Dar vieno analitiko svetainė

Prisipažinsiu, jog mėgstu atidėlioti darbus. Dažniausiai vietoje to, kad imčiau ir nuveikčiau ką nors naudingo, pasiduodu pagundai imti kokią nors knygą į rankas ir užsimiršti. Todėl beveik visada darbai, kurie labai nedega taip ir ramiai rusena kažkur giliai pasąmonėje, kol nepradeda apie save priminti paskutinę dieną prieš terminą, kai jau nebėra kaip nuo jų išsisukti. O kai kurie darbai iš vis lieka nenudirbti, nes jie neturi aiškaus deadlaino – tarkim dėl to kone keturi penktadaliai įrašų šiame dienoraštyje nepasiekia dienos šviesos, nes numiršta dar tik idėjų pavidale, amžinai laukdami tos dienos, kai prisiruošiu jas išplėsti ir išdėlioti. Va, šitas įrašas irgi laukė nuo pat 2009-ųjų spalio. Kai pagalvoji, jeigu galėčiau kažkokiu stebuklingu būdu eliminuoti tą savo tingulį, tai būčiau jau kalnus nuvertęs, perbridęs septynias jūras ir nukovęs tris slibinus. Bet argi ne dauguma mūsų tokie?

Vienas būdas su šia savo yda tvarkytis man visgi padeda – tai ganėtinai keistokai pavadinta Pomidoro technika. Jos idėja labai paprasta: jeigu turi kokį ne itin įkvepiantį darbą, tereikia viską nustumti į šalį, išjungti visus trikdžius (galbūt net ištraukti interneto laidą!) ir nusistatyti žadintuvą 25 minutėms (visa tai vadinasi „pomidoro technika“, nes tas, kas tai sugalvojo, naudodavo virtuvinį pomidoro formos laikmatį – dėl to toks ir keistas pavadinimas). Tada reikia griebti jautį už ragų ir imtis darbo, sau pažadant, jog šiam darbui skirsite ne daugiau nei 25 minutes, o po to eisite pailsėti. Tikėtina, jog žadintuvui suskambus, jūs būsite tiek įsitraukęs į darbą, jog baigti gal ir nenorėsite – bent jau man taip dažnai būna. Sunkiausia visada yra pradėti, o tas pažadas sau, jog kad ir koks tai kankinantis darbas, jūs jį liausitės dirbus po nepilno pusvalandžio, leidžia save perlipti ir pasiraitoti rankoves. Be to, labai svarbu, kad per tą pusvalandį nebūtų jokių pašalinių pagundų ar trukdžių: susikaupti dažnai ir taip nelengva. Bet visą dėmesį skiriant tik vienai problemai net per pusę valandos galima nuveikti stebėtinai daug.

Dabar beliko sugalvoti, kaip save priversti dažniau tai pritaikyti praktikoje.

Nors šiandien ir lynoja ir visur telkšo balos, vis tiek apsimoviau savo sportbačius ir išbėgau pamiklinti kojų. Šiais metais jau kokį šeštą kartą. Jeigu kas būtų prieš kelis metus pasakęs, jog taip su džiaugsmu per savaitę kojomis atmatuosiu kokius 15 kilometrų, būčiau nepatikėjęs. Bet, va, užsimaukšlinu kepurę, įsistatau į ausis ausines ir pirmyn.

Pernai pradėjau bėgioti gana netikėtai: kažkaip darbe pasisuko kalba, ar įmanoma nelabai treniravusis imti ir nubėgti 5 kilometrus per 25 minutes. Pabandžiau. Nebuvo įmanoma. Pusę distancijos eidamas susiėmęs už šono, didelėmis valios pastangomis vargais negalais tikslą pasiekiau per kokias trisdešimt tris. Bet po poros dienų dar kartą pabandžiau. Tada dar kartą. Trisdešimt viena minutė. Po to trisdešimt. Po to, žiūrėk, ir dvidešimt devynios. Taip netikėtai ir įpratau per savaitę du kart išbėgti apsukti rato, nes esu greitai įjunkantis skaičių narkomanas: man labai patinka prabėgus tuos 5 kilometrus grįžti namo ir kokias 15 minučių analizuoti savo rezultatus. Gal dėl to ir dirbu analitiku.

