Bankroto nauda

Šiandien nuskaičiau įdomią mintį apie kompanijų diversifikacijos žalą, kuri privertė pamąstyti apie tai, kokią naudą gali atnešti bankrotas:

Jei viename padalinyje susidariusius nuostolius kompensuoja kituose padaliniuose sukurti ištekliai, tai bankroto ir darbo netekimo grėsmė tampa mažiau motyvuojanti.

Bankrotas tarp ekonomistų ir plačiosios visuomenės vertinamas labai skirtingai: dažniausiai ne ekonomistai į bankrotą žiūri kaip į didelę nesėkmę ir vienareikšmiškai blogą dalyką, tuo tarpu ekonomikos mokslų ragavusiems bankrotas tėra tik efektyviai veikiančios ekonomikos ir išteklių paskirstymo pavyzdys — kompanija nesukūrė pakankamai pridėtinės vertės visuomenei, todėl jos veikla turi būti nutraukta, kad jos ištekliais (darbuotojais, kapitalu, turtu) galėtų pradėti naudotis kitos kompanijos, kurios sugebės būti naudingesnės visuomenei. Dėl šios priežasties mažai kuris laisvosios rinkos ekonomistas gali pritarti neefektyvios ūkio šakos subsidijavimui arba beviltiškos įmonės palaikymui. Ūkininkams turėtų būti mokamos ne subsidijos už nereikalingos ir neefektyvios produkcijos gamybą, o skiriamos lėšos jų perkvalifikavimui ir įdarbinimui našesnėse ūkio šakose, kad ir kaimo turizme ar grynakraujų žirgų auginime; „Alytaus tekstilei“ seniai turėjo būti paskelbtas bankrotas, o jos darbuotojai jau būtų perėję dirbti kitur. Įmonės bankrotas gali atrodyti kaip labai bloga žinia įmonės darbuotojams, bet, žiūrint ilguoju laikotarpiu, jiems visgi būtų geriau persikvalifikuoti ir dirbti darbą, kuris turi perspektyvą, nei tempti laiką besigaluojančioje įmonėje. Šiuo atveju laisvosios rinkos ekonomistai teigia, jog valstybė neturėtų būti nuošalyje: ji turėtų padėti darbuotojams persikvalifikuoti ir pakeisti darbą; tačiau ekonomistai mano, jog valstybės parama turėtų apsiriboti tik šia pagalba. Tiesa, čia slypi viena problema: žmonės nėra linkę keisti darbo ar gyvenimo būdo, todėl jie palankiau žiūrės į politikus, kurie padės jiems išlaikyti darbo vietas bankruotuojančioje įmonėje (vietoje to, kad skatintų pereiti kitur), nors ekonomiškai tai neefektyvu ir primena baldų perstumdymą Titanike.

Kontraversiškiausia idėja

New York Times Dealbook neseniai rašė apie įdomius klausimus, kurie dažnai užduodami per darbo interviu, siekiant prasimušti į investicinį banką. Vienas jų tikrai suintrigavo: kokia yra pati kontraversiškiausia idėja, kuria tikite?

Tikriausiai labiausiai nestandartinė idėja, kuria tikiu, yra valdžios privatizavimas. Mano nuomone, valdžia būtų žymiai efektyvesnė, jeigu vietoj partijų ir asmenų būtų galima rinkti kompanijas, kurios nustatytą kadenciją būtų valdžioje ir valdydamos siektų savo pelno maksimizavimo. Kompanijai turėtų būti mokamas valdymo mokestis, tiesiogiai susietas su kokiu nors išmatuojamu rodikliu: pavyzdžiui, kuo sparčiau auga žmonių pragyvenimo lygis, tuo labiau didėja valdymo kompanijos pelnas. Tokiu būdu, kompanija būtų suinteresuota valdomų žmonių gerovės didinimu, o jeigu žmonės ja visgi būtų nepatenkinti, kitais rinkimais jie galėtų ją pakeisti — tai niekuo nesiskiria nuo partinės demokratijos, išskyrus tai, jog pelno siekimas būtų viešas ir visiems suprantamas, priešingai negu partijų atveju, kurios lyg ir nesiekia jokių finansinių tikslų (nors korupcijos jose nemažai). Aišku, net jeigu valdo ir kompanija, korupcija visiškai neišnyks, bet procesai turėtų būti skaidresni, turėtų sumažėti biurokratizmo, liktų mažiau ideologijos ir atsirastų daugiau su laisva rinka suderinamų sprendimų. Be to, jeigu kokį nedidelį miestelį valdytų didelė, tarptautinę patirtį turinti kompanija (tarkim kas nors iš keturių didžiųjų pasaulio auditorių), už miestelio valdymą atsakingas skyrius be vargo galėtų naudotis kitose skyriuose sukaupta patirtimi, ar esant kokiai nors specifinei problemai, greitai valdymą galėtų perimti koks nors specialistas iš kitos šalies, kur su ta problema jau buvo susidurta — kitaip tariant, atsiranda masto ekonomija.

