Ludwig von Mises: Ekonominė politika

Iki šiol man labiausiai esančiu prie širdies ekonomistu buvo Friedrich Hayek, bet vakar paskaitinėjęs jo mokytojo Ludwig von Mises paskaitų užrašus supratau, jog tikriausiai turiu naują favoritą.

Ludwig von Mises yra naujosios austrų ekonominės mokyklos pradininkas, vienas iš didžiųjų liberalizmo (jo paties išsireiškimu, „liberalizmo XIX amžiaus prasme“) mąstytojų. Jo nuomone, žmogaus laisvė yra didžiausia vertybė, o tikrosios laisvės negalima pasiekti, jeigu tuo pačiu metu nebus užtikrintos visos laivės: žodžio laisvė, judėjimo laisvė, ir laisva rinka. Žodžio laisvė neįmanoma, jeigu rinka yra bent kiek valdoma valstybės, kadangi tada valstybė gali ekonominėmis priemonėmis spręsti, ką galima spausdinti, o ko ne. Valstybė bet kokiu atveju yra blogas verslo savininkas, kadangi ji neturi paskatų tą verslą daryti efektyviu ir pelningu — valstybiniai verslai nebankrutuoja, nes jiems pritrūkus pinigų, visada galima pakelti mokesčius. Valstybė turi tik vieną prievolę: užtikrinti saugumą ir nuosavybės teises, tuo tarpu visos kitos funkcijos turėtų būti patikėtos laisvajai rinkai.

Bet koks valstybės intervencionizmas ar protekcionizmas yra žalingas visuomenei, kadangi iškraipo rinkos mechanizmą ir sukuria daugiau problemų, nei jų išsprendžia. Tarkime, esant infliacijai (kurios šaltiniu Ludwig von Mises laiko blogą ir ekspansyvią tos pačios valdžios monetarinę politiką), valdžia nori įtikti rinkėjams ir nustato, jog pieno kainos nuo šiol negali didėti (nustato kainų lubas). Nors valdžios noras buvo, jog visiems piliečiams pienas būtų prieinamas, bet iš tiesų tokio sprendimo pasekmė bus visai kitokia: atsiras pieno trūkumas. Nes jeigu pieno bendrovei pieno litrą pagaminti kainuoja 3 litus, tai ji nepardavinės jo po 2,50 lito, nors tokia kaina ir bus nustatyta valstybės. Taigi, tokios politikos pasekmė gali būti tik eilės prie pieno ir mažesnis pieno suvartojimas. Panašiai yra ir su subsidijomis tam tikriems produktams ar kitokiomis protekcionizmo apraiškomis: tarkime, jog valstybė moka subsidijas cukrinių runkelių augintojams, kurių veikla be subsidijų būtų nuostolinga. Bet juk šios subsidijos yra pinigų nusavinimas mokesčių pavidalu iš visų piliečių ir jų perdavimas išrinktajai grupei (runkelių augintojams), kurių veikla yra nuostolinga. Taip sumažinamos cukraus kainos, o visi piliečiai yra verčiami naudoti daugiau cukraus nei jie norėtų jo vartoti laisvos rinkos sąlygomis, be valdžios įsikišimo, o kitoms prekėms lieka mažiau lėšų.

Ludwig von Mises nuomone, socializmas negali veikti jau vien dėl to, jog jame nėra kainų mechanizmo, todėl gamintojams ir vartotojams neįmanoma tiksliai žinoti, kiek ko reikia gaminti ir vartoti. Centrinis plano komitetas niekuomet negalės iki mažiausių smulkmenų visko suplanuoti. Tuo tarpu laisvojoje rinkoje egzistuojanti kaina yra ta vienintelė informacija, kurios užtenka gamintojams nuspręsti, ar jiems apsimoka imtis vienos ar kitos veiklos — visa ekonomika susidėlioja valdant šiai „nematomai rankai“ ir neatsitinka taip, jog truktų vienų ar kitų prekių.

Liberalios laisvės idėjos neturėtų apsiriboti ekonomika:

Tarkime, jog būtų gerai apsaugoti žmones nuo žalos, kurią jiems daro besaikis gėrimas ar rūkymas. Tačiau jums kartą tai pripažinus kiti žmonės sakys: ar kūnas yra viskas? Ar žmogaus sąmonė nėra daug svarbesnė? Ar ne žmogaus protas yra tikroji žmogiškumo dovana, tikra žmogiškoji savybė? Jeigu suteikiate valdžiai teisę spręsti, kaip naudoti žmogaus kūną — ar leistina rūkyti, ar leistina gerti, tai nieko negalite atsakyti tiems, kurie pareiškia: „Protas ir dvasia svarbiau už kūną, ir žmogus kur kas labiau save žaloja skaitydamas blogas knyga, klausydamas blogos muzikos, žiūrėdamas blogus filmus. Tad valdžia privalo apsaugoti žmones nuo šių klaidų“.

[…] Jeigu kartą pripažįstate, kad valdžia turi kontroliuoti svaigalų vartojimą, tai ką galite atsakyti tiems, kurie sako, jog knygų ir idėjų kontrolė nėra dar svarbesnė?

Laisvė iš tikrųjų reiškia laisvę klysti.

