Damodaran apie įmonių vertinimo objektyvumą

Viena įdomiausių minčių, kurias šiandien pavyko perskaityti buvo šis Aswath Damodaran pastebėjimas apie kompanijų vertinimo objektyvumą:

The bias in valuation starts with the companies we choose to value.

Taigi, vien dėl to, jog nusprendžiama įmonę įvertinti, šiam vertinimui suteikia subjektyvumo. Gal būt šią įmonę ruošiamasi parduoti, ir norima gauti kuo didesnę kainą, gal būt vertintojas perskaitė kokią nors įdomią naujieną apie kompaniją, kuri sukėlė jo susidomėjimą (ir kartu sukėlė teigiamus arba neigiamus jausmus kompanijos atžvilgiu ir t.t.).

Vertinimas niekada negali būti visiškai objektyvus, nes jis visada paremtas prielaidomis, kurios gali būti tiek optimistinės, tiek pesimistinės. Be to, net ir įvertinus įmonę ir gavus kažkokią įsivaizduojamą jos vertę, vertintojo nuomonė gali pasikeisti, kai gauta vertė palyginama su įmonės rinkos kaina – jeigu gauta vertė labai skiriasi nuo akcijos kainos, pradedi abejoti savo prielaidomis (sunku eiti prieš srovę ir manyti, jog visas pasaulis klysta, ir tik tu vienas esi teisus). Dar sunkiau būna vertinant įmonių įsigijimus, nes labai sunku įsivaizduoti, kaip gali atrodyti įmonė, kai ji bus valdoma kitų akcininkų. Dažnai tokiais atvejais yra pamirštami finansiniai rodikliai ir bandoma sugalvoti, kiek naudos galima gauti iš sinergijos efekto ar kitokio strateginio įmonės tinkamumo perimančiai kompanijai – o tai vadinti objektyviu vertinimu sunkoka.

Tad kitą kartą, kai pamatysite, jog analitikai mano, kad kompanijos akcijos vertė yra 2.93 Lt, supraskite, jog toks vertinimas yra padarytas tikrai ne cento tikslumu ir palikite nemažai vietos paklaidai.

Amaranth žlugimas

Prieš kelias savaites staigiai pradėjusios mažėti gamtinių dujų kainos JAV užlenkė vieną nemažą rizikos fondą (hedge fund) Amaranth, kuris per savaitę sugebėjo prarasti 6 milijardus JAV dolerių.

Jeff Matthews cituoja knygą „When Genius Failed“, kurioje aprašomas didžiausio rizikos fondo LTCM žlugimas:

The most memorable part of Roger Lowenstein’s excellent book on the Long Term Capital Management debacle was when LTCM’s founder, John Meriwether, called a retired, street-wise, market-savvy ex-Bear Stearns confidant for advice.

When he heard LTCM was down 50%, the old-timer didn’t mince words. He told Meriwether: “You’re finished.”

What the old pro was telling the computer-driven “Genius” of the book title was that when the market smells blood in the water, it goes after whatever is bleeding and doesn’t let go.

Jeigu rinkoje pasklinda gandai, jog kažkokiam dideliam investuotojui gresia likvidumo krizė, ir jam reikės bet kokiu būdu pardavinėti savo pozicijas, tokia likvidumo krizė tampa savaime išsipildančia pranašyste, kadangi niekas nenori būti pirkėju. Kai rinka jaučia, jog kažkas kraujuoja ir privalo pardavinėti, niekas neperka, nes tikimasi, jog kuo ilgiau išlauksi, tuo pigiau nupirksi. Amaranth turėjo dideles ilgas pozicijas gamtinių dujų rinkoje, tad kainų mažėjimas stipriai sumažino jų fondų vertę bei sukėlė likvidumo krizę. Amaranth yra rizikos fondas, kuris investuoja savus bei skolintus pinigus – kainoms krentant skolas reikia grąžinti, o tam, kad grąžinti skolas, reikia greitai parduoti tai ką turi, o tai vėl mažina kainas. Be to, staiga dingsta ir pirkėjai, kurie laukia tolimesnio kainų kritimo, arba šiuo atveju – tikriausiai fondo žlugimo.

