Kaip paveiks krizė besivystančias rinkas?

Kaip rašo šios savaitės The Economist, jeigu per pastarąjį ketvirtį amžiaus kas nors ekonominės krizės metu būtų pavadinęs besivystančias rinkas saugiausiomis rinkomis pasaulyje, niekas į tuos žodžius per daug rimtai nežiūrėtų. Pasirodžius bent kokioms nors neigiamoms naujienoms apie pasaulio ekonomiką besivystančios rinkos dažniausiai sureaguodavo audringiausiai, o investuotojai paknopstomis puldavo pardavinėti savo akcijų ir savo lėšas investuoti į JAV obligacijas ar auksą.

Bet, atrodo, viskas keičiasi. Rugpjūčio mėnesį rinkos susvyravo dėl problemų JAV ekonomikoje, o ne dėl to, jog atsitiko kažkas blogo kokioje nors Argentinoje ar Indijoje. Daug kas pasikeitė: besivystančios rinkos nebėra priklausomos nuo „karštų pinigų“, joms nebereikia finansuoti einamosios sąskaitos deficito — dabar JAV turi deficito problemą, o Kinija turi itin didelį einamosios sąskaitos perteklių (beje, tai negalioja naujosioms Europos Sąjungos šalims bei Turkijai — čia einamosios sąskaitos deficito problema vis dar aštri). Dabar niekas nebebijo, jog besivystančių rinkų valiutos gali būti devalvuotos, priešingai — visi tikisi, jog Kinijos juanis stipriai šoktų į viršų, jeigu tai tik jam būtų leista padaryti (vėlgi, tai negalioja Baltijos valstybėms, čia kalbos apie devalvacija nenutyla). Gana gerai investuotojų požiūrį į besivystančias rinkas dabar atspindi jų obligacijų palūkanų normos: jeigu prieš penkerius metus jos buvo kokia dešimčia procentinių punktų didesnės už išsivysčiusio pasaulio valstybių palūkanų normas, tai dabar skirtumas tėra tik kokie du procentiniai punktai.

„Besivystančios rinkos“ (emerging markets) investuotojams nebeatrodo jau tokios pavojingos, tad norintiems prisiimti daugiau rizikos, reikia investuoti į vis atokesnes ir mažiau išvystytas valstybes, kaip Kazachstanas ar Botsvana — MSCI netgi ruošiasi sukurti naują indeksą tokiai egzotikai pavadinimu „frontier markets“.

Kodėl šiuo metu investuotojams patinka besivystančios rinkos? Vieni prisimena 1999-uosius, kada po LTCM krizės JAV Federalinių Rezervų sistema, norėdama išvengti recesijos, sumažino palūkanų normas, o tai iššaukė interneto kompanijų akcijų burbulą. Dabar tikimasi, jog istorija kartosis, JAV vėl bus mažinamos palūkanų normos (siekiant išvengti skaudžių būsto krizės padarinių ekonomikai), o tai iššauks dar vieno burbulo kilimą, tik šį kartą jis bus susijęs su besivystančių rinkų akcijomis. Tikimasi, jog Azijos ir kitų regionų besivystančios valstybės jau pakankamai subrendo, jog jų augimas nebesulėtės, net jeigu ir JAV ištiks recesija — šias valstybes ištrauks didesnis vietinių piliečių vartojimas. Tiesa, kol kas atrodo, jog Kinija bei kitos besivystančios rinkos fundamentaliai nereaguoja į problemas JAV ekonomikoje, bet teks dar pagyventi keletą metų, kad įsitikintume ar šie spėjimai teisingi.

Kita, paprastesnė (ar ciniškesnė :) teorija teigia, jog JAV krizė išeis į naudą besivystančioms rinkoms, kadangi jos dažniausiai yra susiejusios savo valiutą su JAV doleriu, tad importuoja iš JAV monetarinę politiką. Mažinant palūkanų normas JAV, jos turėtų mažėti ir besivystančiose rinkose, o tai turėtų dar labiau skatinti ir taip jau sparčiai augančias jų ekonomikas, ko pasėkoje turėtų kilti burbulas.

