 20 metų, pradedi dėlioti tik keleto mėnesių trukmės indėlius. Kai rinkoje sumažėja lėšų, kurias galima investuoti ilguoju laikotarpiu, tai natūralu, jog kenčia tie, kam reikia ilgalaikio finansavimo. Turime dabartinę situaciją: bankai pertekę trumpalaikiais pinigais, bet ilgalaikių paskolų išdavinėti nenori. Gal ir norėtų, bet banko rizikos valdymas yra labai svarbus ir negalima turėti labai didelių investicijų ir įsipareigojimų trukmės neatitikimų. Tiksliau, Oliver Wyman teigimu, tai anksčiau gal ir buvo galima, bet dabartinis sugriežtėjęs bankų reguliavimas to taip lengvai nebeleidžia. Ilgalaikių investuotojų sumažėjo dar ir dėl nepalankios ilgalaikiems investuotojams mokestinės aplinkos bei kitų faktorių, bet svarbiausiais visgi yra šiuolaikinė ilgalaikių investuotojų baimė.

Iš tiesų, užsitikrinti ilgalaikį finansavimą tiems patiems bankams yra labai sunku: kone kas antras bankas vakaruose jaustųsi dar geriau, jei galėtų lengvai pasididinti kapitalą ar išleisti nemažai ilgalaikių obligacijų, bet pirkėjų tokioms investicijoms nėra. Atrodytų paradoksas, bet taip jau gaunasi, jog trumpalaikių lėšų, kurios nieko neuždirba, pilna, o juos užsitikrinti ilguoju laikotarpiu neįmanoma.

Lietuvoje tikriausiai dar blogiau, nes per šią krizę finansų sistema prarado du labai svarbius ilgalaikio finansavimo instrumentus: pensijų fondams buvo stipriai sumažintos įmokos, o po DNB skandalų bankams stipriai užsivėrė įvairiausių struktūrinių obligacijų rinkos. Anksčiau bankai leisdami su akcijomis susietas obligacijas prisitraukdavo gana nemenkas lėšas (obligacijų trukmė būdavo 2-3 metai, taigi, žymiai ilgesnė nei indėlių). Nesakau, kad tai buvo geri instrumentai investuotojams, bet bankų balanso trukmės valdymui tai turėjo būti nemenka paspirtis. Kol neatsiras ilgalaikių investuotojų, tol ilgalaikis kreditavimas stipriai nepajudės, o besikaupiantys trumpalaikiai indėliai tikriausiai nebus investuojami.

Irano valiutos krizė

Gali būti, jog pati svarbiausia paskutinių dienų pasaulinė naujiena yra ne taikiai ir demokratiškai praėję Gruzijos rinkimai, kuriuose pirmą kartą Gruzijos istorijoje per rinkimus savo valia bus pakeista valdžia, o tai, kas dedasi su Irano valiuta. Oficialus Irano rialo kursas vis dar yra 12,660 rialų už vieną JAV dolerį, nors jau sekmadienį juodojoje rinkoje JAV doleris jau kainavo beveik 30,000 rialų. Po tolimesnio pirmadienio ir šiandienos kritimo, už dolerį prašoma 37,500 rialų. Tokiais tempais Irano valiuta, o kartu ir Irano piliečių santaupos, labai greitai gali tapti bevertės, o jei valiutos krizė bus nepažabota, sunku pasakyti, kuo tai gali baigtis.

Vakar BBC kėlė versiją, jog valiutos krizė Irane prasidėjo dėl to, kad pagaliau pradėjo veikti ekonominės sankcijos. Dar kovo mėnesį Irano bankai buvo atkirsti nuo tarptautinės bankinės sistemos SWIFT, tad vykdyti tarptautinius bankinius pavedimus jiems tapo labai sunku (o kartu tai reiškia, jog sunku ir gauti pinigus už parduotą naftą). Manoma, jog jie vis dar turėjo būdų kaip vykdyti tarptautinius atsiskaitymus per Dubajaus (BBC versija) ar Kinijos bankus. Bet dabar keliama versija, kad kažkas su šiomis schemomis užstrigo, dėl to staiga Iranas ir pritrūko užsienio valiutos. Irano prezidentas taipogi linkęs kaltinti užsienio ekonomines sankcijas. Lygiai prieš metus rialas irgi staigiai atpigo, nes Dubajuje registruotas Noor Islamic bankas, per kurį, kaip manoma, būdavo atsiskaitoma už 60% Irano naftos pardavimo, atsisakė aptarnauti Iraną.

