Roger Lowenstein: When Genius Failed

Knygoje When Genius Failed: The Rise and Fall of LTCM rašoma didžiausio pasaulyje hedge fondo Long Term Capital Management (LTCM) istorija. Šį fondą sukūrė garsus Solomon Brothers banko obligacijų makleris John Meriwether, 1994 metais surinkęs apie milijardą dolerių pradinėms investicijoms. Tais laikais išvestinės finansinės priemonės finansų rinkose dar nebuvo labai populiarios, ir neduag buvo tokių, kas sugebėdavo jomis pelningai pasinaudoti. LTCM samdė pačius garsiausius matematikus — tarp jo partnerių buvo ir Nobelio premijos laureatai Merton su Scholes, kurie ir sukūrė opcionų (pasirenkamųjų sandorių) vertinimo Black-Scholes modelį. Fondo idėja buvo gana paprasta: naudojantis sudėtingomis išvestinėmis priemonėmis gauti pelną iš arbitražo. Fondas dirbo daugiausiai skolintais pinigais, jo finansinis svertas (leverage) normaliai siekdavo iki 30.

Pati paprasčiausia fondo strategija buvo susijusi su JAV ilgalaikių obligacijų arbitražu. Kai JAV vyriausybė išleidžia 30 metų obligacijas, jomis apie pusę metų gana aktyviai prekiaujama, bet po maždaug pusės metų jos nugula į visokių draudimo bendrovių portfelius, kur laikomos iki išpirkimo, tad jų likvidumas rinkoje sumažėja. Dėl šios priežasties šviežios obligacijos (on-the-run) rinkoje kainuoja daugiau nei šiek tiek senesnės (off-the-run), bet laikui bėgant, teoriškai, jų kainos turėtų suvienodėti, nes turbūt nėra labai didelio kredito rizikos skirtumo tarp 29,5 ir 30 metų paskolos JAV vyriausybei. Tuo besinaudodami, LTCM parduodavo skolintas šviežias obligacijas (sell short), o už gautus pinigus pirkdavo senesnes obligacijas (buy long). Iš esmės, tai yra lošimas tikintis, jog skirtumas tarp dviejų obligacijų emisijų (spreado) sumažės. Ir dažniausiai šis lošimas pasiteisindavo, nors ir skirtumas tarp emisijų pajamingumų ir tebūdavo kokie 5-6 baziniai punktai. Bet tokiam finansiniam lošimui beveik nereikia turėti jokių pinigų — viskas daroma skolintais pinigais, tad šį nedidelį skirtumą galima padidinti kelias dešimtis kartų.

LTCM mėgo rinkoje statyti dideles sumas. Jie buvo įsitikinę savo veiksmų teisingumu ir neklystamumu. Jie tikėjo savo modeliais, nes juos sukūrė patys protingiausi finansų profesoriai. Ir be galo savimi pasitikėdami rizikavo astronominėmis sumomis, ir jau atrodė, jog jų uždarbio augimui niekas negali sustabdyti. Bet 1998 metais atsitiko tai, ko neprognozavo nei vienas fondo valdytojų modelis: Azijos krizė, o po to ir Rusijos atsisakymas išpirkti obligacijas. Dėl šių sukrėtimų finansinėse rinkose prasidėjo paniškas bėgimas į saugius finansinius instrumentus. Kuo daugiau krito rizikingų obligacijų kursai, tuo daugiau atsirasdavo norinčių jas parduoti, o tai dar labiau mušė jų kainas. LTCM turėjo itin dideles rizikingų vertybinių popierių pozicijas, bet dėl jų dydžio tiesiog negalėjo jų parduoti — rinkoje nebūtų atsiradę tiek norinčiųjų pirkti. Kadangi LTCM daugumą dalykų atlikdavo skolintais pinigais, staiga bankams prireikė juos grąžinti, o tai pastatė LTCM į nepavydėtiną situaciją. Per kelis mėnesius LTCM investuoti pinigai sumažėjo 92 procentais — iš kiekvieno investuoto lito per du mėnesius teliko po aštuonis centus. Manoma, jog fondas per itin trumpą laiką prarado apie 4,2 milijardus dolerių. Pagal fonde naudotus modelius, toks įvykis statistiškai buvo visiškai neįmanomas, bet tai tik parodo, jog statistiniais metodais (ir prielaida, jog rinkose dispersija išlieka pastovi) rinkose ne visada galima pasitikėti.

