Dar vieno analitiko svetainė

Įspėjimas: tai labai techniškas ir programiškas dienoraščio įrašas, toks, kokio jau nebuvo gerus septynetą metų. Bet net ir programuotojams jo vertė ribota, nes dar tik mokausi susigyventi su programavimo kalba R, bet jau jaučiu, kad mano programavimo įgūdžiai ganėtinai atšipę ir užrūdiję. Jeigu ir toliau esate pasiryžę imti ir gaišti laiką skaitant ką prirašiau, nesiskųskite, jog nebuvote įspėti.

Skaityti toliau »

Pirmą kartą ką nors gyvenime paėmiau paskaityti apie Ukrainos istoriją, neskaičiuojant tų knygų apie moderniuosius laikus, kuriuose rašoma apie Timošenko iškilimą arba Oranžinę revoliuciją. Gailiuosi, jog neperskaičiau kažko panašaus anksčiau, tuomet, kai Ukrainoje investuodavau ir dažnai lankydavausi: galbūt tai būtų padėjęs išvengti klaidų ir geriau suvokti vietinį mentalitetą (bet bumo laikais mes visi buvome protingi ir investavome lengva ranka :) Tikriausiai vertėtų sau dabar pasižadėti prieš investuojant į užsienio valstybę perskaityti kelias rimtesnes knygas apie tos šalies istoriją, nes tai gali suteikti vertingų įžvalgų.

Pati Ukraina kaip tautinė valstybė susiformavo visai neseniai, galima sakyti dar tik sovietmečiu, kai po labai ilgo laiko ukrainietiškai kalbančios žemės buvo Stalino suvienytos vienoje valstybėje. Iki tol Rytinė Ukrainos dalis priklausė Rusijai, o vakarai — Lenkijai bei Austro-Vengrų imperijai. Ukrainiečiai buvo valstiečiai, miestuose jų buvo nedaug: ten vyravo rusai (rytuose) bei lenkai su žydais. Dėl to dar ir dabar išlikęs labai stiprus Ukrainos pasidalinimas į rytinę bei vakarinę dalis. Ir tai ne vien tautinis pasidalijimas, mat šiose dalyse buvo vykdoma ir skirtinga imperinė politika: vienur buvo diegiamas stačiatikių tikėjimas, kitur vyravo unitai. Net ir sovietinėje Ukrainoje, kai abi šios dalys buvo suvienytos, politika buvo skirtinga: rusiškoje rytinėje dalyje buvo vystoma pramonė, kai vakaruose industrializavimas buvo žymiai mažesnis, nes bijota, jog kilus karui su vakarais, vakarinės Ukrainos dalis gali būti greitai užimta svetimos kariuomenės.

Didžiausia Ukrainos bėda tikriausiai visada buvo ta, jog ji labai derlinga. Tai savaime turėtų būti didelis pliusas savos valstybės kūrimui, bet ukrainiečiai to nesuskubo padaryti: žemės buvo valdomos Lietuvos didžiosios kunigaikštystės, Rusios, vėliau kitų imperijų. Kadangi kaimynai į Ukrainą žiūrėdavo kaip į strateginį aruodą, kuris turėtų išmaitinti jų imperijas, Ukraina ilgą laiką buvo plėšiama, ir, paradoksalu, bet derlingiausių plotų kraštas Stalino valdymo metais patyrė siaubingą badą. Periferinės kolonijos, maitinančios Reichą, vaidmenį Ukrainai buvo numatęs ir Hitleris.

Ukrainiečiai, būdami valstiečiai, visada labiausiai vertino galimybę dirbti savo žemę: daugiausiai vietinių neramumų kilo būtent iš šio poreikio. Valstiečių sukilimai prieš bajorus, kazokų judėjimas, o vėliau ir gana entuziastingas Ukrainos noras prisijungti prie Sovietų Sąjungos (nes valstiečiai tikėjosi, jog žemės priklausys jiems, kad ir kolektyviniu būdu) turi panašias ištakas. Kiekvienas naujas Ukrainos valdovas lengviausiu būdu galėjo užsitikrinti tautos paramą pažadėjęs įvykdyti žemės reformą, tik, deja, nelabai kas ją įgyvendindavo. Dar prieš pat krizę pamenu, jog visi tikėjosi, kad nuo 2007-ųjų bus leidžiama visiems įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, bet terminas vis buvo atidėliojamas. Dar dabar, kaip suprantu, žemių niekas negali įsigyti.

