Kaip dažniausiai miršta startuoliai?

Here’s a common way startups die. They make something moderately appealing and have decent initial growth. They raise their first round fairly easily because the founders seem smart and the idea sounds plausible. But because the product is only moderately appealing, growth is ok but not great. The founders convince themselves that hiring a bunch of people is the way to boost growth. Their investors agree. But (because the product is only moderately appealing) the growth never comes. Now they’re rapidly running out of runway. They hope further investment will save them. But because they have high expenses and slow growth, they’re now unappealing to investors. They’re unable to raise more, and the company dies.

Šaltinis: Default Alive or Default Dead?

Siekiant išsaugoti verslą drąsių inovacijų nenusimato

Nežinau, kas yra iki galo teisus VP grupės konflikte, juolab, kad labai retai viskas būna tik juoda ar balta (todėl manau, kad Mindaugo požiūris yra pernelyg paprastas). Neturiu pakankamai žinių nuspręsti, kas teisinga, ir kas – ne, ar mokesčių buvo vengiama, ar jie buvo tik optimizuojami. Bus dar daug svarstymų, tyrimų, aiškinimų, paaiškinimų ir išaiškinimų, įvairiaspalvių knygų, teismų procesų, prašymų, atsiprašymų, dienraščių vedamųjų, interneto komentarų, sugižusio pykčio, beribės gausybės sakinių, paragrafų, dokumentų, kalbų ir apkalbų. Džiaugsis teisininkai, mokesčių patarėjai ir viešųjų ryšių specialistai.

Visas tas erzelis man priminė kažkada seniai seniai, prieš gerus ketvertą metų, užtiktą klausimą: ar mūsų visuomenėje ne per daug apskaitininkų ir auditorių? Kokia jų sukuriama vertė? Juk ekonomine prasme jie patys vargu ar ką sukuria – auditoriai tik priverčia kitus būti sąžiningesniais, o apskaitininkai turėtų padėti teisingai susimokėti mokesčius (na taip, ataskaitos reikalingos ir vadovams, kad jie galėtų priimti teisingus verslo sprendimus). O kaip su mokesčių patarėjais? Gaila, bet verslui užaugus iki tam tikro dydžio, mokesčių planavimas bei struktūros optimizavimas neretai pradeda tapti svarbiausiu vadovų bei akcininkų rūpesčiu. Verslo išsaugojimas ir reorganizavimas suvalgo didelę dalį laiko ir resursų, nebelieka kada galvoti apie naujų drąsių idėjų įgyvendinimą bei dar vieno milijardo uždirbimą: košės, petvarkų bei maišaties ir taip gana. Net akademiniai tyrimai rodo, kad kompanijos, kurios daro daug struktūros pakeitimų, jungimų, atskyrimų ir pertvarkymų grupės viduje inovacijomis nepasižymi – struktūros optimizavimo reikalai užgožia kūrybiškumą, tad rinką aplenkti galima nebent šviežias idėjas susipirkus išorėje. Naujo Uber ar Teslos sunku tikėtis ten, kur visiems ir taip pakanka kitų galvos skausmų.

Nors gal problema dar gilesnė ir kaltas konservatyvus lietuviškas požiūris į verslą: tik nedaugelis turi noro pakeisti pasaulį, svarbesniu išlieka siekis išsaugoti savo susikurtą gerovę. Tiesiog visa verslo aplinka ganėtinai dinamiška, gilias krizes keičia staigūs pakilimai, (ne)tikėti embargai, mokesčių reformos bei burbulai – rizikos ir taip per akis, tad stabilumas turi būti vertybė. Visa tai logiška ir pateisinama, gal tik norėtųsi, kad vertę kurtų drąsūs inovatoriai, o ne mokesčių patarėjai (ir aš pats labiau, deja, prie pastarųjų).

Dėl kokios svarbios tiesos su jumis sutinka tik nedaugelis žmonių?

