Kinijos nekilnojamas turtas – burbulas?

Apie Kiniją nedaug ką suprantu. Šalis auga stebėtinais tempais, o daugelis investuotojų tiki, jog nepraeis nei ketvirtis amžiaus ir ji taps didžiausia ekonomika pasaulyje. Net ir skeptiškai į Kinijos perspektyvas žiūrintys neretai pakeičia savo nuomonę, jeigu tik gauna galimybę apsilankyti ir savo akimis įsitikinti Kinijos progresu. Bet kadangi Kinijoje nesu buvęs, tai kartais leidžiu sau suabejoti šios šalies perspektyvomis.

Vakar užtikau neblogą investuotojo Jim Chanos interviu (galima rasti ir interviu stenogramą) apie Kinijos nekilnojamo turto kainų burbulą. Jis teigia, jog Kinijos nekilnojamo turto kainos negali toliau vis kilti, mat jau dabar statybos kaštai siekia apie 3-4 tūkstančius litų kvadratui, kai tuo tarpu vidutinė mėnesinė kino alga tėra 800 litų (Šanchajaus vidurkis – 1,2 tūkstančio litų, t.y. du kart mažesnis nei Vilniaus). Jim Chanos prognozuoja, jog nustojus brangti butams, Kinijos ekonomiką turėtų ištikti gili krizė, nes jau dabar 50-60 procentų bendrojo vidaus produkto sukuriama su nekilnojamu turtu susijusiuose sektoriuose.

Prie tos pačios temos, už akių vakar užkliuvo naujiena apie tai, jog East Capital perka nekilnojamo turto vystymo kompaniją Kinijoje. Investuotojų apetitas kol kas nemažėja.

Pasipelnyti iš rinkos neracionalumo nėra lengva

Pastaruoju metu perskaičiau dvi labai panašias knygas apie investuotojus, kurie laiku numatė finansų krizę, ir sugebėjo iš jos užsidirbti krūvas pinigų. Michael Lewis‘o „The Big Shortjau minėjau, o Gregory Zuckermann‘o „The Greatest Trade Ever“ irgi rašoma apie tuos pačius fondų valdytojus, tik žymiai daugiau dėmesio skiriama John Paulson‘ui.

Visi šiose knygose minimi fondų valdytojai laiku suprato, jog jeigu nustos kilusios nekilnojamo turto kainos, stipriai padaugės neveiksnių būsto paskolų, nes jos buvo išduodamos net tiems, kurie neturi normalių pajamų (tikintis, jog jas bus įmanoma padengti pardavus pabrangusį būstą). Todėl galima puikiai uždirbti perkant tuo metu itin pigius apsidraudimus nuo tokių paskolų kredito rizikos (didžiausi pinigai buvo uždirbti perkant CDS‘us ant investicinio reitingo CDOs, kurie sudaryti iš subprime būsto paskolų). Iš dabartinės situacijos žvelgiant, atrodytų keista, jog tokia mintis kilo tokiam mažam ratui investuotojų, bet perskaičius šias knygas supranti, jog uždirbti pinigus iš šio statymo tikrai nebuvo lengva. Kaip kad nelengva pasipelnyti iš bet kokio burbulo.

Pirmiausia, jeigu turi investicinę idėją, kuri visiškai priešinga rinkos konsensusui, pritraukti lėšas šios idėjos įgyvendinimui yra beveik neįmanoma. O jeigu jau turi pritrauktas lėšas, nes jau ir taip valdai fondą, kai tik investuotojai pamato, jog pradedi daryti keistas (jų manymu)  investicijas, jie reikalauja grąžinti pinigus. Tie, kas sugebėjo įžvelgti burbulą būsto paskolų rinkoje, savo patirtį buvo sukaupę ne paskolų rinkoje, o prekiaudami akcijomis, tad jiems buvo labai sunku atremti investuotojų argumentą, jog jie nieko neišmano apie paskolas, o visi stambiausi rinkos žaidėjai mano, jog viskas šioje rinkoje bus gerai. Net jeigu įrodai, jog buvai teisus (o tai tikrai įrodo Paulsono fondo rezultatai), sugalvojęs kitą idėją vėl susiduri su tuo pačiu skepticizmu: Paulsonui vėl sunkokai sekėsi rinkti pinigus į aukso fondą.

