„Patrumpinti“ „trumpintojus“ ir kiti rinkų gelbėjimo planai

Penktadienį pasaulio akcijų rinkos kilo taip stipriai, kad kai kurių akcijų kursai ėmė ir padvigubėjo. Ar krizė pasibaigė ir investuotojai suvokė, jog mūsų laukia šviesus rytojus? Anaiptol. Staigaus akcijų kilimo priežastis – draudimas Britanijoje, Rusijoje ir JAV (šioje šalyje taikomas tik finansinėms akcijoms) rinkos dalyviams pardavinėti skolintas akcijas (short). Kadangi tie, kas jau buvo pašortinę privalėjo kuo greičiau akcijas atpirkti – matėme standartinį panišką short squeeze.

Tiesą sakant, sunku suvokti, kodėl JAV ir Britanijos rinkos priežiūros institucijos ėmėsi tokių priemonių (Rusijoje niekas niekada nestebina). Oficiali versija – pardavinėjantys skolintas akcijas smukdė akcijų kursus ir taip kėlė paniką. Tačiau neatrodo, jog tai arti tiesos: tiek Britanijoje, tiek JAV paskutinį mėnesį šortintų pozicijų buvo žymiai mažiau nei vasarą (bendra short pozicija Morgan Stanley akcijoms buvo tik 3% nuo kapitalo). Tokia rinkos manipuliacija tikrai beprecedentė, bet ji neišspręs bankų likvidumo (o gal ir mokumo) problemos.

Ko galima tikėtis artimiausiomis dienomis iš tokios rinkos? Štai Pakistano pavyzdys (via Dealbreaker):

Kas būna, kai uždraudžiama šortinti
Kas būna, kai „patrumpinami“ „trumpintojai“

O ką daryti tiems, kurie turi visiškai nespekuliacinių tikslų parduodami skolintas akcijas (tarkim, investuotojai į konvertuojamas obligacijas apsisaugo nuo akcijų svyravimo rizikos parduodami skolintas akcijas, kurias paskui grąžina iškonvertavę turimas obligacijas)? O jeigu tavo fondas laikosi long-short strategijos, ar, dar blogiau, tavo strategija ir yra pardavinėti skolintas akcijas? Visai įmanoma, jog tokie reguliatorių veiksmai gali paskandinti ne vieną didesnį hedge fondą. Be to, kaip rašo Bronte Capital, toks draudimas atima iš brokerių daug likvidžių lėšų.

Bet gal visgi rinkos išganymas ateis su naujuoju Paulsono $700 milijardų vertės planu? Apie šio plano subtilybes labai puikiai rašo Naked Capitalism. Nebent neverta abejoti tuo, jog JAV dolerio laukia nuosmukis.

Krizės naujienos

Šiais neramiais finansų rinkoms laikais per vieną dieną atsitinka labai daug įvykių:

  • Vieną iš silpniausių finansavimo prasme, bet patį didžiausią Britanijos būsto paskolų teikėją Halifax Bank of Scotland (HBOS; turtas – virš 330 milijardų svarų) vyriausybė bando parduoti Lloyds TSB bankui. Nors dar vakar HBOS teigė, jog su finansavimu jam viskas gerai.
  • Rusijos finansų rinkoje panika, antra diena iš eilės stabdoma prekyba RTS biržoje. Čia didžiausia problema yra repo sandoriai (už užstatytas akcijas teikiamos paskolos) — žymiai nukritus akcijų kainoms skolininkai paskolų grąžinti negali. Akcijos pradžioje krito dėl užsienio investuotojų traukimosi, naftos kainos kritimo, Gruzijos karo ir bendrai pasikeitusio investuotojų požiūrio į Rusijos ekonomikos perspektyvą, tačiau dabartinis kritimas Rusijoje vyksta dėl to, jog bankai bei maklerinės kompanijos nebepasitiki viena kita — o paskolas grąžinti reikia. Dėl šios repo sandorių krizės bankui VTB jau teko šiandien už vieną dolerį perimti maklerinę KIT Finance, kuri negalėjo sugrąžinti apie 300 milijonų JAV dolerių paskolų. Teigiama, jog nuostoliai iš repo paskolų iš tiesų milžiniški: kalbama, jog vien turtingiausi oligarchai Vladimiras Potaninas ir Olegas Deripaska privalo grąžinti 4 milijardus JAV dolerių repo paskolų. Tikėtina, jog vyriausybė, didindama bankinio sektoriaus likvidumą ir laisvai skolindama pinigus turėtų susitvarkyti su šia problema. Bet vargu ar greitai Rusijos akcijos sugrįš iki buvusio lygio.
  • Federaliniam Rezervui “baigėsi pinigai” — JAV iždas skolinsis pinigus per specialų iždo vekselių aukcioną ir šiuos pinigus kaip depozitą atiduos Federalinio Rezervo naudojimui. Iždo vekseliai tarp investuotojų iš tiesų itin populiarūs — jų palūkanų normos pasiekė žemiausią tašką nuo 1954-ųjų ir siekia tik 0,233%. 
  • JAV akcijų rinkose uždraudžiamas bet koks “naked short selling” — akcijų pardavimas jų neturint (net nepasiskolinus). Nepaisant to, šiuo metu DOW Jones indeksas nukritęs virš 2 procentų. 
Ko dar galima laukti? Morgan Stanley žlugimo?
ATNAUJINIMAS (20:52): 3 mėnesių iždo vekselių palūkanos 0.02%, ateityje gali būti ir neigiamos; DOW Jones indeksas nukritęs 3,4%.

Bendrovių pirmojo pusmečio rezultatai

Šiandieną jau beveik visos Lietuvos listinguojamos kompanijos yra paskelbę savo pirmojo pusmečio rezultatus (kol kas savo uždirbto pelno nėra pranešusios tik City Service ir Linas). Žvelgiant į rezultatus ir lyginant juos su praėjusių metų pirmuoju pusmečiu labiausiai krenta į akis du dalykai: kiek daug įmonių šįmet pradėjo dirbti nuostolingai, ir koks iš tiesų didelis Lifosos uždirbtas pelnas.

Pernai metų pirmąjį pusmetį nuostolingai baigė tik dvi bendrovės: Snaigė ir amžinai sunkiai gyvenanti Gubernija. Šįmet nuostolingų bendrovių yra jau 13, be to, tikėtina, jog nuostolį skelbs ir Linas. Tarp nuostolingų kompanijų pateko visas pieno sektorius, sunkius laikus išgyvena ir alkoholio kompanijos (tik vienintelis Stumbras išvengė pelno mažėjimo, tuo tarpu Vilniaus Degtinė uždirbo tik simbolinį pelną). Tradiciniams gamintojams šie metai irgi ne itin sėkmingi: į nuostolį įbrido Grigiškės, Vilniaus Baldai, o Snaigės nuostoliai vis didėja. Pieno sektoriaus ateitis labiausiai priklauso nuo pasaulinių tendencijų, ir nors žaliavinio pieno supirkimo kainos stabilizavosi, vargu ar galima greitu metu tikėtis tokių didelių pelnų, kuriuos šios kompanijos skaičiavo praėjusiais metais. Alkoholio gamintojus neigiamai veikia tiek lėtėjantys ekonomikos augimo tempai, tiek pabrangę grūdai, nuo kurių priklauso spirito kaina. Šių metų rekordiniai derliai turėtų numušti grūdų kainas, tad tikriausiai alkoholio gamintojai gali tikėtis šiek tiek lengvesnių laikų.

Tarp savo pelnus padidinusių: laivininkystė, transportas, energetika ir bankai. Listinguojami bankai šiemet savo pelną didino nebe tokiais dideliais tempais, kaip anksčiau: bendras keturių bankų pelnas padidėjo apie 15 procentų, tačiau tai neblogas rodiklis, mat kaimyninėse Baltijos valstybėse bankų pelnai pradėjo mažėti.