Įmonių skaidrumo svarba

Praėjusį mėnesį Donatas mūsų fondų apžvalgoje išdėstė mūsų požiūrį į investavimą. Šį mėnesį fondų apžvalgoje rašiau apie įmonių skaidrumo svarbą investuojant:

Liepos mėnesio apžvalgoje plačiau papasakojome jums apie savo investavimo strategiją bei atskleidėme, kokiais kriterijais dažniausiai naudojamės rinkdamiesi kompanijas savo investicijoms. Kaip minėjome, mums įmonės akcija nėra tik įrašas sąskaitoje ar skaičių rinkinys finansinėse ataskaitose – pirkdami akcijas mes kartu perkame ir verslo dalį, tad labai svarbu investuojant pasirinkti gerus partnerius, kuriais yra kiti stambūs akcininkai ir bendrovių vadovai. Įmonių vadovų bei stambiųjų akcininkų požiūris į smulkųjį investuotoją yra vienas pagrindinių kriterijų, apsprendžiantis mūsų norą investuoti į vieną ar kitą kompaniją.

Dauguma kompanijų, kurios veikia neišvystytose Naujosios Europos regiono rinkose, nepasižymi dideliu skaidrumu. Ukrainoje,
Gruzijoje, Balkanų šalyse nėra akcijų rinkos tradicijų, veikia netobula įstatymų sistema, tad smulkiųjų akcininkų teisės dažnai
paminamos, o kompanijų vadovai neretai įmones valdo taip kaip patinka jiems, o ne įmonių akcininkams. Tam tikrais atvejais dar ir
akcininkus ne taip jau lengva atrasti, nes jie pasislėpę po lengvatinių mokesčių zonų įmonių grandine bei holdingo kompanijų
struktūromis, kurios taip giliai persipynę tarpusavyje, jog kartais kyla abejonių ar patys tikrieji savininkai gali atsekti, kas, kiek ir ko jiems iš tikrųjų priklauso. Todėl nenuostabu, jog iš pažiūros puikiai veikianti kompanija, kuri uždirba nemažą pelną, net ir kainuodama santykinai pigiai gali būti prasta investicija – jeigu stambieji akcininkai ir vadovai nėra linkę dalintis kompanijos uždirbtu pelnu, tokios įmonės akcijos yra kone bevertės. O kartais būna dar blogiau: štai šį mėnesį Ukrainoje pasigirdo gandų, jog Zaporožės anglies kokso kompanija ruošiasi dešimteriopai padidinti įstatinį kapitalą ir naujai išleistas akcijas pigiai parduoti su viena oligarchų grupe susijusiai kompanijai, taip sustiprinant kontrolę šioje įmonėje, ir paliekant smulkiuosius akcininkus su vos ne dešimteriopai nuvertėjusiomis akcijomis. Taigi tokiose „laukinėse“ akcijų rinkose, kuriose smulkiųjų akcininkų teisės yra menkai gerbiamos, svarbu investicijoms pasirinkti įmones, kurių akcininkais ir vadovais būtų galima pasitikėti, kad netektų vėliau likti prie suskilusios geldos.

Pastaraisiais metais mūsų investicijų regione sparčiausiai brango tų įmonių akcijos, kurių vadovai ir stambieji akcininkai suprato, jog verta tapti skaidriems ir gerbti smulkiuosius akcininkus, viešai atskleisti daugiau informacijos apie bendroves ir perimti vakarietišką požiūrį į kompanijų valdymą. Investuodami stengiamės atkreipti dėmesį į tokias kompanijas, kurios pradeda eiti skaidrėjimo keliu ir visada sveikiname tokius vadovų žingsnius. Skaidri ir visus akcininkus gerbianti kompanija dažniausiai kainuoja keletą kartų daugiau nei uždara ir tarnaujanti tik stambiųjų akcininkų interesams bendrovė.

