Savaitė be nuosavo automobilio

Nežinau už kokius nuopelnus, bet šią savaitę buvau pakviestas prisijungti prie Europos judrumo savaitės (European Mobility Week) akcijos #ditchyourkeys ir ištisas septynias dienas atsisakyti savo automobilio. Tiesa, tam kad šis iššūkis nebūtų labai sudėtingas, akcijos rėmėjai Uber, Vilniaus Viešasis Transportas, Cyclocity, Citybee bei Spark suteikė galimybę šiomis dienomis jų paslaugomis naudotis nemokamai – tad per šią savaitę galėjau išbandyti visokiausius judėjimo po Vilnių būdus, kuriais iki šiol nesinaudojau.

Už Vilniaus ribų šiomis dienomis neplanavau niekur vykti, o pasižiūrėjęs į savo judėjimo istoriją, supratau, kad mano geografija buvo ganėtinai ribota: visą laiką maliausi tarp namų Lazdynuose, senamiesčio ir dviejų klientų biurų. Į kitas seniūnijas dažniausiai koją buvau įkėlęs tik epizodiškai: arba pro jas pakeliui pravažiuodamas, arba ten užsukdamas tik kelioms valandoms dėl kokio konkretaus tikslo. Tiesą pasakius, galvojau,kad mano kelionių geografija platesnė, bet visgi ši savaitė ganėtinai gerai atitinka mano judėjimo įpročius: 95 procentus laiko praleidi tose pačiose vietose ar judėdamas tarp jų.

Visą savaitę praleidau arba Lazdynuose, kur gyvenu, arba Naujamiestyje bei Senamiestyje

Detalesnis intensyvių vietų žemėlapis (heatmap) iš principo rodo tą patį: yra namai Lazdynuose, klientų biuras Konstitucijos prospekte, bei Gedimino prospektas. Į Karoliniškes savaitgalį su šeima ėjau pasivaikščioti pėsčiomis, o dažniausiai važiuoju Geležinio Vilko gatve, kuriame stoviniuoju kamštyje prie Gerosios Vilties žiedo.

Detalesnis žemėlapis rodo, jog mano laikas buvo praleistas namie (Lazdynai), Quadrum verslo centre bei Gedimino prospekte.

Tad kaip man sekėsi mieste judėti be automobilio? Per savaitę visomis transporto rūšimis nuvažiavau iš viso 140.3 kilometrų ir neteko pasinaudoti tik Cyclocity paslaugomis. Visgi lietinga rudens savaitė sėsti ant dviračio neviliojo – manau esant geresniam orui dviračiais tikrai būčiau pasinaudojęs. Vienas tokio judėjimo be savo automobilio privalumų yra tas, kad nereikia mokėti už parkavimą: paskaičiavau, jog per šią savaitę už parkavimą būčiau susimokėjęs apie 19-20 eurų (nemažai laiko praleidau Gedimino prospekte, kur už parkingą moku pats). Priskaičiavus visokius automobilio nusidėvėjimo kaštus (maždaug 30 eurų per savaitę) bei išlaidas už kurą gaunu, jog jei visur būčiau važinėjęs su nuosava mašina, tai transportui būčiau išleidęs apie 65 eurus, arba vidutiniškai 0.46 EUR už kilometrą.

Nuvažiuoti kilometrai pasiskirstę gana tolygiai

Čia nuvažiuotų kilometrų suvestinė:

Kelionių skaičius Viso km Viso kaina, € Vidutinė km kaina
Uber 6 51.4 43.76 0.851
Citybee 6 38.0 28.01 0.737
VVT 4 29.1 2.85 0.098
Spark 3 21.8 11.04 0.506
Bendrai 19 140.3 85.66 0.611
Palyginimui: nuosavas Subaru 140.3 64.65 0.461

Aišku, žiūrint pagal kainą, tai vienareikšmiškai su Vilniaus miesto autobusais ir troleibusais konkuruoti niekas negali – važiuoti viešuoju transportu yra 5-10 kartų pigiau nei bet kaip kitaip. Uber liko brangiausias, nors iš dalies dėl to, kad penktadienio vakare net kelis kartus teko juo važiuoti piko metu, kai kainos buvo žymiai pakeltos (vienos kelionės metu pataikiau net ant 2.2x surge pricing!). Užtat Uber buvo pats greičiausias sprendimas: iki įsėdimo į transporto priemonę praeidavo mažiausiai laiko, o be to priveždavo prie durų ir nereikėjo ieškoti vietos kur paparkuoti ir palikti mašiną.