Listinguojamų bendrovių pirmojo pusmečio rezultatų palyginimas
Listinguojamų bendrovių pirmojo pusmečio rezultatų palyginimas. Lifosos pelnas – ryškiai raudona spalva.

Sparčiausiai iš visų listinguojamų bendrovių savo pelną didino Lifosa: jis padidėjo daugiau nei penketą kartų. Lifosos pelnas tarp listinguojamų bendrovių Lietuvoje yra toks didelis, jog sudaro bene ketvirtadalį viso biržos bendrovių uždirbto pelno per pirmąjį pusmetį. Jei ne Lifosos rezultatas, bendras Vilniaus Vertybinių Popierių biržoje listinguojamų bendrovių pelnas būtų sumenkęs apie 16 procentų. Tai labai aiškiai rodo, jog nors ekonomikos augimas Lietuvoje išlieka teigiamas, kompanijos išgyvena nebe tokius lengvus laikus, kaip pernai metais.

George Soros: The Alchemy of Finance

George Soros pristatinėti tikriausiai nereikia: jeigu kas jo nepažįsta kaip hedge fondo vadovo, privertusio Britanijos svarą iškristi iš valiutų keitimo mechanizmo per juodąjį trečiadienį, tai tikrai apie jį yra girdėję dėl jo filantropinės veiklos (Open Society Institute ir lietuviškasis Atviros Lietuvos Fondas). Jo knygoje „The Alchemy of Finance“ pateikiama jo spekuliavimo rinkose filosofija, kurią, Soros‘o nuomone, galima pritaikyti ir ne vien ekonomikoje, bet ir politiniams įvykiams aiškinti. Be to, nemažą knygos dalį užima „realaus laiko eksperimentas“: autorius, rašydamas knygą, valdė savo investicinį fondą, ir aprašinėjo kiekvieno savo sprendimo priežastis. Eksperimento tikslas buvo pažiūrėti, kaip jo teorija apie rinkas atitinka realybę.

Soros‘as investuoja remdamasis prielaida, jog rinkos tikriausiai klysta. Kai jis gali atrasti pakankamai argumentų, kad paremti šią savo pradinę prielaidą — metas šią prielaidą paremti pinigais. Tai nėra aklas „contrarian“ investavimas: net jeigu galvoji, jog prasidėjo naujas burbulas, dažniausiai reikia pirkti, o ne parduoti, kadangi burbulai taip greitai nedingsta — pardavimui ir „shortinimui“ dar bus laiko. Pagrindinė Soros‘o filosofijos mintis yra refleksyvumas. Jo nuomone, ne vien akcijų (ar bet kokio kito finansinio instrumento) kainas lemia fundamentalūs veiksniai, kaip kad ekonomikos augimas ar pelnų didėjimai. Ekonomikos augimą ir pelnus taipogi lemia ir akcijų kainos — taigi įtaka yra ne vien pusė, o abipusė. Akcijoms kylant, žmonės jaučiasi turtingesni, finansinės institucijos uždirba daugiau, o tai vėl didina akcijų kursus. Panašiai ir su bankų paskolomis: didėjant skolinimosi galimybėms, daugėja imančių paskolas; už šias paskolas perkamas nekilnojamas turtas, o tai kelia nekilnojamo turto kainą; didėjant nekilnojamo turto kainoms, jų savininkai užstatę tą patį turtą gali gauti didesnę paskolą, o tai didina paskolų apimtis, ir t.t. Taigi, Soros’o nuomone, rinkos yra linkę į burbulų kūrimą, o klasikinėje ekonomikoje vyraujanti nuostata, jog kainos linksta į pusiausvyrą yra mažų mažiausiai klaidinga. Burbulai tęsiasi tol, kol sprogsta ir tada prasideda atvirkštinis procesas — perdėtas susitraukimas atgal.

