Lauren C. Templeton, Scott Phillips: Investing the Templeton Way

Lygiai prieš savaitę, liepos 8 dieną, mirė garsus investuotojas seras John‘as Templeton‘as. Taip jau sutapo, jog prieš kelias dienas į mano rankas pateko knyga „Investing the Templeton Way“ apie jo investavimo strategiją.

Templeton pavardė daugiausiai susijusi su Templeton fondais — būtent jis išpopuliarino investicinius fondus, kaip taupymo priemonę paprastiems investuotojams. Iki šeštojo dešimtmečio JAV buvo populiaru tiesiogiai investuoti į akcijų rinką perkant akcijas, o ne fondus, tačiau Templeton fondai siūlė geresnę grąžą, o kartu ir galimybę investuoti už JAV ribų. Templeton visada teigė, jog neverta investicijoms apsiriboti tik namų rinka — pasaulis yra žymiai didesnis, tad praplėtus savo investavimo geografiją galima rasti ir žymiai daugiau bei pelningesnių investavimo galimybių. Dar ir iki šiol Templeton fondų valdytojai (kaip kad Mark Mobius) laikomi vienais geriausių besivystančių rinkų investavimo ekspertų.

Templeton investavimo strategiją galima būtų nusakyti keliais žodžiais: einantis prieš rinką vertės investuotojas. Nors Templeton ir labai pabrėžia atskiros kompanijos finansinio sveikumo svarbą, didžiausios jo investavimo temos visgi labiau susiję su makroekonominėmis tendencijomis. Jis ypač mėgo investuoti krizių laikotarpiu, kai rinkoje vyrauja pesimizmas (JAV prieš pat antrąjį pasaulinį karą, Pietų Korėjoje Azijos krizės metu ir pan). Taipogi jis vienas pirmųjų investavo į Japonijos rinką 1960-aisiais, bei pranašavo Kinijos ekonomikos iškilimą nuo pat 1990-ųjų.

Pasirinkęs šalį investicijoms pagal makroekonominius kriterijus (šalis turėtų turėti aukštą taupymo lygį, einamosios sąskaitos perteklių, neturėtų būti daug apribojimų kapitalo srautams), Templeton dažniausiai pasirenka keliasdešimt stabiliausių kompanijų pagal jų balansus (kompanijų skolos ir nuosavybės santykis neturėtų būti didesnis už vienetą, EBITDA turėtų būti bent jau 6 kartus didesnė už kasmetinius palūkanų mokėjimus) pelno/nuostolio ataskaitas (geriausia, jog kompanijos turėtų geresnes maržas, nei jų konkurentai — tokiu atveju joms žymiai lengviau atlaikyti krizes) bei santykinius rodiklius (kompanijos turi būti labai pigios, lyginant su kitomis pasaulio bendrovėmis pagal P/E ar P/BV rodiklius). Geras indikatorius, Templeton nuomone, yra du kartus mažesnis EV/EBITDA santykis, lyginant su kainomis, kurias moka strateginiai investuotojai pirkdami panašias kompanijas. Į rinką einama tada, kai tikima, jog akcijos kainuoja 50% mažiau nei jų tikroji vertė.

Vienas svarbesnių investavimo principų: investuoti galima tik remiantis skaičiais, kokybinė kompanijos analizė nėra labai svarbi. Taip, gera kompanijos vadovybė suteikia papildomos vertės kompanijai, bet yra žymiai geriau investuoti į puikų verslą su vidutiniška vadovybe nei į vidutinišką verslą su puikia vadovybe. Gal dėl to, Templeton investuoja tam tikromis „temomis“: tarkim, nusprendęs, jog Japonijos akcijos yra gera investicija, pasirenka keliasdešimt pigiausių ir stabiliausių ir taip diversifikuoja savo portfelį.

Sekti Templeton investavimo strategija nelengva, kadangi dažniausiai tai reiškia eiti prieš rinką. Templeton nekreipia dėmesio į rinkos nuomonę (net persikėlus gyventi į Bahamus, ir esant toli nuo Wall Street’o, jo investavimo rodikliai nesuprastėjo) — jis pats daro savo sprendimus, neklausydamas niekeno patarimų. Dažniausiai tai lemia, jog jis pirmasis atranda investavimo galimybes, kurių niekas kitas nemato, arba perka iš panikuojančių tada, kai jau niekas nebemato prošvaisčių. Ne kiekvienais metais ši strategija pasiteisina (kaip kad ji nepasiteisino dot.comų laikais), tačiau laikantis tokio investavimo reikia būti pasiryžusiam atlaikyti psichologinį spaudimą ir tikėti savo idėjomis. O tai dažniausiai nėra lengva.

Jim Rogers: Investment Biker

G. Sorošo bendražygis, kartu su juo įsteigęs Quantum fondą Jim Rogers, turėjo gyvenimo svajonę: motociklu apkeliauti pasaulį. Užsidirbęs pakankamai milijonų, būdamas trisdešimt septynerių metų amžiaus, jis „išėjo į pensiją“ ir ėmėsi paversti savo svajonę realybe. 1991-aisiais metais jis, įveikęs 65 tūkstančius mylių, motociklu apkeliavo visą pasaulį ir apie šią kelionę parašė knygą „Investment Biker“.