Be to, net jei galų gale esi teisus, burbulas dar gali tęsti ilgiau nei manei. Viena klaida, kurią padarė tas pats Paulsonas: per anksti pradėjo statyti prieš būsto paskolų burbulą. Jo fondas pradėjo draustis nuo 2005-ais metais išduotų būsto paskolų kredito rizikos, bet kadangi būsto kainos toliau kilo, tais metais išduotos būsto paskolos beveik visos buvo grąžintos sėkmingai: skolininkams tereikėjo parduoti pabrangusį būstą. Tiesa, šią klaidą Paulsonas laiku ištaisė persimesdamas ant vėlesnių metų būsto paskolų draudimų.

Dar viena problema, bandant pasipelnyti iš burbulo: jeigu burbulas pakankamai didelis, jo sprogimas gali sukelti finansų sistemos problemų. Kas iš to, jog uždirbai daug pinigų, bet jie užšaldomi kokiame nors Bear Stearns ar iš viso dingsta Lehman Brothers banke.

Galų gale neįvyko vienas įvykis, kuris irgi tikriausiai būtų nubraukęs visus pelnus iš statymo prieš burbulą: JAV vyriausybė galėjo garantuoti visas būsto paskolas. Tokiomis intervencijomis gal ir sunku patikėti, bet tomis dienomis, kai kas savaitę finansų rinkose atsitikdavo kas nors tokio, ko niekada nėra buvę, nieko nebuvo neįmanomo.

Tikiu, jog su panašiais sunkumais galėjo susidurti ir investuotojai, kurie savu laiku tikėjosi interneto burbulo (ar bet kokio kito burbulo) sprogimo. Iš rinkos neracionalumo pasipelnyti nėra taip lengva, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Ką skaičiau kovo mėnesį

