Naftos rinkos subtilybės

Nobelio premijos laureatas ir New York Times apžvalgininkas Paul Krugman įdomiai pastebi:

Nafta yra neatsinaujinantis resursas (taigi, jos kiekis yra ribotas), o tai reiškia, jog jos neišgavimas yra tam tikra investavimo forma. O tokia investavimo forma gali būti patraukli naftą išgaunančioms valstybėms tuo metu, kai naftos kainos yra didelės. Jei valstybė nenori vienu metu išleisti viso pinigų srauto, kuris generuojamas pardavinėjant naftą padidėjus jos paklausai (ir kainoms), ji gali rinktis iš trijų alternatyvų: investuoti gautas lėšas vidaus rinkoje, kur, tikėtina, jog ribinė grąža mažėjanti; investuoti lėšas užsienyje; arba „investuoti“ mažinant naftos gavybą ir taip mažinant pasiūlą…

Taigi, yra tikimybė, jog ties kažkuriuo momentu didėjančios naftos kainos mažins naftos gavybą.

Tokie pasvarstymai iš pradžių gal ir atrodo keisti, bet jei iš tiesų šalis susiduria su problema, jog į šalį priplaukia tiek daug lėšų, jog neįmanoma jų pakankamai greitai ir pelningai investuoti, tai logiška išvada būtų mažinti naftos gavybą, taip mažinant pinigų srautą – o kartu ir dėl sumažėjusios pasiūlos didinant naftos kainas bei jos gavybos pelningumą ateityje. Tad gal naftos gavybos apimčių lėtėjimas iš tikrųjų signalizavo ne tai, jog naftos resursai artėja prie pabaigos (peak oil), o rodė, jog Artimųjų Rytų valstybės investuoja neišgaudamos naftos?

Beje, tokia teorija veda prie dar įdomesnės išvados: krentant kainoms naftos gavyba turėtų didėti, o tai dar labiau turėtų numušti naftos kainas. Krentančios naftos kainos sumažina naftos eksportuotojų gaunamą pinigų srautą, tad jie, norėdami subalansuoti savo biudžetus, yra priversti eksportuoti daugiau naftos – bent jau kol naftos gavyba jiems yra pelninga. Tokiu atveju, galima tikėtis ir to, kad naftos kaina išsilaikys ties 40 dolerių už barelį ilgesnį laiką (tai vis dar pelninga naftos gavybos kaina Saudo Arabijai), ir tik stiprūs OPEC kartelio veiksmai gali pakeisti šią situaciją (bet tam reikia laiko – bent jau keleto mėnesių, o gal ir pusmečio).

Panašiomis nuotaikomis gyvena ir ateities sandorių nafta rinka: jeigu penktadienį naftos barelį galėjai nusipirkti už 40,81 dolerį, tai sudaryti naftos barelio pirkimo kontraktą kitam gruodžiui buvo galima tik už 54,65 dolerio. Taigi, gali nusipirkti barelį naftos, laikyti jį sandėlyje, o po metų parduoti jį su 11% pelnu (anot Andy Lipow, iš 33,9% skirtumo reikia atimti finansavimo ir sandėliavimo kaštus) — nieko nerizikuodamas. Tokio dydžio skirtumo, vadinamo contango, nebuvo nuo 1998-ųjų. Besipelnydama iš šios investavimo strategijos Royal Dutch Shell netgi nuomojasi naftos tankerius, kuriuos naudoja kaip plaukiojančius sandėlius.

[via Economist Free Exchange]

William Bernstein: A Splendid Exchange

Žmonės prekiavo nuo seniausių laikų, o apie tarptautinę prekybą žinoma jau nuo Šumerų valstybės sukūrimo. A Splendid Exchange yra puikiai parašyta pasaulio prekybos istorija, apimanti labai platų laikotarpį: nuo tų pačių šumerų iki dabartinės Pasaulio Prekybos Organizacijos. Knyga puikiai atskleidžia prekybos vaidmenį pasaulio vystymuisi, joje galima rasti daug įvairiausių įdomių faktų ir istorijų.