Net ir labiau išvystytose Centrinės ir Rytų Europos akcijų rinkose, kuriose smulkiųjų akcininkų teisės įstatymais apsaugotos žymiai geriau, verta atkreipti dėmesį į kompanijos vadovus. Ten, kur veikia Europos sąjungos teisės normos, tikimybė, jog bus paminamos smulkiųjų akcininkų teisės, yra žymiai mažesnė, tačiau nekompetentingas kompanijų valdymas gali neleisti kompanijai realizuoti viso savo potencialo. Verslo vadybos vadovėliuose mėgstama akcentuoti, jog vienas svarbiausių faktorių, lemiantis sėkmingą įmonės veiklą, yra joje dirbantys žmonės – mes tikime, jog šis teiginys galioja ir renkantis įmones sėkmingoms investicijoms. Kompanijos, turinčios gerą ir šiuolaikinį požiūrį į verslą turinčius vadovus, dažniausiai auga sparčiau ir greičiau didina savo uždirbamą pelną, o tai kartu didina ir jų valdomų kompanijų akcijų grąžą. Kaip tik tokių bendrovių su stipriais vadovais, jeigu tik jos nėra pervertintos, ieškome savo investicijų portfeliui.

Nors pirmiausia ieškome pigių kompanijų akcijų, pigių kompanijų su neskaidriais akcininkais ar vadovais stengiamės vengti. Tereikia prisiminti lietuvių liaudies patarlę „neik su velniu obuoliauti“.

Graham’o mintys

Vakar vėl pradėjau iš naujo skaityti vieną svarbiausių knygų apie investavimą – Benjamino GrahamoThe Intelligent Investor“. Viena pirmųjų minčių, kurią jau galima sutikti knygo įžangoje:

Obvious prospects for physical growth in a business do not translate into obvious profits for investors.

Labai dažnai investuotojai mano, jog akcijos yra perspektyvios, nes kompanija turi puikias augimo galimybes. Ši klaida kartojama visų kartų investuotojų: pradžioje buvo geležinkeliai, kurių augimas buvo fantastiškas, bet visgi investicijos į jų akcijas nebuvo labai pelningos, vėliau atėjo oro bendrovių eilė – ir nors keleivių srautas augo labai sparčiai, avialinijos uždirbo labai mažai pelno. Dar ne tokia sena istorija kalba ir apie internetines kompanijas – internetas augo labai sparčiai, bet investicijos į internetinių kompanijų akcijas tik labai retai buvo protingos.

Kai kurie ekonomikos sektoriai iš tiesų turi puikias augimo perspektyvas, tik kyla klausimas, ar tuose sektoriuose veikiančios kompanijos galės lygiai taip pat greitai didinti savo pelnus. Sparčiai augančiame sektoriuje dažnai atsiranda vis naujų konkurentų, kurie irgi nori pasinaudoti rinkos augimu, o tai sumažinta visų kompanijų pelno maržas (kitaip sakant, iš oligopolinės, o gal net ir monopolinės rinkos, pereinama arčiau tobulosios konkurencijos modelio, kuriame kompanijų pelnai nebėra tokie stebuklingi).

Akcijų skaidymas

Vienas mano dienoraščio skaitytojas klausia:

Vat toks dalykas: atsiverčiau kad ir Ūkio banko akcijų kainas nuo metų pradžios iki dabar. Ir žiūriu, kad sausio mėnesį jos kainuoja virš 20 lt už vieną. Tada sausio 31 dieną jų kaina užrašyta 0 lt. O jau kita diena kainuoja tik 1.98. Ir čia ne tik su ŪB akcijom, esu matęs ir su dar kažkuo taip. Tai kas čia atsitinka? Ar čia kažkaip stebuklingai per viena dieną ją vertė tiek nukrenta, ar čia kažkaip gal išplatina naujų akcijų ar kaip? Ir kas tada atsitinka su turimomis? Negi būna taip, kad aš turiu tarkim 1000 akcijų ir jų vertė 20 000 lt, o kitą dieną jų vertė pasidaro tik 2000 lt? Būčiau labai dėkingas, jei paaiškintum trumpai kas ir kodėl čia taip būna.

Iš tikrųjų, pažiūrėjus į Ūkio banko akcijos kainos grafiką, būtų galima rimtai susirūpinti: atrodo, jog akcijos kaina staiga lyg niekur nieko ėmė ir nukrito devyniasdešimčia procentų. Tačiau viskas nėra taip baisu, kaip gali rodyti grafikas – iš tiesų, Ūkio banko išleistų akcijų kiekis padidėjo netgi 12 kartų, nes buvo sumažintas akcijų nominalas nuo 12 litų iki 1 litų.

