Žvilgčiojimo į telefoną manija

Turiu bjaurią savybę, su kuria tikriausiai reikėtų pasiryžti rimtai pakovoti. Turiu tų bjaurių savybių net ne vieną, bet būtent apie šitą pastaruoju metu vis susimąstau ir užsinoriu jos atsikratyti: mėgstu be jokio svarbaus reikalo dirsčioti į telefoną (o gal atėjo naujas emailas? o gal gavau žinutę? o gal kas naujo Facebooke? o gal pakilo akcijos? o gal…?). Mėgstu tai daryti bet kada: posėdyje, ko nors laukiant, restorane, kartais net sustojus prie šviesoforo vairuojant, o už vis nemandagiausia – su kuo nors bendraujant. Kai tik pasidaro kiek nuobodu, kažkaip nejučia imu siekti telefono, kad jis, kaip koks narkotikas, suteiktų dar vieną trumputę naujų (dažniausiai visai bereikšmių) žinių dozę.

Su šia problema susiduriu ne vien aš: šia liga „serga“ tikrai ne vienas mano pažįstamas. Užtat šios bėdos gydymui iš vieno draugo šį savaitgalį išgirdau puikų receptą: susitikus draugams restorane, visi jie turėtų savo telefonus sudėti į vieną krūvą (o dar geriau – bokštą, kad ne taip lengva būtų juos paimti), o tas, kuris pirmas palies savo telefoną (nesvarbu, ar jam suskambėjus, ar jam tiesiog panorus pasitikrinti savo Google+ paskyrą), apmoka viso vakarėlio sąskaitą. Kai staiga tampa labai brangu užsiimti niekingais žvilgčiojimais į telefoną, dingsta visos pagundos blaškyti savo dėmesį ir jį visą gali paskirti savo draugams – bendravimo kokybė tikrai pagerėja. Juk susirinkote ne kartu per telefoną skaityti internetų, o bendrauti, tiesa?

Į tą pačią temą šiandien perskaičiau dar vieną patikusį straipsnį, kuriame teigiama, jog tie, kurie sugeba sukoncentruoti savo dėmesį ir įsiklausyti, dažniausiai daugiau visko pasiekia. Sunku su tuo ginčytis, tereikia prisiminti dažniau nežiūrėti į savo telefoną.

Informacijos dieta: rezultatai

Prieš daugiau nei mėnesį paskelbiau, kad imsiuosi menkavertės informacijos dietos. Negaliu pasigirti, jog jos laikiausi labai religingai: valios tam neužteko. Bet jau vien tai, kad kiekvieną kartą atsiversdamas Delfi ar Facebook, prisimindavau, jog juose neturėčiau praleisti amžinybės, padėjo suformuoti tam tikrus naujus įpročius. Straipsnių peržiūra dabar ryte vietoj geros valandos trunka gal tik dešimtį minučių, nes daug griežčiau atsirenku, ką skaityti, ir prieš atsidarydamas straipsnį nesąmoningai savęs klausiu, ar tai tikrai man įdomu. Kai taip pradedi save kontroliuoti, atkrenta labai daug skaitinių: nebeskaitau ištisų portalų, nebeseku kasdienių biržos naujienų (ir ypač tų straipsnių, kuriuose bandoma paaiškinti, kodėl vieną ar kitą dieną kilo ar krito akcijos), tik išskirtiniais atvejais peržvelgiu komentarus.

Apsivaliau ir savo RSS skaityklę, išmetęs iš jos tas svetaines, kurių įrašus ir šiaip tik permesdavau akimis. Dėl to kiekvieną dieną nebesikaupia po pusę tūkstančio neperskaitytų naujų tekstų ir nebereikia jaustis kaltam, kad nespėji jų visų sukramtyti. Stipriai koregavau ir savo Facebook‘o nustatymus: naujienų srautas tapo žymiai labiau valdomas. Jame liko tik svarbios ir įdomios naujienos, o tie, kas mėgsta pasidalinti gražiais paveiksliukais ar demotyvacijomis retai šmėžuoja man prieš akis.