Gregory Clark: A Farewell to Alms

Kodėl vienos valstybės tampa turtingomis, o kitos taip ir lieka trečiojo pasaulio šalimis? Iki šiol populiariausias atsakymas į šį klausimą tarp ekonomistų (ypač tų, kurie dirba Pasaulio Banke ar Tarptautiniame Valiutos Fonde) būdavo „institucijų, kurios užtikrintų laisvosios ekonomikos stabilų funkcionavimą, trūkumas“, tačiau Gregory Clark savo knygoje teigia, jog jos tikriausiai čia nieko dėtos. Viduramžių Europa iki pat 1800-ųjų buvo tikroji laisvosios rinkos ekonomika — mokesčių našta buvo labai maža (ji siekė kelis procentus, net jeigu ir įskaičiuosime ir bažnyčios dešimtinę, kurios realus surinkimas siekė tik kelis procentus nuo BVP), muitai beveik neegzistavo (o jeigu ir egzistavo, tai daugiausiai skirti ne vietiniams gamintojams paremti, o surinkti pinigų karams ir karaliaus išlaikymui), infliacija buvo niekam nežinoma (nuo trylikto amžiaus iki devyniolikto kainos tik maždaug padvigubėjo, o tai sudaro beveik nulinę metinę infliaciją). Iki devyniolikto amžiaus vakarų Europa visą laiką gyveno ant skurdo ribos — panašiai taip, kaip dabar Afrika. Pagerėjus gyvenimui dėl atrastos naujos technologijos, ar gero derliaus, padidėdavo gimstamumas, o tai ilgainiui sumažindavo gyvenimo lygį, nes tiesiog ekonominį pyragą reikėdavo dalintis didesniam kiekiui galvų. Ir atvirkščiai — gyvenimui pablogėjus, padidėdavo mirtingumas, tad daugiau likdavo išgyvenusiems. Gal ir paradoksalu, bet turtingiausiai Europa gyvendavo tada, kai vykdavo karai arba siausdavo maras. Autorius savo tyrimuose pastebi, jog panašiais ekonominiais principais gyvena ir primityvios tautelės Amazonėje ar kituose civilizacijos nepaliestuose regionuose. Iš čia seka ir dar viena paradoksali išvada: parama Afrikai tik laikinai pagerina žmonių pragyvenimo lygį, kas jiems leidžia padidinti gimstamumą; padaugėjus žmonių, ir sumažinus paramą, gyvenimo lygis Afrikoje nukristų iki dar žemesnio lygio nei prieš paramos tiekimo pradžią.

Tad kas atsitiko, kad vakarų pasaulis „išsivystė“, o kitos valstybės dar ir iki šiol gyvena šiuose Maltuso spąstuose? Gregory Clark atsakymas — požiūrio į darbą pasikeitimas. Tiesa, jis negali paaiškinti, kodėl būtent darbininkai pradėjo dirbti daugiau ir nuoširdžiau būtent XIX amžiuje Vakaruose (iki XIX amžiaus ir pramonės revoliucijos vidutinė darbo diena tetruko tris valandas, o nuo XIX amžiaus — vos ne dvylika valandų). Pateikiami pavyzdžiai įtikinantys: lyginant medvilnės audimo pramonę Anglijoje ir Indijoje XX amžiaus pradžioje, galima pastebėti, jog kiekvieno anglų darbininko darbo našumas buvo kokius šešis kartus didesnis nei indo (vienas anglas galėdavo prižiūrėti šešias stakles, kai indui dažniausiai būdavo patikimos tik vienerios), ir, nors anglas gaudavo keletą kartų didesnį atlyginimą, galutiniai produkto (nuaustos medžiagos) kaštai būdavo labai panašūs kaip ir Indijoje, kuri lyg ir turėtų sėkmingai naudotis pigios darbo jėgos privalumais. Kodėl indų darbininkai tokie neefektyvūs? Tiesiog taip jau susiklosčiusios socialinės normos: indų darbininkai per daug nesukdavo galvos, jeigu neateidavo į darbą (apie 20-30% darbininkų kiekvienu metu buvo pravaikštose), be to, jie darbe nepersidirbdavo, atsivesdavo savo vaikus, su kuriais bendraudavo, paskaitydavo laikraščius, pabendraudavo ir t.t. (fiziškai jie galėdavo prižiūrėti ir tas pačias šešerias stakles, kaip kad anglai, tad juos pavaduodavo kolegos, kol jie ramiai ilsėdavosi). Tuo tarpu Anglijoje vyravo griežta tvarka, darbininkai sąžiningai atidirbdavo „nuo skambučio iki skambučio“, kitaip niekas ir neįsivaizdavo, jog būtų galima organizuoti darbą. Tiesa, nežinau kaip su šia teorija taikstosi faktas, jog daugelyje trečiojo pasaulio šalių galima rasti ir prakaito dirbtuvėlių. Bet visgi tiesa, jog trečiojo pasaulio šalių darbo produktyvumas yra apgailėtinas, net jei jos ir turi pakankamai investicijų į kapitalą.

Tad ar dabartinės trečiojo pasaulio šalys pasieks savo „pramonės revoliuciją“ ir išsivystys? Juk Japonijai tai pasisekė, o dabar atrodo, jog to paties beveik gali pasiekti ir Kinija. Gregory Clark nuomone, tiek Japonija, tiek Kinija turi šimtametę kultūrą, kuri skatina teisingas vertybes, reikalingas sparčiam ekonominiam augimui. Pasauliui išlipti iš skurdo turėtų padėti kultūros globalizacija — vakarų ir kito išsivysčiusio pasaulio idėjos dabar plinta neregėtu greičiu ir užkrečia visas tautas. Tik čia iškyla dar viena problema: atrodo, jog vakarietiškas, išsivystęs žmogus nėra nei trupučio laimingesnis už primityvų Amazonės kaimelio gyventoją.