Suprantu, jog tai tikriausiai nelabai gerai paaiškina situaciją, tad pabandysiu ją pailiustruoti jau kažkada minėtos akcinės bendrovės „Petro kopūstai“ pavyzdžiu. Tarkime, jog „Petro kopūstai“ yra išleidę 100 vienetų 10 litų nominalios vertės akcijų, kurios biržoje kainuoja 20 litų. Nominali vertė – tai dažnai ne itin didelę reikšmė turintis akcijos parametras, kuris daugiau ar mažiau reiškia kiek už kiekvieną akciją turėjo sumokėti akcininkai kompanijos steigimo metu (žinau, ne visai taip, bet ganėtinai panašiai). „Petro kopūstų“ įstatinis kapitalas (suma, kurią akcininkai investavo bendrovės kūrimo pradžioje) sudaro 1000 litų (100 akcijų po 10 litų), o kiekviena akcija suteikia 1 procentą balsų akcininkų susirinkime ir teisę į 1 procentą bendrovės pelno (ir 1 procentą bendrovės turto jos likvidavimo atveju). Bendrovės kapitalizacija, arba kitaip tariant, rinkos vertė biržoje, yra lygi 2000 litų (jeigu norėčiau nupirkti visus „Petro kopūstus“, reikėtų nupirkti 100 akcijų po 20 litų). Dabar tarkime, kad kaip ir Ūkio banko atveju, „Petro kopūstai“ nusprendė sumažinti savo akcijos nominalą nuo 10 litų iki 1 lito, nekeičiant įstatinio kapitalo. Tokiu atveju kiekvienas akcininkas, akcijų skaidymo dieną turėjęs 1 akciją, kitą dieną jų turės 10 kartų daugiau. Bendrovės vertėje neturėjo niekas pasikeisti, kadangi dėl šiek tiek aritmetinių veiksmų su akcijomis „Petro kopūstai“ nepradėjo uždirbti didesnio pelno, ar nepadidino savo pardavimų, ji išliko tokia pati kompanija, tad visa jos vertė biržoje (kapitalizacija) turėtų išlikti 2000 litų. Tiesa, akcijų skaičius padidėjo 10 kartų, tad kiekviena nauja akcija turėtų kainuoti po 2 litus. Kiekvienas akcininkas, turėjęs akciją, kuri kainavo 20 litų, šiuo metu turi 10 akcijų, kurios kiekviena kainuoja po 2 litus: jo investicijos vis tiek vertos tą patį 20 litų. Čia panašu į tai, lyg tavo metalinį litą kas būtų pakeitęs į dešimtį 10 centų monetų – monetų daugiau, bet jų vertė vis tiek tokia pati.

O kodėl kompanijos taip daro? Daugiausiai dėl psichologinių veiksnių. Kai kuriems investuotojams 20 litų vertės akcija gali iš pažiūros pasirodyti brangi (nors ji sudaro visą procentą bendrovės), tuo tarpu 2 litai iš pažiūros atrodo žymiai pigiau (nors tesudaro 0,1 procento „Petro kopūstų“). Kita teorija teigia, jog rinkoje smulkiesiems investuotojams yra žymiai patogiau prekiauti akcijomis, kuo mažesnė jų kaina (irgi iki tam tikros protingos ribos) – tarkime jeigu pradedantysis investuotojas Albinas investicijoms yra sutaupęs 30 litų, ir už juos nusprendžia nusipirkti „Petro kopūstų“ akcijų, ir jos biržoje kainuoja 20 litų, jis galės jų įsigyti tik vieną, o kiti 10 litų turbūt liks neinvestuoti, nes akcijos po pusę neparduodamos. Tuo tarpu kai „Petro kopūstai“ pasmulkina savo akcijas, Albinas gali nusipirkti 15 naujų „Petro kopūstų“ akcijų ir investuoti visas savo lėšas.