Savaime suprantama, investuotojas, keliaujantis po keisčiausias šalis, jose daugiausia domisi ne kultūra ar turistų traukos objektais (nors apie juos, ypač kurie dar nėra labai plačiai žinomi masiniam turizmo paslaugų vartotojui, irgi nemažai pasakojama), bet šalies ekonomika ir investavimo galimybėmis. Pabuvus šalyje keletą dienų ant motociklo gana nesunku nuspręsti, ar joje vertėtų giliau pasidomėti investavimo galimybėmis: daug ką apie šalies biurokratiją pasako imigracijos procedūros, korupcija bei kyšių prievartavimas, juodoji valiutos rinka (jeigu ji egzistuoja, ir vietinės valiutos bei dolerio santykis labai skiriasi nuo oficialiojo, investuoti tikrai neverta) bei ar lengva rasti pirkti benzino. 1991-ieji metai buvo didelių permainų laikais juk tai metai, kai byrėjo Tarybų Sąjunga. Rytų Europoje kūrėsi naujos demokratijos, bet ekonomikos dar nebuvo visiškai laisvos, o hiperinfliacijos laikotarpis dar buvo tik ateityje. Važiuodamas per Sibiro platybes bei naująsias laisvas Rytų Europos valstybes ir matydamas tuščias parduotuves, bet itin mažas kainas, Jim Rogers teisingai numatė, jog atsivėrus tarptautinei prekybai, Rytų Europoje reikia laukti nemažos infliacijos. Investavimą šiame regione jis (teisingai) laikė dar per daug ankstyvu — tam reikia palaukti ekonomikos stabilizavimosi.

Tiesa, kitos Jim Rogers įžvalgos Rytų Europos atžvilgiu buvo per daug pesimistiškos. Važiuodamas motociklu per Afriką, ir daugelyje valstybių matydamas didelę ekonominę betvarkę, politinę diktatūrą, valiutos nestabilumą, hiperinfliaciją, korupciją ir pilietinius karus tarp genčių lygiai tokią pačią ateitį prognozuoja ir Rytų Europai. Tik Afriką tuo metu Jim Rogers vertino kaip pažengusią kokiu dešimtmečiu pirmiau nei post-sovietinę erdvę, nes „Afrikoje jau visi supranta, kad tokia politika niekur neveda, tuo tarpu rytų europiečiams šiais klystkeliais dar teks nueiti“.

Jim Rogers įspūdį padarė Kinijos gyventojų darbštumas ir sugebėjimas itin efektyviai panaudoti turimus resursus — jam ypač didelį kontrastą sudarė kaimyninė Rusija, kuri, turėdama platųjį Sibirą, visiškai netaupė gamtos išteklių. Kinija autoriui patiko ir tuo, jog jos vyriausybė darė nuoseklius žingsnius link rinkos ekonomikos (nors visai neseniai buvo įvykęs Tiananmenio aikštės skerdynės). Dar ir dabar Jim Rogers labai tiki puikia Kinijos ekonomikos ateitimi: paskutinė jo knyga, išleista pernai metais, vadinasi „A Bull in China“.

Tad kokia yra ideali valstybė, į kurią investuotų Jim Rogers? Pirmiausia, neturi būti jokių apribojimų kapitalo srautams į ir iš šalies, o šalies valiuta turi būti laisvai konvertuojama: investuoti į šalį, kai nelabai aišku, kaip bus įmanoma pinigus iš jos atsiimti yra žymiai per anksti. Labai svarbu, jog šalis eitų liberalizavimo linkme, ir ekonominės laisvės norėtų visos šalies politinės jėgos: nėra prasmės investuoti ten, kur po keleto metų į valdžią atėję kitos pakraipos politikai visas reformas nubrauktų ir šalį grąžintų į prieš tai buvusią padėtį. Be to, būtų labai gerai, jei apie akcijų rinką niekas nebūtų girdėjęs — tai dažniausiai reiškia, jog akcijos bus pigios. Jeigu straipsniai akcijų rinkos tema pasirodo vietinių dienraščių pirmuose puslapiuose, investuoti į šalį tikrai per vėlu — nebent galima tokią šalį „shortinti“. Kai jau pasirinkta valstybė investicijoms, tereikia nupirkti kokią dešimtį didesnių kompanijų su stipriais balansais ir stabiliu verslu.

