Nulinės JAV palūkanos

Sveiki atvykę į nulinių palūkanų pasaulį! Tiek JAV, tiek Japonijos bazinės palūkanų normos šiuo metu yra nulinės, ar artimos tam (oficialiai, JAV palūkanų normos yra tarp 0% ir 0,25%). Ko galima tikėtis iš tokio ZIRPiško (ZIRP – zero interest rate policy) pasaulio?

Pirmiausia, aišku, galima tikėtis to, ko reiktų laukti iš bet kokios mažų palūkanų politikos: didėja galimybės skolintis (nes skolintis beveik nieko nekainuoja) ir mažėja paskatos taupyti – taigi, mažos palūkanos turėtų veikti kaip stimulas vartojimui. Deja, atrodo, jog šiuo metu ši teorija nebeveikia, kadangi rinkos ir vartotojai nebesitiki greito atsigavimo. Papildoma vartojimo galia (o ji atsiranda iš to, jog reikia mokėti mažiau palūkanų) šiuo metu nepanaudojama taip, kaip norėtų centrinių bankų vadovai: ji neišleidžiama, o taupoma. Įsivaizduokite, jog dabar jums kas nors duotų 100 tūkstančių litų: ką su jais darytumėte? Jeigu turite 100 tūkstančių litų paskolą, tikėtina, jog pirmiausiai šiuos naujai gautus pinigus išleisite jai grąžinti, mat neaišku ar dar po pusmečio turėsite darbą ir visiškai nenorite gyventi su tokia finansine atsakomybe po kaklu. Net jeigu neatlygintinai gautumėte 200 tūkstančių litų, tikėtina, jog pirma atiduotumėte paskolą, o likusių 100 tūkstančių neprašvaistytumėte, o bandytumėte bent dalį sutaupyti „juodai dienai“. Vartotojų (ir bankų) pasitikėjimas ekonomika ir geresniu ateities gyvenimu yra žymiai suprastėjęs, juos valdo nebe godumas, o baimė. Tad ekonomikos stimuliavimas mažinant palūkanas ir didinant pinigų pasiūlą pirmiausia toliau skatina užsiskolinimo ekonomikoje mažėjimą (deleveraging), ir tik po to gali pavirsti į vartojimo augimą.

Kita nulinių palūkanų pasekmė yra valiutos kurso smukimas. Per šią savaitę JAV dolerio svyravimai euro atžvilgiu sudarė daugiau nei 10%. Tačiau to gal ir galima tikėtis: Euro zonos palūkanos išlieka žymiai didesnės, o JAV pinigų politikai formuoti teks imtis dar nestandartiškesnių priemonių nei palūkanų mažinimas ar Federalinio rezervo lėšų naudojimas vertybiniams popieriams supirkti.

Nulinės palūkanos duoda pagrindo dar vieno burbulo formavimuisi – šį kartą JAV vyriausybės skolos vertybinių popierių rinkoje, kadangi jos kelia vyriausybinių obligacijų kainas į neregėtas aukštumas. Dar blogiau: JAV Federalinis rezervas ruošiasi mažinti ilgesnio laikotarpio palūkanas tiesiogiai pirkdamas ilgo laikotarpio skolos vertybinius popierius, mat taip bandoma rinką įtikinti, jog mažos palūkanų normos išliks ultra mažos itin ilgą laiką. Tačiau, Reuters apžvalgininko John Kemp nuomone, jeigu tokia politika pasiteisins ir JAV ekonomika atsigaus, palūkanas tikrai reikės kelti, tad tie, kas pirko ilgalaikes obligacijas už 2,2% pajamingumą liks nusvilę rankas.

Bet nulinės palūkanos nėra šiaip sau mažos palūkanos – tai neegzistuojančios palūkanos! O tai gali turėti keistų neplanuotų pasekmių. Viena iš tokių: nulinės palūkanos reiškia, jog rinkos dalyviams nebeapsimoka daryti atpirkimo (repo) sandorių vyriausybės skolos vertybiniais popieriais, o tai kartu reiškia, jog smarkiai sumažėja tokių obligacijų likvidumas. O likvidumas ypač reikalingas baigiantis kalendoriniams metams, o juo labiau jis bus reikalingas netolimoje ateityje, kai JAV vyriausybei reikės išleisti naujų skolos popierių už 1,8 trilijono JAV dolerių visoms gelbėjimo programoms finansuoti.

FT apžvalgininkas Martin Wolf mano, jog dabartinis JAV centrinio banko tikslas yra kovoti su defliacija, ir, sumažinus palūkanas iki nulio, beliko tik spausdinti pinigus. Tiesa, kol kas apie artėjančią defliaciją įspėja tik su infliacija susietų obligacijų kainos (TIPS) – jų pajamingumas tik 14 bazinių punktų didesnis už paprastų obligacijų; tuo tarpu vartotojų kainų indeksas gana stabiliai laikosi ties 2% riba. Bet defliacija yra daug didesnis baubas centrinių bankų vadovams, mat naudojantis standartinėmis pinigų politikos priemonėmis, esant defliacijai, neįmanoma palaikyti neigiamų realių palūkanų normų, o tai reiškia, jog stimuliuoti ekonomikos pinigų politikos priemonėmis neįmanoma (mažiausios nominalios palūkanų normos yra nulinės, bet jeigu kainų lygis krenta, net nulinės palūkanos yra „stabdančios ekonomiką“, nes jos didesnės už kainų pokytį). Be to, kainoms krentant, didėja reali paskolos našta, tad didėja bankrotų skaičius, o tai mažina paklausą ir vėl didina defliaciją – gauname blogąją defliacijos spiralę.

