Indėlių augimas – neblogas akcijų brangimo pranašas

Neseniai suskaičiau Maneet Ahuja knygą „The Alpha Masters“ apie įvairių garsių investicinių fondų valdytojus ir jų investavimo strategijas. Knyga įdomi ir naudinga, nes visai neblogai paaiškina, ko tie investuotojai rinkose ieško bei pagal kokius kriterijus atsirenka savo investicijas. Gal tik daugiau objektyvios kritikos knygoje nepakenktų, nes fondų nesėkmės piešiamos tik kaip laikini sunkumai, nors iš tiesų koks Paulsonas, uždirbęs daug pinigų iš finansų krizės, jau gal ir šiek tiek išsikvėpęs.

Bet labiausiai man akis užkliuvo už gana įdomaus rodiklio, kurį stebi vieni iš makro investuotojų: jie seka indėlių pokyčius bankinėje sistemoje ir pagal tai nusprendžia, kada jau laikas investuoti į šalį, patyrusią nuosmukį. Ekonomika tvariai pradeda atsigauti tada, kai į bankus pradeda grįžti pinigai, o šie vėliau atsiduria ir finansų rinkose. Knygoje teigiama, jog šis rodiklis puikiai veikė Rusijos ir Argentinos krizių atveju, ir tai padėjo fondų valdytojams uždirbti nemažą grąžą.

Patikrinti, ar ši strategija Leituvos biržoje galėjo padėti išvengti nuostolių nesunku: tiek indėlių statistika, tiek Vilniaus akcijų rinkos indeksas laisvai prieinamas. Paėmus duomenis nuo 2004 metų pradžios, teigiama koreliacija tarp indėlių pokyčio ir kito mėnesio akcijų rinkos grąžos egzistuoja, nors ji ir statistiškai vos vos patikima (su 95% patikimumu). Grafike galima palyginti dvi strategijas: tiesiog „pirk ir laikyk indeksą“ bei „būk nusipirkęs akcijų tik jei indėlių augimas praeitą mėnesį buvo teigiamas“. Atsitikus finansų krizei irgi būtume praradę pinigų, bet bendras rezultatas visai neblogas.

Va, kaip nesunkiai buvo galima išvengti didelių nuostolių, jei tik realiu laiku būtų galima sekti indėlių statistiką

Tiesa, visa tai tik teorinis modelis, realybė šiek tiek kitokia. Didžiausia problema ta, jog Lietuvos Bankas indėlių statistiką pateikinėja maždaug paskutinę mėnesio savaitę: nors jau ant nosies rugsėjis, rugpjūčio indėlių pokyčius bus galima sužinoti tik iki spalio likus keletui dienų. Su tokiu duomenų vėlavimu nelabai ką uždirbsi, mat su dar vieno mėnesio lagu statistiškai patikimos koreliacijos tarp indėlių ir akcijų grąžos nebelieka.

Kita vertus, gal būt naudinga stebėti šį rodiklį Graikijoje, Ispanijoje, ar bet kurioje kitoje krizės tampomoje šalyje: jei Ispanijoje viskas dar tik blogėja ir nosies kišti į akcijas ankstoka, Graikija kažkada turės pasiekti ekonomikos dugną ir stabilizuotis.

Egipte uždrausta pirkti užsienio akcijas

Po to, kai egiptiečių spekuliantai prarado nemažai pinigų, sumerkę juos į ne itin sėkmingas investuotojams Facebook akcijas, Egipto priežiūros tarnybos pasiraitojo rankoves ir ėmėsi aktyvių veiksmų: Egipto brokerinėms kompanijoms uždrausta teikti tarpininkavimo paslaugas perkant ir parduodant užsienio akcijas. Oficialus paaiškinimas skamba šiek tiek juokingai: draudimas įsigalioja todėl, kad Egipto akcijų rinkos prievaizdas neprižiūri užsienio bendrovių, todėl tai yra investuotojams labai rizikingos investicijos. Lyg JAV akcijų rinkos priežiūra nebūtų pakankama, neatitinkanti normalių, visame pasaulyje, kuriame akcijos tik kyla, priimtų standartų.