Nuo to laiko, kai Jim Rogers keliavo po pasaulį motociklu, praėjo septyniolika metų. Jis rašo, jog po 25-erių metų norėtų kelionę pakartoti ir pamatyti, kaip pasaulis pasikeitė per tą ketvirtį amžiaus. Daug įžvalgų iš tiesų buvo teisingos: Kinija tapo stipria ekonomika, Rytų Europa pergyveno hiperinfliaciją, didžioji dalis Afrikos valstybių taip ir nesugebėjo praturtėti ir susitvarkyti savo ekonomikų, Japonijos rinka patyrė didelį nuosmukį. Bet dalis autoriaus prognozių buvo labai jau netikslios: Rytų Europa tapo pažengusiomis rinkos ekonomikomis, Čilė netapo pirmojo pasaulio šalimi, Argentina patyrė ne vieną krizę, Rytų Europa netapo diktatorių irštva ir joje nesiplieskė karai (išskyrus Jugoslaviją). Kol kas ypač neteisinga Jim Rogers prognozė, jog iki kokių 2040-ųjų metų labai pakis tarptautinės valstybių sienos (ypač Afrikoje, gentiniu principu), o didžiosios valstybės subyrės (Indija turėtų skilti į tris dalis, Brazilija į dvi ir t.t.) Galbūt tokios mintys autoriui kilo dėl laikmečio dvasios: 1991-ieji tikrai galėjo leisti tikėtis dar ne vienos didelės valstybės subyrėjimo. Tačiau nemažai įžvalgų apie makroekonominio stiliaus investavimą išlieka aktualios ir dabar.

Ar naftos kainos kyla dėl spekuliantų?

Niekam ne paslaptis, jog paskutiniu metu naftos kainos siekia naujas aukštumas. Neretai dėl to yra kaltinami spekuliantai — pastaruoju metu tapo itin populiaru investuoti į žaliavas, o ypač naftą. Juk kuo daugiau investuotojų ir fondų nori pirkti naftos, tuo labiau kyla kainos — bent jau taip argumentuojama spekuliantų vaidmuo naftos kainų kilime. Ir iš tiesų, naftos sandorių biržose nuo 2004-ųjų padaugėjo tris kartus (nors naftos kaina irgi patrigubėjo).

Bet prieš kelias savaites britų savaitinis žurnalas The Economist pateikia kitą versiją: visgi spekuliantai gal būt niekuo dėti. Didėjanti naftos kaina iš tiesų pritraukė investuotojus, bet ne atvirkščiai, kadangi nėra aiškios koreliacijos tarp spekuliantų aktyvumo ir žaliavų kainų. Kaip tik, tos žaliavos, kuriomis nėra prekiaujama biržose (o tuo pačiu, jas itin sunku įsigyti spekuliaciniais tikslais) pabrango dar daugiau nei nafta: kadmis pabrango dvigubai daugiau nei nafta, netgi ryžių kainų kilimas buvo spartesnis. Tuo tarpu tokios žaliavos kaip nikelis, kuriomis visgi prekiaujama biržose, nepaisant didėjančio spekuliacinių pinigų srauto spejo beveik dvigubai atpigti.

Spekuliantų pinigai, plaukiantys į naftos rinką, nedidina naftos kainų, kadangi investuotojai iš tiesų neperka pačios naftos — jie perka ateities sandorius. Kai ateina laikas ateities sandoriui išpildyti (t.y. reali nafta turėtų būti pristatyta pirkėjui), investuotojai arba parduoda naftą realiems pirkėjams, arba tiesiog pasiima pelną grynais: investuotojui tikros realios naftos niekada netenka pačiupinėti. Bet kuriuo atveju, fizinė nafta nedingsta iš rinkos, ji nėra kažkur užslepiama sandėliuose: investuotojai realiai tik lažinasi iš naftos kainos kilimo. Jeigu iš tiesų spekuliantai būtų didelė jėga, nustatanti naftos kainas, jos turėtų kristi kiekvieną kartą, kai baigiasi ateities sandorių galiojimo laikas (mat spekuliantams būtinai ateities sandorius reikia „uždaryti“ arba parduoti, prieš jiems baigiant galioti — ką jie veiktų su realia, o ne „popierine“ nafta?). Vieninteliai tikrieji realios naftos vartotojai yra naftos perdirbimo įmonės. Be to, teigiama, jog visos lėšos, investuotos į žaliavų fondus ar panašias spekuliacines finansines priemones, sudaro tik apie 225 milijardus JAV dolerių, o tai tik lašas jūroje, palyginus su 50 trilijonų JAV dolerių metine apyvarta visoje pasaulinėje naftos rinkoje.

Kelionė į Turkiją

Praėjusią savaitę pirmą kartą lankiausi Turkijoje. Nors ir turime teisę ten investuoti, iki šiol tai buvo visiškai neištirtas kraštas. Turkijos rinka labai skiriasi nuo kitų rinkų, kuriose aktyviai dirbame: ji turi labai specifines makroekonomines rizikas (kurios pasireiškia labai nestabiliu valiutos kursu), jos likvidumas žymiai didesnis, o rinkos žaidėjai žymiai stambesni ir profesionalesni.