Iki šiol nebuvau naudojęsis nei Citybee, nei Spark paslaugomis, bet jau tikrai žinau, kad tai ne paskutinės kelionės šiomis nuomotomis mašinomis. Citybee man patogi tuo, jog galiu mašiną palikti ir pasiimti tiesiai prie laiptinės durų, nors, tiesa, ryte neretai aplink namus buvo laisvų mašinų trūkumas, tad tekdavo arba pėdinti gerą puskilometrį arba visgi kviestis Uberį. Spark pasirodė kaip labai ekonomiškas transporto variantas, tik bėda tame, jog iki namų juo nusigauti negaliu – arčiausiai, kur galiu palikti mašiną yra prie Litexpo. Tad deja, Spark man tinka tik trumpoms kelionėms miesto centre, nors pagal kilometro kainą jis labai konkurencingas su nuosavos mašinos kaštais.

Savaitgalį keliaudavau ne vienas, o su vienerių metų dukra bei vežimėliu. Tokioms kelionėms visgi patogiausia yra viešasis transportas. Savaitgaliais autobusai apytuščiai, ir į juos labai patogiai galima įvažiuoti su visu vežimu, o tai net kai kuriais atvejais nukonkuruoja ir nuosavą mašiną: nei vežimo lankstyti, nei pasivaikščiojus mieste būtinai grįžti iki ten, kur palikai mašiną. Jau nekalbu apie tokio transporto kainą. Bėda tik su senaisiais troleibusais: užsikelti vežimą per laiptelius yra reikalų, o ir praėjimai siauri, nėra erdvės. Jei visi troleibusai ateityje bus atnaujinti, tai viešasis transportas keliaujant su dukra iš vis bus vienvaldis nugalėtojas.

Tad, ar galima Vilniuje apsieiti be nuosavos mašinos? Galima. Tik iki pilno komforto reiktų atnaujinti troleibusus (kas, girdėjau, vyksta) ir leisti man prie namų parkuotis Spark.

Kelionė su trijų mėnesių kūdikiu

Julijai tik sukakus trims mėnesiams išsiruošėme į savaitės kelionę po Italiją: kelios dienos draugų vestuvėms Venecijoje ir penkios kiek ramesnės dienos prie Gardos ežero, pasivaikščiojimams po nedidelius miestelius ir grožėjimuisi kalnų panorama. Iki tol trise niekur toliau Kauno nebuvom keliavę, o ir kelionės tuos šimtą kilometrų greitkeliu buvo nelengvos: Julija labai nuoširdžiai nekenčia važiuoti automobiliu ir visai nesikuklina to parodyti visais savo mažais plaučiais klykdama tėvams į ausis vos įsėdus į mašiną. Taip, esam girdėję, kad dažniausiai vaikai mėgsta važiuoti mašinomis ir jose greitai užmiega ramiu kūdikišku miegu. Ne mūsiškė. Mūsiškė verčiau sutiktų šliaužti iki Kauno savomis mažomis kojytėmis ir dar atiduotų visus savo žaislus, kad tik nereiktų sėdėti mašinoje. Tad negalėčiau pasakyti, jog savaitės kelionės po Italiją laukėme užtikrintai ir su džiaugsmu.

Skrydis su kūdikiu pasirodė ne pati sudėtingiausia dalis. Taip, kažkiek verksmo buvo kylant ar leidžiantis, bet daugiausiai dėl to, kad reikėjo sėdėti vienoje vietoje. Lėktuve buvo ir daugiau panašaus amžiaus keleivių (tikrai galima pareikšti užuojautas tiems, kad skrido be kūdikių: taip jau būna, kad kartais gali stovėti ant blakstienų, verstis per galvą ar dainuoti arijas iš operų, bet ne visada galima nuraminti kūdikius), tad vienam pravirkus, prie jo prisijungdavo ir kiti balsai, kurie ką tik titaniškomis tėvelių pastangomis buvo nuraminti. Kūdikiai yra linkę klausyti vienas kito. Nepaisant to, mūsiškė laikėsi didvyriškai ir, lėktuvui pakilus panešiojus po saloną, užmigo. Grįžtant atgal didžiąją skrydžio dalį irgi miegojo ir rūpesčių nekėlė. Bent kažkokia transporto priemonė jai yra priimtina.