Pernai pasiekiau man labai puikių rezultatų: pavyko įveikti tuos penkis kilometrus greičiau nei per 24 minutes, kas man yra mažas stebuklas, mat visą mano gyvenimą mano fizinė veikla apsiribodavo greitu klaviatūros maigymu ką nors programuojant, arba staigiu akių vedžiojimu po baltas puslapių lankas, stengiantis kuo greičiau suryti kokią nors knygą. Bet šiemet atradau dar didesnį bėgiojimo malonumą: bėgti atsipalaidavus, neskaičiuojant laiko, kai gali būti su savomis mintimis, nesistengdamas nugalėti savęs ir priversti kojas žūt būt kilnotis greičiau nei joms pridera. Keista, bet tokioje „zen“ būsenoje bėgimo greitis nėra toks jau ir prastas, kaip kad galima įsivaizduoti, o kilometrai mintyse ištirpsta dar greičiau, mat galva neužimta visa apimančiu pulsuojančiu rėkimu „Tu gali! Dar pasistenk iki kito stulpo! Dar keli metrai ir pailsėsi!“.

Bėgiojimas, be fizinio tobulėjimo, manau, man stipriai ugdo ir valią: jeigu sugalvoji, jog reikia pabėgioti, tam neturėtų sutrukdyti nei lietus, nei tai, kad tavo treningai negražūs – juk svarbiausia išbėgti. Keista, bet pastaruoju metu blogesniu oru sutinku netgi daugiau bėgiojančiųjų. Gal būt tai sutapimas.

Beje, apie kitus bėgiojančiuosius. Pernai metais, vienu iš tų pirmųjų kartų, kai bandžiau įveikti savo distanciją, bėgdamas sutikau kažkokią nepažįstamą merginą (nors lytis čia ne esmė), kuri, atbėgdama priešais nusišypsojo ir ištiesė ranką pasisveikindama „high five!“ stiliumi. Nors tuo metu buvau jau toks pavargęs, kad mano liežuvis turėjo tįstis asfaltu, bet tokie padrąsinimai prideda labai daug jėgų. Tokių bėgiojančių, kurie visada nusišypso ir linkteli galvą – dauguma. Nors nei vieno jų nepažįstu. Man tai labai patinka, jautiesi kažkokios neoficialios bendruomenės nariu.

5km / 27’45″

Šiaip šios dienos pamąstymas, nesusijęs su ekonomika, bet šiek tiek su knygomis. Užtikau internetuose Austėjos Lansbergienės dienoraščio įrašą apie tai, kad vaikams reiktų cenzūruoti šias Justino Marcinkevičiaus „Grybų karo“ eilutes:

Kad užriks
Ant jo kazlėkas:
– Koks tu vyras…
Pašlemėkas!

– Neklausyk,
Bičiuli mano!
Ką tos bobos
Beišmano!

Austėjos nuomone, šis tekstas pilnas stereotipų, nes nedrąsus vyras yra pašlemėkas, o bobos nieko neišmano, tad labai blogai apie tai kalbėti vaikams. Pats vaikų neturiu, bet toks požiūris skamba ganėtinai ekstremaliai, na, bet gal esu per daug tradiciškai stereotipinis. Beje, labiausiai buvau nustebęs, kad labai nemažai komentarų pačiame Austėjos dienoraštyje visiškai pilnai pritaria šiai cenzūrai, nes buvau linkęs manyti, kad tai ganėtinai kraštutinis požiūris.

Internetuose šis įrašas sukėlė daug komentarų, iš kurių ypač įstrigo Vytauto Rembausko: Mane juokina šitos diskusijos paradoksalumas: „tolerancijos šalininkai, kovotojai prieš pasenusius stereotipus“ trokšta cenzūros, o „fundamentalistai“ šaukia, kad cenzūra yra blogis.

Bet gal iš tiesų blogai vaikams duoti skaityti bet kokią klasiką, nes ji turėtų būti pasenusio požiūrio? Esu susimąstęs.

Pastaruoju metu mano svetainė buvo tyli – buvau užsiėmęs šiek tiek kitais darbais. Kaip jau buvo minėta laikraščiuose, jau antra savaitė dirbu Invaldos Turto valdyme. Grįžau prie ištakų: vėl esu atsakingas už Centrinės ir Rytų Europos regioną, kuriame jau investuoju bent ketverius metus. Investavimo aplinka tikrai sudėtinga, ypač kai reitingų agentūros ir tarptautiniai bankai praėjusią savaitę lyg iš naujo atrado besivystančios Europos baubą (buvo net pasvarstymų, jog Rytų Europos problemos gali sužlugdyti ir visą išsivysčiusią Europą, o šią savaitę sumažinti Latvijos ir Ukrainos reitingai), tačiau manau, jog galimybių uždirbti pinigus šiame regione apstu. Tik reikia jomis protingai pasinaudoti.