Dar vienas nulinių palūkanų efektas: esant nulinėms palūkanų normoms monetarinė ir fiskalinė politika tampa vienu ir tuo pačiu dalyku. Kaip rašo Martin Wolf:

Alternatively, the fiscal authorities can run a deficit of any size they wish and then finance it by issuing short-term paper that the central bank would have to buy, to keep interest rates down. At the zero-rate boundary, fiscal and monetary policies become one. The central bank’s sole right to make monetary policy is gone. But the reverse is also true: the central bank can send money to every citizen.

Taigi, tikėtina, jog artimiausiu metu rinkoje bus naujai išleistų JAV dolerių potvynis, tačiau jis truks tik tiek, kol bus aišku, jog defliacijos pavojaus išvengta ir galima tikėtis tam tikros infliacijos. Rizika tame, kad dolerinė infliacija (arba tiesiog dolerio kurso mažėjimas) staiga taps nesuvaldomai didelė ir pinigų politiką atstatyti į normalias ribas bus itin sunku. Jeigu tokios politikos imtųsi bet kokia kita valstybė, tai tikriausiai sukeltų valiutos krizę, iš kurios išlipti savomis jėgomis būtų beveik neįmanoma (visa tai įmanoma Didžiosios Britanijos atveju), bet tikėtina, jog JAV kreditoriai supranta, kad vienintelė išeitis iš JAV krizės yra defliacijos išvengimas.

Ar vis dar galioja žaliavų super ciklo teorija?

Šiandien OPEC sumažino naftos gavybos kvotas 2,2 milijonų barelių per dieną (Wall Street Journal sako, jog tai „beprecedentinis“ dydis), tačiau tai nesugebėjo kilstelėti naftos kainos: šiuo metu ji, lyginant su vakar diena, yra nugarmėjusi 5 procentais iki 41,40 JAV dolerio už barelį.

OPEC atstovai teigia, jog kažko imtis reikėjo, nes pasaulio ekonomikos augimui lėtėjant, mažėja naftos paklausa (šiandien JAV energetikos informacijos administracija paskelbė JAV naftos paklausos prognozes: 2009-ais metais JAV naftos paklausa iš viso neaugs), o to pasekmė – mažėjančios naftos kainos. Dauguma naftą eksportuojančių valstybių pastaraisiais metais spėjo priprasti prie aukštų naftos kainų, tad jų biudžeto išlaidos smarkiai padidėję, o stipriai sumažėję naftos kainos verčia jas nerimauti. 2,2 milijonų barelių per dieną pasiūlos sumažinimas nuo kitų metų sausio mėnesio atitinka apie 2,5% pasaulio paklausos. OPEC nariai vis dar mano, jog „teisinga“ naftos kaina turėtų būti apie 70-80 dolerių už barelį.

Iki šiol rinkoje vis dar vyravo nuomonė, jog žaliavų kainų kritimas daugiausiai susijęs su buvusiu žaliavų burbulu: kai tik burbulas galutinai subliūkš, žaliavų paklausa iš Kinijos ir kitų besivystančių pasaulio ekonomikų turėti vėl sustatyti į savo vietas. Kitaip tariant, ilgasis žaliavų super ciklas (daugiau nei dešimtmečio ilgumo žaliavų kainų didėjimas) tikrai nesibaigė, jam tik reikia truputį laiko atsikvėpti, o vėliau vėl šturmuosime naujus kainų rekordus. Net jeigu ir esame situacijoje, panašioje į Didžiąją Depresiją, viskas nėra taip blogai: 1930-aisiais žaliavų kainos atsigavo greičiau nei akcijų rinka.

Bet prieš gerą savaitę išleista Pasaulio Banko ataskaita taipogi pradeda klibinti šią tarp rinkos analitikų ir žaliavų kompanijų vadovų vyraujančią nuomonę. Pasaulio Bankas teigia, jog žaliavų bumas, trukęs kone dešimtmetį, baigėsi. Nafta artimiausius metus turėtų svyruoti apie 75 dolerius už barelį (kas nėra taip mažai – dabar ji kainuoja apie 45), o grūdinės kultūros, nors ir brangesnės nei 2003-ais metais, bet bus perpus pigesnės nei šių metų rekordinės kainos. Pasaulio Bankas netgi atmeta teoriją, jog žaliavų gavybos kompanijos, negaunančios finansavimo dėl sudėtingesnių kreditavimo galimybių, mažiau investuos į išteklių gavybą, o tai didins žaliavų kainas ateityje: bankas mano, jog svarbiausią rolę kainoms žais paklausos sumažėjimas, o ne pasiūlos problemos.

