Baltijos paskolų portfelis

Baltijos bankų paskolų portfelio augimas

Vakar beskaitant Citigroup analitikų tyrimą akis užkliuvo už grafiko, kurį matote viršuje. Šis grafikas vaizduoja Baltijos paskolų portfelio augimo tempus. Paskutinių metų tendencija dar geriau atsiskleidžia pažvelgus į Swedbank pateikiamą informaciją apie Hansabank grupės paskolų dinamiką (12-a skaidrė). Tiesa, Lietuva šiame kontekste atrodo visai neblogai: kai Latvijoje ir Estijoje stipriai jaučiama, jog paskolų „kranelis“ prisuktas, Lietuvoje paskolų portfelis vis dar didėja stabiliai dideliais tempais.

Baltijos valstybėms labai sunku vykdyti kokią nors savarankišką monetarinę politiką, o centrinių bankų vaidmenį atlieka Skandinavijos bankai, kurie, nustatydami paskolų išdavimo sąlygas, gali valdyti pinigų pasiūlą. Baltijos valstybėms susidūrus su ekonominio perkaitimo grėsme (dėl spartaus ekonomikos augimo trūksta darbuotojų, sparčiai kyla atlyginimai, didėja infliacija, einamosios sąskaitos deficitas) iškyla būtinybė ekonomiką „šaldyti“, pristabdyti jos augimą. O tai galima padaryti sunkinant finansavimo sąlygas.

Beje, Lietuvos banko duomenimis, paskolų portfelio augimo tempas, kuris buvo žymiai sulėtėjęs 2007-ųjų metų viduryje, atsigavo, o jau paskutiniais mėnesiais vėl pradėjo staigiai didėti – to nesutrukdė ir didėjančios palūkanų normos. Labiausiai augo paskolos namų ūkiams – lyginant 2007-ųjų lapkritį su 2006-ųjų lapkričiu pokytis sudaro net 68%, – tuo tarpu verslo subjektams paskolos didėjo tik 27%. Tad tapo lengviau skolintis vartojimui nei investicijoms ir verslo plėtrai, ar tiesiog namų ūkiai optimistiškiau vertina Lietuvos ekonominę ateitį nei verslininkai?

Kas galėjo pagalvoti…

Šiandien Brad Setser internetiniame dienoraštyje pateikia keletą faktų, kurie priverčia susimąstyti apie pokyčius, kurie vyksta finansiniame pasaulyje. Dar prieš kokius metus didieji pasaulio bankai patarinėjo kompanijoms didinti savo užsiskolinimo lygį (ar bent jau mažinti nuosavą kapitalą superkant savas akcijas) — dabar tiems patiems bankams striuka dėl per mažo nuosavo kapitalo santykio. Dar visai neseniai tų pačių bankų analitikai įrodinėjo, jog valstybinis kapitalas trukdo ekonomikos plėtrai, o dabar šių bankų didžiausiais akcininkais tapo įvairiausių besivystančių šalių valstybiniai fondai.

Bet įdomiausias faktas šis: per visą Tarptautinio Valiutos Fondo istoriją didžiausia suma, kuri buvo išduota besivystančių valstybių ekonomikoms gelbėti per vieną ketvirtį buvo 13.7 milijardo JAV dolerių (2001-aisiais, paskolos Argentinai ir Turkijai), tuo tarpu per paskutinį 2007-ųjų ketvirtį besivystančios valstybės vakarų bankams gelbėti skyrė 28.4 milijardus JAV dolerių (Citi, Merrill, Morgan Stanley ir UBS sulaukė akcijų emisijų pirkėjų iš Singapūro, Kinijos ir Jungtinių Arabų Emyratų). Tetrūksta dar kelių milijardų ir sumos, skirtos JAV ir Vakarų Europos bankams gelbėti, viršys visas TVF lėšas, kurios buvo paskolintos į bėdą patekusioms valstybėms Azijos krizės metu.

Ar kas tai galėjo numatyti prieš kokius dešimtį metų?

O kas po olimpiados?

Ką tik pabaigiau skaityti pirmą kartą lietuviškai išleistą The Economist žurnalą „Pasaulis 2008 metais“ (originalo kalba visas žurnalas nemokamai prieinamas The Economist interneto svetainėje). „Vilniaus dienos“ grupės iniciatyva šį solidų žurnalą pristatyti lietuvių kalba sveikintina, tik tobulėjimui vietos dar yra daug – lietuviškas vertimas ganėtinai prastas, The Economist kalambūrai išversti tiesiogiai ir pažodžiui, tad kartais norint pagauti esmę, reikia mintyse frazę išsiversti atgal į anglų kalbą. Na, bet juk tai pirmas blynas.