Kompanijos, su kuriomis susitikau, atrodė tikrai nebrangios (sparčiai auganti kompanija, kurios verslas tampriai susijęs su vidaus vartojimu, kainuoja 5 EV/EBITDA ir 6-7 P/E) jeigu esi pasiryžęs prisiimti visą makroekonominę riziką. Turkijos vidinė rinka man pasirodė labai suvaržyta: pieno, mėsos importas ir eksportas beveik neįmanomas, vaistines gali turėti tik farmacininkai (ir tai, tik po vieną vaistinę, nebent vestų farmacininkę — tada šeima galėtų turėti dvi vaistines). Verslas dažniausiai Turkijoje smulkus, grįstas šeimyniniu pagrindu: netgi didžiosios listinguojamos kompanijos priklauso šeimų holdingo kompanijoms. Vietiniai sako, jog labai retai taip būna, jog daug pasiekęs verslininkas sėkmingai perduotų verslą naujai kartai — dažniausiai vaikai turtą iššvaisto (ar bent jau neturi tokio susidomėjimo verslu). Parduoti verslą kitai kompanijai neįprasta.

Turkijos rinka — likvidi, todėl investuotojai, kuriuos sutikau konferencijoje, investuoja globaliai ir valdo milžiniškas lėšas. Jų investavimo geografija neapsiriboja besivystančia Europa (tiesa, jie dažniausiai investuoja tik Lenkijoje, Vengrijoje ir Čekijoje, neskaitant likvidžių NVS šalių), taigi buvo labai įdomu sužinoti, ką jie mano apie kitas rinkas. O kai kurios iš jų tikrai egzotiškos: Nigerija, Saudo Arabija… Arabų pasaulis investicijoms vargu ar tinkamas: vietiniai gyventojai išpuikę, nes pinigų ir taip nėra kur dėti. Jei susitari susitikti su kokiu nors šeichu, tai tikriausiai susitikimas neįvyks, nebent užsispyręs lauksi keletą dienų koridoriuje. Panašiai apie arabus rašo ir The Economist: ketvirtadalis vietinių arabų darbuotojų į darbą nesivargina ateiti. Nepaisant didžiulių naftos turtų, tikrieji galios centrai arabų pasaulyje visgi yra labiau diversifikuotos ekonomikos — Egiptas, Sirija, Iranas ir netgi Irakas.

Kelionė į Minską

Šią savaitę teko su kitais vakarų investuotojais apsilankyti toje vienintelėje Europos šalyje, kur investuoti beveik neįmanoma — Baltarusijoje.

Pasienyje didelių problemų nebuvo, nors sienos kirtimo procedūra (važiavome su mašina) gana sudėtinga: reikia susitikti su keturiais skirtingais Baltarusijos pareigūnais, kurie arba išrašo kokį nors lapuką, arba uždeda štampelį, arba tiesiog paėmę anksčiau išrašytąjį lapuką pakelia užtvarą. Visgi lengvųjų mašinų eilių nebuvo (tuo tarpu įvažiuoti į Lietuvą laukė nemažokai sunkvežimių), tad apsisukome gana greitai.

Minskas — tikriausiai pats švariausias miestas kokį teko matyti gyvenime. Prospektai labai platūs, visos erdvės be galo atviros, namai sustatyti retai. Tiesa, namai — sovietinio funkcionalizmo architektūros paminklai, tad dideliu grožiu jie nespinduliuoja. Bet visa ta nukirptõs vejõs, betoninių daugiaaukščių ir vienodai suplanuotų erdvių samplaika dvelkia sovietine idile. Lyg iš atviruko, pavadinimu „Dabar liaudies žmonės gali džiaugtis patogiais daugiaaukščiais, iškilusiais ką tik pastatytame naujoviškame Lazdynų rajone“.

Per dvi dienas susitikome su keletu didelių kompanijų vadovų bei centrinio banko atstovais. Nors kai kuriose kompanijose ir buvo galima įžvelgti tam tikrų vakarietiško verslumo požymių, daugiausiai atrodė, jog mes ir baltarusiai kalbame visiškai skirtingomis kalbomis: jie gyrėsi, kaip savo darbininkams moka didžiausias algas šalyje, kaip jie remia žirgų sportą, tarp savo penkiasdešimties verslų turi alaus daryklą ir medienos cechą, nors daugiausiai užsiima traktorių gamyba, kaip jiems dotacijas duoda valdžia ir kaip niekam šioje šalyje pinigų netrūksta. O klausimai apie tai, kaip jie nusprendžia į kurį kompanijos verslą investuoti uždirbtas lėšas, kad didinti kompanijos pelną jiems atrodė iš vis nesuprantami: juk mes ne dėl pelno dirbam, mus labiausiai žavi pats procesas! Tad, jeigu vadovui šiuo momentu labiausiai patinka statybų pramonė, tai jis investuos į statybas, o čia pelningumas juk visai nesvarbu. Savaime suprantama, jiems taip ir liko nesuprantama, koks buvo mūsų kelionės tikslas — atvažiuoja visokie užsieniečiai ir sako, jog nori duoti pinigų investicijoms, bet juk turim mes tų pinigų: geriau autobusą kokį iš mūsų nupirktumėt.

Kiek geresnis vaizdas susidarė antrame didžiausiame Baltarusijos banke — bent jo darbuotojai žinojo, kas yra nuosavo kapitalo grąža (ROE). Ruošiamasi apie penktadalį banko privatizuoti IPO būdu arba parduodant akcijų dalį finansiniam investuotojui. Tiesa, tas bankas bankinių funkcijų atlieka ne tiek ir daug, jis labiau egzistuoja kaip valstybės agentas dotacijoms žemdirbiams paskirstyti, kokios nors didesnės iniciatyvos banko vadovybė savarankiškai vargu ar gali imtis.