Financial Times straipsnyje Javier Blas pastebi, jog dažniausiai žaliavų cikluose kainų kilimas trunka apie dešimtmetį – o tai ir yra beveik tiek laiko, kiek truko pastarasis kainų didėjimas. Tad visgi gal ir šį kartą negalioja tezė „šį kartą bus kitaip“? Kad ir kaip ten bebūtų, net ir žaliavų optimistai nemano, jog artimiausiais metais galima tikėtis itin didelių žaliavų kainų šuolių, taigi 2009-ieji bus lengvesni žaliavų vartotojams, o jų eksportuotojams teks susiveržti diržus. Žaliavų kainų atsigavimas priklausys nuo besivystančių valstybių žaliavų paklausos: didžiausias paklausos augimas pastaruoju metu buvo būtent jose. Tačiau, jeigu tikėsime, jog Kinijos ekonomikos augimas lėtės, žaliavų kainų kilimą reikia atidėti tolimesnei ateičiai. Tiesa, 1998-aisias, kai nafta kainavo mažiau nei 10 JAV dolerių už barelį, dauguma analitikų manė, jog ji vis dar pigs, nors per dešimtmetį ji pabrango 15 kartų (iki šių metų piko). Prognozės yra nedėkingas dalykas, ypač kai reikia prognozuoti ateitį.

N.Roubini: Rusijos rublio laukia devalvacija

Nuo finansinės krizės pradžios Rusija pirmadienį tapo pirma G8 šalimi, kurios kredito reitingas buvo sumažintas. Kredito reitingų agentūra Standard & Poor‘s sumažino Rusijos reitingą nuo BBB+ iki BBB, nes mato padidėjusias grėsmes dėl žemų naftos kainų ir investuotojų traukimosi iš rublinių investicijų, kurios stipriai apkarpė Rusijos užsienio valiutos atsargas: pastarosios sumažėjo nuo 583 mlrd. dolerių rugpjūtį iki 455 mlrd. dolerių šiuo metu. Taipogi, Rusijos bankinė sistema priklausoma nuo užsienio finansavimo, tad valstybei teks išleisti apie 200 milijardų dolerių jai gelbėti. Kredito reitingo perspektyva palikta neigiama, tad kredito reitingai tikriausiai bus ir toliau mažinami ateityje.

O dar prieš šešis mėnesius naftos kainos buvo virš 140 dolerių už barelį, Rusijos ekonomika augo 8%, užsienio valiutos rezervai vis didėjo, ir buvo galima tikėtis, jog rublio stabilumas, bent jau artimiausiu laiku, garantuotas. Rusija irgi, atrodo, jautė savo galią ir nebijojo jos parodyti – konfliktas su Gruzija tik vienas iš pavyzdžių. Bet dabar viskas apsivertė aukštyn kojom. Kitais metais Rusijos ekonomika, Pasaulio Banko prognozėmis, augs tik 3% (nors kai kurie vietiniai analitikai tikisi net 2% ekonomikos susitraukimo).

Iki lapkričio mėnesio Rusijos centrinis bankas palaikė stabilų rublio kursą: jis buvo beveik surištas su dolerio (55%) ir euro (45%) krepšeliu. Bet naftos kainoms stipriai nukritus, ir einamosios sąskaitos problemoms didėjant, aišku, jog rublis tapo per daug stiprus ir turėtų būti nuvertintas. Pastaruoju metu centrinis bankas kas savaitę rublio kursą sumažina apie vienu procentu, bet Roubini teigia, jog tokia politika prie gero neveda – reikalingi žymiai ryžtingesni žingsniai (tokios pačios nuomonės laikosi ir Lars Rasmussen iš Danske)

Centrinio banko neryžtingumas gali būti paaiškintas keliais būdais: Rusijos kompanijos ir bankai turi daug skolų užsienio valiuta, tad stiprus rublio nuvertėjimas išeitų ne į naudą; bankų indėlininkai skubėtų atsiimti pinigus, jeigu suuostų, jog kilo grėsmė rublio devalvacijai (Rusijos indėlininkams tai labai pažįstama: jie prarado pinigus 1990-aisiais, griuvus Sovietų Sąjungai, ir 1998-aisiais, per Rusijos krizę); o be to, Putinas stiprų rublį siejo su Rusijos atsigavimu ir tvirtybe. Tačiau dėl padidėjusios politinės rizikos (dėl Gruzijos konflikto) bei vėliau sekusio bendro kapitalo pasitraukimo iš besivystančių rinkų, centrinis bankas turi imtis veiksmų, nes jo rezervai jau sumažėjo ketvirtadaliu. Kol kas valiutai nebuvo leista itin nuvertėti, o kapitalo srautai nebuvo apriboti – jie buvo finansuojami rezervais. Vietinės palūkanų normos irgi nebuvo pakilusios į stratosferą – rinkoje buvo palaikomas likvidumas, mat didelės palūkanų normos įvestų valstybę į recesiją. Bet jei niekas nebus daroma, valiutos rezervai pasibaigs (arba bus pradėta tikėti, jog jų nebeužteks), kapitalo srautai iš Rusijos dar padidės, vietos gyventojai skubės keisti rublius į dolerius, padidės palūkanos (kad kompensuoti devalvacijos riziką) ir padėtis taps nekontroliuojama. Palaipsniui mažinti rublio kursą irgi nėra geras sprendimas, kadangi ekonomikoje sukuriami tolimesni devalvacijos lūkesčiai. Vienintelis šansas – netikėtai sumažinti rublio kursą kokiais 25%, ir šį naująjį kursą ginti valiutos rezervais. Tikėtina, jog tai turėtų sustabdyti tolimesnės devalvacijos lūkesčius, mat prie tokio kurso rublis nebebūtų pervertintas, o valiutos rezervų jam ginti būti pakankamai daug. Jeigu tik šiai devalvacijai užteks ryžto.