Turbūt vienas dažniausiai žurnale linksniuojamų įvykių, kurio laukiama 2008-aisiais yra Kinijoje vyksiančios olimpinės žaidynės. Tai Kinijos vyriausybės šansas parodyti pasauliui ir savo pačios piliečiams, kiek jie daug pasiekė ir kiek toli nueita modernizavimo keliu. Kartu tai pasaulio bendruomenės šansas atkreipti dėmesį į Kinijos žmogaus teisių problemas, aplinkos taršą, ir kitas Kinijos „nuodėmes“ tikintis, jog Kinijos vyriausybė privalės suklusti ir labiau skaitytis su tarptautine nuomone. Bent jau kol vyks žaidynės. Tikimasi, jog ši olimpiada bus labiausiai politizuota nuo 1980-ųjų olimpinių žaidynių Maskvoje (tuo metu Sovietų Sąjunga buvo neseniai įsiveržusi į Afganistaną)

Dėl Kinijos nenoro „kelti bangas“ olimpiados metu gal tiesos ir yra – būtų kažkaip nesolidu Kinijos vyriausybei pasiųsti karius išvaikyti olimpiados metu vykstančią demonstraciją, reikalaujančią laisvės Tibetui, ypač jei dauguma jos dalyvių būtų užsieniečiai. Bet ar tai fundamentaliai pakeis Kinijos vyriausybės mąstymą pasibaigus žaidynėms yra visiškai kitas klausimas. The Economist nuomone radikalių pokyčių tikėtis neverta. Teigiamų poslinkių Kinijos užsienio politikoje turėtų būti siekiama kompleksiškai, vis labiau įtraukiant Kiniją į tarptautinę areną ir jai suteikiant daugiau atsakomybės. Atrodo, jog ta politika po truputį duoda vaisių: Kinija nutraukė santykius su Sudanu, padeda spręsti Šiaurės Korėjos klausimą. Ir tie vaisiai nelabai kuo susiję su olimpiniais vėjais.

Bet visgi kaip su Kinijos ekonomika? Neretai galima išgirsti analitikų nuomonę, jog iki olimpinių žaidynių Kinijos vyriausybė dės visas pastangas, kad tik viskas eitųsi kaip sviestu patepta: ir ekonomika augs, ir infliacija nekils, o akcijų pigimo scenarijus iš vis mažai tikėtinas. Deja, Kinijos ekonomika turi problemų, ir jos neišnyks pamojus stebuklinga olimpinių žaidynių lazdele. Kinijos ekonomika rodo perkaitimo ženklus: pradeda trūkti darbuotojų, infliacija pasiekė aukščiausią tašką per 11 metų. Dar šiandien vyriausybė paskelbė, jog kovodama su infliacija užšaldys naftos produktų, medicinos paslaugų ir trąšų kainas. Ekonomikos dėsniai teigia, jog tokia politika negali būti efektyvi, nes ji mažina pasiūlą (panašiai kainų šuolius bandė stabdyti ir Zimbabvės prezidentas R.Mugabė, bei daugelis kitų politikų), tad dažniausiai to pasekmė būna prekių trūkumas ir juodosios rinkos atsiradimas. Tiesa, Kinija ne Zimbabvė, bet infliacijos problema kurį laiką dar egzistuos.

Kinijos akcijų rinkoje irgi apstu savų problemų. Parduoti skolintas akcijas („shorting“) ten draudžiama, kompanijų skaidrumas menkas, laisvas akcijų kiekis labai mažas, o santykiniai rodikliai tikriausiai didžiausi pasaulyje: indekso P/E rodiklis artimas 70. Be to, Kinijos piliečiams draudžiama savo lėšas investuoti užsienyje, o jų sąmonėje per pastaruosius metus susidarė nuomonė, jog akcijos tik kyla. Be to, sparčiai didėjant spekuliantų skaičiui, kai „investuotojais“ tampa studentai ir pensininkai, valstybei gali kilti rimtas spaudimas gelbėti rinką, jeigu joje prasidėtų griūtis. Bent jau iki tų magiškųjų olimpinių žaidynių, kol reikia stengtis palaikyti tvarką ir ramybę. Tiesa, tų pačių Kinijos kompanijų akcijos Hong Konge kainuoja kartais net ir du-tris kartus pigiau, bet fundamentali problema su kiniškomis akcijos lieka ta pati: menkas skaidrumas už gana didelę kainą. Aišku, kompanijų augimo perspektyvos nemažos, tik sunku pasakyti, kiek vertėtų už tas perspektyvas mokėti. Tiesa, Hong Konge listinguojamos akcijos gali stipriai šauti į viršų, jeigu Kinijos piliečiams bus leista į jas investuoti savo pinigus, bet kada (ir ar iš viso) bus šis politinis sprendimas priimtas, neaišku.

The Economist apie „agfliaciją“

Pigaus maisto laikai baigėsiskelbia šios savaitės žurnalas The Economist. Kviečių kainos šių metų antroje pusėje pasiekė aukščiausią kada nors užfiksuotą lygį — tona kviečių kainavo 400 JAV dolerių (tiesa, jeigu atsižvelgsime į infliaciją, kviečių kainos yra pasiekę 1974-ųjų metų lygį, bet vis tiek jos didžiausios per paskutiniuosius 25-erius metus). Kovodamos su grūdų kainų didėjimu, Venesuela ir Rusija (kurios abi turi nemažus naftos išteklius) pradėjo reguliuoti jų kainas. Aišku, pagal ekonominę logiką to pasekmė gali būti tik viena: grūdinių maisto produktų stygius.