Nors pirmosios valstybės (Senovės Egiptas, Mesopotamijos tautos) iškilo ne prekybos dėka, prekybos vaidmuo tautų klestėjimui vis augo. Štai Senovės Graikų imperija vargu ar galėjo išsilaikyti be grūdų importo: Sparta grūdus importuodavo iš Aleksandrijos ir Sicilijos, o Atėnai juos plukdydavo iš Juodosios jūros regiono, tad jiems buvo labai svarbu valdyti Bosforo sąsiaurį. Atėnams praradus šio prekybos kelio kontrolę teko susitaikyti su nuosmukiu. 

Prekybos plėtrai reikia taikos, nes prekyba nevyksta, jeigu pirkliams nesaugu. Romėnai su savo pax Romana pirmieji sukūrė ilgai išsilaikiusią taiką plačiame Viduržemio jūros baseine, tad jos metu prekyba klestėjo. Atsirado šilko kelias, kuriuo iš Kinijos buvo importuojama ši medžiaga. Nors nei vienas romėnas Kinijoje nesilankė, ir net nežinojo kur ji yra, prekės per daugelį tarpininkų (kurių kiekvienas uždirbdavo nemažas sumas) pasiekdavo galutinius jų pirkėjus. 

Atsiradęs Islamas Indijos vandenyną pavertė arabų prekybine jūra. Nuo pat Afrikos iki Indonezijos vyravo musulmonų pirkliai, kurie į Europą per Raudonąją jūrą tiekė įvairiausias rytų brangenybes: smilkalus, prieskonius, tą patį šilką. Pats Mahometas buvo pirklys, tad prekyba musulmonams buvo “įgimta”. Arabų pirkliai Indijos vandenyne vyravo iki pat XVI amžiaus, kol portugalai nerado kelio aplink Afriką — kelių strateginių sąsiaurių kontrolė istoriškai lėmė didžiulius turtus ir galią.

Portugalai, apiplaukę Afriką, greitai tapo kone turtingiausia valstybe, nors turėjo tik apie milijoną gyventojų. Šį turtą jiems sukrovė kelių strateginių uostų kontrolė Azijoje bei navigacijos žinios. Nors kelionė aplink Afriką buvo sudėtinga ir jos metu žūdavo apie 40% jūreivių, bet krovinys iš Azijos atpirkdavo išlaidas keliasdešimteriopai. Vėliau jūrose pradėjo dominuoti ispanai, dar po kiek laiko — anglai. Bet tada jau tarptautine prekyba užsiėmė nebe šiaip pirkliai, o korporacijos: East India Trading Company ir pan. 

Korporacijos pradėjo nebe vien šiaip prekiauti prabangos prekėmis, bet ėmė kurti ir paklausą tarp vidutinės klasės: taip atsirado masinis britų arbatos vartojimas, o Europoje išpopuliarėjo kava. Britų piliečiai XVIII amžiaus pradžioje jau kasdieną vartojo saldintą arbatą: nors arbata buvo gabenama iš Indijos bei Kinijos, o cukrus iš naujųjų kolonijų Karibuose. 

Pagrindinis kompanijų tikslas buvo gauti kuo didesnį pelną, o tam tikslui reikėjo kontroliuoti strategiškai svarbiausius pasaulio taškus — Malakos sąsiaurį (dabartinis Singapūras), Hong Kongą (Kinija leido užsieniečiams prekiauti tik su šalimais esama Kantono provincija). Iki šiol svarbiausi taškai pasaulio prekyboje išlieka Malakos sąsiauris, įėjimas į Persijos įlanką, įėjimas į Raudonąją jūrą, Sueco kanalas ir Panamos kanalas. Visi šie taškai šiuo metu kontroliuojami galingiausių pasaulio valstybių (ar bent su jomis gerai sutariančių).

XIX amžius sukėlė revoliuciją pasaulio prekyboje, nes žymiai sumažėjo transportavimo kaštai: atsirado geležinkelis, garlaiviai. Nors XIX amžiuje pasaulio prekybai didėjo barjerai (buvo keliami muitai, kiekvienai šaliai tapo svarbu ginti savą pramonę), muitų didėjimą atsverdavo transporto kaštų mažėjimas, tad prekybos apimtys augo. Tik XX amžiuje vėl grįžta prie laisvesnės prekybos, o tai paspartino pasaulio BVP augimą. Autorius laikosi nuomonės, jog laisva prekyba lemia šalies turtėjimą, o protekcionizmas toli neveda.

