skolink.lt

Net sunku surasti įtikinamų paaiškinimų, kodėl pastarąsias porą savaičių nieko neparašiau į šią svetainę, nors įspūdžių buvo nemažai — spalio mėnesį jau teko pabuvoti trejose konferencijose bei susitikimuose skirtingose valstybėse, gyvai pabendrauti su kokia penkiasdešimčia įvairiausių listinguojamų kompanijų vadovų. Apie vieną įspūdingesnių kelionių (tiesa, įspūdis visgi slogus, o ne optimistinis) jau rašė kolega Donatas. Konferencijų maratonas tuo dar nesibaigia: rytoj laukia kelionė į Serbiją, tad mano dienoraštis vėl gali būti primirštas kelioms dienoms.

Užtat turiu vieną gerą žinią, kuria jau irgi norėjau pasidalinti prieš kokias porą savaičių — atgaivintas projektas skolink.lt. Šis projektas — tai bendruomeninė biblioteka, kuri leidžia vartotojams keistis knygomis. Kai Džiugui pažadėjau, jog pasidalinsiu jo dovanotomis man knygomis su visais to norinčiais, kaip tik ieškojau tokios svetainės, bet nieko tinkamo tarp užsienietiškų knygų katalogavimo sistemų nepavyko man rasti. Laimei, Maksim sutiko atgaivinti prieš kelerius metus kurtą lietuvišką projektą, kurį dabar ir galima pasiekti adresu skolink.lt. Kol kas dar nesu sudėjęs visų knygų, kuriomis galiu pasidalinti, bet po truputį tikiuosi ten perkelti (ir leisti skolintis) didžiąją dalį savo bibliotekos. Mano skolinamų knygų sąrašas pasiekiamas adresu http://www.skolink.lt/userinfo.php?user=moxliukas

Universitetas kartais skiriasi nuo realaus verslo

Perskaičiau šitą Guy Kawasaki dienoraščio įrašą, ir net šiek tiek lengviau pasidarė:

I remember struggling to meet the minimum page requirements of reports in college. Double spacing and 14 point Selectric typewriter balls saved me. Then I went out into the real world, and encountered bosses who wanted a one-page report. What the heck??? The best reports in the real world are one page or less.

Universitete man buvo sunkiausia rašyti kursinius ir magistro darbą. Ne dėl to, jog nežinočiau apie ką rašyti, ar nesuvokčiau temos ir pasimetęs klaidžiočiau tarp statistinių formulių — dėl to, jog tie darbai turėjo tam tikrus apimties reikalavimus, kuriuos man kažkaip labai sunkiai sekėsi vykdyti. Reikia kokiam nors kursiniam darbui 20 puslapių, tad, būdavo, sėdžiu ir krapštau galvą, kur čia dar kokius 5 puslapius pridūrus, apie ką čia dar priskiedus, nes, juk lyg viską, ką reikėjo papasakoti, jau papasakojau. Gal ir keista, bet su šia problema nė karto nesu susidūręs realiame verslo pasaulyje — ir tikrai ne dėl to, jog staiga atradau ką daugiau pasakyti! Kuo trumpiau ir aiškiau — tuo geriau, pilstymui iš tuščio į kiaurą realiame versle nėra laiko ir vietos. Net jeigu ir iš tiesų turi tiek daug pasakyti, kad vargiai tilpsi į 20 puslapių, vargu, ar kas į tavo idėjas kreips daug dėmesio, jeigu nebus vieno puslapio tų idėjų santraukos.

Universitetas neretai skiriasi nuo realaus gyvenimo (ir dėkui dievui, nes jau buvau begalvojęs, jog mano chroniškas nesugebėjimas tinkamai rašyti ilgus akademinius darbus geruoju man nesibaigs).

Darbas namie

Kaip jau esu minėjęs, prieš mėnesį su kolega palikome Finastą, ir jau dvi savaitės kaip intensyviai dirbu naujame darbe. Kadangi šiuo metu neturime ofiso (tiksliau jį turime, bet laukiame kol jame atsiras baldai ir kitokia ofisui reikalinga atributika), dirbame iš namų. Kas nėra labai blogas variantas, kadangi dirbant iš namų yra nemažai pliusų, nors viskas galbūt nėra visiškai taip, kaip įsivaizdavau iš pat pradžių.