Filosofai ir ekonomistai labai skeptiškai priima Soros‘o išvedžiojimus, daugiausiai dėl to, jog jo teorija yra visiškai nesufalsifikuojama, ji neturi aiškaus ateities prognozavimo. Kitaip tariant, ji yra per daug bendra, kad būtų aiškiai naudinga (teorijos pritaikymas dažniausiai apsiriboja prognoze „jeigu kils burbulas, tai jis kils gana ilgai, o po to sprogs, bet gali būti jog jis ir nekils, ir tada nebus kam sprogti“). Paskutinio savo knygos leidimo įvade su tuo sutinka ir pats Soros‘as:

I am forced to conclude that the theory of reflexivity as it stands today cannot serve as a new paradigm. It is a philosophical theory, not a scientific one.

Na, o ar pasisekė eksperimentas? Ar galima refleksyvumo teoriją pritaikyti rinkose? Nors per tuos metus, kai buvo rašoma knyga, fondas pakilo daugiau nei dvigubai, pats Soros‘as pripažįsta, jog viskas vyko ne visai taip, kaip jis tikėjosi. Tiksliau, pirmuosius keletą mėnesių viskas vystėsi maždaug taip, kaip planuota, bet paskui rinkos poelgius tapo vis sunkiau prognozuoti. Ypač, atrodo jam sunkiai gavosi prekiauti valiutomis: autorius teigia, jog knygos rašymo metu, per visą jo spekulianto karjerą uždirbtas pelnas iš valiutų prekybos geriausiu atveju buvo nulinis (knyga rašyta 1986-1987 metais, pelningoji šlovės valanda iš prekybos Britanijos svaru buvo 1992-aisiais). Nors spekuliacijos nafta buvo pelningesnės.

Skaitant knygą susidarė įspūdis, jog nors Soros‘as daugiausiai kalba apie savo refleksyvumo teoriją, bet atrodo, jog didžiausią sėkmę jam visgi atneša spekuliacijos reguliuojamose rinkose: nafta (OPEC), surištos (ar bent jau „reguliuojamai svyruojančios“) valiutos ir panašiai. Ten, kur kainos paliekamos laisvai rinkai, jam uždirbti žymiai sunkiau. Refleksyvumo teorija gal ir teisingai paaiškina istorinius duomenis, bet aiškioms prognozėms ji vargu ar tinka: geriausia, ką ja remiantis galima pasakyti, būna „burbulas plėsis dar ilgai, o po to sprogs“. Tik bėda, jog ši teorija nesugeba pasakyti, kada įvyks tas burbulo sprogimas. Tad praktinė nauda mažoka.

Richard Yamarone: The Trader’s Guide to Key Economic Indicators

Richard Yamarone knyga apie makroekonominius indikatorius pasirodė visai nebloga. Netgi drįsčiau duoti jai keturias žvaigždutes iš penkerių, nors joje buvo mažai rašoma apie tai, ko tikėjausi: kaip visgi makroekonominiai indikatoriai paveikia akcijų rinkas.

Knygoje detaliai ir aiškiai aprašomi dažniausiai sutinkami makroekonominiai indikatoriai: nuo BVP augimo ir vartotojų pasitikėjimo indekso iki naujų namų statybos leidimų skaičiaus ir žaliavų indeksų. Kiekvienas indikatorius išsamiai paaiškintas, papasakojama jo sudarymo metodika, istorija, jo reikšmė, galimos interpretacijos ir misinterpretacijos. Tiesa, kaip jau minėjau, pateikiama indikatorių reikšmė ekonomikos augimui ir makroekonominei situacijai, o ne finansų rinkoms: iš sumažėjusių pramonės užsakymų apimčių ar didėjančių atsargų galima spręsti, jog artėja recesija, bet šie rodikliai nebūtinai darys įtakos akcijų ar obligacijų kainoms. Tačiau teminiu makro investavimu užsiimančiam investuotojui, ar BVP augimo prognozes sudarančiam analitikui tai tikrai naudingas skaitinys.

