Įspūdžiai iš Kijevo

Praėjusią savaitę lankiausi Kijeve, kur vyko vienų didžiausių brokerių Dragon Capital organizuota konferencija. Paskutinį kartą Ukrainoje buvau dar prieškriziniais laikais, 2008-aisiais. Šiemet glamūro mažiau, vakarėliai ramesni, kai kurie bankininkai net nusiteikę gana atsargiai ir netrykšta noru septynmyliais žingsniais skubėti užsiimti rinkos dalies.

Bet daugelis dalykų nesikeičia. Kiekvienais metais konferencijos Ukrainoje turi vieną viską apimančią “temą”, kurią bandoma parduoti: šiemet tai žemės ūkio kompanijos. Tik jau nebe tokios, kurių verslo modelis buvo pastatytas ant to, jog jau tuoj tuoj baigsis žemės moratoriumas, bus leista laisvai prekiauti žemėmis, tai jos ims ir pabrangs keletą kartų ir visi mes būsime turtingi. Apie žemės kainas šioje konferencijoje nė šnipšt. Kaip ir apie nekilnojamo turto vystytojus, kurių konferencijose prieš keletą metų būdavo daugiau nei gražių merginų Kreščiatike.

Ukrainos ekonomika turi artimiausiu metu labai stabiliai augti (sako, jog po 4-5 procentus kasmet, ir tai jai niekas nesutrukdys), infliacija sutramdyta (šiek tiek mažiau nei 10% gali būti šiemet), grivna šiek tiek pasilpninta, bet kažkodėl visi įtikėję, jog ji turėtų būti stabili. Nors pats centrinio banko atstovas sakė, jog norėtųsi, jog grivnos kursas būtų lankstesnis (mano mintyse tai dažniausiai reiškia jos silpninimą). Augančios žaliavų kainos gana įdomiai veikia Ukrainos ekonomiką: plieno gamintojai bei visokie anglies kasėjai labai greitai teigiamai pajunta pasaulinių kainų augimą ir jis beveik tuoj pat persiduoda į jų rezultatus (bei teigiamą įtaką BVP), tuo tarpu dujos ir nafta neigiamą įtaką BVP padaro su maždaug 9 mėnesių lagu. Paskutinis naftos šuolis Ukrainos augimą gali apkarpyti kažkur rudenį.

Viena didžiausių Ukrianos problemų yra korupcija bei noras viską kontroliuoti: pradedant kapitalo srautais, valiutos konversijomis, eksporto kvotomis ir baigiant subsidijomis, duonos kainų nustatymu ir kitais sunkiai suvokiamais dalykais. Visa ta reguliacija man rodos Ukrainoje nieko neatneša, nes tie, kas duoda kyšius ir turi pinigų, visada gauna ir reikiamas kvotas ir sugeba pinigus iš šalies išvežti be didesnių problemų. Bet pakalbėjus su ukrainiečiais tai jaučiasi jų nostalgija stiprios rankos politikai. Gal dėl to, kad seniai toje šalyje jau palaida bala.

Bankinis sektorius į visą atsigavimą žiūri gana atsargiai ir prognozuoja tik nedidelį paskolų portfelio augimą. UkrSoc banko atstovai sakė, jog dar prieš metus jie turėjo nulinį (!) limitą pirkti Ukrainos vyriausybės obligacijas, o centriniame banke laikydavo tik tiek pinigų, kiek minimaliai reikia pagal reikalavimus — visi kiti pinigai automatiškai būdavo pervedami į užsienį. Dabar padėtis pasikeitusi, bet gal tik šiek tiek. Verslas kredituojamas nebent apyvartinėms lėšoms, investiciniams projektams pinigų bankai neduoda, nes įmonės prieš kelis metus rimtai perinvestavo į naujas gamyklas bei įrengimus, kurie ir dabar stovi nepanaudoti. Vieninteliai, kurie laisvai skolina ir didina savo rinkos dalį yra Rusijos bankai (VTB ir Sber): ar jie iš tiesų nemato rizikų, ar visgi veikia politiniai motyvai, sunku suvokti. Tikriausiai tiesos yra ir ten, ir ten.