Kaip paveiks krizė besivystančias rinkas?

Kaip rašo šios savaitės The Economist, jeigu per pastarąjį ketvirtį amžiaus kas nors ekonominės krizės metu būtų pavadinęs besivystančias rinkas saugiausiomis rinkomis pasaulyje, niekas į tuos žodžius per daug rimtai nežiūrėtų. Pasirodžius bent kokioms nors neigiamoms naujienoms apie pasaulio ekonomiką besivystančios rinkos dažniausiai sureaguodavo audringiausiai, o investuotojai paknopstomis puldavo pardavinėti savo akcijų ir savo lėšas investuoti į JAV obligacijas ar auksą.

Bet, atrodo, viskas keičiasi. Rugpjūčio mėnesį rinkos susvyravo dėl problemų JAV ekonomikoje, o ne dėl to, jog atsitiko kažkas blogo kokioje nors Argentinoje ar Indijoje. Daug kas pasikeitė: besivystančios rinkos nebėra priklausomos nuo „karštų pinigų“, joms nebereikia finansuoti einamosios sąskaitos deficito — dabar JAV turi deficito problemą, o Kinija turi itin didelį einamosios sąskaitos perteklių (beje, tai negalioja naujosioms Europos Sąjungos šalims bei Turkijai — čia einamosios sąskaitos deficito problema vis dar aštri). Dabar niekas nebebijo, jog besivystančių rinkų valiutos gali būti devalvuotos, priešingai — visi tikisi, jog Kinijos juanis stipriai šoktų į viršų, jeigu tai tik jam būtų leista padaryti (vėlgi, tai negalioja Baltijos valstybėms, čia kalbos apie devalvacija nenutyla). Gana gerai investuotojų požiūrį į besivystančias rinkas dabar atspindi jų obligacijų palūkanų normos: jeigu prieš penkerius metus jos buvo kokia dešimčia procentinių punktų didesnės už išsivysčiusio pasaulio valstybių palūkanų normas, tai dabar skirtumas tėra tik kokie du procentiniai punktai.

„Besivystančios rinkos“ (emerging markets) investuotojams nebeatrodo jau tokios pavojingos, tad norintiems prisiimti daugiau rizikos, reikia investuoti į vis atokesnes ir mažiau išvystytas valstybes, kaip Kazachstanas ar Botsvana — MSCI netgi ruošiasi sukurti naują indeksą tokiai egzotikai pavadinimu „frontier markets“.

Kodėl šiuo metu investuotojams patinka besivystančios rinkos? Vieni prisimena 1999-uosius, kada po LTCM krizės JAV Federalinių Rezervų sistema, norėdama išvengti recesijos, sumažino palūkanų normas, o tai iššaukė interneto kompanijų akcijų burbulą. Dabar tikimasi, jog istorija kartosis, JAV vėl bus mažinamos palūkanų normos (siekiant išvengti skaudžių būsto krizės padarinių ekonomikai), o tai iššauks dar vieno burbulo kilimą, tik šį kartą jis bus susijęs su besivystančių rinkų akcijomis. Tikimasi, jog Azijos ir kitų regionų besivystančios valstybės jau pakankamai subrendo, jog jų augimas nebesulėtės, net jeigu ir JAV ištiks recesija — šias valstybes ištrauks didesnis vietinių piliečių vartojimas. Tiesa, kol kas atrodo, jog Kinija bei kitos besivystančios rinkos fundamentaliai nereaguoja į problemas JAV ekonomikoje, bet teks dar pagyventi keletą metų, kad įsitikintume ar šie spėjimai teisingi.

Kita, paprastesnė (ar ciniškesnė :) teorija teigia, jog JAV krizė išeis į naudą besivystančioms rinkoms, kadangi jos dažniausiai yra susiejusios savo valiutą su JAV doleriu, tad importuoja iš JAV monetarinę politiką. Mažinant palūkanų normas JAV, jos turėtų mažėti ir besivystančiose rinkose, o tai turėtų dar labiau skatinti ir taip jau sparčiai augančias jų ekonomikas, ko pasėkoje turėtų kilti burbulas.

Besivystančios rinkos dabar vertinamos žymiai brangiau nei išsivysčiusios — istoriškai dažniausiai tai rodydavo „buliaus“ rinkos besivystančių valstybių akcijoms artėjimą link pabaigos. Kas keisčiausia, jog brangiai vertinamos beveik visos besivystančios rinkos, net ir tos, kurios per pastaruosius penkerius metus nepadarė jokio fundamentalaus progreso — Turkijos lira tokiame pačiame aukštame lygyje euro santykiu kaip ir 2002-aisiais, nors kasmet Turkija patirdavo apie 7% einamosios sąskaitos deficitą ir dar didesnę infliaciją. Bet, kaip žinia, net jeigu tiki, jog rinkoje burbulas, ne taip jau lengva sulaukti kada jis sprogs ir iš to pasipelnyti. Juolab, kad augančios žaliavų kainos darys besivystančias rinkas dar patrauklesnėmis.