Perskaitytų knygų sąrašas lyg ir rodo, jog iš tiesų atsirado daugiau laisvo laiko, kurio nebesusiurbia juodoji interneto skylė: per nepilną rugpjūtį suskaičiau septynias knygas. Kita vertus, neatrodo, kad tiems dalykams, kuriems ir anksčiau buvo sunkiau prisiversti – parašyti į šią svetainę, pabėgioti ar nudirbti kokius nors jau seniai atidėliojamus darbus – laiko paskyriau daugiau. Tiesiog viena maloni veikla (laiko švaistymas internete) buvo pakeista kita malonia veikla (knygų skaitymu).

Visgi dėl savo informacijos dietos labai džiaugiuosi: tikiu, jog ji pradėjo formuoti naują įprotį kaskart užduoti sau klausimą, ar verta viską skaityti, ir tai leis sutaupyti marias švaistomo laiko. Naujienų portalai didžiąja dalimi tampa neįdomūs, jei tik įpranti ties kiekvienu straipsniu klausinėti „na ir kodėl tai svarbu?“. Bet savęs neapgaudinėju: nuo menkavertės informacijos priklausomybės vargu ar įmanoma visiškai pabėgti, toks potraukis tikriausiai yra žmogiškas. Kaip kad važiuodamas pro autoavariją negali susilaikyti į ją nežvilgtelėjęs, taip reikia ir sąmoningų pastangų neskaityti bet kokio šlamšto. Mano vardas vis dar Petras ir aš vis dar turiu priklausomybę.

Menkavertės informacijos dieta

Mano vardas Petras ir aš turiu priklausomybę. Esu priklausomas nuo begalinio mažareikšmių naujienų srauto: jei tik atsiranda laisva minutė, būtinai einu panaršyti po naujienų portalus, pasitikrinu Facebook srautą ir peržvelgiu, ar neatsirado neperskaitytų įrašų mano RSS skaityklėje. Jei kiti žmonės kenčia nuo perdėto potraukio menkaverčiam maistui, ir užsikąsdami hamburgeriais bei užsigerdami kola dienų dienas galėtų leisti čiaumodami bulvių traškučius (mėgstu ir tai, nors mano svoris to neišduoda), tai aš galiu dienų dienas valkiotis po internetą, skaitydamas vis naujus dienoraščių įrašus, ekonomistų pastebėjimus, dienraščių straipsnius ir draugų komentarus po praėjusio vakarėlio nuotraukomis.

Šiuolaikinė media ir socialiniai interneto tinklai puikiai pritaikyti tenkinti sutrumpėjusio dėmesio kamuojamų skaitytojų poreikius. Vieno sakinio atnaujinimas Facebook, 140 simbolių žinutė Twitteryje, kelių pastraipų pranešimas Delfyje, ar, blogiausiu atveju, kelių puslapių ilgio dienoraščio įrašas – ilgiau dėmesį prikaustyti vargu ar įmanoma. Juk kai gyveni internete, ištisa informacijos ir naujienų gausybė pasiekiama vienu pelės spragtelėjimu, ir skaitydamas vieną straipsnį jau galvoji, ką perskaitysi po jo. Bent jau man taip būna.

Bet, gerai pagalvojus, ta kasdien internete į save susiurbiama informacija yra labai menkavertė.  Štai kad ir dabar, Delfi pagrindinės antraštės skelbia: „K.Kemzūros žvilgsnis jau krypsta į pirmuosius varžovus Londone“, „Kedžiams pateikti įtarimai dėl trukdymo antstolio veiklai“, „Teismas: atsijungus nuo šildymo neteisėtai, privaloma mokėti už energiją“, „Sunkvežimiui susidūrus su „Subaru“, sužeistos 14-metės dvynės, išbyrėjo dujų balionai “. Turint laisvo laiko, perskaityčiau viską, gal nebent praleisčiau straipsnį apie avariją, nes jau tuo metu būtų pasirodęs kitas, įdomesnis straipsnis kitame portale, nors krepšinis ir Kedžių istorija manęs giliai nedomina, o šilumos ūkio problemos irgi manęs neliečia. Net nekalbu apie interneto dienoraščių pelų ir grūdų santykį ar atsitiktinio finansų analitiko nuomonę apie tai, kur rytoj kryps naftos kainos.