Vietinių obligacijų rinkoje kažkas naujo: pradėjo kompanijos leisti obligacijų emisijas, kuriose kasmet nebėra put opcionų. Po truputį ilgėja išleidžiamų obligacijų trukmė: vienam bankui pavyko išsileisti net trejų metų emisiją (už 17.5 procento palūkanų). Tad gal iš tiesų tikėjimo grivna atsiranda. Nors metams apdrausti USD/UAH porą kainuoja apie 7%.

Baltarusijoje baiginėjasi valiutos atsargos

Atrodo, jog Baltarusija rimtai pritrūko valiutos rezervų. Vakar vakare Baltarusijos centrinis bankas vietiniams bankams nebepardavinėja tvirtos valiutos. Tiesa, žadama, jog valiutą vėl bus galima išsikeisti nuo balandžio pirmosios, bet dabar laisvas valiutos keitimas bus stipriai ribojamas. Jau anksčiau buvo apsunkintas negrynosios valiutos keitimas (reikėjo apie tai banką įspėti prieš 30 dienų), bet iki vakar vakaro grynaisiais vis dar galėjai Baltarusijos rublius pasikeisti į užsienietišką valiutą. To priežastis paprasta: šaliai baiginėjasi užsienio valiutos rezervai, tad bandoma kaip nors išvengti visiškos valiutos krizės. Per pirmuosius porą šių metų mėnesių valiutos atsargos susitraukė iki 4 milijardų JAV dolerių ir dabar jų užtenka tik kelių savaičių importo srautui apmokėti.

Baltarusija jau ne kartą devalvavo Baltarusijos rublį, bet tikriausiai neišvengiama, jog jai vėl reikės imtis savos valiutos nuvertinimo. Kadangi centriniame banke rublių į dolerius neišsikeisi, atsirado ir šešėlinė rinka, kuri jau įskaičiuoja 25% valiutos devalvavimą.

Baltarusijos obligacijų rinkoje tam tikra sumaištis. Pajamingumai staigiai kilo jau praėjusią savaitę, kai aną antradienį reitingų agentūra Standard&Poor’s sumažino Baltarusijos kredito reitingą nuo B+ iki B. Šalies einamosios sąskaitos deficitas 2010 metais siekė 15%, ir nelabai matosi prošvaisčių, kad jis smarkiai gerėtų. Toks didelis deficitas stipriai valgo užsienio valiutos atsargas ir dėl to Baltarusija yra labai priklausoma nuo užsienio finansavimo. Mūsų kaimynai pagalbos ieško pas didįjį brolį — iš Rusijos jie paprašė 3 milijardų JAV dolerių paskolos, bet šie irgi lengva ranka pinigų nežarsto ir tikriausiai reikalaus panašių sąlygų kaip ir Tarptautinis Valiutos Fondas (su kuriuo Lukašenka neitin draugauja). Ta proga 5 metų trukmės Baltarusijos obligacijas galima nusipirkti už 12-13% pajamingumą, nors dar prieš kelias savaites jis siekė tik 8-9%.

Baltarusijos ekonomika pastatyta ant subsidijuojamų iš Rusijos energetinių resursų ir re-eksporto. Realiai rusai laiko visas vadžias: jeigu Gazpromas padidintų dujų kainą, ir Rusija įvestų importo iš Baltarusijos apribojimus, šiai šaliai matyt būtų ne pyragai.

Obligacijų rinkoje kaupiasi debesys?

Benaršydamas po šios dienos rinkos įžvalgas užtikau Mark Hulbert straipsnį MarketWatch‘e, kuris gana rimtai privertė susimąstyti apie obligacijų rinkos perspektyvas. Ypač išraiškingas grafikas, kuris rodo pastarųjų metų įplaukas į obligacijų fondus: obligacijų pajamingumai traukėsi veikiami labai stipraus ir pastovaus investuotojų susidomėjimo šia turto klase. Deja, atrodo, kad šis susidomėjimas lapkričio viduryje staiga pasibaigė. Ar tai buvo tik trumpas rinkos žagtelėjimas, ar iš tiesų apetitas obligacijoms rimtai nuslopo, parodys laikas.

