The Economist apie ambicingą Lietuvos planą reformuoti valstybines įmones

Šios savaitės žurnalas The Economist rašo apie Lietuvos vyriausybės planą reformuoti valstybines įmones, kurios dažniausiai dirba nuostolingai (visos valstybinės įmonės kartu sudėjus Lietuvoje „uždirbo“ -6% nuosavybės grąžą (ROE)). Uždavinys tikrai nelengvas, jau vien dėl to, jog dabartinė vyriausybė yra tikriausiai pati nepopuliariausia per visą Lietuvos istoriją, o tokiems sprendimams reikai daug politinės valios. Ne paslaptis, jog valstybines įmones valdantieji susiję su partijomis ir sudaro itin galingą lobistinę jėgą: šiais klanais atsikratyti bus nelengva. Užtat jei šis planas pavyks, Lietuva taptų puikiu pavyzdžiu ir kitoms Rytų Europos šalims, o gal netgi ir bėdų kamuojamai Graikijai.

Tiesa, gana keistas The Economist argumentas, jog efektyvi valstybinių kompanijų veikla ne visada yra gerai, nes taip bus atimamos (tikėtina per didelės) pajamos iš jų vadovų ir darbuotojų, mat taip sumažėtų jų perkamoji galia. Juk tie pinigai niekur nedings: tiesiog jie pasieks valstybės biudžetą dividendų pavidalu, o šias gautas pajamas bus galima panaudoti dėl valstybės sektoriaus efektyvinimo kylančioms socialinėms problemoms (kaip kad bedarbystė) spręsti.

Dienos anekdotas: Lietuvos mokslininkai tiria akcijų rinką

Ruošiausi parašyti apie itin juokingą VU TVM mokslininkų tyrimą apie Baltijos šalių rinkas, bet dėl mano tinginystės bei atidėliojimo mane aplenkė nematomaranka.lt :)

Įdomiausia išvada ta, jog Latvijos rinkos griūtis sukėlė ir Rusijos rinkos nuosmukį:

Todėl galima teigti, kad finansinė griūtis pirmiausia prasidėjo Latvijoje, po to ji persimetė į Rusiją, o galiausiai pasiekė Lietuvą ir Estiją

Ir visai nesvarbu, jog Latvijos rinka beveik neegzistuoja, o jos apyvartos artimos nuliui. Remiantis tokiomis išvadomis būtų galima teigti, jog su keliais šimtais litų (su kuriais visai įmanoma pajudinti visą Latvijos akcijų rinkos indeksą) galima daryti itin didelę įtaką Rusijos finansų rinkoms. Atsitiktinių koreliacijų galima rasti bet kur, jei tik gerai paieškosi, bet koreliacija ne visada reiškia priežastingumą.

Spekuliavimas kredito rizikos apsikeitimo sandoriais (CDS)

Šiandien teko dalyvauti TSPMI rengtoje diskusijoje apie Graikijos skolos problemą: ganėtinai netikėtai atsidūriau tarp žymiai protingesnių ir apie politiką bei ekonomiką daugiau nusituokiančių žmonių, kaip Raimundas Kuodis, Rūta Vainienė, prof. Jonas Čičinskas, Ramūnas Vilpišauskas ar prof. S. Kropas. Nežinau, kiek pridėjau vertės į diskusiją, nes apie šią problemą galiu  žvelgti tik iš investuotojų perspektyvos, o jų požiūris lyg ir aiškus: Graikijai skolinti neverta, nebent su tokiomis palūkanomis, kurios kone viršyja SMS kreditų įkainius.