Didžioji Ukrainos pramonė, tad ir didžiausias kapitalas Ukrainoje yra sukauptas rytinėje dalyje, tad nenuostabu, jog verslas ir politika savyje tikriausiai turi daugiau rusiško, rytietiško atspalvio: vyrauja oligarchai, politiniai žaidimai žaidžiami be taisyklių, klesti korupcija ir kitokie nei mums įprasti standartai. Net kaip retas vakarietiško mastymo pavyzdys knygoje piešiamas Juščenka vėliau rodomas kaip turintis panašias rytietiškas vertybes: korumpuotas, autoritariškas ir besilaikantis taisyklių tik tada, kai jam tai naudinga. Ukraina niekada neturėjo labai aiškios vakarietiškos krypties (gal nebent tik buvusiose Lenkijos bei Austro-Vengrijos žemėse požiūris buvo kiek kitoks). Sovietų Sąjungos griuvimo metu Ukraina užėmė visiškai neutralią poziciją: jeigu ne Baltijos valstybių ryžtas išeiti iš Sąjungos, tai gal dar ir Ukraina būtų joje likusi. Ukraina nerodė visiškai jokios iniciatyvos iki tol, kol jau po rugpjūčio pučo Rusijoje tapo aišku, kad Sovietų Sąjungai atėjo galas. Kas gal ir atrodo keistai, žinant, kad Ukraina buvo turbūt svarbiausia respublika Sąjungoje po Rusijos, tad tam tikro lyderiavimo tikrai galėjo pademonstruoti. Bet bent jau iš šios knygos taip atrodo, jog Ukraina nelabai dar yra susivokusi, ko ji siekia ir kur nori eiti, ji labiau pasyviai pasiduoda istorijos srovėms.

Kartas nuo karto mano akys užkliūva už labai egzotiškų akcijų rinkų, tad ir šiandien ištempiau ausis, kai važiuojant iš darbo per BBC išgirdau reportažą apie prasidėjusią prekybą Kambodžos biržoje.

Kambodžos birža oficialiai veikia jau apie metus, bet investuoti buvo sunkoka, nes nei viena akcija iki šiol joje nebuvo prekiaujama: pirmasis viešas akcijų siūlymas (IPO) įvyko tik šiandien. Pnom Peno vandens tiekimo kompanija pirmąją prekybos dieną pabrango 48 procentais: investuotojai teigia, jog tai viena skaidriausių bendrovių Kambodžoje (ji priklauso valstybei), nors kainuoja ji ne taip jau ir pigiai, mat P/E santykis siekia 27. Už skaidrumą tokioje šalyje kaip Kambodža matyt verta mokėti, nes pagal korupcijos indeksus ji Azijoje lenkia tik Šiaurės Korėją, Mianmarą bei Afganistaną, tad vietos pasitempti dar yra. Tiesa, Kambodža gana teigiamai žiūri į užsienio investuotojus, ir bent jau teoriškai, užsieniečiai gali turėti net ir 100% kompanijų kontrolę. Kambodža – skurdi valstybė, jos BVP siekia tik 11 milijardų JAV dolerių, bet šalies gyventojai jauni ir ji turi daug potencialo. Pernai metų sausį akcijų biržą atidarė ir Laosas: šiuo metu ten prekiaujama dviejų kompanijų akcijomis, kurios per tris savaites po prekybos pradžios pabrango 86 procentais (o po to, euforijai nuslūgus, atpigo keturiasdešimčia). Sektinų pavyzdžių regione yra: lygiai taip kelią į finansų rinkų pasaulį 2000-aisiais su dviem listinguojamomis kompanijomis pradėjo ir Vietnamas, o dabar jo akcijų biržoje prekiaujama 300 kompanijų akcijomis.

Artimiausiu metu pasirinkti, kur investuoti Kambodžoje vis dar bus nesunku, nes sąrašuose tėra tik ta viena vandens tiekimo bendrovė, bet dar šiemet planuojamas telekomo bei uosto operatoriaus akcijų listingavimas, o kitais metais gal būt rinką pasieks ir bankų akcijos.