Fondo istorija įdomi ir tuo, jog ji rodo besaikę fondo valdytojų aroganciją ir pasitikėjimą savimi. Fondas buvo toks didžiulis, jog galėjo diktuoti savo sąlygas visiems JAV bankams. Bet jau po kelių metų griūties metu fondo partneriai turėjo melsti bankų pasigailėjimo. Despite is scientific pretensions, economics still remains more of an art than a science (Robert Kuttner).

Sensacijų paieška

Šios dienos pagrindinis „Kauno dienos“ straipsnis apie pensijų fondus „Pensijų fondų turtą saugantys barjerai per žemi“ alsuoja pigios sensacijos ieškojimu, tačiau pagrįstas labai keistais argumentais, kurie rodo žurnalistės išmanymo stoką.

Straipsnis pradedamas bandant gretinti draudimo bendrovių ir pensijų fondų valdymo įmonių veiklą, ir daroma paralelė su IngoBaltic bankrotu, kuris pridarė žalos bendrovės klientams. Toliau daroma klaidinga loginė išvada, jog panašių nuostolių patirtų ir pensijų fondų dalyviai, jeigu bankrutuotų pensijų fondų valdymo bendrovės:

Fondą valdančių įmonių bankroto atveju jie patirtų didžiulius nuostolius – senatvėje tektų verstis iš “Sodros” pensijos dalies.

Tačiau tokios išvados yra klaidingos, nes yra paremtos klaidingomis prielaidomis. Draudimo bendrovės ir pensijų fondų valdymo įmonės skiriasi tuo, kad pensijų fondų pinigai yra visiškai atskirti nuo pačios pensijų fondų valdymo įmonės balanso — taigi bankroto atveju, pensijų fondų valdymo įmonės įsipareigojimai negalėtų būti dengiami iš pačio pensijų fondo. Pensijų fonduose sukauptos lėšos nėra pensijų fondų valdymo įmonių nuosavybė — jos priklauso pensijų fondų dalyviams, o valdymo įmonė tik sprendžia, kur jas investuoti.

Toliau straipsnyje pateikiami ir pensijų fondų žlugimo pavyzdžiai užsienyje, bet vėlgi, lyginami ne visai tapatūs dalykai, nes duodami žlugusių darbdavio pensijų fondų pavyzdžiai, kurie nėrqa tapatūs su lietuviškomis pensijų fondų valdymo bendrovėmis.

Itin keistas ir straipsnio autorės noras parodyti, jog pensijų fondai gali būti išgrobstyti. Manau, jog pensijų fondų išgrobstymo galimybės yra labai mažos. O grobstymo gali būti visur, kaip kad teigia ir pats Vertybinių Popierių Komisijos pirmininkas: tarkim, jūs mokate pašte už komunalines paslaugas ir nesąžininga kasininkė pinigus įsideda sau į kišenę (jokiu būdu nenoriu pasakyti, jog pašte yra reali sukčiavimo galimybė, tiesiog teigiu, jog tokios sukčiavimo ir pinigų grobstymo galimybės egzistuoja visur, ir kad jos turbūt žymiai didesnės kitose sferose, kurios nėra taip griežtai įstatymiškai reglamentuotos kaip pensijų fondų valdymas). Bet juk sunkiai paprastiems žmonėms suprantamas pensijų fondų valdymo mechanizmas ir mintis, jog pensijų fonduose yra teorinių sukčiavimo galimybių, skatina žmonių vaizduotę, o tai juk labai puiki medžiaga straipsniui, kris galėtų pakelti dienraščio populiarumą. Tik gaila, jog toks niekuo nepagrįstas sensacijų vaikymasis kenkia žmonių pasitikėjimui pensijų fondais.

Mėnesio grafikas: OMX vs EuroStoxx50 koreliacija

OMX ir EuroStoxx indeksų koreliacijaŠio mėnesio grafikas atspindi kaip kiekvieną mėnesį kito kiekvienos dienos Švedijos OMX indekso ir Dow Jones EuroStoXX 50 indekso koreliacija pastaruosius beveik 15 metų (grafike yra pateiktas slenkanti 12 mėnesių vidurkis, nes kas mėnesį ta koreliacija dažnai šokinėja). 1995 metų sausį Švedija tapo Europos sąjungos nare, o kaip tik kelis metus aplink šią datą ir vyko sparčiausia Švedijos akcijų rinkos integracija į Europos rinką ir koreliacijos didėjimas.