Kol kas nežadu, jog mano dienoraščio įrašų sparčiai padaugės: nors visada mano svetainė atspindėjo tik mano nuomonę, šiek tiek sudėtingiau, kai dirbi didesnėje organizacijoje. Bet bent jau tikiuosi, jog ši svetainė nenumirs ir netaps tik istorija.

Jau senokai teko skaityti tokią knygą, kuri duotų tiek daug peno pamąstymams. Ir nors vėlyvasis Senovės Romėnų stoicizmas persmelktas susitaikymu su būtimi ir mirtimi, o šis determinizmas gana keistas dabarties kultūroje (kuri lyg ir užprogramuoja žmogų „siekti! dirbti! daryti!“), vis tiek čia apstu puikių vertybių bei nurodymų, kaip reikėtų elgtis gyvenime. O kartais vien vertybių permąstymas gali būti į naudą. Knygoje niekinama bet kokia prabanga ar tuštybė, nes tai laikina. Niekinama ir garbė, nes ir ji laikina: net jeigu ji ir pragyvena tave, retas kas prisimins tavo didžius darbus po tūkstantmečio ar dar daugiau. Nevertos pastangų ir aistros bei kūno malonumai – tai nepadaro tavęs protingesniu ir nesuteikia naudos visuomenei. Gėris yra tavo paskirties visuomenėje vykdymas („jei man lemta būti valdovu, aš turiu valdyti ir dėti tam pastangas, o ne bėgti nuo pareigos į malonumus“), lygiai kaip gėris skruzdėlei yra savo darbo ir gerovės skruzdėlynui didinimas.

Viską žmoguje valdo protas, ir visi sprendimai priklauso tik nuo jo. Todėl tik nuo tavęs priklauso, ar esi liūdnas; nuo tavęs priklauso, ar įsižeidei – niekas negali pakeisti tavo požiūrio tik tu pats. Negalima pykti ant žmonių, kurie daro ką nors bloga – tokia jų prigimtis. Negi pyksi ant erškėčių, kad jie augina spyglius? Nebent galima pykti ant savęs, kad neapsižiūrėjai ir įlipai į juos. Nėra nepakeliamos kančios – jei ji tampa nepakeliama, tu iš karto numiršti ir ji dingsta, o jei esi gyvas, reiškia ji pakeliama.

Dar viena įdomi pastraipa pamąstymui:

O jeigu jie [dievai] turi galią, tai kodėl nemeldi jų, kad nieko nebijotum, nieko netrokštum, dėl nieko nesisielotum, bet prašai, kad tau ką nors duotų arba kad nuo ko nors tave apsaugotų? Juk jeigu dievai apskritai gali padėti žmonėms, tai gali padėti ir šiuo atžvilgiu. [...] Kitas meldžia: „O, kad nemirtų mano kūdikis“. O tu melsk „O, kad nebijočiau jo netekti“.

Toks perdėtai didelis atsidavimas likimui šiais laikais gal atrodo neteisingas, bet pasimokyti susitaikyti su tuo, ko nepakeisi, nesižvalgyti į praeitį ir nebijoti ateities tikriausiai verta.

Šios dienos „Verslo žinių“ pagrindinėje temoje įsivėlė klaida: visi mano cituojami žodžiai iš tiesų yra ne mano, o Andriaus Kubiliaus, paimti iš jo dienoraščio. Tiesiog buvo sumaišyta citatos autorystė. Visko pasitaiko.

Su Kubiliaus mintimis, kurios atspausdintos kaip mano, visgi galima sutikti, nors taip aštriai tikriausiai nebūčiau išsireiškęs — politika nėra mano stiprioji vieta :)

Atnaujinimas: prieinamas Verslo žinių straipsnis PDF formate.

Net sunku surasti įtikinamų paaiškinimų, kodėl pastarąsias porą savaičių nieko neparašiau į šią svetainę, nors įspūdžių buvo nemažai — spalio mėnesį jau teko pabuvoti trejose konferencijose bei susitikimuose skirtingose valstybėse, gyvai pabendrauti su kokia penkiasdešimčia įvairiausių listinguojamų kompanijų vadovų. Apie vieną įspūdingesnių kelionių (tiesa, įspūdis visgi slogus, o ne optimistinis) jau rašė kolega Donatas. Konferencijų maratonas tuo dar nesibaigia: rytoj laukia kelionė į Serbiją, tad mano dienoraštis vėl gali būti primirštas kelioms dienoms.

