James J. Cramer: Confessions of a Street Addict

CNBC laidų vedėjo Jim Cramer‘io tikriausiai nereikia pristatinėti niekam, kas domisi rinkomis. Nors jo patarimai akcijų tema dažniausiai nelabai pataiko į dešimtuką (galima prisiminti jo garsiąją frazę „su Bear Sterns viskas gerai“ prieš pat šio banko žlugimą), jis buvo tapęs vienu žymiausių pastarosios buliaus rinkos veidų. Tūkstančiai žiūrovų kasdien stebėdavo jo laidas,  kur jis naudodamasis daugybe šou elementų emocingai teikdavo rekomendacijas akcijoms pirkti ar parduoti. Ir tik vėliau jam teko akis nudelbus Jon Stewart laidoje prisipažinti, jog ne visada jis yra teisus.

Niekada Jim Cramer man neimponavo, tačiau yra nemažai žmonių, kuriems jis patinka (ar bent jau patiko), tad nusprendžiau perskaityti bent vieną jo knygą. „Confessions of a Street Addict“ rašyta dar 2001-aisiais, o joje daugiausiai dėmesio skiriama jo investiciniam fondui bei kompanijos thestreet.com istorijai. Jim Cramer nuo kitų investuotojų labiausiai skiriasi tikriausiai tuo, jog jis labai emocingas, jis savo jausmų nevaldo, o išlieja ant visų aplinkinių (arba, geriausiu atveju, į kamerą): jis knygoje prisipažįsta, jog yra sudaužęs begales telefonų, daug kartų apmėtęs ir aprėkęs savo darbuotojus, jeigu jie prigeneruodavo nuostolių ir panašiai. Tokia jo spalvinga asmenybė daug prisidėjo prie jo laidų populiarumo.

Kompaniją thestreet.com Crameris įsteigė, tikėdamasis, jog bus galima uždirbti daug pinigų, parduodant realaus laiko rinkos komentarus ir įžvalgas, tačiau iki pat internetinio burbulo (kuris kilo tik tada, kai jau thestreet.com veikė antrus ar trečius metus) tai buvo finansiškai nenusisekęs projektas. Vėliau kompanija buvo įtraukta į biržos sąrašus (dar ir dabar ja prekiaujama simboliu TSCM) ir ant popieriaus Jim Cramer tapo milijardieriumi.

Tačiau pagrindinis Jim Cramer turto šaltinis buvo jo kartu su žmona valdomas hedge fondas, kuris daugiausiai prekiavo naudodamasis momentum strategija. Tiesa, fondas turėjo ir nemažai nelikvidžių pozicijų, kurias laikė ilgesniam laikotarpiui: 1998-ųjų metų LTCM krizės metu tai vos nenusitempė viso fondo į nebūti. Didžioji dalis šių nelikvidžių pozicijų buvo nedideli taupomieji bankai (savings and loans), kurie, pajamingumo kreivei išsikreipus, patyrė didelių nuostolių. Tuo pačiu metu daug Cramerio fondo investuotojų pareikalavo grąžinti savo investuotas lėšas, tad šiuos „nelikvidus“ teko pardavinėti su dideliais nuostoliais ir rinkoje nesant realių pirkėjų. Bet, šiaip ne taip, Cramerio fondas išgyveno, ir daugiau tokių klaidų nedarė: rašoma, jog puikiai buvo pasinaudota internetiniu burbulu, o vėliau ir jo sprogimu.

Apie bendrą Cramerio fondo strategiją knygoje rašoma nedaug, tačiau keletas nuotrupų gana įdomios. Tarkime, kad ir viešų akcijų platinimų (IPO) strategija burbulo metu: į besiruošiančių listinguotis kompanijų prezentacijas būdavo siunčiama kokia nors mergina analitikė, kurios užduotis būdavo ne daryti kompanijos vertinimą, o pasikalbėti su kitais investuotojais. jeigu šie kalbėdavo apie kompaniją labai pozityviai ir užsidegę, tai akcijas verta pirkti. Jeigu per prezentaciją užduodami sudėtingi klausimai, kuriais lyg ir investuotojai bando „priremti vadovus prie sienos“, IPO dalyvauti neverta. Cramerio fondas, per IPO gavęs akcijų, vis tiek jas parduodavo tą pačią dieną ir niekada nebuvo ilgalaikis akcininkas.

