skolink.lt

Net sunku surasti įtikinamų paaiškinimų, kodėl pastarąsias porą savaičių nieko neparašiau į šią svetainę, nors įspūdžių buvo nemažai — spalio mėnesį jau teko pabuvoti trejose konferencijose bei susitikimuose skirtingose valstybėse, gyvai pabendrauti su kokia penkiasdešimčia įvairiausių listinguojamų kompanijų vadovų. Apie vieną įspūdingesnių kelionių (tiesa, įspūdis visgi slogus, o ne optimistinis) jau rašė kolega Donatas. Konferencijų maratonas tuo dar nesibaigia: rytoj laukia kelionė į Serbiją, tad mano dienoraštis vėl gali būti primirštas kelioms dienoms.

Užtat turiu vieną gerą žinią, kuria jau irgi norėjau pasidalinti prieš kokias porą savaičių — atgaivintas projektas skolink.lt. Šis projektas — tai bendruomeninė biblioteka, kuri leidžia vartotojams keistis knygomis. Kai Džiugui pažadėjau, jog pasidalinsiu jo dovanotomis man knygomis su visais to norinčiais, kaip tik ieškojau tokios svetainės, bet nieko tinkamo tarp užsienietiškų knygų katalogavimo sistemų nepavyko man rasti. Laimei, Maksim sutiko atgaivinti prieš kelerius metus kurtą lietuvišką projektą, kurį dabar ir galima pasiekti adresu skolink.lt. Kol kas dar nesu sudėjęs visų knygų, kuriomis galiu pasidalinti, bet po truputį tikiuosi ten perkelti (ir leisti skolintis) didžiąją dalį savo bibliotekos. Mano skolinamų knygų sąrašas pasiekiamas adresu http://www.skolink.lt/userinfo.php?user=moxliukas

Seth Godin: The Dip

Pati naujausia ir trumpiausia Seth Godin knygelė „The Dip“, kurią galima suskaityti per nepilną valandą, teigia, jog, kad ir ką bedarytum, labai svarbu siekti tapti pačiam geriausiam pasaulyje. Jei tokio tikslo neturėsi, tapsi vidutinybe, o vidutinybės nedaug kam neįdomios: vidutiniškos kompanijos tikriausiai nelabai pelningos ir didelės, vidutinis pianistas tikriausiai nekoncertuos didelėms minioms, o vidutinis buhalteris tikriausiai dirbs labai nuobodų darbą vidutiniškoje apskaitos kompanijoje. Tuo tarpu geriausieji nusigriebia visą grietinėlę, ir tam nereikia net būti geriausiu pasaulyje: užteks, jei būsi pats geriausias mokesčių apskaitos specialistas Lietuvoje, ir tikriausiai gyvens bent jau dešimt kartų geriau nei vidutinis mokesčių teisės žinovas.

Tik problema tame, jog sieksi tapti geriausiu atima daug jėgų ir pastangų, o iki pripažinimo gali praeiti ne vieni metai, tad nenuostabu, jog daugeliui nusvyra rankos. Tai ir yra „The Dip“ — duobė motyvacijoje ir rezultatuose, kai atrodo, jog kad ir kiek stengtumeisi, geriausiu nebetapsi. Bet tie, kurie nepasiduoda ir ištveria šį išbandymą, po to skina visus pergalės vaisius. Tiesa, jeigu jautiesi įstrigęs ir nebetobulėjantis, tai nereiškia, jog visgi dar pratempus kelis metus būtinai pagaliau kažkas pasikeis — galbūt tiesiog susitaikei su tuo, jog tame ką darai, būsi vidutinybe, „kaip nors pratempsi“. Tokiu atveju Seth Godin siūlo keisti darbą ar sferą ir koncentruotis tuose dalykuose, kuriuose iš tiesų gali ir nori daug ką pasiekti. Gyvenimas per trumpas, kad švaistytum save veikloms, kuriose nėra galimybių tobulėti (savaime suprantama, jeigu nori ką nors pasiekti ir tapti geriausiu kokioje nors srityje).