Yra dar tokia teorija, kad kuo daugiau skaitai kasdienes naujienas, tuo mažiau suvoki pasaulį, mat pastebi tik tas naujienas, kurios atitinka tavo pasaulėžiūrą, koncentruojiesi į smulkmenas ir nematai didžiojo paveikslo kurlink ritasi pasaulis. Sveika sustoti ir apie tai pagalvoti, be tai nelengva, kai žinai, jog tau ekrano kampe viliojančiai žybsi pranešimas, jog laukia trys nauji neperskaityti straipsniai apie Kedžius, Astravo elektrinę bei Rusijos svarstymus dėl prasto derliaus šiemet uždrausti kviečių eksportą.

Tad bent jau dešimčiai dienų nutariau stengtis laikytis žinių srauto dietos. Facebook’ą peržiūrėsiu ne dažniau nei kartą per dieną. Stengsiuosi nuolat netikrinti RSS skaityklės. Nevaikščioti po naujienų portalus (na, gal tik kartą per dieną). Juk per tą laiką galima perskaityti tiek knygų, nuveikti tiek darbų! Visai tikėtina, jog bus nelengva: porai valandų susikoncentruoti ties knyga yra žymiai sunkiau, nei porą valandų bimbinėti interneto platybėse, bet pabandyti verta.

Aišku, kad ne pats ėmiau taip ir sugalvojau. Taip mane paskatino susimąstyti James Altucher dienoraščio įrašas bei Jack Cheng pastebėjimai apie The Slow Web. Kuriuos, savaime suprantama, užtikau eilinę dieną klejodamas internete. Mano vardas Petras ir aš turiu priklausomybę.

Vasaros sezono atidarymas

Vakar supratau, kad gyvenu išskirtiniame name: kaimynai ėmė ir kieme suorganizavo vasaros sezono atidarymą, kuriame grojo pučiamųjų orkestras „Senjorai“, buvo vaišinamasi ir bendraujama. Labai dėkui muzikantams bei organizatoriams už puikią šventę.

Vaikų žaidimų aikštelėje susėdęs visas pučiamųjų orkestras sukuria tikrai ypatingą įspūdį.

Daugiabučių kaimynų bendravimas per pastaruosius kelis dešimtmečius labai pasikeitė: pamenu, nueiti pas kaimynus pasiskolinti druskos ar aliejaus buvo įprastas reiškinys, visus kaimynus pažinodavai, žinodavai visų bėdas ir rūpesčius (o bobutės prie laiptinių būdavo pagrindinės iformacijos skleidėjos). Aišku, tuomet visi buvo sėslesni, tad per ilgą laiką gyvenant šalia vis tiek susibendrauji. Nors, esu penkerius metus nuomavęsis tą patį butą Vilniuje, bet vis tiek labai mažai kaimynų pažinojau, o bendravimas su jais apsiribodavo pasisveikinimais laiptinėje. Seniau nebuvo interneto bei socialinių tinklų, tad gal ir pasirinkimas, su kuo bendrauti buvo mažesnis: dabar kai gali internetuose rasti panašių interesų bendraminčių bet kuriame pasaulio krašte ir palaikyti su jais glaudų ryšį, kaimynai nebeatrodo patraukli alternatyva.

Užtat tokie renginiai labai žavūs ir svarbūs, nes jie sukuria galimybę pabendrauti su šalia gyvenančiais, kurti stipresnę bendruomenę. Pasirodo, kad tame pačiame name gyvena ir keletas mano pažįstamų, su kuriais, tikiu, dar ne kartą kartu praleisime vakarus: be šio renginio tikriausiai nebūtume susibendravę. Reikia tiek nedaug – geros iniciatyvos, progos susiburti – ir labai greitai atsiranda bendruomenės jausmas. Tokių renginių reikia visiems Lietuvos daugiabučių kiemams :)

