FT Lex: kaip teisingai devalvuoti latą

Šios dienos Financial Times Lex skirsnis rašo apie lato devalvaciją (apie kurią vis dažniau užsimenama finansinėje žiniasklaidoje) ir siūlo naują būdą, kaip „teisingai“ devalvuoti latą. Kaip visiems žinoma, didžiausias argumentas prieš devalvaciją yra faktas, jog latviai didžiąją dalį paskolų yra paėmę ne vietine valiuta, o eurais, tad devalvacija neišspręstų jų problemų, o kaip tik jas paaštrintų: įsiskolinusius gyventojus užgultų dar didesnė skolų našta. Šio argumento vedini latviai stipriai laikosi įsitvėrę fiksuoto lato kurso, nors jam palaikyti reikia išleisti nemažai atsargų.

Lex siūlo pirmiausia priverstinai pakeisti visų paskolų valiutą į latus, o tada jau devalvuoti latą kokia 40 procentų. Taip nepralaimėtų tie, kurie pasiėmė paskolas eurais, o devalvavus valiutą, būtų galima skatinti eksportą ir tikėtis ekonomikos atsigavimo. Daugiausiai dėl tokių veiksmų nukentėtų Švedijos bankai (skaičiuojama, jog jie patirtų 7 milijardų eurų nuostolio), bet, kita vertus, panašių nuostolių jie gali patirti ir nedevalvavus valiutos – tokių krizių metu nieko keisto, kad blogos paskolos gali sudaryti 35% nuo viso paskolų portfelio. Tiesa, blogos paskolos kaupiasi lėčiau, tad tam yra daugiau laiko pasiruošti. Švedijos bankai tokia įvykių linkme tikriausiai nebūtų itin patenkinti, bet Lex siūlo dar vieną mintį: Latvijos vyriausybė, padedama Europos Sąjungos, galėtų Švedijos bankams kompensuoti dalį nuostolio dėl priverstinio paskolų valiutos keitimo. Taigi, galbūt toks radikalus sprendimas netgi išeitų švedams į naudą. Klausimas tik, kokios būtų paskolų palūkanos latais po tokių pertvarkų: jeigu jos lieka apie 20%, tai gal ir šis planas situacijos negelbėja. O bankų naujai skolinti latus irgi nepriversi, tad tikriausiai iš kart po devalvacijos RIGIBOR nesusilygins su EURIBOR.

Beje, vakar buvo pranešta, jog latviai pasiryžę sumažinti biudžeto išlaidas dar 500 milijonų latų. Tai tikriausių naujų derybų su Tarptautiniu Valiutos fondu pasekmė, taigi galima daryti prielaidą, jog stumiamasi į priekį, ir Latviją greitu laiku visgi turėtų pasiekti nauja TVF pinigų dozė. Tad gal devalvacijos klausimas atidedamas dar keletui mėnesių.

Dar vienas niuansas: Lex rašo, jog devalvavus latą, latvių pavyzdžiu gali sekti Estija ir Bulgarija, kurių valiutos irgi yra susietos su euru. Lietuva buvo pamiršta netyčia, ar manoma, jog jeigu išsiplatinsim euroobligacijų emisiją, mums ateitis šviesėja?

JAV obligacijų palūkanos kyla

Kovo viduryje Federalinė rezervų sistema (FED) nusprendė išleisti 300 milijardų JAV dolerių supirkti ilgo laikotarpio obligacijoms. Beveik pusė sumos ($130b) jau išleista, bet obligacijų rinkoje atrodo įsivyrauja panika: nuo tos dienos 10 metų obligacijų pajamingumas pakilo nuo 2,53% iki 3,73%. Vien vakar per vieną valandą 10 metų trukmės obligacijų pajamingumai padidėjo 20 bazinių punktų (bazinis punktas yra lygus 0,01 procentinio punkto).

JAV obligacijų pajamingumai
JAV obligacijų pajamingumai

Didėjantis JAV įsiskolinimas turi didinti palūkanų normas, nes skolintojai pradeda abejoti JAV kreditingumu (dar visai neseniai reitingų agentūros įspėjo, jog iš Didžiosios Britanijos gali atimti AAA reitingą). JAV skolinimosi poreikis milžiniškas: vien per šią savaitę buvo išleista obligacijų už 100 milijardų JAV dolerių, o FED’as jų nupirko gal tik kokį dešimtadalį. Beprecedentinis FED’o balanso plėtimasis kažkada turėtų smukdyti dolerį ir iššaukti infliaciją: infliacinių procesų įpūtimas (reflation) ir yra vienas iš ekonomikos gaivinimo tikslų. Kol kas dar neaišku, ar iš tiesų jau verta baimintis JAV infliacijos, mat ekonomika vis dar smunka, nors, iš kitos pusės, nuo metų pradžios kilusios žaliavų kainos turėtų prisidėti prie infliacinio spaudimo. Tiesa, Marc Faber mano, jog reikia tikėtis hiperinfliacijos (netgi minima valstybė iš „Z“ raidės), tačiau bent jau kol kas toks požiūris nėra visuotinai priimtas.