Tiesa, labiausiai šioje diskusijoje nustebino (negerąja prasme) vieno iš dalyvių išreikšta mintis, jog VILIBOR šiais laikais yra diktuojamas Lietuvos CDS‘ų (su šia mintimi iš dalies galima sutikti), o šie yra iš esmės nulemiami neaiškių spekuliantų, kurie neaišku kaip yra suinteresuoti Lietuvos finansinių problemų didėjimu. Visiškai sutinku, jog VILIBOR yra laužtas ne iš piršto ir jį galima išsiskaičiuoti per euro/lito forvardus. CDS turėtų rodyti labai panašius skaičius, nors jis matuoja Lietuvos kredito riziką eurais, kai euro/lito forvardai turėtų matuoti lito devalvacijos riziką – šalies bankrotas nebūtinai reiškia devalvaciją (nors 99% atvejų tikriausiai reiškia), o devalvacija nebūtinai reiškia užsienio skolos nevykdymo (realesnis atvejis). Be to, CDS trukmė dažniausiai 5 metai, tuo tarpu VILIBOR yra trumpalaikis, bet čia jau ne tokios esminės detalės. Labiausiai man keista dėl minties, jog CDS rinka yra formuojama spekuliantų, kurie vienareikšmiškai tikisi Lietuvos (ar kito emitento) bankroto.

Taip, tiesa, kartais CDS rinkoje būna ne itin gražių dalykų, ji nėra skaidri, joje daryti sandorius nėra lengva. Ir sutinku, jog pirma mintis, kaip uždirbti pinigų, jei tikiesi kieno nors bankroto, yra nusipirkti CDS kontraktą (arba pasiskolinti obligacijas ir parduoti jas „pašortinant“ rinkoje, bet reikia rasti, kas tau jas paskolins). Bet juk CDS kontraktas nėra „lošimas į vienus vartus“, jame dalyvauja dvi pusės: viena iš jų perka draudimą (ir yra suinteresuota emitento bankrotu, nes tada gaus draudimo išmoką), o kita pusė išrašo draudimą (ir yra suinteresuota tolesniu emitento mokumu, nes neįvykus bankrotui nereikės išmokėti draudimo sumos ir bus galima pasilikti surinktas draudimo premijas). Tiek, kiek yra CDS pirkėjų, tiek yra ir pardavėjų, tad visa CDS rinka bendrai nėra suinteresuota nei bankrotu, nei tolimesniu mokumu. Jei aš statau ant to, kad Lietuva bankrutuos (ir turiu paskatas to siekti), tai aš sudarau sandorį su kažkuo, kas stato ant to, jog Lietuva NEbankrutuos (ir turi paskatas to siekti).