Be standartinių ir visų naudojamų makroekonominių indikatorių knygoje galima rasti ir mažiau sutinkamų bei pamąstyti priverčiančių rodiklių, kaip antai empirinė formulė

20 – infliacija (CPI) = S&P indekso P/E

Pritaikius ją OMXV indeksui gautume, jog Lietuvos akcijų rinkos P/E turėtų būti apie 7.5. Arti tiesos, nors dar kritimui vietos yra.

Dar vienas įdomus santykis: ISM naujų užsakymų ir ISM kainų indeksų skirtumas glaudžiai koreliuoja su S&P indekso metine grąža. ISM atlieka tiekimo vadybininkų apklausas, kurių metu aiškinasi, kokia situacija tiekimo grandinėse: ar didėja žaliavų kainos, ar greitai pristatomos užsakytos prekės, ar padidėjo paklausa, ir todėl reikia užsakyti daugiau žaliavų ir pan. ISM kainų indeksas iš esmės atspindi kompanijų kaštų pokyčius, tuo tarpu ISM naujų užsakymų indeksas atspindi kompanijų pajamų prognozes — kompanijos didina užsakymus tiekėjams tik jos turi planus didinti pardavimus. Taigi šių indeksų skirtumas turėtų atspindėti kompanijų pelnus, o tai turėtų koreliuoti su akcijų indekso grąža. Tiesa, šis santykis nėra labai tikslus, bet dažniausiai jei skirtumas būna didesnis nei -20, galima tikėtis akcijų brangimo. Šiuo metu JAV šis rodiklis lygus 45-88.5=-43.5. Tikriausiai nenuostabu, jog akcijos pinga.

Šiek tiek apie techninę analizę

Daugelis tikriausiai žino, jog technine analize nesinaudoju ir į visą tą būrimą iš kavos tirščių žiūriu pakankamai skeptiškai. Grįžęs iš atostogų aptikau trijų mokslo žmonių iš Naujosios Zelandijos tyrimą, kuriuo jie nepatingėjo patikrinti net 5806 (!) įvairiausių techninės analizės spekuliavimo taisyklių 49 į MSCI indeksą įeinančių valstybių rinkose. Išvada: jeigu teisingai kontroliuosime kintamuosius dėl data-snooping bias, nei viena taisyklė nepadidino grąžos daugiau nei galima tikėtis iš paprasčiausio atsitiktinumo. Tiesa, kuo mažiau likvidžios rinkos, tuo didesni šansai techninei analizei, tačiau šis rezultatas nėra statistiškai stiprus.

Aišku, techninės analizės fanai gali sakyti, jog dažniausiai taip ir būna, kad dvigubo-kūlverstuko-su-dešiniu-apsisukimu-per-gulbės-petį grafiko forma reiškia signalą „pirkti“ tik tuomet, jeigu prieš tai buvo aiškiai nubrėžtas ir tris kartus patvirtintas pakarto-krabo-galvos-su-plaktuku signalas, kadangi šie mokslininkai tyrė tik pavienius indikatorius. Bet pasikartosiu:

We can say that over 5,000 popular technical trading rules do not appear to add value, beyond that which may be explained by chance, when used in isolation.

Kai akcijos krenta Pakistane…

Kartais akcijos krenta ir Pakistane
Kartais akcijos krenta ir Pakistane

Šiandien dužo Pakistano akcijų biržos langai, į pastatą buvo svaidomi gėlių vazonai, investuotojai protestavo ir degino išrašus iš sąskaitų. Kaip sakytų Dave Barry, I am not making this up. Investuotojai protestavo prieš tai, kad jau 15-ą dieną iš eilės krenta akcijų rinkos indeksas. Šią savaitę Pakistano vertybinių popierių komisija panaikino tam tikrus akcijų rinkos suvaržymus: buvo leista parduoti skolintas akcijas (short‘inti) bei buvo atsisakyta vieno procento akcijų kritimo per dieną ribos. Per tris mėnesius Pakistano akcijų rinka nukrito apie 30%, tačiau nuo 2001-ųjų ji yra pakilusi bene 14 kartų.