  • Tim Harford – „The Logic of Life“. Greitai ir lengvai susiskaičiusi knyga iš populiariosios ekonomikos žanro. Kol skaičiau, ji visai patiko, nes Tim Harford rašo gana įtraukiančiai, bet praėjus trims savaitėms po paskutinio knygos lapo užvertimo, nepasakyčiau, jog galvoje liko labai daug įžvalgų. Nors, tiesa, paaiškinimai, kodėl miestuose yra daugiau moterų nei vyrų įdomūs, bet iki galo neįtikinantys.
  • Nancy Duarte – „Slideology“. Labai patikusi knyga apie tai, kaip padaryti gerą prezentaciją. Glausta, aiški ir su begale patarimų: nuo spalvų paletės pasirinkimo iki šriftų subtilybių ir vizualinio išdėstymo. Labai rekomenduoju perskaityti visiems, kam tenka kurti PPT bylas.
  • Paul R. Ramirez – „Scripophily 101“. Skripofilijos (vertybinių popierių kolekcionavimo) mėgėjo įvadas į kolekcinių vertybinių popierių pasaulį: iš kur atsiranda akcijų bei obligacijų sertifikatai, kas juos spausdina, kas juos anuliuoja, kas yra vertinga ir panašiai.
  • Paul Bergne – „The Birth of Tajikstan“. Kažkada buvau pagalvojęs, jog iš buvusių Sovietų Sąjungos respublikų mažiausiai žinau apie Tadžikistaną. Šiai spragai užpildyti nutariau perskaityti bent kelias knygas apie šią valstybę. Jos moderni istorija gana trumpa, bet gana įdomi: tadžikų identitetą pradėjo kurti tik sovietai 1920-ųjų pabaigoje. Šalies gyventojai buvo neraštingi (tuo metu rašyti mokėjo apie 3 procentus tadžikų), komunizmą statyti sekėsi sunkiai, nes, anot sovietų, “šalyje nebuvo pramonės, taigi nebuvo įmanoma rasti darbininkų, kuriuos būtų galima priimti į partiją”. Autorius teigia, jog Tadžikistanas tapo atskira respublika tik dėl Sovietų geopolitinio žaidimo: buvo siekiama sukurti pavyzdinę persų-iranėnų (tadžikų kalba panaši į persų kalbą) valstybę, kuri galbūt vėliau darytų teigiamą sovietinę įtaką Afganistanui ir Iranui (iki tol Tadžikistanas buvo Uzbekistano dalis). Bent jau šioje knygoje rašoma, jog sovietai iš tiesų stengėsi sukurti modernią valstybę (tikėtina, jog kitaip ir nebūtų įmanoma suvaldyti vietinių genčių): buvo įvestas privalomas mokslas, sunorminta tadžikų kalba, sukurtas jos raštas ir panašiai. Knyga visai patiko, tik joje aprašoma istorija baigiasi ties Tadžikistano tapimu pilnateise sovietine respublika — reikia pasiieškoti kitos knygos devyniasdešimtųjų pilietinį karą Tadžikistane ir jo kelią į tikrąją nepriklausomybę.
  • Mohnish Pabrai – „The Dhando Investor“. Mohnish Pabrai yra vienintelis Pabrai funds valdytojas, o ši knyga yra apie jo investavimo filosofiją. Pabrai yra vertės investuotojas, kuris investuoja labai koncentruotai (jis teigia, jog dažniausiai turi tik 3-5 geras idėjas, ką pirkti) ir ieško tokių kompanijų, kurių tikėtinas nuostolis (downside) yra nedidelis, tuo tarpu egzistuoja tikimybė, jog uždirbti galima daug. Įdomiausia man knygoje buvo tai, jog Pabrai savo investicinę bendrovė įkurė vienas pats su labai nedideliu kapitalu (tik tikėtina, jog jo fondo teisinė forma buvo paprasta akcinė bendrovė). Įkvepia :)
  • Dan Brown – „The Lost Symbol“. Paskutinis Dan Browno kūrinys labai panašus į kitus jo kūrinius, kuriuos skaičiau. Ir nors supranti, jog skaitai šlamštą, o nuo pigaus rašymo stiliaus darosi koktu, bet vis tiek negali atitraukti akių nuo knygos. Kažkuo tai įtraukia. Apie Dan Brown paskutinę knygą labai neblogą recenziją galima rasti nymag.com.
  • William Strunk – „The Elements of Style“. Dan Browno recenzijos mane nuvedė prie klasika tapusios William Strunk knygos „The Elements of Style“, apie kurią jau teko ne kartą girdėti iš įvairių šaltinių. Didelė patarimų dalis pritaikoma tik anglų kalbai, tačiau nemažai ką galima pritaikyti ir lietuviškoms rašliavoms.
  • David Einhorn – „Fooling Some People All of the Time“. Jei kada galvojote, jog uždirbti iš akcijų šortinimo (sell short – parduoti pasiskolintas akcijas, tikintis, jog atpirksi jas pigiau ateityje) lengva, pasiskaitykite šią knygą. David Einhorn daugiau nei penkerius metus kovojo su kompanija Allied, kuri, jo nuomone, neteisingai finansinėse ataskaitose atspindėjo savo būklę. Tikėdamasis, jog šiuo faktu susidomės priežiūros institucijos bei kiti investuotojai, David Einhorn pardavinėjo pasiskolintas šios kompanijos akcijas. Tik pelno iš šios investicijos teko laukti labai ilgai, nes jis susidūrė ne vien su priežiūros institucijų abejingumu, bet ir investuotojų neišprusimu, galinga lobistine sistema ir viešųjų ryšių mašina. Pasirodo, net ir akylai reguliuojamoje JAV rinkoje sukčiams yra vietos klestėjimui.
  • Michael Lewis – „The Big Short“. Kol kas tai geriausia šiemet mano skaityta knyga. Michael Lewis yra ne vien puikus rašytojas (jo Liar’s Poker yra, mano subjektyvia nuomone, viena geriausių knygų apie finansų sektorių), jis kartu ir sugeba surinkti begales faktų bei spalvingai juos pateikti. Jo paskutinė knyga yra apie tuos fondų valdytojus, kurie laiku numatė nekilnojamo turto burbulo sprogimą ir tuo pasinaudodami užsidirbo krūvas pinigų. Lewis rašo apie smulkius fondų valdytojus (nors daugiausiai iš krizės uždirbęs Paulsonas taipogi minimas), apie kurių egzistavimą daugelis nėra net girdėję. Įdomu tai, jog jie  nebuvo susiję su didelėmis finansinėmis institucijomis — vienas iš herojų buvo gydytojas, tapęs fondų valdytoju; kiti trys vos ne savamoksliai investuotojai. Knygos herojai sugebėjo laiku aptikti nekilnojamo turto burbulą būtent dėl to, jog šie fondų valdytojai neturėjo gerų ryšių su bankais ir nebendravo su kitais rinkų dalyviais, kurie gyveno euforijoje ir tikėjo amžinu nekilnojamo turto kainų augimu. Eiti prieš minią yra labai nelengva.