O kokia jūsų pati kontraversiškiausia idėja, kuria tikite?

SEB VB apžvalga: ekonomikos perkaitimas?

Ką tik lankiausi SEB VB makroekonomikos apžvalgos pristatyme, čia pateikiu savo užrašų santrauką:

Nors prieš keletą mėnesių dar niekas nekalbėjo apie perkaitimą, dabar tai jau labai populiari tema. Kas tai yra ir su kuo tai valgoma? Kas geriau: perkaitimas ar recesija? Perkaitimas dažniausiai sukelia recesiją ateityje.

Tarp labiausiai kilusių pernai metais akcijų rinkų buvo Peru, Venezuela, Kinija, Vietnamas, Rusija — visos jos ganėtinai rizikingos, jos yra sparčiai besivystančios rinkos. Rusijoje naftos pinigai pasiskirsto po visą ekonomiką, taigi nepaisant to, jog naftos kainos pradeda kristi, akcijos kyla. Patys rusai prognozuoja, jog jeigu naftos kaina išliktų apie 55 $ už barelį, akcijų rinka patirtų nuosmukį. Tarp kritusių akcijų rinkų buvo daugiausiai naftos gavyba užsiimančios valstybės. (išskyrus Rusiją)
Kodėl akcijos krito Kinijoje vasarį? Akcijos stipriai augo 2006-aisiais (burbulas), investuotojų baimė dėl Kinijos vyriausybės veiksmų, JAV recesijos baimė ir lūkesčiai, kad Kinijos centrinis bankas padidins palūkanų normas. Po to pasaulyje kilusi akcijų rinkų kritimo banga dar buvo sustiprinta ir šiaip bendros nuomonės, jog akcijos yra pervertintos, bei carry trade, kuris yra viena svarbiausių rizikos apetito priežasčių.

Lietuvoje rinka “atsiriaugėjo” ir kilimas tęsis. Nes fundamentalios priežastys yra geresnės nei prieš tai buvusių krizių laikotarpiais — 1987, 2000 dot.komedija ir t.t. Aukštos metalų kainos rodo, jog su ekonomika viskas gerai (huh?)

Arčiausiai perkaitimo yra Kinija. jos galimybės reguliuoti ekonomiką yra žymiai geresnės nei Baltijos šalyse — ne vien dėl to, kad ji planinė ekonomika. Kinijoje plaukiojantis valiutos rėžimas, centrinis bankas gali nustatyti palūkanų normas ir t.t. Atrodo, jog šiuo metu Kinijos vyriausybė jau imasi tam tikrų realių priemonių: padidintas pelno mokestis (suvienodinant pelno mokestį užsienio ir vietos bendrovėms), tad ta stadija, kai Kinija bandė privilioti užsienio kapitalą baigiasi.