O ką toks obligacijų palūkanų augimas gali reikšti JAV ekonomikai? Pirmiausia, su šių obligacijų pajamingumais labiausiai susijusios būsto paskolų palūkanos, tad namų savininkams skolinimasis brangs. O tai kartu reiškia, jog nekilnojamo turto kainų dugno teks palaukti ilgiau, nei buvo galima tikėtis. Savaime suprantama, ekonomikos atsigavimą irgi galima atidėti, mat „žalius daigus“ greitai gali pakąsti šalna. O gal FED’as įjungs dar galingesnę pinigų spausdinimo mašiną ir palūkanų augimas bus sutramdytas?

A.Kubilius stebi JAV akcijų rinką

BNS šiandien cituoja apie ekonomikos krizės dugnų ieškantį premjerą A.Kubilių, kuris teigia, jog „Vis dar pozityvių signalų apie ekonomikos perspektyvų pagerėjimą nėra tiek daug, kad galėtume pasakyti, jog dugnas yra pasiektas“. Už mano akių užkliuvo tolimesnė citata:

A.Kubilius prisipažino, kad pastaruoju metu stebi pirmiausiai, kaip prognozuoja ekspertai, turinčių atsigauti JAV akcijų rinką. Anot Vyriausybės vadovo, dabar JAV akcijų rinkoje pastebimi stabilizavimosi ženklai, tačiau ne ilgalaikė tendencija.

Nuotaikos akcijų rinkose keičiasi vos ne kas dieną: per pastarąją krizę jos jau ne kartą buvo pratryškusios optimizmu, kai tik būdavo paskelbtas koks nors naujas eilinis ekonomikos gelbėjimo planas. Ir dabartinis „meškos rinkos ralis“ nebūtinai ką nors reiškia: rinkos nuotaikos nebūtinai atspindi makroekonominę situaciją. O tuo labiau JAV rinkos neturėtų atspindėti Lietuvos makroekonomikos realijų, nors gal ir klystu. Mintis, jog pagal JAV akcijų rinkos nuotaikas gali būti formuojama Lietuvos biudžeto politika, man kelia nejaukų nerimą.

George Soros: New Paradigm for Financial Markets

Ši George Soros knyga – tai „Alchemy of Finance“ tęsinys, rašytas 2008 metų kovo mėnesį. Jos tikslas: parodyti, jog Soroso refleksyvumo teorija iš tiesų sugebėjo numatyti, jog nekilnojamo turto burbulas JAV baigsis didžiuliu sisteminiu nuosmukiu. Negana to, Sorosas įžvelgia du burbulus: vienas yra jau minėtas refleksyvusis nekilnojamo turto kainų burbulas (augant NT kainoms, galima daugiau skolintis, o daugiau skolinantis, auga NT kainos), o antrasis yra žymiai didesnis „superburbulas“, kuris pagrįstas nuomone, jog ekonomikai susidūrus su problemomis, ją galima grąžinti į augimo kelią daugiau pasiskolinant ir didinant pinigų bazę.

Soroso nuomone, finansų sistemos krizė (kuri knygos rašymo metu dar buvo tik ankstyvoje fazėje ir buvo apsiribojusi tik nekilnojamo turto ir išvestinių NT sandorių rinkoje) rodo, jog rinką reikia reguliuoti, mat idėja, jog ji natūraliai visada grįžta prie pusiausvyros yra neteisinga. Kaip tik priešingai, finansų rinkos dažniausiai linkusios į manijas ir krizes. Anot Soroso, pilnai objektyviai suvokti finansų rinkų neįmanoma dėl refleksyvumo: rinka yra pilna savaime išsipildančių pranašysčių, tad rinkos „pusiausvyra“ nėra objektyvi, jis kinta, besikeičiant žmonių nuomonėms, kurios įtakoja ir fundamentalius ekonominius rodiklius. Kitaip tariant, jeigu visi tikisi, jog ekonomika atsigaus, tai ji ir atsigaus, nors to pagrįsti fundamentaliai vargu ar įmanoma.