Besivystančios rinkos dabar vertinamos žymiai brangiau nei išsivysčiusios — istoriškai dažniausiai tai rodydavo „buliaus“ rinkos besivystančių valstybių akcijoms artėjimą link pabaigos. Kas keisčiausia, jog brangiai vertinamos beveik visos besivystančios rinkos, net ir tos, kurios per pastaruosius penkerius metus nepadarė jokio fundamentalaus progreso — Turkijos lira tokiame pačiame aukštame lygyje euro santykiu kaip ir 2002-aisiais, nors kasmet Turkija patirdavo apie 7% einamosios sąskaitos deficitą ir dar didesnę infliaciją. Bet, kaip žinia, net jeigu tiki, jog rinkoje burbulas, ne taip jau lengva sulaukti kada jis sprogs ir iš to pasipelnyti. Juolab, kad augančios žaliavų kainos darys besivystančias rinkas dar patrauklesnėmis.

Visos šios mintys labai puikiai atitinka ir mano nuomonę apie besivystančias rinkas, tačiau verta prisiminti, jog dauguma argumentų visiškai negalioja naujosioms Europos Sąjungos narėms, o kartu ir Lietuvai. Naujojoje Europoje dauguma valstybių turi einamosios sąskaitos deficitus, jų ekonomikos ne tiek jau daug priklausomos nuo JAV dolerio, jos „neimportuoja“ monetarinės politikos iš JAV. Be to, prekybos apimtys su JAV nėra didelės, tad Naujoji Europa didžiąja dalimi turėtų išvengti tiesioginio JAV krizės poveikio. Bet tai nereiškia, jog išnyks regiono vidinės problemos (kurios iš vis neegzistuoja kitose besivystančiose rinkose) — o jos galėtų paaštrėti, jeigu JAV ekonomikos nuosmukio virusu užsikrės Senoji Europa.

Edward Chancellor: Devil Take the Hindmost

Žmonija jau nuo Antikos laikų turi labai gerai išvystytą spekulianto geną: Edward Chancellor teigia, jog jau senovės Romoje žmones valdė prekiavimo finansiniu turtu aistra.

Modernių finansinių burbulų istorija prasidėjo su tulpių svogūnėlių burbulu Olandijoje 1637 metais. Tulpių svogūnėliai brangdavo keliasdešimčia procentų per mėnesį, tad nenuostabu, jog greitai į šį verslą įsitraukė didžioji dalis Olandijos gyventojų (kurie finansiškai įstengė įpirkti bent vieną tulpę). Kadangi kainos vis kilo kaip ant mielių, buvo sugalvoti ir sudėtingesni finansiniai instrumentai, leidę burbule dalyvauti ir tiems, kurie negalėjo sukrapštyti pinigų net ant vieno tulpės svogūnėlio — buvo galima pirkti opcionus, sudaryti ateities sandorius ir k.t. Tarkime, esu vargšas valstietis, kuris nori nusipirkti kokią nors gelsvą tulpę (nes mano kaimynas, kurio teta dirba uosto tvarkytojo administratore, teigia, jog jaučiama didelė tokių tulpių paklausa, nors niekas jų neimportuoja) — nors pinigų tulpei neturiu, bet galiu su savo draugu iš netoliese esančios smuklės sudaryti ateities sandorį: po dviejų mėnesių iš jo pirksiu tulpę už kokį 100 guldenų. Guldenų aš neturiu, mano draugas tulpės irgi neturi, bet aš tikiuosi, jog sutartam laikui nesuėjus, jau būsiu tą nelemtą tulpę pardavęs žymiai brangiau (sudarysiu kontraktą parduoti geltoną tulpę už 150 guldenų po tų pačių dviejų mėnesių), tad net ir neturėdamas jokio kapitalo būsiu uždirbęs visus 50 guldenų. Viskas veikia puikiai, kol kyla kainos (o jos kilo labai nemažai — už vieną tulpės svogūnėlį galėjai nusipirkti visai padorų namą Amsterdamo centre). Tiesa, jeigu tik kainos sustoja kilti, tada viskas sugriūna kaip kortų namelis.