Nelabai seniai perskaičiau Peter Thiel (tai toks ganėtinai garsus žmogus, įkūręs Paypal, bei užsiimantis investavimu į startup’us) knygą „Zero to One“ – labai patiko, rekomenduoju visiems, kam bent kiek įdomu naujų verslų kūrimas bei technologiniai (ir ne tik) startuoliai. Gal ne su viskuo iki galo toje knygoje galima sutikti, juolab, kad atrodo kai kur pats autorius kiek prieštarauja pats sau, bet šiaip knyga labai blaiviai ir teisingai nušviečia startuolius: gerų idėjų, į kurias verta investuoti nėra labai daug ir daugelis per optimistiškai vertina savo galimybes, ypač jei jie tik nedaug kuo skiriasi nuo konkurentų. Tam, kad idėja būtų sėkminga, nepakanka, jog ji būtų tik kiek geresnė nei konkurentų – tau reikia turėti bent dešimtį kartų geresnį produktą, jog tavo konkurento klientai patys norėtų pas tave pereiti. Su kuo nors konkuruoti, kai esi tik šiek tiek geresnis, yra labai sunku: tai reikš išlaidas reklamai, o ir konkurentai tikriausiai nesnaus, dieną naktį tobulindami savo produktą. Geriausia imtis tokios naujos srities (kad ir kokios iš pradžių mažos), kad joje iš viso nebūtų konkurencijos – kiekvieno startuolio tikslas turėtų būti nedidelė monopolija. Lygiai dėl tos pačios priežasties naujasis Zuckerbergas netaps milijardieriumi įkūręs naują socialinį tinklą, o naujieji Peidžai ir Brinai pasakiškai nepraturtės įkūrę interneto paieškos kompaniją – naujieji milijardieriai atsiras visiškai naujose srityse, apie kurias gal būt dabar net nepagalvojame. Startuolių siekis imituoti jau veikiančius verslo modelius dažniausiai priblėsta dar tolokai iki pasaulio šlovės spindulių.

Visgi labiausiai knygoje įstrigo klausimas, kurį Peter Thiel mėgsta užduoti per darbo pokalbius kandidatams: „Dėl kokios svarbios tiesos su jumis sutinka tik nedaugelis žmonių?“ (What important truth do very few people agree with you on?) Tai labai svarbus klausimas, kuris ne vien parodo, ar kandidatas turi savą nuomonę bei požiūrį į pasaulį, bet kartu ir atskleidžia, ką jis mano esant svarbiu. Iš tiesų, atsakyti į šį klausimą nelengva ypač jei jį gauni visiškai netikėtai ir turi tik labai nedaug laiko pamąstymui. Ilgai negalvojus, tikriausiai mano atsakymas būtų „manau, kad atsitiktinumas finansuose lemia žymiai daugiau nei dauguma drįsta pripažinti, todėl nebūtinai nesėkmingas finansininkas ar fondų valdytojas yra negabus ar neprotingas, ir ne kiekvienas staiga praturtėjęs tai gali priskirti vien tik savo nuopelnams“. Kokia nestandartine tiesa jūs tikite?

ATNAUJINIMAS: Nesena Peter Thiel paskaita knygos temomis.

Ar verta priversti pensijų fondus investuoti Lietuvoje?

Opoziciniai konservatoriai (Kęstutis Masiulis ir Jurgis Razma) pateikė įstatymo projektą, kuriuo pensijų fondai būtų įpareigojami bent 5% savo aktyvų investuoti Lietuvoje. Įstatymu siekiama vystyti Lietuvos kapitalo rinką ir padidinti bendrovių norą joje listinguotis, nes joje atsiradus daugiau pensijų fondų pinigų natūraliai padidės ir jos likvidumas. Kalbama apie akcijų ir įmonių obligacijų rinkas, o taip pat ir Lietuvoje registruotus investicinius fondus, nes su Lietuvos vyriausybės obligacijomis lyg ir bėdos nėra: jau dabar ten investuota kiek daugiau nei 20% pensijų fondų aktyvų. Tuo tarpu seklioje Vilniaus biržoje investuota tik 9 milijonai litų, arba 0.2% pensijų fondų aktyvų.

Priešingai nei Tomas Krakauskas iš „Finastos“, manau, kad tai nevykusi mintis – ir ne vien dėl to, kad nuo bet kokių apribojimų mane, kaip seną libertarą, kaip mat nusėja spuogais. Iš pensijų fondo valdytojo pusės toks apribojimas yra vienareikšmiškai neigiamas, kadangi jis verčia portfelį sudaryti neefektyviai ir investuoti ten, kur valdytojas nemato daug pelningų galimybių. Šiuo metu niekas nedraudžia investuoti į Lietuvoje listinguojamus vertybinius popierius, tačiau, kaip matome, fondų valdytojai nemano, jog verta 5 ar daugiau procentų savo aktyvų palikti lietuviškose akcijose.