Įplaukos į investicinius fondus

Įplaukos į investicinius akcijų fondus dažniausiai gana gerai koreliuoja su akcijų kainų pokyčiais: kuo daugiau “šviežių” pinigų plūsta į rinką, tuo aukščiau keliamos akcijų kainos. Viena iš staigaus Baltijos šalių kilimo sausio mėnesį priežasčių tikriausiai irgi yra stipriai padidėję įplaukos į vieną iš stambesnių regiono investicinių fondų. Išsivysčiusiose rinkose įplaukas į fondus stebi ne vienas analitikas, tačiau Baltijoje kol kas tokių agreguotų duomenų neteko matyti vienoje vietoje. Galbūt dėl to, jog grynai Baltijos regionu apsiribojančių fondų nėra daug, o didžiausi žaidėjai (East Capital, SEB) kas dieną neskelbia fondų aktyvų dydžio. Swedbank, kuris turėtų būti stambus žaidėjas Baltijos rinkoje, Baltijai alokuoja tik apie 3% Rytų Europos fondo, tad pagal šio fondo duomenis irgi sunkoka paskaičiuoti kiek pinigų per jį ateina į Baltijos rinką.

Bet kažkiek duomenų visgi yra, mažesni rinkos žaidėjai (Finasta, Parex, Prudentis, Jūsų Tarpininkas) OMX fondų centrui kasdien pateikia savo valdomų fondų vieneto vertes ir grynųjų aktyvų sumą. Grynieji aktyvai keičiasi dėl dviejų priežasčių: dėl fondų vieneto vertės pasikeitimo ir dėl įplaukų ar pinigų išėmimo iš fondo. Taigi, atmetus fondų turto pokytį dėl akcijų kainų svyravimo galima bent apytiksliai paskaičiuoti naujų pinigų įplaukas į fondą (šioje metodikoje yra tam tikrų niuansų, todėl gaunami skaičiai yra apytiksliai, bet, tikiuosi, tendencijas parodo teisingai). Į agreguotus duomenis įtraukiau Finastos Centrinės ir Rytų Europos bei Naujosios Europos fondą, Parex Baltijos fondą, Prudentis Baltijos fondą, Jūsų Tarpininko tris Baltijos akcijų fondus ir WIOF Baltic Opportunities fondą. Rezultatą pateikiu grafike.

Mėnesio įplaukos į Baltijos fondus (raudona linija - OMX Baltic 10 indeksas)

Atrodo, jog nuo pat 2007-ųjų lapkričio iš Baltijos rinkos pinigai traukiasi, nors jau gerus metus susidomėjimas (tiek pinigų įnešimas, tiek išėmimas) fondais yra visiškai išnykęs. Jei iš tiesų paskutinio mėnesio Baltijos akcijų kilo Skandinavų pinigais, tai vietiniai smulkieji fondų investuotojai tuo nepasinaudojo, nes į šiuos fondus ryškaus naujų pinigų pritraukimo nesimato. Galima tik džiaugtis, jog pinigai iš Baltijos nebesitraukia (nes jų nebeliko?). Įdomiai atrodo ir 2005-ųjų metų antroji pusė bei 2007-ųjų metų vidurys: apie šešis mėnesius įplaukos į fondus buvo gana didelės, bet akcijos sparčiai nekilo – po to tai baigdavosi rinkos nuosmukiu.

Pat Dorsey: The Little Book That Builds Wealth

Tai dar viena knyga iš „mažųjų knygų apie investavimą“ serijos, šį kart apie Morningstar investavimo filosofiją. O ta filosofija gana paprasta: tereikia investuoti tik į kompanijas, kurios ilguoju laikotarpiu gali uždirbti didesnę kapitalo grąžą nei konkurentai. Aišku, svarbu ir kaina, kurią moki už kokybišką kompaniją, tačiau pagrindinis kriterijus visgi yra kompanijos gebėjimai ilguoju laikotarpiu išlaikyti aukštą investuoto kapitalo grąžą (Return on invested capitalROIC). Jei kompanija generuoja didelę grąžą nuo investuoto kapitalo, tai tikėtina, jog ji turi stiprių konkurencinių pranašumų, kurie neišdils net esant finansinėms krizėms; taigi, tokių kompanijų akcijos yra gana saugi investicija.