Aišku, stebėtis čia gal ir nelabai yra kuo, mat kiekviena šalis gali nuspręsti ar ji nori leisti piliečiams būti spekuliantais ar ne. Ta pati JAV irgi turi labai griežtas taisykles, į ką galima jos piliečiams siūlyti investuoti ir į ką ne. Tikriausiai tokio draudimo priežastys daug giliau siekiančios: dėl revoliucijos yra sumažėjęs turistų srautas, užsienio valiutos atsargos senka ir reikia kažkaip stabdyti kapitalo išplaukimą į užsienį. Spekuliantai šiaip dažniausiai bet kur nėra labai mėgiami, todėl jų teisių suvaržymas ir privertimas grąžinti savo lėšas į Egiptą vyriausybei gali pridėti populiarumo. Gal tokio priverstinio kapitalo grąžinimo poveikis bus ir labai laikinas, bet paprastų žmonių akyse bent jau valstybė atrodys, kad kažką daro (nesvarbu, kad kartu griaudama akcijų rinką).

Kad ir kaip ten bebūtų, tikriausiai reikia užsimerkus pirkti Egipto akcijų ETF, nes Egipto investuotojų pinigai, gauti pardavus užsienio akcijas, turės kažkur nusėsti. Ir reikia siūlyti egiptiečiams atsidarinėti brokerines sąskaitas Lietuvoje : )

Ar veikia slankieji vidurkiai? Bandymas pasiknaisioti su programavimo kalba R

Įspėjimas: tai labai techniškas ir programiškas dienoraščio įrašas, toks, kokio jau nebuvo gerus septynetą metų. Bet net ir programuotojams jo vertė ribota, nes dar tik mokausi susigyventi su programavimo kalba R, bet jau jaučiu, kad mano programavimo įgūdžiai ganėtinai atšipę ir užrūdiję. Jeigu ir toliau esate pasiryžę imti ir gaišti laiką skaitant ką prirašiau, nesiskųskite, jog nebuvote įspėti.

Skaitykite toliau

Serhy Jekelčyk: Ukraina. Modernios nacijos gimimas.

Pirmą kartą ką nors gyvenime paėmiau paskaityti apie Ukrainos istoriją, neskaičiuojant tų knygų apie moderniuosius laikus, kuriuose rašoma apie Timošenko iškilimą arba Oranžinę revoliuciją. Gailiuosi, jog neperskaičiau kažko panašaus anksčiau, tuomet, kai Ukrainoje investuodavau ir dažnai lankydavausi: galbūt tai būtų padėjęs išvengti klaidų ir geriau suvokti vietinį mentalitetą (bet bumo laikais mes visi buvome protingi ir investavome lengva ranka :) Tikriausiai vertėtų sau dabar pasižadėti prieš investuojant į užsienio valstybę perskaityti kelias rimtesnes knygas apie tos šalies istoriją, nes tai gali suteikti vertingų įžvalgų.

Pati Ukraina kaip tautinė valstybė susiformavo visai neseniai, galima sakyti dar tik sovietmečiu, kai po labai ilgo laiko ukrainietiškai kalbančios žemės buvo Stalino suvienytos vienoje valstybėje. Iki tol Rytinė Ukrainos dalis priklausė Rusijai, o vakarai — Lenkijai bei Austro-Vengrų imperijai. Ukrainiečiai buvo valstiečiai, miestuose jų buvo nedaug: ten vyravo rusai (rytuose) bei lenkai su žydais. Dėl to dar ir dabar išlikęs labai stiprus Ukrainos pasidalinimas į rytinę bei vakarinę dalis. Ir tai ne vien tautinis pasidalijimas, mat šiose dalyse buvo vykdoma ir skirtinga imperinė politika: vienur buvo diegiamas stačiatikių tikėjimas, kitur vyravo unitai. Net ir sovietinėje Ukrainoje, kai abi šios dalys buvo suvienytos, politika buvo skirtinga: rusiškoje rytinėje dalyje buvo vystoma pramonė, kai vakaruose industrializavimas buvo žymiai mažesnis, nes bijota, jog kilus karui su vakarais, vakarinės Ukrainos dalis gali būti greitai užimta svetimos kariuomenės.