Vienas didžiausių privalumų dirbant namie man yra galimybė geriau sutelkti savo dėmesį. Sunku susikoncentruoti ties vienu darbu, kurį turėtum daryti dirbant ofise, kuriame šurmuliuoja dar kelios dešimtys kolegų, kurie dar ir paskambina ar ateina pasitarti kokiu klausimu. Net jeigu nusprendi, jog artimiausią pusvalandį paskirsi vienos ar kitos kompanijos analizei, neišvengiamai po kokių dešimties minučių kam nors prisireiks tavo nuomonės, arba tavo mintis nutrauks maklerių šūkčiojimai apie tai, jog išėjo kokia nors esminė informacija. Savaime suprantama, į įvykius aplinkoje reikia reaguoti, ir po kokio pusvalandžio vėl gali grįžti prie savo analizės, tik jau esi pamiršęs, kurioje vietoje esi ją pabaigęs. Atrodo, jog dirbant dideliame (ir triukšmingame) ofise, neišvengiamai tenka žongliruoti užduotimis (kaip programeriai išsireikštų, dažnai daryti „context switching“), o kai nelabai gali ilgesniam laikui susikoncentruoti ties kuria nors viena iš jų, tai atrodo, jog per dieną taip ir nenuveikei nieko naudingo.

Namie viskas kitaip. Mėgstu dirbti tyloje, tad išjungiu muziką, ir darbas prasideda. Kartais atrodo, jog dabar per pusę valandos padarau daugiau nei per visą dieną ofise (tiesa, tik labai retkarčiais), kadangi niekam netrukdant galima užduočiai paskirti ištisas nepertraukiamas keletą valandų. Bet tai atsitinka tik tuomet, kai jau nusiteikiu dirbti. Motyvuoti save ir nuspręsti, jog ateinančias kelias valandas dirbsiu, visgi ne ką lengviau, nei dirbant su kolegomis. Galbūt netgi sunkiau, nes juk niekas nemato, iš tikrųjų tu dirbi ar ne, juolab kad ir darbo rezultatas nevisai apčiuopiamas ir tiesiogiai nėra koreliuotas su darbo valandomis. Motyvacijos problemą labiausiai man padeda spręsti mintis, jog visgi dirbu sau, tad bimbinėjimas po weblogus ir naujausio Dilberto skaitymas nebūtinai maksimizuoja mano iš laiko išspaudžiamą naudą.

Dirbant namuose gali pasirinkti, kada dirbsi, ir ką dirbsi. Dabar galiu atsikelti kada noriu (nors dažniausiai tai atsitinka apie aštuonias) ir jau po penkių minučių sėdėti skaitydamas dienraščius ir elektroninio pašto žinutes bei gerti kavą. Jokių kamščių, jokių stresų, kad pavėluosi. Nes juk jeigu pramiegosi, tai galėsi prie biržos apžvalgų ar kompanijos balansų pasėdėti ilgėliau. Ach taip, ir nėra jokių posėdžių, nes viską galima aptarti per Google talk (dirbame tik dviese) arba per pietus.

Dar vienas privalumas: kai galų gale pavargsti nuo darbo, namie galima nuveikti ką nors naudingo – išplauti indus ar padžiauti skalbinius. Pastebėjau, kad atliekant tokius namų ruošos darbus mintys vis tiek sukasi apie ką tik nagrinėtą įmonę, bet kažkokiam pasąmoningam lygmenyje, kuriame gimsta nemažai idėjų. Šiaip nelabai mėgstu bendrauti su žmonėmis, tad gali būti, jog tik man tai atrodo kaip privalumas, o kiti eitų iš proto, negalėdami bet kurią minutę eiti pasišnekėti su bendradarbiais. Kartais to trūksta, bet visada yra telefonas.