Pomidorinis būdas imti ir nuveikti darbus, kuriems sunku prisiruošti

Prisipažinsiu, jog mėgstu atidėlioti darbus. Dažniausiai vietoje to, kad imčiau ir nuveikčiau ką nors naudingo, pasiduodu pagundai imti kokią nors knygą į rankas ir užsimiršti. Todėl beveik visada darbai, kurie labai nedega taip ir ramiai rusena kažkur giliai pasąmonėje, kol nepradeda apie save priminti paskutinę dieną prieš terminą, kai jau nebėra kaip nuo jų išsisukti. O kai kurie darbai iš vis lieka nenudirbti, nes jie neturi aiškaus deadlaino – tarkim dėl to kone keturi penktadaliai įrašų šiame dienoraštyje nepasiekia dienos šviesos, nes numiršta dar tik idėjų pavidale, amžinai laukdami tos dienos, kai prisiruošiu jas išplėsti ir išdėlioti. Va, šitas įrašas irgi laukė nuo pat 2009-ųjų spalio. Kai pagalvoji, jeigu galėčiau kažkokiu stebuklingu būdu eliminuoti tą savo tingulį, tai būčiau jau kalnus nuvertęs, perbridęs septynias jūras ir nukovęs tris slibinus. Bet argi ne dauguma mūsų tokie?

Vienas būdas su šia savo yda tvarkytis man visgi padeda – tai ganėtinai keistokai pavadinta Pomidoro technika. Jos idėja labai paprasta: jeigu turi kokį ne itin įkvepiantį darbą, tereikia viską nustumti į šalį, išjungti visus trikdžius (galbūt net ištraukti interneto laidą!) ir nusistatyti žadintuvą 25 minutėms (visa tai vadinasi „pomidoro technika“, nes tas, kas tai sugalvojo, naudodavo virtuvinį pomidoro formos laikmatį – dėl to toks ir keistas pavadinimas). Tada reikia griebti jautį už ragų ir imtis darbo, sau pažadant, jog šiam darbui skirsite ne daugiau nei 25 minutes, o po to eisite pailsėti. Tikėtina, jog žadintuvui suskambus, jūs būsite tiek įsitraukęs į darbą, jog baigti gal ir nenorėsite – bent jau man taip dažnai būna. Sunkiausia visada yra pradėti, o tas pažadas sau, jog kad ir koks tai kankinantis darbas, jūs jį liausitės dirbus po nepilno pusvalandžio, leidžia save perlipti ir pasiraitoti rankoves. Be to, labai svarbu, kad per tą pusvalandį nebūtų jokių pašalinių pagundų ar trukdžių: susikaupti dažnai ir taip nelengva. Bet visą dėmesį skiriant tik vienai problemai net per pusę valandos galima nuveikti stebėtinai daug.

Dabar beliko sugalvoti, kaip save priversti dažniau tai pritaikyti praktikoje.

Užsikrėčiau bėgiojimu

Nors šiandien ir lynoja ir visur telkšo balos, vis tiek apsimoviau savo sportbačius ir išbėgau pamiklinti kojų. Šiais metais jau kokį šeštą kartą. Jeigu kas būtų prieš kelis metus pasakęs, jog taip su džiaugsmu per savaitę kojomis atmatuosiu kokius 15 kilometrų, būčiau nepatikėjęs. Bet, va, užsimaukšlinu kepurę, įsistatau į ausis ausines ir pirmyn.

Pernai pradėjau bėgioti gana netikėtai: kažkaip darbe pasisuko kalba, ar įmanoma nelabai treniravusis imti ir nubėgti 5 kilometrus per 25 minutes. Pabandžiau. Nebuvo įmanoma. Pusę distancijos eidamas susiėmęs už šono, didelėmis valios pastangomis vargais negalais tikslą pasiekiau per kokias trisdešimt tris. Bet po poros dienų dar kartą pabandžiau. Tada dar kartą. Trisdešimt viena minutė. Po to trisdešimt. Po to, žiūrėk, ir dvidešimt devynios. Taip netikėtai ir įpratau per savaitę du kart išbėgti apsukti rato, nes esu greitai įjunkantis skaičių narkomanas: man labai patinka prabėgus tuos 5 kilometrus grįžti namo ir kokias 15 minučių analizuoti savo rezultatus. Gal dėl to ir dirbu analitiku.