Visos šios mintys labai puikiai atitinka ir mano nuomonę apie besivystančias rinkas, tačiau verta prisiminti, jog dauguma argumentų visiškai negalioja naujosioms Europos Sąjungos narėms, o kartu ir Lietuvai. Naujojoje Europoje dauguma valstybių turi einamosios sąskaitos deficitus, jų ekonomikos ne tiek jau daug priklausomos nuo JAV dolerio, jos „neimportuoja“ monetarinės politikos iš JAV. Be to, prekybos apimtys su JAV nėra didelės, tad Naujoji Europa didžiąja dalimi turėtų išvengti tiesioginio JAV krizės poveikio. Bet tai nereiškia, jog išnyks regiono vidinės problemos (kurios iš vis neegzistuoja kitose besivystančiose rinkose) — o jos galėtų paaštrėti, jeigu JAV ekonomikos nuosmukio virusu užsikrės Senoji Europa.

Economist Intelligence Unit: ar finansų krizė paskandins pasaulio ekonomiką?

Finansų rinkoms laukiant rytojaus Federalinių Rezervų sistemos sprendimo dėl palūkanų normų mažinimo (rinka mažų mažiausiai tikisi palūkanų sumažinimo bent jau 25 baziniais punktais, arba kitaip tariant 0.25 procentinio punkto) Economist Intelligence Unit (EIU) išleido ataskaitą, kurioje išdėsto savo nuomonę apie tai, kaip turėtų vystytis ekonomika artimiausioje ateityje. Ataskaitos pavadinimas — „Heading for the rocks: Will financial turmoil sink the world economy?“ — atrodo, jog nelabai ką gero žada.

Ekonomikoje burbulai dažniausiai sprogsta palikdami nemažus nuostolius, o dabartinis JAV nekilnojamo burbulo sprogimas nėra išimtis: bankai ir investuotojai, kurį laiką ignoravę riziką bei laisva ranka skolinę lėšas, ir tuo pačiu galvodami, jog nekilnojamo turto kainos gali tik kilti, dabar turėtų likti nusvilę rankas. Skolininkams negrąžinant būsto paskolų, finansų sistemoje prasidėjo panika, kuri gali turėti neigiamų pasekmių ir visai pasaulio ekonomikai.

Nekilnojamo turto burbulai kyla ne taip jau retai, tačiau šį kartą burbulas neapsiriboja tik kuria nors viena valstybe: į JAV nekilnojamo turto rinką investavo ne vien tik JAV investuotojai. Vos ne kas savaitę galima išgirsti, kad dėl JAV nekilnojamo turto krizės su sunkumais susiduria vienas ar kitas Vokietijos, Anglijos, ar net Kinijos bankas. Toks rizikos išskaidymas po visą pasaulį nėra blogas dalykas, tačiau nereikia pamiršti, jog rizika nedingsta, ji tik paskirstoma po visą pasaulį, ir, gali būti, jog su ja reikės tvarkytis tiems, kurie nelabai išmano kaip tai daryti: jeigu anksčiau paskolas išdavę bankai dažniausiai ir prisiimdavo su jais susijusią riziką, tai dabar per supakuotus finansinius instrumentus, ta rizika dažnai „nusėda“ tiek į pensijų fondų, tiek į draudimo kompanijų ar hedge fondų portfelius. Šiais laikais, jeigu skolininkas bankrutuoja, kenčia ne vien tik bankas — nuostolių gali patirti ir žymiai mažiau patyrę ir menkiau apie kredito riziką nutuokiantys investuotojai.

Tad kas bus su pasaulio ekonomika? EIU mato tris scenarijus:

  1. vienas iš scenarijų, kuris, EIU nuomone, gali įvykti su 30% tikimybe, piešiamas darant prielaidą, jog JAV, net ir pinigų politikos pagalba, nesugebės išvengti recesijos, kuri bus jaučiama ir likusiame pasaulyje. Tokiu atveju tikėtina, jog stipriai kris rizikingų finansinių instrumentų kainos; akcijoms prognozuojamas 20% nuosmukis; bankai bus priversti likviduoti iš savo balansų rizikingas skolas, kas dar labiau smukdys kredito rinką. JAV ekonomikos augimas sulėtėtų iki 0.2% 2008-aisiais metais, o kompanijos už JAV ribų turėtų susitaikyti su sunkesnėmis skolinimosi sąlygomis ir padidėjusia rizikos premija (kas reiškia, jog akcijos turėtų pigti ne vien JAV, et ir už jos ribų); į JAV eksportuojančios kompanijos sunkiau kovotų dėl rinkų, nes sumažėtų JAV vartotojų apetitas.
  2. pagrindinis scenarijus, kuriam priskiriama 60% tikimybė, teigia, jog finansų krizė greitai bus suvaldyta pinigų politikos priemonėmis (t.y. Federalinė Rezervų sistema agresyviai sumažins palūkanų normas, o tai rinkas ištrauks iš duobės).
  3. bet gali būti ir labai blogai, nors to tikimybė tėra tik 10%. Jeigu JAV ekonomika patiria nuosmukį, o pinigų politika nesuveikia, likusio pasaulio ekonomikos augimas taipogi gali labai stipriai sulėtėti. Nors, EIU nuomone, tokio scenarijaus tikimybė nedidelė, bet visgi toks įvykių susiklostymas turėtų labai didelių bei ilgalaikių pasekmių pasaulio vystymuisi, tad nevertėtų į jį numoti ranka.