Didžiausia Ukrainos bėda tikriausiai visada buvo ta, jog ji labai derlinga. Tai savaime turėtų būti didelis pliusas savos valstybės kūrimui, bet ukrainiečiai to nesuskubo padaryti: žemės buvo valdomos Lietuvos didžiosios kunigaikštystės, Rusios, vėliau kitų imperijų. Kadangi kaimynai į Ukrainą žiūrėdavo kaip į strateginį aruodą, kuris turėtų išmaitinti jų imperijas, Ukraina ilgą laiką buvo plėšiama, ir, paradoksalu, bet derlingiausių plotų kraštas Stalino valdymo metais patyrė siaubingą badą. Periferinės kolonijos, maitinančios Reichą, vaidmenį Ukrainai buvo numatęs ir Hitleris.

Ukrainiečiai, būdami valstiečiai, visada labiausiai vertino galimybę dirbti savo žemę: daugiausiai vietinių neramumų kilo būtent iš šio poreikio. Valstiečių sukilimai prieš bajorus, kazokų judėjimas, o vėliau ir gana entuziastingas Ukrainos noras prisijungti prie Sovietų Sąjungos (nes valstiečiai tikėjosi, jog žemės priklausys jiems, kad ir kolektyviniu būdu) turi panašias ištakas. Kiekvienas naujas Ukrainos valdovas lengviausiu būdu galėjo užsitikrinti tautos paramą pažadėjęs įvykdyti žemės reformą, tik, deja, nelabai kas ją įgyvendindavo. Dar prieš pat krizę pamenu, jog visi tikėjosi, kad nuo 2007-ųjų bus leidžiama visiems įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, bet terminas vis buvo atidėliojamas. Dar dabar, kaip suprantu, žemių niekas negali įsigyti.

Didžioji Ukrainos pramonė, tad ir didžiausias kapitalas Ukrainoje yra sukauptas rytinėje dalyje, tad nenuostabu, jog verslas ir politika savyje tikriausiai turi daugiau rusiško, rytietiško atspalvio: vyrauja oligarchai, politiniai žaidimai žaidžiami be taisyklių, klesti korupcija ir kitokie nei mums įprasti standartai. Net kaip retas vakarietiško mastymo pavyzdys knygoje piešiamas Juščenka vėliau rodomas kaip turintis panašias rytietiškas vertybes: korumpuotas, autoritariškas ir besilaikantis taisyklių tik tada, kai jam tai naudinga. Ukraina niekada neturėjo labai aiškios vakarietiškos krypties (gal nebent tik buvusiose Lenkijos bei Austro-Vengrijos žemėse požiūris buvo kiek kitoks). Sovietų Sąjungos griuvimo metu Ukraina užėmė visiškai neutralią poziciją: jeigu ne Baltijos valstybių ryžtas išeiti iš Sąjungos, tai gal dar ir Ukraina būtų joje likusi. Ukraina nerodė visiškai jokios iniciatyvos iki tol, kol jau po rugpjūčio pučo Rusijoje tapo aišku, kad Sovietų Sąjungai atėjo galas. Kas gal ir atrodo keistai, žinant, kad Ukraina buvo turbūt svarbiausia respublika Sąjungoje po Rusijos, tad tam tikro lyderiavimo tikrai galėjo pademonstruoti. Bet bent jau iš šios knygos taip atrodo, jog Ukraina nelabai dar yra susivokusi, ko ji siekia ir kur nori eiti, ji labiau pasyviai pasiduoda istorijos srovėms.

Kambodžos akcijų rinka

Kartas nuo karto mano akys užkliūva už labai egzotiškų akcijų rinkų, tad ir šiandien ištempiau ausis, kai važiuojant iš darbo per BBC išgirdau reportažą apie prasidėjusią prekybą Kambodžos biržoje.

