Baltarusijoje baiginėjasi valiutos atsargos

Atrodo, jog Baltarusija rimtai pritrūko valiutos rezervų. Vakar vakare Baltarusijos centrinis bankas vietiniams bankams nebepardavinėja tvirtos valiutos. Tiesa, žadama, jog valiutą vėl bus galima išsikeisti nuo balandžio pirmosios, bet dabar laisvas valiutos keitimas bus stipriai ribojamas. Jau anksčiau buvo apsunkintas negrynosios valiutos keitimas (reikėjo apie tai banką įspėti prieš 30 dienų), bet iki vakar vakaro grynaisiais vis dar galėjai Baltarusijos rublius pasikeisti į užsienietišką valiutą. To priežastis paprasta: šaliai baiginėjasi užsienio valiutos rezervai, tad bandoma kaip nors išvengti visiškos valiutos krizės. Per pirmuosius porą šių metų mėnesių valiutos atsargos susitraukė iki 4 milijardų JAV dolerių ir dabar jų užtenka tik kelių savaičių importo srautui apmokėti.

Baltarusija jau ne kartą devalvavo Baltarusijos rublį, bet tikriausiai neišvengiama, jog jai vėl reikės imtis savos valiutos nuvertinimo. Kadangi centriniame banke rublių į dolerius neišsikeisi, atsirado ir šešėlinė rinka, kuri jau įskaičiuoja 25% valiutos devalvavimą.

Baltarusijos obligacijų rinkoje tam tikra sumaištis. Pajamingumai staigiai kilo jau praėjusią savaitę, kai aną antradienį reitingų agentūra Standard&Poor’s sumažino Baltarusijos kredito reitingą nuo B+ iki B. Šalies einamosios sąskaitos deficitas 2010 metais siekė 15%, ir nelabai matosi prošvaisčių, kad jis smarkiai gerėtų. Toks didelis deficitas stipriai valgo užsienio valiutos atsargas ir dėl to Baltarusija yra labai priklausoma nuo užsienio finansavimo. Mūsų kaimynai pagalbos ieško pas didįjį brolį — iš Rusijos jie paprašė 3 milijardų JAV dolerių paskolos, bet šie irgi lengva ranka pinigų nežarsto ir tikriausiai reikalaus panašių sąlygų kaip ir Tarptautinis Valiutos Fondas (su kuriuo Lukašenka neitin draugauja). Ta proga 5 metų trukmės Baltarusijos obligacijas galima nusipirkti už 12-13% pajamingumą, nors dar prieš kelias savaites jis siekė tik 8-9%.

Baltarusijos ekonomika pastatyta ant subsidijuojamų iš Rusijos energetinių resursų ir re-eksporto. Realiai rusai laiko visas vadžias: jeigu Gazpromas padidintų dujų kainą, ir Rusija įvestų importo iš Baltarusijos apribojimus, šiai šaliai matyt būtų ne pyragai.

AAA kreditoriai skolinasi kone pigiausiai istorijoje

Didžiosios vakarų valstybės jau seniai neturėjo tokių palankių sąlygų skolintis: trumpalaikės palūkanų normos jau kurį laiką buvo labai artimos nuliui, tačiau pastaruoju metu ėmė sparčiai mažėti ir ilgalaikių obligacijų pajamingumai. JAV dešimties metų obligacijų pajamingumas tesiekia 2.6%, Vokietija šiam laikotarpiui gali pasiskolinti už 2.28%. Britanijos skolinimosi kaštai dar vis didesni, nors ir tie nesiekia trijų procentų. Dienraštis Financial Times teigia, jog tokios žemos ilgo laikotarpio valstybės skolos palūkanos buvo gal tik kelis kartus per visą britų finansinių rinkų istoriją, siekiančią XVIII amžiaus pradžią; ir pakaktų pajamingumams susitraukti dar kokiais 0.2 procentinio punkto, kad būtų sumušti visų laikų rekordai, pasiekti pačioje XIX amžiaus pabaigoje.

