Tėvo dienos pamokos

Teko praleisti šiandien kelias valandas su tėčiu, o ta proga jis man papasakojo apie dvi didžiausias susijusias su darbu pamokas, kurios jam labiausiai įstrigo gyvenime.

Pirma jų prasidėjo pasakojimu apie tai, kaip jis gavęs kažkokią užduotį, ją greitai padarė, o paskui laukė vis naujos užduoties nieko neveikdamas. Galų gale, jis pasiskundė viršininkui, jog negauna darbo, o tas jam paaiškino, kad geras inžinierius niekada neturi sėdėti be darbo – jis pats turi susigalvoti ką nuveikti ir pats mąstyti, kas gali būti naudinga. Kitaip tariant, niekada nereikia sėdėti rankas susidėjus, o jeigu nori kažko pasiekti, reikia kurti naujas idėjas ir jas įgyvendinti, nelaukiant kol kas nors pirštu parodys ką daryti.

Antra pamoka, kurią man papasakojo tėtis – problemos neišsisprendžia kaltų paieškomis. Tėtis pasakojo apie tai, kad kažkada būdamas atsakingas už kažkokio gaminio surinkimą, neįvykdė savo darbo, nes kitas cechas nebuvo paruošęs detalių. Jo viršininkas nepriėmė pasiaiškinimų, kad kaltas kitas cechas, nes tėčio pareiga buvo užtikrinti gaminio surinkimą, tad reikėjo ne ieškoti kaltų, o eiti į kitą cechą ir jeigu neįmanoma gauti detalių, pačiam jų su savo darbininkais prigaminti. Jeigu ramiai sėdėsi, nes žinai, jog dėl problemos kaltas kitas, tai problema neišsispręs. Dažniausiai pirma reikia išspręsti problemą, o tik paskui jau aiškintis kas ko neatliko.

Vat tą antrą pamoką man vis dar kartais reikia geriau išmokti.

Savaitgalio pramogos

Sekmadienį pirmą kartą gyvenime sėdėjau ant arklio. Na, esu vieną kartą kažkada vaikystėje kažkuriam kolūkyje ant darbinio arklio nugaros atsisėdęs, bet šį kartą su Indraja nuvykome į Riešės žirgyną.

Aišku, kaip pirmą kartą atsisėdus ant tokio gyvūno nugaros, tai iš manęs jojikas nelabai koks. Žirgas Hermis, ant kurio sėdėjau, šitai greitai perprato ir nusprendė, jog manęs klausyti nelabai yra reikalo, tad dažnai sukdavo ne ten kur reikia, o už vis dažniausiai sustodavo kaip įbestas ir atsukęs kaklą į mane klausiamai žvelgė rudomis akimis „Ko gi iš manęs nori? Tingiu tave čia nešiot, gal tiesiog pasišildom prieš saulytę?“. Sunkiausia man buvo priversti žirgą judėti, nes kad ir kiek spardai jam per šonus, jis apsimeta, jog nejaučia. Aišku, ir spardau aš labai švelniai, nes negi galima taip žiauriai su gyvūnu elgtis, nors tie žirgų prižiūrėtojai man prikaišiojo mano švelnų baksnojimą kulnais į arklio šonus ir skatino darbuotis įnirtingiau. Aš stengiausi, bet Hermis irgi buvo užsispyrusiai tingus, bet jo kaltinti negalima, nes aš jo vietoje būčiau elgęsis lygiai taip pat. Na, galbūt jeigu būčiau supratęs, koks nepatyręs raitelis sėdi ant mano nugaros, tai dar kokį kartą būčiau pasiledęs bėgti iš visų jėgų, kad jį šiek tiek pagąsdinti. Tiesa, vieną kartą panašiai pasielgė ir Hermis, tik bėgo ne iš visų jėgų, o lengva ristele, o aš pasielgiau kaip būtų pasielgęs kiekvienas patyręs raitelis, kuriam nepatinka tokie žirgų karštakošiški išsišokimai: įnirtingai traukiau vadžias, kas žirgų kalba reiškia „dieve-mano-sustok-ką-DARAI-KUR-LEKI?!!“.

Bet apskritai, tai pasijodinėjimas buvo labai puikus. Kaip ir kol kas pats nuostabiausias oras šiais metais.