Ką skaičiau kovo mėnesį

  • Tim Harford – „The Logic of Life“. Greitai ir lengvai susiskaičiusi knyga iš populiariosios ekonomikos žanro. Kol skaičiau, ji visai patiko, nes Tim Harford rašo gana įtraukiančiai, bet praėjus trims savaitėms po paskutinio knygos lapo užvertimo, nepasakyčiau, jog galvoje liko labai daug įžvalgų. Nors, tiesa, paaiškinimai, kodėl miestuose yra daugiau moterų nei vyrų įdomūs, bet iki galo neįtikinantys.
  • Nancy Duarte – „Slideology“. Labai patikusi knyga apie tai, kaip padaryti gerą prezentaciją. Glausta, aiški ir su begale patarimų: nuo spalvų paletės pasirinkimo iki šriftų subtilybių ir vizualinio išdėstymo. Labai rekomenduoju perskaityti visiems, kam tenka kurti PPT bylas.
  • Paul R. Ramirez – „Scripophily 101“. Skripofilijos (vertybinių popierių kolekcionavimo) mėgėjo įvadas į kolekcinių vertybinių popierių pasaulį: iš kur atsiranda akcijų bei obligacijų sertifikatai, kas juos spausdina, kas juos anuliuoja, kas yra vertinga ir panašiai.
  • Paul Bergne – „The Birth of Tajikstan“. Kažkada buvau pagalvojęs, jog iš buvusių Sovietų Sąjungos respublikų mažiausiai žinau apie Tadžikistaną. Šiai spragai užpildyti nutariau perskaityti bent kelias knygas apie šią valstybę. Jos moderni istorija gana trumpa, bet gana įdomi: tadžikų identitetą pradėjo kurti tik sovietai 1920-ųjų pabaigoje. Šalies gyventojai buvo neraštingi (tuo metu rašyti mokėjo apie 3 procentus tadžikų), komunizmą statyti sekėsi sunkiai, nes, anot sovietų, “šalyje nebuvo pramonės, taigi nebuvo įmanoma rasti darbininkų, kuriuos būtų galima priimti į partiją”. Autorius teigia, jog Tadžikistanas tapo atskira respublika tik dėl Sovietų geopolitinio žaidimo: buvo siekiama sukurti pavyzdinę persų-iranėnų (tadžikų kalba panaši į persų kalbą) valstybę, kuri galbūt vėliau darytų teigiamą sovietinę įtaką Afganistanui ir Iranui (iki tol Tadžikistanas buvo Uzbekistano dalis). Bent jau šioje knygoje rašoma, jog sovietai iš tiesų stengėsi sukurti modernią valstybę (tikėtina, jog kitaip ir nebūtų įmanoma suvaldyti vietinių genčių): buvo įvestas privalomas mokslas, sunorminta tadžikų kalba, sukurtas jos raštas ir panašiai. Knyga visai patiko, tik joje aprašoma istorija baigiasi ties Tadžikistano tapimu pilnateise sovietine respublika — reikia pasiieškoti kitos knygos devyniasdešimtųjų pilietinį karą Tadžikistane ir jo kelią į tikrąją nepriklausomybę.
  • Mohnish Pabrai – „The Dhando Investor“. Mohnish Pabrai yra vienintelis Pabrai funds valdytojas, o ši knyga yra apie jo investavimo filosofiją. Pabrai yra vertės investuotojas, kuris investuoja labai koncentruotai (jis teigia, jog dažniausiai turi tik 3-5 geras idėjas, ką pirkti) ir ieško tokių kompanijų, kurių tikėtinas nuostolis (downside) yra nedidelis, tuo tarpu egzistuoja tikimybė, jog uždirbti galima daug. Įdomiausia man knygoje buvo tai, jog Pabrai savo investicinę bendrovė įkurė vienas pats su labai nedideliu kapitalu (tik tikėtina, jog jo fondo teisinė forma buvo paprasta akcinė bendrovė). Įkvepia :)
  • Dan Brown – „The Lost Symbol“. Paskutinis Dan Browno kūrinys labai panašus į kitus jo kūrinius, kuriuos skaičiau. Ir nors supranti, jog skaitai šlamštą, o nuo pigaus rašymo stiliaus darosi koktu, bet vis tiek negali atitraukti akių nuo knygos. Kažkuo tai įtraukia. Apie Dan Brown paskutinę knygą labai neblogą recenziją galima rasti nymag.com.
  • William Strunk – „The Elements of Style“. Dan Browno recenzijos mane nuvedė prie klasika tapusios William Strunk knygos „The Elements of Style“, apie kurią jau teko ne kartą girdėti iš įvairių šaltinių. Didelė patarimų dalis pritaikoma tik anglų kalbai, tačiau nemažai ką galima pritaikyti ir lietuviškoms rašliavoms.
  • David Einhorn – „Fooling Some People All of the Time“. Jei kada galvojote, jog uždirbti iš akcijų šortinimo (sell short – parduoti pasiskolintas akcijas, tikintis, jog atpirksi jas pigiau ateityje) lengva, pasiskaitykite šią knygą. David Einhorn daugiau nei penkerius metus kovojo su kompanija Allied, kuri, jo nuomone, neteisingai finansinėse ataskaitose atspindėjo savo būklę. Tikėdamasis, jog šiuo faktu susidomės priežiūros institucijos bei kiti investuotojai, David Einhorn pardavinėjo pasiskolintas šios kompanijos akcijas. Tik pelno iš šios investicijos teko laukti labai ilgai, nes jis susidūrė ne vien su priežiūros institucijų abejingumu, bet ir investuotojų neišprusimu, galinga lobistine sistema ir viešųjų ryšių mašina. Pasirodo, net ir akylai reguliuojamoje JAV rinkoje sukčiams yra vietos klestėjimui.
  • Michael Lewis – „The Big Short“. Kol kas tai geriausia šiemet mano skaityta knyga. Michael Lewis yra ne vien puikus rašytojas (jo Liar’s Poker yra, mano subjektyvia nuomone, viena geriausių knygų apie finansų sektorių), jis kartu ir sugeba surinkti begales faktų bei spalvingai juos pateikti. Jo paskutinė knyga yra apie tuos fondų valdytojus, kurie laiku numatė nekilnojamo turto burbulo sprogimą ir tuo pasinaudodami užsidirbo krūvas pinigų. Lewis rašo apie smulkius fondų valdytojus (nors daugiausiai iš krizės uždirbęs Paulsonas taipogi minimas), apie kurių egzistavimą daugelis nėra net girdėję. Įdomu tai, jog jie  nebuvo susiję su didelėmis finansinėmis institucijomis — vienas iš herojų buvo gydytojas, tapęs fondų valdytoju; kiti trys vos ne savamoksliai investuotojai. Knygos herojai sugebėjo laiku aptikti nekilnojamo turto burbulą būtent dėl to, jog šie fondų valdytojai neturėjo gerų ryšių su bankais ir nebendravo su kitais rinkų dalyviais, kurie gyveno euforijoje ir tikėjo amžinu nekilnojamo turto kainų augimu. Eiti prieš minią yra labai nelengva.