Kaip jau minėjau, vien dėl to, kad esi ramesnėje namų aplinkoje, darbo efektyvumas nepadidėja, nes ir namuose pilna įvairiausių dalykų, atitraukiančių dėmesį. Nors skaityti apžvalgas man geriausia patogiai įsitaisius ant sofos, bet darbingiausia nuotaika mane aplanko ant virtuvinio stalo pasidėjus kompiuterį – tada kažkaip pasąmoningai jaučiasi, jog esi darbe, tad nereiktų klajoti be tikslo po interneto platybes, o geriau vertėtų išsitraukti skaičiavimo mašinėlę ir užrašų sąsiuvinį. Kiek esu skaitęs apie kitų žmonių patirtį dirbant namie, jiems irgi yra labai svarbu turėti specialią vietą namuose, kuri yra skirta darbui.

Bendrai žiūrint, dirbti namuose neblogai. Nuveikiu lyg ir daugiau nei anksčiau, nors atrodo, jog dar daugiau dalykų lieka nepadarytų, bet čia tikriausiai dėl to, jog anksčiau domėdavausi žymiai siauresniu investavimo regionu nei dabar. Nors kartais galima pasiilgti ir ofiso šurmulio.

Pokyčiai

Paskutines savaites buvau apleidęs savo dienoraštį, tačiau tam buvo šiokia tokia priežastis. Per tą laiką reikėjo padaryti keletą man labai svarbių sprendimų, ko pasėkoje nuo penktadienio nedirbu Finastoje. Tai nereiškia, jog vėl tapau programuotoju – ir toliau dirbsiu finansų srityje, ir toliau mano užduotis bus pinigų bei investicijų valdymas.

Graikija

Prieš kelias dienas grįžau iš Graikijos, kurioje savaitę maudžiausi jūroje ir šiaip stengiausi nieko neveikti. Įspūdžių ne tiek jau mažai, bet pats įspūdingiausias – nedideliame miestukyje Ourinopolyje sutikta suvenyrų pardavėja gruzinė, kuri, sužinojusi, jog mes iš Lietuvos, neslėpė savo džiaugsmo ir pasakojo mums, kad ji gerbia lietuvius, nes jie pirmieji pasakė rusams „ne“ ir išėjo iš Sovietų Sąjungos. Ji laiko Lietuvą geriausiu pavyzdžiu, kuriuo turėtų siekti Gruzija.

Pati Graikija sudarė ganėtinai skurdų agrarinio krašto įspūdį, kuriame klesti gal tik turizmas ir laivyba. Pakelės net ir kurotiniuose miesteliuose pilnos šiukšlių, grioviuose galima pamatyti ten įlėkusias avariją patyrusias mašinas, kurių niekas net ir nesiruošia iš ten ištraukti ir nuvežti iki kokio nors sąvartyno. Be to, važiuojant autobusu kas pusę minutės galima pamatyti pradėtą statyti namą, kurio taip ir niekas nesiruošia baigti statyti – nežinau, gal šiuo metu per karšta statyboms, bet atrodo, jog daugelis tų namų skeletų statybininkų rankų nematė bent jau keletą metų. Žodžiu, netvarkos lyg ir nemažai, ir lyginant su graikais, mus jau turbūt būtų galima laikyti skandinaviškai ar vokiškai tvarkingais.

Aišku, jūra nuostabi, kaip kad ir saulėtas oras ir tas puikus atostogų jausmas, kai vienintelis rūpestis – per stipriai nudegusi oda :)

Atostogų laukimas

Tingiu. Paskutines dvi savaites vis sau kartas nuo karto primenu, jog reikėtų ką nors parašyti į savo svetainę, bet dažniausiai tai iškeičiu į ilgesnio miego valandą ar tingų spoksojimą į kompiuterį, kurio pagalba šiomis savaitėmis peržiūrėjau gal kokią dešimtį įvarių dokumentinių filmų ir programų, kuriuos geri žmonės įkelia į Google Video (apie Warren Buffett, apie Feynman, apie gyvenimą Gazoje, apie Srebrenicą…). Gėda net prisipažinti, bet per paskutinį mėnesį perskaičiau… emm… neperskaičiau nei vienos knygos. Na, nebent prie perskaitytų knygų būtų galima priskirti keletą peržvelgtų kompanijų metinių ataskaitų.