Analitiškas gyvenimas

Pastaruoju metu viskas taip pagreitėjo, jog tik spėk dairytis. Dienoraščio pildymas jau seniai tapo atpratimo reikalas, o aplinkui vyksta tiek dalykų, kad senais gerais laikais būtų reikėję kasdien apie porą valandų paskirti jiems aprašyti webloge. Per keletą savaičių pabuvojau ir svečiose šalyse, ir išsilaikiau maklerio licenciją, ir perskaičiau keletą knygų, kurių taip ir neprisiruošiau aprašyti šiame dienoraštyje, ir sužinojau tiek naujų dalykų, kad vargiai juos galiu sutalpinti galvoje, ir atšvenčiau Velykas, ir dar daug daug visko, ko kaip sakydavo senoliai, net į jaučio odą nesurašysi.

Būnant svečioje šalyje labiausiai visgi į mano atmintį įsirėžė žmonės. Ir ne svečios šalies žmonės, o tie, su kuriais toje kelionėje ir buvau. Keturias ar penkias dienas iš eilės bendraudamas su žmonėmis, kurių anksčiau nepažinojai, gali iš jų išmokti daugybę nuostabių dalykų, ir dar kartą sau pasitvirtinti seniai kažkur girdėtą teiginį, jog viskas pasiekiama tik per darbą. Per darbą, kuris dažniausiai būna nuobodus, kurio niekas nenori dirbti, bet kuris galų gale atsiperka su kaupu: atkaklus sėdėjimas bibliotekose ir visko knisimas iki pagrindų dažnai priveda prie lobių, kurių niekas kitas nėra užtikęs.

Dar vienas pastebėjimas iš svečios šalies: man pačiam pasidarė keista, bet dairydamasis po gatves ir supermarketus nejučiomis skaitau reklamas ir prekių etiketes, ieškodamas kompanijų pavadinimų. Radęs kažką pažįstamo, iš karto bandau tai susieti su savo turimomis žiniomis apie tą kompaniją (aha, jie girdėjau stato naują gamyklą kažkur prie jūros, o jų 25 procentus akcijų nusipirko ta ana kompanija iš kitos šalies, kuri labai tikisi, jog šios šalies vyriausybė leis ją privatizuoti – kiti analitikai mano, jog jai nieko neišeis, bet kodėl gi ne). Kartais jausmas būna panašus, lyg atradus didelio voratinklio gijas. Heh, savotiška matrica. ;)

Maklerio licencija

Paskutiniu metu visiškai neturėjau laiko pildyti dienoraštį, mat visą savaitę buvau darbo reikalais išvykęs iš Lietuvos, o štai vakar laikiau finansų maklerio licencijos egzaminą. Užtat dabar jau esu generališkai licencijuotas :)

Savaitgalis Palangoje

Savaitgalį praleidau Palangoje, prie jūros. Priešingai nei Vilniuje, ten švietė saulė, jūra buvo rami kaip dubuo. Palangoje paskutinį kartą buvau gana seniai (hmm, prieš pusantrų metų turbūt?), tad pamačiau gana nemažai pasikeitimų: suremontuota dalis Basanavičiaus gatvės ir stipriai nuplautos kopos. Kopos paplautos taip stipriai, jog nusileisti prie paplūdimio labai sunku, nes jį nuo kopų skiria vertikali 4-5 metrų aukščio smėlio siena. Kambarių kainos žiemos metu Palangoje maždaug 2-3 kartus mažesnės nei vasarą, tad paaukojus 25 litus galima gauti lovą kambaryje su televizoriumi, šaldytuvu, ir jūra, kuri yra tik už 100 metrų. Ir dar nemokamai gauni tylą, kurios nedrumsčia kitų poilsiautojų šurmulys.

Kaunas Open 2005

Šį savaitgalį teko prisiminti tai, ką veikdavau seniai seniai, kai dar buvau jaunas gimnazistas – dalyvavau Tarptautiniame Britų Parlamentinių debatų turnyre kaip teisėjas. Diskutuojama buvo ekonominėmis temomis (vieninga pelno mokesčio sistema Europos Sąjungoje, aukštojo mokslo finansavimas, ekonominė imigracija, patentų klausimas ŽIV vaistams ir panašiai). Turnyre dalyvavo komandos iš 13 valstybių, ir teko išgirsti tikrai labai puikių kalbų, kurių pasiklausius galvoje kyla mintis „velnias, aš irgi taip gi noriu mokėti aiškiai reikšti mintis“. Per savo tvarkymosi maniją atradau ir retorikos vadovėlį, kurį kažkada norėjau perskaityt (kaip ir dar kokias 30 knygų, kurios laukia savo eilės), tad reikės matyt griebti jautį už ragų, kol tas noras neišblėso. Hmm, gal dar reikėtų ir Vilniuje kur nors debatų klubuose padalyvaut…