Kodėl prasidėjo kalbos apie perkaitimą Baltijos valstybėse? Inertiška ir nepasiduodanti sumažinimui infliacija, kuri silpnina konkurencingumą (Balasa-Samuelsono efektas); žemos ar net neigiamos realios palūkanų normos, smukdančios taupymą ir skatinančios kreditavimą bei vartojimą; nekilnojamo turto rinkos bumas (išskyrus Lietuvos rinką). Infliacija Lietuvoje daugiausiai atsiranda ne dėl didelės paklausos, o dėl sąnaudų kainų didėjimo, o tai yra labai blogai, nes tai mažina mūsų konkurencingumą. Be to Baltijos valstybėse yra didžiulis einamosios sąskaitos deficitas, tik menka dalimi padengtas tiesioginėmis užsienio investicijomis. Deficitas Lietuvoje, atmetus Mažeikių pardavimą, buvo padengtas tik 17%. Baltijos valstybėse didėja užsienio skola, o šią riziką Latvijoje komplikuoja didelė trumpalaikės skolos dalis ir didelė nerezidentų indėlių apimtis. Baltijos valstybėse yra kartu ir didelė paskolų dalis užsienio valiutomis — tai didelė rizika vietinės valiutos devalvavimo atveju, nes verčia gyventojus labai nerimauti.

Švelninantys veiksniai Baltijos valstybėse: žemas valstybės skolos lygis (taigi sunku daryti spekuliacines atakas), bankų sistemos priklausymas užsienio kapitalui (SEB, Swedbank ir DNB Nord veikia kaip centrinis bankas ir yra pasiryžę suteikti dideles likvidumo paskolas), padedantis lengviau atsispirti valiutos krizėms, tradiciškai didelis kainų ir darbo užmokesčio lankstumo lygis, tiesa, pastaruoju metu pažeistas struktūrinio darbo jėgos stygiaus, mažas jautrumas “užkratui” iš Centrinės ir Rytų Europos (Čekijos, Lenkijos, Vengrijos).

CRE ir Baltijos valstybėse stengiamasi skolintis eurais, kadangi palūkanos yra žymiai mažesnės (ypač Vengrijoje), tad jeigu nėra apribojimų skolintis užsienio valiuta, tai visi taip ir daro. Palūkanos išlieka mažesnės už infliaciją. SEB VB analitikų sudarytas sintetinis “perkaitimo indeksas” rodo, jog ekonomikos yra įkaitusios panašiai kaip 1998 metais. Paralelės su 1997 metų ekonominiais rodikliais labai aiškios: skiriasi tik fiskalinė politika: prieš dešimt metų biudžeto deficitas buvo milžiniškas, tuo tarpu dabar situacija yra normalesnė. Sintetinis valiutos krizės indeksas turi tendenciją didėti, bet prieš kokius metus-kitus situacija buvo rimtesnė.

Tikėtina, jog atakų prieš latą ateityje daugės, kadangi kai užuodžiama krizė, spekuliantai bando “pralaužti ribas” — plius/minus 1 proc. intervencinis lygis. RIGIBOR palūkanų normos išlieka aukštos. SEB visiškai įsitikinęs, jog nei latas, nei litas nebus devalvuotas iki stojimo į euro zoną.

Bėda yra ta, kad Baltijos valstybės neturi priemonių kovoti su tokiomis problemomis: valiutos kursas surištas, beveik išnaudoti fiskalinės politikos rezervai (biudžeto deficito beveik nėra, o Lietuvoje ir Estijoje yra perteklius), o taipogi nėra kapitalo kontrolės svertų (nebent netiesiogiai — reguliuojant bankų kapitalo pakankamumą ir pan.) Siūlomos perkaitimo gydymo priemonės silpnokos: Latvijoje siūloma tik nemažinti pajamų mokesčio, apmokestinti kapitalo prieaugį iš trumpai išlaikyto NT, būsto pradinis įnašas turės būti 10-15%, bankai turės atsižvelgti tik į legalias pajamas, subalansuoti biudžetą ir padaryti, jog jis būtų perteklinis. Lietuvoje siūloma neleisti indeksuoti pajamas, atsisakyti kas pusmetį peržiūrėti biudžetus, jeigu jie būna pertekliniai, cikliškai subalansuoti biudžetą ar padaryti jį perteklinį, toliau taikyti gerokai griežtesnius bankų kapitalo pakankamumo rodiklius bei neleisti indeksavimo būdu kelti kainas energetikos sektoriuje.