Tiesa, realūs obligacijų pajamingumai (atėmus infliaciją) nėra tokie jau žemi: tarkime JAV 10 metų obligacijos realus pajamingumas siekia 1.6%, o tai ne tiek jau dramatiškai skiriasi nuo pastarųjų 50 metų 2.66% vidurkio. Obligacijų rinkos dalyviai vis stipriau tiki artimiausius kelis metus gresiančiu defliacijos scenariju: jeigu vartotojų kainų indekso pokyčiai lyg užsispyrę ilgą laiką būtų neigiami, investuotojai į obligacijas nepraloštų, mat net rekordiškai mažas obligacijų pajamingumas pastoviai krentančių kainų akivaizdoje užtikrintų tokiems obligacijų turėtojams pakankamą grąžą. Juolab, jei tikėsime tokiu scenarijumi, obligacijų pajamingumams dar nemažai vietos kristi – antai Japonija, kuri jau ilgą laiką gyvena defliacinėje aplinkoje, dešimčiai metų gali skolintis už 0.9 procento.

Dar prieš keletą savaičių rinkos dalyviai buvo susiskaldę į dvi ryškias stovyklas: vieni tikėjo defliaciniu scenarijumi, o kiti tikėjosi, jog itin laisva centrinių bankų pinigų politika anksčiau ar vėliau turi išsiversti į didėsiančią infliaciją. Galima teigti, jog šios dvi stovyklos sutarė tik dėl vieno: dabartinės obligacijų palūkanos ilgai išsilaikyti negali. Tik defliacininkų nuomone, jos turi kristi iki Japonijos žemumų, o infliacininkų įsitikinimu, greituoju metu obligacijų burbulas turi sprogti ir valstybės galės skolintis tik su aukštomis palūkanomis. Šios kelios savaitės parodė, jog defliacininkai tikriausiai ima viršų, nes obligacijų pajamingumai susitraukė kone per pusę procentinio punkto.

Yra ir kitų paaiškinimų, kodėl saugiausiomis laikomos obligacijos turi brangti, net jei nekreipsime dėmesio į defliacinius lūkesčius. Apetitas saugiems finansiniams instrumentams (t.y. tiems, kuriems reitingų agentūros suteikia aukščiausią AAA reitingą) niekur nedingo, tuo tarpu tokių instrumentų pasiūla yra žymiai sumažėjusi. Juk prieš keletą metų šią saugių instrumentų paklausą tenkindavo įvairiausi sudėtingos finansinės inžinerijos pagalba sukonstruoti finansiniai produktai (kaip kad CDO, CLO ir dar begalė kitų), kuriems reitingų agentūros lengva ranka uždėdavo AAA kokybės ženklą. Šie sudėtingi produktai buvo įspūdingų nuostolių priežastis krizės pradžioje, ir investuotojams jų nebeįsiūlysi. Tačiau saugių investicijų poreikis ilguoju laikotarpiu vis tiek didėja, mat vakarų valstybių sparčiai senstantanti populiacija turėtų keisti savo investicijas į vis mažiau rizikingas. Centriniai bankai irgi tapo vyriausybinių obligacijų pirkėjai, o tai dar sumažino obligacijų pasiūlą, tad gal ir nenuostabu, jog jų pajamingumai tokie maži.

Mažų ilgojo laikotarpio palūkanų fenomenas neapsiriboja vien tik aukščiausio kredito reitingo valstybių skolos vertybinių popierių rinka: itin žemomis palūkanomis mėgaujasi ir gero kreditingumo bendrovės. JAV geležinkelių bendrovė Norfolk Southern suskubo išleisti 100 metų trukmės obligacijas ir taip itin ilgam laikotarpiui užsitikrinti rekordiškai mažas palūkanas. Ar tai naujo burbulo požymis, parodys ateitis.