Naftos rinkos subtilybės

Nobelio premijos laureatas ir New York Times apžvalgininkas Paul Krugman įdomiai pastebi:

Nafta yra neatsinaujinantis resursas (taigi, jos kiekis yra ribotas), o tai reiškia, jog jos neišgavimas yra tam tikra investavimo forma. O tokia investavimo forma gali būti patraukli naftą išgaunančioms valstybėms tuo metu, kai naftos kainos yra didelės. Jei valstybė nenori vienu metu išleisti viso pinigų srauto, kuris generuojamas pardavinėjant naftą padidėjus jos paklausai (ir kainoms), ji gali rinktis iš trijų alternatyvų: investuoti gautas lėšas vidaus rinkoje, kur, tikėtina, jog ribinė grąža mažėjanti; investuoti lėšas užsienyje; arba „investuoti“ mažinant naftos gavybą ir taip mažinant pasiūlą…

Taigi, yra tikimybė, jog ties kažkuriuo momentu didėjančios naftos kainos mažins naftos gavybą.

Tokie pasvarstymai iš pradžių gal ir atrodo keisti, bet jei iš tiesų šalis susiduria su problema, jog į šalį priplaukia tiek daug lėšų, jog neįmanoma jų pakankamai greitai ir pelningai investuoti, tai logiška išvada būtų mažinti naftos gavybą, taip mažinant pinigų srautą – o kartu ir dėl sumažėjusios pasiūlos didinant naftos kainas bei jos gavybos pelningumą ateityje. Tad gal naftos gavybos apimčių lėtėjimas iš tikrųjų signalizavo ne tai, jog naftos resursai artėja prie pabaigos (peak oil), o rodė, jog Artimųjų Rytų valstybės investuoja neišgaudamos naftos?

Beje, tokia teorija veda prie dar įdomesnės išvados: krentant kainoms naftos gavyba turėtų didėti, o tai dar labiau turėtų numušti naftos kainas. Krentančios naftos kainos sumažina naftos eksportuotojų gaunamą pinigų srautą, tad jie, norėdami subalansuoti savo biudžetus, yra priversti eksportuoti daugiau naftos – bent jau kol naftos gavyba jiems yra pelninga. Tokiu atveju, galima tikėtis ir to, kad naftos kaina išsilaikys ties 40 dolerių už barelį ilgesnį laiką (tai vis dar pelninga naftos gavybos kaina Saudo Arabijai), ir tik stiprūs OPEC kartelio veiksmai gali pakeisti šią situaciją (bet tam reikia laiko – bent jau keleto mėnesių, o gal ir pusmečio).

Panašiomis nuotaikomis gyvena ir ateities sandorių nafta rinka: jeigu penktadienį naftos barelį galėjai nusipirkti už 40,81 dolerį, tai sudaryti naftos barelio pirkimo kontraktą kitam gruodžiui buvo galima tik už 54,65 dolerio. Taigi, gali nusipirkti barelį naftos, laikyti jį sandėlyje, o po metų parduoti jį su 11% pelnu (anot Andy Lipow, iš 33,9% skirtumo reikia atimti finansavimo ir sandėliavimo kaštus) — nieko nerizikuodamas. Tokio dydžio skirtumo, vadinamo contango, nebuvo nuo 1998-ųjų. Besipelnydama iš šios investavimo strategijos Royal Dutch Shell netgi nuomojasi naftos tankerius, kuriuos naudoja kaip plaukiojančius sandėlius.

[via Economist Free Exchange]

William Bernstein: A Splendid Exchange

Žmonės prekiavo nuo seniausių laikų, o apie tarptautinę prekybą žinoma jau nuo Šumerų valstybės sukūrimo. A Splendid Exchange yra puikiai parašyta pasaulio prekybos istorija, apimanti labai platų laikotarpį: nuo tų pačių šumerų iki dabartinės Pasaulio Prekybos Organizacijos. Knyga puikiai atskleidžia prekybos vaidmenį pasaulio vystymuisi, joje galima rasti daug įvairiausių įdomių faktų ir istorijų.