Dažniausiai naujienos apie akcijų „smulkinimą“ biržoje sutinkamos teigiamai, ir investuotojai gali tikėtis uždirbti. Arba bent jau yra tokia bendrai priimta nuomonė. Tačiau statistiniai akcijų rinkos tyrimai berods nerodo labai stipraus ryšio, ir akcijų skaidymas negarantuoja investicijų grąžos. Nebepamenu, kur apie tai esu skaitęs, tačiau tikriausiai Damodaran knygoje „Investment Fables“.

Barton Biggs: Hedge Hogging

Barton Biggs knyga apie hedge fondų valdymą turbūt pati populiariausia tarp pernai metais išleistų knygų apie investavimą. Barton Biggs apie trisdešimt metų dirbo viename didžiausių pasaulio investicinių bankų Morgan Stanley ir vadovavo Morgan Stanley Asset Management kompanijai.

Knygoje Barton rašo apie savo patirtį, valdant hedge fondą. Hedge fondas yra toks fondas, kurio investavimo strategija nėra ribojama – jis gali investuoti į bet kokią turto klasę, gali skolintis, gali pirkti išvestines finansines priemones, gali parduoti turtą, kurio neturi (short selling) ir taip toliau. Hedge fondai nėra reguliuojami rinkos priežiūros tarnybų, jų veiklos nekontroliuoja vertybinių popierių komisijos, jie su savo pinigais gali elgtis taip, kaip jiems patinka. Šių fondų galimybės neribotos, tad paprasti fondų valdytojai dažniausiai svajoja apie nuosavą hedge fondą (be to, tarp šių fondų įprasta, jog jų valdytojai gauna dalį fondo prieaugio, tad gerais metais fondo valdytojai gali užsidirbti milžiniškas sumas – o tai irgi vilioja). Teigiama, jog dauguma protingiausių investicijų valdytojų iš paprastų fondų valdymo perėjo į hedge fondų valdymą.

Nors pinigai ir galima šlovė vilioja, Biggs teigia, jog iš tūkstančių egzistuojančių hedge fondų tik kelios dešimtys būna tikrai sėkmingi. Dauguma jų netgi nepasiekia kritinės masės, kad jų valdymas apsimokėtų, o kiti patiria nemažus nuostolius ir greitai turi užsidaryti. Hedge fondo valdytojo darbas pilnas streso, nes kiekvienas rinkos pajudėjimas gali būti stipriai jaučiamas – hedge fondai naudoja daug skolinto kapitalo, tad akcijos kritimas keliais procentais gali reikšti kelių dešimčių procentų nuostolį fondui. Interneto burbulo sprogimas 2000-aisiais metais buvo labai stipriai jaučiamas tarp hedge fondų – nemažai jų dėl patirtų nuostolių teko užsidaryti.

Hedge fondai turi labai greitai gaudytis rinkoje ir keisti savo pozicijas, o tam dažniausiai reikia, jog sprendimus priimtų tik vienas žmogus: jeigu sprendimai turi būti apsvarstomi investiciniame komitete, jų priėmimas gali būti per lėtas besikeičiančioje rinkos situacijoje. Tačiau jeigu fondo valdytojas patiria nuostolį, tai gali jį stipriai paveikti psichologiškai, nes ateityje jis vengs imtis didesnės rizikos, kadangi jam prisiminimuose vis iškils praeityje patirti nuostoliai. Gal dėl to nemažai fondų valdytojų yra ekscentriški ir be galo norintys laimėti žmonės: knygoje pasakojama apie milijardierius fondų valdytojus, kurie net ir būdami 50-ies vis dar sukčiauja žaisdami golfą.

Nors sprendimus dažniausiai priima tik vienas žmogus (ar keli partneriai, kurie būna pasidalinę fondo aktyvais), dažniausiai jiems vis tiek dirba analitikų komanda. Visgi Biggs mano, jog analitikų turi būti tik keletas, nes jeigu jų daug, jie tampa tik triukšmu, kuris trukdo susidaryti bendrą vaizdą apie rinką. Fondų valdytojai dažnai serga manija skaityti visas analitikų ataskaitas, nors bent 90 procentų jų nieko naujo nepasako, tad dažniausiai toks skaitymas tėra laiko gaišimas. Kita vertus, nuolatinis skaitymas fondo valdytojui yra būtinas, bet jis turi skaityti įvairias knygas apie rinką, investavimą, istoriją, biografijas ar netgi poeziją. Žymiai geriau kiekvieną savaitę perskaityti The Economist, kuris puikiai sudėlioja viską į savo vietas, nei kasdieną skaityti Financial Times ar Wall Street Journal – jų skaitymas prilyginamas bandymui pasakyti, kiek dabar valandų, žvelgiant tik į minutinę laikrodžio rodyklę.