Paskutiniai Lietuvos makroekonomikos rodikliai rodo, jog pradeda silpnėti Lietuvos pramonė — didele dalimi čia veikia Mažeikių naftos problemos. SEB nesitiki, jog naftos tiekimas per naftotiekį bus atnaujintas šiemet — galbūt jis niekada nebus atnaujintas.

Korekcija! Korekcija!

Tie, kas domisi finansų rinkomis, visą šią savaitę stebėjo dramas biržose: akcijos pirmiausia pradėjo pigti Kinijoje, paskui pesimizmas persimetė į Europą, o po to panikuoti pradėjo JAV — ten akcijos per dieną nukrito labiausiai nuo rugsėjo vienuoliktosios įvykių. Paaiškinimų, kodėl taip įvyko, daug, bet mano nuomone, tai mažai susiję su pačia Kinija ar jos rinka. Apie tai, jog daugelis turto klasių yra pervertinta, ir investuotojai neadekvačiai vertina rizikas, kalbėta jau seniai. Galbūt Kinijos rinkos kritimas privertė investuotojus prisiminti, kas yra rizika ir iš naujo pervertinti savo investavimo strategiją, bet labiausiai prie kitokio požiūrio į pasaulį tikriausiai prisidėjo pesimistiniai JAV ekonomikos duomenys. Kinijos rinka per daug maža, kad sukeltų pasaulinę rinkų griūtį (nors sakoma, jog drugelio sparnų plastelėjimas gali sukelti audrą…), ir bent jau šiuo metu finansų rinkos turi svarbesnių priežasčių nerimui. Manau, jos tokios:

  • Per didelis apetitas rizikai, carry trade. Rizika pastaruoju metu labai populiari. Šiukšlinių obligacijų pajamingumai labai artimi kokybiškų obligacijų pajamingumams. Besivystančių valstybių akcijų rinkos labai brangios (nes juk tokios augimo perspektyvos!), nors tų šalių kompanijų vadyba nėra skaidri, valstybių politinė rizika nemaža. Valiutos rinkos pastaruoju metu veikia ne pagal makroekonomikos vadovėliuose aprašytas tiesas: viena pelningiausių rizikos fondų strategijų šiuo metu yra skolintis mažomis palūkanomis Japonijos jenomis (ar Šveicarijos frankais) ir investuoti didelių palūkanų (taigi, kartu ir nestabiliose) rinkose, kaip kad Naujoji Zelandija, BRIC, Turkija ar Islandija. Viskas gerai, jeigu jena nesustiprėja.
  • JAV ekonomikos lėtėjimas. Net jeigu ir neištiks recesija, korporacijų pelnų augimas šiais metais JAV bus žymiai mažesnis. Svarbi ekonomikos lėtėjimo priežastis yra ir nekilnojamo turto rinkos problemos.
  • Susirūpinimas dėl JAV finansų sistemos stabilumo. Tai labiausiai nerimauti verčiantis faktas — kad tai yra potenciali problema, pripažįsta ir FED vadovas Bernankė. Esant nekilnojamo turto rinkos nuosmukiui, padidėjo negrąžinamų paskolų, o tai jau privertė bankrutuoti kelias dešimtis nekilnojamo turto paskolas dalinusių kompanijų. Teigiama, jog šiais laikais kredito rizika daug geriau valdoma, kadangi dauguma paskolų supakuotos į finansinius instrumentus, kuriais perkiaujama rinkose — bet tai kartu reiškia, jog kredito krizė gali paliesti ne vien bankus, bet ir platesnį rinkos dalyvių ratą. Be to, rinka pilna naujoviškų išvestinių priemonių (viena populiariausių yra credit default swaps), kurios nevisai aišku kaip elgtųsi krizės metu. Šiandien vienas iš straipsnių Bloomberge teigia, jog didžiųjų investicinių bankų kredito reitingas turėtų būti arti šiukšlinio lygio (Goldman, Merrill Almost `Junk,’ Their Own Traders Say).
  • Geopolitinė rizika. Ji niekur nedingo, o Irano situacija negerėja.

