Keisis Švyturio-Utenos alaus savininkai?

Šią savaitę rinkose sklando gandai, jog ruošiamasi perimti Britanijos kompaniją Scottish&Newcastle (S&N). Be to kad šiai kompanijai priklauso alaus Fosters platinimo teisės Europoje bei Kronenbourg 1664 prekinis ženklas, ji dar valdo ir 50% Baltic Beverages Holding akcijų (kitą 50% turi danų Carlsberg). Na, o BBH priklauso gerai Rytų Europoje žinomi alaus prekiniai ženklai: rusiškasis Baltika, lietuviškieji Švyturys bei Utenos alus, latviškas Aldaris, estiškas Saku, ukrainietiškas Slavutich bei Lvivske (iš jų Saku, Baltika ir Slavutich yra listinguojamos). BBH turi apie 30% Rusijos alaus rinkos, o Baltijos valstybėse ji yra atsiriekusi apie 45% rinkos dalį. Analitikai mano, jog būtent S&N norima perimti dėl jos turimų BBH akcijų, kadangi Rusijos alaus rinka sparčiai auga, ir ten nusimato geros aludarių verslo perspektyvos. Be to, tikriausiai tikimasi padaryti BBH veiklą efektyvesne, kadangi esama akcininkų struktūra (po 50% akcijų turi S&N ir Carlsberg) galbūt neleidžia daryti tam tikrų verslo sprendimų. Tiesa, pasikeitus S&N akcininkams, tikriausiai Carlsberg turėtų teisę išpirkti likusią BBH akcijų dalį, nors Goldman Sachs teisininkai teigia, jog tokia teisė lyg ir nenumatyta. Tad kas gali pirkti S&N (o kartu ir dalį BBH)?

  • Pats Carlsberg. Logiškas variantas, siekiant gauti visą BBH kontrolę. Tik kad analitikai nelabai tiki, jog Carlsberg tai sugebės padaryti — ji per silpna kompanija tokiems įsigijimams.
  • Koks nors privataus kapitalo (private equity) fondas. Šis variantas įmanomas, jeigu vėliau būtų galima išpirkti BBH akcijas iš Carlsberg — be BBH kontrolės S&N gauna tik dividendų srautą, tad negalima naudotis pilnu BBH balansu ir pinigų srautu didinant skolą. O atrodo, jog BBH nėra užskolinta kompanija, tad čia turėtų būti nemažai galimybių „patobulinti“ kompanijos balansą.
  • Kas nors iš didžiųjų pasaulio alaus kompanijų: Diageo, SABMiller. Didžiosios kompanijos neturi didelės rinkos dalies Rusijoje, Ukrainoje bei Baltijos šalyse (Lietuvoje vienintelis stiprus užsienio alaus pavadinimas yra Carlsberg, o ir tas susijęs su BBH), tad tai galėtų būti nebloga įėjimo į rinką strategija.

Kas nuo to keisis Lietuvos alaus rinkoje? Žiūrint kas perimtų S&N. Jeigu pirkėjas bus Carlsberg, tai niekas neturėtų pasikeisti; jeigu privataus kapitalo fondai — BBH veikla turėtų tapti efektyvesnė, kompanijos gal labiau skaičiuotų savo biudžetus ir ne tiek daug pinigų išleistų reklamai (bent jau stereotipiniai private equity fondai stengiasi stipriai apkarpyti kompanijų išlaidas ir išspausti kuo daugiau laisvo pinigų srauto); jeigu Diageo ar SABMiller — turėtų rinkoje atsirasti naujų alaus prekinių ženklų, seniai pripažintų pasaulyje.

Beje, visa tai tėra rinkos gandai ir analitikų spėliojimai. Kol kas nieko konkretaus.

Fama ir French apie “augimo” ir “vertės” akcijas

1997 metais Eugene Fama ir Kenneth French (tie patys, kurie sugalvojo efektyvios rinkos hipotezę) paskelbė savo darbą apie „augimo“ ir „vertės“ akcijų istorinę grąžą įvairiose pasaulio šalyse. Visos biržoje esančios akcijos buvo suranguotos pagal akcijų kainos ir buhalterinės akcijos vertės santykį (price to book value, P/BV) — mažiausią P/BV turinčios akcijos buvo priskirtos „vertės“ akcijoms, o didžiausią — „augimo“. Istoriniai šių akcijų kainų duomenys parodė, jog 12-oje iš 13-os išsivysčiusių šalių „vertės“ akcijų grąža buvo didesnė nei „augimo“ akcijų (vienintelė valstybė, kur „augimo“ akcijos aplenkė „vertės“ akcijas buvo Italija — per nagrinėtą laikotarpį jos finansinės sistemos stabilumas nebuvo pats didžiausias, tad galbūt tai galėtų paaiškinti jos išskirtinumą).