Su paskutiniu Graikijos skolų restruktūrizavimo planu, investuotojams bus siūloma ir labai įdomus naujas skolos instrumentas – BVP varantai – kuris savo esme gana panašus į valstybės išleidžiamas akcijas: investuotojai gaus kupono mokėjimus („dividendus“), jeigu šalies BVP augimas viršys tam tikrą ribą. Graikijos atveju pačio kupono dydis nepriklausys nuo BVP augimo spartos, nors prieš keletą metų leistuose panašiuose Argentinos BVP varantuose buvo numatyta, jog jei šalis augs sparčiai, tai ir kupono mokėjimas bus solidus, o jei šalis toliau sunkiai kapanosis recesijoje, investuotojai nieko negaus. Varantai, kaip kad kokios kompanijos akcijos, berods neturėtų būti išperkami, jų galiojimo laikas neribotas. Aišku, jeigu valstybė manytų, jog verta tokią skolą grąžinti, ji šiuos varantus galėtų supirkti per rinką.

Idėja įdomi ir iš pirmo žvilgsnio labai naudinga: augant ekonomikai, kai valstybė dažniausiai nesunkiai surenka mokestines pajamas, investuotojams reikia mokėti dideles palūkanas; tuo tarpu esant nuosmukiui, kai ir taip valstybės biudžetas sunkiai surenkamas ir vyrauja deficitas, investuotojams mokėti nieko nereikia. Gal visą valstybės skolą tokiu būdu finansuotis gal ir nevertėtų, bet bent jei dalis jos būtų išleista tokia forma, tai veiktų valstybę anticikliškai ir stabilizuotų jos ekonomiką.

Tiesa, yra nemažai praktinių problemų. BVP skaičiavimas nėra visiškai tikslusis mokslas, ir paklaidos BVP įvertyje būna nemažos. Turint omenyje, jog turime reikalų su Graikija ir Argentina (tik šios valstybės šiuo metu turi ar turės išleidusios panašius skolinimosi instrumentus), kurių statistikos departamentais ir taip nelabai yra daug noro pasitikėti, ši problema dar opesnė. Manoma, jog visai normalu, jog BVP įvertis gali turėti procento ar dviejų procentų paklaidą, juo labiau jeigu kalbame apie realaus BVP įvertį, nes tokiu atveju dar reikia skaičiuoti ir BVP defliatorių, kuris irgi turi savo paklaidas: jeigu valstybės turėtų daug BVP varantų, tai net kelių dešimtųjų procentų skirtumas gali turėti nemažai įtakos tam, ar reikės mokėti kuponą ar ne. Tikriausiai, tam, kad išvengti interesų konfliktų BVP statistiką turėtų skaičiuoti ne tos pačios valstybės institucijos, o kažkokia nepriklausoma agentūra. Tik nežinau, ar tai iš viso įmanoma: juk neįvesi prievolės visoms šalies bendrovėms kartu su mokestinėmis ataskaitomis Mokesčių inspekcijai siūsti ir statistines ataskaitas kokiai nors Standard&Poor’s, McKinsey, Fitch ar Moody’s (o geriausia visoms keturioms).

Šiaip tikriausiai Graikijos BVP varantų vertė bus labai nedidelė. Bet išmesti jų gal ir nevertėtų. Iš Argentinos BVP varantų investuotojai uždirbo ne tiek jau mažai (nors, kaip minėjau, jie buvo struktūruoti šiek tiek kitaip).

Pasiskaičius komentarus po straipsniais apie tai, kad Lietuva vėl išplatino euroobligacijų emisiją, gali pagalvoti, jog valstybėje vėl kažkas blogai: vyriausybė skolinasi keletą kartų brangiau iš užsieniečių nei iš vietinių! Pradžioje maniau, jog čia šiaip paprastų žmonelių tamsumas ir standartinis nepasitenkinimas vyriausybe, bet visgi finansų rinkos nebūtinai visiems yra aiškios ir suprantamos, ir skandalai gali vaidentis ten, kur jų nėra.