Bendrovių pirmojo pusmečio rezultatai

Šiandieną jau beveik visos Lietuvos listinguojamos kompanijos yra paskelbę savo pirmojo pusmečio rezultatus (kol kas savo uždirbto pelno nėra pranešusios tik City Service ir Linas). Žvelgiant į rezultatus ir lyginant juos su praėjusių metų pirmuoju pusmečiu labiausiai krenta į akis du dalykai: kiek daug įmonių šįmet pradėjo dirbti nuostolingai, ir koks iš tiesų didelis Lifosos uždirbtas pelnas.

Pernai metų pirmąjį pusmetį nuostolingai baigė tik dvi bendrovės: Snaigė ir amžinai sunkiai gyvenanti Gubernija. Šįmet nuostolingų bendrovių yra jau 13, be to, tikėtina, jog nuostolį skelbs ir Linas. Tarp nuostolingų kompanijų pateko visas pieno sektorius, sunkius laikus išgyvena ir alkoholio kompanijos (tik vienintelis Stumbras išvengė pelno mažėjimo, tuo tarpu Vilniaus Degtinė uždirbo tik simbolinį pelną). Tradiciniams gamintojams šie metai irgi ne itin sėkmingi: į nuostolį įbrido Grigiškės, Vilniaus Baldai, o Snaigės nuostoliai vis didėja. Pieno sektoriaus ateitis labiausiai priklauso nuo pasaulinių tendencijų, ir nors žaliavinio pieno supirkimo kainos stabilizavosi, vargu ar galima greitu metu tikėtis tokių didelių pelnų, kuriuos šios kompanijos skaičiavo praėjusiais metais. Alkoholio gamintojus neigiamai veikia tiek lėtėjantys ekonomikos augimo tempai, tiek pabrangę grūdai, nuo kurių priklauso spirito kaina. Šių metų rekordiniai derliai turėtų numušti grūdų kainas, tad tikriausiai alkoholio gamintojai gali tikėtis šiek tiek lengvesnių laikų.

Tarp savo pelnus padidinusių: laivininkystė, transportas, energetika ir bankai. Listinguojami bankai šiemet savo pelną didino nebe tokiais dideliais tempais, kaip anksčiau: bendras keturių bankų pelnas padidėjo apie 15 procentų, tačiau tai neblogas rodiklis, mat kaimyninėse Baltijos valstybėse bankų pelnai pradėjo mažėti.

Listinguojamų bendrovių pirmojo pusmečio rezultatų palyginimas
Listinguojamų bendrovių pirmojo pusmečio rezultatų palyginimas. Lifosos pelnas – ryškiai raudona spalva.

Sparčiausiai iš visų listinguojamų bendrovių savo pelną didino Lifosa: jis padidėjo daugiau nei penketą kartų. Lifosos pelnas tarp listinguojamų bendrovių Lietuvoje yra toks didelis, jog sudaro bene ketvirtadalį viso biržos bendrovių uždirbto pelno per pirmąjį pusmetį. Jei ne Lifosos rezultatas, bendras Vilniaus Vertybinių Popierių biržoje listinguojamų bendrovių pelnas būtų sumenkęs apie 16 procentų. Tai labai aiškiai rodo, jog nors ekonomikos augimas Lietuvoje išlieka teigiamas, kompanijos išgyvena nebe tokius lengvus laikus, kaip pernai metais.

Richard Yamarone: The Trader’s Guide to Key Economic Indicators

Richard Yamarone knyga apie makroekonominius indikatorius pasirodė visai nebloga. Netgi drįsčiau duoti jai keturias žvaigždutes iš penkerių, nors joje buvo mažai rašoma apie tai, ko tikėjausi: kaip visgi makroekonominiai indikatoriai paveikia akcijų rinkas.