Tuo tarpu susitikimas su centriniu banku (kuris lyg ir garsėja kaip viena liberaliausių Baltarusijos institucijų) praėjo tragiškai juokingai: taip ir liko pareigūnai nesupratę, kas yra tie investuotojai į akcijas, ir ko čia jie iš jų nori. Sulaukėm klausimų kaip kad „tai sakot esat fondų valdytojai ir investuojat į kompanijas — papasakokit apie kokį nors paskutinį projektą, kur savo veikla padėjot kompanijai“. Negi imsi dabar ir sakysi, jog mes tik savo pelno siekiam ir pinigų už dyką nedalinam… nepatogu net.

Jeigu dvi Baltarusijos ekonomikos problemas — kompanijų neskaidrumą ir besaikį rinkos reguliavimą — buvo galima nuspėti iš anksto, šiek tiek teko nustebti sužinojus, jog kompanijos susiduria ir su darbo jėgos trūkumu. Statybininkai išvažiavę į Rusiją, o bent kiek labiau kvalifikuota darbo jėga dirba Ukrainoje ar kitose rusakalbėse šalyse. Kijevas baltarusiams atrodo kaip itin pažangi finansų sostinė. Tuo tarpu labiausiai Baltarusija besidomintys užsienio investuotojai yra rusai ir lietuviai.

Vakare teko apsilankyti viename geriausių Minsko naktinių klubų „Overtime“, įsikūrusiame ledo rūmų rūsyje. Jei Kijevo ar Maskvos naktiniai klubai lenkia vilnietiškuosius savo ekstravagancija tiek, kiek Hugo Boss ar Prada parduotuvės lenkia Maximos drabužių kolekcijas, tai Minsko naktinį klubą galima lyginti tik su Gariūnų produkcija: interjeras buvo ne ką geresnis nei studentų valgykloje, nors muzika grojo visai nebloga (šiuolaikiniai hitai, su vietiniais šokių ritmais ir retsykiais įmaišytu nostalgišku eurobytiniu „it’s my life!“ iš 90-ųjų glūdumos). Kainos klube nedidelės (Cuba Libre kainavo 13 litų), tačiau niekaip bankomatai nenorėjo priimti lietuviškų banko kortelių: neveikė nei Visa, nei MasterCard, nei Visa Electron.

Žodžiu, tobulėjimui vietos yra labai daug. O portfelinėm investicijom šalis tikrai dar nesubrendusi.

Konkurencingoje ekonomikoje akcijos nepatrauklios

Įdomią mintį radau pas Stumbling and Mumbling: tikrai tobulai konkurencingoje ekonomikoje akcijos nebūtų labai patrauklios, kadangi kompanijų pelnai būtų artimi nuliui. Juk jeigu kompanijos uždirba pelną, tuoj atsiranda konkurentų, kurie tą pelną sumažina — tobulos konkurencijos ekonominis modelis ir prognozuoja, jog tobulai konkuruojančių kompanijų pelnai yra nuliniai (kalbama apie ekonominį pelną, arba viršpelnį). Pasirodo, kad mažiau ekonomiškai laisvos Prancūzijos akcijų rinka ilguoju laikotarpiu davė didesnę grąžą nei labiau konkurenciją skatinančios JAV.

First, anti-capitalists are, in Lenin’s phrase, useful idiots – they actually help stock markets.
Second, a healthy economy and a healthy stock market are two different things.

Kredito ir akcijų rinkų atotrūkis

Ką gi, po atostogų Austrijos Alpėse jau būtų pats laikas grįžti prie įprastinio dienoraščio pildymo, nors, kaip visada pastebiu po ilgesnių kelionių, grįžus namo užgriūna lavinos neskaitytų laiškų ir nepadarytų darbų, tad dienoraštis tampa primirštas. O kuo jis ilgiau primirštamas, tuo vis sunkiau į jį ką nors parašyti — tai ir temų lyg įdomių nebepasitaiko, tai lyg laisvo pusvalandžio gilesnei jų analizei nelieka, ar tiesiog tavo paties mintys tau atrodo per daug nerimtos, tad numoji į dienoraštį ranka ir tiek: gal geriau tiesiog be jokio tikslo po internetą paklaidžioti.

Viena įdomiausių praėjusios savaitės analitikų pastebėjimų buvo apie susidariusį skirtingą pasaulio kredito ir akcijų rinkų požiūrį į riziką: kredito rinkos rodo, jog galima tikėtis visiško finansų sistemos subyrėjimo ir ekonomikos kracho, tuo tarpu akcijų rinkos išlaiko gana optimistinį požiūrį dėl ekonomikos ateities (JAV akcijų indeksai nuo aukščiausių verčių yra nukritę ne daugiau kaip 20%). Tad klausimas natūralus: ar kredito rinkos instrumentai yra tiesiog per daug nuvertinti, ar visgi klysta akcijų rinka ir jos yra per brangios? Kažkada juk situacija turėtų susinormalizuoti: arba turi atsigauti kredito rinka, arba turi atpigti akcijos.