Įplaukos į obligacijų fondus
Netikėtas posūkis atgalios

Pinigai į obligacijų fondus plaukė nuo pat 2008-ųjų pabaigos, o jų sumos tokios didelės, jog jas galima lyginti su įplaukomis į akcijų rinką prieš interneto burbulo sprogimą. Jeigu ši pinigų srovė imų ir visiškai apsisuktų, obligacijų rinkose besišypsančių investuotojų rasti būti taip lengva kaip atšaldyto Švyturio alaus vidury Sacharos dykumos. Aišku, gal būt tai tik nieko nereiškiantis indikatorius. Bet reiktų rimtai pagalvoti, ką reiktų daryti, jeigu obligacijų buliaus rinka imtų ir pasibaigtų.

Pirmosios Lietuvos euroobligacijos

Šiandien Donatui besiruošiant naujai Pinigų Kartos laidai, kurioje šį kartą jis kalbės apie Lietuvos finansų rinkų istoriją, užtikau labai įdomų straipsnį (1933 metų birželio-liepos „Tautos Ūkyje“) apie pirmąsias Lietuvos išleistas euroobligacijas.

Pirmoji lietuviška euroobligacija

Pačiais pirmaisiais nepriklausomybės metais Lietuva neturėjo daug galimybių skolintis rinkose. Tam tikrą nedidelį kiekį obligacijų ji buvo išplatinusi vidaus rinkoje, bet pagrindinis skolos šaltinis visgi buvo paskola iš Vokietijos bei Ivar’o Kreuger’io suteikta paskola už gautą degtukų monopolį (kai pagalvoji, tai visai neblogas būdas „outsourcinti“ akcizų surinkimą: vietoje to, kad apmokestintum degtukus, parduodi monopolines teises, o jau tada patys privatūs verslininkai susirenka mokesčius iš gyventojų). Užtat ne kartą tarpukario ekonominėje spaudoje teko užtikti pastebėjimą, jog lietuvių emigrantai Amerikoje turi daug kapitalo, ir tai reiktų išnaudoti finansuojant pirmuosius netvirtus nepriklausomus Lietuvos žingsnius.

Atrodo, jog Amerikos lietuviai iš pradžių iš tiesų buvo labai patriotiškai nusiteikę ir su užsidegimu pirko Lietuvos dolerines obligacijas (arba „bonus“, kaip jie oficialiai vadinti). 5% kupono 15 metų obligacijų buvo išplatinta iš viso už 1.85 mUSD, kas dabartiniais litais išvertus sudarytų kokius 100-200 milijonus litų. Gal ir ne milijardai, kuriuos šiemet gana lengvai pasiskolinome tarptautinėse rinkose, bet tikrai neblogai, turint galvoje, jog platinimas vyko tik tarp paprastų Amerikos lietuvių. Pradžioje lyg ir buvo pasirinktas platintojas (kompanija American Sales Corporation, nors apie ją nerandu internete jokios informacijos), kuris už komisą siūlėsi išplatinti 1 mUSD obligacijų, bet vėliau sutartis buvo nutraukta, nes „ši bendrovė atstovavo tik vieną visuomenės grupę“, ir kitos visuomenės grupės, apie tai sužinojusios, galėjo šią obligacijų emisiją boikotuoti. Ar tik nebus American Sales Corporation žydų kompanija? Kiek teko skaityti apie tų laikų JAV bankus, jie labai aiškiai buvo pasidalinę klientūrą pagal religiją ir tautybę.

Kad ir kaip ten būtų, pirmosios Lietuvos euroobligacijos buvo platinamos gana keistoku būdu: rengiant mitingus ir iš tribūnos įtikinėjant Amerikos lietuvius pirkti „Lietuvos laisvės paskolą“. Kaip ir galima tikėtis, tokio platinimo kaštai nebuvo maži: iš viso pritraukimo kaštai sudarė net 8% nuo obligacijos emisijos.  Bet pasiskolinta gana sėkmingai: obligacijų kuponas buvo 5%, kai tuo metu pačios JAV paskola mokėdavo 3.5-4.0% palūkanų. 100-150 bazinių punktų premija (spreadas) virš JAV skolos visiškai naujai valstybei iš tiesų neblogas pasiekimas (tiesa, nevertėtų pamiršti, jog pasaulyje tuo metu dominavo Didžioji Britanija, o ne JAV, kuri tuo metu tikriausiai dar vis buvo laikoma kažkuotais pereinamuoju tarp besivystančios ir išsivysčiusios rinkos).