Gallup: posovietinėje erdvėje doleris praranda pozicijas

Gallup prieš kelias dienas buvusiose Sovietų Sąjungos respublikose atliko apklausą apie tai, kokiomis valiutomis gyventojai yra labiausiai linkę pasitikėti. Nors pati agentūra Gallup labiausiai siekia atkreipti dėmesį į faktą, jog JAV doleris saugiausios valiutos pozicijas užleido eurui, man įdomiausi buvo Estijos apklausos rezultatai: pasirodo, jog estai mažiausiai iš visų pasitiki vietine valiuta. Lietuviai su latviais irgi netrykšta optimizmu litams ir latams, bet mažas Estijos, kuri labai realiai gali ne už ilgo tapti euro zonos nare, kronos patikimumas estų akimis stebėtinas.

Apklausos duomenims lietuviai labiausiai iš visų tiki euru (to gal būt galima tikėtis), bet net 7 procentai apklaustųjų teigia, jog laikyti santaupas šiuo metu nepelninga – dažniausiai tokia nuomonė būna ryškesnė šalyse su didele infliacija (Rusija, Uzbekistanas), tad šis rezultatas irgi šiek tiek glumina: negi iš tiesų elektros kainų kilimu prigrasinti lietuviai tikisi nemažos infliacijos? Juolab, kad indėlių litais palūkanos vis dar gana didelės.

Teigiamų naujienų tinklaraštis

Ne kasdien Lietuvoje atsiranda profesionaliai pildomi tinklaraščiai apie ekonomiką. O dar rečiau galima atrasti tokį tinklaraštį, kuris rašo vien teigiamas naujienas. Bet mano kolegos Tomas Krakauskas ir Vaidotas Rūkas ėmė ir, krizės akivaizdoje, sukūrė teigiamų ekonominių naujienų tinklaraštį. Kadangi ekonomikos kryptis dažniausiai būna paremta lūkesčiais (jeigu visi galvoja, jog gyvenimas gerės, tai jis iš tiesų ir pagerės), tai šis tinklaraštis gali net tapti stipria ekonomikos skatinimo priemone :) O kad autoriai nepritruktų gerų naujienų, jie siūlo visiems prisidėti prie tinklaraščio kūrimo ir siųsti jiems idėjas elektroniniu paštu. Manyje giliai urzgianti meška dar ekonomikos atsigavimu netiki, bet iš tiesų tai vienas įdomesnių projektų lietuviškoje blogsferoje.