Įdomi ir teorija, kaip reiktų užsiimti „informacijos arbitražu“. Net jei ir esi nedidelis fondas, turėtum sudaryti itin daug sandorių (tarkime, per metus komisiniams turėtum palikti maždaug tokią sumą, kiek yra vertas visas tavo portfelis), todėl būsi itin vertinamas brokerių, o tai atvers tau galimybes prieiti prie geriausių analitikų bei visų kompanijų vadovų. Kasdien su jais bendraudamas gali gerai jausti rinkos pulsą bei pajusti, kada pradeda keistis analitikų sentimentas (kada jie galvoja, kad gal jau reiktų pagerinti kompanijų tikslinę kainą ir panašiai). Tada prisiperki akcijų ir vis pokalbiuose su analitikais akcentuoji kompanijos privalumus: jei jie ir šiaip beveik pradėjo galvoti, jog tai gera akciją, tai tikėtina, jog tai sustiprins jų teigiamą nuomonę ir artimiausiu metu jie pagerins kompanijos prognozes. O kai pagerins prognozes, tada reikia akcijas parduoti. Sunku suvokti, ar tokia strategija gali būti pelninga, ypač kai komisinių kaštai turėtų nurėžti bet kokį uždarbį. Bet idėja savotiškai įdomi.

JAV obligacijų palūkanos kyla

Kovo viduryje Federalinė rezervų sistema (FED) nusprendė išleisti 300 milijardų JAV dolerių supirkti ilgo laikotarpio obligacijoms. Beveik pusė sumos ($130b) jau išleista, bet obligacijų rinkoje atrodo įsivyrauja panika: nuo tos dienos 10 metų obligacijų pajamingumas pakilo nuo 2,53% iki 3,73%. Vien vakar per vieną valandą 10 metų trukmės obligacijų pajamingumai padidėjo 20 bazinių punktų (bazinis punktas yra lygus 0,01 procentinio punkto).

JAV obligacijų pajamingumai
JAV obligacijų pajamingumai

Didėjantis JAV įsiskolinimas turi didinti palūkanų normas, nes skolintojai pradeda abejoti JAV kreditingumu (dar visai neseniai reitingų agentūros įspėjo, jog iš Didžiosios Britanijos gali atimti AAA reitingą). JAV skolinimosi poreikis milžiniškas: vien per šią savaitę buvo išleista obligacijų už 100 milijardų JAV dolerių, o FED’as jų nupirko gal tik kokį dešimtadalį. Beprecedentinis FED’o balanso plėtimasis kažkada turėtų smukdyti dolerį ir iššaukti infliaciją: infliacinių procesų įpūtimas (reflation) ir yra vienas iš ekonomikos gaivinimo tikslų. Kol kas dar neaišku, ar iš tiesų jau verta baimintis JAV infliacijos, mat ekonomika vis dar smunka, nors, iš kitos pusės, nuo metų pradžios kilusios žaliavų kainos turėtų prisidėti prie infliacinio spaudimo. Tiesa, Marc Faber mano, jog reikia tikėtis hiperinfliacijos (netgi minima valstybė iš „Z“ raidės), tačiau bent jau kol kas toks požiūris nėra visuotinai priimtas.

O ką toks obligacijų palūkanų augimas gali reikšti JAV ekonomikai? Pirmiausia, su šių obligacijų pajamingumais labiausiai susijusios būsto paskolų palūkanos, tad namų savininkams skolinimasis brangs. O tai kartu reiškia, jog nekilnojamo turto kainų dugno teks palaukti ilgiau, nei buvo galima tikėtis. Savaime suprantama, ekonomikos atsigavimą irgi galima atidėti, mat „žalius daigus“ greitai gali pakąsti šalna. O gal FED’as įjungs dar galingesnę pinigų spausdinimo mašiną ir palūkanų augimas bus sutramdytas?

Rusija ruošiasi skolintis

Kaip viskas per pastaruosius metus pasikeitė! Jei po 1998-ųjų metų Rusijos krizės Vladimiro Putino vadovaujamas Kremlius laikė prioritetu kuo greičiau grąžinti visas Rusijos skolas – Rusijai būti kažkam skolingai buvo laikoma vos ne gėdos ženklu – tai, atrodo, šis požiūris keičiasi. Vakar finansų ministras Aleksejus Kudrinas pareiškė, jog jau kitais metais Rusija norėtų tarptautinėse kredito rinkose išleisti euroobligacijų emisiją ir pasiskolinti 5 milijardus JAV dolerių. Anot jo, visai ne todėl, jog reikia pinigų biudžeto deficitui padengti, o tam, kad Rusijos įmonės galėtų lengviau skolintis toje pačioje euroobligacijų rinkoje. Lyg jokių finansinių problemų Rusijoje nebūtų, o iki pilnos laimės truktų tik benchmark obligacijų emisijos. Šiais metais Rusija turės itin didelį biudžeto deficitą, kuriam finansuoti gali būti išleista didžioji dalis per pelninguosius metus, kai naftos kainos mušė rekordus, sutaupytos sumos: deficitui padengti reikės 90 milijardų JAV dolerių, tuo tarpu sutaupytų lėšų tėra 121 milijardas. O dar apie 200 milijardų (trečdalis visų užsienio valiutos rezervų) buvo išleisti ginant rublio kursą. Taigi, planuojama 5 milijardų JAV dolerių emisija tikrai tėra lašas jūroje.