Ką noriu pasiekti 2005 metais

Nauji metai būna toks laikas, kai daugelis peržvelgia, kas pasiekta ir nusistato savo tikslus naujiesiems metams. Pažiūrėjęs į lubas bandžiau ir aš pagalvoti, ką norėčiau daryti su šita svetaine. Pirma, norėčiau vėl aktyviai pildyti dienoraštį, ir pildyti jį įdomiai, o ne tik beprasmiais įrašais „seniai berašiau“, kurių labai padaugėjo pastarąjį pusmetį. Antra, norėčiau aktyviai pildyti moxwiki, kad kitų metų pabaigoje būtų bent 1000 įrašų (ir iš jų bent 100 bus pakankamai normalūs – t.y. ilgesni nei pusė kilobaito). Trečia, norėčiau atnaujinti moblogą, bet tam kol kas yra techninių kliūčių, o prisėsti prie programavimo šiuo metu nėra laiko. Tiesa, dedu po truputį nuotraukas į savo flickr.com puslapį. Ketvirta, gal reiktų pradėti Esperantišką dienoraštį? Juk noriu tą kalbą išmokti…

Svečiuose pas latvius

Juokinga latvių kalbaSutikom naujuosius metus su Indraja Rygoje. Pačios Latvijos įspūdžiai gana neblogi, tačiau jausmas visgi toks, lyg būtum tiesiog kitame Vilniaus rajone: žmonės kalba rusiškai arba kalba, kuri labai panaši į lietuvių, visur pilna „Čili picų“, „Maximų“ ir kitų lietuviškų gėrybių. Latvių kalbą visgi galima suprasti, ypač jei ji yra gana techninė: teko skaityti latvių „Dienas Bizness“ verslo laikraštį, tai bent jau pagrindinės mintys aiškios (svarbiausia naujiena savaime suprantama buvo nauji metai ir verslo aplinkos prognozės bei Latvijos lato susiejimas su euru, kuris įvyko būtent 2005 metų sausio 1 dieną).

 

Tradicinė tema: seniai berašiau

Kažkaip jau tampa tradicija, kad neberašau webloge, o šiuo metu net ir nebesiunčiu nuotraukų į moblogą. Viskas juda per daug greitai, kad būtų galima vakarais (o tuo labiau dienomis) prisėsti prie kompiuterio ir apsižvalgyti lietuviškoje blogosferoje. Nelabai pamenu, kada ką nors dariau su Perlu. Tiesa, vakar teko galimybė pasiknisti po šiek tiek PHP kodo – jausmas panašus kaip užėjus į mokyklą, kurią baigau prieš ketverius metus: viskas taip pažįstama, lyg ir sava, bet kartu jau ir nebe sava.

Senokai esu lankęsis ir IRC, o ir dabar kada ten užeinu, tai pirštai labiau linkę rinkti kanalo #akciju_birza pavadinimą, o ne senąjį ir gerąjį #perl. Vakarais skaitau nebe Perlo manualus, o knygas apie investavimą, o turėdamas atliekamų litų juos leidžiu įmonių akcijoms, o nebe naujam hardware’ui.

Tiesa, negalėčiau pasakyti, kad programavimas ar finansai yra geriau – jie tiesiog skirtingi. Programuodamas gal labiau jaučiausi pasaulinės bendruomenės nariu, programavimas yra atviresnis dalykas, kuriame laisviau dalinamasi idėjomis. Finansai yra turbūt žymiai labiau uždaras daiktas, kuriame informacija nelabai dalinamasi, nes informacija yra pati brangiausia prekė. Žinantis laimi daugiau, nes gali geriau atspėti, kokia yra tikroji įmonės vertė, ar kas bus su jos akcijomis. O paskui būna visiškai tas pats, tik programuotojai sako „Perlas yra žymiai geriau už jūsų PHP“, o finansų makleriai – „Mūsų investicinis fondas žymiai geresnis už jūsiškį“. Galų gale geriausius rezultatus pasiekia geriausi žmonės, ir nesvarbu, ar jie programuoja Perlu, ar PHP, ar jie investuoja tik Lietuvoje, ar deda pinigus į kokią nors Čekiją.