Kompanijos sugeba pasiekti aukštą nuosavybės (ROE > 15%) ar turto grąžą (ROA > 7%) dėl šių keturių priežasčių:

  • nematerialus turtas, kurį turi kompanija: tai gali būti arba patentai, licencijos, kurie leidžia kompanijoms turėti monopolį savo rinkos nišoje; arba stiprus prekės ženklas (kaip Coca Cola arba McDonalds), kuris leidžia kompanijoms pardavinėti savo produktus su didesnėmis nei konkurentų maržomis. Tiesa, ne visi žinomi prekių ženklai yra vertingi: vertinga tik tai, kas leidžia bendrovėms didinti savo prekių kainas, lyginant su konkurentais.
  • dideli pakeitimo kaštai: jeigu klientams labai sunku pakeisti tiekėją, tikėtina, jog tiekėjas uždirba nemažas maržas. Kokių nors bankinių sistemų gamintojas, įdiegęs savo sistemą, gali būti gana ramus, jog klientas nuo jo greitai nepabėgs, mat bankui jo sistemos keitimas yra labai skausmingas procesas.
  • tinklo efektas: kuo daugiau klientų, kurie naudojasi kompanijos paslaugomis, tuo daugiau jiems suteikiama vertės. Microsoft programos turi tokią didžiulę rinkos dalį nebūtinai dėl to, jog jos geriausios, bet dėl to, jog jomis visi naudojasi, todėl nekyla suderinamumo problemų. Lygiai taip pat liūto dalis internetinių aukcionų rinkos tenka ebay.com, ir naujam konkurentui sunkiai sektųsi pervilioti klientus, net jei sistema ir būtų kelis kart geresnė – didžiausią vertę kuria platus klientus ratas.
  • kaštų privalumai: kai kurios bendrovės yra natūralios monopolijos, nes kiti konkurentai tiesiog negali konkuruoti dėl kaštų struktūros. Vietinis žvyro karjeras ar šiukšlynas gali efektyviai aptarnauti klientus 50 kilometrų spinduliu, nes vežti žvyrą ar šiukšles toliau yra tiesiog per brangu – tokiems verslams nereikia bijoti konkurencijos, nes vargu ar kas iš toliau esančių karjerų ar šiukšlynų gali geromis kainomis teikti vietos klientams.

Autorius ne kartą knygoje pabrėžia, jog geri kompanijos vadovai nėra pakankama priežastis investuoti į kompaniją: nesvarbu, koks geras vadovas, jam bus labai sunku sukurti gerą bendrovę, veikiančią iš esmės blogame sektoriuje; ir atvirkščiai: kad ir koks blogas vadovas, sunku sugadinti kompaniją gerame sektoriuje.

Investavimas pagal kontrolinį sąrašą

Žinomas JAV chirurgas ir žurnalistas Atul Gawande neseniai parašė knygą „The Checklist Manifesto“, kurioje teigiama, jog darant sudėtingus sprendimus geriausia pasitikėti ne kokia nors nuojauta, ar krūva informacijos nuotrupų. Į sprendimo priėmimo procesą reikia žiūrėti taip, kaip tai daro avialinijų pilotai, prieš pakeldami lėktuvą į orą: reikia naudotis kontroliniu sąrašu (checklist), kuriame surašytas algoritmas, į ką reikia atkreipti dėmesį ir kokią informaciją įvertinti. Ir visai nesvarbu, jeigu tame sąraše bus surašyti visiškai akivaizdūs dalykai (pavyzdžiui, patikrinti ar lėktuvo bake yra pakankamai degalų) – toks sąrašas stipriai sumažina žmogiškos klaidos tikimybę.