Anders Aslund: Latvija — tai ne Argentina

Iš kolegos Vytauto gavau nuorodą į Peterson Tarptautinės Ekonomikos Instituto nuomonę apie Latvijos lato devalvacijos grėsmę. Ji iš esmės atspindi mano paties įsitikinimus, tik, kadangi nesu itin didelis makroekonomikos specialistas, man žymiai sunkiau įtikinamai sudėlioti argumentus.

Yra du keliai išlipti iš ekonominės krizės: greitas, bet trumpalaikis (valiutos devalvacija) ir ilgesnis, bet verčiantis daryti ilgas ir rimtas ekonomines reformas, kurios užtikrina tolimesnį spartesnį ekonomikos augimą ateityje. Šalys, kurios nedevalvavo savo valiutų (Barbadosas, Danija, Slovakija) buvo priverstos daryti struktūrines reformas, todėl dabar yra aplenkusios savo kaimynes, kurios iš krizių lipdavo per savo valiutos devalvaciją (Jamaika, Švedija ir Vengrija). Tiesa, tam, kad galėtum vykdyti rimtas reformas, reikia ir rimtos politinės valios: pjauti kaštus ir mažinti išlaidas nėra lengvas dalykas, ypač jei visuomenė pripratusi prie pastarųjų metų spartaus ekonomikos augimo. Tačiau Latvijos atveju, politinė valia kol kas egzistuoja, o visuomenė nepalaiko valiutos devalvacijos, tad einama teisingu keliu. Argentinoje to padaryti buvo neįmanoma.

Bet didžiausias Latvijos skirtumas nuo Argentinos yra jos narystė Europos Sąjungoje. ES narės gali (ir teikia) finansinę paramą Latvijai, tad ji gali pergyventi šią krizę. Jei visgi latas būtų devalvuotas, Latvija susidurtų su mokumo problemomis, o kartu tikriausiai iškiltų labai reali grėsmė ir kitoms Rytų Europos valiutoms: tik prasidėjus spekuliacijoms apie lato atrišimą, Lenkijos, Vengrijos ir Čekijos valiutos prarado 1-2 procentus vertės. Jei įvyktų devalvacija, jos gali atpigti ir kokiais 15-20 procentų. Be to, Estijos, Lietuvos ir Bulgarijos valiutų valdyba taipogi sugriūtų. Tokie staigūs valiutų pokyčiai galėtų nusitempti į bankrotą keletą stambių Europos Sąjungos bankų, o dar viena rimta bankinė krizė yra mažiausia, ko reikia ES. Latvijos devalvacija gali turėti didelių padarinių ir už Baltijos valstybių ribų, tad ES yra pasiryžusi išlaikyti stabilų lato kursą.

Problema gali kilti tada, kai Latvijos gyventojai diržų veržimosi nebepakels – jei tada vėl kils neramumai, politinė valia gali išgaruoti ir devalvacija (kartu su skolos aptarnavimo problemomis) tikriausiai būtų nebeišvengiama. Bet kol kas ramu. Bent iki šildymo sezono.

Dan Ariely: Predictably Irrational

Pastaruoju metu vis populiarėjanti elgsenos ekonomika (behavioural economics) griauna vieną iš įprastos ekonomikos aksiomų, kuri teigia, jog žmogus yra racionalus, ir visus finansinius sprendimus daro viską gerai apsvarstęs. Dan Ariely knygoje „Predictably Irrational“ aprašomi įdomesni žmonių elgsenos neracionalumai, nepaaiškinami įprastinės ekonomikos mokslo.