Tiesa, Rusijos valstybinės užsienio skolos yra itin mažos, tad tikriausiai skolinančiųjų bus nemažai. Rusijos skola šiuo metu siekia tik 28 milijardus JAV dolerių. Su didelėmis problemomis grąžinant skolas susiduria tik Rusijos kompanijos: jos skolingos užsienio kreditoriams 423 milijardus JAV dolerių. Tačiau tikėtina, jog valstybė ant savo pečių vis tiek turės prisiimti dalį šios skolos, mat gelbėti su finansiniais sunkumais susiduriančias kompanijas vis tiek reikės – neuždarysi didelių industrinių kompleksų ir nepaleisi žmonių be darbo, ypač kai ištisi miestai priklauso nuo tokių gamyklų gerovės. Tikėtina, jog valstybei skolintis reikės kur kas daugiau nei 5 milijardus JAV dolerių.

George Soros: New Paradigm for Financial Markets

Ši George Soros knyga – tai „Alchemy of Finance“ tęsinys, rašytas 2008 metų kovo mėnesį. Jos tikslas: parodyti, jog Soroso refleksyvumo teorija iš tiesų sugebėjo numatyti, jog nekilnojamo turto burbulas JAV baigsis didžiuliu sisteminiu nuosmukiu. Negana to, Sorosas įžvelgia du burbulus: vienas yra jau minėtas refleksyvusis nekilnojamo turto kainų burbulas (augant NT kainoms, galima daugiau skolintis, o daugiau skolinantis, auga NT kainos), o antrasis yra žymiai didesnis „superburbulas“, kuris pagrįstas nuomone, jog ekonomikai susidūrus su problemomis, ją galima grąžinti į augimo kelią daugiau pasiskolinant ir didinant pinigų bazę.

Soroso nuomone, finansų sistemos krizė (kuri knygos rašymo metu dar buvo tik ankstyvoje fazėje ir buvo apsiribojusi tik nekilnojamo turto ir išvestinių NT sandorių rinkoje) rodo, jog rinką reikia reguliuoti, mat idėja, jog ji natūraliai visada grįžta prie pusiausvyros yra neteisinga. Kaip tik priešingai, finansų rinkos dažniausiai linkusios į manijas ir krizes. Anot Soroso, pilnai objektyviai suvokti finansų rinkų neįmanoma dėl refleksyvumo: rinka yra pilna savaime išsipildančių pranašysčių, tad rinkos „pusiausvyra“ nėra objektyvi, jis kinta, besikeičiant žmonių nuomonėms, kurios įtakoja ir fundamentalius ekonominius rodiklius. Kitaip tariant, jeigu visi tikisi, jog ekonomika atsigaus, tai ji ir atsigaus, nors to pagrįsti fundamentaliai vargu ar įmanoma.

Sorosas mano, jog rinką reikia stipriau reguliuoti – bet ne vien per paprastą palūkanų normų keitimą, bet per lūkesčių formavimą. Tik nelabai suprantu, kiek tai realiai gali išspręsti rinkos problemas, nes reguliuotojai dažniausiai būna lygiai tokie patys trumparegiai kaip ir kiti rinkos dalyviai. Refleksyvumo dėsniai galioja ir reguliatoriams, ir Soroso teorija lyg turėtų sakyti, jog reguliatoriai bus linkę „užmigti prie vairo“.

Gaila, jog ši knyga rašyta 2008 metų kovo mėnesį: pasaulis per tuos metus pasikeitė neatpažįstamai. Sorosas tuo metu manė, jog krizė bus išspręsta per metus, nors tokių kredito augimo tempų kaip 2005-2006 metais dar ilgai nematysime. O iš gelbėti mus turėtų Kinija, suverenūs turto fondai (sovereign welfare funds), naftos pinigai. Žaliavos brangs iki begalybės, JAV patirs giliausią recesiją iš visų valstybių. Šiemet daug kas jau atrodo kitaip: Kinija irgi turi kovoti su ekonomikos lėtėjimu, mat jos eksportas sustojęs, suverenūs turto fondai pridarė daug nesėkmingų investicijų, apie juos jau koks pusmetis nedaug kas girdėti, žaliavos nukritę trigubai, recesija Europoje ar kitose šalyse dar didesnė nei JAV. Atnaujintas knygos leidimas turėtų išeiti už dviejų savaičių – Soroso mintys krizės tema turėtų būti įdomios.

Greitesnis valstybės bankrotas – trumpesnis kelias į sėkmę?

Šiandien užtikau gana įdomią Bedlam Asset Management ruoštą apžvalgą apie valstybių bankrotus. Viena iš ne tokių intuityvių įžvalgų, kuri privertė pamąstyti, teigia, jog kuo greičiau su finansiniais sunkumais susidurianti valstybė bankrutuoja, tuo jai geriau ateityje (t.y. priešingai, nei kad iki šiol galvojau – valstybės bankrotas pasirodo neužtraukia didelės stigmos).