Šiandien naršydamas po New York Times radau straipsnį apie naujausią Fama ir French darbą, kuriame kiek detaliau nagrinėjama, kas lemia geresnę „vertės“ akcijų grąžą. Išvados labai paprastos: didžiausią „vertės“ akcijų portfelio grąžos dalį lemia tos kompanijos, kurios pradeda augti, ir vėliau tampa „augimo“ kompanijomis; eliminavus iš tyrimo kompanijas, kurios „peršoka“ iš „vertės“ kategorijos į „augimo“ kategoriją, portfelis iš „vertės“ akcijų neužtikrina didesnės grąžos, nei portfelis iš „augimo“ akcijų. Šios išvados man labai primena takoskyrą tarp Graham‘o ir Buffett‘o stiliaus „value“ investavimo: pirmasis, ieškodamas kompanijose esančios fundamentalios vertės, nekreipdavo dėmesio į kompanijos augimo perspektyvas, jam buvo svarbiau, kad kompanijos balanse yra daug turto (netgi kaip tik, Graham‘o stilius rėmėsi „cigarečių nuorūkų“ — kompanijų, kurios nebelabai gyvybingos, bet jose dar likę šiek tiek tabako — paieška); tuo tarpu antrasis pirmiausia ieškojo gero, stabilaus verslo, su galimybėmis generuoti nemažą laisvą pinigų srautą (savaime suprantama, tas verslas turėjo kainuoti ne tiek jau daug).

Beje, esu universitete nagrinėjęs „augimo“ ir „vertės” akcijų grąžą Lietuvoje 2002-2004 metais. „Vertės“ akcijos buvo pelningesnės.

Ateities prognozavimas biržoje

Skaitydamas Roger Lowenstein knygą apie Warren‘ą Buffett‘ą aptikau neblogą citatą, kuri kaip tyčia tinka dabartinei situacijai rinkose. Per paskutinį mėnesį labai dažnai galima surasti įvairių ekspertų prognozių ir patarimų, kaip elgtis, esant neaiškiai situacijai rinkoje — dažniausiai siūloma nieko nedaryti, kol situacija „paaiškės“ ir vėl bus galima pasakyti, ar korekcija baigėsi. Bet juk ar kada nors situacija būna aiški? Juk neįmanoma atspėti trumpalaikių rinkos svyravimų.

For some reason, market commentators suffer a peculiar blind spot. They routinely assume that once the “uncertainty” of the immediate moment is lifted they will have a plain view of the future unto Judgement Day. The fact that they did not foresee the present uncertainty does not deter them from thinking that no new clouds will trouble the future.

Let me again suggest [that] the future has never been clear to me (give us a call when the next few months are obvious to you — or, for that matter, the next few hours).

Korekcija! Korekcija!

Tie, kas domisi finansų rinkomis, visą šią savaitę stebėjo dramas biržose: akcijos pirmiausia pradėjo pigti Kinijoje, paskui pesimizmas persimetė į Europą, o po to panikuoti pradėjo JAV — ten akcijos per dieną nukrito labiausiai nuo rugsėjo vienuoliktosios įvykių. Paaiškinimų, kodėl taip įvyko, daug, bet mano nuomone, tai mažai susiję su pačia Kinija ar jos rinka. Apie tai, jog daugelis turto klasių yra pervertinta, ir investuotojai neadekvačiai vertina rizikas, kalbėta jau seniai. Galbūt Kinijos rinkos kritimas privertė investuotojus prisiminti, kas yra rizika ir iš naujo pervertinti savo investavimo strategiją, bet labiausiai prie kitokio požiūrio į pasaulį tikriausiai prisidėjo pesimistiniai JAV ekonomikos duomenys. Kinijos rinka per daug maža, kad sukeltų pasaulinę rinkų griūtį (nors sakoma, jog drugelio sparnų plastelėjimas gali sukelti audrą…), ir bent jau šiuo metu finansų rinkos turi svarbesnių priežasčių nerimui. Manau, jos tokios:

  • Per didelis apetitas rizikai, carry trade. Rizika pastaruoju metu labai populiari. Šiukšlinių obligacijų pajamingumai labai artimi kokybiškų obligacijų pajamingumams. Besivystančių valstybių akcijų rinkos labai brangios (nes juk tokios augimo perspektyvos!), nors tų šalių kompanijų vadyba nėra skaidri, valstybių politinė rizika nemaža. Valiutos rinkos pastaruoju metu veikia ne pagal makroekonomikos vadovėliuose aprašytas tiesas: viena pelningiausių rizikos fondų strategijų šiuo metu yra skolintis mažomis palūkanomis Japonijos jenomis (ar Šveicarijos frankais) ir investuoti didelių palūkanų (taigi, kartu ir nestabiliose) rinkose, kaip kad Naujoji Zelandija, BRIC, Turkija ar Islandija. Viskas gerai, jeigu jena nesustiprėja.
  • JAV ekonomikos lėtėjimas. Net jeigu ir neištiks recesija, korporacijų pelnų augimas šiais metais JAV bus žymiai mažesnis. Svarbi ekonomikos lėtėjimo priežastis yra ir nekilnojamo turto rinkos problemos.
  • Susirūpinimas dėl JAV finansų sistemos stabilumo. Tai labiausiai nerimauti verčiantis faktas — kad tai yra potenciali problema, pripažįsta ir FED vadovas Bernankė. Esant nekilnojamo turto rinkos nuosmukiui, padidėjo negrąžinamų paskolų, o tai jau privertė bankrutuoti kelias dešimtis nekilnojamo turto paskolas dalinusių kompanijų. Teigiama, jog šiais laikais kredito rizika daug geriau valdoma, kadangi dauguma paskolų supakuotos į finansinius instrumentus, kuriais perkiaujama rinkose — bet tai kartu reiškia, jog kredito krizė gali paliesti ne vien bankus, bet ir platesnį rinkos dalyvių ratą. Be to, rinka pilna naujoviškų išvestinių priemonių (viena populiariausių yra credit default swaps), kurios nevisai aišku kaip elgtųsi krizės metu. Šiandien vienas iš straipsnių Bloomberge teigia, jog didžiųjų investicinių bankų kredito reitingas turėtų būti arti šiukšlinio lygio (Goldman, Merrill Almost `Junk,’ Their Own Traders Say).
  • Geopolitinė rizika. Ji niekur nedingo, o Irano situacija negerėja.

Tad norint žinoti, kada baigsis korekcija, trumpuoju laikotarpiu vertėtų stebėti jenos kursą, kuris labai puikiai šią savaitę vos ne minutė į minutę koreliuoja su JAV akcijų rinka. Jenos kursas šiuo metu puikiai atspindi apetitą rizikai rinkose — jenos stiprėjimas reiškia carry trade pozicijų uždarinėjimą. Po savaitės kitos bus labai įdomu sekti naujienas ir rinkos gandus, ar neatsirado didelių fondų, rinkai susvyravus susidūrusių su rimtomis problemomis — tokios naujienos gali sukelti tolimesnę griūtį (kai pasklinda šviežios mėsos kvapas, visi plėšrūs rinkos rykliai dažniausiai skuba pasinaudoti situacija). Ilgesniu laikotarpiu tikriausiai lemiamas veiksnys bus JAV ekonomika: jeigu visgi išsipildys blogiausias variantas (kas lyg ir nėra tikėtina, nors įmanoma, anot Grynspano) tada tai gali būti ne korekcijos, o meškų rinkos pradžia.

Kaip minėjo Donatas, korekcijos laukėme, nors lengva nebuvo. Manau, tiesiog mus aplankė sėkmė, kad visgi išlaukėme. Anot Buffetto, „Holding cash is painful, but not as painful as doing something stupid“. Korekcija Baltijos šalyse ir pasaulyje (beveik) sutapo, bet manau, jog koreliacija yra mažesnė, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Didžiausia problema Baltijos zonoje yra ekonomikos perkaitimas, ir tai žymiai didesnė grėsmė nei JAV ekonomika ar Kinijos biržos nuopuolis. Bet galiu ir klysti, nes tai daugiau nuojauta, o ne faktais pagrįsta nuomonė.