Kai pavargsti nuo įspūdžių (o pavargsti dažnai), galima pamiegoti
Kai pavargsti nuo įspūdžių (o pavargsti dažnai), galima pamiegoti

Beje, skrendant su Wizzair, keleiviai su kūdikiais laipinami prioritetine tvarka, nors, turėčiau pasakyti, tai nebūtinai yra privalumas. Tikėtina, jog pirmas parodęs pasą ir laipinimo kortelę dar pusę valandos su minia stovėsi ant laiptų laukdamas autobuso, kuris pavėžės link lėktuvo. Maža laiptinės erdvė su minia žmonių ir nesikeičiantys vaizdai labai greitai sugadina net geriausiai nusiteikusio kūdikio nuotaiką, kurią pataisyti nebe taip lengva. Sunkiai padeda net ir asmeninis pieno tiekimo aparatas mamos asmenyje.

Julijos selfis užsiropščius į kalną prie Gardos
Julijos selfis užsiropščius į kalną prie Gardos

Ar jau minėjau, kad Julija nekenčia važiuoti mašina? Tai dar kartą pasikartosiu: labai nekenčia. Nuo Milano iki Venecijos yra maždaug trys valandos kelio mašina ir beveik trylika priverktų ašarų kibirų, keturi tūkstančiai mylių ištampytų nervų bei viena mažytė, bet labai garsi ir nuolat klykianti gerklė. Šiaip ne taip atvažiavom, nors noro išlipti degalinėje ir toliau eiti pėsčiomis buvo nemažai.

Kadangi mūsiškė vežimą laiko mažuoju mašinos broliu ir žvelgia į jį su panašiu įtarumu, tai jos dažniausiai naudojama transporto priemonė būna nešynė, kas yra labai patogu Venecijoje, mat visi kanalai ir kas keliasdešimt metrų išdygstantys tilteliai su keliolika laiptų pakopų sukelia tam tikrų logistinių sunkumų tiems, kas visgi naudojasi vežimais. Siauros gatvelės su miniomis žmonių irgi apsunkina vežimėtųjų eismo sąlygas, bet, kaip minėjau, mums tai problemų nekėlė. Julija džiaugsmingai tabaluodavo kojomis nešynėje, stebėdavo žmonės ir architektūros stebuklus, fotografuodavosi su aikčiojančiais turistais, šypsojosi, skleidė miestui džiaugsmą, pavargusi ramiai padėdavo žandą ir be irzulio užmigdavo, o po to pabudusi toliau linksmai tabaluodavo kojomis ir čiulpdavo savo seilinuką. Italijoje žmonės visai kitaip reaguoja į kūdikius: visi nori su jais pašnekėti, juos palabinti, šypsosi jiems ir aikčioja. Lietuvoje geriausiu atveju už nugaros sulauksi paburbėjimo „koks mažas vaikas, o visur tampo čia jį!“. Kažkaip Italijoje šiuo klausimu smagiau.

Filosofinis žvilgsnis į tolį
Filosofinis žvilgsnis į tolį

Išėjus pasivaikščioti į miestą kildavo tik kelios nesunkiai išsprendžiamos problemos: kur pamaitinti vaiką, kaip jį pervystyti ir kaip pavalgyti patiems. Dėl maitinimo krūtimi buvo bėdų tik viename restorane: dažniausiai pasirinkus atokesnį staliuką niekam nekildavo jokių problemų dėl to, kad kūdikis valgo ne iš meniu, o tiesiai iš prisidengusios mamos. Ir tik vienoje visiškai tuščioje vietoje buvo pasiūlyta eiti į tualetą, nes „juk čia valgo žmonės!“. Lyg kūdikis būtų ne žmogus ir valgymas būtų kažkokia atgrasi veikla. Kūdikio pervystymas tualetuose kartais pareikalaudavo tam tikrų akrobatinių sugebėjimų, bet bendrai tai daug nepatogumo nekėlė. O valgyti patiems restoranuose tekdavo pasikeičiant: Julija primygtinai nenorėdavo vienoje vietoje sėdėti ilgiau nei dešimties minučių kai už restorano durų verda toks nuostabus gyvenimas – tad imi ją ir, kol mama valgo, nešioji aplink, rodai italus, vokiečius ir kitokius turistus, gatvės pardavėjus, rotušės bokštą, jachtų stiebus, pardavinėjamus magnetukus, keisto dizaino sijonus, mašinas ir fontanus. Pažiūrėti kaip mama valgo bus galima ir namie.