Sorosas mano, jog rinką reikia stipriau reguliuoti – bet ne vien per paprastą palūkanų normų keitimą, bet per lūkesčių formavimą. Tik nelabai suprantu, kiek tai realiai gali išspręsti rinkos problemas, nes reguliuotojai dažniausiai būna lygiai tokie patys trumparegiai kaip ir kiti rinkos dalyviai. Refleksyvumo dėsniai galioja ir reguliatoriams, ir Soroso teorija lyg turėtų sakyti, jog reguliatoriai bus linkę „užmigti prie vairo“.

Gaila, jog ši knyga rašyta 2008 metų kovo mėnesį: pasaulis per tuos metus pasikeitė neatpažįstamai. Sorosas tuo metu manė, jog krizė bus išspręsta per metus, nors tokių kredito augimo tempų kaip 2005-2006 metais dar ilgai nematysime. O iš gelbėti mus turėtų Kinija, suverenūs turto fondai (sovereign welfare funds), naftos pinigai. Žaliavos brangs iki begalybės, JAV patirs giliausią recesiją iš visų valstybių. Šiemet daug kas jau atrodo kitaip: Kinija irgi turi kovoti su ekonomikos lėtėjimu, mat jos eksportas sustojęs, suverenūs turto fondai pridarė daug nesėkmingų investicijų, apie juos jau koks pusmetis nedaug kas girdėti, žaliavos nukritę trigubai, recesija Europoje ar kitose šalyse dar didesnė nei JAV. Atnaujintas knygos leidimas turėtų išeiti už dviejų savaičių – Soroso mintys krizės tema turėtų būti įdomios.

Kainų įstatymo pakeitimai

Seimas moka nustebinti. Šiandien priimtas tokio turinio įstatymo pataisos projektas:

Įmonės, prekiaujančios maisto produktais, negali imti jokio kito mokesčio už vidaus rinkoje realizuojamus maisto produktus, išskyrus prekybinį antkainį, kuris didmeninėje prekyboje negali būti didesnis nei 15 procentų  produkto įsigijimo kainos,  mažmeninėje prekyboje  negali būti didesnis nei 20 procentų  produkto įsigijimo kainos. Už maisto produktus atsiskaitoma įstatymų nustatyta tvarka. Šios nuostatos netaikomos tabako ir alkoholio gaminiams.

Už šio straipsnio pažeidimą ruošiamasi bausti nemenkai:

Už 81 straipsnio pažeidimą taikoma 5 procentų nuo įmonės mėnesinės apyvartos dydžio bauda.

Sunkiai galiu suvokti tokio įstatymo racionalumą – ekonomikos teorija teigia, jog kainų ribojimas neveikia. Prisiminkime Sovietinius laikus: kainos buvo nustatomos valstybės, tad viskas buvo pigu, tik, deja, tų prekių niekur nebuvo galima įsigyti – žodis „deficitas“ dažniausiai buvo minimas ne einamajai sąskaitai ar valstybės biudžetui apibūdinti.

Įstatymo rengėjai lyg ir prisidengia tuo, jog prekybos tinklai yra sudarę monopolį ir piktnaudžiauja užimama padėtimi rinkoje. Bet tuo labai abejoju: jeigu brangu „Rimi“ ar „Maximoje“, visada galima eiti į „Norfą“ ar į turgų. O be to, net jeigu ir egzistuotų monopolinės padėties naudojimasis, tuo turėtų užsiimti Konkurencijos taryba. Sutinku, jog gal būt didieji prekybos centrai naudojasi savo svoriu sudarant kontraktus su tiekėjais (blogos atsiskaitymo sąlygos ir pan.), bet šitokios priemonės šios problemos tikrai nesprendžia.

Galų gale ir didelėms prekybos organizacijoms tokius apribojimus apeiti labai lengva: tiesiog tiekimo grandyje tereikia įsteigti naujas bendroves, kurios užsiims tik prekių perpardavinėjimu ir antkainio kėlimu. Tiesiog prekybos centras pirks ne tiesiai iš gamintojo ar didmenininko, o iš UAB „Prekybos centro sandėlys“, kuri užsidės papildomą maržą, prieš tai prekes nupirkęs iš to pačio gamintojo ar didmenininko. Jeigu reikia kainą pakelti daugiau, grandinę dar galima ilginti. Tikriausiai vėl daugiausiai nukentės sąlyginai smuklūs prekybininkai, kurie nesugalvos išsamių schemų, kaip apeiti šią įstatymo kliūtį. Nors lyg ir teigiama, jog šios taisyklės bus taikomos tik didelėms prekybos kompanijoms.

Net jeigu ir šiame įstatyme būtų kruopelė logikos (deja, jog nematau), manau, kad jis niekaip nepraslystų pro Europos Sąjungos akis – tokie verslo suvaržymai ir konkurencijos iškreipimai, nesiderinantys su laisva rinka galimi nebent tik Baltarusijoje.