Beje, statistiškai irgi galima teigti, jog po narystės Europos sąjungoje pradžios, OMX indeksas pradėjo labiau koreliuoti su Europos akcijų indeksu (vidutinė koreliacijos padidėjimas yra ne toks jau mažas: nuo 0,50 iki 0,77). Įdomu, ar panašių tendencijų galima būtų tikėtis ir Lietuvoje: prieš įstojimą į ES, VILSE koreliacija su EuroStoXX didėjo (nuo neigiamos 2001 metų viduryje iki 0,3 prieš pat pernai metų gegužę), o dabar yra jau sumažėjusi iki nereikšmingo 0,1 lygio, tad mums iki tokio supanašėjimo su Europos rinka yra toli.

Šitų duomenų šaltinis yra mano paties skaičiavimai (kurie turėtų būti panaudoti mano magistriniam darbui), tad kaip sako britai take it with a grain of salt.

Augimo ir vertės akcijos Lietuvoje

Praėjusią savaitę pribaigiau visus darbus, susijusius su tam tikru darbeliu universitetui, kuriame nagrinėjau (na, „nagrinėjau“ turbūt per stiprus žodis – verčiau būtų sakyti „vieną vakarą trumpai pažvelgiau“) akcijų skirstymo į augimo ir vertės akcijas teoriją ir jos pritaikomumą Lietuvoje. Trumpo tyrimo,kurį atlikau, rezultatai šiek tiek mane nustebino, ir patvirtino, jog Lietuvoje lyg ir galioja tokios pačios tendencijos kaip ir vakarų rinkose. Tyrimo metu buvo sudaryti portfeliai iš „augimo“ ir „vertės“ akcijų, o kiekvienais metais (nuo 2002 iki 2005 metų) „vertės“ akcijų portfelis užtikrino didesnę investicijų grąžą nei „augimo“. Akcijos į portfelius buvo atrinktos naudojantis tik kainos ir buhalterinės akcijos vertės (P/BV, price to book value) santykiu: dešimt didžiausių šį rodiklį turinčių akcijų pateko į „augimo“ portfelį, o dešimt mažiausių – į „vertės“. Savaime suprantama, duomenų yra per mažai, kad būtų galima daryti statistiškai pagrįstas išvadas, o be to finansų rinkose teorijos dažniausiai veikia tik trumpą laiką, tad prognozuoti, ar ši tendencija išliks ir ateityje būtų neprotinga.

JAV akcijų rinkų kritimas

Kovo mėnesio pasaulio indeksų palyginimasPraėjusią savaitę JAV turbūt daugeliui investuotojų į akcijas nebeišlaikė nervai: paskelbus prastus makroekonomikos duomenis bei kompanijų veiklos rezultatus, akcijų kursai pasileido kristi žemyn, drauge nusitempdami ir Azijos bei Europos akcijų indeksus. Niekam ne paslaptis, jog JAV ekonomikos augimo tempai silpnėja jau gerą pusmetį, tačiau pastarųjų savaičių duomenys tikrai neteikia itin didelio optimizmo. Juolab kad prie to prisideda ir itin didelės naftos kainos, kurios vien per kovo mėnesį sugebėjo kilstelti JAV vartotojų kainų indeksą 0,6 procento. Tokie duomenys netgi verčia analitikus ištraukti iš palėpių nuo aštuntojo dešimtmečio retai vartotą ir jau spėjusį apdulkėti žodį „stagfliacija“ – gali būti, jog JAV pradeda ekonomikos periodą, kuris pasižymi tiek aukšta infliacija, tiek mažu ekonomikos augimu.

Pradėjusios pigti JAV akcijos išbaidė investuotojus, kurie stengėsi permesti savo lėšas į saugesnius finansinius instrumentus, daugiausiai obligacijas. Tačiau gana stiprų akcijų indeksų kritimą pajuto ir kitos valstybės: štai Japonijos akcijų indeksas NIKKEI per paskutinį mėnesį prarado 7,2 procentus savo vertės. Ganėtinai stipriai sureagavo ir Centrinės ir Rytų Europos akcijų rinkos, nors iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog jos su JAV ekonomika mažai ką turi bendro. Atrodo, kad šis regionas yra visiškai integruotas į pasaulinę kapitalo rinką: štai Lenkijos akcijų rinkos indekso WIG20 paskutinį mėnesį koreliacijos koeficientas su NASDAQ indeksu yra lygus 0,904. Iš didžiųjų Rytų Europos rinkų mažiausiai į JAV nuotaikas reagavo Čekijos indeksas, kuris per pastarąjį mėnesį sugebėjo pakilti šiek tiek daugiau nei vienu procentu, nors prieš savaitę jo prieaugis sudarė virš 4 procentų, tačiau tai galima paaiškinti Čekijos telekomo privatizavimo eiga: tikėtina, jog iš indekso išėmus Čekijos telekomą, likusios akcijos labai gražiai sektų JAV akcijų rinkos pavyzdžiu.