Istoriškai grūdų kainos kildavo esant blogam derliui, bet šį kartą kainų kilimas susijęs su kitokiomis priežastimis. Tiesa, šių metų derlius nebuvo pats geriausias, bet grūdinėmis kultūromis užsėti plotai 2007-aisiais metais buvo žymiai didesni nei pernai metais, todėl bendras užaugintų grūdų kiekis tonomis buvo rekordiškai didelis. Bet grūdų paklausa augo žymiai sparčiau.

Viena to priežastis yra spartus Kinijos ir Indijos augimas. Dažniausiai grūdų suvartojimas kinta lygiagrečiai pasaulio gyventojų skaičiaus kitimui, tačiau pastaraisiais metais išryškėjo nauja tendencija: Kinijos ir Indijos gyventojams tampant turtingesniems, jie pereina nuo įprastinės grūdų (ar ryžių) dietos ir pradeda vis daugiau vartoti mėsos. Mėsos suvartojimui didėjant, didėja ir grūdų paklausa, mat jie naudojami pašarams. Vienam kilogramui kiaulienos užauginti reikia trijų kilogramų grūdų, o vienam jautienos kilogramui jų reikia net aštuonių, taigi, gyventojams pereinant prie labiau „mėsinės“ dietos, sparčiai kyla grūdų paklausa.

Kita, ne mažiau svarbi grūdų kainų kilimo priežastis yra JAV pastangos pereiti prie bioetanolio ir taip mažiau priklausyti nuo naftos išteklių. JAV subsidijuoja bioetanolio gamybą, taip skatindama fermerius pereiti prie kukurūzų auginimo (trečdalis kukurūzų derliaus šiais metais bus suvartotas biokurui gaminti), ko pasekoje mažiau žemės apsėjama kitomis grūdinėmis kultūromis. Pasaulio bankas teigia, jog tam, kad užpildytum mašinos kuro baką biodegalais, reikia perdirbti tiek grūdų, kiek jų užtektų pamaitinti žmogų ištisus metus. JAV subsidijos bioetanoliui siekia apie 1.20 Lt kiekvienam pagamintam litrui.

Tad kokia maisto kainų ateitis? Tikėtina, jog Kinija ir Indija ir toliau taps labiau turtingomis, tad jų dietoje mėsa užims vis didesnę raciono dalį. JAV subsidijos bioetanolio gamybai tikriausiai irgi greitai nesumažės, nes tam reikia nemažai politinės valios, o šiuo metu politikai kaip tik skelbia nepriklausomybės nuo naftos idėją. Taigi, tikriausiai grūdų paklausa artimiausiu metu nesumažės. Grūdų pasiūlos labai trumpu laikotarpiu neįmanoma padidinti, bet tam gali užtekti keleto metų. Manoma, jog kainoms padidėjus 10-20%, ūkininkai apsėja 1-2% didesnius plotus — tai padaryti kol kas nesunku, nes kai kuriose išsivysčiusiose valstybėse (JAV, ES) dar iki šiol kai kuriems ūkininkams mokamos subsidijos vien tam, kad jie nieko neaugintų. Tuo tarpu labai sunku numatyti, kas bus po dešimtmečio: pasaulinis atšilimas turėtų sumažinti apsėjamus plotus dvidešimčia procentų, tad belieka viltis, jog pasiūlą bus galima padidinti dėl technologinės pažangos. Tad tikriausiai neverta tikėtis didelio maisto kainų sumažėjimo.

Kredito krizė tęsiasi

Rugpjūčio mėnesį prasidėjusi pasaulinė kredito krizė ir toliau tęsiasi, tik dabar visi intensyviai seka nebe didžiųjų bankų pranešamus nuostolius iš investicijų į subprime nekilnojamo turto rinką (būsto paskolas, išduotas tiems, kurie nevisai pajėgia jas grąžinti), o į kiekvieną dieną didėjančias LIBOR palūkanų normas. Bankai nebepasitiki vienas kitu, ir nebenori suteikti vienas kitam paskolų: teigiama, jog tarpbankinė paskolų rinka Britanijoje per kelis mėnesius sumažėjo nuo 640 bGBP iki 250 bGBP. Bankai, suteikdami paskolas kitiems bankams dabar reikalauja visų 2 procentinių punktų didesnių palūkanų nei kad skolindami vyriausybėms: taip vadinamas TED spread pakilęs į aukščiausią lygį nuo 1987 rinkos krizės. Svaro sterlingų tarbankinės palūkanų normos pasiekė tokį lygį, kuris buvo prieš 9 metus, o Europos tarpbankinės palūkanos eurais tokios pačios didelės kaip 2001-aisiais. Negana to, šiandieną pasigirdo kalbų, jog kai kurie didieji pasaulio bankai (kaip pavyzdys minimas Citigroup) prašo savo didžiausių klientų nesinaudoti jiems pažadėtomis kredito linijomis. Be to, vekselių (Asset Backed Commercial Paper) rinkoje irgi štilis.