Apžvalgoje rašoma, jog tos valstybės, kurios iš paskutiniųjų stengiasi grąžinti skolas užsienio kreditoriams ilguoju laikotarpiu nuo krizių nukenčia daugiau nei tos, kurios greičiau pasiduoda ir paskelbia bankrotą ar skolų restruktūrizavimą. Tos valstybės, kurios bando susiderėti dėl paskolų restruktūrizacijos ir taip grąžinti tik kelis centus iš pasiskolinto dolerio, dažniausiai vis tiek nebūna paliekamos likimo valioje: jos vis tiek greitai pradeda gauti finansinę užsienio pagalbą. Laimėtojai būna tie, kurie kuo skubiausiai paskelbia bankrotą, o tie, kas grąžina visas skolas – tiesiog bailiai! Istoriškai bankrotą paskelbusios valstybės išsisukdavo gana lengvai. Tarkim po 2001-02 metų bankroto Argentinai (o tai jau buvo penktas bankrotas per jos nepriklausomybės laikotarpį) lyg ir nebuvo šansų pasiskolinti lėšų tarptautinėse kapitalo rinkose, bet jau po 36 mėnesių jos obligacijų spread‘as (skirtumas tarp Argentinos ir JAV palūkanų normų) buvo beveik toks pats kaip ir visų besivystančių valstybių.

Logikos tame yra: jeigu valstybė kažkokiu būdu atsikrato įsipareigojimų užsieniui, ji gali nukreipti savo ribotus resursus vietinės ekonomikos stimuliavimui. Tarkime, jog turime dvi vienodas valstybes, A ir B, turinčias didelius deficitus. Valstybė A nusprendžia skelbti bankrotą. Natūralu, jog investuotojai pradės baimintis, jog tas pats atsitiks ir su valstybe B, tad palūkanų normos jai stipriai pakils. Taigi, šalis B turi didinti mokesčius ir mažinti išlaidas, kad sugebėtų aptarnauti savo skolą. Tuo tarpu šalis A pradeda išgyventi ekonomikos atsigavimą, nes mokesčiais surinkti pinigai nukreipiami vietinėms investicijoms. Spartus valstybės A augimas pamažu vėl pradeda vilioti užsienio investuotojus ir kreditorius. Jeigu tikėsime istorija, per penkerius metus nuo bankroto valstybė A jau galės rinkose pasiskolinti mažesnėmis palūkanomis nei valstybė B, kuri vis dar vargsta po skolų našta.

Savaime suprantama, jeigu visos valstybės vadovautųsi tokia logika, finansų rinkose vyrautų chaosas, tad Pasaulio bankas, Tarptautinis Valiutos Fondas ir kitokios tarptautinės institucijos visada būna pasiryžę valstybėms skolinti lėšas, kad tokio scenarijaus būtų išvengta.

Tiesa, visa ši teorija remiasi viena esmine prielaida: rinkos dalyvių atmintis trumpa, jie greitai pamiršta nuostolius, o investuotojų pinigai gana greitai grįžta į tuos regionus, kur tie patys investuotojai gana neseniai buvo nusvilę. Galbūt tai veikė ilgai trukusios buliaus rinkos sąlygomis, bet neaišku, ar ši prielaida vis dar galioja dabar.

Richard Bookstaber – „Demon of Our Own Design“

Richard Bookstaber yra dirbęs rizikos valdytoju (risk manager) net keliose didžiausiose finansų institucijose (Morgan Stanley, Salomon Brothers, Citigroup), tad ši jo knyga pilna istorijų apie rizikos valdymą, o tiksliau – apie tai, kas atsitinka, kai rizika nesuvaldoma: nuo 1987-ųjų metų rinkos nuosmukio ir Barings banko žlugimo dėl maklerio pridarytų nuostolių iki Long Term Capital Management fiasko bei įvairiausių problemų su sudėtingomis finansinėmis išvestinėmis priemonėmis.

Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog finansų pasaulis yra itin sudėtingas, o įvairiausi hedge fondai investuoja vadovaudamiesi itin egzotiškomis strategijomis, dažniausiai viskas yra žymiai paprasčiau. Net ir Nobelio premijų laureatų fondas LTCM nebuvo sugalvojęs kažko labai naujo: jie tik naudojo didesnį finansinį svertą, o jų investavimo strategijos nedaug kuo skyrėsi nuo kitų rinkos dalyvių. Tam yra priežastis: tada, kai finansiniai instrumentai tampa itin sudėtingi, labai lengva suklysti ir “uždirbti” daug nuostolių – tiesiog labai sunku atsižvelgti į visas galimas pasėkmes tokiam instrumentui, jeigu rinka pradeda elgtis ne visai taip, kad visada. O jei finansinio instrumento laiko horizontas ilgas, tai beveik gali būti tikras, jog per jo gyvavimo laikotarpį tikrai kas nors atsitiks netikėto (o tokiu netikėtu įvykiu gali būti paprasčiausias pelno mokesčio apskaičiavimo tvarkos pasikeitimas), ir iki tol nuolat uždirbtas nedidelis pelnas virs didžiuliu nuostoliu.