Nors pirmosios valstybės (Senovės Egiptas, Mesopotamijos tautos) iškilo ne prekybos dėka, prekybos vaidmuo tautų klestėjimui vis augo. Štai Senovės Graikų imperija vargu ar galėjo išsilaikyti be grūdų importo: Sparta grūdus importuodavo iš Aleksandrijos ir Sicilijos, o Atėnai juos plukdydavo iš Juodosios jūros regiono, tad jiems buvo labai svarbu valdyti Bosforo sąsiaurį. Atėnams praradus šio prekybos kelio kontrolę teko susitaikyti su nuosmukiu. 

Prekybos plėtrai reikia taikos, nes prekyba nevyksta, jeigu pirkliams nesaugu. Romėnai su savo pax Romana pirmieji sukūrė ilgai išsilaikiusią taiką plačiame Viduržemio jūros baseine, tad jos metu prekyba klestėjo. Atsirado šilko kelias, kuriuo iš Kinijos buvo importuojama ši medžiaga. Nors nei vienas romėnas Kinijoje nesilankė, ir net nežinojo kur ji yra, prekės per daugelį tarpininkų (kurių kiekvienas uždirbdavo nemažas sumas) pasiekdavo galutinius jų pirkėjus. 

Atsiradęs Islamas Indijos vandenyną pavertė arabų prekybine jūra. Nuo pat Afrikos iki Indonezijos vyravo musulmonų pirkliai, kurie į Europą per Raudonąją jūrą tiekė įvairiausias rytų brangenybes: smilkalus, prieskonius, tą patį šilką. Pats Mahometas buvo pirklys, tad prekyba musulmonams buvo “įgimta”. Arabų pirkliai Indijos vandenyne vyravo iki pat XVI amžiaus, kol portugalai nerado kelio aplink Afriką — kelių strateginių sąsiaurių kontrolė istoriškai lėmė didžiulius turtus ir galią.

Portugalai, apiplaukę Afriką, greitai tapo kone turtingiausia valstybe, nors turėjo tik apie milijoną gyventojų. Šį turtą jiems sukrovė kelių strateginių uostų kontrolė Azijoje bei navigacijos žinios. Nors kelionė aplink Afriką buvo sudėtinga ir jos metu žūdavo apie 40% jūreivių, bet krovinys iš Azijos atpirkdavo išlaidas keliasdešimteriopai. Vėliau jūrose pradėjo dominuoti ispanai, dar po kiek laiko — anglai. Bet tada jau tarptautine prekyba užsiėmė nebe šiaip pirkliai, o korporacijos: East India Trading Company ir pan. 

Korporacijos pradėjo nebe vien šiaip prekiauti prabangos prekėmis, bet ėmė kurti ir paklausą tarp vidutinės klasės: taip atsirado masinis britų arbatos vartojimas, o Europoje išpopuliarėjo kava. Britų piliečiai XVIII amžiaus pradžioje jau kasdieną vartojo saldintą arbatą: nors arbata buvo gabenama iš Indijos bei Kinijos, o cukrus iš naujųjų kolonijų Karibuose. 

Pagrindinis kompanijų tikslas buvo gauti kuo didesnį pelną, o tam tikslui reikėjo kontroliuoti strategiškai svarbiausius pasaulio taškus — Malakos sąsiaurį (dabartinis Singapūras), Hong Kongą (Kinija leido užsieniečiams prekiauti tik su šalimais esama Kantono provincija). Iki šiol svarbiausi taškai pasaulio prekyboje išlieka Malakos sąsiauris, įėjimas į Persijos įlanką, įėjimas į Raudonąją jūrą, Sueco kanalas ir Panamos kanalas. Visi šie taškai šiuo metu kontroliuojami galingiausių pasaulio valstybių (ar bent su jomis gerai sutariančių).

XIX amžius sukėlė revoliuciją pasaulio prekyboje, nes žymiai sumažėjo transportavimo kaštai: atsirado geležinkelis, garlaiviai. Nors XIX amžiuje pasaulio prekybai didėjo barjerai (buvo keliami muitai, kiekvienai šaliai tapo svarbu ginti savą pramonę), muitų didėjimą atsverdavo transporto kaštų mažėjimas, tad prekybos apimtys augo. Tik XX amžiuje vėl grįžta prie laisvesnės prekybos, o tai paspartino pasaulio BVP augimą. Autorius laikosi nuomonės, jog laisva prekyba lemia šalies turtėjimą, o protekcionizmas toli neveda.

Bendrovių pirmojo pusmečio rezultatai

Šiandieną jau beveik visos Lietuvos listinguojamos kompanijos yra paskelbę savo pirmojo pusmečio rezultatus (kol kas savo uždirbto pelno nėra pranešusios tik City Service ir Linas). Žvelgiant į rezultatus ir lyginant juos su praėjusių metų pirmuoju pusmečiu labiausiai krenta į akis du dalykai: kiek daug įmonių šįmet pradėjo dirbti nuostolingai, ir koks iš tiesų didelis Lifosos uždirbtas pelnas.