Bet kartu neskubėkime kaltinti ir pensijų fondų valdytojų nepatriotiškumu ar Lietuvos ignoravimu. Priešingai, iš tiesų Lietuvos pensijų valdytojai serga visiškai ta pačia daugelio investuotojų sergama liga, vadinama home bias: jie mano žymiai geriau suprantantys vietines kompanijas ir į jas dėl to investuoja PER DAUG iki galo nepasinaudodami diversifikacijos privalumais. Netikite? „Verslo žinios“ citavo Lietuvos banko duomenis, kuriuose teigiama, kad pensijų fondai laikė 0.2% aktyvų Lietuvos akcijose (iš tiesų reikėtų paskaičiuoti, kiek procentų aktyvų iš tiesų jie laikė vien tik nuo akcijų, o ne nuo visų aktyvų vertės – šis skaičius dar paaugtų bent dvigubai), tuo tarpu labai greitai ant pirštų galiu suskaičiuoti, jog Lietuvos akcijų rinkos kapitalizacija sudaro 0.01% pasaulio akcijų rinkos kapitalizacijos (NASDAQ OMX Vilnius kapitalizacija yra 2.8 milijardai eurų, o MSCI World indekso kapitalizacija siekia 33 370 milijardų JAV dolerių). Taigi, lyginant su visiškai pasyvia indeksine investavimo į akcijas strategija, Lietuvos pensijų fondai lietuviškoms akcijoms patiki bent dvidešimt kartų daugiau kapitalo nei vertėtų (0.2% vs 0.01%).

Suprantama, naujasis įstatymo siūlymas yra visai ne tam, kad didintų pensijų fondų grąžą – jis skirtas vietinei kapitalo rinkai vystyti, kad ir pensininkų sąskaita. Bet kokie apribojimai kapitalo investicijoms užsienyje, kurie neleidžia pasiekti efektyvios portfelio diversifikacijos yra papildomi kaštai pensijų fondų dalyviams, kadangi jie neleidžia investuoti su didesne grąža ten, kur rizika yra tokia pati arba nesumažina rizikos tai pačiai grąžai. Tačiau ir vietinei kapitalo rinkai toks priverstinis vystymas nebūtinai yra naudingas, nes dažnai tai iššaukia akcijų kainų burbulus, ar bent jau iškreipimus bei veda prie neproporcingo rizikų koncentravimo. Pažvelgus į Lenkijos patirtį, kuri yra dažniausiai rodoma kaip puikus pavyzdys, kaip buvo galima išvystyti nuosavą kapitalo rinką, galima pastebėti, jog pensijų fondų pinigai iš tiesų turėjo poveikį rinkai, tačiau tas poveikis buvo gana trumpas, ir po trejeto metų rinka grįžo į savas vėžes. Turint tik kelis labai stambius rinkos žaidėjus, kuriais, neabejotina, taptų pensijų fondai, akcijų rinka tampa ne tokia efektyvi, o individualių akcininkų sumažėja.

Žymiai geresnis būdas skatinti Lietuvos akcijų rinką būtų daug paprastesnis: valstybinių įmonių privatizavimas per biržą. Manoma, jog tai pats efektyviausias būdas vystyti savo akcijų rinkai. Juo, beje, savu laiku nuėjo ir lenkai, o kai kurie ekonomistai mano, jog tai buvo žymiai didesnė ir ilgalaikiškesnė paskata Varšuvos biržai nei 1999-aisiais priimtas sprendimas pensijų fondams apriboti savo investavimo geografiją.

Du dalykai, kurių mane išmokė nelistinguojamų investicijų valdymas

Su listinguojamais vertybiniais popieriais retai susiduriu jau gerus pusantrų metų, nuo tada, kai pradėjau dirbti „Invaldoje“. Iki tol visa mano karjera sukosi apie likvidžius (ar nelabai) vertybinius popierius, kuriais buvo prekiaujama biržose: nemažai laiko praleidau investuodamas į įvairaus plauko akcijas, dar metus-kitus mano duona buvo obligacijos. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog pirkti akcijas biržoje ir už biržos ribų neturėtų būti labai skirtinga, privataus kapitalo fondo ir investicinio fondo, perkančio likvidžias investicijas, valdymas labai skiriasi. Įgijus šiek tiek privataus kapitalo valdymo patirties, pasikeitė ir mano investavimo įpročiai.