Užtat turiu vieną gerą žinią, kuria jau irgi norėjau pasidalinti prieš kokias porą savaičių — atgaivintas projektas skolink.lt. Šis projektas — tai bendruomeninė biblioteka, kuri leidžia vartotojams keistis knygomis. Kai Džiugui pažadėjau, jog pasidalinsiu jo dovanotomis man knygomis su visais to norinčiais, kaip tik ieškojau tokios svetainės, bet nieko tinkamo tarp užsienietiškų knygų katalogavimo sistemų nepavyko man rasti. Laimei, Maksim sutiko atgaivinti prieš kelerius metus kurtą lietuvišką projektą, kurį dabar ir galima pasiekti adresu skolink.lt. Kol kas dar nesu sudėjęs visų knygų, kuriomis galiu pasidalinti, bet po truputį tikiuosi ten perkelti (ir leisti skolintis) didžiąją dalį savo bibliotekos. Mano skolinamų knygų sąrašas pasiekiamas adresu http://www.skolink.lt/userinfo.php?user=moxliukas

Perskaičiau šitą Guy Kawasaki dienoraščio įrašą, ir net šiek tiek lengviau pasidarė:

I remember struggling to meet the minimum page requirements of reports in college. Double spacing and 14 point Selectric typewriter balls saved me. Then I went out into the real world, and encountered bosses who wanted a one-page report. What the heck??? The best reports in the real world are one page or less.

Universitete man buvo sunkiausia rašyti kursinius ir magistro darbą. Ne dėl to, jog nežinočiau apie ką rašyti, ar nesuvokčiau temos ir pasimetęs klaidžiočiau tarp statistinių formulių — dėl to, jog tie darbai turėjo tam tikrus apimties reikalavimus, kuriuos man kažkaip labai sunkiai sekėsi vykdyti. Reikia kokiam nors kursiniam darbui 20 puslapių, tad, būdavo, sėdžiu ir krapštau galvą, kur čia dar kokius 5 puslapius pridūrus, apie ką čia dar priskiedus, nes, juk lyg viską, ką reikėjo papasakoti, jau papasakojau. Gal ir keista, bet su šia problema nė karto nesu susidūręs realiame verslo pasaulyje — ir tikrai ne dėl to, jog staiga atradau ką daugiau pasakyti! Kuo trumpiau ir aiškiau — tuo geriau, pilstymui iš tuščio į kiaurą realiame versle nėra laiko ir vietos. Net jeigu ir iš tiesų turi tiek daug pasakyti, kad vargiai tilpsi į 20 puslapių, vargu, ar kas į tavo idėjas kreips daug dėmesio, jeigu nebus vieno puslapio tų idėjų santraukos.

Universitetas neretai skiriasi nuo realaus gyvenimo (ir dėkui dievui, nes jau buvau begalvojęs, jog mano chroniškas nesugebėjimas tinkamai rašyti ilgus akademinius darbus geruoju man nesibaigs).

Kaip jau esu minėjęs, prieš mėnesį su kolega palikome Finastą, ir jau dvi savaitės kaip intensyviai dirbu naujame darbe. Kadangi šiuo metu neturime ofiso (tiksliau jį turime, bet laukiame kol jame atsiras baldai ir kitokia ofisui reikalinga atributika), dirbame iš namų. Kas nėra labai blogas variantas, kadangi dirbant iš namų yra nemažai pliusų, nors viskas galbūt nėra visiškai taip, kaip įsivaizdavau iš pat pradžių.

Vienas didžiausių privalumų dirbant namie man yra galimybė geriau sutelkti savo dėmesį. Sunku susikoncentruoti ties vienu darbu, kurį turėtum daryti dirbant ofise, kuriame šurmuliuoja dar kelios dešimtys kolegų, kurie dar ir paskambina ar ateina pasitarti kokiu klausimu. Net jeigu nusprendi, jog artimiausią pusvalandį paskirsi vienos ar kitos kompanijos analizei, neišvengiamai po kokių dešimties minučių kam nors prisireiks tavo nuomonės, arba tavo mintis nutrauks maklerių šūkčiojimai apie tai, jog išėjo kokia nors esminė informacija. Savaime suprantama, į įvykius aplinkoje reikia reaguoti, ir po kokio pusvalandžio vėl gali grįžti prie savo analizės, tik jau esi pamiršęs, kurioje vietoje esi ją pabaigęs. Atrodo, jog dirbant dideliame (ir triukšmingame) ofise, neišvengiamai tenka žongliruoti užduotimis (kaip programeriai išsireikštų, dažnai daryti „context switching“), o kai nelabai gali ilgesniam laikui susikoncentruoti ties kuria nors viena iš jų, tai atrodo, jog per dieną taip ir nenuveikei nieko naudingo.