Financial Times žavisi Estija

Atrodo, jog paskutiniu metu Baltijos šalys iš tarptautinės žiniasklaidos gauna nemažai teigiamomis emocijomis nuspalvinto dėmesio: dar visai neseniai The Economist gyrė Lietuvos užmačias pažaboti valstybinio sektoriaus neefektyvumą, o štai vakardienos pati įtakingiausia Financial Times skiltis Lex žarsto pagyras Estijai, besižavėdama jos vidinės devalvacijos efektyvumu. Ir tikrai, pagyrų Estija nusipelnė: buvo nueita ne lengviausiu devalvacijos ir besaikiu skolos didinimo keliu, o nuspręsta gyventi pagal savo išgales. To pasekmė – žymus ekonomikos konkurencingumo padidėjimas, kuris labai greitai išsivertė į einamosios sąskaitos perviršį (einamoji sąskaita prieš krizę buvo stipriai deficitinė) bei prasidėjusį ekonomikos atsigavimą, kuris turėtų būti tvaresnis nei pasiektas tik dirbtiniu vietinės valiutos atpiginimu. Struktūrinės ekonomikos problemos reikalauja ir struktūrinių sprendimų, nors jie dažniausiai būna sunkūs ir skausmingi. Bet juos galima įgyvendinti turint politinę valią. O kad tos valios būtų kokioje nors Graikijoje!

Kadangi Lex skiltis prieinama ne visiems, pateikiu visą jos tekstą:Skaitykite toliau

The Economist apie ambicingą Lietuvos planą reformuoti valstybines įmones

Šios savaitės žurnalas The Economist rašo apie Lietuvos vyriausybės planą reformuoti valstybines įmones, kurios dažniausiai dirba nuostolingai (visos valstybinės įmonės kartu sudėjus Lietuvoje „uždirbo“ -6% nuosavybės grąžą (ROE)). Uždavinys tikrai nelengvas, jau vien dėl to, jog dabartinė vyriausybė yra tikriausiai pati nepopuliariausia per visą Lietuvos istoriją, o tokiems sprendimams reikai daug politinės valios. Ne paslaptis, jog valstybines įmones valdantieji susiję su partijomis ir sudaro itin galingą lobistinę jėgą: šiais klanais atsikratyti bus nelengva. Užtat jei šis planas pavyks, Lietuva taptų puikiu pavyzdžiu ir kitoms Rytų Europos šalims, o gal netgi ir bėdų kamuojamai Graikijai.

Tiesa, gana keistas The Economist argumentas, jog efektyvi valstybinių kompanijų veikla ne visada yra gerai, nes taip bus atimamos (tikėtina per didelės) pajamos iš jų vadovų ir darbuotojų, mat taip sumažėtų jų perkamoji galia. Juk tie pinigai niekur nedings: tiesiog jie pasieks valstybės biudžetą dividendų pavidalu, o šias gautas pajamas bus galima panaudoti dėl valstybės sektoriaus efektyvinimo kylančioms socialinėms problemoms (kaip kad bedarbystė) spręsti.

Dienos anekdotas: Lietuvos mokslininkai tiria akcijų rinką

Ruošiausi parašyti apie itin juokingą VU TVM mokslininkų tyrimą apie Baltijos šalių rinkas, bet dėl mano tinginystės bei atidėliojimo mane aplenkė nematomaranka.lt :)

Įdomiausia išvada ta, jog Latvijos rinkos griūtis sukėlė ir Rusijos rinkos nuosmukį:

Todėl galima teigti, kad finansinė griūtis pirmiausia prasidėjo Latvijoje, po to ji persimetė į Rusiją, o galiausiai pasiekė Lietuvą ir Estiją

Ir visai nesvarbu, jog Latvijos rinka beveik neegzistuoja, o jos apyvartos artimos nuliui. Remiantis tokiomis išvadomis būtų galima teigti, jog su keliais šimtais litų (su kuriais visai įmanoma pajudinti visą Latvijos akcijų rinkos indeksą) galima daryti itin didelę įtaką Rusijos finansų rinkoms. Atsitiktinių koreliacijų galima rasti bet kur, jei tik gerai paieškosi, bet koreliacija ne visada reiškia priežastingumą.