Tad norint žinoti, kada baigsis korekcija, trumpuoju laikotarpiu vertėtų stebėti jenos kursą, kuris labai puikiai šią savaitę vos ne minutė į minutę koreliuoja su JAV akcijų rinka. Jenos kursas šiuo metu puikiai atspindi apetitą rizikai rinkose — jenos stiprėjimas reiškia carry trade pozicijų uždarinėjimą. Po savaitės kitos bus labai įdomu sekti naujienas ir rinkos gandus, ar neatsirado didelių fondų, rinkai susvyravus susidūrusių su rimtomis problemomis — tokios naujienos gali sukelti tolimesnę griūtį (kai pasklinda šviežios mėsos kvapas, visi plėšrūs rinkos rykliai dažniausiai skuba pasinaudoti situacija). Ilgesniu laikotarpiu tikriausiai lemiamas veiksnys bus JAV ekonomika: jeigu visgi išsipildys blogiausias variantas (kas lyg ir nėra tikėtina, nors įmanoma, anot Grynspano) tada tai gali būti ne korekcijos, o meškų rinkos pradžia.

Kaip minėjo Donatas, korekcijos laukėme, nors lengva nebuvo. Manau, tiesiog mus aplankė sėkmė, kad visgi išlaukėme. Anot Buffetto, „Holding cash is painful, but not as painful as doing something stupid“. Korekcija Baltijos šalyse ir pasaulyje (beveik) sutapo, bet manau, jog koreliacija yra mažesnė, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Didžiausia problema Baltijos zonoje yra ekonomikos perkaitimas, ir tai žymiai didesnė grėsmė nei JAV ekonomika ar Kinijos biržos nuopuolis. Bet galiu ir klysti, nes tai daugiau nuojauta, o ne faktais pagrįsta nuomonė.

Rusijos naftos gavyba

American.com rašo apie pokyčius Rusijos naftos gavybos sektoriuje: nacionalizavusi nemažą dalį šios pramonės, Rusija gali papjauti savo auksinę žąsį, nuo kurios nešamų pajamų Rusija yra labai priklausoma. 2004-aisiais metais pradėjusi savo naftos verslo nacionalizacijos kampaniją, Rusija pirmiausiai griebėsi Yukos, kuri buvo privesta prie bankroto, o jos įkūrėjas ir savininkas Chodorkovskis sėdi už grotų. Vėliau Gazprom nusipirko ir Sibneft. Per 2004-2005 metus valstybinės Rusijos kompanijos padidino savo gavybos dalį visoje Rusijos išgaunamoje naftoje nuo 10 iki 30 procentų. Ir tikriausiai ši dalis dar didės, kaip rodo pastarųjų metų įvykiai: pernai rugsėjį vyriausybė staiga susirūpino Sachaline kompanijos Shell vykdomo projekto Sakhalin-2 ekologiniu saugumu, panašus likimas nutiko ir kompaniją ExxonMobile, kuri dalyvauja projekte Sakhalin-1, o analitikai teigia, jog tikėtina, kad bus atimtos licencijos ir iš kompanijos TNK-BP, jeigu jos pagrindiniai akcininkai nesutiks parduoti stambių akcijų paketų Gazpromui. Nėra pamiršta nei paskutinė didelė privati naftos kompanija Rusijoje Lukoil.

Rusijos naftos gavyba

O kaip tai veikia naftos gavybą Rusijoje? Tam, kad būtų didinama naftos gavyba, reikia didelių investicijų, ir, atrodo, jog nors didžiausios naftos kompanijos anksčiau buvo kontroliuojamos oligarchų, jie investicijoms skyrė nemažai lėšų, o to pasėkoje 2001-2004 metais naftos gavyba Rusijoje kasmet augo po 8-9%. Tuo tarpu po Yukos aferos pradžios Rusijos naftos gavyba auga dvigubai lėčiau: apie 4-5% kasmet. Tai lemia žymiai mažesnės investicijos į naujus telkinius valstybinėse kompanijose, bei užsienio investuotojų baimė toliau kišti pinigus į šalį, kurioje didelė politinė rizika. Pinigų Rusijai investicijoms į pasenusią naftos gavybos infrastruktūrą prireiks nemažai, tačiau išgąsdinusi užsienio investuotojus, ji gali susidurti su nemenkomis problemomis juos gaunant.