Bendrai kalbant, kelionė labai patiko tiek mums, kiek trijų mėnesių Julijai. Gal tik tų kelionių mašina nesinori prisiminti. Keliaučiau dar.

18 kilometrų Aukštadvario apylinkėmis

Verbų sekmadienį, merkiant lietui ir dangui dėl ciklono esant užrauktam, nugalėję dvejones ir kupini ryžto, išsirengėme į kone dvidešimties kilometrų žygį po Aukštadvario apylinkes. Ofisuose užsisėdėjusioms kojoms tai žadėjo būti nemenkas išbandymas, juolab, kad kuprinės gyvenime tokių atstumų molėtais lietuviškais miško keliukais nesu tysęs, tuo labiau vis nuo veido nubraukiant lietaus lašus.

Žygis buvo organizuojamas Vilniaus Universiteto Žygeivių klubo – šio klubo vedlys Tadas Šidiškis vertas atskiro paminėjimo. Atkakliai brendantis per miškovežių ištrintą purvo košę ilgų žilų plaukų ir dar įspūdingesnės baltos barzdos savininkas iš tolo kėlė pagarbą ne vien savo stotu ar spinduliuojama tvirtybe: jis buvo žygio siela ir dvasia, tikrasis senosios kartos gamtos vaikas, kartas nuo karto užtraukiantis lietuvių liaudies dainą, paraginantis žygeivius sugroti dambreliais, sustojantis pauostyti pražydusio žalčialunkio ar papasakoti istorijos apie kalvose palaidotą milžinišką slibiną. Ir visai nesvarbu, kad tos istorijos daug ko mačiusiam kelia naivią šypseną, o smaragdo spalva turėję žėrėti Škilietų ežeriukai it cepelinų nuoviras bolavo nykia pilkuma: nuoširdumo ir užsidegimo iš Šidiškio neatimsi.

Darnia vora į piliakalnį
Darnia vora į piliakalnį

Samanos, ąžuolai, pelkynai ir daug daug molio. Tiek daug, jog išsimozoji iki pat ausų, o grįžęs vos sugebi atplauti batus. Bet molis visgi toks lietuviškas ir toks savas, kad net nesistebi nugirsta žygyje fraze: „jūrą tai daug kas turi, o, va, mūsų turtas – ežerai!“. Nesame mes jūrinė valstybė, nors tu ką – vis tiek mus link miškų ir molio traukia. Ir ežerai ne tokie platūs kaip jūros begalybė; lyg saugiau, kai krantas matos. O jei dar koks akmuo po ąžuolu apsamanijęs – tai jau visai namų jaukumu dvelkia.

Samanoti akmenys
Samanoti akmenys

Nuo kojų nusivariau kaip reikiant, drėgmės irgi pakako. Visgi šis žygis šio to ir išmokė: nuoširdžiai džiaugtis mažais dalykais, net jei tai būtų jau aštuoniasdešimt ketvirtą kartą matytas žalčialunkio žiedas ar per kelią nušokuojanti varlė.

Keli įspūdžiai iš Maroko

Praėjus savaitei nuo kelionės į Maroką įspūdžiai jau susigulėjo, susicukravo ir tapo tinkami vartojimui. Teksto daug rašyti nesinori, nes Karolio vis tiek nepraspjausi, bet keletu nuotrupų vis tiek norisi pasidalinti.

Marokas yra didelis. Nors ir su gana gerais keliais, nutįsusiais per dykumą ir išvingiuotais per kalnus, bet visgi pakankamai didelis, kad ištisas dienas sėdint mašinoje retkarčiais imi ilgėtis Lenkijos kelių, kuriuose bent jau fūros važiuoja didesniu nei varganų 20 kilometrų per valandą lėtumu. Maroko vairuotojai nepikti, nelabai kur skubantys (bet kur ten ir nuskubėsi, kai sename Mercedese sutalpinti 8 žmonės – trys priekyje, keturi gale ir vienas bagažinėje, nors ir tai tikriausiai dar ne riba), turintys savitą požiūrį į tai, kaip reikia kirsti žiedines sankryžas, bet atlaidūs labiau pablyškusios odos keistuoliams iš Europos: juk pykčiu ir pypsėjimais šiems košės į galvą neįkrėsi, tegu važiuoja kaip supranta. Per savaitę taip ir nesupratau kai kurių vietinių vairavimo subtibylių, bet nei karto nepatyriau vairuotojų burbėjimų, kad kažką padariau ne taip, nors išgąstingą nuostabą pėsčiųjų veiduose teko matyti vos ne kaskart juos sustojus netikėtai praleisti – matyt taip elgtis nepridera.