Kad ir kaip stengtųsi fondų valdytojai, neišvengiamai bus metų, kai jų valdomų investicijų grąža bus mažesnė, nei orientacinis indeksas. Netgi žvelgiant į pačių geriausių fondų istriją, galima matyti, kad būdavo netgi po trejetą-ketvertą metų, kai jų grąža buvo mažesnė nei rinkos vidurkis, tačiau vėliau jie su kaupu atsigriebdavo. Autorius mano, kad šiuo metu vyraujantis investuotojų nekantrumas, kai jau po vienerių prastų metų keičiami fondų valdytojai, yra labai žalingas dalykas, nes visų pirma, jis valdytojams sukelia papildomą stresą (ir jie negali koncentruotis ties gerų investicinių sprendimų priėmimu), o antra, tai priveda prie trumpalaikių rezultatų gainiojimosi, kas ilguoju laikotarpiu (5-10 metų bėgyje) investuotojams neišeina į naudą.

Draudimas dalyvauti rizikinguose pensijų fonduose

BNS rašo (via Delfi):

Vyresnio amžiaus Lietuvos gyventojams tikriausiai bus uždrausta dalyvauti rizikinguose pensijų fonduose. Toks klausimas šią savaitę bus svarstomas Seimo Socialinių ir darbo reikalų komitete. Manoma, kad toks draudimas apsaugotų vyresnio amžiaus žmones, kad išėję į pensiją jie neliktų be duonos kąsnio, rašo dienraštis „Klaipėda“.

„Norime apsaugoti gyventojus, kad šie, visą gyvenimą kaupę pinigus sotesnei pensijai, likus keleriems metams iki išsvajotojo poilsio nedalyvautų rizikinguose fonduose“, – sakė komiteto pirmininkas Algirdas Sysas.

Jo teigimu, Seimui tikriausiai bus pasiūlyta pritarti įstatymo pataisai. Ja būtų nustatyta, kad rizikinguose pensijų kaupimo fonduose negali dalyvauti asmenys, kuriems iki pensinio amžiaus liko 5 ar 10 metų.

Taip, investavimas į akcijas yra rizikingas užsiėmimas, ir iš tikrųjų, nėra jokios garantijos, jog investuotojai nepraloš, savo pensines lėšas, likus keletui metų iki pensijos, sudėję į rizikingiausius fondus, bet kodėl reikia tokį dalyką drausti ir kodėl reikia atimti žmogui teisę disponuoti savo pinigais kaip jam patinka? Šios problemos sprendimas turėtų būti švietimas, o ne draudimas – juk gali būti ir tokių žmonių, kurie pilnai suvokia rizikas, ir jas nori prisiimti. Nanny state?

Nicholas Dunbar: Inventing Money

Pirmoji šiais metais mano perskaityta knyga (hmm, pastaruoju metu kažkaip esu atitrūkęs nuo knygų skaitymo) Nicholas Dunbar istorija apie LTCM, pavadinta „Inventing Money“. Pernai metų rugsėjį jau esu skaitęs knygą apie didžiausio pasaulio istorijoje hedge fondo LTCM šlovės ir fiasko istoriją, tačiau Nicholas Dunbar knyga pasirodė įdomi tuo, jog joje plačiau ir aiškiau išdėstoma matematinė ir ekonominė teorija, kuri pradžioje leido LTCM uždirbti labai gerus pinigus. Negana to, knygoje pasakojama ir apie ekonomikos mokslo atradimus, kurie privedė prie žymiosios Black-Scholes pasirenkamųjų sandorių vertinimo teorijos. Jeigu Lowenstein’o knyga apie Long Term Capital Management yra daugiau pačio fondo istorija, tai ši Dunbar‘o knyga plačiau pasakoja apie mokslinių teorijų, kuriomis buvo grįsta LTCM veikla, istoriją.