Pirmiausia, nustojau skaityti „Bloomberg“ bei kitokias finansines naujienas. Dažniausiai jos yra visiškai nesvarbios, nors tą akimirką gal būt jos ir sukelia reikšmingus rinkos judėjimus. Anksčiau religingai sekdavau visus Federalinio Rezervų Banko pranešimus, perskaitydavau begales makroekonomikos apžvalgų, domėdavausi ketvirtiniais įmonių rezultatais ir karštligiškai stebėdavau brokerių pranešimus. Taip, investiciniai fondai turi žymiai trumpesnį investavimo horizontą (kad ir kas būtų parašyta jo prospekte) – kai fondo grynoji aktyvų vertė yra perskaičiuojama kas dieną, negali sau leisti prabangos atsilikti nuo indekso ar konkurentų, tad esi priverstas domėtis ne tuo, kas nulems tavo investicijos sėkmę ilguoju laikotarpiu, o trumpalaikiais veiksniais. Privataus kapitalo investicijos iš tiesų ilgalaikės, todėl maniakiškas kasdienis naujienų stebėjimas neprideda jokios vertės – didžiąja dalimi tai tik baltas triukšmas, kuriam skiriamas per didelis dėmesys. Visiškai nuo naujienų srauto, aišku, atsiriboti nereikia, bet tam, kad suvokti, kur eina ekonomika, pakanka tik retsykiais tuo pasidomėti: gal ir tiksliai negalėsi mintinai pasakyti, koks dabar nedarbo lygis JAV, ar kiek pelno paskutinį ketvirtį uždirbo „Goldman Sachs“, bet tikrai žinosi, ar esame recesijoje ar pakilime. O darant ilgalaikes investicijas to gal visai pakanka.

Kitas ryškus skirtumas, valdant privataus kapitalo investicijas – analizės gylis. Investiciniame fonde diversifikacijos reikalavimai verčia portfelyje turėti bent 20 kompanijų, o ir tos dažnai keičiamos, kai viena pabrangsta ar kita atpinga. Pridėjus tai, jog daug laiko sugaištama naujienų sekimui, labai giliai analizei laiko nelabai lieka. Privataus kapitalo fondai per metus padaro gal tik keletą investicijų ir tikrai žino, jog su jomis teks gyventi ne vienerius metus, todėl ir dėmesys fundamentaliajai analizei yra visiškai kito lygio: modeliai neapsiriboja brokerių atliktu srautų vertinimu bei paskaičiuotais santykiniais rodikliais, bet apima ir detalią konkurentų, rinkos, produktų, vadovų ir kitokią analizę. Jei valdydamas investicinius fondus maniau, jog tikrai giliai pažinojau kai kurias kompanijas, dabar to tikrai nesakyčiau. Ne, netgi valandos susitikimas su kompanijų vadovais konferencijose nieko nereiškia: dabar suprantu, kokie naivūs ir paprasti būdavo mano užduodami klausimai, nes tikrai nebuvau padaręs gilios analizės namų darbų.

Tad jei kada teks vėl valdyti investicinius fondus, pažadu sau mažiau domėtis vienadienėmis naujienomis, o tą laiką skirti gilesnei kompanijų analizei. Bent jau šiuo metu manau, kad tai teisingas kelias.

Matt McCleery: The Shipping Man

Ne taip jau dažnai pasitaiko po ranka knygos, kurias suvalgau kone vienu prisėdimu, ir kurios man palieka tikrai gerą įspūdį. Kai kolega rekomendavo paskaityti „The Shipping Man“, pirmieji jos puslapiai daug nežadėjo: galvojau, jog tai bus dar vienas verslo romanas, kokių visokie Goldrattai ir panašūs autoriai prikepę devynias galybes. Klydau nemenkai. Taip, tai iš tiesų verslo romanas, bet tikrai nusisekęs (kiek tik verslo romanai gali būti nusisekę). Tikriausiai rimtiems laivybos vilkams jis gali atrodyti lėkštas ir primityvus, bet, manyčiau, finansininkams jis duoda puikų įvadą į keistą laivybos verslo pasaulį.

Pagrindinis knygos herojus – ne itin nusisekęs fondų valdytojas, kuris, alkoholiško silpnumo akimirką nusiperka seną seną sausakrūvį (atrodo, jog pigiai, nes pagal skaičiavimus, turėtų atsipirkti iš srauto per vienerius metus). Bet gaunasi taip, kaip tikriausiai gaunasi vos ne kiekvienam laivybos diletantui: pinigus uždirba visi, tik ne laivo savininkas. Galų gale per netikėtą sėkmę, herojus tampa didelės naftos tankerių kompanijos (aišku, esančios ant bankroto ribos) vadovu ir sėkmei toliau vis šypsantis „išsivynioja“ iš netikėčiausių situacijų. Knyga nuotaikinga, veiksmas greitas, o perskaitęs ją apie laivybą sužinai tikrai daug. Ir kiek teko bendrauti su laivybos įmonėmis, ten dirbantys žmonės iš tiesų labai panašūs į šioje knygoje piešiamus.