Dar viena rizikos valdymo problema, kurios neįmanoma išspręsti: visai rinkai vienu metu norint sumažinti savo rizikos apetitą (gal būt dėl to, jog finansinių instrumentų kaina krito, tad reikia apriboti savo nuostolius (stop loss)), stipriai sumažėja likvidumas, tad finansinės priemonės dar sparčiau pradeda pigti. Didžiausi nuostoliai istoriškai kaip tik ir buvo patiriami tada, kai buvo neįmanoma greitai išeiti iš pozicijos dėl likvidumo problemų: arba dėl to, kad visa rinka staiga krito ir nebuvo pirkėjų, arba todėl, kad prisiimtas pozicijos dydis buvo labai didelis, tad net supratus, jog investicija buvo bloga, jos likvidinimas užtruko labai ilgai.

Tad kaip išvengti baisiai didelių nuostolių? Atsakymas paprastas: investuoti vadovaujantis kuo paprastesnėmis strategijomis, kur tikrai galima suprasti visas galimas problemas, bei valdyti pozicijos dydį, kad supratus, jog investicija nepasiteisina, iš jos greitai galima būtų išeiti. Didesnis rizikos valdymas (daugiau taisyklių, didesnė priežiūra, ir pan.) yra ne atsakymas, nes padidinta biurokratija dažniausiai atneša priešingą rezultatą: kuo sudėtingesnė sistema, tuo lengviau ką nors pražiūrėti, ypač, kai manai, jog kažkas kitas yra atsakingas už vieną ar kitą sprendimą. Didesnis informacijos atskleidimas irgi nebūtinai yra teigiamas dalykas: jeigu rinka žino, jog koks nors fondas turi vieną ar kitą didelę poziciją, kurią norės valytis, tai rinkos likvidumo nepadidins; atvirkščiai – pirkėjai geriau palauks, kol ši pozicija bus likviduota.

Ar vis dar galioja žaliavų super ciklo teorija?

Šiandien OPEC sumažino naftos gavybos kvotas 2,2 milijonų barelių per dieną (Wall Street Journal sako, jog tai „beprecedentinis“ dydis), tačiau tai nesugebėjo kilstelėti naftos kainos: šiuo metu ji, lyginant su vakar diena, yra nugarmėjusi 5 procentais iki 41,40 JAV dolerio už barelį.

OPEC atstovai teigia, jog kažko imtis reikėjo, nes pasaulio ekonomikos augimui lėtėjant, mažėja naftos paklausa (šiandien JAV energetikos informacijos administracija paskelbė JAV naftos paklausos prognozes: 2009-ais metais JAV naftos paklausa iš viso neaugs), o to pasekmė – mažėjančios naftos kainos. Dauguma naftą eksportuojančių valstybių pastaraisiais metais spėjo priprasti prie aukštų naftos kainų, tad jų biudžeto išlaidos smarkiai padidėję, o stipriai sumažėję naftos kainos verčia jas nerimauti. 2,2 milijonų barelių per dieną pasiūlos sumažinimas nuo kitų metų sausio mėnesio atitinka apie 2,5% pasaulio paklausos. OPEC nariai vis dar mano, jog „teisinga“ naftos kaina turėtų būti apie 70-80 dolerių už barelį.

Iki šiol rinkoje vis dar vyravo nuomonė, jog žaliavų kainų kritimas daugiausiai susijęs su buvusiu žaliavų burbulu: kai tik burbulas galutinai subliūkš, žaliavų paklausa iš Kinijos ir kitų besivystančių pasaulio ekonomikų turėti vėl sustatyti į savo vietas. Kitaip tariant, ilgasis žaliavų super ciklas (daugiau nei dešimtmečio ilgumo žaliavų kainų didėjimas) tikrai nesibaigė, jam tik reikia truputį laiko atsikvėpti, o vėliau vėl šturmuosime naujus kainų rekordus. Net jeigu ir esame situacijoje, panašioje į Didžiąją Depresiją, viskas nėra taip blogai: 1930-aisiais žaliavų kainos atsigavo greičiau nei akcijų rinka.