Beje, 6 mėnesių Vilniaus tarpbankinė palūkanų norma (VILIBOR) litais siekia 6,92%, kai rugpjūčio pradžioje jos siekė tik 5,24%. Dauguma būsto paskolų Lietuvoje yra kintamų palūkanų (ir būtent šios palūkanos surištos su minėtomis tarpbankinėmis palūkanų normomis), tad toks palūkanų normų padidėjimas gali turėti reikšmingos įtakos turintiems skolų.

Papildoma nuoroda: kaip prie kredito krizės galėjo prisidėti Basel II kapitalo pakankamumo reikalavimai.

Portfolio apie Rusijos energetikos politiką

Žurnalas Portfolio paskutiniame savo numeryje turi labai neblogą (ir ilgoką) straipsnį apie Rusiją ir jos energetikos politiką. Piešiamas vaizdas ganėtinai niūrus, bent jau vakariečių akimis, nors tas pats vaizdas iš Rusijos paprastam rusui neatrodo labai blogai — juk Rusija šiuo metu gyvena tikrai puikiai, lyginant su Jelcino laikais, o ir, atrodo, pasaulis pradeda vėl su Rusija skaitytis, tad galima tuo ir pasididžiuoti.

Didžiausia Rusijos problema tame, jog jos gerovė labai priklausoma nuo naftos ir dujų kainų: mokesčiai už šių gamtinių resursų gavybą ir eksportą sudaro 40 procentų Rusijos biudžeto. Negana to, Gazpromas dujas vietinei rinkai teikia žymiai mažesnėmis nei pasaulinėmis kainomis, taip subsidijuodamas vietinę pramonę bei gyventojus — jeigu Gazpromui taptų striuka, tai labai stipriai pajustų visa Rusijos ekonomika. Gazpromas yra tarsi valstybė valstybėje, ir visai nenuostabu, jog prezidentas Putinas neoficialiai yra šios bendrovės vadovu — dar neaišku, kuris postas turi daugiau galios. Rusijos naftos ir dujų imperijos valstybės rankose buvo koncentruojamos įvairiausiais, ne itin švariais, būdais, bet norint išlikti Rusijoje, kuri turi didžiausias dujų atsargas pasaulyje, reikia su tuo taikytis. Tai patyrė ir kompanija Shell, kai ji buvo priversta parduoti jai priklausančias Sachalino projekto akcijas Gazpromui (tiesa, Shell irgi ne visai angelai, kadangi kontraktą su valstybe dėl investicijų pasirašė Rusijos nuosmukio metu ir iš to visais, kartais ir ne visai padoriais, būdais stengėsi išpešti kuo daugiau naudos — Portfolio straipsnis atspindi abi reikalo puses). Bėda tame, jog Gazpromas nemoka valdyti didelių investicinių projektų, tai didelė ir neefektyvi organizacija, kur net sunku atsekti, kiek ji skolinga bankams. Kompanijos vadovai skiriami feodaliniu principu, iš patikimų kadrų, o ne pagal jų patirtį ir nuopelnus, investicijos į naujus gręžinius vyksta lėčiau ir brangiau nei planuota. Nors Rusija ir turi didžiausius dujų rezervus, bet didelė jų dalis yra Arkties zonoje, ir prie jų prieiti ne taip ir lengva — tam reikės daug papildomų investicijų ir užsienio kompanijų patirties. Tačiau kol kas dujų korta žaisti sekasi neblogai; daugelis vakarų Europos valstybių didelę dalį savo energetikos resursų importuoja iš Rusijos, o ir diversifikuotis dujų šaltinius jiems ne taip jau lengva, mat antra pagal dydį dujų rezervais šalis pasaulyje yra Iranas, o su juo nelabai kas nori draugauti. Bet ši strategija gali tęstis tik tol, kol dujų ir naftos kainos itin didelės; joms nukritus, tikėtina, jog Rusijos ekonomiką turėtų sukrėsti didesnė krizė nei 1998-aisiais — tiesiog per daug visko pastatyta ant vienos kortos.

Vieno lito aukcionas

Pažaiskime paprastą žaidimą: surenkime aukcioną, kurio nugalėtojui atiteks vienas litas, tik, skirtingai nuo įprasto aukciono, savo siūlomas kainas turės sumokėti ne tik nugalėtojas, bet ir antrą didžiausią pasiūlymą pateikęs dalyvis (nugalėtojui atiteks laimėtasis litas, o antroje vietoje likęs dalyvis negaus nieko).