Kita galima versija, kodėl staiga Iranas pritrūko dolerių yra paprastesnė: pastaruoju metu sustiprėjusi karo tarp Izraelio ir Irano grėsmė privertė žmones savo santaupas keistis į rimtesnę valiutą (o tai galėtų daug ką pasakyti apie pačių Irano piliečių pasitikėjimą Irano ekonomine galia), ir tai greitai peraugo į sniego gniūžtės efektą, kai tik padidėjusi paklausa pradėjo kelti dolerio kainą. Oficialiu kursu galima pinigus pasikeisti tik labai ribotas sumas, ir tik tiems, kas išvyksta į užsienį bei kitais išimtinais atvejais (kurių nėra daug). Pinigų keitimas juodojoje rinkoje gali tapti kriminaliniu nusikaltimu.

Staigus valiutos kurso kritimas ir galima hiperinfliacija politinio stabilumo neprideda. Nors toks tikriausiai ir buvo sankcijų tikslas. Artėja kulminacija?

Indėlių augimas – neblogas akcijų brangimo pranašas

Neseniai suskaičiau Maneet Ahuja knygą „The Alpha Masters“ apie įvairių garsių investicinių fondų valdytojus ir jų investavimo strategijas. Knyga įdomi ir naudinga, nes visai neblogai paaiškina, ko tie investuotojai rinkose ieško bei pagal kokius kriterijus atsirenka savo investicijas. Gal tik daugiau objektyvios kritikos knygoje nepakenktų, nes fondų nesėkmės piešiamos tik kaip laikini sunkumai, nors iš tiesų koks Paulsonas, uždirbęs daug pinigų iš finansų krizės, jau gal ir šiek tiek išsikvėpęs.

Bet labiausiai man akis užkliuvo už gana įdomaus rodiklio, kurį stebi vieni iš makro investuotojų: jie seka indėlių pokyčius bankinėje sistemoje ir pagal tai nusprendžia, kada jau laikas investuoti į šalį, patyrusią nuosmukį. Ekonomika tvariai pradeda atsigauti tada, kai į bankus pradeda grįžti pinigai, o šie vėliau atsiduria ir finansų rinkose. Knygoje teigiama, jog šis rodiklis puikiai veikė Rusijos ir Argentinos krizių atveju, ir tai padėjo fondų valdytojams uždirbti nemažą grąžą.

Patikrinti, ar ši strategija Leituvos biržoje galėjo padėti išvengti nuostolių nesunku: tiek indėlių statistika, tiek Vilniaus akcijų rinkos indeksas laisvai prieinamas. Paėmus duomenis nuo 2004 metų pradžios, teigiama koreliacija tarp indėlių pokyčio ir kito mėnesio akcijų rinkos grąžos egzistuoja, nors ji ir statistiškai vos vos patikima (su 95% patikimumu). Grafike galima palyginti dvi strategijas: tiesiog „pirk ir laikyk indeksą“ bei „būk nusipirkęs akcijų tik jei indėlių augimas praeitą mėnesį buvo teigiamas“. Atsitikus finansų krizei irgi būtume praradę pinigų, bet bendras rezultatas visai neblogas.