Ir iš tiesų čia skandalo nėra. Visiems tiems, kurie sako „o kad tokias palūkanas bankai mokėtų arba pati valstybė tai kaip mat jai visas santaupas patikėčiau!“ turiu džiugią žinią: šių obligacijų už kokius 6,5 procentų palūkanų galima nusipirkti tikriausiai bet kuriame banke. Valstybė tokiomis didelėmis palūkanomis skolinasi dėl to, jog tai yra 10-ies metų paskola, tuo tarpu dauguma komentatorių tikriausiai šias palūkanas galvoje lygina su metų ar dviejų palūkanomis. Trumpesnės trukmės Lietuvos euroobligacijų pajamingumas nėra toks didelis, ką galima pamatyti šiame paveikslėlyje (duomenys šiek tiek indikatyvūs, šiandien traukti iš Bloombergo, vaizduoja vidutinį tašką tarp pasiūlos ir paklausos, skirtinga spalva pavaizduotos emisijos JAV doleriais).

Lietuviškų euroobligacijų pajamingumas

Visas Lietuvos euroobligacijas galima įsigyti bet kuriame banke (tarkim, Finastos kotiruotės galima rasti šiuo adresu).

Mažos raidės: Tai nėra siūlymas ko nors įsigyti; galvokite savo galva; niekam nieko nepatariu; tas, kas kyla, tas ir gali kristi; jeigu jau atrodo blogai, tai visada gali būti dar blogiau; kiekvieno verslo esmė yra pigiai pirkti ir brangiai parduoti, bet nebūtinai ta tvarka.

Knygų perskaitau nemažai, bet tikrai man patikusios pasitaiko ne taip dažnai. Nicholas Dunbar knyga apie išvestines priemones „The Devil’s Derivatives“ – viena iš jų.

Iš esmės išvestinių priemonių nelabai kam reikia. Na, reikia ten kai kuriems bankams ir žinantiems ką jie patys daro sofistikuotiems investuotojams. Bet paprastam ir nuobodžiam komerciniam bankui, ar kredito unijai, ar draudimo kompanijai turėtų pakakti ateities valiutos sandorių ir, na, galbūt išvestinių palūkanų instrumentų (tam kad pasikeisti plaukiojančias palūkanų normas į fiksuotas ir atvirkščiai). Juo labiau išvestinių priemonių nereikia paprastiems mažmeniniams investuotojams (taip, jums) ar nelabai ką suprantančioms savivaldybėms ar kitokiems nelabai patyrusiems investuotojams. Bet išvestinių priemonių kūrimas yra santykinai labai pelninga investicinių bankų veikla, tad jie ėmė ir prikūrė visokiausių sudėtingų išvestinių instrumentų, kurie su finansų magijos pagalba pavertė smirdinčias ir beveik nemokias JAV gyventojų būsto paskolas į kvepiančius saugius aukščiausią reitingą turinčias investicijas, kurias buvo galima siūlyti tik saugumo ieškantiems investuotojams. Kurie nei iš tolo nebūtų prisilietę prie tokių produktų, jeigu būtų suvokę, su kokiomis rizikomis jie realiai susiduria.

Išvestinių priemonių populiarumas staiga didėjo ne vien dėl to, kad tai buvo labai pelninga finansų alchemijos veikla investiciniams bankams – buvo ir tam tikros iškreiptos motyvacijos iš bankų reguliatorių pusės. Bazelio reikalavimai ne vienodai skaičiuoja kapitalo poreikį išvestinėms priemonėms ir, tarkim, paskoloms, tad atsiranda galimybių bankams pasiekti lygiai tokį patį ekonominį efektą per kokius nors apsikeitimo sandorius su Kaimanų salų banku, kuris turi nusipirkęs paskolą, kaip ir turint tą pačią paskolą ant savo balanso. Tik kapitalo poreikis žymiai mažesnis, naudojantis išvestinėmis priemonėmis, tad ir svertą galima naudoti didesnį, kas automatiškai reiškia, jog ir akcininkų nuosavybės grąža turėtų būti didesnė (tiesa, ir rizika didesnė, bet viskas gerai, kol viskas gerai).