Tarkime, jog pradžiai kas nors pasiūlo kokius 50 centų (moki 50 centų, o gauni visą litą — geras sandoris!), tada racionalu, jog kažkas kitas didins kainą, kol ji pasieks 99 centus. Bet čia aukcionas nesibaigs, kadangi pasiūlęs antrą didžiausią kainą (tarkime, 98 centus) racionaliai mąsto taip: jeigu laimės tas, kas pasiūlė 99 centus, tai jis išloš 1 centą (1.00 Lt prizas minus 0.99 Lt siūlymas), tuo tarpu aš prarasiu savo 98 centus, kuriuos siūliau, už tai nieko negaudamas. Taigi, racionalus 98 centus pasiūliusio dalyvio sprendimas yra didinti siūlymą iki 1.00 Lt — nors prizas lygiai tokio pačio dydžio, bet „išeiti ant nulio“ yra geriau nei prarasti 98 centus.

Dabar lygiai tokia pačia logika naudojasi ir tas, kuris siūlė 99 centus: jeigu jis dabar leidžia laimėti pasiūliusiam vieną litą, tai jo nuostolis sieks 99 centus. Todėl jam atrodo racionalu didinti siūlymą virš 1.00 lito — jeigu jis pasiūlo 1.01 ir laimi, tai jo nuostolis bus tik vienas centas (1.00 Lt prizas ir 1.01 Lt siūlymas), o tai geriau nei prarasti 99 centus. Deja, lygiai tokia pačia logika turėtų naudotis ir racionalus jo priešininkas ir vėl padidinti kainą. Jeigu abu priešininkai sprendimus priima racionaliai, tai dėl vieno lito jie turėtų varžytis tol, kol vienas iš jų nebankrutuotų. Pradžioje jų strategija rėmėsi išlošio maksimizavimu, o vėliau — nuostolio minimizavimu.

Šį aukcioną sugalvojo ekonomistas Martin Shubik: jis atrodo labai paprastas, ir, iš pirmo žvilgsnio racionalūs dalyviai turėtų iš jo uždirbti (nes vieno lito prizas yra realus). Be to, visi dalyviai dalyvauja šiame aukcione savanoriškai ir nieko neverčiami. Nepaisant to, standartiniai lošimų teorijos įrankiai negali pasakyti, kada iš tiesų reikėtų abiems dalyviams sustoti ir susitaikyti su pralaimėjimu.

(Tiesa, jeigu kalbame apie diskrečias vertes, tada racionaliausia būtų pirmam aukciono dalyviui iš karto siūlyti 99 centus, kad antras dalyvis nebeturėtų paskatų siūlyti aukštesnės kainos. Bet jeigu kalbame apie tolydžias kainas ir kas nors gali pasiūlyti 99.5 cento, aukcionas vis dar tęsis be galo.)

Ludwig von Mises: Ekonominė politika

Iki šiol man labiausiai esančiu prie širdies ekonomistu buvo Friedrich Hayek, bet vakar paskaitinėjęs jo mokytojo Ludwig von Mises paskaitų užrašus supratau, jog tikriausiai turiu naują favoritą.

Ludwig von Mises yra naujosios austrų ekonominės mokyklos pradininkas, vienas iš didžiųjų liberalizmo (jo paties išsireiškimu, „liberalizmo XIX amžiaus prasme“) mąstytojų. Jo nuomone, žmogaus laisvė yra didžiausia vertybė, o tikrosios laisvės negalima pasiekti, jeigu tuo pačiu metu nebus užtikrintos visos laivės: žodžio laisvė, judėjimo laisvė, ir laisva rinka. Žodžio laisvė neįmanoma, jeigu rinka yra bent kiek valdoma valstybės, kadangi tada valstybė gali ekonominėmis priemonėmis spręsti, ką galima spausdinti, o ko ne. Valstybė bet kokiu atveju yra blogas verslo savininkas, kadangi ji neturi paskatų tą verslą daryti efektyviu ir pelningu — valstybiniai verslai nebankrutuoja, nes jiems pritrūkus pinigų, visada galima pakelti mokesčius. Valstybė turi tik vieną prievolę: užtikrinti saugumą ir nuosavybės teises, tuo tarpu visos kitos funkcijos turėtų būti patikėtos laisvajai rinkai.