Bet prieš gerą savaitę išleista Pasaulio Banko ataskaita taipogi pradeda klibinti šią tarp rinkos analitikų ir žaliavų kompanijų vadovų vyraujančią nuomonę. Pasaulio Bankas teigia, jog žaliavų bumas, trukęs kone dešimtmetį, baigėsi. Nafta artimiausius metus turėtų svyruoti apie 75 dolerius už barelį (kas nėra taip mažai – dabar ji kainuoja apie 45), o grūdinės kultūros, nors ir brangesnės nei 2003-ais metais, bet bus perpus pigesnės nei šių metų rekordinės kainos. Pasaulio Bankas netgi atmeta teoriją, jog žaliavų gavybos kompanijos, negaunančios finansavimo dėl sudėtingesnių kreditavimo galimybių, mažiau investuos į išteklių gavybą, o tai didins žaliavų kainas ateityje: bankas mano, jog svarbiausią rolę kainoms žais paklausos sumažėjimas, o ne pasiūlos problemos.

Financial Times straipsnyje Javier Blas pastebi, jog dažniausiai žaliavų cikluose kainų kilimas trunka apie dešimtmetį – o tai ir yra beveik tiek laiko, kiek truko pastarasis kainų didėjimas. Tad visgi gal ir šį kartą negalioja tezė „šį kartą bus kitaip“? Kad ir kaip ten bebūtų, net ir žaliavų optimistai nemano, jog artimiausiais metais galima tikėtis itin didelių žaliavų kainų šuolių, taigi 2009-ieji bus lengvesni žaliavų vartotojams, o jų eksportuotojams teks susiveržti diržus. Žaliavų kainų atsigavimas priklausys nuo besivystančių valstybių žaliavų paklausos: didžiausias paklausos augimas pastaruoju metu buvo būtent jose. Tačiau, jeigu tikėsime, jog Kinijos ekonomikos augimas lėtės, žaliavų kainų kilimą reikia atidėti tolimesnei ateičiai. Tiesa, 1998-aisias, kai nafta kainavo mažiau nei 10 JAV dolerių už barelį, dauguma analitikų manė, jog ji vis dar pigs, nors per dešimtmetį ji pabrango 15 kartų (iki šių metų piko). Prognozės yra nedėkingas dalykas, ypač kai reikia prognozuoti ateitį.

Didžiausia istorijoje finansinė apgavystė

Šį ketvirtadienį į dienos šviesą iškilo tikriausiai didžiausia pasaulyje finansinė apgavystė: pasirodo, fondų valdytojas, buvęs NASDAQ biržos valdybos pirmininkas, Bernard Madoff iš tiesų neturi 50 milijardų JAV dolerių, kuriuos buvo jam patikėję investuotojai – visas jo investavimas tebuvo didžiulė finansinė piramidė. Apie šį žmogų iki praėjusio savaitgalio gal net nedaug kas žinojo: jo klientų tebuvo keletas dešimčių (bet tai reiškia, jog vidutinis klientas buvo investavęs virš milijardo JAV dolerių!).

Bernard Madoff siūlydavo investuoti tik ypač turtingiems klientams ir instituciniams investuotojams (fondų fondams) — jis buvo sukūręs išskirtinumo aurą, tad dažnai teisė investuoti į jo fondą buvo parduodama kaip privilegija. Fondo investavimo strategija buvo gana sudėtinga, buvo prekiaujama pasirinkimo sandoriais (split-strike conversion), tačiau analitikai teigia, jog tokia strategija niekaip negali užtikrinti tokių stabilių ir nuoseklių fondo grąžos rezultatų.

Fondų fondams Madoff fondas labai patiko dėl to, jog valdytojas už paslaugą nieko neimdavo – jo atlygis tebuvo prekybos komisiniai. Aišku, ypač patraukli buvo ir fondo grąža: kiekvieną mėnesį fondo kapitalo prieaugis sudarydavo apie 1%. Kartais mažiau, o kartais daugiau, bet gale metų vis tiek fondo prieaugis buvo labai netoli 10%. Net ir didžiausiu rinkų kritimo metu šių metų spalio ir lapkričio mėnesį fondas krito tik 0,08% ir 1%. Tokios grąžos daugiau nei dešimtmetį užtikrinti neįmanoma, tad jau tai turėjo sukelti įtarimų.

Dar blogiau: aliarmo sirenos turėjo skambėti ir dėl fondo struktūros. Fondo vertybinių popierių saugotojas buvo pats Madoff, tad prižiūrėti fondo buvo neįmanoma. Kompanijos auditą atlikdavo tik trijų žmonių (sekretorės, septyniasdešimtmečio pensininko ir vieno auditoriaus) niekam nežinoma 20 kvadratinių metrų plote įsikūrusi įmonėlė, o juk buvo investuojami 50 milijardų JAV dolerių. JAV vertybinių popierių komisija apie Madoff fondą buvo įspėta jau 1999-aisiais metais, bet kažkaip jis vis tiek veikė iki šiol. Kol rinkos kilo, ir vis atsirasdavo naujų investuotojų, buvo nesunku šią piramidę palaikyti. Tačiau tikėtina, jog ji į viešumą išlindo todėl, kad klientai norėjo atsiimti pinigus – ne dėl to, kad fondas buvo prastai valdomas, bet dėl to, jog klientams patiems reikėjo kamšyti skyles. Ir staiga paaiškėjo, jog pinigų nėra.