Namie viskas kitaip. Mėgstu dirbti tyloje, tad išjungiu muziką, ir darbas prasideda. Kartais atrodo, jog dabar per pusę valandos padarau daugiau nei per visą dieną ofise (tiesa, tik labai retkarčiais), kadangi niekam netrukdant galima užduočiai paskirti ištisas nepertraukiamas keletą valandų. Bet tai atsitinka tik tuomet, kai jau nusiteikiu dirbti. Motyvuoti save ir nuspręsti, jog ateinančias kelias valandas dirbsiu, visgi ne ką lengviau, nei dirbant su kolegomis. Galbūt netgi sunkiau, nes juk niekas nemato, iš tikrųjų tu dirbi ar ne, juolab kad ir darbo rezultatas nevisai apčiuopiamas ir tiesiogiai nėra koreliuotas su darbo valandomis. Motyvacijos problemą labiausiai man padeda spręsti mintis, jog visgi dirbu sau, tad bimbinėjimas po weblogus ir naujausio Dilberto skaitymas nebūtinai maksimizuoja mano iš laiko išspaudžiamą naudą.

Dirbant namuose gali pasirinkti, kada dirbsi, ir ką dirbsi. Dabar galiu atsikelti kada noriu (nors dažniausiai tai atsitinka apie aštuonias) ir jau po penkių minučių sėdėti skaitydamas dienraščius ir elektroninio pašto žinutes bei gerti kavą. Jokių kamščių, jokių stresų, kad pavėluosi. Nes juk jeigu pramiegosi, tai galėsi prie biržos apžvalgų ar kompanijos balansų pasėdėti ilgėliau. Ach taip, ir nėra jokių posėdžių, nes viską galima aptarti per Google talk (dirbame tik dviese) arba per pietus.

Dar vienas privalumas: kai galų gale pavargsti nuo darbo, namie galima nuveikti ką nors naudingo – išplauti indus ar padžiauti skalbinius. Pastebėjau, kad atliekant tokius namų ruošos darbus mintys vis tiek sukasi apie ką tik nagrinėtą įmonę, bet kažkokiam pasąmoningam lygmenyje, kuriame gimsta nemažai idėjų. Šiaip nelabai mėgstu bendrauti su žmonėmis, tad gali būti, jog tik man tai atrodo kaip privalumas, o kiti eitų iš proto, negalėdami bet kurią minutę eiti pasišnekėti su bendradarbiais. Kartais to trūksta, bet visada yra telefonas.

Kaip jau minėjau, vien dėl to, kad esi ramesnėje namų aplinkoje, darbo efektyvumas nepadidėja, nes ir namuose pilna įvairiausių dalykų, atitraukiančių dėmesį. Nors skaityti apžvalgas man geriausia patogiai įsitaisius ant sofos, bet darbingiausia nuotaika mane aplanko ant virtuvinio stalo pasidėjus kompiuterį – tada kažkaip pasąmoningai jaučiasi, jog esi darbe, tad nereiktų klajoti be tikslo po interneto platybes, o geriau vertėtų išsitraukti skaičiavimo mašinėlę ir užrašų sąsiuvinį. Kiek esu skaitęs apie kitų žmonių patirtį dirbant namie, jiems irgi yra labai svarbu turėti specialią vietą namuose, kuri yra skirta darbui.

Bendrai žiūrint, dirbti namuose neblogai. Nuveikiu lyg ir daugiau nei anksčiau, nors atrodo, jog dar daugiau dalykų lieka nepadarytų, bet čia tikriausiai dėl to, jog anksčiau domėdavausi žymiai siauresniu investavimo regionu nei dabar. Nors kartais galima pasiilgti ir ofiso šurmulio.

Paskutines savaites buvau apleidęs savo dienoraštį, tačiau tam buvo šiokia tokia priežastis. Per tą laiką reikėjo padaryti keletą man labai svarbių sprendimų, ko pasėkoje nuo penktadienio nedirbu Finastoje. Tai nereiškia, jog vėl tapau programuotoju – ir toliau dirbsiu finansų srityje, ir toliau mano užduotis bus pinigų bei investicijų valdymas.