Bet koks valstybės intervencionizmas ar protekcionizmas yra žalingas visuomenei, kadangi iškraipo rinkos mechanizmą ir sukuria daugiau problemų, nei jų išsprendžia. Tarkime, esant infliacijai (kurios šaltiniu Ludwig von Mises laiko blogą ir ekspansyvią tos pačios valdžios monetarinę politiką), valdžia nori įtikti rinkėjams ir nustato, jog pieno kainos nuo šiol negali didėti (nustato kainų lubas). Nors valdžios noras buvo, jog visiems piliečiams pienas būtų prieinamas, bet iš tiesų tokio sprendimo pasekmė bus visai kitokia: atsiras pieno trūkumas. Nes jeigu pieno bendrovei pieno litrą pagaminti kainuoja 3 litus, tai ji nepardavinės jo po 2,50 lito, nors tokia kaina ir bus nustatyta valstybės. Taigi, tokios politikos pasekmė gali būti tik eilės prie pieno ir mažesnis pieno suvartojimas. Panašiai yra ir su subsidijomis tam tikriems produktams ar kitokiomis protekcionizmo apraiškomis: tarkime, jog valstybė moka subsidijas cukrinių runkelių augintojams, kurių veikla be subsidijų būtų nuostolinga. Bet juk šios subsidijos yra pinigų nusavinimas mokesčių pavidalu iš visų piliečių ir jų perdavimas išrinktajai grupei (runkelių augintojams), kurių veikla yra nuostolinga. Taip sumažinamos cukraus kainos, o visi piliečiai yra verčiami naudoti daugiau cukraus nei jie norėtų jo vartoti laisvos rinkos sąlygomis, be valdžios įsikišimo, o kitoms prekėms lieka mažiau lėšų.

Ludwig von Mises nuomone, socializmas negali veikti jau vien dėl to, jog jame nėra kainų mechanizmo, todėl gamintojams ir vartotojams neįmanoma tiksliai žinoti, kiek ko reikia gaminti ir vartoti. Centrinis plano komitetas niekuomet negalės iki mažiausių smulkmenų visko suplanuoti. Tuo tarpu laisvojoje rinkoje egzistuojanti kaina yra ta vienintelė informacija, kurios užtenka gamintojams nuspręsti, ar jiems apsimoka imtis vienos ar kitos veiklos — visa ekonomika susidėlioja valdant šiai „nematomai rankai“ ir neatsitinka taip, jog truktų vienų ar kitų prekių.

Liberalios laisvės idėjos neturėtų apsiriboti ekonomika:

Tarkime, jog būtų gerai apsaugoti žmones nuo žalos, kurią jiems daro besaikis gėrimas ar rūkymas. Tačiau jums kartą tai pripažinus kiti žmonės sakys: ar kūnas yra viskas? Ar žmogaus sąmonė nėra daug svarbesnė? Ar ne žmogaus protas yra tikroji žmogiškumo dovana, tikra žmogiškoji savybė? Jeigu suteikiate valdžiai teisę spręsti, kaip naudoti žmogaus kūną — ar leistina rūkyti, ar leistina gerti, tai nieko negalite atsakyti tiems, kurie pareiškia: „Protas ir dvasia svarbiau už kūną, ir žmogus kur kas labiau save žaloja skaitydamas blogas knyga, klausydamas blogos muzikos, žiūrėdamas blogus filmus. Tad valdžia privalo apsaugoti žmones nuo šių klaidų“.

[…] Jeigu kartą pripažįstate, kad valdžia turi kontroliuoti svaigalų vartojimą, tai ką galite atsakyti tiems, kurie sako, jog knygų ir idėjų kontrolė nėra dar svarbesnė?

Laisvė iš tikrųjų reiškia laisvę klysti.

Gregory Clark: A Farewell to Alms

Kodėl vienos valstybės tampa turtingomis, o kitos taip ir lieka trečiojo pasaulio šalimis? Iki šiol populiariausias atsakymas į šį klausimą tarp ekonomistų (ypač tų, kurie dirba Pasaulio Banke ar Tarptautiniame Valiutos Fonde) būdavo „institucijų, kurios užtikrintų laisvosios ekonomikos stabilų funkcionavimą, trūkumas“, tačiau Gregory Clark savo knygoje teigia, jog jos tikriausiai čia nieko dėtos. Viduramžių Europa iki pat 1800-ųjų buvo tikroji laisvosios rinkos ekonomika — mokesčių našta buvo labai maža (ji siekė kelis procentus, net jeigu ir įskaičiuosime ir bažnyčios dešimtinę, kurios realus surinkimas siekė tik kelis procentus nuo BVP), muitai beveik neegzistavo (o jeigu ir egzistavo, tai daugiausiai skirti ne vietiniams gamintojams paremti, o surinkti pinigų karams ir karaliaus išlaikymui), infliacija buvo niekam nežinoma (nuo trylikto amžiaus iki devyniolikto kainos tik maždaug padvigubėjo, o tai sudaro beveik nulinę metinę infliaciją). Iki devyniolikto amžiaus vakarų Europa visą laiką gyveno ant skurdo ribos — panašiai taip, kaip dabar Afrika. Pagerėjus gyvenimui dėl atrastos naujos technologijos, ar gero derliaus, padidėdavo gimstamumas, o tai ilgainiui sumažindavo gyvenimo lygį, nes tiesiog ekonominį pyragą reikėdavo dalintis didesniam kiekiui galvų. Ir atvirkščiai — gyvenimui pablogėjus, padidėdavo mirtingumas, tad daugiau likdavo išgyvenusiems. Gal ir paradoksalu, bet turtingiausiai Europa gyvendavo tada, kai vykdavo karai arba siausdavo maras. Autorius savo tyrimuose pastebi, jog panašiais ekonominiais principais gyvena ir primityvios tautelės Amazonėje ar kituose civilizacijos nepaliestuose regionuose. Iš čia seka ir dar viena paradoksali išvada: parama Afrikai tik laikinai pagerina žmonių pragyvenimo lygį, kas jiems leidžia padidinti gimstamumą; padaugėjus žmonių, ir sumažinus paramą, gyvenimo lygis Afrikoje nukristų iki dar žemesnio lygio nei prieš paramos tiekimo pradžią.