Spekuliavimas kredito rizikos apsikeitimo sandoriais (CDS)

Šiandien teko dalyvauti TSPMI rengtoje diskusijoje apie Graikijos skolos problemą: ganėtinai netikėtai atsidūriau tarp žymiai protingesnių ir apie politiką bei ekonomiką daugiau nusituokiančių žmonių, kaip Raimundas Kuodis, Rūta Vainienė, prof. Jonas Čičinskas, Ramūnas Vilpišauskas ar prof. S. Kropas. Nežinau, kiek pridėjau vertės į diskusiją, nes apie šią problemą galiu  žvelgti tik iš investuotojų perspektyvos, o jų požiūris lyg ir aiškus: Graikijai skolinti neverta, nebent su tokiomis palūkanomis, kurios kone viršyja SMS kreditų įkainius.

Tiesa, labiausiai šioje diskusijoje nustebino (negerąja prasme) vieno iš dalyvių išreikšta mintis, jog VILIBOR šiais laikais yra diktuojamas Lietuvos CDS‘ų (su šia mintimi iš dalies galima sutikti), o šie yra iš esmės nulemiami neaiškių spekuliantų, kurie neaišku kaip yra suinteresuoti Lietuvos finansinių problemų didėjimu. Visiškai sutinku, jog VILIBOR yra laužtas ne iš piršto ir jį galima išsiskaičiuoti per euro/lito forvardus. CDS turėtų rodyti labai panašius skaičius, nors jis matuoja Lietuvos kredito riziką eurais, kai euro/lito forvardai turėtų matuoti lito devalvacijos riziką – šalies bankrotas nebūtinai reiškia devalvaciją (nors 99% atvejų tikriausiai reiškia), o devalvacija nebūtinai reiškia užsienio skolos nevykdymo (realesnis atvejis). Be to, CDS trukmė dažniausiai 5 metai, tuo tarpu VILIBOR yra trumpalaikis, bet čia jau ne tokios esminės detalės. Labiausiai man keista dėl minties, jog CDS rinka yra formuojama spekuliantų, kurie vienareikšmiškai tikisi Lietuvos (ar kito emitento) bankroto.

Taip, tiesa, kartais CDS rinkoje būna ne itin gražių dalykų, ji nėra skaidri, joje daryti sandorius nėra lengva. Ir sutinku, jog pirma mintis, kaip uždirbti pinigų, jei tikiesi kieno nors bankroto, yra nusipirkti CDS kontraktą (arba pasiskolinti obligacijas ir parduoti jas „pašortinant“ rinkoje, bet reikia rasti, kas tau jas paskolins). Bet juk CDS kontraktas nėra „lošimas į vienus vartus“, jame dalyvauja dvi pusės: viena iš jų perka draudimą (ir yra suinteresuota emitento bankrotu, nes tada gaus draudimo išmoką), o kita pusė išrašo draudimą (ir yra suinteresuota tolesniu emitento mokumu, nes neįvykus bankrotui nereikės išmokėti draudimo sumos ir bus galima pasilikti surinktas draudimo premijas). Tiek, kiek yra CDS pirkėjų, tiek yra ir pardavėjų, tad visa CDS rinka bendrai nėra suinteresuota nei bankrotu, nei tolimesniu mokumu. Jei aš statau ant to, kad Lietuva bankrutuos (ir turiu paskatas to siekti), tai aš sudarau sandorį su kažkuo, kas stato ant to, jog Lietuva NEbankrutuos (ir turi paskatas to siekti).