Iš viso buvo siekta išplatinti 5 mUSD obligacijų (bent jau tiek jų buvo atspausdinta), bet išplatinta tik 1.85 mUSD. „Tautos ūkis“ rašo, jog dėl 1920 metų recesijos, daug darbininkų prarado darbą, todėl jų noras pirkti obligacijas sumenko.

Nors euroobligacijos buvo leistos tik Amerikos lietuviams, šiems grįžtant į Lietuvą, vis daugiau šių obligacijų atsirasdavo tėvynėje. Vėliau ir Lietuvos bankai ėmė pirkti šiuos „vertybės popierius“ savoms investicijoms. Pagal pateiktus apmokėjimui „sunokusius“ (koks geras žodis! „Mano obligacijos jau sunoko“ – mano obligacijos pasiekė išpirkimo dieną) kuponus pastebima, kad 1933 metais apie trečdalis emisijos buvo Lietuvos rezidentų rankose.

Už 12% pajamingumą Lietuviškas euroobligacijas tikrai pirkčiau!

Obligacijos JAV rinkos nebuvo kotiruojamos, tačiau jomis prekiauta Kauno fondų biržoje, bet jos biuleteniuose pateikiamo tik pirkimo ir pardavimo kainos (bid ir ask), o ne patys sandoriai. Bet imant pagal šių kainų vidurkį (mid), pirmųjų Lietuvos euroobligacijų pajamingumas, likus vos porai metų iki išpirkimo, siekė 12 procentų. Atrodo, jog jos visgi buvo išpirktos laiku (1935 metų pradžioje tam buvo organizuota speciali vidaus obligacijų emisija, kuria planuota skolintis 1.8 mLTL, arba apie 10% pirmosios euroobligacijų emisijos sumos).

ATNAUJINIMAS: Visgi 1935 metais balandžio 1 dieną vidaus rinkoje buvo išleista 10 metų obligacijų emisija, o Lietuvos vyriausybė davė galimybę Lietuvos Laisvės Paskolos turėtojams pratęsti jos galiojimą dar dešimčiai metų (t.y. jeigu nenori, kad būtų obligacija išpirkta, tai gali ją laikyti dar 10 metų, nes už ją bus mokamos palūkanos). Bet palūkanos buvo gana menkos, tad 1935-1936 dauguma obligacijų turėtojų visgi pardavė valstybei savo obligacijas. 1940-aisiais buvo likę neišpirkta obligacijų tik maždaug už 0,5 mUSD (taigi, apie ketvirtis emisijos). [Šaltinis]

CDS prastai atspindi nemokumo riziką

Kredito rizikos apsikeitimo sandorius (CDS – credit default swap) šiais laikais įdėmiai stebi ne vien analitikai, CDS‘ai tapo patogiu beveik standartizuotu įrankiu matuojant šalies ar kompanijos nemokumo riziką. Į CDS kreives akį užmeta ir A. Kubilius, prieš daugiau nei metus prasitaręs, jog Lietuvos CDS įvertis yra vienas svarbesnių rodiklių, rodantis ar teisinga linkme nukreipti Lietuvos vyriausybės veiksmai.

CDS iš esmės yra draudimo sandoris: viena sandorio šalis perka draudimą nuo trečios šalies nemokumo (ir už tai moka premijas, tačiau atsitikus nemokumo įvykiui, gaus išmoką), o kita – draudimą išrašo (ir už tai gauna premijas, bet turės sumokėti draudimo sumą, jeigu trečioji šalis tas nemoki). Sandoris vadinamas kredito rizikos apsikeitimo sandoriu, nes draudimo pirkėjas šiuo sandoriu pakeičia trečiosios šalies nemokumo riziką draudimo išrašytojo kredito rizika (nes ir draudėjai draudikai gali imti ir „užsilenkti“).