Laikraščių verslas

Skaitant apie Warren Buffett investicijas, neišvengiamai sutiksi paaiškinimą, kodėl jis pirko Washington Post kompaniją. Ji beveik tobulai atitiko jo investavimo principus: tai paprastas verslas, kuris uždirba pinigus iš reklamos ir prenumeratorių (taigi, jis nelabai susijęs su visokiais sudėtingais verslo modeliais ir aukštomis technologijomis), be to jis veikia beveik kaip monopolija, kadangi labai retai mieste būna keli sėkmingi dienraščiai: pirmasis jų užgrobia visą rinką, o jau naujam rinkos dalyviui gana sunku prasimušti. Buffett‘ui turėjo patikti ir tai, jog laikraščiams nereikia didelio kapitalo, didžiausia jų vertybė yra žurnalistai ir skaitytojų ratas (kuo jis didesnis, tuo daugiau galima prašyti iš reklamos užsakovų). O ir apyvartinių lėšų reikia ne per daugiausiai, kadangi prenumeratoriai dažniausiai sumoka prenumeratą už visus metus į priekį, taip lyg ir laikraščiui suteikdami beprocentinę paskolą. Bent jau tokia situacija laikraščių rinkoje egzistavo 1973-aisiais, kai Buffett‘as pradėjo pirkti šios kompanijos akcijas. Tais metais, kurie nebuvo puikiausi metai kompanijos istorijoje, turint tokią kvazimonopolinę rinkos poziciją ir mažą kapitalo poreikį, Washington Post pasiekė 19% nuosavo kapitalo grąžos (ROE) rodiklį.

O štai permetant akimis vakar dienos New York Times, radau straipsnį apie seniausią pasaulio laikraštį, kuris nuo 2007-ųjų metų bus leidžiamas tik internete. Dabartinis laikraščių verslas jau sunkiai pamena tuos laikus, kai jam negrėsė konkurencija ir buvo galima išlaikyti beveik monopolinę padėtį. Pirmiausia žmonės pradėjo mažiau domėtis laikraščiais, kai išpopuliarėjo televizija (taip žymiai patogiau įsisavinti dienos naujienas), o vėliau atsiradus internetui, vietiniai laikraščiai prarado dar vieną labai svarbų pranašumą: vietinius skelbimus. Šiuo metu, jeigu nori parduoti mašiną, vargu ar dėsi mokamą skelbimą į kokį nors laikraštį, tikriausiai apsilankysi Autoplius. Laikraščiams sunku konkuruoti ir turinio prasme, kadangi daug nemokamo turinio galima pasiskaityti bet kurioje interneto žinių svetainėje. Tiesa, visgi yra tokių leidinių, kurie labai sėkmingai panaudoja savo geresnį turinį prenumeratorių skaičiaus didinimui – geriausias to pavyzdys yra britų žurnalas (nors dėl senovinių teisinių sumetimų save vadinantis laikraščiu) „The Economist“. Bet apskritai, šiuolaikinės spaudos bendrovės vargu ar betiktų Buffett‘ui į investicijas.

Va taip nejučia ir susimąstai, ar tas verslas, kurį šiuo metu daugiau ar mažiau manai esant amžiną, vis dar tokiu išliks po keleto dešimtmečių.

Richard Simmons: Buffett Step by Step: An Investor’s Workbook

Warren Buffett, pats turtingiausias pasaulio investuotojas, susikrovė savo turtus pirkdamas vertės akcijas. Ši nedidelė Richard Simmons knygelė pateikia priežastis, kodėl Buffet‘as investavo į vieną ar kitą bendrovę ir bando paskaičiuoti, kiek tos kompanijos galėjo būti vertos, kai Buffet‘as nusprendė jas pirkti. Skaičiavimai ir analizė labai paprasta, taikoma nedaug apie finansus žinantiems žmonėms, bet visgi žvelgdamas į pavyzdžius gali suprasti, kad norint investuoti į vieną ar kitą įmonę neužtenka žinoti tik nuogą P/E ar dar kokį paprastą rodiklį.