Financial Times perspausdinta šios knygos ištrauka, kurioje teigiama, jog kontrolinio sąrašo idėja pasiteisina ir investavimo procese. Prieš investuojant į kokią nors kompaniją, būtina turėti sąrašą klausimų, kurie turi būti atsakyti, o šis sąrašas nuolat turi būti tobulinamas ir papildomas, atsižvelgiant į prieš tai padarytas klaidas. Toks sąrašas būtinas todėl, kad esant rinkos bumui, kai viskas nebėra taip pigu, kaip norėtųsi, nebūtų pradedama atlaidžiau žiūrėti į tam tikras kompanijų problemas ir investavimas nevirstų spekuliacija. Kažkokiu būdu investavimo procesas turi užtikrinti, jog jis išliks objektyvus, net kai visa rinka bus valdoma emocijų.

Tik bėda tame, jog žmonės iš esmės nemėgsta tokių kontrolinių sąrašų, prie kurių reikia vos ne mechaniškai dėlioti varneles. Tai nuobodu, tai suvalgo daug laiko, ir tai visiškai neatitinka mūsų įsivaizdavimo, jog tikriems genijams tokių dalykų tikrai nereikia (o juk visi mes giliai savyje manome, jog esame geresni už kitus). Genijus moka spręsti problemas kūrybiškai, žvelgdamas į jas visiškai per kitą prizmę, o toks jo įspraudimas į rėmus tik sumažins genijaus produktyvumą. Bet, anot Atul Gawande, tokia improvizacija dažniau nuveda prie klaidų, nei jų išvengia.

Rokas Lukošius: Investuotojo išpažintis

Šią knygą labai norėjau perskaityti dėl paprastos priežasties: su Roku man yra tekę kartu dirbti, tad norėjosi pažiūrėti, kaip jam sekėsi išbandant save rašytojo vaidmenyje. Įspūdis liko dvejopas: pirmasis knygos trečdalis tikrai lengvai ir maloniai skaitosi, verčiant puslapį po puslapio kartais šypteli ir bandai atspėti apie kurias čia realias bendroves ar rinkos dalyvius Rokas rašo – kitaip tariant visiškai tai, ko ir tikėjausi iš Roko. Tačiau po to, kai knygos herojai sutinka savo investavimo guru, kuris juos moko uždirbti pinigų rinkose, knyga pavirsta sausoka investavimo vadovėlio santrauka, kurioje nemažai niekur nepaaiškintų terminų, kurie eiliniam su investavimu nesusijusiam šaltkalviui (knygos auditorija vis tik neprofesionalūs investuotojai) manau bus neįkandami. Tikriausiai problema tame, jog plonytėje knygelėje bandoma aprėpti labai daug: pradedant turto klasėmis, diskontuotų srautų metodu, santykiniais rodikliais, ir baigiant Markowitzo efektyviu portfeliu, betomis ir panašiai. Viso to tiesiog neįmanoma išdėstyti glaustai ir suprantamai šimto puslapių romane, ypač jei negali būti užtikrintas, jog skaitytojas turės aukštąjį išsilavinimą ir bus išprusęs statistikoje, ekonomikoje bei suvoks apskaitos pagrindus.

Indeksinių fondų perbalansavimo diena

Šiandien Baltijos rinkose įdomi prekyba:

Pasirodo, visos labiausiai susidomėjimą keliančios pozicijos įeina į OMX Baltic 10 indeksą (ar bent jau susijusios su juo). Kadangi tai paskutinė diena perbalansavimui, tai estiškas SEB pasiraitojęs rankoves dominuoja rinkoje. Klaipėdos Nafta sudarė indekse 12,5% (nuo kitų metų jos indekse nebeliks), tad galima manyti, jog pagal indeksą yra investuota bent 10 milijonų litų – o tai nusekusioms Baltijos rinkoms ne tokia jau maža suma.

ATNAUJINIMAS: Per visą dieną Estijos SEB pardavė Klaipėdos Naftos akcijų už 1,75 milijonus litų, tai bendra pinigų, investuotų pagal indeksą, suma turėtų būti apie 14 milijonų litų.