Tad kas atsitiko, kad vakarų pasaulis „išsivystė“, o kitos valstybės dar ir iki šiol gyvena šiuose Maltuso spąstuose? Gregory Clark atsakymas — požiūrio į darbą pasikeitimas. Tiesa, jis negali paaiškinti, kodėl būtent darbininkai pradėjo dirbti daugiau ir nuoširdžiau būtent XIX amžiuje Vakaruose (iki XIX amžiaus ir pramonės revoliucijos vidutinė darbo diena tetruko tris valandas, o nuo XIX amžiaus — vos ne dvylika valandų). Pateikiami pavyzdžiai įtikinantys: lyginant medvilnės audimo pramonę Anglijoje ir Indijoje XX amžiaus pradžioje, galima pastebėti, jog kiekvieno anglų darbininko darbo našumas buvo kokius šešis kartus didesnis nei indo (vienas anglas galėdavo prižiūrėti šešias stakles, kai indui dažniausiai būdavo patikimos tik vienerios), ir, nors anglas gaudavo keletą kartų didesnį atlyginimą, galutiniai produkto (nuaustos medžiagos) kaštai būdavo labai panašūs kaip ir Indijoje, kuri lyg ir turėtų sėkmingai naudotis pigios darbo jėgos privalumais. Kodėl indų darbininkai tokie neefektyvūs? Tiesiog taip jau susiklosčiusios socialinės normos: indų darbininkai per daug nesukdavo galvos, jeigu neateidavo į darbą (apie 20-30% darbininkų kiekvienu metu buvo pravaikštose), be to, jie darbe nepersidirbdavo, atsivesdavo savo vaikus, su kuriais bendraudavo, paskaitydavo laikraščius, pabendraudavo ir t.t. (fiziškai jie galėdavo prižiūrėti ir tas pačias šešerias stakles, kaip kad anglai, tad juos pavaduodavo kolegos, kol jie ramiai ilsėdavosi). Tuo tarpu Anglijoje vyravo griežta tvarka, darbininkai sąžiningai atidirbdavo „nuo skambučio iki skambučio“, kitaip niekas ir neįsivaizdavo, jog būtų galima organizuoti darbą. Tiesa, nežinau kaip su šia teorija taikstosi faktas, jog daugelyje trečiojo pasaulio šalių galima rasti ir prakaito dirbtuvėlių. Bet visgi tiesa, jog trečiojo pasaulio šalių darbo produktyvumas yra apgailėtinas, net jei jos ir turi pakankamai investicijų į kapitalą.

Tad ar dabartinės trečiojo pasaulio šalys pasieks savo „pramonės revoliuciją“ ir išsivystys? Juk Japonijai tai pasisekė, o dabar atrodo, jog to paties beveik gali pasiekti ir Kinija. Gregory Clark nuomone, tiek Japonija, tiek Kinija turi šimtametę kultūrą, kuri skatina teisingas vertybes, reikalingas sparčiam ekonominiam augimui. Pasauliui išlipti iš skurdo turėtų padėti kultūros globalizacija — vakarų ir kito išsivysčiusio pasaulio idėjos dabar plinta neregėtu greičiu ir užkrečia visas tautas. Tik čia iškyla dar viena problema: atrodo, jog vakarietiškas, išsivystęs žmogus nėra nei trupučio laimingesnis už primityvų Amazonės kaimelio gyventoją.

Kaip paveiks krizė besivystančias rinkas?

Kaip rašo šios savaitės The Economist, jeigu per pastarąjį ketvirtį amžiaus kas nors ekonominės krizės metu būtų pavadinęs besivystančias rinkas saugiausiomis rinkomis pasaulyje, niekas į tuos žodžius per daug rimtai nežiūrėtų. Pasirodžius bent kokioms nors neigiamoms naujienoms apie pasaulio ekonomiką besivystančios rinkos dažniausiai sureaguodavo audringiausiai, o investuotojai paknopstomis puldavo pardavinėti savo akcijų ir savo lėšas investuoti į JAV obligacijas ar auksą.