Panašūs burbulai ir manijos kartojosi dar ne vieną kartą: 1720-aisiais kilo South Sea kompanijos akcijų burbulas Anglijoje, 1845-aisiais burbuliavo geležinkelių akcijos JAV, burbulo panašumų turėjo bulių rinkos 1920-aisiais (pasibaigusi 1929 metų rinkos krize) ir 1980-aisiais (pasibaigusi rinkos krize 1987-aisias), o taipogi verta paminėti Japonijos akcijų bei nekilnojamo turto rinką 1980-aisiais ir interneto kompanijų burbulą. Burbulai kyla, nes spekuliantai ir kiti rinkos dalyviai sugeba save įtikinti, jog „šį kartą viskas bus kitaip“. Tada sugebama pateisinti bet kokias akcijų (ar kito finansinio turto) kainas, atrandami nauji vertinimo metodai, vis daugiau akcijų perkama už skolintus pinigus, populiarėja sudėtingos išvestinės priemonės (nes jomis galima pasididinti investavimo „svertą“, arba, kitaip tariant, neturint daug lėšų, labai daug uždirbti, arba prarasti). O kai jau visiems atrodo, jog akcijos visgi labai pervertintos, ištraukiamas argumentas, jog rinka tapo per daug didelė ir svarbi, tad jeigu atsitiks kas nors blogo, valdžia būtinai ateis į pagalbą („too big to fail“). Autorius teigia, jog tokių argumentų atsiradimas rinkoje dažniausiai signalizuoja, jog rinka labai stipriai burbuliuoja, ir, galimas daiktas, krizė jau visai netoli. Verta ties šia mintimi kiek ilgiau susimąstyti :)

Įspūdžiai iš Serbijos

Praėjusią savaitę pirmą kartą teko lankytis Serbijoje, kur dalyvavome vienoje konferencijoje ir susitikome su keletu kompanijų. Bendras šalies įspūdis buvo šiek tiek geresnis nei prieš savaitę patirtas Bosnijoje, bet tai nenuostabu, kadangi Serbija buvo Jugoslavijos centras, tad jų išsivystymas ir turėtų būti didesnis.

Vietiniai kompanijų atstovai ir brokeriai labai tiki Serbijos ekonomikos augimu (Kosovo problema berods per dvi dienas nebuvo paminėta nei karto, o jei ir buvo paminėta, tai tik prabėgomis), nors toje Serbijos ekonomikoje problemų visgi netrūksta. Visi Serbijos bankai kartojo, jog centrinio banko restrikcinė politika neleidžia jiems augti tiek sparčiai kaip jie norėtų, kadangi reikia daryti labai didelius atidėjimus (kapitalo pakankamumo santykiai Serbijos bankuose kartais siekia ir apie 30%), o plėtrai finansuoti reikia leisti naujas akcijų emisijas. Berods nei vienas serbų bankas nėra išleidęs obligacijų emisijos, ar skolinęsis lėšas iš užsienio bankų — iš dalies tai gal ir gerai esant pasaulinei kredito krizei, bet kartu ir parodo, kiek išsivysčiusi yra Serbijos bankų sistema (net ir Gruzijoje bankinė sistema atrodo žymiai sudėtingesnė). Serbijos ekonomikoje didelę reikšmę vaidina euras — kai kuriuose bankuose iki 85% indėlių laikoma užsienio valiutomis, o ne vietiniu dinaru; paskolos taipogi dažniausiai išduodamos eurais.