Buffett‘as teigia, jog jo investavimo filosofija susideda iš 85% Grehamo ir 15% Fišerio minčių. Aišku, Buffett‘as prideda ir kai ką savo, pavyzdžiui tai, jog nori pirkti tik tokias kompanijas, kurių plėtrai nereikia didelių kapitalo investicijų, o jų ilgalaikė kapitalo grąža (ROE, ROA) didelė. Bet žvelgiant į Buffett‘o investicijų pavyzdžius visgi atrodo, jog Fišerio stiliaus augimo kompanijos jam labai prie širdies, tik tiek kad jis jų neperka už bet kokią kainą. Dauguma Buffett‘o investicijų atrodo buvo sėkmingos dėl to, kad buvo perkamos puikios kompanijos, su geromis plėtros ir pelno generavimo galimybėmis, kurios dėl vienų ar kitų trumpalaikių priežasčių pergyveno ne pačius geriausius laikus. Tokiais atvejais šios kompanijos biržoje kainuoja nedaug, nes ne daug kas tiki jų sėkme ir ateitimi. Dažniausiai Buffett‘o investuotos kompanijos grįždavo prie savo tikrojo potencialo, ar tai pakeitę vadovus, ar tai kitaip restruktūrizavus verslą, ar paprasčiausiai pagerėjus verslo aplinkai (pavyzdžiai būtų GEICO, American Express, Wells Fargo, Gillette). Kitaip tariant, Buffett‘as numatė, jog netolimoje ateityje šios kompanijos generuos žymiai didesnius pelnus nei dabar, todėl ir vertėjo jas pirkti. Žvelgiant paviršutiniškai dažnai net neatrodo, jog už kompanijas buvo mokėta pigiai – coca Colą Buffett‘as pirko net kai P/E rodiklis siekė 25 – svarbiausia yra numatyti kompanijos ateities perspektyvas. O tam reikia gerai suprasti kompanijų verslą: Buffett‘as apsiribojo tik draudimo kompanijomis, bankais, žiniasklaida ir paprastais verslais kaip kad Coca Cola ir Gillette.

Philip A. Fisher: Common Stocks and Uncommon Profits

Perskaičiau dar vieną klasikinę knygą apie investavimą, tačiau šį kartą ji apie sparčiai augančių bendrovių akcijas. Kadangi esu labiau linkęs ieškoti „vertės“ akcijų, buvo įdomu sužinoti ir kitokio požiūrio logiką.

Knyga rašyta dar tuomet, kai nebuvo atrastas CAPM ir kiti matematiniai vertybinių popierių vertinimo metodai, todėl visoje knygoje nesutiksi nei vienos formulės. Tačiau tai nereiškia, jog skatinama bet kokia kaina pirkti sparčiai augančios kompanijos akcijas. Knygoje pabrėžiama, jog investuotojas turi būti labai gerai susipažinęs su bendrove ir su pramonės šaka, kurioje ta bendrovė veikia. Tam reikia pasikalbėti su daugeliu ekspertų, tiekėjų, klientų, konkurentų. Geriausias būdas susidaryti aiškų vaizdą apie pramonės šaką yra paklausti kokių penkių kompanijų atstovų, ką jie mano apie vienas kitą, kokie konkurentų pliusai ir minusai. Nors daugiausiai knygoje kalbama apie spartaus augimo būtinybę, visgi daugiausiai yra akcentuojama puikios vadovų komandos svarba. Tik puikūs vadovai gali ilgu laikotarpiu užtikrinti spartaus augimo galimybę, be to jie prižiūri kaštus ir taip didina pelno augimo tikimybę. Gera bendrovė yra tokia, kurios pelno marža yra didesnė nei konkurentų, ir, autoriaus teigimu, dažnai labai sunku tikėtis, jog prastesnis konkurentas ims ir staiga pasitemps – būtent todėl rinkos lyderiai biržoje kainuoja santykinai daugiau, bet to nereikėtų bijoti.

Ar pateisinama bet kokia sparčiai augančios kompanijos kaina? Tikriausiai ne, tačiau į kainą reiktų kreipti ne tiek jau daug dėmesio. Dažniausiai kompanijų kaina atspindi investuotojų požiūrį į įmonės perspektyvas, tačiau biržos investuotojai yra labai nekantrūs, todėl įmonei atidarius naują cechą ar paleidus naują produktą, jie tikisi labai greitų rezultatų. Dažniausiai naujas produktas pirmuosius metus generuoja tik kaštus, o jo teigiama įtaka pelnui pradeda reikštis tik po metų-pusantrų. Būtent po metų nuo produkto įvedimo pradžios, akcijų kaina būna nusmukusi itin žemai, nes investuotojai mano, jog vadovai susimovė – tada ir laikas pirkti, savaime suprantama, jeigu visgi pasitiki vadovais ir tavo analizės rodo, jog kompanija nėra praradusi savo spartaus augimo tendencijų.