Iš CDS instrumentų kainos, padarius tam tikras prielaidas apie tai, kiek nuostolių galima patirti, jeigu CDS objektas taps nemokus, galima pasiskaičiuoti, kokia yra tikimybė, jog atsitiks nemokumo įvykis. Bet neseniai išleistas Fitch reitingų agentūros tyrimas teigia, jog CDS rinka nevertėtų taip jau labai pasitikėti. CDS rinka yra labai nelikvidi: geriausiu atveju per dieną vienos šalies CDS‘ais sudaroma gal kokie 10-15 sandorių, tad dėl nelikvidumo CDS kainos gali stipriai svyruoti. Ir ne tik gali, bet iš tiesų svyruoja: bankų CDS per dvejus metus pabrango 15 kartų, o nekilnojamo turto fondų – net 30 kartų. Fitch teigimu, šių sektorių reali nemokumo rizika tiek stipriai nesusvyravo: ten, kur CDS rinka pranašavo, jog bankrutuos kone kas trečia kompanija, nieko panašaus neatsitiko. Nemokumo atvejų padaugėjo, bet ne 30 kartų.

Kaip ir kiekvienai naujai finansinių instrumentų rinkai, tikriausiai CDS’ų rinkai reikia subręsti ir tapti likvidesniai, kad jis taptų efektyviai ir teisingai rodytų nemokumo tikimybes. Bet CDS sandoriai tampa vis plačiau naudojami reguliacinėje aplinkoje: jais norima naudotis nustatinėjant Bazelio III reikalavimus bankų kapitalo pakankamumui skaičiuoti. Ar tik ne per ankstokai, jeigu keletu sandorių galima rimtai paveikti rinkos kainą?

AAA kreditoriai skolinasi kone pigiausiai istorijoje

Didžiosios vakarų valstybės jau seniai neturėjo tokių palankių sąlygų skolintis: trumpalaikės palūkanų normos jau kurį laiką buvo labai artimos nuliui, tačiau pastaruoju metu ėmė sparčiai mažėti ir ilgalaikių obligacijų pajamingumai. JAV dešimties metų obligacijų pajamingumas tesiekia 2.6%, Vokietija šiam laikotarpiui gali pasiskolinti už 2.28%. Britanijos skolinimosi kaštai dar vis didesni, nors ir tie nesiekia trijų procentų. Dienraštis Financial Times teigia, jog tokios žemos ilgo laikotarpio valstybės skolos palūkanos buvo gal tik kelis kartus per visą britų finansinių rinkų istoriją, siekiančią XVIII amžiaus pradžią; ir pakaktų pajamingumams susitraukti dar kokiais 0.2 procentinio punkto, kad būtų sumušti visų laikų rekordai, pasiekti pačioje XIX amžiaus pabaigoje.

Tiesa, realūs obligacijų pajamingumai (atėmus infliaciją) nėra tokie jau žemi: tarkime JAV 10 metų obligacijos realus pajamingumas siekia 1.6%, o tai ne tiek jau dramatiškai skiriasi nuo pastarųjų 50 metų 2.66% vidurkio. Obligacijų rinkos dalyviai vis stipriau tiki artimiausius kelis metus gresiančiu defliacijos scenariju: jeigu vartotojų kainų indekso pokyčiai lyg užsispyrę ilgą laiką būtų neigiami, investuotojai į obligacijas nepraloštų, mat net rekordiškai mažas obligacijų pajamingumas pastoviai krentančių kainų akivaizdoje užtikrintų tokiems obligacijų turėtojams pakankamą grąžą. Juolab, jei tikėsime tokiu scenarijumi, obligacijų pajamingumams dar nemažai vietos kristi – antai Japonija, kuri jau ilgą laiką gyvena defliacinėje aplinkoje, dešimčiai metų gali skolintis už 0.9 procento.

Dar prieš keletą savaičių rinkos dalyviai buvo susiskaldę į dvi ryškias stovyklas: vieni tikėjo defliaciniu scenarijumi, o kiti tikėjosi, jog itin laisva centrinių bankų pinigų politika anksčiau ar vėliau turi išsiversti į didėsiančią infliaciją. Galima teigti, jog šios dvi stovyklos sutarė tik dėl vieno: dabartinės obligacijų palūkanos ilgai išsilaikyti negali. Tik defliacininkų nuomone, jos turi kristi iki Japonijos žemumų, o infliacininkų įsitikinimu, greituoju metu obligacijų burbulas turi sprogti ir valstybės galės skolintis tik su aukštomis palūkanomis. Šios kelios savaitės parodė, jog defliacininkai tikriausiai ima viršų, nes obligacijų pajamingumai susitraukė kone per pusę procentinio punkto.