Pastaruoju metu priėjau išvados, kad savose srityse labiausiai yra pastebimi žmonės, kurie daro savo darbą su užsidegimu. Ir ne vien darbą. Kažkada pildžiau šį weblogą su tikru užsidegimu, ir atrodo daug kas jį skaitė. Šis weblogas jau senokai primirštas, bet čia vis dar užklysta žmonės. Kartais netgi tokie, kurie čia niekada nesilankė. Turbūt yra nemažai priežasčių, kodėl aš palikau šį weblogą, bet viena svarbiausių turbūt yra ta, kad savo užsidegimą ir pastangas perkėliau į finansus. Dabar žymiai daugiau galėčiau papasakoti apie bet kurią bendrovę, listinguojamą Vilniaus biržoje, nei apie kurią nors Perlo versiją, nors dar prieš gerą pusmetį prie alaus bokalo būčiau galėjęs aiškinti, kuo skiriasi Perlo threadai 5.8.0 ir 5.8.1 versijoje (prisimenu dabar, kad skirtumas tikrai buvo esminis, bet dabar jau penkias minutes suku galvą, ir negaliu prisiminti. Galėčiau nueiti ir pasižiūrėti į internetą, bet kam to reikia).

Dar vienas dalykas, kuris egzistuoja tiek kompiuterastizme, tiek finansuose yra elitizmas. Tik nedrįsk kompiuterastams uždavinėti kvailą klausimą, nes būsi sutrintas. Finansų makleriams gal ir gali užduoti klausimą, ir būsi kantriai išklausytas, bet jie prie alaus bokalo būtinai išsipasakos, kokius juokingus klausimus uždavinėjo tas žmogelis, nieko nenutuokiantis apie akcijas, o tuo labiau jų kainas. Mes visi esam lameriai daugumoje sričių, ir tik vienoje ar keliose turime teisę vadintis ekspertais. Ir tai nevisada.

Seniai berašiau

Ach taip, labai jau seniai palikau čia kokį nors įrašą. Nauji darbai visgi nelabai leidžia atsikvėpti ir susimąstyti apie tai, kad reikia kartas nuo karto ir čia papasakoti ką veikiu ir kuo gyvenu. Tiesa, visą tą tylos laikotarpį moblogas lyg ir buvo aktyvus.

Atrodo, kad tikrai daug kas pasikeitė. Vietoj Slashdot dažniau skaitau ir seku Bloomberg, o vietoj userfriendly dažniau lankausi pas
href=”http://dilbert.com”>Dilbert (OK, šiek tiek meluoju, ir anksčiau Dilbertą mylėjau labiau nei userfriendly). Pirmas dalykas, kurį padarau darbe yra nebe perl5-porters susirašinėjimo sąrašo naujienų peržvelgimas, o pasidairymas po ELTA naujienas, o galvoje sukasi mintys ne apie naujausias perlo versijas, o apie naujausius ketvirtinius įmonių balansus ir pelno bei nuostolio ataskaitas. Beje, kalbant apie Perlą, tai beveik pražiopsojau 5.9.1 versiją ir niekam apie tai nepranešiau, o štai jau dabar šiomis dienomis turėtų išeiti ir Perl 5.8.4, tik šį kartą matyt man nebeliks laiko išversti perldelta (net nelabai turėjau laiko ją ir perskaityti).

Iš informacinių technologijų sferos tai nemažą susidomėjimą man sukėlė informaciniai Reuters bei
Bloomberg terminalai. Tiksliau ne tiek patys terminalai, o jų vartotojo sąsaja, kuri iš esmės yra hibridas tarp komandinės eilutės ir teleteksto. Intuityvumo ten nelabai galima rasti, nors kainuoja priėjimas prie tų informacijos klodų milžiniškus pinigus, tačiau jeigu supranti ko tau reikia ir žinai visas sudėtingas santrumpas, tai gali stebėti viską realiu laiku pasaulio biržų pulsą, ir viskas atrodys šiek tiek panašiai lyg būtum pasileidęs penkiuose terminaluose top, keliuose butum padaręs tail -f /var/log/messages, o dar kituose veiktų vi ir lynx. Ir prie šitų terminalų sėdi ne kompiuterastai, o makleriai ir analitikai. Sunku būtų patikėti nemačius :)