Nemaža dalis temų – tai, jog žmonės suteikia daugiau vertės tiems daiktams, kuriuos jie turi (endowment effect); placebo efektas („netikro“ vaisto efektyvumas padidėja, jeigu už jį buvo daugiau sumokėta); tai, jog žmonės tampa labiau sąžiningi, jeigu jiems primeni apie moralę; ir pan, – jau man girdėtos, tačiau buvo ir labai įdomių naujų įžvalgų.

Knygoje teigiama, jog žmonės pinigus traktuoja skirtingai nei kitokius daiktus. Autorius darė eksperimentą: į studentų bendrabučiuose esančius bendrus šaldytuvus jis įdėjo po šešias skardinės kolos bei po šešis dolerius kupiūromis. Per tris dienas visuose šaldytuvuose kolos nebeliko: studentai nejautė per daug skrupulų, ir „vaišinosi“ savo draugų gėrimu. Tačiau doleriai liko nepaliesti: imti pinigus morališkai žymiai sudėtingiau. Panašiai tikriausiai elgtumėtės ir jūs: parsinešti darbinį tušinuką nelaikoma itin dideliu nusižengimu, tačiau jeigu darbe už vėlavimą į susirinkimus kaip baudos į vazelę būtų renkami centai, turbūt labai nedaugelis drįstu ten kišti nagus, kad prisidurti trūkstamą sumą iki troleibuso bilietėlio. Pinigai yra lyg ir koks šventas dalykas. Autorius daro hipotezę, jog didžioji dalis pinigų iššvaistymų ar stambaus sukčiavimo atvejų būtų galima išvengti, jeigu būtų naudojamasi tik grynais pinigais: žmonės į skaičiukus sąskaitose žiūri panašiai, kaip tie studentai į kolos skardines, ir gal būt dėl to jie nejaučia didelio sąžinės graužimo.

Kitas įdomus Dan Ariely pastebėjimas: žmonės gyvena tarsi dviejuose visiškai atskiruose pasauliuose: viename viskas matuojama pinigais, o kitame veikia visai kiti, socialiniai, dėsniai. Tarkime, teisininkas už savo darbo valandą gauna 200 JAV dolerių. Jeigu jo paprašytumėte padėti kokiam nors senukui surašyti testamentą, jis mieliau sutiktų tai padaryti visiškai nemokamai, nei už 50 JAV dolerių per valandą atlyginimą. Tačiau jis pilnai sutiktų priimti kaip dovaną 50 JAV dolerių vertės vyno butelį – svarbu, kad atsidėkojama būtų ne pinigais. Lygiai taip pat, jeigu turite kaimyną elektriką, jis sutiks nemokamai paimti jūsų paštą jums atostogaujant (ir nesileis į kalbas apie atlygį, nebent jis būtų nepiniginė dovana), bet tikriausiai nenorės jums nemokamai sutvarkyti rozetės, nors tai užtruks žymiai mažiau nei kasdienis pašto parnešimas. Racionaliai mąstant, geriausia dovana yra gryni pinigai, bet dovanos priklauso tam kitam, socialiniam pasauliui, kur pinigai neegzistuoja. Ir neduok dieve, paminėsi kiek tavo dovana kainavo: automatiškai taip ją perkeli į piniginį, racionalų, pasaulį, ją suvulgarini ir panaikini jos „magiją“. Ne viskas žmoguje racionalu.

Benoit Mandelbrot: The (Mis)behaviour of Markets

Matematiko Benoit Mandelbrot vardas man skamba beveik kaip fraktalų sinonimas (jis yra fraktalų matematikos kūrėjas). Fraktalai yra geometriniai dariniai, kuriuose pasikartojantys fragmentai yra identiški visumai. Aprašant paprastą geometrinę fraktalų taisyklę ir ją be galo kartojant, galima gauti itin sudėtingus geometrinius darinius.