Doleris ir Afrikoj doleris? Gal jau nebe…

Paskutinėmis dienomis JAV dolerio kursas, lyginant su kitomis šešiomis likvidžiausiomis valiutomis, nukrito į žemiausią tašką per 15 metų (šaltiniai: Bloomberg, FT). Nors JAV dolerio silpnėjimas dėl „deficitų dvynių“ jau buvo prognozuojamas seniai (bent jau pamenu tokias analitikų prognozes nuo 2004-ųjų — t.y. mano darbo finansų rinkose pradžios), visų mintys krypdavo į faktą, jog pasaulio centriniai bankai rezervus daugiausiai laiko būtent šia valiuta, o pinigams plaukiant į naftą parduodančias šalis bei Kiniją, dolerių paklausa iš tų šalių centrinių bankų turėtų didėti, ar bent jau labai nemažėti. Prieš metus-kitus centriniams bankams kilo noras daugiau savo atsargų laikyti ir kitomis valiutomis (pirmiausia euru), bet dažniausiai eurais buvo laikomos tik naujai gaunamos įplaukos, niekas nebandė staiga savo dolerinių rezervų (kurių pas užsienio centrinius bankus yra susikaupę už 2200 milijardų dolerių) pakeisti į kitas valiutas. Iki šiol.

Per rugpjūtį JAV vyriausybinių obligacijų, kurių nuosavybė priklauso užsienio centriniams bankams, suma sumažėjo net 3,8%, o tai reiškia, jog užsienio centriniai bankai rekordiškai staigiai bandė atsikratyti JAV obligacijų (ir, tikriausiai, gautus dolerius išsikeisti į kitą valiutą, nes bankų rezervai dažniausiai išimtinai laikomi skolos vertybiniais popieriais). Tarp pardavėjų buvo ir Kinija, ir Japonija — jos abi turi daugiausiai rezervų JAV valiuta.

Tad kas bus su doleriu? Numatomas JAV ekonomikos lėtėjimas optimizmo neprideda, nors jis gal būt ir galėtų sumažinti einamosios sąskaitos deficitą. Tačiau svarbiausia, jog jeigu iš tiesų užsienio centrinių bankų apetitas doleriui smarkiai sumažėjo, galima būtų prognozuoti tolimesnį JAV dolerio silpnėjimą bei ilgesnės trukmės obligacijų palūkanų normų kilimą, netgi atsižvelgiant į tai, jog Federalinė rezervų sistema tikriausiai labiau linkusi palūkanų normas mažinti nei didinti. Vieno 2006-aisiais metais daryto FED tyrimo metu prieita prie išvados, jog jeigu užsienio centriniai bankai nustotų pirkti JAV dolerį, palūkanų normos JAV turėtų padidėti 0,9 procentinio punkto.

Nassim Nicholas Taleb: Fooled by Randomness

Žmogaus smegenys sutvertos taip, jog jam labai sudėtinga suvokti tokią abstrakčias sąvokas kaip „atsitiktinumas“ ir „tikimybė“. Kai tik mums pasiseka, mes esame linkę manyti, jog tai dėl mūsų pačių nuopelnų; tuo tarpu, kai atsitinka ne visai taip, kaip planavome, skubame suversti kaltę atsitiktinumui. Taipogi mes mėgstame nesusijusiuose, bet tuo pačiu metu vykstančiuose, įvykiuose įžvelgti (neegzistuojantį) priežastingumą, o visiškai atsitiktiniame duomenų sraute galime nesunkiai rasti dėsningumų. Ir taip atsitinka ne vien prietaringoms bobutėms, bet visiems, netgi mokslininkams, kurie rašo mokslinius darbus: jeigu turi labai daug duomenų, tai vis tiek surasi kokį nors dėsningumą; jeigu tyrinėsi visas 50000 listinguojamų kompanijų akcijų, tai nieko stebėtino, jog atrasi, kad kurios nors iš jų kaina beveik tobulai koreliuoja su temperatūros pokyčiais Mongolijoje.

Atsitiktinumas dažnai būna labai klastingas, jis gali smogti tuo momentu, kai mažiausiai to tikiesi, o ir žvelgiant į praeities stebėjimus, mažai ką galima pasakyti apie ateitį, nes tikimybės, kurios galiojo praeityje, nebūtinai galios ir ateityje. Kitaip tariant, realus gyvenimas (ir finansų rinkos) nėra stalo žaidimas „Monopolis“, kuriame viskas vyksta pagal aiškiai nubrėžtas taisykles, surašytas ant dėžutės nugarėlės — realiame gyvenime nežinai ne vien ką išmesi kitu kauliuko metimu, bet net nežinai, kokios tos žaidimo taisyklės bei kiek tų kauliukų reikės mesti, taigi negali matematiškai paskaičiuoti tikimybių. Finansų rinkose naudojami statistiniai įrankiai (ir didžioji dalis ekonometrijos) yra niekam tikusi, nes per daug supaprastina pasaulio vaizdą, padaro jį panašų į kazino, kuriame tikimybės yra aiškios, bet iš tiesų, viskas daug sudėtingiau: finansų rinkų aprašyti keliomis formulėmis neįmanoma, o paprasti modeliai tik sujaukia žmonėms galvas ir leidžia jiems galvoti, jog jie labai daug išmano. Bent jau iki kitos rinkos krizės, kai prarandama daug pinigų, ir teisinamasi, jog atsitiko “10-ies sigmų” įvykis, kuris teoriškai galėjo atsitikti tik kartą per dešimtis milijonų metų — tikriausiai visgi būtų logiškiau kaltinti modelio sudarytoją ir abejoti jo kompetencija, o ne kaltę versti rinkai, kuri elgiasi ne taip kaip prognozuota.