Knygoje detaliai ir aiškiai aprašomi dažniausiai sutinkami makroekonominiai indikatoriai: nuo BVP augimo ir vartotojų pasitikėjimo indekso iki naujų namų statybos leidimų skaičiaus ir žaliavų indeksų. Kiekvienas indikatorius išsamiai paaiškintas, papasakojama jo sudarymo metodika, istorija, jo reikšmė, galimos interpretacijos ir misinterpretacijos. Tiesa, kaip jau minėjau, pateikiama indikatorių reikšmė ekonomikos augimui ir makroekonominei situacijai, o ne finansų rinkoms: iš sumažėjusių pramonės užsakymų apimčių ar didėjančių atsargų galima spręsti, jog artėja recesija, bet šie rodikliai nebūtinai darys įtakos akcijų ar obligacijų kainoms. Tačiau teminiu makro investavimu užsiimančiam investuotojui, ar BVP augimo prognozes sudarančiam analitikui tai tikrai naudingas skaitinys.

Be standartinių ir visų naudojamų makroekonominių indikatorių knygoje galima rasti ir mažiau sutinkamų bei pamąstyti priverčiančių rodiklių, kaip antai empirinė formulė

20 – infliacija (CPI) = S&P indekso P/E

Pritaikius ją OMXV indeksui gautume, jog Lietuvos akcijų rinkos P/E turėtų būti apie 7.5. Arti tiesos, nors dar kritimui vietos yra.

Dar vienas įdomus santykis: ISM naujų užsakymų ir ISM kainų indeksų skirtumas glaudžiai koreliuoja su S&P indekso metine grąža. ISM atlieka tiekimo vadybininkų apklausas, kurių metu aiškinasi, kokia situacija tiekimo grandinėse: ar didėja žaliavų kainos, ar greitai pristatomos užsakytos prekės, ar padidėjo paklausa, ir todėl reikia užsakyti daugiau žaliavų ir pan. ISM kainų indeksas iš esmės atspindi kompanijų kaštų pokyčius, tuo tarpu ISM naujų užsakymų indeksas atspindi kompanijų pajamų prognozes — kompanijos didina užsakymus tiekėjams tik jos turi planus didinti pardavimus. Taigi šių indeksų skirtumas turėtų atspindėti kompanijų pelnus, o tai turėtų koreliuoti su akcijų indekso grąža. Tiesa, šis santykis nėra labai tikslus, bet dažniausiai jei skirtumas būna didesnis nei -20, galima tikėtis akcijų brangimo. Šiuo metu JAV šis rodiklis lygus 45-88.5=-43.5. Tikriausiai nenuostabu, jog akcijos pinga.

Ar naftos kainos kyla dėl spekuliantų?

Niekam ne paslaptis, jog paskutiniu metu naftos kainos siekia naujas aukštumas. Neretai dėl to yra kaltinami spekuliantai — pastaruoju metu tapo itin populiaru investuoti į žaliavas, o ypač naftą. Juk kuo daugiau investuotojų ir fondų nori pirkti naftos, tuo labiau kyla kainos — bent jau taip argumentuojama spekuliantų vaidmuo naftos kainų kilime. Ir iš tiesų, naftos sandorių biržose nuo 2004-ųjų padaugėjo tris kartus (nors naftos kaina irgi patrigubėjo).

Bet prieš kelias savaites britų savaitinis žurnalas The Economist pateikia kitą versiją: visgi spekuliantai gal būt niekuo dėti. Didėjanti naftos kaina iš tiesų pritraukė investuotojus, bet ne atvirkščiai, kadangi nėra aiškios koreliacijos tarp spekuliantų aktyvumo ir žaliavų kainų. Kaip tik, tos žaliavos, kuriomis nėra prekiaujama biržose (o tuo pačiu, jas itin sunku įsigyti spekuliaciniais tikslais) pabrango dar daugiau nei nafta: kadmis pabrango dvigubai daugiau nei nafta, netgi ryžių kainų kilimas buvo spartesnis. Tuo tarpu tokios žaliavos kaip nikelis, kuriomis visgi prekiaujama biržose, nepaisant didėjančio spekuliacinių pinigų srauto spejo beveik dvigubai atpigti.