Va, kaip nesunkiai buvo galima išvengti didelių nuostolių, jei tik realiu laiku būtų galima sekti indėlių statistiką

Tiesa, visa tai tik teorinis modelis, realybė šiek tiek kitokia. Didžiausia problema ta, jog Lietuvos Bankas indėlių statistiką pateikinėja maždaug paskutinę mėnesio savaitę: nors jau ant nosies rugsėjis, rugpjūčio indėlių pokyčius bus galima sužinoti tik iki spalio likus keletui dienų. Su tokiu duomenų vėlavimu nelabai ką uždirbsi, mat su dar vieno mėnesio lagu statistiškai patikimos koreliacijos tarp indėlių ir akcijų grąžos nebelieka.

Kita vertus, gal būt naudinga stebėti šį rodiklį Graikijoje, Ispanijoje, ar bet kurioje kitoje krizės tampomoje šalyje: jei Ispanijoje viskas dar tik blogėja ir nosies kišti į akcijas ankstoka, Graikija kažkada turės pasiekti ekonomikos dugną ir stabilizuotis.

Lietuvos milijardieriai

Ėmė taip ir sutapo, jog šiandien už akių užkliuvo du straipsniai labai panašiomis temomis: žurnalas „Veidas“ vėl paskelbė turtingiausių Lietuvos žmonių sąrašą, o Ezra Klein dienoraštyje svečio teisėmis Ruchir Sharma analizuoja, ką iš tokio sąrašo galima pasakyti apie valstybę.

Nors viešojoje erdvėje labai populiaru reikšti nuomonę, jog Lietuva yra oligarchinė valstybė, ir su tais mistiniais oligarchais reikia žūt būt kovoti, bet skaičiai rodo kitką: turime tik vieną milijardierių (tiek JAV doleriais, tiek litais), o ir jo turtas siekia tik varganus 3.5 procentus nuo BVP. Iki Rusijos, kur šis rodiklis yra net 20 procentų, labai toli. Toli net iki JAV, kur milijardierių turtas siekia 10.6 proc. BVP, ar Brazilijos. Galime lygintis tik su Pietų Korėja, ir šiek tiek lenkiame Kiniją, kuri pasižymi santykine pajamų lygybe, ir kurioje valdo visai ne verslininkai, o labai kitokio kirpimo politikai. Manoma, jog labai didelė milijardierių koncentracija indikuoja, jog šalis nėra konkurencinga, dažniausiai tokie milijardieriai savo turtą būna sukaupę per kreivas privatizacijas ir korupcinius sandėrius — žiūrint į Rusiją, su tuo galima sutikti.

Labai svarbu, ar milijardierių sąrašas keičiasi, ar jis nėra statiškas: jeigu metai iš metų milijardieriai vis tie patys, tai tikėtina, jog jie savo pozicijas išlaiko ne teisingos konkurencijos dėka, o naudodamiesi politiniais ryšiais ir kitokiais nešvariais būdais stengdamiesi prispausti savo konkurentus. Vėlgi, Rusija šiuo požiūriu neblizga: aštuoni iš dešimties turtingiausiųjų Rusijoje, šiame dešimtuke yra nuo pat 2006-ųjų. Lietuvoje situacija aiškiai geresnė, mat turtingiausiųjų žmonių dešimtukas nors nežymiai, bet visgi kinta metai iš metų. Šiemet tarp turtingiausiųjų buvo tik 4 iš 2006-ųjų “Veido” turtingiausiųjų sąrašo: Nerijus Numavičius (VP Market),  Lubio šeima (Achema), Arūnas Martinkevičius (SBA) ir Rakauskų šeima (Senukai), tad su konkurencija Lietuvoje lyg ir irgi viskas tvarkoje.

Tai gal ir nesam mes valdomi oligarchų ir jau laikas būtų mesti vartoti šią klišę?

Kiek kainuoja Pylimėlių bulvės?

Pas Artūrą Račą užtikau įdomų įrašą apie tai, kaip jo kaimynai brangioje Pylimėlių žemėje augina bulves:

Nes jau greit bus dešimt metų kai pavasariais stebiu tą patį vaizdą: arklys, plūgas, keletas žmonių su krepšiais ir bulvės.

Pastarosioms skiriama kokie du trys arai – tai yra, maždaug 100 000 litų ar kiek daugiau vertas žemės plotas.