Nassim Taleb knygoje kliūva ir žurnalistams bei analitikams, kurie iš visiškai atsitiktinių rinkos svyravimų gali surasti kokius nors dėsningumus bei paaiškinimus. Net jeigu vieną dieną akcijų rinkos indeksas pakilo tik 0,2%, tai analitikai bei žurnalistai būtinai ras tam paaiškinimą (rinkos sureagavo į geresnį vienos kompanijos pelno rezultatą arba puse procento nukritusią naftos kainą ir pan.), nors iš tikrųjų toks rinkos indekso pasikeitimas tėra paprasčiausias atsitiktinis triukšmas, o naftos kainos ar vienos kompanijos pelno duomenys tikriausiai turėjo labai mažai įtakos (ar bent kas darė statistinius priežastingumo tyrimus?). Bet visi juk trokšta aiškaus ir paprasto paaiškinimo, nesakysi juk, kad rinkos pakilo be jokios realios priežasties — pasirodysi, jog iš tikrųjų tu nieko apie tas rinkas nežinai.

Nassim Taleb teigia, jog visi mes nelabai ką žinome ir suprantame apie rinkas, ir tik nedaugelis iš mūsų iš tiesų suvokia mūsų žinojimo ribas. Bet tie, kurie tai supranta, turi daugiau šansų išlikti, nes jie neatmeta galimybės, jog rinkos gali pasisukti ir ta linkme, kurios niekas neprognozavo (nekilnojamo turto rinka gali kristi, nors JAV to nebuvo jau kokius 50 metų; akcijos ilguoju laikotarpiu gali uždirbti ir žymiai mažiau nei 9-10% kasmet, kaip tai buvo praeitą šimtmetį; JAV kredito rinkos krizė gali nusitempti ir Lietuvos ekonomiką, nors visi ir teigia, jog fundamentaliai visiškai nėra ko baimintis).

Kas tas „Minskio momentas“?

Prieš kokį mėnesį turbūt nelabai kas žinojo, ką reiškia frazė „Minskio momentas“ (Minsky moment), o ir pačio ekonomisto Hyman Minsky vardas vargu ar buvo kam girdėtas už siauro akademikų rato. Bet dabar tai viena populiariausių frazių rinkos apžvalgose, kiekvieną dieną linksniuojama rinkos analitikų ir su panikos išraiška rinkas stebinčių investuotojų.

Hyman Minsky (kuris mirė prieš kokį dešimtmetį) nesutiko su efektyvios rinkos teorija ir teigė, jog rinkos yra linkusios pasiduoti spekuliacijoms, kurios, jeigu ilgiau užsitęsia, pereina į burbulus, o šie vėliau sprogsta, sukeldami krizes. Minsky savo laiku nebuvo labai populiarus tarp akademikų — tuo metu vyravo darni efektyvios rinkos teorija, o į jos priešininkus rimtai nebuvo žiūrima.

Minskio momentas yra ta situacija rinkoje, kai sprogstantis finansinis burbulas priverčia per daug užsiskolinusius investuotojus skubiai parduoti net ir apdairias investicijas (kurios nebuvo spekuliacinės) tam, kad padengti savo skolas: toks paniškas turto išpardavimas stipriai sukrečia visas finansų rinkas, bei staiga žymiai padidina grynųjų pinigų poreikį. Dėl pastarosios priežasties dažniausiai tenka įsikišti ir centriniam bankui — tam kad palaikytų bankinės sistemos stabilumą.

Minsky idėjos gana paprastos: kai ekonomika auga, ir visi gerai gyvena, kyla noras daugiau skolintis ir prisiimti daugiau rizikos investuojant; kuo ilgiau užsitęsia tokio gero gyvenimo laikotarpis, tuo daugiau imama rizikuoti, imti daugiau paskolų (iš dalies ir dėl to, jog pradedama galvoti „šį kartą bus kitaip, ekonomika amžinai nepaliaujamai augs“). Iki to momento, kai paskolų našta tampa tokia didelė, jog turto generuojamos pajamos nebeatsveria paskolų, už kurias buvo pirktas tas turtas, palūkanų — tada tokio turto staiga norima atsikratyti, kad būtų galima padengti paskolas, o tai stipriai numuša (pradžioje spekuliatyvaus, bet krizei plintant, ir viso kito) turto kainas. Tada, kai paskoloms padengti staigiai parduodamas ne vien spekuliatyvusis turtas, ir kai rinkoje jaučiamas didelis grynųjų pinigų trūkumas (niekas nenori pirkti, visiems reikia grynųjų), galima teigti, jog atėjo Minskio momentas (bent jau taip akademiškai vadinama ši situacija).

Minsky tikriausiai pritartų Minskio momento gydymo vaistams, kuriuos ruošia Federalinių Rezervų sistema — labai svarbu sustabdyti krizės plėtimąsi, o tai galima padaryti didinant likvidumą ir grynųjų pinigų pasiūlą (tiek per mažinamas palūkanas, tiek per pinigų kiekio finansų sistemoje valdymą). Nors tai tikriausiai nepadės ilguoju laikotarpiu: investuotojai, pamatę, jog nuo didelių nuostolių juos vis tiek apsaugos centrinis bankas, vėl ims drąsiau skolintis, ir po keleto metų vėl grįšime į tą patį Minskio momentą.

Kredito rinkos krizė

Atrodo, jog per pastarąsias savaites ėmė ir pasibaigė JAV kredito bumas, kuris per keletą metų sugebėjo stipriai išauginti nekilnojamo turto kainas ir padėjo finansuoti vėl tapusį itin populiarų kompanijų perėmimą.