Spekuliantų pinigai, plaukiantys į naftos rinką, nedidina naftos kainų, kadangi investuotojai iš tiesų neperka pačios naftos — jie perka ateities sandorius. Kai ateina laikas ateities sandoriui išpildyti (t.y. reali nafta turėtų būti pristatyta pirkėjui), investuotojai arba parduoda naftą realiems pirkėjams, arba tiesiog pasiima pelną grynais: investuotojui tikros realios naftos niekada netenka pačiupinėti. Bet kuriuo atveju, fizinė nafta nedingsta iš rinkos, ji nėra kažkur užslepiama sandėliuose: investuotojai realiai tik lažinasi iš naftos kainos kilimo. Jeigu iš tiesų spekuliantai būtų didelė jėga, nustatanti naftos kainas, jos turėtų kristi kiekvieną kartą, kai baigiasi ateities sandorių galiojimo laikas (mat spekuliantams būtinai ateities sandorius reikia „uždaryti“ arba parduoti, prieš jiems baigiant galioti — ką jie veiktų su realia, o ne „popierine“ nafta?). Vieninteliai tikrieji realios naftos vartotojai yra naftos perdirbimo įmonės. Be to, teigiama, jog visos lėšos, investuotos į žaliavų fondus ar panašias spekuliacines finansines priemones, sudaro tik apie 225 milijardus JAV dolerių, o tai tik lašas jūroje, palyginus su 50 trilijonų JAV dolerių metine apyvarta visoje pasaulinėje naftos rinkoje.

Kai pateka saulė…

Šiuo metu skaitau Thomas Friedman knygą apie globalizaciją „The World is Flat“. Joje yra viena sukrečianti patarlė iš Afrikos folkloro, puikiai apibūdinanti šiuolaikinę konkurenciją:

Kiekvieną rytą Afrikoje pabunda gazelė.
Ji žino, jog ji turi bėgti greičiau nei greičiausias liūtas, nes kitaip ji neišgyvens.
Kiekvieną rytą Afrikoje pabunda liūtas.
Jis žino, jog turi bėgti greičiau nei gazelės, nes kitaip jis mirs iš bado.
Nesvarbu, ar esi liūtas, ar gazelė.
Vos tik saulei patekėjus, privalai pradėti bėgti.

Pasaulis tampa plokščias — jeigu anksčiau dėl darbo vietos, ar dėl rinkos buvo konkuruojama tik su kaimynu, ar kita tos pačios šalies kompanija, tai dabar dėl tos pačios darbo vietos ar rinkos dalies konkuruojama su visais: ir su pigiai dirbančiais milijardu kinų; ir su keliais šimtais milijonų indų; ir su keliasdešimt milijonų itin protingų ir vakarietiško gyvenimo ištroškusių rytų europiečių. Internetas, kompiuteriai, komunikacijos, laisvas idėjų keitimasis (tiesa, Kinijoje, dar ne visai) — visa tai vienoda tiek amerikonams, tiek indams ar europiečiams. Žaidimo laukas išsilygina, o konkurencijoje laimės nemiegantys.

Kartais iš tiesų, kai paskaitai kokių nors straipsnių apie tai, kaip Londono finansininkai samdosi krūvas pigių indų analitikų, kurie analizuoja kompanijas, ir nudirba didžiąją dalį fondų valdytojų darbo, kyla neviltingas klausimas „kaip, po velnių, su jais konkuruot?“ :)

Ar teisinga mokėti mažus atlyginimus filipinams?

Po truputį toliau iriuosi per Naomi Klein knygą „No Logo“. Šiandien labiausiai man užstrigo skyrius apie darbo sąlygas, su kurio išvadomis ir požiūriu niekaip negaliu sutikti.