Bet, atrodo, viskas keičiasi. Rugpjūčio mėnesį rinkos susvyravo dėl problemų JAV ekonomikoje, o ne dėl to, jog atsitiko kažkas blogo kokioje nors Argentinoje ar Indijoje. Daug kas pasikeitė: besivystančios rinkos nebėra priklausomos nuo „karštų pinigų“, joms nebereikia finansuoti einamosios sąskaitos deficito — dabar JAV turi deficito problemą, o Kinija turi itin didelį einamosios sąskaitos perteklių (beje, tai negalioja naujosioms Europos Sąjungos šalims bei Turkijai — čia einamosios sąskaitos deficito problema vis dar aštri). Dabar niekas nebebijo, jog besivystančių rinkų valiutos gali būti devalvuotos, priešingai — visi tikisi, jog Kinijos juanis stipriai šoktų į viršų, jeigu tai tik jam būtų leista padaryti (vėlgi, tai negalioja Baltijos valstybėms, čia kalbos apie devalvacija nenutyla). Gana gerai investuotojų požiūrį į besivystančias rinkas dabar atspindi jų obligacijų palūkanų normos: jeigu prieš penkerius metus jos buvo kokia dešimčia procentinių punktų didesnės už išsivysčiusio pasaulio valstybių palūkanų normas, tai dabar skirtumas tėra tik kokie du procentiniai punktai.

„Besivystančios rinkos“ (emerging markets) investuotojams nebeatrodo jau tokios pavojingos, tad norintiems prisiimti daugiau rizikos, reikia investuoti į vis atokesnes ir mažiau išvystytas valstybes, kaip Kazachstanas ar Botsvana — MSCI netgi ruošiasi sukurti naują indeksą tokiai egzotikai pavadinimu „frontier markets“.

Kodėl šiuo metu investuotojams patinka besivystančios rinkos? Vieni prisimena 1999-uosius, kada po LTCM krizės JAV Federalinių Rezervų sistema, norėdama išvengti recesijos, sumažino palūkanų normas, o tai iššaukė interneto kompanijų akcijų burbulą. Dabar tikimasi, jog istorija kartosis, JAV vėl bus mažinamos palūkanų normos (siekiant išvengti skaudžių būsto krizės padarinių ekonomikai), o tai iššauks dar vieno burbulo kilimą, tik šį kartą jis bus susijęs su besivystančių rinkų akcijomis. Tikimasi, jog Azijos ir kitų regionų besivystančios valstybės jau pakankamai subrendo, jog jų augimas nebesulėtės, net jeigu ir JAV ištiks recesija — šias valstybes ištrauks didesnis vietinių piliečių vartojimas. Tiesa, kol kas atrodo, jog Kinija bei kitos besivystančios rinkos fundamentaliai nereaguoja į problemas JAV ekonomikoje, bet teks dar pagyventi keletą metų, kad įsitikintume ar šie spėjimai teisingi.

Kita, paprastesnė (ar ciniškesnė :) teorija teigia, jog JAV krizė išeis į naudą besivystančioms rinkoms, kadangi jos dažniausiai yra susiejusios savo valiutą su JAV doleriu, tad importuoja iš JAV monetarinę politiką. Mažinant palūkanų normas JAV, jos turėtų mažėti ir besivystančiose rinkose, o tai turėtų dar labiau skatinti ir taip jau sparčiai augančias jų ekonomikas, ko pasėkoje turėtų kilti burbulas.

Besivystančios rinkos dabar vertinamos žymiai brangiau nei išsivysčiusios — istoriškai dažniausiai tai rodydavo „buliaus“ rinkos besivystančių valstybių akcijoms artėjimą link pabaigos. Kas keisčiausia, jog brangiai vertinamos beveik visos besivystančios rinkos, net ir tos, kurios per pastaruosius penkerius metus nepadarė jokio fundamentalaus progreso — Turkijos lira tokiame pačiame aukštame lygyje euro santykiu kaip ir 2002-aisiais, nors kasmet Turkija patirdavo apie 7% einamosios sąskaitos deficitą ir dar didesnę infliaciją. Bet, kaip žinia, net jeigu tiki, jog rinkoje burbulas, ne taip jau lengva sulaukti kada jis sprogs ir iš to pasipelnyti. Juolab, kad augančios žaliavų kainos darys besivystančias rinkas dar patrauklesnėmis.

Visos šios mintys labai puikiai atitinka ir mano nuomonę apie besivystančias rinkas, tačiau verta prisiminti, jog dauguma argumentų visiškai negalioja naujosioms Europos Sąjungos narėms, o kartu ir Lietuvai. Naujojoje Europoje dauguma valstybių turi einamosios sąskaitos deficitus, jų ekonomikos ne tiek jau daug priklausomos nuo JAV dolerio, jos „neimportuoja“ monetarinės politikos iš JAV. Be to, prekybos apimtys su JAV nėra didelės, tad Naujoji Europa didžiąja dalimi turėtų išvengti tiesioginio JAV krizės poveikio. Bet tai nereiškia, jog išnyks regiono vidinės problemos (kurios iš vis neegzistuoja kitose besivystančiose rinkose) — o jos galėtų paaštrėti, jeigu JAV ekonomikos nuosmukio virusu užsikrės Senoji Europa.