Tiesa, susitikome ne vien su bankais. Tik susidarė įspūdis, jog dauguma likvidžių bendrovių pakankamai brangios ir jų spartaus augimo perspektyvos ateityje ganėtinai įvertintos. Nors, kita vertus, Belgrado biržoje kotiruojama apie 1600 bendrovių, tad jeigu nebaisu pirkti ne itin likvidžias pozicijas, tam tikrų perliukų tikriausiai įmanoma atrasti. Juolab jog tokiose rinkose neretai atsitinka taip, jog investuotojų pastebėtos nelikvidžios, bet įdomios akcijos greitai tampa gana likvidžiomis.

Šita akcija vadinasi „IPO“

Bulgarijos kelių tiesimo kompanija „Trace Group“, kuri pradeda listinguoti savo akcijas Sofijos biržoje per daug niekuo neišsiskyrė — tie patys aukštoki santykiniai rodikliai (šių metų P/E 30, EV/EBITDA 17), itin mažas laisvų akcijų kiekis (apie 10-11%, likusi 89% dalis pas vienintelį akcininką), puikios augimo perspektyvos kažkada ateityje (pelnai bent jau 2008-aisiais turėtų vos ne patrigubėti). Tiesa, sektorius visgi įdomus — kelių tiesimui turėtų būti skirta labai daug Europos Sąjungos lėšų, tad buvo galima tikėtis, jog kompanija bus įdomi investuotojams, ir tikriausiai akcijos bus be vargo išplatintos. Bet tokios paklausos man dar neteko matyti:

SOFIA (Bulgaria), October 27 (SeeNews) – Investors offered some 1,480 times more money than the 22.1 million lev ($16.2 million/11.3 million euro) that Bulgarian road construction company Trace Group Hold sought to raise in Bulgaria’s most heavily oversubscribed initial public offering (IPO), the manager said on Saturday.

According to preliminary results, orders for some 290 million shares worth more than 32 billion levs were placed in the offering, the issue manager Somoni Financial Brokerage said in a statement posted on its website.

Šios nedidukės kompanijos (metiniai pardavimai 60 mEUR) akcijų norėta įsigyti už 16 milijardų eurų, nors dar tik prieš kelias savaites austrų statybos kompanijos Strabag (metiniai pardavimai 9.4 bEUR) akcijų paklausa siekė tik apie 13 milijardų eurų. This is getting ridiculous.

Michael Covel: Trend Following

Tiesą sakant šia knyga labai nusivyliau, nors paėmiau ją į savo rankas stengdamasis neturėti jokių blogų išankstinių nuostatų: joje tikėjausi rasti bent kokių nors įtikinamų argumentų apie „trendo sekimą“ ir bent jau neblogą logišką paaiškinimą, kodėl jis turėtų būti rinkoje veiksmingas. Deja, deja, visa tai, ką radau tebuvo šiek tiek primenantys religinius svaičiojimus rašiniai („tu turi tikėti trendu ir religingai juo sekti, niekada neišsižadėti savo spekuliavimo sistemos, kad ir kokia ji trumpuoju laikotarpiu atrodytų nesėkminga“ ir pan.) Negana to, autorius bent jau pusę knygos paskiria tam, kad pašieptų kitus rinkos dalyvius, kurie nesinaudoja „trend following“ filosofija ir mano, jog ji nėra geriausias investavimo būdas — kai kuriais atvejais iš autoriaus pusės tai beveik perauga į ad hominem atakas ir argumentacijos klaidas.

Kiek daug galima pasakyti jau vien apie pirmąjį grafiką knygoje, kurioje vaizduojamas sintetinis indeksas iš trijų geriausių „trendo sekėjų“ portfelių grąžų, kuris parodo, jog tūkstantis dolerių, investuotas 1985-aisiais iki 2003-ųjų būtų priaugęs iki 48000, kai tuo tarpu Standard&Poor’s indekso investicijos būtų priaugusios tik iki 6000 dolerių. Autoriui kažkaip nepavyksta suvokti, jog jeigu atrinktum kelis geriausius fondus iš bet kokio stiliaus investuotojų grupės, jų investavimo rezultatai turėtų būti žymiai geresni nei vidutinė rinkos grąža — ir visa tai labai paprastai galima paaiškinti paprasčiausiu atsitiktinumu.