Sudėtingų išvestinių priemonių augimas vyko iki tol, kol viskas pradėjo įspūdingai griūti. Užteko nustoti augti JAV būsto kainoms, pradėjo bankrutuoti namų savininkai, būsto paskolos tapo bevertės, ir net saugiais laikyti AAA reitingo CDO tapo nelabai kam reikalingi. Išvestinių priemonių buvo prisipirkę net patys saugiausi investuotojai, užkratas plėtėsi net iki pinigų rinkos fondų. Net draudimo bendrovės (kaip kad AIG) nebuvo tinkamai įvertinusi išvestinių priemonių rizikų: net jeigu CDS išrašymas ir atrodo labai panašiai kaip draudimas nuo įmonės bankroto, bet jis dažniausiai apskaitomas rinkos verte, tad jai nukritus draudimo bendrovei iš karto reikia pervesti pinigus kitai sandorio šaliai (t.y. draudimo kompanija gauna margin call). Jei tai būtų normalus draudimo kontraktas, draudimo kompanija pinigus turėtų pervesti tik atsitikus draudiminiam įvykiui, o ne kažkada anksčiau, priklausomai nuo rinkos įnorių. Didžiausias JAV draudikas AIG tam nebuvo pasiruošęs ir dėl to jį teko gelbėti.

Aišku, gal būt šioje knygoje spalvos ir sutirštintos, o tie, kas kūrė išvestines priemones neturėjo jokių piktų kėslų ir tikrai jomis tikėjo. Bet visgi tai, kad išvestinių priemonių rinkoje jų kūrėjų paskatos buvo ne visai teisingos, o investuotojai nebuvo apsaugoti irgi tiesa. Nors, kita vertus, visko irgi nesureguliuosi, o nuo pačio savęs kvailumo niekas ir neapsaugos. Bet juk taip nesunku susivilioti keliasdešimt bazinių punktų didesniu pajamingumu, net jei jis padarytas finansų alchemijos pagalba.

Prieš kelias dienas baigiau skaityti žinomo JAV chirurgo Atul Gawande knygą „The Checklist Manifesto“. Tai knyga apie kontrolinius sąrašus (angl. checklists) ir kaip jie gali žymiai pagerinti sprendimų priėmimą sudėtingose situacijose ar tiesiog pagerinti darbo rezultatus ten, kur atrodytų reikia labai daug žinių ir profesionalumo.

Kontroliniai sąrašai pirmiausia plačiai paplito aviacijoje: tai tiesiog ant vieno popieriaus lapo surašyti keli punktai, kuriuos pilotas turi patikrinti prieš pradėdamas skrydį. Ar yra degalų? — Yra. Ar sparnai apipurkšti skysčiu, kuris neleidžia susidaryti ledui? — Taip. Ar turime oro prognozes? — Taip. Ir panašiai. Kiekvienas užrašytas klausimas ir priminimas atrodo savaime suprantamas ir patyręs pilotas tikrai neturėtų jo pamiršti. Kai kurie klausimai net gali pasirodyti kvailoki, bet pats procesas, kai pereinama per kontrolinį sąrašą leidžia išvengti klaidų, kurios gali būti labai skaudžios: kiekvienas patyręs pilotas gali vieną dieną būti dėl kokios nors priežasties išsiblaškęs ir netyčia praleisti kokį nors esminį punktą.

Būdamas chirurgu, autorius kasdieną susiduria su sudėtingomis operacijomis, kurios susideda iš daug paprastų veiksmų, kuriuos nesunku praleisti, ypač tokiose stresinėse situacijose, kai paciento gyvybė kabo ant plauko, kraujas liejasi laisvai, o medicininė technika ima ir užsiožiuoja. Pastebėta, jog chirurgai gana dažnai (kas kelias operacijas) pamiršta atlikti kokį nors esminį veiksmą – nenusiplauna rankų, nedezinfekuoja įrankių, užmiršta paklausti apie paciento alergijas ar nesuleidžia antibiotikų. Kiekvienas iš šių neatliktų veiksmų dažnai sukelia komplikacijas (ankstesnėje Atul Gawande knygoje „Better“ sužinojau, kad jos tikrai neretos, o tokios istorijos, kai chirurgai palieka žmogaus kūne kokį nors instrumentą atsitinka vos ne kas mėnesį). Tiesiog chirurgija yra labai sudėtinga, ir gydytojams labai sunku prisiminti kiekvieną veiksmą, kurį reikia atlikti prieš operaciją. Jeigu visi tie veiksmai surašomi į kontrolinį sąrašiuką, kurį prieš kiekvieną operaciją garsiai perskaito ir patikrina vyresnioji seselė, komplikacijų sumažėja beveik perpus, nes klaidų dėl užmaršumo žymiai sumažėja.