Laikraščių rinkos mažėjimas

Prisimenu, skaitant apie Warren Buffett, tarp jo valdomų kompanijų buvau pastebėjęs labai nemažai vietinių laikraščių. Ponas Buffett į juos investavo, nes jo nuomone, tai paprastas verslas, kuris gal būt ir neturi didelių augimo galimybių, bet vis tiek yra be galo reikalingas vietinei bendruomenei, nes tai yra pagrindinis vietinių verslų reklamos kanalas. Taigi, vietiniai laikraščiai atitinka Buffett‘o investavimo principus: jie turi nemažą monopolinę galią vietos rinkoje (nes vietinių laikraščių, kurie leidžiami viename mieste, būna nedaug), tai paprastas verslas, užtikrinantis ganėtinai stabilias pajamas, ir dažniausiai tai pigus verslas, nes laikraščių leidyba nėra ta „seksuali“ ekonomikos šaka, kuri šiame interneto amžiuje sukeltų didelį investuotojų susidomėjimą.

O štai šiandien akis patraukė straipsnis apie tai, jog JAV laikraščių tiražai per pusmetį sumažėjo 2,6 procento. Visgi interneto skvarba ir populiarumas daro savo įtaką. Bet netgi investuojant į augimo nerodančią šaką galima uždirbti.

LBO schema

Kadangi sulaukiau prašymų išsamiau paaiškinti LBO schemą, tai pasidalinsiu savo paaiškinimu su visais.

Tarkime, kad yra kompanija “Petro bandelės”, kurią valdo daug akcininkų, o kompanijos vadovas Petras turi nedaug akcijų. “Petro bandelės” veikia ne itin efektyviai, nes Petras, būdamas vadovu, nelabai stengiasi (nes tai ne jo kompanija, o akcininkų yra labai daug, jei susiskaidę ir nevisai dalyvauja kompanijos valdyme). Todėl Petrui kyla idėja perimti kompaniją ir sutvarkyti taip, kad savą verslą. Todėl jis susitaria su kokiu nors private equity fondu ir bankais bei įsteigia kompaniją “Petro bandelių investicija”, kuri niekuo neužsiima, bet kurios pagrindiniai akcininkai yra Petras ir private equity fondas. “Petro bandelių investicija” iš bankų išsiima didelę paskolą ir už gautus pinigus perka “Petro bandelių” akcijas. Paskola išduodama su tam tikromis sąlygomis — dažniausiai užstatas gali būti nupirktos “Petro bandelių” akcijos, jeigu Petras sugeba bankui įrodyti, kad jos yra vertos daugiau nei jų vertė biržoje (LBO yra prasmės daryti tik tuo atveju, kai manai, jog akcijos yra nuvertintos). Kai “Petro bandelių investicija” tampa pagrindine “Petro bandelių” akcininke, “Petro bandelės” tampa dukterine įmone, o šios dvi kompanijos sujungiamos. Kadangi “Petro bandelių investicija” valdoma Petro ir private equity fondo (fondas čia dalyvauja dažniausiai todėl, kad bankai 100 procentų pirkimo nefinansuoja — dalis pinigų turi ateiti ne skolos pavidalu), tai Petras tampa stambiu “Petro bandelių” akcininku, o ant “Petro bandelių” užkabinama banko paskola, kuria buvo finansuotas kompanijos perėmimas. Tikėtina, jog Petras stengsis pagerinti “Petro bandelių” veiklą, tam kad kompanjia galėtų grąžinti banko paskolą. Gal būt “Petro bandelės” parduos ir kai kuriuos ne visai pelningus padalinius (kokią nors “Petro runkeliai”, kuri nuo senų laikų priklauso “Petro bandelėms”) — irgi tam, kad būtų grąžintos paskolos. Po keletos metų bankams paskola bus grąžinta, o Petras turės “Petro bandelių” kontrolę. Tuo metu private equity fondas dažniausiai norės išeiti iš kompanijos — jeigu Petras prasigyveno, tai private equity fondas galėtų parduoti akcijas Petrui, tačiau dažnai tokiu atveju daromas IPO — kompanijos akcijos siūlomos per biržą.