Yra ir kitų paaiškinimų, kodėl saugiausiomis laikomos obligacijos turi brangti, net jei nekreipsime dėmesio į defliacinius lūkesčius. Apetitas saugiems finansiniams instrumentams (t.y. tiems, kuriems reitingų agentūros suteikia aukščiausią AAA reitingą) niekur nedingo, tuo tarpu tokių instrumentų pasiūla yra žymiai sumažėjusi. Juk prieš keletą metų šią saugių instrumentų paklausą tenkindavo įvairiausi sudėtingos finansinės inžinerijos pagalba sukonstruoti finansiniai produktai (kaip kad CDO, CLO ir dar begalė kitų), kuriems reitingų agentūros lengva ranka uždėdavo AAA kokybės ženklą. Šie sudėtingi produktai buvo įspūdingų nuostolių priežastis krizės pradžioje, ir investuotojams jų nebeįsiūlysi. Tačiau saugių investicijų poreikis ilguoju laikotarpiu vis tiek didėja, mat vakarų valstybių sparčiai senstantanti populiacija turėtų keisti savo investicijas į vis mažiau rizikingas. Centriniai bankai irgi tapo vyriausybinių obligacijų pirkėjai, o tai dar sumažino obligacijų pasiūlą, tad gal ir nenuostabu, jog jų pajamingumai tokie maži.

Mažų ilgojo laikotarpio palūkanų fenomenas neapsiriboja vien tik aukščiausio kredito reitingo valstybių skolos vertybinių popierių rinka: itin žemomis palūkanomis mėgaujasi ir gero kreditingumo bendrovės. JAV geležinkelių bendrovė Norfolk Southern suskubo išleisti 100 metų trukmės obligacijas ir taip itin ilgam laikotarpiui užsitikrinti rekordiškai mažas palūkanas. Ar tai naujo burbulo požymis, parodys ateitis.

Investicijos į žmogiškąjį kapitalą

Tarp kolegų ne kartą esame prie alaus svarstę, jog visai nebloga investicija būtų apmokėti mokslus vaikams, mainais už tai gaunant dalį jų būsimųjų gyvenimo pajamų. Juk ne visi tėvai turi pakankamai pinigų, jog galėtų išleisti savo vaikus į geriausias pasaulio mokyklas bei universitetus, tuo tarpu geras išsilavinimas ir patirtis žymiai padidina žmogaus gaunamo atlyginimo dydį. Jeigu investuotojai į būsimuosius talentus gautų ne vien tik fiksuotas palūkanas, kaip kad paprastų studentų paskolų atveju, bet ir dalį būsimųjų studento pajamų, jie būtų suinteresuoti studento sėkme: gal būt siųstų jį į reikiamus kursus, padėtų rasti praktikai geriausias įmones, patartų karjeros planavime ar panašiai.

Pasirodo, ne mums vieniems prie alaus yra kilę tokios idėjos: FT Alphaville rašo apie kompaniją, kuri kaip tik yra sugalvojusi labai panašų investicinį fondą. Investuotojai sumoka už moksleivio ar studento mokslus, o už tai gauna dalį būsimųjų jo gyvenimo pajamų. Neaišku, kokią grąžą investuotojams turėtų atnešti tokios investicijos į žmogiškąjį kapitalą, bet investavimo schema gana įspūdinga.

Tiesa, morale besirūpinantieji čia gali įžvelgti tam tikrą vergovės formą: jeigu į žmogų žiūrima kaip į finansinę priemonę ar investicinį projektą, nešantį pajamas, tai labai greitai galima prieiti prie klausimo, kiek galėtų kainuoti šiais laikais vergai (t.y. kiek verta sumokėti už žmogų, kad 100% jo uždirbamų pajamų pereitų investuotojui, kuris tik turėtų tam tikras išlaidas žmogaus egzistencijai palaikyti). Turint omenyje, jog vidutinis lietuvis į rankas gauna kokius 1500 Lt, kaina išeitų ne tokia jau ir didelė: apie 100 000 Lt.