Autorė, kuriai kartais pranašaujamas Noam Chomsky populiarumas, pasakoja apie blogąsias korporacijas, kurios atleidžia savo darbuotojus JAV ir perkelia savo gamybą į kitus, pigesnius kraštus. Kompanijos tai daro net uždirbdamos didelius pelnus ir visai nebūdamos arti bankroto! Kaštų mažinimas knygoje pateikiamas kaip itin blogas dalykas, ypač jeigu jis daromas darbuotojų sąskaita. O net jeigu ir darbuotojai nėra atleidžiami, vis tiek autorė mano, jog kažkas yra ne taip, jeigu kompanija savo pelną skiria plėtrai ar dar kokiam tikslui, o ne metų pabaigoje išmoka premijas darbuotojams (pateikiamas knygyno „Borders“ pavyzdys: va, kokia bloga vadovybė, jie skyrė uždirbtus milijonus naujų knygynų atidarymui, kai galėjo mums pakelti atlyginimus — ir visa tai dėl vardan kažkokios konkurencijos su kitu knygynų tinklu „Barnes & Noble“).

Jaučiu, kad mano kapitalistinė ir autorės socialistinė pasaulėžiūros yra taip toli viena nuo kitos, kad mums sunku suprasti vienas kitą. Mano nuomone, kompanijos vienintelis tikslas yra uždirbti kuo daugiau pelno akcininkams. Kompanijos nėra labdaros organizacijos, kurios privalo dalintis savo pelnu su darbuotojais, juo labiau aukoti savo plėtros galimybes. Konkurencinė kova nuožmi, ir kapitalistinėje laisvosios rinkos ekonomikoje nėra šansų išlikti kompanijoms, kurios maksimizuoja darbuotojų atlyginimus, o ne pelną.

Nemažai puslapių knygoje skirta ir baisioms darbo sąlygoms Azijos šalių gamyklose aprašyti. Dvylikos ar keturiolikos valandų darbo diena, draudimas eiti į tualetą, uždirbami tik keli doleriai per dieną gaminant „Nike“ sportbačius ar „Gap“ drabužius… Taip, iš tiesų darbo sąlygos labai sudėtingos, ir nei vienas lietuvis (o tuo labiau kanadietis ar amerikonas) nenorėtų ten dirbti. Tikriausiai net jei mokėtų tris kartus didesnį atlyginimą, kurį galima gauti Lietuvoje.

Bet filipinai ar vietnamiečiai ten dirba. Ir savo noru. Juk bet kada tie darbininkai gali pasirinkti dirbti kitur. Tik, deja, dažniausiai kita geriausia alternatyva tėra dirbti ryžių laukuose, ir turėti dar mažesnį pragyvenimo lygį. Žmonės Azijos šalyse gyvena taip skurdžiai, kad net pragariškos darbo sąlygos už kelis dolerius per dieną yra geresnis gyvenimas nei kitos alternatyvos. Bet kodėl kompanijos moka tokius mažus atlyginimus, ar neturėtų jos mokėti tiek, kad darbininkai nesijaustų skurdžiais? Atlyginimus nustato rinka, ir jie maži dažniausiai dėl to, jog darbo pasiūla yra didelė — už kelis dolerius nuvilioti dar vieną ryžių augintoją ir įdarbinti jį siuvant sportbačius nėra sunku. Nors darbininko dalia atrodo sunki, bet kol yra dar daug valstiečių ar šiaip skurdesnių gyventojų, kurie sutinka keistis su juo vietomis — atlyginimai neturėtų kilti. Jie kyla tik tada, kai darbuotojų resursai tampa išsemti (kaip kad buvo pastaruoju metu Lietuvoje — atlyginimai kilo, nes trūko darbuotojų, o ne dėl to, jog kompanijos tapo labiau dosnesnės ir primiršo savo pelno siekimo tikslą).

Analogiškai autorės pasibaisėjimą darbuotojų išnaudojimu Azijoje galima pritaikyti ir Lietuvos atveju. Vidutinis atlyginimas Lietuvoje per metus sudaro gal $7000, kas JAV tikriausiai būtų laikoma žemiau skurdo ribos. Ar neišnaudoja vakarų kompanijos lietuvių samdydamos juos už tokius menkus atlyginimus? Ar neturėtų jos mokėti Lietuvoje tokių pat atlyginimų, kaip ir savo tėvynėje? Viskas būtų puiku, tik įtariu, jog susidurtume su tokia situacija, kai dirbtų tik keli išrinktieji, o didžioji dauguma liktų bedarbiais.