Pernai metų pirmąjį pusmetį nuostolingai baigė tik dvi bendrovės: Snaigė ir amžinai sunkiai gyvenanti Gubernija. Šįmet nuostolingų bendrovių yra jau 13, be to, tikėtina, jog nuostolį skelbs ir Linas. Tarp nuostolingų kompanijų pateko visas pieno sektorius, sunkius laikus išgyvena ir alkoholio kompanijos (tik vienintelis Stumbras išvengė pelno mažėjimo, tuo tarpu Vilniaus Degtinė uždirbo tik simbolinį pelną). Tradiciniams gamintojams šie metai irgi ne itin sėkmingi: į nuostolį įbrido Grigiškės, Vilniaus Baldai, o Snaigės nuostoliai vis didėja. Pieno sektoriaus ateitis labiausiai priklauso nuo pasaulinių tendencijų, ir nors žaliavinio pieno supirkimo kainos stabilizavosi, vargu ar galima greitu metu tikėtis tokių didelių pelnų, kuriuos šios kompanijos skaičiavo praėjusiais metais. Alkoholio gamintojus neigiamai veikia tiek lėtėjantys ekonomikos augimo tempai, tiek pabrangę grūdai, nuo kurių priklauso spirito kaina. Šių metų rekordiniai derliai turėtų numušti grūdų kainas, tad tikriausiai alkoholio gamintojai gali tikėtis šiek tiek lengvesnių laikų.

Tarp savo pelnus padidinusių: laivininkystė, transportas, energetika ir bankai. Listinguojami bankai šiemet savo pelną didino nebe tokiais dideliais tempais, kaip anksčiau: bendras keturių bankų pelnas padidėjo apie 15 procentų, tačiau tai neblogas rodiklis, mat kaimyninėse Baltijos valstybėse bankų pelnai pradėjo mažėti.

Listinguojamų bendrovių pirmojo pusmečio rezultatų palyginimas
Listinguojamų bendrovių pirmojo pusmečio rezultatų palyginimas. Lifosos pelnas – ryškiai raudona spalva.

Sparčiausiai iš visų listinguojamų bendrovių savo pelną didino Lifosa: jis padidėjo daugiau nei penketą kartų. Lifosos pelnas tarp listinguojamų bendrovių Lietuvoje yra toks didelis, jog sudaro bene ketvirtadalį viso biržos bendrovių uždirbto pelno per pirmąjį pusmetį. Jei ne Lifosos rezultatas, bendras Vilniaus Vertybinių Popierių biržoje listinguojamų bendrovių pelnas būtų sumenkęs apie 16 procentų. Tai labai aiškiai rodo, jog nors ekonomikos augimas Lietuvoje išlieka teigiamas, kompanijos išgyvena nebe tokius lengvus laikus, kaip pernai metais.

Richard Yamarone: The Trader’s Guide to Key Economic Indicators

Richard Yamarone knyga apie makroekonominius indikatorius pasirodė visai nebloga. Netgi drįsčiau duoti jai keturias žvaigždutes iš penkerių, nors joje buvo mažai rašoma apie tai, ko tikėjausi: kaip visgi makroekonominiai indikatoriai paveikia akcijų rinkas.

Knygoje detaliai ir aiškiai aprašomi dažniausiai sutinkami makroekonominiai indikatoriai: nuo BVP augimo ir vartotojų pasitikėjimo indekso iki naujų namų statybos leidimų skaičiaus ir žaliavų indeksų. Kiekvienas indikatorius išsamiai paaiškintas, papasakojama jo sudarymo metodika, istorija, jo reikšmė, galimos interpretacijos ir misinterpretacijos. Tiesa, kaip jau minėjau, pateikiama indikatorių reikšmė ekonomikos augimui ir makroekonominei situacijai, o ne finansų rinkoms: iš sumažėjusių pramonės užsakymų apimčių ar didėjančių atsargų galima spręsti, jog artėja recesija, bet šie rodikliai nebūtinai darys įtakos akcijų ar obligacijų kainoms. Tačiau teminiu makro investavimu užsiimančiam investuotojui, ar BVP augimo prognozes sudarančiam analitikui tai tikrai naudingas skaitinys.

Be standartinių ir visų naudojamų makroekonominių indikatorių knygoje galima rasti ir mažiau sutinkamų bei pamąstyti priverčiančių rodiklių, kaip antai empirinė formulė

20 – infliacija (CPI) = S&P indekso P/E

Pritaikius ją OMXV indeksui gautume, jog Lietuvos akcijų rinkos P/E turėtų būti apie 7.5. Arti tiesos, nors dar kritimui vietos yra.

Dar vienas įdomus santykis: ISM naujų užsakymų ir ISM kainų indeksų skirtumas glaudžiai koreliuoja su S&P indekso metine grąža. ISM atlieka tiekimo vadybininkų apklausas, kurių metu aiškinasi, kokia situacija tiekimo grandinėse: ar didėja žaliavų kainos, ar greitai pristatomos užsakytos prekės, ar padidėjo paklausa, ir todėl reikia užsakyti daugiau žaliavų ir pan. ISM kainų indeksas iš esmės atspindi kompanijų kaštų pokyčius, tuo tarpu ISM naujų užsakymų indeksas atspindi kompanijų pajamų prognozes — kompanijos didina užsakymus tiekėjams tik jos turi planus didinti pardavimus. Taigi šių indeksų skirtumas turėtų atspindėti kompanijų pelnus, o tai turėtų koreliuoti su akcijų indekso grąža. Tiesa, šis santykis nėra labai tikslus, bet dažniausiai jei skirtumas būna didesnis nei -20, galima tikėtis akcijų brangimo. Šiuo metu JAV šis rodiklis lygus 45-88.5=-43.5. Tikriausiai nenuostabu, jog akcijos pinga.