The Shipping Man“ kartu suteikia ir daug įžvalgų į laivybos (o gal ir ne tik jos) verslą: kadangi tai gana paprastas globalus verslas, visi konkurentai patiria tuos pačius kaštus ir gauna tas pačias maržas (nebent esi graikas, kuris labai prastu maistu maitina savo įgulas ir neremontuoja savo sukiužusių laivų), didelių pinigų taip neuždirbsi. Didieji pinigai laivyboje uždirbami iš laivų pirkimo, kai jų baisiai pigūs, nes jų niekam nereikia, ir pardavimo tada, kai jų visiem trūksta. Tad jei sugebi pirkti laivus, kai čarterių kainos itin mažos, o visi vos kvėpuoja dėl apyvartinių lėšų trūkumo, po penkmečio ar dešimtmečio tikriausiai skaičiuosi milžiniškus pelnus, ypač jei nepamirši parduoti savo laivų kokiems nors laivybos verslo naujokams, kurie dažniausiai susidomi šiuo verslu tik tada, kai pervežimo kainos užaugę.

Trumpai tariant, viena įdomesnių ir naudingesnių knygų. Rekomenduoju perskaityti, ypač jei domitės finansais ar laivyba.

Geopolitiniai Kipro finansai

Kipro parlamentas vakar atmetė keistokai drakonišką Kipro gelbėjimo planą, kuriuo ES ir TVF būtų paskolinusi taip reikiamų Kiprui pinigų su sąlyga, kad Kipras apmokestins stambius (t.y. virš €100k turinčius) indėlininkus vienkartiniu 9.9% mokesčiu, o smulkius – kiek mažesniu 6.75% tarifu. Paskutinę dieną buvo kilusių ir kitokių siūlymų: bent jau neliesti pačių smulkiausių indėlininkų, vietoj to didesnį tarifą taikant turtingiesiems, ar bent jau už nusavintas lėšas duoti indėlininkams bankų akcijų, bet po viso mėtymosi ir vėtymosi nieko gero neišėjo. Planas nepriimtas, Kipras liko be pinigų.

Planas vienkartiniu mokesčiu apmokestinti indėlininkus iš pradžių atrodo keistokas, bet jis gal net visai logiškas, turint galvoje, jog Kipras yra įvairių NVS šalių verslininkų mėgiama ofšorinė zona, leidžiančių jiems išvengti mokesčių ir atokiau nuo Rusijos (ar Ukrainos, ar Baltarusijos, ar kitos NVS narės) pareigūnų laikyti savo pinigus. Kipro bankinės sistemos turtas siekia 800 procentus Kipro bendrojo vidaus produkto. Teoriškai, toks vienkartinis mokestis imtų ir nurėžtų didelę dalį Kipro skolos, o skaudėtų ne paprastiems žmonėms, o stambiems užsienio indėlininkams. Bet siūlomame plane apmokestinti buvo norima ne vien tuos, kurie turi stambius indėlius, bet absoliučiai visus indėlininkus, tad nukentėjusi būtų net paprasta bobutė, kuri lyg ir turėtų pasitikėti indėlių draudimu. Po tokio plano gali būti sunku žmonės aiškinti, jog jų pinigai bankuose yra saugūs, nes yra indėlių draudimas: jis neužtikrina, jog vieną dieną valstybė ims ir nenusavins kažkokį procentą tavo banke laikomų lėšų. Dar keisčiau: investavę į Kipro obligacijas išliptų iš balos sausi, tad peršasi išvada, jog pinigus laikyti bebankruotuojančių valstybių obligacijose gali būti saugiau nei banko indėlyje.

Kipro gelbėjimo planuose labai svarbų vaidmenį vaidina Rusija; ir ne vien dėl to, kad Kipre sukasi daug rusų pinigų.  Visai ne keista, jog jie buvo pasipiktinę tokiu Europos Sąjungos Kipro gelbėjimo planu: juk iš tiesų, tikėtina, jog jį priėmus rusams tektų paploninti pinigines. Daug kompanijų šioje Viduržemio jūros saloje priklauso rusams, nemažai jų laiko ten pinigus, dauguma Rusijos maklerinių kompanijų prekiauja per savo dukterines kompanijas Kipre, nemažai rusiškos tarptautinės prekybos irgi eina per šią salą. Gal būt nuostoliai nuo Kipro indėlių mokesčio net nebūtų tokie dideli, gal būt daugiau būtų problemų vien dėl to, kad Kipro bankų sistema šiuo metu uždaryta ir neįmanoma vykdyti atsiskaitymus: juk verslas vis tiek turi suktis. Tiesa, jeigu iš tikrųjų yra taip, jog Kipre sukasi tik Rusijos šešėliniai ir korupciniai pinigai, Rusija tik turėtų trinti rankas dėl Kipro nelaimių: juk užsidarys viena didelė skylė ir Rusijos turtuoliai turės pinigus laikyti arčiau savęs, kur jie bus geriau pasiekiami valstybei.