Skaitant šią knygą kirbėjo mintis, jog kontrolinius sąrašus būtų puikiai galima pritaikyti ir renkantis akcijas investicijoms. Kiekviena nagrinėjama bendrovė ra labai sudėtinga, ir net patyręs analitikas gali nesunkiai joje ką nors pražiopsoti. Tad vertėtų susidaryti kontrolinį sąrašą dalykų, kuriuos būtina peržiūrėti bendrovėje prieš darant investicinius sprendimus. Ar aiški akcininkų struktūra? Ar moka dividendus? Ar užskolinimas ne per didelis? Kokia situacija su konkurentais?… Tikiu, kad tai galėtų padėti išvengti bent dalies  investavimo klaidų.

Nepaisant labai jau kičinio knygos pavadinimo (sutikite, „You Can Be a Stock Market Genius“ didele kokybe nekvepia) paskutinė Joel Greenblatt knyga nenuvylė. Kaip ir prieš porą metų skaitytoje „The Little Book that Beats the Market“ (kuri man irgi labai patiko), joje galima rasti labai paprastų ir aiškių idėjų apie investavimą į nuvertintas kompanijas. Šį kartą Joel Greenblatt rašo apie gana specifinę nišą, kurioje galima ieškoti nuvertintų investicijų: jis siūlo atkreipti dėmesį į sudėtingus įmonių restruktūrizavimus, perėmimo sandorius, bankroto procedūras ir panašiai. Iš pradžių tai gali pasirodyti baugiai sudėtinga, bet įdėtas papildomas darbas į idėjos nagrinėjimą dažniausiai atsiperka su kaupu.

Greenblatt rašo, jog ypač daug puikių minčių gali kilti stebint „spin-off“ sandorius. „Spin-off“ – tai toks įmonės restruktūrizavimas, kai egzistuojanti kompanija atskiria tam tikrą savo veiklą į kitą įmonę ir šią naująją kompaniją parduoda (nors gal ir ne visą). Tokių pavyzdžių turime ir Lietuvoje: Žemaitijos Pieno Investicija, ALT Investicijos (tiesa, čia sėkmės mažiau…). Kompanija gali norėti atskirti savo veiklą tam, kad atskiriamo padalinio vadovai būtų labiau motyvuoti per opcionus, tam kad galėtų gauti leidimą įsigyti kokį nors naują verslą ar tiesiog norėdama išgryninti savo pagrindinę veiklą. Neretai atskiriamas verslas nėra jau toks blogas, o jei ir darbuotojai bei vadovai tampa sumotyvuoti labiau stengtis, tikėtina, jog atskirto verslo rezulutatai po atskyrimo gali pagerėti. Bet Greenblatt siūlo investuoti į tokias atskirtas kompanijas ne dėl to. Dažniausiai po tokio atskyrimo naujosios kompanijos, ypač jeigu jos nėra didelės, kainuoja labai pigiai todėl, kad buvę motininės kompanijos akcininkai skuba išsiparduoti akcijas beveik į nieką nekreipdami dėmesio. Juos galima suprasti: įsivaizduokime didelio fondo valdytoją, kuris turėjo kompanijos A akcijų už 10 milijonų dolerių. Kompanija A atskyrė savo nekilnojamo turto verslą į įmonę B, kurios akcininku automatiškai tapo ir investicinis fondas. Bėda ta, kad kompanija B yra gal šimtą kartų mažesnė už kompaniją B, o dabar fondų valdytojas turi sekti (t.y. skaityti analizes, susitikinėti su vadovais ir t.t.) nebe vieną investiciją, o dvi: kompaniją A, į kurią investuota 9,9 milijonai dolerių ir kompaniją B, kurios akcijose yra 0,1 milijonas dolerių. Tikėtina, jog jis nesuks sau smegenų ir ilgai negalvojęs tiesiog ims ir parduos kompanijos B akcijas bet kokia kaina. Ir tokių pardavėjų rinkoje bus nemažai, tad kompanijos B akcijos turėtų pigti. Tada jas ir reikia pirkti, nes pasibaigus tokiems pusiau priverstiniams pardavimams ir praėjus kiek laiko, labai tikėtina, jog kompanijos B akcijos bus vertinamos rinkoje be jokių nuolaidų.