Kambodžos birža oficialiai veikia jau apie metus, bet investuoti buvo sunkoka, nes nei viena akcija iki šiol joje nebuvo prekiaujama: pirmasis viešas akcijų siūlymas (IPO) įvyko tik šiandien. Pnom Peno vandens tiekimo kompanija pirmąją prekybos dieną pabrango 48 procentais: investuotojai teigia, jog tai viena skaidriausių bendrovių Kambodžoje (ji priklauso valstybei), nors kainuoja ji ne taip jau ir pigiai, mat P/E santykis siekia 27. Už skaidrumą tokioje šalyje kaip Kambodža matyt verta mokėti, nes pagal korupcijos indeksus ji Azijoje lenkia tik Šiaurės Korėją, Mianmarą bei Afganistaną, tad vietos pasitempti dar yra. Tiesa, Kambodža gana teigiamai žiūri į užsienio investuotojus, ir bent jau teoriškai, užsieniečiai gali turėti net ir 100% kompanijų kontrolę. Kambodža – skurdi valstybė, jos BVP siekia tik 11 milijardų JAV dolerių, bet šalies gyventojai jauni ir ji turi daug potencialo. Pernai metų sausį akcijų biržą atidarė ir Laosas: šiuo metu ten prekiaujama dviejų kompanijų akcijomis, kurios per tris savaites po prekybos pradžios pabrango 86 procentais (o po to, euforijai nuslūgus, atpigo keturiasdešimčia). Sektinų pavyzdžių regione yra: lygiai taip kelią į finansų rinkų pasaulį 2000-aisiais su dviem listinguojamomis kompanijomis pradėjo ir Vietnamas, o dabar jo akcijų biržoje prekiaujama 300 kompanijų akcijomis.

Artimiausiu metu pasirinkti, kur investuoti Kambodžoje vis dar bus nesunku, nes sąrašuose tėra tik ta viena vandens tiekimo bendrovė, bet dar šiemet planuojamas telekomo bei uosto operatoriaus akcijų listingavimas, o kitais metais gal būt rinką pasieks ir bankų akcijos.

BVP obligacijos – būdas valstybėms išleisti savo akcijas

Su paskutiniu Graikijos skolų restruktūrizavimo planu, investuotojams bus siūloma ir labai įdomus naujas skolos instrumentas – BVP varantai – kuris savo esme gana panašus į valstybės išleidžiamas akcijas: investuotojai gaus kupono mokėjimus („dividendus“), jeigu šalies BVP augimas viršys tam tikrą ribą. Graikijos atveju pačio kupono dydis nepriklausys nuo BVP augimo spartos, nors prieš keletą metų leistuose panašiuose Argentinos BVP varantuose buvo numatyta, jog jei šalis augs sparčiai, tai ir kupono mokėjimas bus solidus, o jei šalis toliau sunkiai kapanosis recesijoje, investuotojai nieko negaus. Varantai, kaip kad kokios kompanijos akcijos, berods neturėtų būti išperkami, jų galiojimo laikas neribotas. Aišku, jeigu valstybė manytų, jog verta tokią skolą grąžinti, ji šiuos varantus galėtų supirkti per rinką.

Idėja įdomi ir iš pirmo žvilgsnio labai naudinga: augant ekonomikai, kai valstybė dažniausiai nesunkiai surenka mokestines pajamas, investuotojams reikia mokėti dideles palūkanas; tuo tarpu esant nuosmukiui, kai ir taip valstybės biudžetas sunkiai surenkamas ir vyrauja deficitas, investuotojams mokėti nieko nereikia. Gal visą valstybės skolą tokiu būdu finansuotis gal ir nevertėtų, bet bent jei dalis jos būtų išleista tokia forma, tai veiktų valstybę anticikliškai ir stabilizuotų jos ekonomiką.