Pernai pasiekiau man labai puikių rezultatų: pavyko įveikti tuos penkis kilometrus greičiau nei per 24 minutes, kas man yra mažas stebuklas, mat visą mano gyvenimą mano fizinė veikla apsiribodavo greitu klaviatūros maigymu ką nors programuojant, arba staigiu akių vedžiojimu po baltas puslapių lankas, stengiantis kuo greičiau suryti kokią nors knygą. Bet šiemet atradau dar didesnį bėgiojimo malonumą: bėgti atsipalaidavus, neskaičiuojant laiko, kai gali būti su savomis mintimis, nesistengdamas nugalėti savęs ir priversti kojas žūt būt kilnotis greičiau nei joms pridera. Keista, bet tokioje „zen“ būsenoje bėgimo greitis nėra toks jau ir prastas, kaip kad galima įsivaizduoti, o kilometrai mintyse ištirpsta dar greičiau, mat galva neužimta visa apimančiu pulsuojančiu rėkimu „Tu gali! Dar pasistenk iki kito stulpo! Dar keli metrai ir pailsėsi!“.

Bėgiojimas, be fizinio tobulėjimo, manau, man stipriai ugdo ir valią: jeigu sugalvoji, jog reikia pabėgioti, tam neturėtų sutrukdyti nei lietus, nei tai, kad tavo treningai negražūs – juk svarbiausia išbėgti. Keista, bet pastaruoju metu blogesniu oru sutinku netgi daugiau bėgiojančiųjų. Gal būt tai sutapimas.

Beje, apie kitus bėgiojančiuosius. Pernai metais, vienu iš tų pirmųjų kartų, kai bandžiau įveikti savo distanciją, bėgdamas sutikau kažkokią nepažįstamą merginą (nors lytis čia ne esmė), kuri, atbėgdama priešais nusišypsojo ir ištiesė ranką pasisveikindama „high five!“ stiliumi. Nors tuo metu buvau jau toks pavargęs, kad mano liežuvis turėjo tįstis asfaltu, bet tokie padrąsinimai prideda labai daug jėgų. Tokių bėgiojančių, kurie visada nusišypso ir linkteli galvą – dauguma. Nors nei vieno jų nepažįstu. Man tai labai patinka, jautiesi kažkokios neoficialios bendruomenės nariu.

5km / 27’45”

„Grybų karo“ cenzūra

Šiaip šios dienos pamąstymas, nesusijęs su ekonomika, bet šiek tiek su knygomis. Užtikau internetuose Austėjos Lansbergienės dienoraščio įrašą apie tai, kad vaikams reiktų cenzūruoti šias Justino MarcinkevičiausGrybų karo“ eilutes:

Kad užriks
Ant jo kazlėkas:
– Koks tu vyras…
Pašlemėkas!

– Neklausyk,
Bičiuli mano!
Ką tos bobos
Beišmano!

Austėjos nuomone, šis tekstas pilnas stereotipų, nes nedrąsus vyras yra pašlemėkas, o bobos nieko neišmano, tad labai blogai apie tai kalbėti vaikams. Pats vaikų neturiu, bet toks požiūris skamba ganėtinai ekstremaliai, na, bet gal esu per daug tradiciškai stereotipinis. Beje, labiausiai buvau nustebęs, kad labai nemažai komentarų pačiame Austėjos dienoraštyje visiškai pilnai pritaria šiai cenzūrai, nes buvau linkęs manyti, kad tai ganėtinai kraštutinis požiūris.

Internetuose šis įrašas sukėlė daug komentarų, iš kurių ypač įstrigo Vytauto Rembausko: Mane juokina šitos diskusijos paradoksalumas: „tolerancijos šalininkai, kovotojai prieš pasenusius stereotipus“ trokšta cenzūros, o „fundamentalistai“ šaukia, kad cenzūra yra blogis.

Bet gal iš tiesų blogai vaikams duoti skaityti bet kokią klasiką, nes ji turėtų būti pasenusio požiūrio? Esu susimąstęs.

Sugrįžimas į Invaldą

Pastaruoju metu mano svetainė buvo tyli – buvau užsiėmęs šiek tiek kitais darbais. Kaip jau buvo minėta laikraščiuose, jau antra savaitė dirbu Invaldos Turto valdyme. Grįžau prie ištakų: vėl esu atsakingas už Centrinės ir Rytų Europos regioną, kuriame jau investuoju bent ketverius metus. Investavimo aplinka tikrai sudėtinga, ypač kai reitingų agentūros ir tarptautiniai bankai praėjusią savaitę lyg iš naujo atrado besivystančios Europos baubą (buvo net pasvarstymų, jog Rytų Europos problemos gali sužlugdyti ir visą išsivysčiusią Europą, o šią savaitę sumažinti Latvijos ir Ukrainos reitingai), tačiau manau, jog galimybių uždirbti pinigus šiame regione apstu. Tik reikia jomis protingai pasinaudoti.