Analitikai, atsakydami šį klausimą yra linkę laikytis nuomonės, jog šuo slypi pakastas kredito rinkos nelikvidume. Atsiradus problemų tarpbankinėje rinkoje, kredito (bei įvairių išvestinių priemonių, susijusių su kreditu) rinkos dalyviai turėjo sumažinti savo pozicijas. Tačiau, esant begalei finansinių instrumentų, ne visi jie yra pakankamai likvidūs, kad jų būtų galima atsikratyti stipriai nenumušant kainos. Iš tiesų, daug kur susiduriama su problema, jog rinkoje net neatsiranda bent vieno pirkėjo — kai nėra pirkėjų, nėra ir rinkos kainos, tad vėl iškyla problemų, jeigu tie finansiniai instrumentai yra įkeisti bankams už gautas paskolas. Kitaip tariant, visiems staiga bet kokia kaina reikia tik grynų pinigų, niekas nenori pirkti kredito instrumentų, net jei jie iš tiesų pigiai kainuoja: sunku pasakyti, kiek ilgai gali išlikti tokia neigiama situacija rinkoje.

Tuo tarpu akcijų rinkos elgiasi šiek tiek kitaip, mat jos likvidesnės. Tiksliau, akcijų gausa yra mažesnė, o pirkėjų yra daugiau — čia žaidžia ne vien keletas stambių institucinių žaidėjų, kurie gal būt vienu metu susiduria su tomis pačiomis problemomis. Be to, JAV akcijų rinka tikisi (galbūt ir per optimistiškai), jog recesijos visgi bus išvengta dėl stipriai mažinamų palūkanų ir siūlomų naujų mokesčių lengvatų. Bet bent jau sisteminės griūties akcijų rinkoje nesimato.

O kaip su Baltija ir kitomis artimesnėmis mums rinkomis? Akcijos prieš pusmetį ar metus kainavo nepigiai, tačiau dabar jos nukritę ne tiek jau mažai. Pasaulio kredito krizės problemos neturėtų labai stipriai sukrėsti Baltijos ekonomikų, bet mes apsčiai turime savų bėdų: jau dabar iš daugelio kompanijų paskutinių rezultatų galima matyti lėtėjančius augimo tempus ir besitraukiančias maržas. Tačiau lieku atsargiai optimistiškas: jau galima rasti dėmesio vertų akcijų.

Investavimas į meną

Vienas mano svetainės skaitytojas užklausė manęs, ką aš manau apie investavimą į meno rinką (konkrečiau — paveikslus), ar tai gali būti labiau stabili, ne tokia rizikinga investicija nei kiti finansiniai instrumentai. Atsakiau jam asmeniškai, bet gal būt ši tema domina ir jus.

Investavimas į meną iš tiesų yra įdomi sritis, tik, deja, nesu joje ekspertas — įsivaizduoju, jog tam reikia turėti žymiai daugiau žinių apie meną, nei apie finansus (tikriausiai ne atsitiktinumas, jog paveikslais dažniausiai prekiauja meno galerijos, o ne bankai).

Paveikslai iš esmės yra prabangos prekė, tad jų kainos turėtų daugiau ar mažiau koreliuoti su ekonomikos gyvybingumu: kuo sparčiau auga ekonomika, tuo daugiau turtingų žmonių, galinčių įsigyti paveikslus, tuo labiau kyla jų kainos; ir atvirkščiai — ekonomikai patiriant sudėtingus laikus, mažėja galinčių įsigyti paveikslus žmonių (o ir tie, kas juos buvo nusipirkę anksčiau, gal susiduria su ekonominėmis problemomis, ir nori juos parduoti), tad kainos turėtų kristi (ar bent jau augti ne taip greitai kaip infliacija). Tiesa, atskirų tapytojų paveikslų rinką veikia ir tokie dalykai kaip mada ar tapytojo populiarumas, tad ne visi paveikslai vienu metu pinga ar brangsta.

Paveikslai yra nelikvidi investicija — negali kiekvieną dieną sekti, kokia paveikslo vertė biržoje. Be to dažniausiai tai kartu ir labai ilgalaikė investicija — paveikslai šeimininkus keičia ne taip jau dažnai. Kadangi paveikslai yra vienetiniai, o be to neturi su jais susijusio pinigų srauto (t.y. nemoka dividendų ar palūkanų, nebent paveikslą esi išnuomojęs kokiai kompanijai papuošti jų ofisą), tai jų vertinimas finansiniu požiūriu komplikuotas — dėl to paveikslus vertina meno ekspertai, o ne finansų analitikai. Gal būt dėl to manau, jog paveikslai pirmiausia yra perkami dėl to kad jie „gražūs“ ir tik po to, kad jie yra „investicija“.

O kas po olimpiados?