Netikėčiausia statistika, kurią perskaičiau iki pietų

Deloitte išleido tyrimo apie hedge fondų rizikos valdymą išvadas, kuriose teigiama, jog apie pusė fondų valdytojų net neskaičiuoja koks jų fonde yra skolintų ir nuosavų pinigų santykis (atsižvelgiant į visus išvestinius sandorius):

Half of all hedge funds don’t measure the amount of leverage they have embedded in assets such as forwards and derivatives, the report said. Further, 54 per cent of all hedge funds either don’t track liquidity or, of those that do, neglect to do stress-testing and correlation-testing.

And while approximately 80 per cent of the funds polled had written a risk management policy, only about 60 per cent of those actually shared that policy with their investors.

Pasirodo, ne tokie jau geri rizikos valdytojai tie hedge fondai, juk rizika nedingsta, jeigu tiesiog užsimerki ir jos neskaičiuoji.

Via FT Alphaville

Philip Carret: the Art of Speculation

Nors ši knyga rašyta dar 1931 metais, joje labai daug tiesos ir naudingų patarimų spekuliantams ir investuotojams. Autorius buvo daugiau žinomas kaip vertės investuotojas, tad ši knyga visgi daugiau apie investavimą, o ne spekuliavimą (arba, kaip išsireiškia pats Philip Carret, „daugiau apie spekuliatyvų investavimą, nei apie spekuliatyvų lošimą“). Knygoje pateikiama ir pagrindiniai dalykai, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį įmonių balansuose, pelno/nuostolio ataskaitose (kurios, pasirodo, tais gūdžiais laikais net nebuvo privalomos), kiek dėmesio kreipti į makroekonominius rodiklius, verslo šakos perspektyvas ir t.t. Renkantis akcijas investavimui autorius siūlo vengti aukštą dividendinį pajamingumą turinčių kompanijų, o vietoj jų geriau rinktis tas, kurios kol kas moka nedidelius dividendus, bet pastoviai augina pelną, tad ateityje dividendus galės taipogi padidinti. Labiausiai spekuliatyvios akcijos Carret atrodo kasyklų kompanijos, kadangi atspėti kokio nors vario ar aukso kainą ateityje beveik neįmanoma, tad beveik neįmanoma numatyti, ar kompanija bus pelninga. Net jei ir žaliavų kainos juda teigiama linkme, nuo žemės ploto įsigijimo iki kasyklos pastatymo gali praeiti visas dešimtmetis, o spekuliantai tiek ilgai laukti negali.

Dar dvi mintys, kurios galėtų būti pritaikomos šio meto makroekonominei situacijai: kompanijų pelnai dažniausiai būna didžiausi žaliavų kainoms didėjant (nes žaliavų kainos seka padidėjusią paklausą), pelnai mažėja tuo metu, kai žaliavų kainos krenta; kai akcijos brangios, palūkanos didėjančios, o kompanijos uždirba rekordinius pelnus, protingas spekuliantas bent jau pusę savo lėšų turėtų investuoti į trumpiausio laikotarpio iždo vekselius.

Visiškai nesusijęs bonus link: „I’m not 100 percent sure why anyone would want to see their porn in High Definition“. Naujos technologijos kelia naujas įdomias problemas „suaugusiųjų pramogų“ industrijai.

Šio ryto citata

Geriausias sakinys, kurį perskaičiau šiandien ryte:

There is nothing so dangerous as the pursuit of a rational investment policy in an irrational world.

— John Maynard Keynes

Finansų rinka yra tokia, kokia yra dėl dviejų priežasčių: fundamentalios kompanijų vertės (kurią lyg ir būtų įmanoma atrasti naudojant vien racionalius paskaičiavimus) ir investuotojų, kurie, būdami žmonės, nebūtinai elgiasi racionaliai, todėl ir kompanijos nebūtinai rinkoje kainuoja tiek, kiek jos vertos. Ignoruoti antrąjį – neracionalųjį – faktorių yra neprotinga. Rinkos gali būti neracionalios ilgiau nei tavo sąskaitoje dar bus likę pinigų.