Gali būti, jog kai kurie investuotojai manė, jog iš tiesų fondų valdytojas yra sukčius ir naudojasi kokia nors nelegalia schema (tarkim, prekiauja vertybiniais popieriais, naudodamasis viešai neatskleista informacija), bet vis tiek tikėjosi pasipelnyti iš jo investicijų. Priešingu atveju sunku patikėti, jog dideli fondų fondai ar kiti instituciniai investuotojai neatliko bent elementaraus audito prieš investuodami klientų pinigus pas Madoff.

Papildoma įdomi nuoroda į Youtube: pernai metų spalį Bernard Madoff kalba vienoje konferencijoje ir teigia, jog šiais laikais investicijų priežiūra yra tokia akyla, jog neįmanoma ko nors nuslėpti ir atsako į klausimą „taip kaip jūs visgi iš tikrųjų uždirbate pinigus?“

Alice Schroeder: The Snowball. Warren Buffett and the Business of Life

Ši stora, stora (800+ puslapių) knyga yra pirmoji su pačio Warren‘o Buffett‘o (prisiminus vieną qemm įrašą taip ir norisi rašyti „Triušidės Baro“) palaiminimu rašyta jo biografija. Nors autorė Alice Schroeder ir yra kilusi iš finansų srities – ji dirbo analitike ir teikdavo rekomendacijas Berkšyro kompanijos akcijoms – knygoje apie finansus rašoma nedaug. Gal ir gerai, nes knygų apie Buffett‘o investavimo principus yra daugiau nei galima sutalpinti į kelias lentynas.

Ši knyga – apie Buffett‘ą kaip žmogų. O kaip žmogus jis tikriausiai daugeliui imponuoja žymiai mažiau nei kaip investuotojas. Knyga atskleidžia Buffett‘ą kaip itin paprastą, gal net primityvų, uždarą ir ribotą žmogų, kuris nes pats savimi vargu ar galėtų pasirūpinti, jeigu juo nesirūpintų artimieji. Tiesa, jo poreikiai nedideli: jam tereikia ramybės, kad galėtų gilintis į finansines ataskaitas, vyšninės kolos šaldytuve, hamburgerio pietums ir galimybės vakarais internete žaisti bridžą. Visa jo aistra ir darbas sutelktas į investicinės grąžos didinimą, ir tą jis iš tiesų sugeba puikiai, nors jo investavimo kelias nebuvo toks rožėmis klotas, kaip galėtų pasirodyti. Nemažai jo investicijų nebuvo itin sėkmingos: jam nusipirkus akcijas teko ir pakovoti teismuose (Buffalo Evening News laikraščio atveju), ar traukti kompanijas iš skandalų (Salomon Brothers). O kartais tiesiog Buffett‘as nusipirkdavo visiškai netikusį verslą: kaip kad Berkshire Hathaway kompanija, kurios tekstilės verslą po 18 metų bandymų gaivinti teko uždaryti.

Visgi perskaičius knygą peršasi nuomonė, jog Buffett‘o investavimo sėkmė labiausiai priklausoma nuo teisingų vadovų, ir tik po to nuo fakto, jog kompaniją bandoma pirkti pigiai. Nors Buffett‘as investavimo filosofiją perėmė iš Graham‘o, kuris manė, jog geriausia pirkti itin pigias kompanijas, nebūtinai kreipiant dėmesį į jų vadovybės kokybę (jis investavimą lygindavo su nuorūkų rinkimu – mėtosi nemokamai, bet gal dar gali patraukti vieną dūmą), nusipirkęs kelis pigius verslus jis visgi suprato, jog dažnai pigios kompanijos kainuoja pigiai dėl kokios nors rimtos priežasties. Tokias kompanijas Buffett‘as visgi išmoko „apsukti“ surandant gerus vadovus – aišku, tam kompanijos verslo modelis neturėjo būti beviltiškas. Tačiau vėliau jis savo investicijoms ieškodavo kompanijų su itin stipria ir gera vadovų komanda, bei paprastu verslo modeliu, kurį jis galėdavo suprasti: jeigu tokią kompaniją galima įsigyti nebrangiai, sėkmė beveik garantuota.

Buffett‘o gyvenimas daugiausia ir apsiriboja tik investavimu. Nors apie verslus jis gali šnekėti valandų valandomis, kiti jo interesai gana riboti. Gerų draugų ratas irgi ne itin didelis: daugiausiai jie iš verslo srities, kaip kad Katherine Graham, jau mirusi Washington Post savininkė; Bill Gates, kuris tikriausiai yra geriausias Buffett‘o draugas po Charlie Munger, nes su juo galima žaisti bridžą, kalbėtis apie verslą, filantropiją ir bet ką kitą; bei jau ką tik minėtas Charlie Munger, kuris yra ne vien draugas, bet ir patarėjas. Beje, Charlie Munger pasirodė itin įdomi asmenybė: nors jis pradžije buvo teisininkas, bet tapo puikus investuotojas ir mąstytojas, o jo žinios tikrai nesukoncentruotos vienoje srityje – jis puikiai gali kalbėti ir apie pelių dauginimosi ypatumus, ir apie fizikos pasiekimus, ir apie Senovės Romos istoriją.