Ką tik pabaigiau skaityti pirmą kartą lietuviškai išleistą The Economist žurnalą „Pasaulis 2008 metais“ (originalo kalba visas žurnalas nemokamai prieinamas The Economist interneto svetainėje). „Vilniaus dienos“ grupės iniciatyva šį solidų žurnalą pristatyti lietuvių kalba sveikintina, tik tobulėjimui vietos dar yra daug – lietuviškas vertimas ganėtinai prastas, The Economist kalambūrai išversti tiesiogiai ir pažodžiui, tad kartais norint pagauti esmę, reikia mintyse frazę išsiversti atgal į anglų kalbą. Na, bet juk tai pirmas blynas.

Turbūt vienas dažniausiai žurnale linksniuojamų įvykių, kurio laukiama 2008-aisiais yra Kinijoje vyksiančios olimpinės žaidynės. Tai Kinijos vyriausybės šansas parodyti pasauliui ir savo pačios piliečiams, kiek jie daug pasiekė ir kiek toli nueita modernizavimo keliu. Kartu tai pasaulio bendruomenės šansas atkreipti dėmesį į Kinijos žmogaus teisių problemas, aplinkos taršą, ir kitas Kinijos „nuodėmes“ tikintis, jog Kinijos vyriausybė privalės suklusti ir labiau skaitytis su tarptautine nuomone. Bent jau kol vyks žaidynės. Tikimasi, jog ši olimpiada bus labiausiai politizuota nuo 1980-ųjų olimpinių žaidynių Maskvoje (tuo metu Sovietų Sąjunga buvo neseniai įsiveržusi į Afganistaną)

Dėl Kinijos nenoro „kelti bangas“ olimpiados metu gal tiesos ir yra – būtų kažkaip nesolidu Kinijos vyriausybei pasiųsti karius išvaikyti olimpiados metu vykstančią demonstraciją, reikalaujančią laisvės Tibetui, ypač jei dauguma jos dalyvių būtų užsieniečiai. Bet ar tai fundamentaliai pakeis Kinijos vyriausybės mąstymą pasibaigus žaidynėms yra visiškai kitas klausimas. The Economist nuomone radikalių pokyčių tikėtis neverta. Teigiamų poslinkių Kinijos užsienio politikoje turėtų būti siekiama kompleksiškai, vis labiau įtraukiant Kiniją į tarptautinę areną ir jai suteikiant daugiau atsakomybės. Atrodo, jog ta politika po truputį duoda vaisių: Kinija nutraukė santykius su Sudanu, padeda spręsti Šiaurės Korėjos klausimą. Ir tie vaisiai nelabai kuo susiję su olimpiniais vėjais.

Bet visgi kaip su Kinijos ekonomika? Neretai galima išgirsti analitikų nuomonę, jog iki olimpinių žaidynių Kinijos vyriausybė dės visas pastangas, kad tik viskas eitųsi kaip sviestu patepta: ir ekonomika augs, ir infliacija nekils, o akcijų pigimo scenarijus iš vis mažai tikėtinas. Deja, Kinijos ekonomika turi problemų, ir jos neišnyks pamojus stebuklinga olimpinių žaidynių lazdele. Kinijos ekonomika rodo perkaitimo ženklus: pradeda trūkti darbuotojų, infliacija pasiekė aukščiausią tašką per 11 metų. Dar šiandien vyriausybė paskelbė, jog kovodama su infliacija užšaldys naftos produktų, medicinos paslaugų ir trąšų kainas. Ekonomikos dėsniai teigia, jog tokia politika negali būti efektyvi, nes ji mažina pasiūlą (panašiai kainų šuolius bandė stabdyti ir Zimbabvės prezidentas R.Mugabė, bei daugelis kitų politikų), tad dažniausiai to pasekmė būna prekių trūkumas ir juodosios rinkos atsiradimas. Tiesa, Kinija ne Zimbabvė, bet infliacijos problema kurį laiką dar egzistuos.

Kinijos akcijų rinkoje irgi apstu savų problemų. Parduoti skolintas akcijas („shorting“) ten draudžiama, kompanijų skaidrumas menkas, laisvas akcijų kiekis labai mažas, o santykiniai rodikliai tikriausiai didžiausi pasaulyje: indekso P/E rodiklis artimas 70. Be to, Kinijos piliečiams draudžiama savo lėšas investuoti užsienyje, o jų sąmonėje per pastaruosius metus susidarė nuomonė, jog akcijos tik kyla. Be to, sparčiai didėjant spekuliantų skaičiui, kai „investuotojais“ tampa studentai ir pensininkai, valstybei gali kilti rimtas spaudimas gelbėti rinką, jeigu joje prasidėtų griūtis. Bent jau iki tų magiškųjų olimpinių žaidynių, kol reikia stengtis palaikyti tvarką ir ramybę. Tiesa, tų pačių Kinijos kompanijų akcijos Hong Konge kainuoja kartais net ir du-tris kartus pigiau, bet fundamentali problema su kiniškomis akcijos lieka ta pati: menkas skaidrumas už gana didelę kainą. Aišku, kompanijų augimo perspektyvos nemažos, tik sunku pasakyti, kiek vertėtų už tas perspektyvas mokėti. Tiesa, Hong Konge listinguojamos akcijos gali stipriai šauti į viršų, jeigu Kinijos piliečiams bus leista į jas investuoti savo pinigus, bet kada (ir ar iš viso) bus šis politinis sprendimas priimtas, neaišku.