Dar šiek tiek užsėjama javais bei daržovėmis.

Kartais pagalvoju: kiek turėtų kainuoti viena šiame žemės plote užauginta bulvė? Spėju, kad daugiau nei arklys, kuriuo yra ariama.

Kaip tikras analitikas, griebiau skaičiuotuvą ir pabandžiau paskaičiuoti bulvių kilogramo savikainą — toks profesinis įprotis.

Tarkime, kad iš tiesų Pylimėliuose aras žemės kainuoja 40.000 litų (šios informacijos netikrinau, esu linkęs tikėti Raču). Pagal žemės ūkio paskirties žemės nuomos pajamingumą, su kuriuo neretai susiduriu darbe, metams išsinuomoti žemės sklypą galima už 4-5% jo vertės (iš tiesų šiek tiek mažiau, daug priklauso ir nuo rajono, derlingumo, ar yra stiprių ūkininkų ir kitų niuansų, bet už tiek tikrai išsinuomosi), tad už teisę metus naudotis aro sklypu Pylimėliuose galima pakloti 2.000 litų per metus (5% nuo 40.000 Lt).

Bulvių derlingumo teko ieškoti Google pagalba: kaip suprantu, iš hektaro normalu tikėtis 40 tonų bulvių, tad iš Pylimėlių aro galima prikasti 400 kilogramų šakniavaisių. 2.000 litų, padalinti iš 400 kilogramų, reiškia, jog bulvių kilogramo savikaina vien dėl brangios žemės yra kokie 5 litai. Dar, aišku, reiktų priskaičiuoti arklio nuomos kaštus, žmonių darbo valandas ir panašiai, bet tikriausiai jie nesudarytų daugiau nei 50 centų kilogramui, tad pilna bulvių kilogramo savikaina tikriausiai neperkops 5 litų 50 centų. Brangoka, bet ne tiek brangu, kiek spėjo Artūras, nes arklio už pusantro euro neįsigysi (kainos sukasi apie 2.500-3.000 litų)

Šiaip, ekonominės teorijos požiūriu, sklypo savininkai nebūtinai elgiasi neracionaliai: žemė nenusidėvi, tad realių piniginių išlaidų savininkai nepatiria, jeigu neturi banko paskolos (kas labai tikėtina). Jie gal ir patiria alternatyvius žemės nuomos kaštus (t.y. galėtų žemę išnuomoti, bet užsodindami bulvėmis, nuomos pajamų negauna), bet, tikėtina, jog nuomininkų, kurie užsiimtų žemės ūkiu ten neras — vystyti ten tokią veiklą nuostolinga, jeigu skaičiuoji žemės kaštus. Tad kodėl jie žemės tiesiog neparduoda? Tikriausiai todėl, jog tikisi jos kainos augimo (o gal dėl kokių nors kitų priežasčių: gal tikisi, kad po trejų metų atsikraustys gyventi dukra ir tame sklype auginsime ne bullves, o statysime dar vieną namą). O jeigu neplanuoji žemės artimiausius metus parduoti, tai bet kokia komercinė veikla ją išnaudojant yra racionali, net jeigu ta nauda yra labai maža. Čia panašiai kaip su paskutinės minutės pasiūlymais lėktuvų skrydžiams: lėktuvas vis tiek skris (t.y. žemės vis tiek šiemet neparduosiu), o yra likę neparduotų vietų (likę bulvėmis neužsodintų plotų), tad galima jas parduoti net ir po 9 eurus — vis kažkiek pajamų surinksime (galima ir bulvėmis apsodint brangią žemę, kad bent kažkiek naudos iš jos gautume), nors jei visas lėktuvas būtų išparduotas tokiomis kainomis, tai viskas galų gale būtų nuostolinga (jei amžinai ten tik bulves sodinsime, tai bus neberacionalu).

Aišku, kodėl savininkai nenori žemės parduoti, yra kitas klausimas.