Bet gali būti, jog čia didesnis žaidimas. Rusijos interesų šiame regione daug. Gazpromas paneigė, jog jis siūlo gelbėti Kiprą mainais už galimybes įsisavinti dujų telkinius Kipro vandenyse, bet vienareikšmiškai, natūralūs ištekliai rusus domina. Dar Rusiją galėtų dominti karinės jūrų bazės Kipre turėjimas, mat dabartinė jų bazė Viduržemio jūroje yra Sirijos teritorijoje, o tenykštis lyderis, besitęsiant pilietiniam karui, vis tampa tarp visų nepopuliaresnis. Taigi, finansiniame Kipro gelbėjime geopolitikos gali būti daugiau nei finansų.

O kol kas Kipro bankai lieka uždaryti. Nenuostabu, jog jiems vėl pradėjus veikti, pinigai didžiulėmis sumomis turi bėgti iš šalies. O net ir tik 10% staigus indėlių išėjimas parklupdytų bet kokią bankų sistemą, todėl kipriečiams būtinai reikia kuo greičiau rasti sprendimą. Nesvarbu, kad jų artimiausių obligacijų išpirkimas tik birželio pradžioje.

Kokia ilgalaikė tikėtina pensijų fondų grąža?

Kad jau kilo diskusijos apie naujos pensijų skaičiuoklės naudojamas prielaidas apie pensijų fondų grąžą, tai įkišiu ir savo trigrašį. Šiuo metu skaičiuoklėje galima rinktis tarp 0.5%, 1.5% ir 2.5% vidutinės metinės pensijų fondo investicinės grąžos. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog tai reali grąža – t.y. grąža jau atskaičiavus infliaciją ir pensijų fondų mokesčius. Pensijų fondų valdytojai kaip valdymo mokestį dažniausiai ima 1% nuo valdomo turto, o dar kokius 0.5% gali suvalgyti kitos gerai ir taupiai valdomo pensijų fondo išlaidos (prekybos kaštai, auditas ir panašiai). Europos Centrinio Banko ilgalaikės infliacijos tikslas yra 2.0%, bet, būnant šiek tiek nuolaidesniam, galima taikyti 2.5% tikėtiną ilgalaikę infliaciją (tiesa, JAV šis skaičius istoriškai buvo arčiau 3.0%, bet JAV Federalinė Rezervų sistema kainų lygio stabilumo nemato kaip vienintelio savo tikslo). Tokiu būdu gaunu tikėtinos nominalios pensijų grąžos rėžį nuo 4.5% iki 6.5%. Teigiama, jog joje iš tiesų naudojama 5.5%-7.5% nominali grąža, bet tikriausiai skirtumas tame, kad dar yra priskaičiuojamas realus atlyginimų augimas.

Bet visgi kokios ilgalaikės nominalios grąžos iš pensijų fondo galima tikėtis ir ar tie 5 ir daugiau procentų siekiantys skaičiai yra tikėtini? Iš tiesų, Nerijus Mačiulis teisus, kad per paskutinį šimtmetį obligacijos JAV užtikrindavo maždaug 5.0% vidutinę metinę grąžą, o jeigu pažvelgtume į labai ilgo laikotarpio akcijų grąžas, jos būdavo kokiais 5-6 procentiniais punktais didesnės už obligacijų grąžą (tai taip vadinamoji akcijų rizikos premija). Bet teisus ir Raimondas Kuodis, teigdamas, jog gyvename ne visai vidutiniais laikais, o šiuo metu obligacijų grąža yra labai maža – jei norite JAV vyriausybei paskolinti dolerius dešimčiai metų, tai už tai gausite maždaug 2.0% palūkanų. Lietuvos obligacijų pajamingumas irgi mažesnis už tą cituojamą ilgalaikį vidurkį: dešimtmečių obligacijų pajamingumas yra apie 3.5%. Taigi, jeigu savo lėšas kaupsite konservatyviame pensijų fonde, investuojančiame tik į obligacijas, ir jums iki pensijos liko tik 10 metų, tikėtina, jog nominali tokio fondo grąža gali siekti apie 3%, o ne “ilgalaikius” 5%. Jeigu jūsų investicinis horizontas trumpesnis, tikėtina, jog grąža bus dar mažesnė. Tiesa, jeigu iki pensijos liko dar daug laiko, obligacijų grąža galėtų padidėti iki kokių 4 ar net šiek tiek daugiau procentų – JAV 30 metų obligacijų pajamingumas šiuo metu yra apie 3.25%, bet juk ne vien JAV investuosime.