Kaip galite suprasti, knyga likau nesužavėtas. Bet vis dar esu pasiryžęs perskaityti kokią nors rimtesnę ir normalesnę knygą apie „trendo sekimą“, jeigu tik tokia egzistuoja. Gal turite pasiūlymų?

Rizika ir grąža

Tai jau antras įrašas apie asmeninius finansus. Pirmajame rašiau apie pinigų vertę laike. Šį kartą apie dar vieną labai svarbią taisyklę — „kuo daugiau rizikuoji, tuo daugiau uždirbi (arba pradirbi)“.

Lengvų pinigų nebūna. Jeigu norėsi be jokios rizikos įdarbinti savo pinigus, grąža šiuo metu sieks apie 4% per metus — būtent tiek galima uždirbti perkant valstybines obligacijas, ar padedant apdraustą indėlį banke. Valstybės obligacijos yra laikomos pačia saugiausia investicija, kadangi valstybės bankrutuoja retai (tiesa, būna visko) — bet dėl šio saugumo jausmo jų grąža yra pati mažiausia. Jeigu nori uždirbti šiek tiek daugiau, galima ieškoti įmonių obligacijų: jų grąža didesnė (5-6%, o kartais net daugiau), bet įmonės žymiai dažniau bankrutuoja, tad tikimybė prarasti pinigus didesnė. Norint dar didesnės grąžos, teks susitaikyti su dar didesniu neapibrėžtumu ir ieškotis akcijų arba jų fondų. Niekas nežino, kiek už metų ar bet kokiu laikotarpiu ateityje kainuos akcijos — gali būti numatoma tik tikėtina grąža (dažniausiai žiūrint į istorinius duomenis). Rizikos ir grąžos taisyklė čia irgi galioja: kuo didesnė tikėtina grąža, tuo didesnė prisiimama rizika.

Rizika finansuose apibrėžiama kaip galimybė, jog atgausi mažiau nei tikėjaisi. Rizika dažniausiai matuojama standartiniais nuokrypiais nuo tikėtinos metinės grąžos: kuo didesnis standartinis nuokrypis, tuo metai iš metų investicijos grąža labiau svyruos apie vidurkį (tikėtiną grąžą). Taigi, jeigu kokios nors investicijos tikėtina grąža yra 5%, o jos standartinis nuokrypis 2%, tai pritaikant statistikos teoriją galima teigti, jog 95% atvejų investicijos grąža bus tarp 1% ir 9% (plius minus 2 standartiniai nuokrypiai normaliajame skirstinyje) — tokia grąža tikėtina obligacijų fonduose. Akcijų fonduose galima uždirbti žymiai daugiau: istoriškai JAV akcijų grąža siekia kokius 9%, bet standartinis nuokrypis viršija 10%, taigi reikėtų tikėtis, jog akcijų fondo grąža kiekvienais metais bus tarp -11% ir +29%. Jeigu negąsdina visiškai tikėtina galimybė, jog metų pabaigoje jūsų investicijos vertė gali būti kokiu dešimtadaliu mažesnė nei metų pradžioje, galite investuoti į tokį akcijų fondą ir tikėtis vidutiniškai didesnės grąžos nei obligacijų fonde.

Zimbabvės akcijų rinka

Gali atrodyti keistai, bet šalis, kurios akcijų indeksas šiemet auga sparčiausiai, yra Zimbabvė (rašo FT Alphaville). Taip, ta pati Zimbabvė, kurios diktatoriškojo prezidento Mugabės ekonominė politika privedė prie neregėtos krizės ir keturženklės infliacijos. Bet infliacija nevisiškai paaiškina tokį spartų akcijų brangimą: nuo metų pradžios Zimbabvės indeksas pakilo aštuonis šimtus procentų, o tai yra tris kartus daugiau nei Zimbabvės dolerio infliacijos rodiklis (nuo pernai metų sausio akcijų indeksas padidėjo kuklius keturis tūkstančius kartų).