Matyt labai laukiu atostogų.

Tvarkymasis

Kad jau šįmet baigiu magistro studijas, tai gerą valandą šiandien praleidau tvarkydamasis dalį savo užrašų ir kitų gėrybių, kurios seniai nebetelpa į stalčius ir spinteles. Seniau gailėdavau ką nors išmesti, nes juk gi „gal pravers“, bet šį kartą pažvelgiau realybei į akis ir nusprendžiau, jog niekada man tų užrašų neprisireiks, o jei ir prisireiks, vis tiek informacijos ieškosiu knygose ir vadovėliuose, o ne šleiva kreiva sava ranka (o dažniausiai grupiokų) rašytuose užrašuose. Tarp visų tų lobių radau dar ir pirmame bakalauro kurse spręstų matematikos bei ekonometrijos uždavinių, o tai mane dar labiau įtikino jais atsikratyti, nes per likusius bakalauro ir magistro metus nei karto nebuvau į juos žvilgtelėjęs. Išmetimui skirtoje krūvoje atsidūrė ir įvairiausių senų įstatymų komentarai, keletas (neperskaitytų) akademinių straipsnių apie Europos Sąjungos bendrąją rinką, kažkokios savo darytos svetainės duomenų bazės schema, Nord/LB (kuris tuo metu dar vadinosi Lietuvos Žemės Ūkio Bankas) rinkos apžvalgos, kažkokio žaidimo spausdintas manualas (berods Diablo ar kažkas panašaus) ir ant popieriaus priprogramuoti BrainF*ck pavyzdžiai. Gaila tik, jog per šią valandą sugebėjau ištuštinti tik vieną (nors ir nemažą) stalčių. Tvarkymosi dar liko turbūt geram mėnesiui.

Ledas, pačiūžos, ekonomika

Užvakar su savo senais draugais iš kanalo #beprotiska_arbatele buvau čiuožykloje. Čiuožėjas, aišku, iš manęs yra menkas, bet buvo gera vėl kartu pabūti su senais pažįstamais – atrodo paskutinį kartą su daugeliu iš jų buvau susitikęs lygiai prieš dvejus metus toje pačioje čiuožykloje (tas susitikimas buvo ganėtinai reikšmingas mano gyvenime, bet čia jau kita istorija ;)

Bečiuožinėjant, vaškas man prasitarė, jog jam kartais įdomu paskaitinėti mano dienoraštį apie ekonomiką (nors atrodytų mus seniau labiau siejo kompiuterastiški dalykai), ir paklausė, kokios makroekonominės mintys, vertos dienoraščio įrašo, gali man kilti bečiuožiant ledu. Kadangi, kaip jau minėjau, nesu geras čiuožėjas, tai mintys daugiausiai sukosi apie tai, kaip reikia išlaikyti lygsvarą, o ne apie tai, kaip veikia ekonomikos principai, bet visgi viena ekonominė mintis atėjo į galvą.

Argi ne nuostabu, kad tam, kad galėčiau šiek tiek pačiuožinėti ledu, prisidėjo tiek daug žmonių – bilietų pardavėja, apsaugininkai, elektrikai, statybininkai, architektai, valytojai, pačiūžų gamintojai, kalnakasiai, iškasę geležies rūdą, plieno lydytojai, ir t.t. – ir kas svarbiausia, niekas jiems nieko neliepė daryti ir nenurodinėjo, visi šie žmonės vienas su kitu nesusitarę padarė taip, jog štai aš galėčiau, įsispyręs į nuomuotas pačiūžas, pusantros valandos padrebinti kinkas ant ledo, stengdamasis nenukristi. O šiam mano malonumui reikėjo pagaminti ir pačias pačiūžas (o tam, kad jas reikėjo pagaminti, reikėjo lydyti plieną, kasti rūdą, pagaminti raištelius ir t.t.), ir pastatyti ledo areną, ir pagaminti elektrą, kurios pagalba būtų šaldomas ledas, bei apšviečiama aikštelė, ir sukurti keliasdešimt dainų, kurios bus grojamos man besisukant ledu, ir pagaminti garso aparatūrą… Ir visi žmonės, prisidėję prie šių dalykų pagaminimo, kažkaip spontaniškai žinojo, jog reikia pasistengti, nes 2005 metų gruodžio pabaigoje Petras norės pačiuožinėti ant ledo.