Viskas prasidėjo nuo to, kad po rugsėjo 11-osios atakų 2001-aisiais metais JAV ekonomika patyrė nuosmukį (recesiją) — pats terorizmo įvykis tikriausiai nebuvo pati svarbiausia to priežastis (ekonomika buvo stipriai sulėtėjusi jau iki šio įvykio), bet, savaime suprantama, jis neprisidėjo prie JAV ekonomikos sveikimo. Prie visų neigiamų faktorių, veikusių tuo metu JAV ekonomiką dar galima pridėti ir interneto burbulo sprogimą, ko pasėkoje, bandydama padėti JAV ekonomikai atsigauti bei išvengti defliacijos 2003-aisiais metais Federalinė Rezervų sistema nustatė itin mažas bazines palūkanų normas — jos siekė tik 1% ir tokios išsilaikė ištisus metus. Tik 2004-ųjų birželį jos pamažu buvo pradėtos kelti iki dabartinių 5.25%.

Kas atsitinka, kai gana ilgą laiko tarpą palūkanos būna tokios žemos? Visiems norisi kuo daugiau skolintis. Mažos palūkanos padarė paskolas prieinamas žymiai didesniam ratui žmonių, kurie už jas pirko savo būstus. Padidėjusi būsto paklausa pradėjo kelti jų kainas, o kai nekilnojamo turto kainos pradeda sparčiai kilti, atsiranda norinčių iš to uždirbti: dar prieš kelis metus nesunkiai buvo galima surasti istorijų apie tai, kaip koks nors tūlas amerikietis pirkdavo namą, o jau po kelių savaičių parduodavo jį uždirbdamas šešiaženkles sumas. Staiga visi pradėjo norėti dalyvauti šiame žaidime, kai kurie ėmė paskolas, nors realiai, normaliomis sąlygomis, nebūtų išgalėję jas grąžinti. O bankai ir kitos kredito institucijos mielai skolindavo, kadangi labai retai pasitaikydavo, jog paskolos būtų negrąžinamos — nieko keisto, nes ekonomika pradėjo sparčiai augti, o be to, keliasdešimt procentų per metus didėjančios nekilnojamo turto kainos reiškė, jog, jeigu skolininkas susiduria su mokumo problemomis, tai pardavus jo turtą, kurį jis pirko prieš metus ar du mažomis kainomis, be vargo bus galima padengti jo skolą. (Beje, panašiai šiuo metu yra Lietuvoje: labai mažai bankų išduotų būsto paskolų yra probleminės, kadangi jeigu susiduriama su mokumo problemomis, visada gali parduoti butą žymiai brangiau nei pirkai jį prieš metus kitus ir padengti paskolą)

Bankai pradėjo lengviau dalinti ne vien būsto paskolas, bet ir kitus kreditus. Esant mažoms palūkanoms privataus kapitalo fondams tapo labai patrauklu pasiskolinus daug pinigų pirkti ištisas įmones — per pastaruosius metus tokių perėmimo sandorių (LBO) žymiai padaugėjo. Pinigai perėmimo sandorių bei būsto paskolų finansavimui ateidavo ne vien iš bankų — jie išmoko paskolas „supakuoti“ ir parduoti įvairiems investuotojams, kurie, esant žemoms palūkanų normoms, labai norėjo rasti kokių nors ganėtinai saugių investavimo galimybių su didesne grąža. Priminsiu, jog tokios investicijos atrodė gana saugios, kadangi probleminių paskolų buvo labai nedaug (bet būtent dėl to, jog ekonomika, kaip ir nekilnojamo turto kainos sparčiai augo). Be to, finansinės inžinerijos dėka tapo populiaru net ir iš nelabai saugių investicijoms instrumentų sukurti tokias išvestines priemones, kurios atrodo tinkančios net konservatyviausiam pensijų fondui — joms buvo galima gauti net patį aukščiausią kredito reitingą (tiesa, tokios inžinerijos dėka rizika nedingsta, ji tiesiog yra sukaupiama atskiroje išvestinėje priemonėje, kuri gana tiksliai vadinama „toxic waste“ — bet jeigu yra norinčių ją pirkti, tai kodėl gi ne). Iš čia kilo visas tuntas įvairiausių finansinių priemonių: CDO, CLO, dar įvairiausio plauko ABS, cov-lite obligacijos ir t.t. Bėda tame, kad ne visi gerai žinojo, kiek šios išvestinės priemonės gali būti vertos, jeigu rinkoje bus krizė.

O va dabar ėmė taip ir atsitiko, jog būsto kainos sustojo augusios (o kai kuriuose JAV regionuose ir krenta) — tai iššaukė staigų probleminių paskolų skaičiaus didėjimą. Kai paskolos negrąžinamos, kenčia ne vien bankai — kenčia visi, kas yra prisipirkę įvairiausių su kredito rinka susijusių naujųjų išvestinių finansinių priemonių (o dar labiau kenčia tie, kurie jas pirko „į skolą“, kaip kad įprasta daryti hedge fondų pasaulyje). Kai supranti, jog turi išvestinę priemonę, kuri staiga tapo rizikingesnė, nei iš pradžių galėjo pasirodyti, nori jos atsikratyti, tik bėda tame, jog per pastarąsias dvi savaites taip jautėsi dauguma rinkos dalyvių — o kai rinkoje yra daug tik tokių, kurie nori atsikratyti turimais finansiniais instrumentais, bet nėra pirkėjų, kyla panika. Dėl to kai kurie fondai nebeskelbia savo verčių (kiek vertas tavo turtas, jeigu niekas jo neperka?), o kiti yra priversti uždrausti savo investuotojams atgauti savo pinigus — savaime suprantama, tokių panikuojančių investuotojų netrūksta. Sklinda gandai, jog net galingojo Goldman Sachs valdomi fondai per šiuos metus sugebėjo nudribti 28% — o Goldman Sachs juk laikomi pačiais protingiausiais Wall Street‘e. Panika kredito rinkose šiek tiek persimetė ir į akcijų rinkas, nors 7-10% indeksų kritimas akcijų biržose nėra labai jau didelis įvykis, kuriuo vertėtų stebėtis. Tuo tarpu tikrąjį kredito rinkos krizės mastą galėsime suvokti gal tik po keleto mėnesių, kai jau visi fondai ir bankai bus paskelbę apie savo bėdas — dabar galime tenkintis tik kiekvieną dieną girdimomis naujienomis apie tai, jog su problemomis susidūrė vienas ar kitas investuotojas.