Ar naftos kainos kyla dėl spekuliantų?

Niekam ne paslaptis, jog paskutiniu metu naftos kainos siekia naujas aukštumas. Neretai dėl to yra kaltinami spekuliantai — pastaruoju metu tapo itin populiaru investuoti į žaliavas, o ypač naftą. Juk kuo daugiau investuotojų ir fondų nori pirkti naftos, tuo labiau kyla kainos — bent jau taip argumentuojama spekuliantų vaidmuo naftos kainų kilime. Ir iš tiesų, naftos sandorių biržose nuo 2004-ųjų padaugėjo tris kartus (nors naftos kaina irgi patrigubėjo).

Bet prieš kelias savaites britų savaitinis žurnalas The Economist pateikia kitą versiją: visgi spekuliantai gal būt niekuo dėti. Didėjanti naftos kaina iš tiesų pritraukė investuotojus, bet ne atvirkščiai, kadangi nėra aiškios koreliacijos tarp spekuliantų aktyvumo ir žaliavų kainų. Kaip tik, tos žaliavos, kuriomis nėra prekiaujama biržose (o tuo pačiu, jas itin sunku įsigyti spekuliaciniais tikslais) pabrango dar daugiau nei nafta: kadmis pabrango dvigubai daugiau nei nafta, netgi ryžių kainų kilimas buvo spartesnis. Tuo tarpu tokios žaliavos kaip nikelis, kuriomis visgi prekiaujama biržose, nepaisant didėjančio spekuliacinių pinigų srauto spejo beveik dvigubai atpigti.

Spekuliantų pinigai, plaukiantys į naftos rinką, nedidina naftos kainų, kadangi investuotojai iš tiesų neperka pačios naftos — jie perka ateities sandorius. Kai ateina laikas ateities sandoriui išpildyti (t.y. reali nafta turėtų būti pristatyta pirkėjui), investuotojai arba parduoda naftą realiems pirkėjams, arba tiesiog pasiima pelną grynais: investuotojui tikros realios naftos niekada netenka pačiupinėti. Bet kuriuo atveju, fizinė nafta nedingsta iš rinkos, ji nėra kažkur užslepiama sandėliuose: investuotojai realiai tik lažinasi iš naftos kainos kilimo. Jeigu iš tiesų spekuliantai būtų didelė jėga, nustatanti naftos kainas, jos turėtų kristi kiekvieną kartą, kai baigiasi ateities sandorių galiojimo laikas (mat spekuliantams būtinai ateities sandorius reikia „uždaryti“ arba parduoti, prieš jiems baigiant galioti — ką jie veiktų su realia, o ne „popierine“ nafta?). Vieninteliai tikrieji realios naftos vartotojai yra naftos perdirbimo įmonės. Be to, teigiama, jog visos lėšos, investuotos į žaliavų fondus ar panašias spekuliacines finansines priemones, sudaro tik apie 225 milijardus JAV dolerių, o tai tik lašas jūroje, palyginus su 50 trilijonų JAV dolerių metine apyvarta visoje pasaulinėje naftos rinkoje.

Kai pateka saulė…

Šiuo metu skaitau Thomas Friedman knygą apie globalizaciją „The World is Flat“. Joje yra viena sukrečianti patarlė iš Afrikos folkloro, puikiai apibūdinanti šiuolaikinę konkurenciją:

Kiekvieną rytą Afrikoje pabunda gazelė.
Ji žino, jog ji turi bėgti greičiau nei greičiausias liūtas, nes kitaip ji neišgyvens.
Kiekvieną rytą Afrikoje pabunda liūtas.
Jis žino, jog turi bėgti greičiau nei gazelės, nes kitaip jis mirs iš bado.
Nesvarbu, ar esi liūtas, ar gazelė.
Vos tik saulei patekėjus, privalai pradėti bėgti.

Pasaulis tampa plokščias — jeigu anksčiau dėl darbo vietos, ar dėl rinkos buvo konkuruojama tik su kaimynu, ar kita tos pačios šalies kompanija, tai dabar dėl tos pačios darbo vietos ar rinkos dalies konkuruojama su visais: ir su pigiai dirbančiais milijardu kinų; ir su keliais šimtais milijonų indų; ir su keliasdešimt milijonų itin protingų ir vakarietiško gyvenimo ištroškusių rytų europiečių. Internetas, kompiuteriai, komunikacijos, laisvas idėjų keitimasis (tiesa, Kinijoje, dar ne visai) — visa tai vienoda tiek amerikonams, tiek indams ar europiečiams. Žaidimo laukas išsilygina, o konkurencijoje laimės nemiegantys.