Visa tai įmanoma tik dėl to, jog visus šiuos žmones koordinuoja jėga, kurią Adamas Smitas vadina „nematoma ranka“ – o jeigu tiksliau, tai visus šiuos žmones veda tiesiog paprastas godumas ir savo interesų paisymas. Laisvoje rinkoje, kurioje kiekvienas žmogus gali pats nuspręsti ką ir už kiek pardavinėti bei pirkti, tik savo intereso paisymas lemia tai, jog pasiekiama didžiausia gerovė. Juk pačiūžų gamintojas gamino pačiūžas ne todėl, jog jam aš labai patinku, ir jis žino, jog kažkada norėsiu pačiuožinėti, bet todėl, jog pačiūžų pirkėjai moka už jas nemažus pinigus – taigi pačiūžų gamintojas jas gamina todėl, jog jam tai naudinga. Lygiai taip pat ir plieno lydytojas, kuris galbūt gamina pačiūžų peilius, juos gamina ne dėl to, jog jam mielas pačiūžų gamintojas, o dėl to, jog pačiūžų gamintojas jam nemažai sumokės už paslaugą. Kiekvienas, būdamas godus ir žiūrėdamas tik savęs, pasiekia tai, jog aš galiu suktis ant ledo.

Pagrindinis ekonomikos principas ir yra tai, jog godumas yra geras dalykas, nes jis sukuria efektyvų resursų pasiskirstymą. Juk niekas negamins tokio produkto, kurio niekam nereikia, nes niekas iš gamintojo nieko nepirks, o tai atsilieps bloguoju tik pačiam gamintojui – negaudamas pajamų, jis greit bankrutuos. Ir priešingai, gamintojas, gaminantis labai reikalingą prekę, bus rinkos didžiai apdovanotas. Ir visa tai vyksta be jokio plano. Argi ne magiška?

Rašymo sudėtingumas

Kažkaip pastaruoju metu pastebėjau, jog visiškai nemoku rašyti (ne ta, „rašyti parkeriu“ prasme, nors šioje srityje irgi jaučiuosi kaip koks penktokėlis, nes kai ką nors reikia per paskaitas greitai užsirašyti, ranka visai nebeklauso, o pirštai negrabiai laikydami parkerį visiems išduoda, jog jie labiau pratę prie klavišų, o ne rašalinio rašymo prietaiso). Nebemoku rašyti jokių rašinių, referatų, kursinių, ataskaitų, memorandumų, esė, apsakymų… Tiesa, pastarųjų niekada ir nerašiau, bet viskas, kas bent iš tolo kvepia formalumu arba mokslo darbais, mane priverčia ilgai beprasmėmis akimis spoksoti į tuščią Word‘o langą tol, kol suvokiu, jog mąstau apie tai ką valgysiu pietums arba kokius ryt reikės nuveikti darbus, bet tik jokiu būdu ne apie tai, apie ką reikia parašyti. Tiesiog nežinau, ką rašyti. Minčių sausra.

Atrodo, jog seniau lyg taip ir nebuvo. Galėdavau grįžęs vakare, be jokių įžangų imti ir parašyti išsamiausią kokio nors keisto ir beveik reikšmingo įvykio aprašymą į savo internetinį dienoraštį: mintys liedavosi, pirštai nespėdavo skraidyti klaviatūros klavišais, o kartais net spėdavau pagalvoti, jog reiktų išmokti spausdinti akluoju būdu, kad pirštai vėl retkarčiais galėtų prisivyti minčių tėkmę. Bet kai dabar gerai pagalvoju, visgi tie dienoraščio įrašai nebūdavo formalūs, juose nereikėdavo itin kruopščiai laikytis skyrybos taisyklių, o juose naudojama sakinių sandara turbūt būtų taip pašiurpinusi mano lietuvių kalbos mokytoją, kad ji vėliau lenktųsi manęs iš tolo.