Kol kas nežadu, jog mano dienoraščio įrašų sparčiai padaugės: nors visada mano svetainė atspindėjo tik mano nuomonę, šiek tiek sudėtingiau, kai dirbi didesnėje organizacijoje. Bet bent jau tikiuosi, jog ši svetainė nenumirs ir netaps tik istorija.

Markas Aurelijus: Sau pačiam

Jau senokai teko skaityti tokią knygą, kuri duotų tiek daug peno pamąstymams. Ir nors vėlyvasis Senovės Romėnų stoicizmas persmelktas susitaikymu su būtimi ir mirtimi, o šis determinizmas gana keistas dabarties kultūroje (kuri lyg ir užprogramuoja žmogų „siekti! dirbti! daryti!“), vis tiek čia apstu puikių vertybių bei nurodymų, kaip reikėtų elgtis gyvenime. O kartais vien vertybių permąstymas gali būti į naudą. Knygoje niekinama bet kokia prabanga ar tuštybė, nes tai laikina. Niekinama ir garbė, nes ir ji laikina: net jeigu ji ir pragyvena tave, retas kas prisimins tavo didžius darbus po tūkstantmečio ar dar daugiau. Nevertos pastangų ir aistros bei kūno malonumai – tai nepadaro tavęs protingesniu ir nesuteikia naudos visuomenei. Gėris yra tavo paskirties visuomenėje vykdymas („jei man lemta būti valdovu, aš turiu valdyti ir dėti tam pastangas, o ne bėgti nuo pareigos į malonumus“), lygiai kaip gėris skruzdėlei yra savo darbo ir gerovės skruzdėlynui didinimas.

Viską žmoguje valdo protas, ir visi sprendimai priklauso tik nuo jo. Todėl tik nuo tavęs priklauso, ar esi liūdnas; nuo tavęs priklauso, ar įsižeidei – niekas negali pakeisti tavo požiūrio tik tu pats. Negalima pykti ant žmonių, kurie daro ką nors bloga – tokia jų prigimtis. Negi pyksi ant erškėčių, kad jie augina spyglius? Nebent galima pykti ant savęs, kad neapsižiūrėjai ir įlipai į juos. Nėra nepakeliamos kančios – jei ji tampa nepakeliama, tu iš karto numiršti ir ji dingsta, o jei esi gyvas, reiškia ji pakeliama.

Dar viena įdomi pastraipa pamąstymui:

O jeigu jie [dievai] turi galią, tai kodėl nemeldi jų, kad nieko nebijotum, nieko netrokštum, dėl nieko nesisielotum, bet prašai, kad tau ką nors duotų arba kad nuo ko nors tave apsaugotų? Juk jeigu dievai apskritai gali padėti žmonėms, tai gali padėti ir šiuo atžvilgiu. […] Kitas meldžia: „O, kad nemirtų mano kūdikis“. O tu melsk „O, kad nebijočiau jo netekti“.

Toks perdėtai didelis atsidavimas likimui šiais laikais gal atrodo neteisingas, bet pasimokyti susitaikyti su tuo, ko nepakeisi, nesižvalgyti į praeitį ir nebijoti ateities tikriausiai verta.

Citatų autorystės klaida „Verslo žiniose“

Šios dienos „Verslo žinių“ pagrindinėje temoje įsivėlė klaida: visi mano cituojami žodžiai iš tiesų yra ne mano, o Andriaus Kubiliaus, paimti iš jo dienoraščio. Tiesiog buvo sumaišyta citatos autorystė. Visko pasitaiko.

Su Kubiliaus mintimis, kurios atspausdintos kaip mano, visgi galima sutikti, nors taip aštriai tikriausiai nebūčiau išsireiškęs — politika nėra mano stiprioji vieta :)

Atnaujinimas: prieinamas Verslo žinių straipsnis PDF formate.