Ką skaičiau kovo mėnesį

  • Tim Harford – „The Logic of Life“. Greitai ir lengvai susiskaičiusi knyga iš populiariosios ekonomikos žanro. Kol skaičiau, ji visai patiko, nes Tim Harford rašo gana įtraukiančiai, bet praėjus trims savaitėms po paskutinio knygos lapo užvertimo, nepasakyčiau, jog galvoje liko labai daug įžvalgų. Nors, tiesa, paaiškinimai, kodėl miestuose yra daugiau moterų nei vyrų įdomūs, bet iki galo neįtikinantys.
  • Nancy Duarte – „Slideology“. Labai patikusi knyga apie tai, kaip padaryti gerą prezentaciją. Glausta, aiški ir su begale patarimų: nuo spalvų paletės pasirinkimo iki šriftų subtilybių ir vizualinio išdėstymo. Labai rekomenduoju perskaityti visiems, kam tenka kurti PPT bylas.
  • Paul R. Ramirez – „Scripophily 101“. Skripofilijos (vertybinių popierių kolekcionavimo) mėgėjo įvadas į kolekcinių vertybinių popierių pasaulį: iš kur atsiranda akcijų bei obligacijų sertifikatai, kas juos spausdina, kas juos anuliuoja, kas yra vertinga ir panašiai.
  • Paul Bergne – „The Birth of Tajikstan“. Kažkada buvau pagalvojęs, jog iš buvusių Sovietų Sąjungos respublikų mažiausiai žinau apie Tadžikistaną. Šiai spragai užpildyti nutariau perskaityti bent kelias knygas apie šią valstybę. Jos moderni istorija gana trumpa, bet gana įdomi: tadžikų identitetą pradėjo kurti tik sovietai 1920-ųjų pabaigoje. Šalies gyventojai buvo neraštingi (tuo metu rašyti mokėjo apie 3 procentus tadžikų), komunizmą statyti sekėsi sunkiai, nes, anot sovietų, “šalyje nebuvo pramonės, taigi nebuvo įmanoma rasti darbininkų, kuriuos būtų galima priimti į partiją”. Autorius teigia, jog Tadžikistanas tapo atskira respublika tik dėl Sovietų geopolitinio žaidimo: buvo siekiama sukurti pavyzdinę persų-iranėnų (tadžikų kalba panaši į persų kalbą) valstybę, kuri galbūt vėliau darytų teigiamą sovietinę įtaką Afganistanui ir Iranui (iki tol Tadžikistanas buvo Uzbekistano dalis). Bent jau šioje knygoje rašoma, jog sovietai iš tiesų stengėsi sukurti modernią valstybę (tikėtina, jog kitaip ir nebūtų įmanoma suvaldyti vietinių genčių): buvo įvestas privalomas mokslas, sunorminta tadžikų kalba, sukurtas jos raštas ir panašiai. Knyga visai patiko, tik joje aprašoma istorija baigiasi ties Tadžikistano tapimu pilnateise sovietine respublika — reikia pasiieškoti kitos knygos devyniasdešimtųjų pilietinį karą Tadžikistane ir jo kelią į tikrąją nepriklausomybę.
  • Mohnish Pabrai – „The Dhando Investor“. Mohnish Pabrai yra vienintelis Pabrai funds valdytojas, o ši knyga yra apie jo investavimo filosofiją. Pabrai yra vertės investuotojas, kuris investuoja labai koncentruotai (jis teigia, jog dažniausiai turi tik 3-5 geras idėjas, ką pirkti) ir ieško tokių kompanijų, kurių tikėtinas nuostolis (downside) yra nedidelis, tuo tarpu egzistuoja tikimybė, jog uždirbti galima daug. Įdomiausia man knygoje buvo tai, jog Pabrai savo investicinę bendrovė įkurė vienas pats su labai nedideliu kapitalu (tik tikėtina, jog jo fondo teisinė forma buvo paprasta akcinė bendrovė). Įkvepia :)
  • Dan Brown – „The Lost Symbol“. Paskutinis Dan Browno kūrinys labai panašus į kitus jo kūrinius, kuriuos skaičiau. Ir nors supranti, jog skaitai šlamštą, o nuo pigaus rašymo stiliaus darosi koktu, bet vis tiek negali atitraukti akių nuo knygos. Kažkuo tai įtraukia. Apie Dan Brown paskutinę knygą labai neblogą recenziją galima rasti nymag.com.
  • William Strunk – „The Elements of Style“. Dan Browno recenzijos mane nuvedė prie klasika tapusios William Strunk knygos „The Elements of Style“, apie kurią jau teko ne kartą girdėti iš įvairių šaltinių. Didelė patarimų dalis pritaikoma tik anglų kalbai, tačiau nemažai ką galima pritaikyti ir lietuviškoms rašliavoms.
  • David Einhorn – „Fooling Some People All of the Time“. Jei kada galvojote, jog uždirbti iš akcijų šortinimo (sell short – parduoti pasiskolintas akcijas, tikintis, jog atpirksi jas pigiau ateityje) lengva, pasiskaitykite šią knygą. David Einhorn daugiau nei penkerius metus kovojo su kompanija Allied, kuri, jo nuomone, neteisingai finansinėse ataskaitose atspindėjo savo būklę. Tikėdamasis, jog šiuo faktu susidomės priežiūros institucijos bei kiti investuotojai, David Einhorn pardavinėjo pasiskolintas šios kompanijos akcijas. Tik pelno iš šios investicijos teko laukti labai ilgai, nes jis susidūrė ne vien su priežiūros institucijų abejingumu, bet ir investuotojų neišprusimu, galinga lobistine sistema ir viešųjų ryšių mašina. Pasirodo, net ir akylai reguliuojamoje JAV rinkoje sukčiams yra vietos klestėjimui.
  • Michael Lewis – „The Big Short“. Kol kas tai geriausia šiemet mano skaityta knyga. Michael Lewis yra ne vien puikus rašytojas (jo Liar’s Poker yra, mano subjektyvia nuomone, viena geriausių knygų apie finansų sektorių), jis kartu ir sugeba surinkti begales faktų bei spalvingai juos pateikti. Jo paskutinė knyga yra apie tuos fondų valdytojus, kurie laiku numatė nekilnojamo turto burbulo sprogimą ir tuo pasinaudodami užsidirbo krūvas pinigų. Lewis rašo apie smulkius fondų valdytojus (nors daugiausiai iš krizės uždirbęs Paulsonas taipogi minimas), apie kurių egzistavimą daugelis nėra net girdėję. Įdomu tai, jog jie  nebuvo susiję su didelėmis finansinėmis institucijomis — vienas iš herojų buvo gydytojas, tapęs fondų valdytoju; kiti trys vos ne savamoksliai investuotojai. Knygos herojai sugebėjo laiku aptikti nekilnojamo turto burbulą būtent dėl to, jog šie fondų valdytojai neturėjo gerų ryšių su bankais ir nebendravo su kitais rinkų dalyviais, kurie gyveno euforijoje ir tikėjo amžinu nekilnojamo turto kainų augimu. Eiti prieš minią yra labai nelengva.