Laimė skurde

Ir toliau tęsiant laimės ir turtingumo temą, šiandien bežiūrėdamas Barry Schwartz paskaitą nuklausiau įdomią mintį, kuri labiau susijusi su psichologija, o ne su ekonomika (beje, visa paskaita yra apie tai, jog didesnis pasirinkimas ne visada būna geriau – lyg ir priešingai ekonominei logikai). Ponas Schwartz teigia, jog neretai būna taip, jog skurde esantys žmonės būna laimingesni nei turtingi (na, ar bent jau praturtėję dažnai žvalgosi į praeitį ir dūsauja „kokie mes buvom tada laimingi, nors ir nieko neturėjom“), kadangi jie leisdami pinigus nedaug ko tikisi, tuo tarpu turtuoliai tikisi už pinigus nusipirkti beveik tobulybę: kai tai, ką gauni, pranoksta tavo lūkesčius, jautiesi laimingas, tad jei mažai ko tikiesi, tavo lūkesčius pranokti ir tave pradžiuginti nesunku. Čia turtuoliams sunkiau, nes jų lūkesčiai yra užaukštinti, ir lengviau nusivilti, kai gauta prekė neatitinka lūkesčių, artimų tobulybei. Trumpai tariant:

We evaluate our experiences by comparing them to what we expect them to be; and if our expectations are high, even good experiences will end up feeling like we have failed.

Laimė ir gyvenimo gerėjimas

Kaip visada, kalėdinis The Economist būna pilnas įdomių straipsnių, kuriuose rašoma ne vien apie ekonomiką ir politiką: per šias Kalėdas buvo galima pasiskaityti apie Čingischano istoriją, Rusijos orouostus, Puštūnų teisinę sistemą, kumpių gamybos tradicijas, džinus, kyšių etiketą ir t.t. Bet labiausiai man patikęs ir privertęs pamąstyti straipsnis buvo apie laimę, nagrinėjantis problemą, kodėl gerėjant pasaulio pragyvenimo lygiui, laimės kiekis nesikečia.

Pagal gyventojų apklausas, kuriomis bandoma išsiaiškinti, ar žmonės jaučiasi laimingi, vakaruose žmonės per 50 metų netapo laimingesni: jie jaučiasi tokie pat laimingi, kaip ir po antrojo pasaulinio karo, nepaisant to, jog ekonomika stipriai paaugo, atsirado naujų technologijų, ir šiaip, matuojant viską pinigais ir paprasčiausia perkamąja galia, žmonių gyvenimas turėtų būti bent jau keletą kartų geresnis nei prieš pusę amžiaus. Tiesa, turtingi žmonės dažniausiai yra laimingesni nei skurdūs (šiek tiek į temą jau esu rašęs, bet turtingose valstybėse bendra gyventojų nuotaika nesiskiria nuo skurdesnių valstybių nuotaikos.

Tokį fenomeną galima paaiškinti tuo, jog, tam kad žmogus būtų laimingas, nepakanka, jog jis būtų viskuo aprūpintas – jam dar labai svarbu turėti daugiau nei jo kaimynas. Jeigu jautiesi viršesnis už kitus, tai esi laimingesnis. Tokį požiūrį lyg ir patvirtina tam tikri tyrimai: aukštesni Britanijos valdininkai gyvena ilgiau nei žemesnieji, nepriklausomai nuo jų gyvenimo būdo, kas galėtų reikšti, jog jie yra laimingesni. Bet tokiu atveju, jeigu iš tiesų tam kad būtume laimingi reikia jaustis viršesniam už kitus, iškyla problema, kaip padidinti visų žmonių laimę. Juk visi negali būti viršesni. Kol kas dar niekas šios problemos neišsprendė :)

Dovanų ekonomika

Ekonomistams, ir aišku ne vien jiems, Kalėdos užduoda nemažai galvosūkių, nes reikia sugalvoti, ką nupirkti dovanų savo artimiesiems ir šiaip draugams. Įdomiausia, jog Kalėdų metas sunkiai dera su ekonomine teorija ir viena jos pagrindinių prielaidų, jog esame racionalūs vartotojai, kadangi ekonomikos mokslas (jeigu jį galima pavadinti mokslu) teigia, jog pati naudingiausia dovana yra pinigai, kadangi ji leidžia jos gavėjui pačiam pasirinkti, kaip juos išleisti, taip patiriant kuo daugiau naudos.