Konkurencingoje ekonomikoje akcijos nepatrauklios

Įdomią mintį radau pas Stumbling and Mumbling: tikrai tobulai konkurencingoje ekonomikoje akcijos nebūtų labai patrauklios, kadangi kompanijų pelnai būtų artimi nuliui. Juk jeigu kompanijos uždirba pelną, tuoj atsiranda konkurentų, kurie tą pelną sumažina — tobulos konkurencijos ekonominis modelis ir prognozuoja, jog tobulai konkuruojančių kompanijų pelnai yra nuliniai (kalbama apie ekonominį pelną, arba viršpelnį). Pasirodo, kad mažiau ekonomiškai laisvos Prancūzijos akcijų rinka ilguoju laikotarpiu davė didesnę grąžą nei labiau konkurenciją skatinančios JAV.

First, anti-capitalists are, in Lenin’s phrase, useful idiots – they actually help stock markets.
Second, a healthy economy and a healthy stock market are two different things.

Kuo daugiau būsto savininkų, tuo daugiau bedarbių

Visuomenėje dažniausiai manoma, jog nuosavo būsto turėjimas vienareikšmiškai yra teigiamas dalykas: valstybė skiria įvairiausias mokesčių lengvatas ir diegia kitokias būsto įsigijimo skatinimo programas, siekdama, jog kuo daugiau piliečių turėtų nuosavą būstą. Teisybė, nuosavo būsto turėjimas žmones verčia būti sėslesniems, taip gerinama socialinė aplinka. Tačiau ekonominiu požiūriu būsto nuomojimas gali būti efektyvesnis būtent todėl, kad neturintys savo būsto žmonės yra mobilesni (kas pigiau: pirkti ar nuomotis — kitas klausimas).

Kokiam nors regionui susiduriant su ekonominėmis problemomis, atsiranda darbo stygius. Jeigu kitame regione trūksta darbuotojų, jie turėtų persikelti iš regiono, kuris patiria sudėtingus laikus. Tačiau jeigu dauguma žmonių turi savo nuosavą būstą, ne taip lengvai jį nori parduoti ir palikti, juolab jeigu regionas susiduria su ekonominėmis problemomis, tai ir būsto kainos nebus labai palankios pardavimui. Tuo tarpu jei dauguma žmonių būstą tik nuomoja, jie labiau linkę imti ir persikraustyti ten, kur yra daugiau darbo.

Britų ekonomistas Andrew Oswald net atrado, jog šis efektas yra ne toks jau mažas: namų savininkų skaičiui padidėjus 10 procentų nedarbo lygis padidėja dviem procentiniais punktais. JAV valstijos, kuriose daugiausia savus namus turinčių žmonių (Alabama, Mičiganas, Misisipė), kenčia ir nuo didžiausio bedarbių skaičiaus. Kuo daugiau besinuomojančių, tuo lankstesnė darbo rinka, ir daugiau šansų susirasti įdomų ir tinkantį darbą.

Tad gal valstybė turėtų skatinti ne nuosavų būstų įsigijimą, o jų nuomą?

Hoover institution: mitai apie Rusiją

Vienas įdomesnių straipsnių, šią savaitę patraukusių mano dėmesį, buvo Andreas Goldthau pastabos apie Rusiją. Požiūris nestandartinis, nors labai logiškas, ir su daugeliu minčių būtų galima sutikti (tiesa, ne su visomis). Autorius savo straipsnyje bando sugriauti penkis mitus apie Rusijos politiką ir ekonomiką:

Rusija turi ginklą, kuris vadinasi „energetika“. Rusijos naftos rinkoje veikia net dešimt didelių naftos bendrovių, ir tik ketvirtadalis naftos gavybos yra valstybės rankose. Tiesa, valstybei priklauso naftotiekiai, bei ji nustatinėja mokesčių politiką, tačiau tai nėra labai lankstūs instrumentai — norint iš naftos tiekimo daryti didžiąją politiką reiktų daugiau kontrolės. Juolab, kad nafta pardavinėjama užsienyje pasaulinėmis kainomis, ilgalaikių tiekimo kontraktų nėra. Su dujų tiekimu yra kitaip: dujos gabenamos dujotiekiais pagal ilgalaikius kontraktus, kurie lyg ir „suriša“ tiekėją su pirkėju. Tačiau norint Rusijai pardavinėti dujas kam nors kitam nei Europai, reikės daug investuoti į dujotiekių tiesimą — o kur gi dėsi tas dujas, pagrasinęs jų neparduoti Europai? ilguoju laikotarpiu tiek Europa gali atrasti alternatyvių dujų tiekėjų, tiek ir Rusija — alternatyvių dujų pirkėjų (kaip kad Kinija), bet trumpuoju laikotarpiu politikos iš dujų nepadarysi, nebent tik gąsdindamas tokias nedideles valstybes kaip Gruzija ar Moldova. Bet kaip parodė nesena istorija, Gruzijos politikos tai nepakeitė.

„Gazprom“ yra Rusijos politinis įrankis. „Gazprom“ dujas vietinėje Rusijos rinkoje privalo pardavinėti labai žema kaina — dujos yra politinės svarbos prekė, tad ją savo piliečiams reikia pateikti kuo pigiau. Todėl vienintelis pelno šaltinis „Gazprom“ yra dujų eksportas. Didžiausia pelno dalis gaunama už į Vakarų Europą eksportuojamas dujas, o į NVS dujos didžiąja dalimi vis dar parduodamos pigiau nei pasaulinėje rinkoje esančiomis kainomis. Taigi dujų kainų kėlimas NVS valstybėms nėra bandymas jas sužlugdyti ekonomiškai, o tiesiog pelno siekimas.

Rusijos ekonomikos atsigavimas tėra tik aukštų naftos kainų pasekmė. Paskutiniu metu Rusijos ekonomika auga dėl didėjančio vartojimo ir investicijų į infrastruktūrą, tuo tarpu naftos ir dujų gavybos sektoriaus augimas lėtesnis nei kitų ekonomikos šakų. Ir nors didžioji dalis valstybės pajamų dalis ateina iš naftos ir dujų pardavimo, gauti pinigai nusėda stabilizacijos fonde. Autorius netgi teigia, jog Rusijos ekonomikos augimo priežasčių reikia ieškoti Rusijos krizėje, mat tuomet žymiai nuvertėjo Rusijos rublis, o tai pagerino Rusijos prekių konkurencingumą užsienyje. Su šiuo punktu tikriausiai labiausiai ginčyčiausi.

Rusija yra energetikos supergalybė. Rusijos naftos ir dujų sektoriai kenčia nuo investicijų stokos. Nors Rusija turi didžiausias dujų atsargas pasaulyje, bet jos dujų suvartojimas auga, tuo tarpu gavyba — ne. Jeigu taip tęsis ir toliau, Rusija tiesiog nebeturės ką eksportuoti. Blogiausia, jog dabartinė mokesčių politika visiškai neskatina investuoti į naftos ir dujų gavybą, o „Gazprom“ turi skolų, kurias prisiėmė perėmus „Sibneft“. Be to, „Gazprom“ daug lėšų išleidžia dujotiekių ir infrastruktūros įsigijimams už Rusijos ribų, tad pinigų naujiems gręžiniams lieka dar mažiau.

Kinija ir Rusija taps partnerės naftos ir dujų srityje. Rusija ir Kinija yra strateginiai varžovai šioje srityje, ypač kai kalba eina apie Centrinėje Azijoje esančius išteklius. Rusija nėra suinteresuota, jog Kinija gautų laisvą priėjimą prie dujų Turkmėnistane — dabar šiomis dujomis „Gazprom“ prekiauja Europoje. Rusija neseniai sprendė dilemą, kur tiesti naftotiekį iš Sibiro: į Kiniją ar į Japoniją? Pasirinkta buvo Japonija. Be to, Rusijai nepatiktų Kinijos vyriausybės stilius, kai Kinijos valstybė perka naftos gavybos išteklius šalyje.