Gallup: posovietinėje erdvėje doleris praranda pozicijas

Gallup prieš kelias dienas buvusiose Sovietų Sąjungos respublikose atliko apklausą apie tai, kokiomis valiutomis gyventojai yra labiausiai linkę pasitikėti. Nors pati agentūra Gallup labiausiai siekia atkreipti dėmesį į faktą, jog JAV doleris saugiausios valiutos pozicijas užleido eurui, man įdomiausi buvo Estijos apklausos rezultatai: pasirodo, jog estai mažiausiai iš visų pasitiki vietine valiuta. Lietuviai su latviais irgi netrykšta optimizmu litams ir latams, bet mažas Estijos, kuri labai realiai gali ne už ilgo tapti euro zonos nare, kronos patikimumas estų akimis stebėtinas.

Apklausos duomenims lietuviai labiausiai iš visų tiki euru (to gal būt galima tikėtis), bet net 7 procentai apklaustųjų teigia, jog laikyti santaupas šiuo metu nepelninga – dažniausiai tokia nuomonė būna ryškesnė šalyse su didele infliacija (Rusija, Uzbekistanas), tad šis rezultatas irgi šiek tiek glumina: negi iš tiesų elektros kainų kilimu prigrasinti lietuviai tikisi nemažos infliacijos? Juolab, kad indėlių litais palūkanos vis dar gana didelės.