Gallup: posovietinėje erdvėje doleris praranda pozicijas

Gallup prieš kelias dienas buvusiose Sovietų Sąjungos respublikose atliko apklausą apie tai, kokiomis valiutomis gyventojai yra labiausiai linkę pasitikėti. Nors pati agentūra Gallup labiausiai siekia atkreipti dėmesį į faktą, jog JAV doleris saugiausios valiutos pozicijas užleido eurui, man įdomiausi buvo Estijos apklausos rezultatai: pasirodo, jog estai mažiausiai iš visų pasitiki vietine valiuta. Lietuviai su latviais irgi netrykšta optimizmu litams ir latams, bet mažas Estijos, kuri labai realiai gali ne už ilgo tapti euro zonos nare, kronos patikimumas estų akimis stebėtinas.

Apklausos duomenims lietuviai labiausiai iš visų tiki euru (to gal būt galima tikėtis), bet net 7 procentai apklaustųjų teigia, jog laikyti santaupas šiuo metu nepelninga – dažniausiai tokia nuomonė būna ryškesnė šalyse su didele infliacija (Rusija, Uzbekistanas), tad šis rezultatas irgi šiek tiek glumina: negi iš tiesų elektros kainų kilimu prigrasinti lietuviai tikisi nemažos infliacijos? Juolab, kad indėlių litais palūkanos vis dar gana didelės.

Joel Greenblatt: The Little Book That Beats the Market

Ši nedidukė knygutė, kurią galima perskaityti per gerą valandą gali būti puikus įvadas žmonėms, nieko nenutuokiantiems apie akcijas: joje skaitytojas verčiamas susimąstyti kiek iš tiesų gali būti vertas verslas, o tuo pačiu ir akcijos, kuriomis prekiaujama biržose. Kadangi knyga parašyta itin lengvu stiliumi (bet ne šlykščiai vaikišku-alegorišku, kuris dažnai sutinkamas populiariosios vadybos knygose), ji gali puikiai tikti ir vaikų finansiniam švietimui.

Knygoje siūloma investicijoms ieškoti gerų kompanijų, kurios kainuoja pigiai. Gera kompanija yra tokia, kuri sugeba stabiliai generuoti aukštą nuosavybės grąžą (return on equity – ROE): aukštas ilgalaikis ROE, autoriaus nuomone, užtikrina, jog kompanija generuos pelną ir ateityje – jei ROE mažas, tai kompanija yra labai priklausoma nuo verslo ciklo, ir pelnas gali labai greitai išnykti. Kompanijos kainos pigumą paprasčiausiu būdu siūloma nustatyti pagal P/E rodiklį. Tad investavimo receptas paprastas: reikia išranguoti visas rinkoje esančias kompanijas pagal ROE ir pagal P/E, ir pasirinkti tas bendroves, kurios pagal šiuos rodiklius atrodo geriausiai (siūloma tiesiog susumuoti konkrečios kompanijos užimamas vietas pagal ROE bei P/E ir rinktis įmones su mažiausia suma). Tiesa, čia paprasčiausias siūlomas būdas kompanijoms atrinkti, ir jis nėra visai korektiškas, nes neatsižvelgia į kompanijų skolas: autoriai savo metodikoje vietoje ROE naudojo veiklos pelną (EBIT) dalintą iš viso materialaus turto, o vietoje P/E – EV (enterprise value: kapitalizacija plius grynoji finansinė skola) dalintą iš EBIT. Autoriai teigia, jog taip parinktų kompanijų grąža aplenkia rinką.

Filtravimas pagal šiuos rodiklius turėtų atrinkti kompanijas, kurios būtų patrauklios „vertės“ stiliaus investuotojams: dažniausiai tai pigios, nedaugelio mėgstamos kompanijos, turinčios monopolinę padėtį (elektros kompanijos, komunalinės paslaugos, telekomai) ir dėl to sugebančios uždirbti puikius pelnus. Pabandžiau pritaikyti šią metodiką lietuviškoms akcijoms (OMXV indeksas, atmetus bankus) ir gavau, jog patraukliausios akcijos yra šios:

EBIT / Tangible Assets EBIT / EV
TEO LT 18,3% 17,9%
Panevėžio Statybos Trestas 8,8% 63,3%
Vilniaus Baldai 12,8% 25,7%
City Service 15,3% 8,3%
Klaipėdos Baldai 5,0% 11,0%

Duomenys imti iš Bloomberg, tad jais iki galo pasitikėti nereiktų, bet lyderiai maždaug tokie, kokių ir tikėjausi. Pilną skaičiuoklę galite rasti šiuo adresu.