Benoit Mandelbrot šioje savo knygoje pritaiko fraktalų teoriją ir finansų rinkoms. Jo nuomone, fraktalų matematikos pagalba galima itin gerai modeliuoti finansinių priemonių kainas: akcijų ar valiutų kursai iš esmės yra fraktalai, susidedantys iš atsitiktinių pasikartojančių fragmentų (dėl to gyvuoja techninė analizė, nors Mandelbrot teigimu, ja naudojantys tik apgaudinėja save -– rinkoje vyrauja atsitiktinumas). Dažniausiai akcijų kursai modeliuojami kaip Brauno judėjimas, lyg kursų pokyčiai atitiktų normalųjį skirstinį, tačiau toks rinkos suvokimas yra labai pavojingas, nes kartas nuo karto akcijų kainos staiga pradeda judėti labai didele amplitude (rinkos griūties metu). Nors pagal normalųjį skirstinį, tokie įvykiai kaip 1987-ųjų metų rinkos griūtis, ar pastarųjų metų rinkos nuosmukis, gali įvykti tik kas keliasdešimt tūkstančių metų, tai nėra tokie reti reiškiniai: kitaip tariant, akcijų kainų pokyčiai atitinka statistinį pasiskirstymą su „storomis uodegomis“: ekstremalūs kainų pokyčiai yra dažnoki.

Akcijų rinkas galima modeliuoti ir eksponentiniu skirstiniu. Tarkime, turime be galo ilgą sieną, o šalia jos, penkių metrų atstumu, ratu sukasi šaulys, kuris atsitiktiniu momentu paleidžia kulką iš pistoleto. Pusė kulkų į sieną nepataikys (nes šūvio metu šaulys bus nusisukęs nuo sienos), o kita pusė įstrigs sienoje. Šių kulkų pasiskirstymas nebus normalusis: nors didžioji dalis kulkų nukeliaus netoli, tačiau keletas jų bus paleista beveik lygiagrečiai sienai, tad jos nuskris didelį atstumą, kol įstrigs sienoje. Panašiai yra ir su finansų rinkomis: dažniausiai kainų pokyčiai būna maži, tačiau retkarčiais jie būna stulbinančiai dideli. Finansų rinkos, kaip išsireikštų Nassim Taleb, priklauso ekstremistano, o ne mediokristano pasauliui.

Mandelbrot knygoje daug įdomių pastebėjimų apie rinkų modeliavimą, ir nors dažniausiai rinkų modeliuose naudojama matematika yra itin sudėtinga ir prieinama ne kiekvienam (tame tarpe ir man), šioje knygoje viskas paaiškinta paprastai ir suprantamai. Rinkos nėra „tolydžios“, kainos jose dažnai šokinėja su pertrūkiais; finansų rinkose laikas yra reliatyvi savoka, kartais jis „pagreitėja“, kaip kad rinkų griūties metu, o kartais „sulėtėja“, kai atrodo, jog rinkose, nieko įdomaus nevyksta; dažniausiai bankuose naudojamas rizikos matavimo metodas „value at risk“ yra nelabai naudingas, kadangi jis parodo tik tai, jog 95% (ar 99%, ar kiek tik pasirenki) atvejų neprarasi daugiau nei x kiekio pinigų, tačiau neparodo, kiek visgi jų gali prarasti tais likusiais 5% (ar 1%) atvejų. Dalis šios finansų modelių kritikos šiais laikais sprendžiama per sudėtingesnius GARCH modelius, tačiau Mandelbroto siūloma alternatyva modeliuoti rinkas naudojantis fraktalų matematika lyg ir paprastesnė. Bet, kaip sakoma šioje knygoje, ekonomika yra mokslas, kur sukurta turbūt daugiausia sudėtingiausių statistinių modelių, bet jų nauda vis tiek mažiausia.