Tiesa, yra nemažai praktinių problemų. BVP skaičiavimas nėra visiškai tikslusis mokslas, ir paklaidos BVP įvertyje būna nemažos. Turint omenyje, jog turime reikalų su Graikija ir Argentina (tik šios valstybės šiuo metu turi ar turės išleidusios panašius skolinimosi instrumentus), kurių statistikos departamentais ir taip nelabai yra daug noro pasitikėti, ši problema dar opesnė. Manoma, jog visai normalu, jog BVP įvertis gali turėti procento ar dviejų procentų paklaidą, juo labiau jeigu kalbame apie realaus BVP įvertį, nes tokiu atveju dar reikia skaičiuoti ir BVP defliatorių, kuris irgi turi savo paklaidas: jeigu valstybės turėtų daug BVP varantų, tai net kelių dešimtųjų procentų skirtumas gali turėti nemažai įtakos tam, ar reikės mokėti kuponą ar ne. Tikriausiai, tam, kad išvengti interesų konfliktų BVP statistiką turėtų skaičiuoti ne tos pačios valstybės institucijos, o kažkokia nepriklausoma agentūra. Tik nežinau, ar tai iš viso įmanoma: juk neįvesi prievolės visoms šalies bendrovėms kartu su mokestinėmis ataskaitomis Mokesčių inspekcijai siūsti ir statistines ataskaitas kokiai nors Standard&Poor’s, McKinsey, Fitch ar Moody’s (o geriausia visoms keturioms).

Šiaip tikriausiai Graikijos BVP varantų vertė bus labai nedidelė. Bet išmesti jų gal ir nevertėtų. Iš Argentinos BVP varantų investuotojai uždirbo ne tiek jau mažai (nors, kaip minėjau, jie buvo struktūruoti šiek tiek kitaip).

Lietuvos euroobligacijų palūkanos

Pasiskaičius komentarus po straipsniais apie tai, kad Lietuva vėl išplatino euroobligacijų emisiją, gali pagalvoti, jog valstybėje vėl kažkas blogai: vyriausybė skolinasi keletą kartų brangiau iš užsieniečių nei iš vietinių! Pradžioje maniau, jog čia šiaip paprastų žmonelių tamsumas ir standartinis nepasitenkinimas vyriausybe, bet visgi finansų rinkos nebūtinai visiems yra aiškios ir suprantamos, ir skandalai gali vaidentis ten, kur jų nėra.

Ir iš tiesų čia skandalo nėra. Visiems tiems, kurie sako „o kad tokias palūkanas bankai mokėtų arba pati valstybė tai kaip mat jai visas santaupas patikėčiau!“ turiu džiugią žinią: šių obligacijų už kokius 6,5 procentų palūkanų galima nusipirkti tikriausiai bet kuriame banke. Valstybė tokiomis didelėmis palūkanomis skolinasi dėl to, jog tai yra 10-ies metų paskola, tuo tarpu dauguma komentatorių tikriausiai šias palūkanas galvoje lygina su metų ar dviejų palūkanomis. Trumpesnės trukmės Lietuvos euroobligacijų pajamingumas nėra toks didelis, ką galima pamatyti šiame paveikslėlyje (duomenys šiek tiek indikatyvūs, šiandien traukti iš Bloombergo, vaizduoja vidutinį tašką tarp pasiūlos ir paklausos, skirtinga spalva pavaizduotos emisijos JAV doleriais).

Lietuviškų euroobligacijų pajamingumas

Visas Lietuvos euroobligacijas galima įsigyti bet kuriame banke (tarkim, Finastos kotiruotės galima rasti šiuo adresu).

Mažos raidės: Tai nėra siūlymas ko nors įsigyti; galvokite savo galva; niekam nieko nepatariu; tas, kas kyla, tas ir gali kristi; jeigu jau atrodo blogai, tai visada gali būti dar blogiau; kiekvieno verslo esmė yra pigiai pirkti ir brangiai parduoti, bet nebūtinai ta tvarka.

Nicholas Dunbar: „The Devil’s Derivatives“

Knygų perskaitau nemažai, bet tikrai man patikusios pasitaiko ne taip dažnai. Nicholas Dunbar knyga apie išvestines priemones „The Devil’s Derivatives“ – viena iš jų.