O Lietuva? O Lietuva į tokius svyravimus kol kas sąlyginai nereaguoja, ir pastarosiomis savaitėmis stipriai pabrangusi „Mažeikių nafta“ tempia akcijų indeksus aukštyn.

Akcijų kainos biržoje

Kadangi X2 komentaruose prašė paaiškinti, kaip biržoje nusistato akcijų kainos, tad ir susiruošiau kiek plačiau apie tai papasakoti.

Viskas iš tikrųjų yra kartu ir labai paprasta, ir labai sudėtinga. Pirmiausia, apie viską labai paprastai. Tarkime, kad biržoje yra prekiaujama kompanijos „Petro kopūstai“ akcijomis. Paskutinis sandoris „Petro kopūstų“ akcijomis įvyko mokant už vieną akciją po 10 litų (t.y. paskutiniu sandoriu Albinas pardavė Broniui kažkiek „Petro kopūstų“ akcijų po 10 litų). Akcijos kaina biržoje ir yra šio paskutinio sandorio kaina, tad galima teigti, jog „Petro kopūstų“ akcija biržoje kainuoja 10 litų. Jeigu dabar Bronius, neseniai nusipirkęs iš Albino akcijų po 10 litų, jas parduotų Česlovui po 11 litų, tai akcijų kursas pakiltų vienu litu, nes paskutinis sandoris buvo būtent 11 litų už akciją. Tiesa, biržoje viskas vyksta šiek tiek kitaip, ir nei Albinas, nei Bronius, nei Česlovas vienas kito nemato. Jie tik perduoda savo norus į biržos kompiuterį, kuris jau atrenka, kas ką nori pirkti ir parduoti. Šiuo atveju, tarkime, kad pirmasis savo pavedimą į biržos kompiuterį įvedė Albinas, kuris norėjo parduoti tam tikrą kiekį „Petro kopūstų“ akcijų po 10 litų. Gal būt tuo metu biržoje buvo ir daugiau pavedimų: tarkim Zbygnevas norėjo pirkti kažkiek „Petro kopūstų“ akcijų po 9 litus. Taigi, biržoje yra du pavedimai: Albinas nori parduoti po 10 litų, o Zbygnevas nori pirkti po 9 litus. Kadangi parduodantis nori gauti didesnę kainą nei sutinka perkantis, tai sandoris neįvyksta. Bet čia ateina Bronius, kuriam pasirodo, jog „Petro kopūstų“ akcijos yra labai pigios, ir sutinka nupirkti iš Albino akcijas po 10 litų. Broniui įvedus pavedimą pirkti akcijas po 10 litų, įvyksta sandoris (nes sutampa perkančiojo ir parduodančiojo siūlomos kainos ir kiekiai) ir galima teigti, kad akcijų kursas yra 10 litų. Po kiek laiko Česlovas, pamatęs, jog akcijos kainuoja tik 10 litų, ir staiga jų užsinorėjęs net ir aukštesne kaina, įveda pavedimą pirkti akcijas po 11 litų. Šiuo metu biržoje yra du pavedimai pirkti akcijas: vienas Zbygnevo po 9 litus, ir vienas Česlovo po 11 litų. Pardavimo pavedimų nėra, nes Albinas nebeturi akcijų (jis jas pardavė Broniui po 10 litų). Tada Bronius, pamatęs, kad gali labai greitai uždirbti litą už akciją, pasiūlo jas parduoti už 11 litų, ir įvyksta sandoris tarp Broniaus ir Česlovo mokant 11 litų už akciją. Biržoje akcijų kursas padidėja iki 11 litų.