Būna ir neigiamų laivų nuomos įkainių

Bloomberg rašo, jog kompanija Glencore sugebėjo išsinuomoti sausakrūvį laivą už dyką ir dar sutarė, kad laivo savininkai padengs dalį kuro kaštų. Taigi, realiai, Glencore mokės neigiamą nuomos mokestį, nes laivo savininkas primokės, kad tik laivas būtų išnuomotas. Pasirodo, jog tai apsimoka laivo savininkui, nes šiuo metu laivas yra prie Australijos, ir jie norėtų jį nugabenti į Europą, nes ten geresni frachtai (na, sąlyginai geresni, nes laivininkystės įmonės tikrai gyvena ne pačius geriausius laikus). Dar prieš keletą metų net nebuvo galima įsivaizduoti, kad tokie neigiami įkainiai iš viso bent teoriškai gali egzistuoti, bet atrodo, jog dabar gyvename tokiame pasaulyje, kur nieko nėra neįmanomo: kai kurie bankai ima mokesčius už tai, kad leidžia laikyti pas save indėlius, o kai kurios vyriausybės skolinasi pinigus už neigiamas palūkanas.

Tokia liūdna padėtis laivininkystėje susdarė dėl keleto priežasčių: pasaulio ekonomikos augimas sulėtėjęs, tad paklausa pervežimams apslopusi. Bet tai ne blogiausia: laivą pastatyti užtrunka keletą metų, tad tie laivai, kurie buvo užsakyti pasaulinio bumo pike 2008-aisiais, kai visi vertino ekonomikos perspektyvas per rožinius akinius, dar tik dabar pasiekia užsakovus. Tad laivų perteklius aiškiai per didelis, ko pasekoje juos išsinuomoti nieko nekainuoja.

Dar vienas pastebėjimas. Kai graikams nesiseka, tai nesiseka: laivininkystė sudaro 6% Graikijos BVP ir yra vienas svarbiausių sektorių užsienio prekybos balanse. Graikams priklauso didžiausias prekybos laivynas pasaulyje (Jungtinių tautų 2010 metų duomenimis, psl. 41).

Ar įmanoma pastatyti Silicio slėnį prezidento įsakymu?

Pas Felix Salmon šiandien užtikęs optimizmu persmelktą įrašą apie tai, kokia puiki informacinėmis technologijomis persmelkta ateitis nusimato Rusijoje visgi pats iki galo optimizmu neužsikrėčiau, nes apie Rusijos technologines inovacijas vis dar turiu susidaręs prastoką, nors gal būt ir stereotipinę nuomonę. Dar nuo tada kai mano tėtis, dirbęs Kauno Radijo gamykloje inžinieriumi, pasakodavo apie sovietų inžinierių pasiekimus, kurie dažniausiai būdavo kreivokos vakarų pasaulio gaminių kopijos.

Apie Silicio slėnį puikiai parašė Domas: ir tas Silicio slėnis skamba kažkaip labai skirtingai nuo to, ką bandoma padaryti Skolkove. Rusijos vyriausybė bando iki 2015-ų metų šalia Maskvos pastatyti savo Silicio slėnio versiją, kuri kainuos 6.6 milijardus JAV dolerių. Viskas neturėtų apsiriboti pastatais, turės būti keičiami įstatymai, supaprastinama biurokratija ir panašiai. Iš to tikimasi, kad Rusijoje užgims daug naujosios ekonomikos bendrovių, kurios gal būt kada nors ateityje galėtų pakeisti Rusijos priklausomybę nuo naftos eksporto. Nes per du dešimtmečius po Sovietų Sąjungos žlugimo Rusijos ekonomika augo gal ir stipriai, bet ji visiškai liko priklausoma nuo gamtinių išteklių eksporto.