Iš esmės išvestinių priemonių nelabai kam reikia. Na, reikia ten kai kuriems bankams ir žinantiems ką jie patys daro sofistikuotiems investuotojams. Bet paprastam ir nuobodžiam komerciniam bankui, ar kredito unijai, ar draudimo kompanijai turėtų pakakti ateities valiutos sandorių ir, na, galbūt išvestinių palūkanų instrumentų (tam kad pasikeisti plaukiojančias palūkanų normas į fiksuotas ir atvirkščiai). Juo labiau išvestinių priemonių nereikia paprastiems mažmeniniams investuotojams (taip, jums) ar nelabai ką suprantančioms savivaldybėms ar kitokiems nelabai patyrusiems investuotojams. Bet išvestinių priemonių kūrimas yra santykinai labai pelninga investicinių bankų veikla, tad jie ėmė ir prikūrė visokiausių sudėtingų išvestinių instrumentų, kurie su finansų magijos pagalba pavertė smirdinčias ir beveik nemokias JAV gyventojų būsto paskolas į kvepiančius saugius aukščiausią reitingą turinčias investicijas, kurias buvo galima siūlyti tik saugumo ieškantiems investuotojams. Kurie nei iš tolo nebūtų prisilietę prie tokių produktų, jeigu būtų suvokę, su kokiomis rizikomis jie realiai susiduria.

Išvestinių priemonių populiarumas staiga didėjo ne vien dėl to, kad tai buvo labai pelninga finansų alchemijos veikla investiciniams bankams – buvo ir tam tikros iškreiptos motyvacijos iš bankų reguliatorių pusės. Bazelio reikalavimai ne vienodai skaičiuoja kapitalo poreikį išvestinėms priemonėms ir, tarkim, paskoloms, tad atsiranda galimybių bankams pasiekti lygiai tokį patį ekonominį efektą per kokius nors apsikeitimo sandorius su Kaimanų salų banku, kuris turi nusipirkęs paskolą, kaip ir turint tą pačią paskolą ant savo balanso. Tik kapitalo poreikis žymiai mažesnis, naudojantis išvestinėmis priemonėmis, tad ir svertą galima naudoti didesnį, kas automatiškai reiškia, jog ir akcininkų nuosavybės grąža turėtų būti didesnė (tiesa, ir rizika didesnė, bet viskas gerai, kol viskas gerai).

Sudėtingų išvestinių priemonių augimas vyko iki tol, kol viskas pradėjo įspūdingai griūti. Užteko nustoti augti JAV būsto kainoms, pradėjo bankrutuoti namų savininkai, būsto paskolos tapo bevertės, ir net saugiais laikyti AAA reitingo CDO tapo nelabai kam reikalingi. Išvestinių priemonių buvo prisipirkę net patys saugiausi investuotojai, užkratas plėtėsi net iki pinigų rinkos fondų. Net draudimo bendrovės (kaip kad AIG) nebuvo tinkamai įvertinusi išvestinių priemonių rizikų: net jeigu CDS išrašymas ir atrodo labai panašiai kaip draudimas nuo įmonės bankroto, bet jis dažniausiai apskaitomas rinkos verte, tad jai nukritus draudimo bendrovei iš karto reikia pervesti pinigus kitai sandorio šaliai (t.y. draudimo kompanija gauna margin call). Jei tai būtų normalus draudimo kontraktas, draudimo kompanija pinigus turėtų pervesti tik atsitikus draudiminiam įvykiui, o ne kažkada anksčiau, priklausomai nuo rinkos įnorių. Didžiausias JAV draudikas AIG tam nebuvo pasiruošęs ir dėl to jį teko gelbėti.

Aišku, gal būt šioje knygoje spalvos ir sutirštintos, o tie, kas kūrė išvestines priemones neturėjo jokių piktų kėslų ir tikrai jomis tikėjo. Bet visgi tai, kad išvestinių priemonių rinkoje jų kūrėjų paskatos buvo ne visai teisingos, o investuotojai nebuvo apsaugoti irgi tiesa. Nors, kita vertus, visko irgi nesureguliuosi, o nuo pačio savęs kvailumo niekas ir neapsaugos. Bet juk taip nesunku susivilioti keliasdešimt bazinių punktų didesniu pajamingumu, net jei jis padarytas finansų alchemijos pagalba.

Kontroliniai sąrašai (checklists) išgelbės pasaulį!