Aišku, pensijų fondai neinvestuoja vien į obligacijas: finansų teorija teigia, jog akcijos ilguoju laikotarpiu užtikrina geresnę grąžą. Anksčiau buvo manoma, jog ne šiaip sau geresnę, o daug geresnę (akcijų rizikos premija siekė 5-6 procentinius punktus), bet pastarųjų dvidešimties metų akcijų rinkų istorija šia versija verčia abejoti. Kai kurie net pradeda manyti, jog akcijų rizikos premijos iš viso nėra ir ji lygi nuliui. Laikyčiausi Damodaran požiūrio, kad akcijų rizikos premija šiuo metu visgi egzistuoja ir ji, išskaičiuojant iš dividendų modelio, yra apie 2.5%. Tokiu atveju, prie numanomos obligacijų grąžos pridėjus šią akcijų rizikos premiją, ilgalaike akcijų grąža laikyčiau 5.5-7.0 procentus.

Kadangi manyčiau, jog pensijų fonde būtų sveika laikyti maždaug vienodai akcijų ir obligacijų (pagal finansų teoriją, akcijų turėtų būti daugiau, jei pensijų kaupimo laikotarpis ilgesnis), tai trumpai kaupiant pensiją (tarkim, 10 metų), nominalia tikėtina grąža laikyčiau apie 4.0-4.5%, o ilgai kaupiant (tarkim, 30 metų) – 5.0-6.0%. Kaip ir keliais procentiniais punktais mažiau, nei siūloma skaičiuoklėje, bet ji gal ne tokia ir absurdiška. Tiesa, su tokiomis prielaidomis reali pensijų fondų tikėtina grąža gaunasi apie nulį arba netgi šiek tiek neigiama.

Michael Lewis – Bumerangas

Pirmiausia noriu atskleisti visus interesų konfliktus: Michael Lewis knygą gavau nemokamai iš Eugrimo leidyklos, jiems tikintis, kad gal ją perskaitęs imsiu ir parašysiu apie ją savo svetainėje. Bet neturiu jokių įsipareigojimų nei ką rašyti, nei kaip, nei kada. Net neturiu įsipareigojimo iš vis ką nors parašyti, jeigu taip man susišvies.

Pradėsiu nuo pačių nemaloniausių dalykų: vertimas vietomis toks prastas, jog norisi prisiekti daugiau niekada į rankas neimti lietuviškų knygų apie finansus vertimų. Prie vertimo kokybės galima kibti net ne tose teksto vietose, kurios iš tiesų gali parklupdyti bet kurį su finansais nedirbantį vertėją, bet ir žymiai paprastesniuose sakiniuose. Itin įstrigo groteskiškas fragmentas „čia buvo sunešta daugybė gyvulėlių iškamšų negimusiam kūdikiui atminti“ – tikiuosi, autorius čia kalbėjo apie „stuffed animals“ – pliušinius žvėrelius/žaisliukus, nes, priešingu atveju, vertėtų rimtai susirūpinti tokiais keistais graikų papročiais gedint kūdikio gyvybės atsinešti gyvūnų iškamšas. Su finansiniais terminais irgi nemažai problemų, nors čia koją kiša ir pati lietuvių kalba: na, neturime mes aiškios terminologijos. Bet bent jau nevartokime „fondų biržos“.

Lewis‘o knyga yra penkių ilgų straipsnių apie finansų krizę, pasirodžiusių žurnale Vanity Fair, rinkinys. Tai autoriaus kelionių po Graikiją, Islandiją, Vokietiją, Airiją ir JAV įspūdžiai, padailinti ryškiomis istorijomis apie žmones, kurie staigiai iškilo bumo metu ir buvo skaudžiai nublokšti į žemę, nors dar tuo metu neatrodė, kad tai padėjo jiems pradėti blaiviau mąstyti. Viena ryškiausių įstrigusių atmintyje istorijų yra apie vieną geriausių Islandijos žvejų, kuris vieną dieną sugalvojo, jog reikia dirbti valiutų dileriu. Jam sekėsi neblogai, uždirbdavo daug, manė esąs vienas geriausių valiutos spekuliantų pasaulyje, nors valiutomis užsiėmė tik keletą metų. Bet netikėtai visi Islandijos bankai bankrutavo ir kortų namelis sugriuvo. Bet paklaustas, ką jis norėtų veikti dabar, į žvejybą nesižvalgo, o vis dar gyvena mintimi dirbti banke. Nors yra vienas geriausių Islandijos žvejų ir tą darbą tikrai puikiai išmano.