#sheep #Morocco #rain

A post shared by Rūta Kudarienė (@peledike) on

#Morocco #Atlas #scenic #mountain #road #local #woman #walking #travel

A post shared by Rūta Kudarienė (@peledike) on

Teigiamai nustebino ne vien vairuotojai: važiuojant į Maroką tikėjomės susidurti su baisiais įkyruoliais, kokius dažnai galima sutikti turistų numindžiotose Egipto vietose vos tik išėjus už „viskas įskaičiuota“ šėryklų vartų. Nieko panašaus: nors kai kurie „gidai“ ir buvo ganėtinai įkyrūs, bet pardavėjai savo prekių negrūsdavo ir už rankų negraibydavo. Na, nenori, tai nepirk. Labai tai patiko. Ir šiaip žmonės draugiški bei mieli: paklausia iš kur, užklausia, ar viskas gerai, ir jei moki prancūziškai c’est bien iš karto palinki geros kelionės ir savo pusbrolio taksisto paslaugų nebesiūlo. Be to, net naktį siauriausiose senamiesčių gatvelėse, iš kurių išėjimą gali rasti tik GPS pagalba, pamatęs tarpuvartėje dienos reikalus aptarinėjant tris jaunuolius nesaugiai nesijauti: blogiausiu atveju jie tik paklaus, ar nepasiklydai.

#Morocco #Tangier #travel #oldcity #street #woman

A post shared by Rūta Kudarienė (@peledike) on

#Gamers #Chefchaouen #Morocco #travel

A post shared by Rūta Kudarienė (@peledike) on

Maroko kaimuose ir senamiesčiuose laikas kažkur įstrigęs – matyt per tas siauras gatveles naujovėms sunku rasti kelią. Čia pamatysi daug gatvės prekeivių, keistų žmogystų su chalatais ir geltonomis šlepetėmis, tik pro čadros plyšį žvelgiančių moterų, pakabintą avies skerdienos gabalą, kamurkėje sėdintį kirpėją, daug daug katinų, prasilenksi su kuokštus mėtų tempiančiu asilu ar vežime miegančiu duonos kepėju. Bet kartu rasi ir Europos klubų futbolo marškinėlių, Playstation taisyklų bei pigių iPhone pardavėjų: tam tikra Gariūnų ir viduramžių sankirta, apvelta Rytų kvapų, turistų šurmulio ir kartas nuo karto per visą miestą nuvilnijančio „Allahu Akbar“. Kai kuriuose kaimuose – tikra stereotipinė Afrika, su dulkėtomis miesto gatvėmis, tavo mašiną apspintančiais ir ant jos užsikabinančiais vaikais, upelyje kojomis mindančiomis skalbinius moterimis, šiukšlių krūvomis ir kitais skurdo elementais, galbūt dar paryškintais aplink plytinčios dykynės.

#Chefchaouen #Morocco #local #people #travel

A post shared by Rūta Kudarienė (@peledike) on

#Morocco #Essaouira #fruits #market #travel

A post shared by Rūta Kudarienė (@peledike) on

Didžiausią įspūdį visgi padarė dykumos kopos: iki jų vertėjo belstis itin tolimą kelią. Nepatikėtum, jog oranžinis smėlis savo spalvą įgavo ne photoshop‘o pagalba: jis ryškus, besitęsiantis iki horizonto. Atlaso kalnai irgi spalvingai gražūs: ne vien pilki kaip Alpės, o žalsvi, rausvi, geltoni ir kitaip raibi. Savaitės Marokui neužtenka – ten tikrai yra ką pažiūrėti.

#Morocco #Sahara #ErgChebbi #desert #scenic #landscape #nature

A post shared by Rūta Kudarienė (@peledike) on

#Morocco #Atlas #mountains #berber #village #travel

A post shared by Rūta Kudarienė (@peledike) on

PS. Nuotraukos ne mano, o Rūtos, mat mano fotografijos sugebėjimai pasibaigia ties kreivų selfių darymu. Dar galima nuotraukų paveizėti automagiškai sudėliotame Google+ albume.