Zimbabvės vyriausybė, stengdamasi laikyti galvą virš vandens, spausdina vis daugiau ir daugiau pinigų (juk reikia grąžinti vis didėjančias skolas), o šie pinigai dažniausiai nusėda turbūt lengviausiai prieinamuose instrumentuose, kurie saugo nuo infliacijos — akcijose. Indėlių palūkanos bankuose yra žymiai mažesnės nei infliacija, į valstybines obligacijas investuoti gali tik savižudžiai, užsienio valiutos nusipirkti beveik neįmanoma. Nors FT nieko nemini apie nekilnojamą turtą, bet vertėtų prisiminti, jog krizę Zimbabvėje prieš kelis metus sukėlė būtent Mugabės idėja iš baltųjų atimti žemę ir padalinti ją juodiesiems, tad tikriausiai šalyje nekilnojamo turto investicijos laikomos gana rizikingomis dėl nuosavybės teisių neapibrėžtumo. To pasėkmė yra neregėtas akcijų kainų augimas. Kartais akcijų kainų svyravimus gali sukelti ne vien fundamentalūs faktoriai, susiję su įmonių pelnais ar ekonomikos augimu, bet ir monetarinės politikos sprendimai. Nors šis pavyzdys gana ekstremalus, bet visgi verčia susimąstyti, kokia dalimi pastaruosius kelis dešimtmečius vakaruose vyravusi akcijų kainų didėjimo tendencija buvo nulemta bendro pinigų kiekio didėjimo (likvidumo).

Keisis Švyturio-Utenos alaus savininkai?

Šią savaitę rinkose sklando gandai, jog ruošiamasi perimti Britanijos kompaniją Scottish&Newcastle (S&N). Be to kad šiai kompanijai priklauso alaus Fosters platinimo teisės Europoje bei Kronenbourg 1664 prekinis ženklas, ji dar valdo ir 50% Baltic Beverages Holding akcijų (kitą 50% turi danų Carlsberg). Na, o BBH priklauso gerai Rytų Europoje žinomi alaus prekiniai ženklai: rusiškasis Baltika, lietuviškieji Švyturys bei Utenos alus, latviškas Aldaris, estiškas Saku, ukrainietiškas Slavutich bei Lvivske (iš jų Saku, Baltika ir Slavutich yra listinguojamos). BBH turi apie 30% Rusijos alaus rinkos, o Baltijos valstybėse ji yra atsiriekusi apie 45% rinkos dalį. Analitikai mano, jog būtent S&N norima perimti dėl jos turimų BBH akcijų, kadangi Rusijos alaus rinka sparčiai auga, ir ten nusimato geros aludarių verslo perspektyvos. Be to, tikriausiai tikimasi padaryti BBH veiklą efektyvesne, kadangi esama akcininkų struktūra (po 50% akcijų turi S&N ir Carlsberg) galbūt neleidžia daryti tam tikrų verslo sprendimų. Tiesa, pasikeitus S&N akcininkams, tikriausiai Carlsberg turėtų teisę išpirkti likusią BBH akcijų dalį, nors Goldman Sachs teisininkai teigia, jog tokia teisė lyg ir nenumatyta. Tad kas gali pirkti S&N (o kartu ir dalį BBH)?

  • Pats Carlsberg. Logiškas variantas, siekiant gauti visą BBH kontrolę. Tik kad analitikai nelabai tiki, jog Carlsberg tai sugebės padaryti — ji per silpna kompanija tokiems įsigijimams.
  • Koks nors privataus kapitalo (private equity) fondas. Šis variantas įmanomas, jeigu vėliau būtų galima išpirkti BBH akcijas iš Carlsberg — be BBH kontrolės S&N gauna tik dividendų srautą, tad negalima naudotis pilnu BBH balansu ir pinigų srautu didinant skolą. O atrodo, jog BBH nėra užskolinta kompanija, tad čia turėtų būti nemažai galimybių „patobulinti“ kompanijos balansą.
  • Kas nors iš didžiųjų pasaulio alaus kompanijų: Diageo, SABMiller. Didžiosios kompanijos neturi didelės rinkos dalies Rusijoje, Ukrainoje bei Baltijos šalyse (Lietuvoje vienintelis stiprus užsienio alaus pavadinimas yra Carlsberg, o ir tas susijęs su BBH), tad tai galėtų būti nebloga įėjimo į rinką strategija.