Kviečiai – ne visos juodosios gulbės kandžiojasi

Kviečių kainoms beprotiškai stiebiantis į dangų, šia tema aktyviau domisi ir žiniasklaida: vz.lt šiandieną rašo apie tai, jog Finasta prieš kelis mėnesius kviečius minėjo kaip vieną įdomiausių investicinių temų. Nors vz.lt kviečių idėjos autorystę priskiria man, bet tai tolokai nuo tiesos: man tik teko ją pristatyti žiniasklaidai, o pačią idėją sugeneravo Finastos analitikų komanda, kuriai ir turėtų tekti visi laurai. Lenkiu galvą.

Kviečių ETF kaina
Kviečiai ėmė ir netikėtai pabrango

Iš tiesų, kaip mini nemažai vz.lt straipsnio komentatorių, kviečiai brango ne visai dėl tų priežasčių, kuriomis mes argumentavome šios temos patrauklumą. Kviečių kainų kilimo tikėjomės per metus ar dvejus, nes kviečiai pastaruoju metu buvo viena iš mažiausiai brangusių žaliavų, tuo tarpu trąšų ir degalų kainos, kurios yra svarbi kviečių auginimo kaštų dalis, buvo jau pakilusios. Prie galimo kviečių kainų augimo prisidėti galėjo ir mažėjantys kviečių pasėlių plotai Šiaurės Amerikoje.

Nassim Taleb yra sugalvojęs terminą „juodoji gulbė“, kuris naudojamas apibūdinti retiems atsitiktiniams įvykiams, kurie turi labai didelę įtaką, bet kurių niekaip neįmanoma numatyti. Sausra ir seniai matyti karščiai Rusijoje bei Ukrainoje ir buvo tas įvykis, viską apvertęs aukštyn kojomis kviečių rinkoje. Tik jei dažniausiai „juodosios gulbės“ minimos nelabai gerų įvykių kontekste (kaip kad Lehman Brothers žlugimas), šį kartą juodoji gulbė buvo visai draugiška. Mūsų argumentai galiojo ir be sausros, tad mūsų nuomone, kviečiai ilguoju laikotarpiu turėjo kainuoti daugiau net jei derliai būtų buvę neblogi. Tik kartais ateitis ateina žymiai greičiau nei tikiesi.

Patarimai, artėjant įmonių pusmečio rezultatų sezonui

Šios dienos Financial Times Lex skiltyje surašyta 10 puikių patarimų, į ką atkreipti dėmesį, vertinant įmones. Nors šie patarimai skirti kaip tik artėjančiam pusmečio rezultatų skelbimui, bet, manau, jog juose vyraujantis sveikas skepticizmas turėtų būti naudingas vertinant įmones bet kuriuo metų laiku.
  1. Nekreipkite dėmesio į jokius pranešimus spaudai ar paruoštas prezentacijas: savo nuomonę susidarykite iš originalių finansinių ataskaitų, kad ir kokios jos būtų netobulos.
  2. Nekreipkite dėmesio, ar ketvirtiniai rezultatai buvo geresni ar blogesni nei tikėjosi analitikai. Analitikų prognozės per paskutinius 25 metus vidutiniškai dvigubai atsilikdavo nuo tikrovės, tad jų nuomonės paisyti per daug nereiktų.
  3. Pardavimai nebūtinai yra vienas svarbiausių ir daugiausiai ką pasakančių skaičių. Pardavimus galima atidėti, perkelti, atkelti, ištęsti, sutraukti, nupirkti ar jais kitaip sumanipuliuoti. Be to, juos veikia valiutos kursai.
  4. Pelnu irgi galima manipuliuoti. Kaštai kinta, mokestinė aplinka taipogi. Nusidėvėjimo politiką nesunku pakeisti. Vienkartiniai nuostoliai dažniausiai būna ne tokie jau ir vienkartiniai.
  5. Užtat nenumokite ranka į balansą: ten daug įdomių dalykų. Ar kompanijos investicijų bei pardavimų santykis krenta? Gali būti, jog kompanija pereis į nebe tokio staigaus augimo fazę. Ar gautinos sumos didėja greičiau nei pardavimai? Kas iš to, jei duodi klientams prekes, o jie neatsiskaito. Staigus atsargų sumažėjimas irgi yra įtartinas, kaip ir kito turto didėjimas lyginant su viso balanso dydžiu: kompanija gali taip kapitalizuoti veiklos sąnaudas.
  6. Kainos ir pelno (Price/earnings – P/E) visai nerodo ateities pelno augimo tendencijų.
  7. Kompanijų dividendų politika visiškai neturi reikšmės jų vertinimui (o didelis dividendų pajamingumas nebūtinai yra gerai)
  8. Ne visada su balansu susiję rodikliai kaip P/BV yra geresni už pelno rodiklius, kaip P/E.
  9. Nuosavybės grąža (ROE) amžinai nebūna išskirtinė: ji grįžta prie vidurkio.
  10. Ir negalvokite, jog kompanijų vadovai nuoširdžiai rūpinasi akcininkų gerove.