Vladas Terleckas: Lietuvos bankininkai. Gyvenimų ir darbų pėdsakai 1918-1940

Kartas nuo karto visai įdomu paskaityti apie tarpukario Lietuvos finansų istoriją, o ši Vlado Terlecko monografija – ne išimtis. Joje surašytos trumpos didžiosios dalies tarpukario Lietuvos bankininkų (bankų vadovų bei valdybos narių) biografijos, tad daugiausiai vietos skirta sausokiems faktams apie tai, kur jie gimė bei baigė mokslus, bet juk tokia tikriausiai ir turėtų būti monografijos paskirtis. Nors retkarčiais prasimuša ir subjektyvi autoriaus nuomonė, kurioje galima įžvelgti ir tam tikro tarpukario Lietuvos romantizavimo (tarkime, autorius sielojasi, jog dabartinis Ūkio bankas neturi jokių sąsajų su prieškariniu Vailokaičių įsteigtu Ūkio banku, tad ir Romanovo valdomas bankas lyg ir neturėtų turėti teisių į šį pavadinimą).

Bankų sistema Lietuvoje buvo gana specializuota, bankai išdavinėjo paskolas koncentruodamiesi į vieną sektorių. Antai Žemės bankas paskolas daugiausiai teikdavo ūkininkams, o Ūkio bankas daugiausiai paskolų suteikė pramonės įmonėms. Negana to, Ūkio bankas elgėsi kaip klasikinis merchant bank: dalyvaudavo pramonės įmonių steigime, skatino jų kūrimąsi, stiprino Lietuvos pramonę. Ūkio banko savininkai broliai Vailokaičiai buvo bene turtingiausi Lietuvos verslininkai multimilijonieriai, kone visų didžiausių bendrovių akcininkai. Deja, turto jiems išsaugoti nepavyko, mat užėjus sovietams, jis buvo nacionalizuotas, o į užsienį savo kapitalo broliai nepatraukė.

Skaitant šią knygą galima pagalvoti, jog niekas Lietuvoje nepasikeitė, problemos finansų srityje išlieka tos pačios. 1933 metais, daugeliui šalių devalvavus savo valiutas, prasidėjo spaudimas ir Lietuvos bankui dėl lito devalvavimo. Jis buvo ypač aktualus po to, kai Danija savo valiutą devalvavo 50 procentų, mat su Danija mes daugiausiai konkuravome savo žemės ūkio produktais (eksportuodavome grūdus, paršelius ir t.t.). Spaudimas devalvuoti išliko iki pat 1937 metų, kai pasaulinis ūkis, o kartu ir eksporto rinkos atsigavo. Litas spaudimą išlaikė, valiuta nebuvo devalvuota, o to priežastys buvo Lietuvos banko valdytojų moralinis nusistatymas: devalvavus valiutą nukentėtų tie teisingi žmonės, kurie taupė ir dėjo litą prie lito, o būtų išgelbėti tie „laidokai“, kurie ėmė paskolas ir išlaidavo – tai esą neteisinga.

Knygoje nuskaičiau ir dar vieną įdomią istoriją. Tarpukariu buvo sugalvotas vienas projektas: tam, kad plėsti pramonę ir užtikrinti ekonomikos augimą, reikia užtvenkti Nemuną ir statyti didžiulę elektrinę. Diskutuota daug, bet elektrinė taip ir nebuvo pastatyta tol, kol to darbo nesiėmė sovietai: nebuvo sutarta, kas finansuos šiuos darbus, kas bus akcininkai ir panašiai. Nieko neprimena?

Dar knygoje sužinojau, jog Lietuvoje buvo leidžiamas kassavaitinis žurnalas ekonomikos temomis „Tautos ūkis“, kuriam straipsnius rašydavo bankininkai, analitikai ir kiti su ekonomika susiję žmonės. Dar ir dabar įdomu pasiskaityti tuo metu spausdintus straipsnius, kurių pilną archyvą galima rasti epaveldo svetainėje.