Greitesnis valstybės bankrotas – trumpesnis kelias į sėkmę?

Šiandien užtikau gana įdomią Bedlam Asset Management ruoštą apžvalgą apie valstybių bankrotus. Viena iš ne tokių intuityvių įžvalgų, kuri privertė pamąstyti, teigia, jog kuo greičiau su finansiniais sunkumais susidurianti valstybė bankrutuoja, tuo jai geriau ateityje (t.y. priešingai, nei kad iki šiol galvojau – valstybės bankrotas pasirodo neužtraukia didelės stigmos).

Apžvalgoje rašoma, jog tos valstybės, kurios iš paskutiniųjų stengiasi grąžinti skolas užsienio kreditoriams ilguoju laikotarpiu nuo krizių nukenčia daugiau nei tos, kurios greičiau pasiduoda ir paskelbia bankrotą ar skolų restruktūrizavimą. Tos valstybės, kurios bando susiderėti dėl paskolų restruktūrizacijos ir taip grąžinti tik kelis centus iš pasiskolinto dolerio, dažniausiai vis tiek nebūna paliekamos likimo valioje: jos vis tiek greitai pradeda gauti finansinę užsienio pagalbą. Laimėtojai būna tie, kurie kuo skubiausiai paskelbia bankrotą, o tie, kas grąžina visas skolas – tiesiog bailiai! Istoriškai bankrotą paskelbusios valstybės išsisukdavo gana lengvai. Tarkim po 2001-02 metų bankroto Argentinai (o tai jau buvo penktas bankrotas per jos nepriklausomybės laikotarpį) lyg ir nebuvo šansų pasiskolinti lėšų tarptautinėse kapitalo rinkose, bet jau po 36 mėnesių jos obligacijų spread‘as (skirtumas tarp Argentinos ir JAV palūkanų normų) buvo beveik toks pats kaip ir visų besivystančių valstybių.

Logikos tame yra: jeigu valstybė kažkokiu būdu atsikrato įsipareigojimų užsieniui, ji gali nukreipti savo ribotus resursus vietinės ekonomikos stimuliavimui. Tarkime, jog turime dvi vienodas valstybes, A ir B, turinčias didelius deficitus. Valstybė A nusprendžia skelbti bankrotą. Natūralu, jog investuotojai pradės baimintis, jog tas pats atsitiks ir su valstybe B, tad palūkanų normos jai stipriai pakils. Taigi, šalis B turi didinti mokesčius ir mažinti išlaidas, kad sugebėtų aptarnauti savo skolą. Tuo tarpu šalis A pradeda išgyventi ekonomikos atsigavimą, nes mokesčiais surinkti pinigai nukreipiami vietinėms investicijoms. Spartus valstybės A augimas pamažu vėl pradeda vilioti užsienio investuotojus ir kreditorius. Jeigu tikėsime istorija, per penkerius metus nuo bankroto valstybė A jau galės rinkose pasiskolinti mažesnėmis palūkanomis nei valstybė B, kuri vis dar vargsta po skolų našta.

Savaime suprantama, jeigu visos valstybės vadovautųsi tokia logika, finansų rinkose vyrautų chaosas, tad Pasaulio bankas, Tarptautinis Valiutos Fondas ir kitokios tarptautinės institucijos visada būna pasiryžę valstybėms skolinti lėšas, kad tokio scenarijaus būtų išvengta.

Tiesa, visa ši teorija remiasi viena esmine prielaida: rinkos dalyvių atmintis trumpa, jie greitai pamiršta nuostolius, o investuotojų pinigai gana greitai grįžta į tuos regionus, kur tie patys investuotojai gana neseniai buvo nusvilę. Galbūt tai veikė ilgai trukusios buliaus rinkos sąlygomis, bet neaišku, ar ši prielaida vis dar galioja dabar.

Žodžio laisvė finansiniuose tinklaraščiuose

Krizės metu būti finansiniu tinklaraštininku gali būti pavojinga. Ypač, jeigu skleidi niūrias prognozes ir priekaištauji valdžiai. Šį savaitgalį Pietų Korėjoje buvo suimtas tinklaraštininkas slapyvardžiu Minerva, kuris pritraukė daug gerbėjų ir skaitytojų po to, kai teisingai išpranašavo vietinės valiutos (Pietų Korėjos vono) nuvertėjimą bei JAV investicinio banko Lehman Brothers žlugimą. Per savo, kaip tinklaraštininko, karjerą Minerva parašė apie 100 įvairiausių straipsnių apie Pietų Korėjos finansus bei ekonomiką. Tos kelios teisingos pranašystės tinklaraščio autoriui uždirbo neregėtą populiarumą: jo įrašus perskaitydavo apie 100000 lankytojų, perspausdindavo laikraščiai, jo pastabas nagrinėdavo bankų analitikai, valdžia vis būdavo priversta teisintis ir paneiginėti Minervos siūlomus scenarijus. Guru įvaizdį visai nesunku palaikyti, kai jau jis uždirbtas, ir nesvarbu, jog daugelis tolimesnių Minervos analizių nebūtinai pataikydavo į dešimtuką.