Kalbant apie mokyklą, tai joje lietuvių kalba man buvo pats prasčiausias dalykas po kūno kultūros. Nors gal čia nieko ir neįprasto – apklausęs kelis aplinkinius žmones netrunki įsitikinti, jog lietuvių kalba daugeliui buvo vienas iš prasčiausių dalykų. Ir tik keletas, kuriems lietuvių kalba mokykloje nebuvo prasčiausias dalykas, tapo žurnalistais ir rašytojais.

Visgi kokioje ketvirtoje klasėje, mokykloje buvo tokia pamoka, labai keistu pavadinimu, kurio iki šiol iki galo nesu suvokęs – „rišlioji kalba“. Šios pamokos metu mus mokė, jog prieš rašant rašinėlį visada reikia pasirašyti jo planą. Aišku, mes tuo metu buvome labai kūrybingi, ir mums atrodė keista, kamgi reikalingas tas planas. Bent jau aš visada planą rašydavau po to, kai parašydavau kuo puikiausią rašinėlį („Žiema. Snaigės sninga. Vėjas pūtė. Aš lauke.“).

Bet visai neseniai, kai vis dar spoksojau į tuščią Word‘o lapą, o mano mintys klaidžiojo po mokyklos laikų prisiminimus, nusprendžiau pasinaudoti tuo, ko manęs bergždžiai mokė ketvirtoje klasėje: pasirašiau planą. Keista, bet mano pradinių klasių mokytojai nemelavo – planas padeda. Susidaręs planą, galėjau greitai ir be didelių kančių jį transformuoti į kažką panašaus į pradinį pranešimo variantą, kurį, dar kelis kartus gerai patobulinęs ir palopęs, džiugiai padėjau į stalčių. Kada nors gal ir atsiskaitysiu už jį seminare.

Nežinau, kodėl rašant formalius darbus, man žymiai lengviau, jeigu susidarau to darbo planą. Įtariu, kad tai gali būti susiję su tuo, jog vienu metu negaliu atlikti kelių darbų. Kai imuosi darbo be nuoseklaus permąstymo apie visą tai, ką noriu parašyti, mintis gena mintį, ir užstrigęs ties kokia nors fraze, kuri užsispyrusiai nenori išlįsti iš sąmonės klodų, pamirštu iš viso apie ką rašiau. O, neduok dieve, pradėsiu svarstyti, ar reikalingas kablelis vienoje ar kitoje vietoje. O gal jo reikia abiejose? Neturint plano, netrukus vėl tektų visas mintis, kurias norėjau parašyti, permąstyti iš naujo. Iki kito užstrigimo ties nepaklusnia fraze, ar abejotinu kableliu. Ir vėl iš naujo. Bet planas padeda išvengti šio pasimetimo.

Kada nors išmoksiu gerai rašyti.

Grįžtant prie tikslų…

Grįžtant prie mano 2005 metų tikslų, supratau, kad jie itin abstraktūs ir netgi sunku pasakyti, ar jie yra pasiekti, ar ne. Ypač sunku pasakyti, ar pildau dienoraštį „nuoširdžiai, dažnai ir įdomiai“, nes tai labai subjektyvios kategorijos. Kažkur skaičiau, jog jeigu užsibrėži tokius sunkiai apibrėžiamus tikslus, tai kad ir kiek būsi nuveikęs, gali save nuramindamas teigti, jog tikslus pasiekei, nors pastangų ir darbo į jų siekimą visai neįdėjai.

Taigi reikia būdo, kaip išmatuoti tą dienoraščio pildymo dažnumą ir įdomumą. Su dažnumu tai nesunku: vat nutariau, jog iki metų pabaigos sieksiu parašyti 150 įrašų – beveik po vieną į likusią dieną. Su įdomumu yra žymiai sunkiau, jau vien dėl to, jog dažnai padidindamas įrašų skaičių labai sumažini jų įdomumą. Gal tą įdomumą būtų galima matuoti lankytojų skaičiumi? Komentarų skaičiumi?