Tad kokios žmogiškosios savybės padarė Buffett‘ą puikiu investuotoju? Pirmiausia, visiškas susikoncentravimas ir atsidavimas vienai sričiai – investavimui ir pinigų uždirbimui. Jis neturi kitų interesų, tik grąžos didinimą (išskyrus bridžą). Antra – taupumas. Nors gal tai išplaukia iš pirmosios savybės: jo tiesiog nedomina pinigų leidimas ar mėgavimasis gyvenimo malonumais – jam malonumą teikia tik gilinimąsis į verslus ir ataskaitų skaitymas. Ir trečia, jam pasisekė. Jau vien dėl to, kaip jis pats sako, jog gimė ne kur Bangladeše, kur jo aistra kaupti ir didinti pinigus būtų ne daug ko verta.

Ach, tiesa, dar knygoje bent kokius šešis ar septynis kartus paminėta, jog mėgstamiausias Buffett’o kompiuterinis žaidimas (be internetinio bridžo) yra Helicopter. Hmm…

Naftos rinkos subtilybės

Nobelio premijos laureatas ir New York Times apžvalgininkas Paul Krugman įdomiai pastebi:

Nafta yra neatsinaujinantis resursas (taigi, jos kiekis yra ribotas), o tai reiškia, jog jos neišgavimas yra tam tikra investavimo forma. O tokia investavimo forma gali būti patraukli naftą išgaunančioms valstybėms tuo metu, kai naftos kainos yra didelės. Jei valstybė nenori vienu metu išleisti viso pinigų srauto, kuris generuojamas pardavinėjant naftą padidėjus jos paklausai (ir kainoms), ji gali rinktis iš trijų alternatyvų: investuoti gautas lėšas vidaus rinkoje, kur, tikėtina, jog ribinė grąža mažėjanti; investuoti lėšas užsienyje; arba „investuoti“ mažinant naftos gavybą ir taip mažinant pasiūlą…

Taigi, yra tikimybė, jog ties kažkuriuo momentu didėjančios naftos kainos mažins naftos gavybą.

Tokie pasvarstymai iš pradžių gal ir atrodo keisti, bet jei iš tiesų šalis susiduria su problema, jog į šalį priplaukia tiek daug lėšų, jog neįmanoma jų pakankamai greitai ir pelningai investuoti, tai logiška išvada būtų mažinti naftos gavybą, taip mažinant pinigų srautą – o kartu ir dėl sumažėjusios pasiūlos didinant naftos kainas bei jos gavybos pelningumą ateityje. Tad gal naftos gavybos apimčių lėtėjimas iš tikrųjų signalizavo ne tai, jog naftos resursai artėja prie pabaigos (peak oil), o rodė, jog Artimųjų Rytų valstybės investuoja neišgaudamos naftos?

Beje, tokia teorija veda prie dar įdomesnės išvados: krentant kainoms naftos gavyba turėtų didėti, o tai dar labiau turėtų numušti naftos kainas. Krentančios naftos kainos sumažina naftos eksportuotojų gaunamą pinigų srautą, tad jie, norėdami subalansuoti savo biudžetus, yra priversti eksportuoti daugiau naftos – bent jau kol naftos gavyba jiems yra pelninga. Tokiu atveju, galima tikėtis ir to, kad naftos kaina išsilaikys ties 40 dolerių už barelį ilgesnį laiką (tai vis dar pelninga naftos gavybos kaina Saudo Arabijai), ir tik stiprūs OPEC kartelio veiksmai gali pakeisti šią situaciją (bet tam reikia laiko – bent jau keleto mėnesių, o gal ir pusmečio).

Panašiomis nuotaikomis gyvena ir ateities sandorių nafta rinka: jeigu penktadienį naftos barelį galėjai nusipirkti už 40,81 dolerį, tai sudaryti naftos barelio pirkimo kontraktą kitam gruodžiui buvo galima tik už 54,65 dolerio. Taigi, gali nusipirkti barelį naftos, laikyti jį sandėlyje, o po metų parduoti jį su 11% pelnu (anot Andy Lipow, iš 33,9% skirtumo reikia atimti finansavimo ir sandėliavimo kaštus) — nieko nerizikuodamas. Tokio dydžio skirtumo, vadinamo contango, nebuvo nuo 1998-ųjų. Besipelnydama iš šios investavimo strategijos Royal Dutch Shell netgi nuomojasi naftos tankerius, kuriuos naudoja kaip plaukiojančius sandėlius.

[via Economist Free Exchange]