Valstybė visgi imasi priemonių akcijų rinkai stabilizuoti — sukurtas 50 milijardų rupijų valstybinis fondas akcijoms pirkti. Tuo tarpu smulkieji akcininkai reikalauja „užšaldyti akcijų kainas“. Hmm, tikriausiai Pakistane jiems neaiškina, jog „akcijos gali tiek kilti, tiek kristi“, nors gal to daryti ir nebūtina, jeigu valstybė visada pasiryžusi padėti nenusisekusiems investuotojams.

Lauren C. Templeton, Scott Phillips: Investing the Templeton Way

Lygiai prieš savaitę, liepos 8 dieną, mirė garsus investuotojas seras John‘as Templeton‘as. Taip jau sutapo, jog prieš kelias dienas į mano rankas pateko knyga „Investing the Templeton Way“ apie jo investavimo strategiją.

Templeton pavardė daugiausiai susijusi su Templeton fondais — būtent jis išpopuliarino investicinius fondus, kaip taupymo priemonę paprastiems investuotojams. Iki šeštojo dešimtmečio JAV buvo populiaru tiesiogiai investuoti į akcijų rinką perkant akcijas, o ne fondus, tačiau Templeton fondai siūlė geresnę grąžą, o kartu ir galimybę investuoti už JAV ribų. Templeton visada teigė, jog neverta investicijoms apsiriboti tik namų rinka — pasaulis yra žymiai didesnis, tad praplėtus savo investavimo geografiją galima rasti ir žymiai daugiau bei pelningesnių investavimo galimybių. Dar ir iki šiol Templeton fondų valdytojai (kaip kad Mark Mobius) laikomi vienais geriausių besivystančių rinkų investavimo ekspertų.

Templeton investavimo strategiją galima būtų nusakyti keliais žodžiais: einantis prieš rinką vertės investuotojas. Nors Templeton ir labai pabrėžia atskiros kompanijos finansinio sveikumo svarbą, didžiausios jo investavimo temos visgi labiau susiję su makroekonominėmis tendencijomis. Jis ypač mėgo investuoti krizių laikotarpiu, kai rinkoje vyrauja pesimizmas (JAV prieš pat antrąjį pasaulinį karą, Pietų Korėjoje Azijos krizės metu ir pan). Taipogi jis vienas pirmųjų investavo į Japonijos rinką 1960-aisiais, bei pranašavo Kinijos ekonomikos iškilimą nuo pat 1990-ųjų.

Pasirinkęs šalį investicijoms pagal makroekonominius kriterijus (šalis turėtų turėti aukštą taupymo lygį, einamosios sąskaitos perteklių, neturėtų būti daug apribojimų kapitalo srautams), Templeton dažniausiai pasirenka keliasdešimt stabiliausių kompanijų pagal jų balansus (kompanijų skolos ir nuosavybės santykis neturėtų būti didesnis už vienetą, EBITDA turėtų būti bent jau 6 kartus didesnė už kasmetinius palūkanų mokėjimus) pelno/nuostolio ataskaitas (geriausia, jog kompanijos turėtų geresnes maržas, nei jų konkurentai — tokiu atveju joms žymiai lengviau atlaikyti krizes) bei santykinius rodiklius (kompanijos turi būti labai pigios, lyginant su kitomis pasaulio bendrovėmis pagal P/E ar P/BV rodiklius). Geras indikatorius, Templeton nuomone, yra du kartus mažesnis EV/EBITDA santykis, lyginant su kainomis, kurias moka strateginiai investuotojai pirkdami panašias kompanijas. Į rinką einama tada, kai tikima, jog akcijos kainuoja 50% mažiau nei jų tikroji vertė.