Įdomu ir tai, jog Minerva yra ne koks bankininkas ar analitikas. Jam 31 metai, jis dvejus metus lankė kolegiją, kur mokėsi informatiko specialybės, o šiuo metu nedirba, dienas leisdamas naršant internetą ir skaitant knygas apie finansus. Šiais laikais tapti įtakingu tinklaraštininku iš tiesų gal būti bet kas, jeigu tik jo mintys pasirodo įdomios ir naudingos. O tinklaraštininkai gali visuomenėje turėti labai daug įtakos: šios istorijos herojus galėjo daryti net labai apčiuopiamą įtaką šalies vyriausybei ir valiutų rinkai.

Gruodžio 29 dieną Minerva tinklaraštyje paskelbė, jog vyriausybė paprašė finansinių institucijų ir didelių kompanijų nepirkti JAV dolerių, taip bandydama išsaugoti krentantį Korėjos vono kursą. Vyriausybei teko šią informaciją paneigti, ir tai buvo paskutinis lašas, perpildęs jų kantrybės taurę – būtent dėl šio įrašo Minervai buvo išrašytas arešto orderis, o dabar jam gresia iki 5 metų kalėjimo už teisybės neatitinkančios informacijos skleidimą siekiant piktų kėslų. Ekonominės krizės metu žodžio laisvė kartais gana greitai paaukojama.

Klausimas, į kurį neturiu atsakymo: ar žodžio laisvė ekonominėmis ir finansinėmis temomis visgi turėtų būti absoliuti? (klausiu tik apie finansines temas, nes rasizmo ir kitokios neapykantos kurstymas su žodžio laisve nesiderina) Neteisingų gandų skleidimas iš tiesų gali išjudinti ne itin stabilią sistemą (kiekvienas bankas bankrutuos, jei visi klientai vienu metu puls atsiiminėti indėlių), bet juk nuomonę apie nestabilią situaciją turėtų būti įmanoma reikšti. Latviai lyg ir linksta į didesnį žodžio laisvės ribojimą, o kur ta riba būtų Lietuvoje?

Nulinės JAV palūkanos

Sveiki atvykę į nulinių palūkanų pasaulį! Tiek JAV, tiek Japonijos bazinės palūkanų normos šiuo metu yra nulinės, ar artimos tam (oficialiai, JAV palūkanų normos yra tarp 0% ir 0,25%). Ko galima tikėtis iš tokio ZIRPiško (ZIRP – zero interest rate policy) pasaulio?

Pirmiausia, aišku, galima tikėtis to, ko reiktų laukti iš bet kokios mažų palūkanų politikos: didėja galimybės skolintis (nes skolintis beveik nieko nekainuoja) ir mažėja paskatos taupyti – taigi, mažos palūkanos turėtų veikti kaip stimulas vartojimui. Deja, atrodo, jog šiuo metu ši teorija nebeveikia, kadangi rinkos ir vartotojai nebesitiki greito atsigavimo. Papildoma vartojimo galia (o ji atsiranda iš to, jog reikia mokėti mažiau palūkanų) šiuo metu nepanaudojama taip, kaip norėtų centrinių bankų vadovai: ji neišleidžiama, o taupoma. Įsivaizduokite, jog dabar jums kas nors duotų 100 tūkstančių litų: ką su jais darytumėte? Jeigu turite 100 tūkstančių litų paskolą, tikėtina, jog pirmiausiai šiuos naujai gautus pinigus išleisite jai grąžinti, mat neaišku ar dar po pusmečio turėsite darbą ir visiškai nenorite gyventi su tokia finansine atsakomybe po kaklu. Net jeigu neatlygintinai gautumėte 200 tūkstančių litų, tikėtina, jog pirma atiduotumėte paskolą, o likusių 100 tūkstančių neprašvaistytumėte, o bandytumėte bent dalį sutaupyti „juodai dienai“. Vartotojų (ir bankų) pasitikėjimas ekonomika ir geresniu ateities gyvenimu yra žymiai suprastėjęs, juos valdo nebe godumas, o baimė. Tad ekonomikos stimuliavimas mažinant palūkanas ir didinant pinigų pasiūlą pirmiausia toliau skatina užsiskolinimo ekonomikoje mažėjimą (deleveraging), ir tik po to gali pavirsti į vartojimo augimą.