Ilgokame, bet įdomiame The Atlantic straipsnyje apie Skolkovą, stebuklų nesitikima. Šiuo projektu netiki ir patys rusai, nes juk tokių „pavysim ir pralenksim“ tipo valstybinio finansavimo projektų būta ir anksčiau. Tikriausiai pats didžiausias klausimas, ar nelabai laisvoje ir demokratinėje valstybėje galima turėti pasaulinio lygio verslą, kurio pagrindinis variklis yra laisva kūryba: autoritarinės valstybės puikiai (ir pigiai!) moka gaminti iPad’us, bet juos nuo nulio sukurti ir sugalvoti kažkaip nesiseka. O Rusijos aplinka nėra sveika: valdžios vertikalė stipri (ką vien pasako skaičiai, kad iš 109-ų studentų, baigusių prestižinio universiteto ekonomikos programą, 88-i labiausiai norėjo dirbti valstybinį darbą), biurokratija ir korupcija panaši kaip Afrikoje.

Tiesa, pasaulyje yra tam tikrų sėkmės pavyzdžių, kai valstybė specialiai kūrė technologijų centrus, ir iš to išaugdavo kas nors gero, bet kaip didžiausios sėkmės pavyzdžiai minimi Alibaba.com ir baidu.com vis tiek daugiausiai dirba vietinei Kinijos rinkai. Galbūt visgi vietinis Silicio slėnį prezidento įsakymu ir įmanomas.

O kaip ten su tais Lietuvoje statomais slėniais?

M.Majauskas: Lietuvai finansų rinkos šiuo metu uždarytos

Paskutinius kelis mėnesius obligacijų rinkose Lietuva, kaip ir kitos Europos Sąjungos periferinės valstybės nėra labai mėgiama: Lietuvos euroobligacijų pajamingumai gana stipriai šoktelėjo į viršų, o kartu pabrango ir apsidraudimo nuo Lietuvos defolto (CDS) kaina. Šiandienos vz.lt rašo, kad vyriausybė šiuo metu mano, jog tarptautinės finansų rinkos du-tris mėnesius Lietuvai yra uždarytos ir pasiskolinti ten pinigų neįmanoma, tad vienareikšmiškai reikės taupyti. Tiesos tame tikriausiai nemažai, bet tikėtina, jog situacija nėra tokia tragiška. Taip, dabar skolintumėmės brangiau nei bet kada per paskutinius dvejus metus (Lietuvos CDS grįžo į 2009-ųjų pabaigos lygį), bet tie laikai, kai į rinkas galėjome išeiti tik su beveik dešimties procentų palūkanomis dar tikrai neatėjo.

Lietuvos CDS ir 2017 metų USD obligacijų pajamingumai pastaruoju metu šuoliuoja aukštyn, bet panikuoti gal dar ankstoka

Tikriausiai galima sutikti su tuo, jog Lietuvos skolinimosi sąlygų pablogėjimas susijęs ne tiek su Lietuvos vyriausybės politika, bet labiau su užsienio investuotojų baimėmis ir bendru rizikos apetito sumažėjimu: skolintis tampa brangiau ne vien Lietuvai, bet ir kitoms šalims ES periferijoje. Gali būti, jog Lietuvos obligacijos pinga ir dėl to, jog labai nemaža jų dalis yra išleista JAV doleriais, o Europoje pastaruoju metu jaučiamas tam tikras JAV dolerių trūkumas, sklando gandai apie JAV pinigų rinkos fondus, kurie atitraukinėja lėšas iš Europos bankų.

PS. Džiugu, kad vyriausybė intensyviai stebi (ir supranta) finansų rinkas bei CDS rodiklius, bet gali pasirodyti, jog CDS pigimas priklauso tik nuo vyriausybės politikos, o CDS brangimas tik nuo rinkų situacijos – tiesa yra kažkur per vidurį : )

Užsienio skolinimas Baltijos valstybėse

Skaitydamas paskutinę BIS ketvirtinę apžvalgą joje radau įdomų grafiką (48 puslapis), kuris rodo, kaip dosniai užsienis skolindavo Baltijos valstybėse prieš pat krizę ir kaip stipriai šiuo metu šios skolintos lėšos atitraukinėjamos (nors gal tai netinkamas žodis, gal tiesiog paskolos grįžta namo). Įdomu tai, jog lyginant su Airija ar Vengrija, Baltijos šalys laikosi gana neblogai ir bendras skolinimas ne finansiniam sektoriui pastaruosius pusantrų metų faktiškai nebemažėja, nepaisant to, jog pinigai į užsienį (sugrąžintų paskolų pavidalu) plūsta beveik taip sparčiai, kaip jie plūdo į Baltijos valstybes bumo metu.