Kas nuo to keisis Lietuvos alaus rinkoje? Žiūrint kas perimtų S&N. Jeigu pirkėjas bus Carlsberg, tai niekas neturėtų pasikeisti; jeigu privataus kapitalo fondai — BBH veikla turėtų tapti efektyvesnė, kompanijos gal labiau skaičiuotų savo biudžetus ir ne tiek daug pinigų išleistų reklamai (bent jau stereotipiniai private equity fondai stengiasi stipriai apkarpyti kompanijų išlaidas ir išspausti kuo daugiau laisvo pinigų srauto); jeigu Diageo ar SABMiller — turėtų rinkoje atsirasti naujų alaus prekinių ženklų, seniai pripažintų pasaulyje.

Beje, visa tai tėra rinkos gandai ir analitikų spėliojimai. Kol kas nieko konkretaus.

Fama ir French apie “augimo” ir “vertės” akcijas

1997 metais Eugene Fama ir Kenneth French (tie patys, kurie sugalvojo efektyvios rinkos hipotezę) paskelbė savo darbą apie „augimo“ ir „vertės“ akcijų istorinę grąžą įvairiose pasaulio šalyse. Visos biržoje esančios akcijos buvo suranguotos pagal akcijų kainos ir buhalterinės akcijos vertės santykį (price to book value, P/BV) — mažiausią P/BV turinčios akcijos buvo priskirtos „vertės“ akcijoms, o didžiausią — „augimo“. Istoriniai šių akcijų kainų duomenys parodė, jog 12-oje iš 13-os išsivysčiusių šalių „vertės“ akcijų grąža buvo didesnė nei „augimo“ akcijų (vienintelė valstybė, kur „augimo“ akcijos aplenkė „vertės“ akcijas buvo Italija — per nagrinėtą laikotarpį jos finansinės sistemos stabilumas nebuvo pats didžiausias, tad galbūt tai galėtų paaiškinti jos išskirtinumą).

Šiandien naršydamas po New York Times radau straipsnį apie naujausią Fama ir French darbą, kuriame kiek detaliau nagrinėjama, kas lemia geresnę „vertės“ akcijų grąžą. Išvados labai paprastos: didžiausią „vertės“ akcijų portfelio grąžos dalį lemia tos kompanijos, kurios pradeda augti, ir vėliau tampa „augimo“ kompanijomis; eliminavus iš tyrimo kompanijas, kurios „peršoka“ iš „vertės“ kategorijos į „augimo“ kategoriją, portfelis iš „vertės“ akcijų neužtikrina didesnės grąžos, nei portfelis iš „augimo“ akcijų. Šios išvados man labai primena takoskyrą tarp Graham‘o ir Buffett‘o stiliaus „value“ investavimo: pirmasis, ieškodamas kompanijose esančios fundamentalios vertės, nekreipdavo dėmesio į kompanijos augimo perspektyvas, jam buvo svarbiau, kad kompanijos balanse yra daug turto (netgi kaip tik, Graham‘o stilius rėmėsi „cigarečių nuorūkų“ — kompanijų, kurios nebelabai gyvybingos, bet jose dar likę šiek tiek tabako — paieška); tuo tarpu antrasis pirmiausia ieškojo gero, stabilaus verslo, su galimybėmis generuoti nemažą laisvą pinigų srautą (savaime suprantama, tas verslas turėjo kainuoti ne tiek jau daug).

Beje, esu universitete nagrinėjęs „augimo“ ir „vertės” akcijų grąžą Lietuvoje 2002-2004 metais. „Vertės“ akcijos buvo pelningesnės.