Kartais iš tiesų, kai paskaitai kokių nors straipsnių apie tai, kaip Londono finansininkai samdosi krūvas pigių indų analitikų, kurie analizuoja kompanijas, ir nudirba didžiąją dalį fondų valdytojų darbo, kyla neviltingas klausimas „kaip, po velnių, su jais konkuruot?“ :)

Ar teisinga mokėti mažus atlyginimus filipinams?

Po truputį toliau iriuosi per Naomi Klein knygą „No Logo“. Šiandien labiausiai man užstrigo skyrius apie darbo sąlygas, su kurio išvadomis ir požiūriu niekaip negaliu sutikti.

Autorė, kuriai kartais pranašaujamas Noam Chomsky populiarumas, pasakoja apie blogąsias korporacijas, kurios atleidžia savo darbuotojus JAV ir perkelia savo gamybą į kitus, pigesnius kraštus. Kompanijos tai daro net uždirbdamos didelius pelnus ir visai nebūdamos arti bankroto! Kaštų mažinimas knygoje pateikiamas kaip itin blogas dalykas, ypač jeigu jis daromas darbuotojų sąskaita. O net jeigu ir darbuotojai nėra atleidžiami, vis tiek autorė mano, jog kažkas yra ne taip, jeigu kompanija savo pelną skiria plėtrai ar dar kokiam tikslui, o ne metų pabaigoje išmoka premijas darbuotojams (pateikiamas knygyno „Borders“ pavyzdys: va, kokia bloga vadovybė, jie skyrė uždirbtus milijonus naujų knygynų atidarymui, kai galėjo mums pakelti atlyginimus — ir visa tai dėl vardan kažkokios konkurencijos su kitu knygynų tinklu „Barnes & Noble“).

Jaučiu, kad mano kapitalistinė ir autorės socialistinė pasaulėžiūros yra taip toli viena nuo kitos, kad mums sunku suprasti vienas kitą. Mano nuomone, kompanijos vienintelis tikslas yra uždirbti kuo daugiau pelno akcininkams. Kompanijos nėra labdaros organizacijos, kurios privalo dalintis savo pelnu su darbuotojais, juo labiau aukoti savo plėtros galimybes. Konkurencinė kova nuožmi, ir kapitalistinėje laisvosios rinkos ekonomikoje nėra šansų išlikti kompanijoms, kurios maksimizuoja darbuotojų atlyginimus, o ne pelną.

Nemažai puslapių knygoje skirta ir baisioms darbo sąlygoms Azijos šalių gamyklose aprašyti. Dvylikos ar keturiolikos valandų darbo diena, draudimas eiti į tualetą, uždirbami tik keli doleriai per dieną gaminant „Nike“ sportbačius ar „Gap“ drabužius… Taip, iš tiesų darbo sąlygos labai sudėtingos, ir nei vienas lietuvis (o tuo labiau kanadietis ar amerikonas) nenorėtų ten dirbti. Tikriausiai net jei mokėtų tris kartus didesnį atlyginimą, kurį galima gauti Lietuvoje.

Bet filipinai ar vietnamiečiai ten dirba. Ir savo noru. Juk bet kada tie darbininkai gali pasirinkti dirbti kitur. Tik, deja, dažniausiai kita geriausia alternatyva tėra dirbti ryžių laukuose, ir turėti dar mažesnį pragyvenimo lygį. Žmonės Azijos šalyse gyvena taip skurdžiai, kad net pragariškos darbo sąlygos už kelis dolerius per dieną yra geresnis gyvenimas nei kitos alternatyvos. Bet kodėl kompanijos moka tokius mažus atlyginimus, ar neturėtų jos mokėti tiek, kad darbininkai nesijaustų skurdžiais? Atlyginimus nustato rinka, ir jie maži dažniausiai dėl to, jog darbo pasiūla yra didelė — už kelis dolerius nuvilioti dar vieną ryžių augintoją ir įdarbinti jį siuvant sportbačius nėra sunku. Nors darbininko dalia atrodo sunki, bet kol yra dar daug valstiečių ar šiaip skurdesnių gyventojų, kurie sutinka keistis su juo vietomis — atlyginimai neturėtų kilti. Jie kyla tik tada, kai darbuotojų resursai tampa išsemti (kaip kad buvo pastaruoju metu Lietuvoje — atlyginimai kilo, nes trūko darbuotojų, o ne dėl to, jog kompanijos tapo labiau dosnesnės ir primiršo savo pelno siekimo tikslą).

Analogiškai autorės pasibaisėjimą darbuotojų išnaudojimu Azijoje galima pritaikyti ir Lietuvos atveju. Vidutinis atlyginimas Lietuvoje per metus sudaro gal $7000, kas JAV tikriausiai būtų laikoma žemiau skurdo ribos. Ar neišnaudoja vakarų kompanijos lietuvių samdydamos juos už tokius menkus atlyginimus? Ar neturėtų jos mokėti Lietuvoje tokių pat atlyginimų, kaip ir savo tėvynėje? Viskas būtų puiku, tik įtariu, jog susidurtume su tokia situacija, kai dirbtų tik keli išrinktieji, o didžioji dauguma liktų bedarbiais.