Panašios situacijos gali atsitikti ne vien su spin-off’ais. Taip gali įvykti ir jei kompanija restruktūrizuojama po bankroto ir investuotojai šio proceso metu gauna keleto rūšių obligacijų bei naujų akcijų. Galbūt kai kurie instituciniai investuotojai gali investuoti tik į akcijas, tad jie iš karto pardavinės netikėtai gautas obligacijas, ar atvirkščiai: kai kas gali investuoti tik į obligacijas ir akcijos jų nedomina. Kuo sandoris sudėtingesnis, tikėtina, jog galimybių uždirbti iš rinkos neefektyvumo yra daugiau.

Savaime suprantama, toks investavimas reikalauja nemažai žinių ir finansinių atskaitų skaitymo, bet patys principai nėra sudėtingi. Todėl Joel Greenblatt ir yra mano vienas mėgstamiausių autorių apie investicijas.

ATNAUJINIMAS: Pasirodo, ėmiau čia viską ir supainiojau. Ši Greenblatt knyga visai ne nauja (ji išleista pirmą kartą dar gūdžiais 1999-aisiais). Paskutinė jo knyga, išleista šiemet yra „The Big Secret for the Small Investor“, kurios nesu skaitęs.

Praėjusią savaitę lankiausi Kijeve, kur vyko vienų didžiausių brokerių Dragon Capital organizuota konferencija. Paskutinį kartą Ukrainoje buvau dar prieškriziniais laikais, 2008-aisiais. Šiemet glamūro mažiau, vakarėliai ramesni, kai kurie bankininkai net nusiteikę gana atsargiai ir netrykšta noru septynmyliais žingsniais skubėti užsiimti rinkos dalies.

Bet daugelis dalykų nesikeičia. Kiekvienais metais konferencijos Ukrainoje turi vieną viską apimančią “temą”, kurią bandoma parduoti: šiemet tai žemės ūkio kompanijos. Tik jau nebe tokios, kurių verslo modelis buvo pastatytas ant to, jog jau tuoj tuoj baigsis žemės moratoriumas, bus leista laisvai prekiauti žemėmis, tai jos ims ir pabrangs keletą kartų ir visi mes būsime turtingi. Apie žemės kainas šioje konferencijoje nė šnipšt. Kaip ir apie nekilnojamo turto vystytojus, kurių konferencijose prieš keletą metų būdavo daugiau nei gražių merginų Kreščiatike.

Ukrainos ekonomika turi artimiausiu metu labai stabiliai augti (sako, jog po 4-5 procentus kasmet, ir tai jai niekas nesutrukdys), infliacija sutramdyta (šiek tiek mažiau nei 10% gali būti šiemet), grivna šiek tiek pasilpninta, bet kažkodėl visi įtikėję, jog ji turėtų būti stabili. Nors pats centrinio banko atstovas sakė, jog norėtųsi, jog grivnos kursas būtų lankstesnis (mano mintyse tai dažniausiai reiškia jos silpninimą). Augančios žaliavų kainos gana įdomiai veikia Ukrainos ekonomiką: plieno gamintojai bei visokie anglies kasėjai labai greitai teigiamai pajunta pasaulinių kainų augimą ir jis beveik tuoj pat persiduoda į jų rezultatus (bei teigiamą įtaką BVP), tuo tarpu dujos ir nafta neigiamą įtaką BVP padaro su maždaug 9 mėnesių lagu. Paskutinis naftos šuolis Ukrainos augimą gali apkarpyti kažkur rudenį.

Viena didžiausių Ukrianos problemų yra korupcija bei noras viską kontroliuoti: pradedant kapitalo srautais, valiutos konversijomis, eksporto kvotomis ir baigiant subsidijomis, duonos kainų nustatymu ir kitais sunkiai suvokiamais dalykais. Visa ta reguliacija man rodos Ukrainoje nieko neatneša, nes tie, kas duoda kyšius ir turi pinigų, visada gauna ir reikiamas kvotas ir sugeba pinigus iš šalies išvežti be didesnių problemų. Bet pakalbėjus su ukrainiečiais tai jaučiasi jų nostalgija stiprios rankos politikai. Gal dėl to, kad seniai toje šalyje jau palaida bala.