Vienas svarbesnių investavimo principų: investuoti galima tik remiantis skaičiais, kokybinė kompanijos analizė nėra labai svarbi. Taip, gera kompanijos vadovybė suteikia papildomos vertės kompanijai, bet yra žymiai geriau investuoti į puikų verslą su vidutiniška vadovybe nei į vidutinišką verslą su puikia vadovybe. Gal dėl to, Templeton investuoja tam tikromis „temomis“: tarkim, nusprendęs, jog Japonijos akcijos yra gera investicija, pasirenka keliasdešimt pigiausių ir stabiliausių ir taip diversifikuoja savo portfelį.

Sekti Templeton investavimo strategija nelengva, kadangi dažniausiai tai reiškia eiti prieš rinką. Templeton nekreipia dėmesio į rinkos nuomonę (net persikėlus gyventi į Bahamus, ir esant toli nuo Wall Street’o, jo investavimo rodikliai nesuprastėjo) — jis pats daro savo sprendimus, neklausydamas niekeno patarimų. Dažniausiai tai lemia, jog jis pirmasis atranda investavimo galimybes, kurių niekas kitas nemato, arba perka iš panikuojančių tada, kai jau niekas nebemato prošvaisčių. Ne kiekvienais metais ši strategija pasiteisina (kaip kad ji nepasiteisino dot.comų laikais), tačiau laikantis tokio investavimo reikia būti pasiryžusiam atlaikyti psichologinį spaudimą ir tikėti savo idėjomis. O tai dažniausiai nėra lengva.

Jim Rogers: Investment Biker

G. Sorošo bendražygis, kartu su juo įsteigęs Quantum fondą Jim Rogers, turėjo gyvenimo svajonę: motociklu apkeliauti pasaulį. Užsidirbęs pakankamai milijonų, būdamas trisdešimt septynerių metų amžiaus, jis „išėjo į pensiją“ ir ėmėsi paversti savo svajonę realybe. 1991-aisiais metais jis, įveikęs 65 tūkstančius mylių, motociklu apkeliavo visą pasaulį ir apie šią kelionę parašė knygą „Investment Biker“.

Savaime suprantama, investuotojas, keliaujantis po keisčiausias šalis, jose daugiausia domisi ne kultūra ar turistų traukos objektais (nors apie juos, ypač kurie dar nėra labai plačiai žinomi masiniam turizmo paslaugų vartotojui, irgi nemažai pasakojama), bet šalies ekonomika ir investavimo galimybėmis. Pabuvus šalyje keletą dienų ant motociklo gana nesunku nuspręsti, ar joje vertėtų giliau pasidomėti investavimo galimybėmis: daug ką apie šalies biurokratiją pasako imigracijos procedūros, korupcija bei kyšių prievartavimas, juodoji valiutos rinka (jeigu ji egzistuoja, ir vietinės valiutos bei dolerio santykis labai skiriasi nuo oficialiojo, investuoti tikrai neverta) bei ar lengva rasti pirkti benzino. 1991-ieji metai buvo didelių permainų laikais juk tai metai, kai byrėjo Tarybų Sąjunga. Rytų Europoje kūrėsi naujos demokratijos, bet ekonomikos dar nebuvo visiškai laisvos, o hiperinfliacijos laikotarpis dar buvo tik ateityje. Važiuodamas per Sibiro platybes bei naująsias laisvas Rytų Europos valstybes ir matydamas tuščias parduotuves, bet itin mažas kainas, Jim Rogers teisingai numatė, jog atsivėrus tarptautinei prekybai, Rytų Europoje reikia laukti nemažos infliacijos. Investavimą šiame regione jis (teisingai) laikė dar per daug ankstyvu — tam reikia palaukti ekonomikos stabilizavimosi.