Iš viso šitos „Petro kopūstų“ makalynės galima pasakyti tik viena: akcijų kursas biržoje atspindi tą kainą, kuria įvyko paskutinis sandoris biržoje, o sandoriai biržoje sudaromi ta kaina, kuria yra norinčių tiek parduoti, tiek pirkti akcijas. Todėl, akcijų kainų biržoje pokyčiai būna tuomet, kai pasikeičia santykis tarp norinčių parduoti ir pirkti akcijas. Kitaip tariant, pasikeičia paklausos ir pasiūlos santykis. Galbūt staiga Albinui prireikė pinigų, nes jis sudaužė savo mašiną, tad jis sutinka parduoti „Petro kopūstų“ akcijas ir po 10 litų, nors anksčiau būtų linkęs su jomis atsisveikinti tik už 12 litų, o gal būt jis nebetiki, kad „Petro kopūstai“ dirbs pelningai, nes nujaučia, jog kopūstų derlius Suvalkijoje buvo labai prastas. Tuo tarpu Česlovas, pirkdamas akcijas galbūt tiesiog turi laisvų pinigų, ir trokšta paspekuliuoti, o galbūt tikisi, jog „Petro kopūstai“ gaus Europos sąjungos subsidijų, tad jo nuomone, akcijas verta pirkti net ir už 11 litų. Jei daugiau žmonių pradės galvoti kaip Albinas, ta akcijų kaina kris, nes visi norės parduoti šias akcijas, o jei daugiau žmonių pradės galvoti kaip Česlovas, tai akcijų kaina kils. Paklausa ir pasiūla.

Tiesa, visi šie samprotavimai paaiškina tik kaip formuojasi akcijos kaina biržoje, o nepasako, kiek iš tikrųjų turėtų būti verta „Petro kopūstų“ akcija. Čia ir yra sudėtingoji dalis, iš kurios duoną (o kartais ir šokoladu perteptus sausainius) valgo tokie analitikai kaip aš.

Informacinių sistemų saugumas ir bendrovės vertė

JAV Merilendo universiteto mokslininkai atrado, jog žinios apie įsilaužimus į kompanijų kompiuterinius tinklus sumažina šių kompanijų akcijų kainą rinkoje maždaug 5 procentais. Mano nuomone, tuo visai nereiktų stebėtis, nes biržoje akcijų kainas neigiamai veikia bet kokios blogos naujienos apie bendroves, nes jos reiškia, jog kompanija ateityje gali tikėtis mažesnio pelno. Gal būt įdomesnė šio tiriamojo dabro išvada yra ta, kad investuotojai (o gal tiksliau būtų galima sakyti „spekuliantai“) išmoko atskirti įsilaužimus, kuriuose nuteka konfidenciali įmonės informacija nuo paprasto virusų protrūkio ar svetainės sudarkymo, ir įmonės akcijų kainos biržoje reaguoja tik tada, kai įsilaužimas yra pakankamai rimtas.

Šaltiniai: Pagrindinis tiriamasis darbas ir WiKIDBlog

Neigiamos analitikų rekomendacijos

Šią savaitę vienas svarbiausių įvykių biržoje buvo kolegės iš Vilniaus banko paskelbtas Lietuvos dujų akcijų įvertinimas, bei rekomendacija „parduoti“. Tokia rekomendacija sukėlė nemažas bangas pačioje biržoje ir Lietuvos dujų (LDUJ) akcijos per dvi dienas spėjo atpigti maždaug 10 procentų. Tačiau įdomiausia visgi buvo pačių Lietuvos dujų reakcija: jie pareiškė esą pasipiktinę (arba tiksliau, pažodžiui iš jų pranešimo spaudai švelniai tariant nustebę) tokiu analitikų vertinimu. Dažniausiai vakarų valstybėse vertinamos įmonės nesipiktina analitikų vertinimais, kad ir kokie jie būtų, nebent būtų galima suabejoti analitikų profesionalumu. Šiuo atveju Vilniaus banko analitikė tikrai profesionaliai atliko analizę, ir net jeigu ir būtų galima ginčytis dėl tikslinės kainos, jos atitrūkimas nuo kainos biržoje yra akivaizdus. Be to, juk niekas toje rekomendacijoje nesako, kad Lietuvos dujos yra bloga kompanija: ten tik sakoma, kad jos kaina yra per didelė.