Bankinis sektorius į visą atsigavimą žiūri gana atsargiai ir prognozuoja tik nedidelį paskolų portfelio augimą. UkrSoc banko atstovai sakė, jog dar prieš metus jie turėjo nulinį (!) limitą pirkti Ukrainos vyriausybės obligacijas, o centriniame banke laikydavo tik tiek pinigų, kiek minimaliai reikia pagal reikalavimus — visi kiti pinigai automatiškai būdavo pervedami į užsienį. Dabar padėtis pasikeitusi, bet gal tik šiek tiek. Verslas kredituojamas nebent apyvartinėms lėšoms, investiciniams projektams pinigų bankai neduoda, nes įmonės prieš kelis metus rimtai perinvestavo į naujas gamyklas bei įrengimus, kurie ir dabar stovi nepanaudoti. Vieninteliai, kurie laisvai skolina ir didina savo rinkos dalį yra Rusijos bankai (VTB ir Sber): ar jie iš tiesų nemato rizikų, ar visgi veikia politiniai motyvai, sunku suvokti. Tikriausiai tiesos yra ir ten, ir ten.

Vietinių obligacijų rinkoje kažkas naujo: pradėjo kompanijos leisti obligacijų emisijas, kuriose kasmet nebėra put opcionų. Po truputį ilgėja išleidžiamų obligacijų trukmė: vienam bankui pavyko išsileisti net trejų metų emisiją (už 17.5 procento palūkanų). Tad gal iš tiesų tikėjimo grivna atsiranda. Nors metams apdrausti USD/UAH porą kainuoja apie 7%.

Atrodo, jog Baltarusija rimtai pritrūko valiutos rezervų. Vakar vakare Baltarusijos centrinis bankas vietiniams bankams nebepardavinėja tvirtos valiutos. Tiesa, žadama, jog valiutą vėl bus galima išsikeisti nuo balandžio pirmosios, bet dabar laisvas valiutos keitimas bus stipriai ribojamas. Jau anksčiau buvo apsunkintas negrynosios valiutos keitimas (reikėjo apie tai banką įspėti prieš 30 dienų), bet iki vakar vakaro grynaisiais vis dar galėjai Baltarusijos rublius pasikeisti į užsienietišką valiutą. To priežastis paprasta: šaliai baiginėjasi užsienio valiutos rezervai, tad bandoma kaip nors išvengti visiškos valiutos krizės. Per pirmuosius porą šių metų mėnesių valiutos atsargos susitraukė iki 4 milijardų JAV dolerių ir dabar jų užtenka tik kelių savaičių importo srautui apmokėti.

Baltarusija jau ne kartą devalvavo Baltarusijos rublį, bet tikriausiai neišvengiama, jog jai vėl reikės imtis savos valiutos nuvertinimo. Kadangi centriniame banke rublių į dolerius neišsikeisi, atsirado ir šešėlinė rinka, kuri jau įskaičiuoja 25% valiutos devalvavimą.

Baltarusijos obligacijų rinkoje tam tikra sumaištis. Pajamingumai staigiai kilo jau praėjusią savaitę, kai aną antradienį reitingų agentūra Standard&Poor’s sumažino Baltarusijos kredito reitingą nuo B+ iki B. Šalies einamosios sąskaitos deficitas 2010 metais siekė 15%, ir nelabai matosi prošvaisčių, kad jis smarkiai gerėtų. Toks didelis deficitas stipriai valgo užsienio valiutos atsargas ir dėl to Baltarusija yra labai priklausoma nuo užsienio finansavimo. Mūsų kaimynai pagalbos ieško pas didįjį brolį — iš Rusijos jie paprašė 3 milijardų JAV dolerių paskolos, bet šie irgi lengva ranka pinigų nežarsto ir tikriausiai reikalaus panašių sąlygų kaip ir Tarptautinis Valiutos Fondas (su kuriuo Lukašenka neitin draugauja). Ta proga 5 metų trukmės Baltarusijos obligacijas galima nusipirkti už 12-13% pajamingumą, nors dar prieš kelias savaites jis siekė tik 8-9%.

Baltarusijos ekonomika pastatyta ant subsidijuojamų iš Rusijos energetinių resursų ir re-eksporto. Realiai rusai laiko visas vadžias: jeigu Gazpromas padidintų dujų kainą, ir Rusija įvestų importo iš Baltarusijos apribojimus, šiai šaliai matyt būtų ne pyragai.