Kita nulinių palūkanų pasekmė yra valiutos kurso smukimas. Per šią savaitę JAV dolerio svyravimai euro atžvilgiu sudarė daugiau nei 10%. Tačiau to gal ir galima tikėtis: Euro zonos palūkanos išlieka žymiai didesnės, o JAV pinigų politikai formuoti teks imtis dar nestandartiškesnių priemonių nei palūkanų mažinimas ar Federalinio rezervo lėšų naudojimas vertybiniams popieriams supirkti.

Nulinės palūkanos duoda pagrindo dar vieno burbulo formavimuisi – šį kartą JAV vyriausybės skolos vertybinių popierių rinkoje, kadangi jos kelia vyriausybinių obligacijų kainas į neregėtas aukštumas. Dar blogiau: JAV Federalinis rezervas ruošiasi mažinti ilgesnio laikotarpio palūkanas tiesiogiai pirkdamas ilgo laikotarpio skolos vertybinius popierius, mat taip bandoma rinką įtikinti, jog mažos palūkanų normos išliks ultra mažos itin ilgą laiką. Tačiau, Reuters apžvalgininko John Kemp nuomone, jeigu tokia politika pasiteisins ir JAV ekonomika atsigaus, palūkanas tikrai reikės kelti, tad tie, kas pirko ilgalaikes obligacijas už 2,2% pajamingumą liks nusvilę rankas.

Bet nulinės palūkanos nėra šiaip sau mažos palūkanos – tai neegzistuojančios palūkanos! O tai gali turėti keistų neplanuotų pasekmių. Viena iš tokių: nulinės palūkanos reiškia, jog rinkos dalyviams nebeapsimoka daryti atpirkimo (repo) sandorių vyriausybės skolos vertybiniais popieriais, o tai kartu reiškia, jog smarkiai sumažėja tokių obligacijų likvidumas. O likvidumas ypač reikalingas baigiantis kalendoriniams metams, o juo labiau jis bus reikalingas netolimoje ateityje, kai JAV vyriausybei reikės išleisti naujų skolos popierių už 1,8 trilijono JAV dolerių visoms gelbėjimo programoms finansuoti.

FT apžvalgininkas Martin Wolf mano, jog dabartinis JAV centrinio banko tikslas yra kovoti su defliacija, ir, sumažinus palūkanas iki nulio, beliko tik spausdinti pinigus. Tiesa, kol kas apie artėjančią defliaciją įspėja tik su infliacija susietų obligacijų kainos (TIPS) – jų pajamingumas tik 14 bazinių punktų didesnis už paprastų obligacijų; tuo tarpu vartotojų kainų indeksas gana stabiliai laikosi ties 2% riba. Bet defliacija yra daug didesnis baubas centrinių bankų vadovams, mat naudojantis standartinėmis pinigų politikos priemonėmis, esant defliacijai, neįmanoma palaikyti neigiamų realių palūkanų normų, o tai reiškia, jog stimuliuoti ekonomikos pinigų politikos priemonėmis neįmanoma (mažiausios nominalios palūkanų normos yra nulinės, bet jeigu kainų lygis krenta, net nulinės palūkanos yra „stabdančios ekonomiką“, nes jos didesnės už kainų pokytį). Be to, kainoms krentant, didėja reali paskolos našta, tad didėja bankrotų skaičius, o tai mažina paklausą ir vėl didina defliaciją – gauname blogąją defliacijos spiralę.

Dar vienas nulinių palūkanų efektas: esant nulinėms palūkanų normoms monetarinė ir fiskalinė politika tampa vienu ir tuo pačiu dalyku. Kaip rašo Martin Wolf:

Alternatively, the fiscal authorities can run a deficit of any size they wish and then finance it by issuing short-term paper that the central bank would have to buy, to keep interest rates down. At the zero-rate boundary, fiscal and monetary policies become one. The central bank’s sole right to make monetary policy is gone. But the reverse is also true: the central bank can send money to every citizen.

Taigi, tikėtina, jog artimiausiu metu rinkoje bus naujai išleistų JAV dolerių potvynis, tačiau jis truks tik tiek, kol bus aišku, jog defliacijos pavojaus išvengta ir galima tikėtis tam tikros infliacijos. Rizika tame, kad dolerinė infliacija (arba tiesiog dolerio kurso mažėjimas) staiga taps nesuvaldomai didelė ir pinigų politiką atstatyti į normalias ribas bus itin sunku. Jeigu tokios politikos imtųsi bet kokia kita valstybė, tai tikriausiai sukeltų valiutos krizę, iš kurios išlipti savomis jėgomis būtų beveik neįmanoma (visa tai įmanoma Didžiosios Britanijos atveju), bet tikėtina, jog JAV kreditoriai supranta, kad vienintelė išeitis iš JAV krizės yra defliacijos išvengimas.