Tiesa, kitos Jim Rogers įžvalgos Rytų Europos atžvilgiu buvo per daug pesimistiškos. Važiuodamas motociklu per Afriką, ir daugelyje valstybių matydamas didelę ekonominę betvarkę, politinę diktatūrą, valiutos nestabilumą, hiperinfliaciją, korupciją ir pilietinius karus tarp genčių lygiai tokią pačią ateitį prognozuoja ir Rytų Europai. Tik Afriką tuo metu Jim Rogers vertino kaip pažengusią kokiu dešimtmečiu pirmiau nei post-sovietinę erdvę, nes „Afrikoje jau visi supranta, kad tokia politika niekur neveda, tuo tarpu rytų europiečiams šiais klystkeliais dar teks nueiti“.

Jim Rogers įspūdį padarė Kinijos gyventojų darbštumas ir sugebėjimas itin efektyviai panaudoti turimus resursus — jam ypač didelį kontrastą sudarė kaimyninė Rusija, kuri, turėdama platųjį Sibirą, visiškai netaupė gamtos išteklių. Kinija autoriui patiko ir tuo, jog jos vyriausybė darė nuoseklius žingsnius link rinkos ekonomikos (nors visai neseniai buvo įvykęs Tiananmenio aikštės skerdynės). Dar ir dabar Jim Rogers labai tiki puikia Kinijos ekonomikos ateitimi: paskutinė jo knyga, išleista pernai metais, vadinasi „A Bull in China“.

Tad kokia yra ideali valstybė, į kurią investuotų Jim Rogers? Pirmiausia, neturi būti jokių apribojimų kapitalo srautams į ir iš šalies, o šalies valiuta turi būti laisvai konvertuojama: investuoti į šalį, kai nelabai aišku, kaip bus įmanoma pinigus iš jos atsiimti yra žymiai per anksti. Labai svarbu, jog šalis eitų liberalizavimo linkme, ir ekonominės laisvės norėtų visos šalies politinės jėgos: nėra prasmės investuoti ten, kur po keleto metų į valdžią atėję kitos pakraipos politikai visas reformas nubrauktų ir šalį grąžintų į prieš tai buvusią padėtį. Be to, būtų labai gerai, jei apie akcijų rinką niekas nebūtų girdėjęs — tai dažniausiai reiškia, jog akcijos bus pigios. Jeigu straipsniai akcijų rinkos tema pasirodo vietinių dienraščių pirmuose puslapiuose, investuoti į šalį tikrai per vėlu — nebent galima tokią šalį „shortinti“. Kai jau pasirinkta valstybė investicijoms, tereikia nupirkti kokią dešimtį didesnių kompanijų su stipriais balansais ir stabiliu verslu.

Nuo to laiko, kai Jim Rogers keliavo po pasaulį motociklu, praėjo septyniolika metų. Jis rašo, jog po 25-erių metų norėtų kelionę pakartoti ir pamatyti, kaip pasaulis pasikeitė per tą ketvirtį amžiaus. Daug įžvalgų iš tiesų buvo teisingos: Kinija tapo stipria ekonomika, Rytų Europa pergyveno hiperinfliaciją, didžioji dalis Afrikos valstybių taip ir nesugebėjo praturtėti ir susitvarkyti savo ekonomikų, Japonijos rinka patyrė didelį nuosmukį. Bet dalis autoriaus prognozių buvo labai jau netikslios: Rytų Europa tapo pažengusiomis rinkos ekonomikomis, Čilė netapo pirmojo pasaulio šalimi, Argentina patyrė ne vieną krizę, Rytų Europa netapo diktatorių irštva ir joje nesiplieskė karai (išskyrus Jugoslaviją). Kol kas ypač neteisinga Jim Rogers prognozė, jog iki kokių 2040-ųjų metų labai pakis tarptautinės valstybių sienos (ypač Afrikoje, gentiniu principu), o didžiosios valstybės subyrės (Indija turėtų skilti į tris dalis, Brazilija į dvi ir t.t.) Galbūt tokios mintys autoriui kilo dėl laikmečio dvasios: 1991-ieji tikrai galėjo leisti tikėtis dar ne vienos didelės valstybės subyrėjimo. Tačiau nemažai įžvalgų apie makroekonominio stiliaus investavimą išlieka aktualios ir dabar.