Teigiamų naujienų tinklaraštis

Ne kasdien Lietuvoje atsiranda profesionaliai pildomi tinklaraščiai apie ekonomiką. O dar rečiau galima atrasti tokį tinklaraštį, kuris rašo vien teigiamas naujienas. Bet mano kolegos Tomas Krakauskas ir Vaidotas Rūkas ėmė ir, krizės akivaizdoje, sukūrė teigiamų ekonominių naujienų tinklaraštį. Kadangi ekonomikos kryptis dažniausiai būna paremta lūkesčiais (jeigu visi galvoja, jog gyvenimas gerės, tai jis iš tiesų ir pagerės), tai šis tinklaraštis gali net tapti stipria ekonomikos skatinimo priemone :) O kad autoriai nepritruktų gerų naujienų, jie siūlo visiems prisidėti prie tinklaraščio kūrimo ir siųsti jiems idėjas elektroniniu paštu. Manyje giliai urzgianti meška dar ekonomikos atsigavimu netiki, bet iš tiesų tai vienas įdomesnių projektų lietuviškoje blogsferoje.

Anders Aslund: Latvija — tai ne Argentina

Iš kolegos Vytauto gavau nuorodą į Peterson Tarptautinės Ekonomikos Instituto nuomonę apie Latvijos lato devalvacijos grėsmę. Ji iš esmės atspindi mano paties įsitikinimus, tik, kadangi nesu itin didelis makroekonomikos specialistas, man žymiai sunkiau įtikinamai sudėlioti argumentus.

Yra du keliai išlipti iš ekonominės krizės: greitas, bet trumpalaikis (valiutos devalvacija) ir ilgesnis, bet verčiantis daryti ilgas ir rimtas ekonomines reformas, kurios užtikrina tolimesnį spartesnį ekonomikos augimą ateityje. Šalys, kurios nedevalvavo savo valiutų (Barbadosas, Danija, Slovakija) buvo priverstos daryti struktūrines reformas, todėl dabar yra aplenkusios savo kaimynes, kurios iš krizių lipdavo per savo valiutos devalvaciją (Jamaika, Švedija ir Vengrija). Tiesa, tam, kad galėtum vykdyti rimtas reformas, reikia ir rimtos politinės valios: pjauti kaštus ir mažinti išlaidas nėra lengvas dalykas, ypač jei visuomenė pripratusi prie pastarųjų metų spartaus ekonomikos augimo. Tačiau Latvijos atveju, politinė valia kol kas egzistuoja, o visuomenė nepalaiko valiutos devalvacijos, tad einama teisingu keliu. Argentinoje to padaryti buvo neįmanoma.

Bet didžiausias Latvijos skirtumas nuo Argentinos yra jos narystė Europos Sąjungoje. ES narės gali (ir teikia) finansinę paramą Latvijai, tad ji gali pergyventi šią krizę. Jei visgi latas būtų devalvuotas, Latvija susidurtų su mokumo problemomis, o kartu tikriausiai iškiltų labai reali grėsmė ir kitoms Rytų Europos valiutoms: tik prasidėjus spekuliacijoms apie lato atrišimą, Lenkijos, Vengrijos ir Čekijos valiutos prarado 1-2 procentus vertės. Jei įvyktų devalvacija, jos gali atpigti ir kokiais 15-20 procentų. Be to, Estijos, Lietuvos ir Bulgarijos valiutų valdyba taipogi sugriūtų. Tokie staigūs valiutų pokyčiai galėtų nusitempti į bankrotą keletą stambių Europos Sąjungos bankų, o dar viena rimta bankinė krizė yra mažiausia, ko reikia ES. Latvijos devalvacija gali turėti didelių padarinių ir už Baltijos valstybių ribų, tad ES yra pasiryžusi išlaikyti stabilų lato kursą.

Problema gali kilti tada, kai Latvijos gyventojai diržų veržimosi nebepakels – jei tada vėl kils neramumai, politinė valia gali išgaruoti ir devalvacija (kartu su skolos aptarnavimo problemomis) tikriausiai būtų nebeišvengiama. Bet kol kas ramu. Bent iki šildymo sezono.