Prieš kelias dienas baigiau skaityti žinomo JAV chirurgo Atul Gawande knygą „The Checklist Manifesto“. Tai knyga apie kontrolinius sąrašus (angl. checklists) ir kaip jie gali žymiai pagerinti sprendimų priėmimą sudėtingose situacijose ar tiesiog pagerinti darbo rezultatus ten, kur atrodytų reikia labai daug žinių ir profesionalumo.

Kontroliniai sąrašai pirmiausia plačiai paplito aviacijoje: tai tiesiog ant vieno popieriaus lapo surašyti keli punktai, kuriuos pilotas turi patikrinti prieš pradėdamas skrydį. Ar yra degalų? — Yra. Ar sparnai apipurkšti skysčiu, kuris neleidžia susidaryti ledui? — Taip. Ar turime oro prognozes? — Taip. Ir panašiai. Kiekvienas užrašytas klausimas ir priminimas atrodo savaime suprantamas ir patyręs pilotas tikrai neturėtų jo pamiršti. Kai kurie klausimai net gali pasirodyti kvailoki, bet pats procesas, kai pereinama per kontrolinį sąrašą leidžia išvengti klaidų, kurios gali būti labai skaudžios: kiekvienas patyręs pilotas gali vieną dieną būti dėl kokios nors priežasties išsiblaškęs ir netyčia praleisti kokį nors esminį punktą.

Būdamas chirurgu, autorius kasdieną susiduria su sudėtingomis operacijomis, kurios susideda iš daug paprastų veiksmų, kuriuos nesunku praleisti, ypač tokiose stresinėse situacijose, kai paciento gyvybė kabo ant plauko, kraujas liejasi laisvai, o medicininė technika ima ir užsiožiuoja. Pastebėta, jog chirurgai gana dažnai (kas kelias operacijas) pamiršta atlikti kokį nors esminį veiksmą – nenusiplauna rankų, nedezinfekuoja įrankių, užmiršta paklausti apie paciento alergijas ar nesuleidžia antibiotikų. Kiekvienas iš šių neatliktų veiksmų dažnai sukelia komplikacijas (ankstesnėje Atul Gawande knygoje „Better“ sužinojau, kad jos tikrai neretos, o tokios istorijos, kai chirurgai palieka žmogaus kūne kokį nors instrumentą atsitinka vos ne kas mėnesį). Tiesiog chirurgija yra labai sudėtinga, ir gydytojams labai sunku prisiminti kiekvieną veiksmą, kurį reikia atlikti prieš operaciją. Jeigu visi tie veiksmai surašomi į kontrolinį sąrašiuką, kurį prieš kiekvieną operaciją garsiai perskaito ir patikrina vyresnioji seselė, komplikacijų sumažėja beveik perpus, nes klaidų dėl užmaršumo žymiai sumažėja.

Skaitant šią knygą kirbėjo mintis, jog kontrolinius sąrašus būtų puikiai galima pritaikyti ir renkantis akcijas investicijoms. Kiekviena nagrinėjama bendrovė ra labai sudėtinga, ir net patyręs analitikas gali nesunkiai joje ką nors pražiopsoti. Tad vertėtų susidaryti kontrolinį sąrašą dalykų, kuriuos būtina peržiūrėti bendrovėje prieš darant investicinius sprendimus. Ar aiški akcininkų struktūra? Ar moka dividendus? Ar užskolinimas ne per didelis? Kokia situacija su konkurentais?… Tikiu, kad tai galėtų padėti išvengti bent dalies  investavimo klaidų.

Greenblatt knyga apie “spin-off’us”

Nepaisant labai jau kičinio knygos pavadinimo (sutikite, „You Can Be a Stock Market Genius“ didele kokybe nekvepia) paskutinė Joel Greenblatt knyga nenuvylė. Kaip ir prieš porą metų skaitytojeThe Little Book that Beats the Market“ (kuri man irgi labai patiko), joje galima rasti labai paprastų ir aiškių idėjų apie investavimą į nuvertintas kompanijas. Šį kartą Joel Greenblatt rašo apie gana specifinę nišą, kurioje galima ieškoti nuvertintų investicijų: jis siūlo atkreipti dėmesį į sudėtingus įmonių restruktūrizavimus, perėmimo sandorius, bankroto procedūras ir panašiai. Iš pradžių tai gali pasirodyti baugiai sudėtinga, bet įdėtas papildomas darbas į idėjos nagrinėjimą dažniausiai atsiperka su kaupu.