Jeigu tokia išvada pasirodė keista, bandysiu ją paaiškinti, bet pirmiausiai reiktų paaiškinti ribinio naudingumo sąvoką. Ribinis naudingumas – tai papildomas džiaugsmas, nauda, laimė, dar kažkoks abstraktus teigiamas jausmas, kurį suteikia papildomas kiekis kokios nors daikto ar prekės. Naudingumas yra daugiau filosofinė sąvoka, ji nėra realiai matuojama kokiais nors vienetais, bet ji gana reali sąvoka. Ribinis naudingumas dažniausiai mažėja, didėjant daiktų kiekiui – tarkim pirmąja ledų porcija labai džiaugsitės, vis dar būsite patenkinti gavę antrą, bet jau gavę trečią tikriausiai nebebūsite tokie džiaugsmingi: po poros porcijų ledų labiau džiaugtumėtės gavę ko nors kito, (gal būt kavos?), nes tie ledai jau pradeda įgristi. Viena svarbiausių vartotojo teorijos išvadų yra ta, jog vartotojai stengiasi už savo turimas lėšas nusipirkti kuo daugiau naudingumo, t.y. maksimizuoja savo patiriamą „laimę“, o kad tai būtų galima padaryti, jie pirmiausia renkasi vartoti tas prekes, kurios „už vieną litą suteikia daugiausiai naudos“, arba išsireiškus moksliškiau, tas prekes, kurių ribinis naudingumas už vieną litą didžiausias. Arba tariant paprasčiau, pirmiausiai žmonės perka tuos daiktus, kuriuos vertina labiausiai, ir neperka tų daiktų (kai jau baigiasi pinigai), kuriuos jie vertina mažiau.

Iš čia ir išvada, jog optimali dovana yra ne kas kitas, o pinigai, kadangi dovanos gavėjas jau dabar yra įsigijęs visus labiausiai savo vertinamus daiktus už tiek pinigų, kiek jis turi. Ką pirktų vartotojas, jeigu gautų papildomą dvidešimt litų? Tai, ką jis labiausiai vertina iš to, ko jis dar neturi. Galbūt tai būtų Mocarto kompaktas, o gal geras kepsnys restorane – tai geriausiai gali žinoti tik pats vartotojas. Jeigu dovanotojas padovanoja būtent Mocarto kompaktą arba kepsnį, tai viskas puiku, ir ekonomikos mokslo prasme „laimė būna maksimizuota“, bet kas jeigu dovanotojas nuperka ne Mocartą, o Brolių Aliukų geriausias dainas (jokių piktų minčių prieš brolius Aliukus neturiu ;) ir tam pačiam veiksmui išleidžia tuos pačius dvidešimt litų? Galbūt dovanos gavėjas už Aliukų kompaktą nebūtų net penkių litų davęs, nes jis jų nevertina. Tokiu atveju gauname, jog išleista dvidešimt litų, o dovanos gavėjas patyrė laimės už mažiau nei penkis litus – penkiolika litų ekonomikoje išgaravo per efektą vadinamą pertekliniu gerovės nuostoliu. Žodžiu, geriausia kas gali atsitikti, jeigu bus dovanojami ne pinigai – atspėti, ko dovanos gavėjas nori labiausiai. Aišku, dovanotojai visada stengiasi padovanoti tai, kas labiausiai patiktų dovanos gavėjui, bet juk atspėti labai sunku, tad lengviausias sprendimas yra dovanoti tiesiog pinigus.