Spekuliavimas kredito rizikos apsikeitimo sandoriais (CDS)

Šiandien teko dalyvauti TSPMI rengtoje diskusijoje apie Graikijos skolos problemą: ganėtinai netikėtai atsidūriau tarp žymiai protingesnių ir apie politiką bei ekonomiką daugiau nusituokiančių žmonių, kaip Raimundas Kuodis, Rūta Vainienė, prof. Jonas Čičinskas, Ramūnas Vilpišauskas ar prof. S. Kropas. Nežinau, kiek pridėjau vertės į diskusiją, nes apie šią problemą galiu  žvelgti tik iš investuotojų perspektyvos, o jų požiūris lyg ir aiškus: Graikijai skolinti neverta, nebent su tokiomis palūkanomis, kurios kone viršyja SMS kreditų įkainius.

Tiesa, labiausiai šioje diskusijoje nustebino (negerąja prasme) vieno iš dalyvių išreikšta mintis, jog VILIBOR šiais laikais yra diktuojamas Lietuvos CDS‘ų (su šia mintimi iš dalies galima sutikti), o šie yra iš esmės nulemiami neaiškių spekuliantų, kurie neaišku kaip yra suinteresuoti Lietuvos finansinių problemų didėjimu. Visiškai sutinku, jog VILIBOR yra laužtas ne iš piršto ir jį galima išsiskaičiuoti per euro/lito forvardus. CDS turėtų rodyti labai panašius skaičius, nors jis matuoja Lietuvos kredito riziką eurais, kai euro/lito forvardai turėtų matuoti lito devalvacijos riziką – šalies bankrotas nebūtinai reiškia devalvaciją (nors 99% atvejų tikriausiai reiškia), o devalvacija nebūtinai reiškia užsienio skolos nevykdymo (realesnis atvejis). Be to, CDS trukmė dažniausiai 5 metai, tuo tarpu VILIBOR yra trumpalaikis, bet čia jau ne tokios esminės detalės. Labiausiai man keista dėl minties, jog CDS rinka yra formuojama spekuliantų, kurie vienareikšmiškai tikisi Lietuvos (ar kito emitento) bankroto.

Taip, tiesa, kartais CDS rinkoje būna ne itin gražių dalykų, ji nėra skaidri, joje daryti sandorius nėra lengva. Ir sutinku, jog pirma mintis, kaip uždirbti pinigų, jei tikiesi kieno nors bankroto, yra nusipirkti CDS kontraktą (arba pasiskolinti obligacijas ir parduoti jas „pašortinant“ rinkoje, bet reikia rasti, kas tau jas paskolins). Bet juk CDS kontraktas nėra „lošimas į vienus vartus“, jame dalyvauja dvi pusės: viena iš jų perka draudimą (ir yra suinteresuota emitento bankrotu, nes tada gaus draudimo išmoką), o kita pusė išrašo draudimą (ir yra suinteresuota tolesniu emitento mokumu, nes neįvykus bankrotui nereikės išmokėti draudimo sumos ir bus galima pasilikti surinktas draudimo premijas). Tiek, kiek yra CDS pirkėjų, tiek yra ir pardavėjų, tad visa CDS rinka bendrai nėra suinteresuota nei bankrotu, nei tolimesniu mokumu. Jei aš statau ant to, kad Lietuva bankrutuos (ir turiu paskatas to siekti), tai aš sudarau sandorį su kažkuo, kas stato ant to, jog Lietuva NEbankrutuos (ir turi paskatas to siekti).