Rinkimai Gruzijoje

Atrodo, jog prezidento rinkimai Gruzijoje baigėsi taip, kaip ir buvo prognozuota: laimėjo Michailas Saakašvilis. Stebėtojai sako, jog iš esmės patys rinkimai buvo demokratiški. Iš esmės su tuo būtų galima sutikti: net jei rinkimai būtų ir visiškai tobulai demokratiški, tikriausiai juos būtų laimėjęs tas pats Saakašvilis. Opozicija mažai susitelkusi – iš dalies ji tam neturėjo laiko, nes Saakašvilis rinkimus gudriai suorganizavo „ant karštųjų“, kilus protestams Tbilisyje. Kita vertus, atrodo, jog šiuo metu vienintelis rinkiminis šūkis, kuris vienija opoziciją yra „mes prieš Saakašvilį“. Tikriausiai opozicijai teks sugalvoti ką nors labiau viliojančio.

Saakašvilis lyg ir nėra blogas prezidentas: po rožinės revoliucijos jis vedė Gruziją (kai kurie sako, jog jam asmeniškai netyčia parankia tapusia) provakarietiška kryptimi, stengėsi liberalizuoti ekonomiką, mažinti korupciją. Net ir drastiškais, originaliais būdais – atėjęs į valdžią jis atleido absoliučiai visus kelių eismo policininkus, nes tarp jų buvo įsigalėjęs kyšininkavimas. Kiek tai realiai padėjo sumažinti korupciją, sunku pasakyti, nors iš pirmo žvilgsnio Gruzijoje daryti verslą nėra sunku. Ypač kai palygini ją su kaimynais – Azerbaidžanu, Armėnija ar Čėčėnija… Tačiau išsamiau pasikalbėjus su vietiniais verslininkais ar pasiskaičius įvairesnės spaudos galima rasti ir kitokių nuomonių. Verslą daryti Gruzijoje nesunku, jeigu gerai sutari su valdžios atstovais. Primena verslo sąlygas tam tikroje didelio kaimyno valstybėje Gruzijos šiaurėje.

Saakašvilio rėmėjai sako, jog daugiausia dabartiniu prezidentu nepatenkinti tie, kurie nukentėjo nuo jo teisingos politikos – tie patys atleistieji kyšininkai policininkai ar valdininkai, kurie prarado teisę vogti ir įstatymus interpretuoti taip, kaip jiems reikia. Opozicija stengėsi į savo pusę patraukti tuos, kurie, nepaisant spartaus ekonomikos augimo, vis tiek skendi skurde – o tokių yra nemažai. Opozicija piešė Saakašvilį kaip autoritarinę figūrą, kuri nebijo naudoti jėgą prieš savus (protesto išskaidymas lapkričio mėnesį Tbilisyje panaudojant ašarines dujas), o tai gruzinų sąmonėje labai skaudus įvykis. Šeimos ar genties tradicijos Kaukaze dar stiprios, tad jėgos panaudojimas prieš savo piliečius jiems nėra priimtinas. Bet visgi rinkimuose didesnę įtaką turėjo Saakašvilio provakarietiška politikos kryptis (nors geras klausimas, ar net jam pralaimėjus Gruzija netęstų savo vakarietiškos politikos) ir jo charizma. Ir keli politiniai triukai. Kaip kad greitas rinkimų datos parinkimas.

Taigi, Gruzijoje vėl prezidentu bus tas pats ryžtingas, kartais ne itin apdairus ar tinkamai nešališkas, bet vakarų link žvelgiantis vadovas. Galima toliau kalbėti apie politinį ir ekonominį stabilumą. Bent jau kol opozicija nėra stipri ir prezidentas nepadarė daugiau tokių klaidų, kaip kad ašarinių dujų panaudojimas Tbilisyje.

O kaip su investavimu Gruzijoje? Pasirinkimas menkas, mat akcijų rinkoje galima rasti tik Gruzijos banką (jo GDRų galima gauti Londone) bei kelias kitas visiškai nelikvidžias kompanijas. Tiesa, investuojant į Gruzijos banką kartu investuoji ir į Saakašvilio politiką – banko vadovas neseniai Saakašvilio kvietimu tapo Gruzijos premjeru. Saakašvilio pergalė kol kas bankui naudinga, telieka tikėtis, jog jeigu kada politiniai vėjai Gruzijoje stipriai pasikeis, banko akcininkai jau bus susižėrę nemažą pelną.

Beje, kaip rašo Street Capitalist, pastaraisiais metais akcijos labiausiai brangdavo tose šalyse, kurios daugiausiai pasistūmėdavo Jungtinių Tautų skelbiamuose Žmogaus išsivystymo, Ekonominės laisvės bei Verslo sąlygų indeksų reitinguose. Atrodytų, jog Gruzija yra viena perspektyviausių.

Tik nereikia pamiršti visų rizikų. Ir prisiminti, jog dažnai kartojamas patarimas apie Gruziją yra „nepriimk visko už gryną pinigą“.