Vakaruose tokios problemos irgi egzistuoja, tik ten jos nėra gal tokios viešos. Ten analitikai patiria spaudimą vertinti įmonę teigiamai, nes neretai nuo to priklauso, ar ši įmonė rinksis tavo banką ar maklerinę įmonę savo reikalams tvarkyti. O nuo šio pasirinkimo priklauso ir tavo banko pelnas. Interesų konfliktai visur kiša savo bjaurias ir dideles galvas.

Berašydamas šitą įrašą, prisiminiau ir Hugh visuomet kalamą mintį markets are
conversations
. Iš esmės, Lietuvos dujos pasielgė kaip ir visos seno stiliaus korporacijos, kurios žūt būt stengiasi išlaikyti savo tobulą įvaizdį, nors realybės faktai kartais būna ir kitokie. Nežinau, ką turėjo tokiu atveju daryti ši kompanija, bet tikrai ne tai, ką ji padarė, t.y. pareikšti, kad esi pasipiktinęs ir atsisakyti toliau teikti komentarus. Turbūt derėtų daryti viską atvirkščiai: nuoširdžiai susidomėti vertinimu ir atsakyti į visus visiems rūpimus klausimus.

Ping?

Aš dar šiek tiek gyvas, nors nerašiau jau čia oj kiek ilgai. Tiesa, mano moblogas lyg ir buvo gyvas per visą tą laiką.

Viena svarbiausių priežasčių, kodėl nerašiau, buvo laiko stoka, tačiau vien tai pilnai nepaaiškintų šios visiškos abstinencijos nuo internetinių dienoraščių – juk pastarąsias porą savaičių atostogavau ir nieko neveikiau.

Visko esmė glūdi šiek tiek kitur. Kaip daugelis turbūt žino, beveik prieš pusę metų pakeičiau savo veiklos sritį, ir metęs kompiuterastiškus dalykus tapau tuo, kuo ir siekiau tapti nuo įstojimo į universitetą dienos – finansų analitiku. Būdamas kompiuterastu stengiausi būti labai atviras apie tai ką veikiu ir ko išmokstu bei visada šias naujas savo žinias perduodavau šiame dienoraštyje. Pasirodo, kad finansų pasaulis ganėtinai skiriasi nuo kompiuterastinio pasaulio, kuris yra labai atviras žinių dalyboms. Finansų rinkose žinios yra pati savaime prekė, o gal būt tiksliau – priemonė pinigams uždirbti, todėl jomis per daug lengvai nesišvaistoma. Sėkmingas investavimas daugeliu atvejų priklauso nuo tavo požiūrio į bendroves, nuo jų perspektyvų įvertinimo ir kitų sudėtingų dalykų. Pati investicijos sėkmė dažnai užtikrinama analitikų įžvalgos, tačiau gerai nuspėti įmonės vertę ateityje nepakanka – reikia nuspėti geriau nei tavo konkurentai ir kiti investuotojai. Iš šito „nuspėti geriau nei kiti“ ir kyla finansų sektoriaus paslaptingumas ir nenoras dalintis patirtimi, kuris man atrodė vienas didžiausių kontrastų tarp kompiuterastijos ir finansų.

Nesakau, kad man tas paslaptingumas kartais nepatinka, ir netgi nesakau, kad jo yra primygtinai reikalaujama – tiesiog dažniau reikia susimastyti apie tai ką kalbi, ir pasvarstyti ar tai ką sakai atitinka tavo ir tavo įmonės interesus. Patys finansų analitikų pasisakymai ir analizės dažnai yra protingai suregzti proto žaidimai, skirti kitiems rinkos dalyviams – štai koks nors George Soros pasakė, kad nori, jog JAV dolerio vertė kristų – ar tai priimti kaip gryną pinigą ir parduoti dolerį, ar kaip tik ponas G.Soros tikisi, kad visi, išgirdę tokias jo kalbas ims pardavinėti dolerį, o tada jis galės jo daug nusipirkti, kad rinkoje nutilus bangoms, ir viskam atsistojus į savo vietas, galėtų jį brangiai parduoti? Visada galų gale tenka kliautis tik savo analizėmis.

Štai kodėl nerašau savo dienoraščio apie finansus – nes tai skiriasi nuo rašymo apie kompiuterastizmus. O apie kompiuterastizmus šiais laikais nieko nebenusimanau. Nebent tai, kad naujausia perlo versija yra berods 5.8.5, o ką tik išleistas PHP 5.0.1 gal kada nors atsiras ir mano serveriuose. Bet kol kas pakanka ir Perlo.