Kadangi visus Lewis‘o straipsnius buvau skaitęs anksčiau, visai įdomu buvo juos atrasti iš naujo ir pažvelgti į juos jau šiek tiek kitomis akimis. Straipsniai (taigi, ir knyga) rašyti 2009-2011 metais, tad jau praėjo šiek tiek laiko. Ankstyvesnieji tekstai persmelkti tam tikra panika ir pasaulio pabaigos nuotaika. Reikia pirkti fizinį auksą! JAV irgi ant bankroto ribos! Tuoj viskas nuvertės! Nebėra nieko tikro! Iš tiesų, gerai pamenu tą jausmą: sumaištis finansų rinkose tikrai buvo neeilinė. Praėjus keliems metams jau blaiviau galima vertinti, kad tuo metu atrodėme kaip ant kelio naktį išbėgę elniukai sustingusiomis akimis žvelgiantys į dideliu greičiu artėjančius automobilio žibintus. Pasaulis nesibaigė, auksas pabrango, bet ne tūkstanteriopai, o infliacijos kol kas nedaug matyti. Ir Graikijos bankrotas nebeatrodo pats baisiausias įmanomas įvykis, o gal ir euras išgyvens. Nors gal tiesiog jau pavargome baimintis: akcijos kilo, su grėsmėmis susigyvenome.

Jei neskaitėte Lewis‘o originalių straipsnių, „Bumerangas“ galėtų visai patikti. Lewis‘as moka raiškiai rašyti ir vaizdžiai perteikti nuotaikas, o to nepaslėpsi net po prastu vertimu. Skolomis grįstam ekonomikos bumui ir po to vykusiam nuosmukiui spalvų tikrai netrūko.

Nekilnojamas turtas – ar ne per daug į jį investuojame?

Neseniai baigiau dėstyti kasmetinį savo „Portfelio valdymo“ kursą ISM magistrantams. Finansų teorija nuo praktikos kartais skiriasi visai nemažai, ypač investuojant į keistesnes Rytų Europos šalis: efektyvia rinka kokio nors Uzbekistano tikriausiai negalima vadinti.

Bet pats didžiausias skirtumas tarp to, kaip teorija pataria investuoti, ir kaip tai daro realūs žmonės, yra požiūris į nekilnojamą turtą. Viena iš svarbiausių taisyklių investicijų valdyme: investicijas reikia diversifikuoti, nes taip galima sumažinti investavimo riziką. Jeigu sudedi visus pinigus į vieną akciją ar vienos kompanijos obligacijas, esi labai priklausomas nuo specifinės tos bendrovės rizikos, tuo tarpu išskaidydamas savo investicijas gali jaustis saugiau: mažesnė tikimybė, kad visos bendrovės vienu metu ims ir bankrutuos, tad ir mažesnė tikimybė jog liksi basas. Bet jei pažiūrėtume į standartinės lietuvių šeimos balansą, didžiausias dominuojantis turtas jame bus jų butas ar namas, ir, tikėtina, jog jis sudarys arti 80 ar dar daugiau procentų viso šeimos turto. Lietuviai vos ne labiausiai Europoje linkę turėti nuosavą būstą: jį turi 89 procentai gyventojų, o nuomojasi tik 3 procentai. Finansinės teorijos požiūriu, ypač didelę savo portfelio (t.y. turto) dalį sudėti į vieną aktyvą neracionalu. Bet, kaip minėjau, teorija nuo praktikos dažnai skiriasi. Aišku, nuosavo būsto turėtojais mes visi tapome per čekinę privatizaciją, bet neracionali meilė nekilnojamam turtui, iškeliant šią turto klasę virš visų kitų, labai gaji mūsų galvose.

Beje, Europos Sąjungoje tendencija gana aiški: kuo turtingesnė šalis, tuo daugiau besinuomojančių būstą. O tie kraštai, kuriuose savo būsto turėjimas yra norma, dažniausiai turi didesnį nedarbą: jei nuomojiesi būstą, tai visai nesunku imti ir persikelti į kitą miestą, kur darbo yra, tuo tarpu jei turi nuosavą, tai psichologiškai sudėtingiau. Pagalvoti verta.