Tiesa, visa ši analizė neatsižvelgia į tradicijas, ji yra grynai ekonominė. Be to, galima dovanoti ir tokius dalykus, kuriems sunku suteikti kokią nors piniginę vertę – pagaminti dovaną pačiam, arba padovanoti tai, kas neparduodama (kas nori mane pabučiuoti? :)

Pratęsiant gatvių pavadinimų rinkos temą

Prieš porą dienų rašiau apie tai, kad Kinijos Wuhan miesto savivaldybė planuoja pardavinėti gatvių pavadinimus, ir išreiškiau nuomonę, jog nematau tame nieko blogo, jeigu tokių sandorių metu būtų sukuriama vertė. Atrodo, jog visi komentatoriai gana skeptiškai žiūri į tokią idėją, tad tikriausiai reikėtų plačiau paaiškinti mano požiūrį į šią problemą.

Noriu pabrėžti, jog esu už šią idėją, jeigu, ir tik jeigu ji sukuria pridėtinę vertę, t.y. padidina visuomenės gerovę. Visuomenėje gerovė yra sukuriama (pagal Pareto efektyvumo apibrėžimą), jeigu sandorio vertė visoms šalims yra bent jau neneigiama: besireklamuojanti kompanija padidina pelną daugiau nei išleidžia už leidimą pervadinti gatvę, o visi gyventojai gauna daugiau naudos (pagerėja gatvės apšvietimas, įsteigiama daugiau mokyklų, arba tiesiog pinigai pašalpų pavidalu padalijami gyventojams) nei patiria kaštų (diskomforto jausmas, dokumentų keitimo kaštai, ir t.t.). Sutinku, kad gali būti sunku labai tiksliai paskaičiuoti, kokiu kaštus patiria gyventojai (vienok „diskomfortą“ galima į piniginę išraišką paversti per neigiamą nekilnojamo turto kainų pokytį pervadintoje gatvėje), bet sutikite, jog jie nėra begaliniai. Negi nesutiktumėte pakeisti savo gatvės pavadinimą, jeigu jums asmeniškai būtų įteiktas, tarkime, kelių milijonų litų čekis? Galų gale galite paimti čekį ir nusipirkti namą kitur, jeigu nepatinka naujasis gatvės pavadinimas.

Aišku, klausimas, ar kokia nors kompanija yra pasiryžusi mokėti keletą milijonų litų kiekvienam gatvės gyventojui už teisę pavadinti gatvę, lieka atviras. Bet tai jau visai kita problema („ar egzistuoja paklausa tam tikrame kainos lygyje?“), nesusijusi su principiniu klausimu, ar gatvių pavadinimus iš viso galima pardavinėti. Sunku man įžvelgti kokią nors moralinę problemą gatvių pavadinimų pardavime (su sąlyga, kad gyventojams už diskomfortą kompensuojama).

Parduodami gatvių pavadinimai

Prancūzijos verslo dienraštis Les Echos rašo, jog Kinijos miestas Wuhan, turintis virš 8 milijonus gyventojų, ruošiasi pardavinėti gatvių, aikščių, tiltų ir pastatų pavadinimus. Toks sprendimas priimtas siekiant padidinti savivaldybės pajamas. Straipsnio autorius (nors originalų straipsnį apie šį įvykį rašė Kinijos žurnalistas, Les Echos taipogi šią žinią nušviečia neigimai) į tokius planus žiūri su pasibaisėjimu, jam jie atrodo iškreipta merkantilizmo išraiška. Be to, jo nuomone, savivaldybės turėtų ne pardavinėti „žmonių turtą“, o rūpintis ekonominės gerovės kūrimu.

Tikriausiai esu sugadintas laisvosios rinkos šalininkas, bet kaip tik manau, jog gatvių pavadinimų pardavinėjimas yra ne toks jau blogas dalykas. Juk Lietuvoje irgi pardavinėjami pastatų pavadinimai (Siemens arena), ir niekas nemato tame nieko amoralaus, niekas tuo nesibaisi. Tiesa, Lietuvoje tik privatūs savininkai pardavinėja pastatų pavadinimus, bet nematau jokio esminio skirtumo, ar pardavėjas yra privati bendrovė, ar savivaldybė. Svarbiausia, jog tokio sandorio metu būtų sukuriama vertė, t.y. kad bent jau už vardą būtų sumokama tiek, kad būtų padengti visi vardo keitimo kaštai.