Ar esi saugus, jeigu kredito rinkose investicijų neturi? Akcijų rinkos į šią krizę šiek tiek sureagavo, nors nuostoliai akcijų rinkose, atrodo, neprilygsta problemoms kredito rinkoje. Akcijų kainos krenta, nes tiems, kas investavo į įvairiausias kredito rinkos priemones, dabar labai reikia grynųjų pinigų (atsiskaityti su investuotojais ir padengti savo skolas), tad jeigu jie kartu yra investavę ir į akcijas, tai natūralu, jog jie stengsis parduoti ir jas. Blogiau bus, jeigu pasirodys vis daugiau ženklų, jog krentančios JAV nekilnojamo turto kainos ir sudėtingesnės skolinimosi galimybės nutemps JAV ekonomiką žemyn — vakar apie sulėtėjusius pardavimus pranešė didžiausias JAV mažmenininkas Wal-Mart niekuo neįkvepiančius rezultatus paskelbė ir Home Depot (kurie yra panašūs į Lietuvos „Senukus“). Taigi, gali būti, jog nekilnojamo turto kainų kritimą skaudžiai pradeda jausti JAV vartotojai, o tai reiškia jų ekonomikos sulėtėjimą, bei mažesnes besivystančio pasaulio eksporto į JAV apimtis. Kai JAV nusičiaudi, suserga visas pasaulis — bent jau iki šiol jie buvo stipriausias pasaulio augimo variklis, taigi JAV sulėtėjimas tikriausiai lėtintų ir kitų valstybių augimo tempus, o tai nėra teigiamas ženklas akcijų rinkoms. O kaip Lietuva? Lietuva turi savų problemų, kaip kad gresiantis ekonomikos perkaitimas, bet, iš kitos pusės, jos augimą turėtų skatinti Europos Sąjungos narystės privalumai — JAV bėdos tikriausiai neturėtų turėti mums didelės įtakos (juolab, jog JAV nėra labai svarbus mūsų prekybos partneris, jeigu lygintume pagal prekybos apimtis). Bet visgi verta prisiminti, jog nekilnojamo turto kainos gali tiek kilti, tiek kristi, o spartaus augimo laikotarpiai kartais perauga ir į recesiją.

Devalvavimas ir lengvi pinigai

Skaičiau Ryčio dienoraščio įrašą apie tai, kaip galima pasipelnyti iš devalvacijos, ir susidarė įspūdis, jog Rytis mano, kad toks pasipelnymas lengvai gaunamas. Negaliu su tuo sutikti: tai jokiu būdu nėra lengvi pinigai, gaunami be rizikos.

Galima pagalvoti, jog labai lengva uždirbti pinigus esant devalvavimo grėsmei, pasinaudojant aprašyta schema. Ir iš tiesų taip būtų, jeigu tikrai žinotum, kad litas bus devalvuotas euro atžvilgiu daugiau nei lito ir euro palūkanų skirtumas. Pasiskolinti litais ir gauti palūkanas eurais Ryčio pavyzdyje kainuoja 15% per metus (skirtumas tarp 20% lito ir 5% euro palūkanų). Jeigu po metų litas devalvuojamas tik 10%, tai toks biznis vis tiek bus nepelningas, kadangi tavo pelną iš devalvavimo suvalgys paskolos palūkanos. O kas bus, jeigu litas iš viso bus nedevalvuotas? Teks patirti 15% kaštus per metus — juk tokia yra šiame pavyzdyje apsaugos nuo devalvacijos kaina. Be to, laisvoje rinkoje esant lūkesčiams, jog litas bus tikrai devalvuotas, lito palūkanos turėtų būti žymiai didesnės nei 20% (tiksliau jos turėtų būti artimos devalvacijos santykiui) — jeigu rinka veikia efektyviai, (bent jau akivaizdžių) arbitražo galimybių neturėtų būti. Tad dar sunku pasakyti, ar iškilus devalvacijos grėsmei aprašoma spekuliacija pasiteisintų. Na, bent jau sunku būtų pavadinti ją „lengvais pinigais“.

Dar vienas pastebėjimas: Rytis užsimena, jog tokios spekuliacijos yra žalingos ir uždirbti pinigai neturėtų būti malonūs. Nematau čia jokių moralinių problemų — devalvavimo grėsmė kyla dažniausiai ne be pagrindo, ji dažniausiai rodo, jog (fiksuotas) valiutos kursas nebeatitinka realybės. Ar yra moralu pardavinėti pervertintą daiktą (šiame pavyzdyje litus), nes tikiesi, kad jo kaina kris? Manau, kad taip: jei manyčiau kitaip, tai tikriausiai ir investavimu negalėčiau užsiimti.