Greenblatt rašo, jog ypač daug puikių minčių gali kilti stebint „spin-off“ sandorius. „Spin-off“ – tai toks įmonės restruktūrizavimas, kai egzistuojanti kompanija atskiria tam tikrą savo veiklą į kitą įmonę ir šią naująją kompaniją parduoda (nors gal ir ne visą). Tokių pavyzdžių turime ir Lietuvoje: Žemaitijos Pieno Investicija, ALT Investicijos (tiesa, čia sėkmės mažiau…). Kompanija gali norėti atskirti savo veiklą tam, kad atskiriamo padalinio vadovai būtų labiau motyvuoti per opcionus, tam kad galėtų gauti leidimą įsigyti kokį nors naują verslą ar tiesiog norėdama išgryninti savo pagrindinę veiklą. Neretai atskiriamas verslas nėra jau toks blogas, o jei ir darbuotojai bei vadovai tampa sumotyvuoti labiau stengtis, tikėtina, jog atskirto verslo rezulutatai po atskyrimo gali pagerėti. Bet Greenblatt siūlo investuoti į tokias atskirtas kompanijas ne dėl to. Dažniausiai po tokio atskyrimo naujosios kompanijos, ypač jeigu jos nėra didelės, kainuoja labai pigiai todėl, kad buvę motininės kompanijos akcininkai skuba išsiparduoti akcijas beveik į nieką nekreipdami dėmesio. Juos galima suprasti: įsivaizduokime didelio fondo valdytoją, kuris turėjo kompanijos A akcijų už 10 milijonų dolerių. Kompanija A atskyrė savo nekilnojamo turto verslą į įmonę B, kurios akcininku automatiškai tapo ir investicinis fondas. Bėda ta, kad kompanija B yra gal šimtą kartų mažesnė už kompaniją B, o dabar fondų valdytojas turi sekti (t.y. skaityti analizes, susitikinėti su vadovais ir t.t.) nebe vieną investiciją, o dvi: kompaniją A, į kurią investuota 9,9 milijonai dolerių ir kompaniją B, kurios akcijose yra 0,1 milijonas dolerių. Tikėtina, jog jis nesuks sau smegenų ir ilgai negalvojęs tiesiog ims ir parduos kompanijos B akcijas bet kokia kaina. Ir tokių pardavėjų rinkoje bus nemažai, tad kompanijos B akcijos turėtų pigti. Tada jas ir reikia pirkti, nes pasibaigus tokiems pusiau priverstiniams pardavimams ir praėjus kiek laiko, labai tikėtina, jog kompanijos B akcijos bus vertinamos rinkoje be jokių nuolaidų.

Panašios situacijos gali atsitikti ne vien su spin-off’ais. Taip gali įvykti ir jei kompanija restruktūrizuojama po bankroto ir investuotojai šio proceso metu gauna keleto rūšių obligacijų bei naujų akcijų. Galbūt kai kurie instituciniai investuotojai gali investuoti tik į akcijas, tad jie iš karto pardavinės netikėtai gautas obligacijas, ar atvirkščiai: kai kas gali investuoti tik į obligacijas ir akcijos jų nedomina. Kuo sandoris sudėtingesnis, tikėtina, jog galimybių uždirbti iš rinkos neefektyvumo yra daugiau.

Savaime suprantama, toks investavimas reikalauja nemažai žinių ir finansinių atskaitų skaitymo, bet patys principai nėra sudėtingi. Todėl Joel Greenblatt ir yra mano vienas mėgstamiausių autorių apie investicijas.

ATNAUJINIMAS: Pasirodo, ėmiau čia viską ir supainiojau. Ši Greenblatt knyga visai ne nauja (ji išleista pirmą kartą dar gūdžiais 1999-aisiais). Paskutinė jo knyga, išleista šiemet yra „The Big Secret for the Small Investor“, kurios nesu skaitęs.