Ar vis dar galioja žaliavų super ciklo teorija?

Šiandien OPEC sumažino naftos gavybos kvotas 2,2 milijonų barelių per dieną (Wall Street Journal sako, jog tai „beprecedentinis“ dydis), tačiau tai nesugebėjo kilstelėti naftos kainos: šiuo metu ji, lyginant su vakar diena, yra nugarmėjusi 5 procentais iki 41,40 JAV dolerio už barelį.

OPEC atstovai teigia, jog kažko imtis reikėjo, nes pasaulio ekonomikos augimui lėtėjant, mažėja naftos paklausa (šiandien JAV energetikos informacijos administracija paskelbė JAV naftos paklausos prognozes: 2009-ais metais JAV naftos paklausa iš viso neaugs), o to pasekmė – mažėjančios naftos kainos. Dauguma naftą eksportuojančių valstybių pastaraisiais metais spėjo priprasti prie aukštų naftos kainų, tad jų biudžeto išlaidos smarkiai padidėję, o stipriai sumažėję naftos kainos verčia jas nerimauti. 2,2 milijonų barelių per dieną pasiūlos sumažinimas nuo kitų metų sausio mėnesio atitinka apie 2,5% pasaulio paklausos. OPEC nariai vis dar mano, jog „teisinga“ naftos kaina turėtų būti apie 70-80 dolerių už barelį.

Iki šiol rinkoje vis dar vyravo nuomonė, jog žaliavų kainų kritimas daugiausiai susijęs su buvusiu žaliavų burbulu: kai tik burbulas galutinai subliūkš, žaliavų paklausa iš Kinijos ir kitų besivystančių pasaulio ekonomikų turėti vėl sustatyti į savo vietas. Kitaip tariant, ilgasis žaliavų super ciklas (daugiau nei dešimtmečio ilgumo žaliavų kainų didėjimas) tikrai nesibaigė, jam tik reikia truputį laiko atsikvėpti, o vėliau vėl šturmuosime naujus kainų rekordus. Net jeigu ir esame situacijoje, panašioje į Didžiąją Depresiją, viskas nėra taip blogai: 1930-aisiais žaliavų kainos atsigavo greičiau nei akcijų rinka.

Bet prieš gerą savaitę išleista Pasaulio Banko ataskaita taipogi pradeda klibinti šią tarp rinkos analitikų ir žaliavų kompanijų vadovų vyraujančią nuomonę. Pasaulio Bankas teigia, jog žaliavų bumas, trukęs kone dešimtmetį, baigėsi. Nafta artimiausius metus turėtų svyruoti apie 75 dolerius už barelį (kas nėra taip mažai – dabar ji kainuoja apie 45), o grūdinės kultūros, nors ir brangesnės nei 2003-ais metais, bet bus perpus pigesnės nei šių metų rekordinės kainos. Pasaulio Bankas netgi atmeta teoriją, jog žaliavų gavybos kompanijos, negaunančios finansavimo dėl sudėtingesnių kreditavimo galimybių, mažiau investuos į išteklių gavybą, o tai didins žaliavų kainas ateityje: bankas mano, jog svarbiausią rolę kainoms žais paklausos sumažėjimas, o ne pasiūlos problemos.

Financial Times straipsnyje Javier Blas pastebi, jog dažniausiai žaliavų cikluose kainų kilimas trunka apie dešimtmetį – o tai ir yra beveik tiek laiko, kiek truko pastarasis kainų didėjimas. Tad visgi gal ir šį kartą negalioja tezė „šį kartą bus kitaip“? Kad ir kaip ten bebūtų, net ir žaliavų optimistai nemano, jog artimiausiais metais galima tikėtis itin didelių žaliavų kainų šuolių, taigi 2009-ieji bus lengvesni žaliavų vartotojams, o jų eksportuotojams teks susiveržti diržus. Žaliavų kainų atsigavimas priklausys nuo besivystančių valstybių žaliavų paklausos: didžiausias paklausos augimas pastaruoju metu buvo būtent jose. Tačiau, jeigu tikėsime, jog Kinijos ekonomikos augimas lėtės, žaliavų kainų kilimą reikia atidėti tolimesnei ateičiai. Tiesa, 1998-aisias, kai nafta kainavo mažiau nei 10 JAV dolerių už barelį, dauguma analitikų manė, jog ji vis dar pigs, nors per dešimtmetį ji pabrango 15 kartų (iki šių metų piko). Prognozės yra nedėkingas dalykas, ypač kai reikia prognozuoti ateitį.