Paskolos nefinansiniam privačiam sektoriui Baltijos šalyse, bUSD. Raudona linija - nefinansinio privataus sektoriaus kreditavimas; žalia brūkšninė linija - tarptautinis bankų kreditavimas (netto); spalvotas plotas - tiesioginės užsienio paskolos nefinansiniam privačiam sektoriui.

Tiesa, mūsų bankinio sektoriaus skolos užsieniui sumažėjo dar tik trečdaliu, dar tikėtina, jog šis procesas artimiausiu metu dar tęsis. Jeigu tikėti Azijos krizės istorija, tai bankinio sektoriaus užsienio finansavimas sumažėja keletą kartų, tad valymosi mums liko nemažai.

Stasys Jakeliūnas apie Baltarusiją ir Lietuvą: visgi kieno CDS didesnis?

Jau senokai taip nebuvau pasipiktinęs kokiu nors save rimtu laikančio ekonomisto straipsniu kaip kad šiandien lrytas.lt pasirodžiusiu Stasio Jakeliūno rašiniu apie Baltarusijos ir Lietuvos ekonominės padėties palyginimą. Šiame straipsnyje labai prie daug ko galima prikibti, bet visgi į dideles polemikas nesileisiu: iš tiesų Baltarusija ir Lietuva sprendžia krizę labai skirtingais būdais, tad laikas puikiai parodys, kuris iš jų buvo veiksmingesnis. Manau, kad jau dabar atsakymas yra akivaizdus.

Visgi labiausiai norisi pastebėti, jog Stasys visiškai iškreipia faktus apie Baltarusijos skolinimosi galimybes bei rinkoje įkainotą jos bankroto riziką. Iš tiesų, Baltarusijos nėra labiausiai rizikingų (skaičiuojant pagal bankroto tikimybę) pasaulio valstybių dvidešimtuke, kuriame Lietuva užima 14 vietą: bet jos ten nėra todėl, kad niekas neprekiauja Baltarusijos kredito apsikeitimo sandoriais (Credit Default Swaps, CDS). Jeigu jie ir yra, tai jie tokie nelikvidūs, jog duomenys apie jų kainas nepatenka į Bloomberg terminalus.

Tiesa, labai nesunku suprasti, ką iš tiesų rinkos galvoja apie Baltarusijos kredito riziką. Baltarusija turi išleidusi dvi JAV doleriais denominuotas euroobligacijų emisijas: viena jų bus išperkama 2015 metais, o kita – 2018-aisiais. Šiuo metu šių obligacijų rinkoje galima nusipirkti su 11,5-11,8 procento pajamingumu. Tai labai realus rodiklis, už kiek palūkanų šiuo metu finansų rinka yra pasiryžusi skolinti Baltarusijai. Lietuva irgi turi JAV doleriais išleistų euroobligacijų. 2015-ais metais išperkamų Lietuvos vertybinių popierių pajamingumas šiandien siekia maždaug 3,4 procento, o 2017-ais išperkamų — apie 4,4 procento. Tas skirtumas tarp Baltarusijai siūlomų 11,5 procentų palūkanų ir Lietuvai siūlomų 4 procentų manau viską ir pasako.

Jeigu Baltarusijos CDS sandoriais būtų aktyviai prekiaujama, jis turėtų kainuoti apie 900-1000 bazinių punktų, kas yra žymiai arčiau Graikijos (kuri su maždaug 1400 bazinių punktų užima pirmą vietą tarp rizikingiausių pasaulyje), nei Lietuvos, kurios penkerių metų dolerinis CDS kainuoja apie 200 bazinių punktų.