N.Roubini: Rusijos rublio laukia devalvacija

Nuo finansinės krizės pradžios Rusija pirmadienį tapo pirma G8 šalimi, kurios kredito reitingas buvo sumažintas. Kredito reitingų agentūra Standard & Poor‘s sumažino Rusijos reitingą nuo BBB+ iki BBB, nes mato padidėjusias grėsmes dėl žemų naftos kainų ir investuotojų traukimosi iš rublinių investicijų, kurios stipriai apkarpė Rusijos užsienio valiutos atsargas: pastarosios sumažėjo nuo 583 mlrd. dolerių rugpjūtį iki 455 mlrd. dolerių šiuo metu. Taipogi, Rusijos bankinė sistema priklausoma nuo užsienio finansavimo, tad valstybei teks išleisti apie 200 milijardų dolerių jai gelbėti. Kredito reitingo perspektyva palikta neigiama, tad kredito reitingai tikriausiai bus ir toliau mažinami ateityje.

O dar prieš šešis mėnesius naftos kainos buvo virš 140 dolerių už barelį, Rusijos ekonomika augo 8%, užsienio valiutos rezervai vis didėjo, ir buvo galima tikėtis, jog rublio stabilumas, bent jau artimiausiu laiku, garantuotas. Rusija irgi, atrodo, jautė savo galią ir nebijojo jos parodyti – konfliktas su Gruzija tik vienas iš pavyzdžių. Bet dabar viskas apsivertė aukštyn kojom. Kitais metais Rusijos ekonomika, Pasaulio Banko prognozėmis, augs tik 3% (nors kai kurie vietiniai analitikai tikisi net 2% ekonomikos susitraukimo).

Iki lapkričio mėnesio Rusijos centrinis bankas palaikė stabilų rublio kursą: jis buvo beveik surištas su dolerio (55%) ir euro (45%) krepšeliu. Bet naftos kainoms stipriai nukritus, ir einamosios sąskaitos problemoms didėjant, aišku, jog rublis tapo per daug stiprus ir turėtų būti nuvertintas. Pastaruoju metu centrinis bankas kas savaitę rublio kursą sumažina apie vienu procentu, bet Roubini teigia, jog tokia politika prie gero neveda – reikalingi žymiai ryžtingesni žingsniai (tokios pačios nuomonės laikosi ir Lars Rasmussen iš Danske)

Centrinio banko neryžtingumas gali būti paaiškintas keliais būdais: Rusijos kompanijos ir bankai turi daug skolų užsienio valiuta, tad stiprus rublio nuvertėjimas išeitų ne į naudą; bankų indėlininkai skubėtų atsiimti pinigus, jeigu suuostų, jog kilo grėsmė rublio devalvacijai (Rusijos indėlininkams tai labai pažįstama: jie prarado pinigus 1990-aisiais, griuvus Sovietų Sąjungai, ir 1998-aisiais, per Rusijos krizę); o be to, Putinas stiprų rublį siejo su Rusijos atsigavimu ir tvirtybe. Tačiau dėl padidėjusios politinės rizikos (dėl Gruzijos konflikto) bei vėliau sekusio bendro kapitalo pasitraukimo iš besivystančių rinkų, centrinis bankas turi imtis veiksmų, nes jo rezervai jau sumažėjo ketvirtadaliu. Kol kas valiutai nebuvo leista itin nuvertėti, o kapitalo srautai nebuvo apriboti – jie buvo finansuojami rezervais. Vietinės palūkanų normos irgi nebuvo pakilusios į stratosferą – rinkoje buvo palaikomas likvidumas, mat didelės palūkanų normos įvestų valstybę į recesiją. Bet jei niekas nebus daroma, valiutos rezervai pasibaigs (arba bus pradėta tikėti, jog jų nebeužteks), kapitalo srautai iš Rusijos dar padidės, vietos gyventojai skubės keisti rublius į dolerius, padidės palūkanos (kad kompensuoti devalvacijos riziką) ir padėtis taps nekontroliuojama. Palaipsniui mažinti rublio kursą irgi nėra geras sprendimas, kadangi ekonomikoje sukuriami tolimesni devalvacijos lūkesčiai. Vienintelis šansas – netikėtai sumažinti rublio kursą kokiais 25%, ir šį naująjį kursą ginti valiutos rezervais. Tikėtina, jog tai turėtų sustabdyti tolimesnės devalvacijos lūkesčius, mat prie tokio kurso rublis nebebūtų pervertintas, o valiutos rezervų jam ginti būti pakankamai daug. Jeigu tik šiai devalvacijai užteks ryžto.