We succeed when we do something remarkable.
We fail when we give up too soon.
We succeed when we are the best in the world at what we do.
We fail when we get distracted by tasks we don’t have the guts to quit.

Michael Covel: Trend Following

Tiesą sakant šia knyga labai nusivyliau, nors paėmiau ją į savo rankas stengdamasis neturėti jokių blogų išankstinių nuostatų: joje tikėjausi rasti bent kokių nors įtikinamų argumentų apie „trendo sekimą“ ir bent jau neblogą logišką paaiškinimą, kodėl jis turėtų būti rinkoje veiksmingas. Deja, deja, visa tai, ką radau tebuvo šiek tiek primenantys religinius svaičiojimus rašiniai („tu turi tikėti trendu ir religingai juo sekti, niekada neišsižadėti savo spekuliavimo sistemos, kad ir kokia ji trumpuoju laikotarpiu atrodytų nesėkminga“ ir pan.) Negana to, autorius bent jau pusę knygos paskiria tam, kad pašieptų kitus rinkos dalyvius, kurie nesinaudoja „trend following“ filosofija ir mano, jog ji nėra geriausias investavimo būdas — kai kuriais atvejais iš autoriaus pusės tai beveik perauga į ad hominem atakas ir argumentacijos klaidas.

Kiek daug galima pasakyti jau vien apie pirmąjį grafiką knygoje, kurioje vaizduojamas sintetinis indeksas iš trijų geriausių „trendo sekėjų“ portfelių grąžų, kuris parodo, jog tūkstantis dolerių, investuotas 1985-aisiais iki 2003-ųjų būtų priaugęs iki 48000, kai tuo tarpu Standard&Poor’s indekso investicijos būtų priaugusios tik iki 6000 dolerių. Autoriui kažkaip nepavyksta suvokti, jog jeigu atrinktum kelis geriausius fondus iš bet kokio stiliaus investuotojų grupės, jų investavimo rezultatai turėtų būti žymiai geresni nei vidutinė rinkos grąža — ir visa tai labai paprastai galima paaiškinti paprasčiausiu atsitiktinumu.

Kaip galite suprasti, knyga likau nesužavėtas. Bet vis dar esu pasiryžęs perskaityti kokią nors rimtesnę ir normalesnę knygą apie „trendo sekimą“, jeigu tik tokia egzistuoja. Gal turite pasiūlymų?

David Allen: Produktyvaus darbo paslaptys

David Allen knygos „Produktyvaus darbo paslaptys“ originalų leidimą, pavadinimu „Getting things doneesu perskaitęs prieš kelis metus. Tada ją norėjau perskaityti, nes pusė angliškosios blogosferos buvo užsikrėtusi GTD manija. Netgi aš pats keletą kartų esu bandęs įdiegti knygoje aprašomą darbų planavimo sistemą į savo gyvenimą, bet dažniausiai po kiekvieno bandymo entuziazmas išblėsdavo gana greitai — sistema atrodė labai sudėtinga, tad užtekdavo keletą kartų nuo jos nukrypti ir sugrįžti prie jos jau tapdavo sunku.

Nepaisant to, pamatęs knygyne lietuvišką knygos vertimą, nesusilaikiau jo nenusipirkęs. Knygos vertimas, kaip, deja, jau įprasta šiais laikais, ganėtinai prastas, nors yra tekę skaityti ir prastesnių. Bet labiausiai mane nustebino, jog lietuviškame vertime nėra nei vienos (!) iliustracijos ar schemos, nors netgi tekste galima sutikti frazę „kaip matome iš šios schemos…“ Nežinau, ar čia leidėjų ir redaktorių aplaidumas (o jeigu iš tiesų tai aplaidumas, tai tokio masto aplaidumą retai sutiksi), bet, sakyčiau, be schemos, kuri nupiešia David Allen darbų tvarkymo sistemą (o ji ne tokia ir paprasta), skaitytojas turėtų likti visiškai nieko nesupratęs. Na, nebent jo galvoje liks tik keli padriki patarimai:

  • Jeigu manote, jog darbą atlikti užtruks mažiau nei dvi minutes, imkite ir iš karto jį atlikite — netraukite jo į neatliktų darbų sąrašą.
  • Nerašykite į neatliktų darbų sąrašą tokių abstrakčių dalykų kaip „žieminės padangos“: pagalvokite, ką pirmiausia reikia nuveikti, kad savo mašinai pakeistumėte ratus. Tikriausiai jums reikia paskambinti į autoservisą arba panaršyti internete žieminių padangų kainų — būtent tokį konkretų veiksmą ir užrašykite į darbų sąrašą.
  • Į kalendorių veskite tik susitikimus ir priminimus, susijusius su kuria nors diena, nerašykite ten neatliktų darbų sąrašo.
  • Nepamirškite užsirašyti visų darbų ar idėjų, kurias norėtumėte įgyvendinti, kad ir kokios paprastos ar kvailos jos atrodytų. Vėliau, savaitės apžvalgos metu, galėsite jas visas peržiūrėti ir nuspręsti ką įgyvendinti, o ko ne.
  • Kiekvieną savaitę peržiūrėkite susikaupusius darbus, pagalvokite ką turite nuveikti, kad priartėtumėte prie savo gyvenimo tikslų (aišku, juos reikia turėti ;)

Nassim Nicholas Taleb: Fooled by Randomness

Žmogaus smegenys sutvertos taip, jog jam labai sudėtinga suvokti tokią abstrakčias sąvokas kaip „atsitiktinumas“ ir „tikimybė“. Kai tik mums pasiseka, mes esame linkę manyti, jog tai dėl mūsų pačių nuopelnų; tuo tarpu, kai atsitinka ne visai taip, kaip planavome, skubame suversti kaltę atsitiktinumui. Taipogi mes mėgstame nesusijusiuose, bet tuo pačiu metu vykstančiuose, įvykiuose įžvelgti (neegzistuojantį) priežastingumą, o visiškai atsitiktiniame duomenų sraute galime nesunkiai rasti dėsningumų. Ir taip atsitinka ne vien prietaringoms bobutėms, bet visiems, netgi mokslininkams, kurie rašo mokslinius darbus: jeigu turi labai daug duomenų, tai vis tiek surasi kokį nors dėsningumą; jeigu tyrinėsi visas 50000 listinguojamų kompanijų akcijų, tai nieko stebėtino, jog atrasi, kad kurios nors iš jų kaina beveik tobulai koreliuoja su temperatūros pokyčiais Mongolijoje.

Atsitiktinumas dažnai būna labai klastingas, jis gali smogti tuo momentu, kai mažiausiai to tikiesi, o ir žvelgiant į praeities stebėjimus, mažai ką galima pasakyti apie ateitį, nes tikimybės, kurios galiojo praeityje, nebūtinai galios ir ateityje. Kitaip tariant, realus gyvenimas (ir finansų rinkos) nėra stalo žaidimas „Monopolis“, kuriame viskas vyksta pagal aiškiai nubrėžtas taisykles, surašytas ant dėžutės nugarėlės — realiame gyvenime nežinai ne vien ką išmesi kitu kauliuko metimu, bet net nežinai, kokios tos žaidimo taisyklės bei kiek tų kauliukų reikės mesti, taigi negali matematiškai paskaičiuoti tikimybių. Finansų rinkose naudojami statistiniai įrankiai (ir didžioji dalis ekonometrijos) yra niekam tikusi, nes per daug supaprastina pasaulio vaizdą, padaro jį panašų į kazino, kuriame tikimybės yra aiškios, bet iš tiesų, viskas daug sudėtingiau: finansų rinkų aprašyti keliomis formulėmis neįmanoma, o paprasti modeliai tik sujaukia žmonėms galvas ir leidžia jiems galvoti, jog jie labai daug išmano. Bent jau iki kitos rinkos krizės, kai prarandama daug pinigų, ir teisinamasi, jog atsitiko “10-ies sigmų” įvykis, kuris teoriškai galėjo atsitikti tik kartą per dešimtis milijonų metų — tikriausiai visgi būtų logiškiau kaltinti modelio sudarytoją ir abejoti jo kompetencija, o ne kaltę versti rinkai, kuri elgiasi ne taip kaip prognozuota.

Nassim Taleb knygoje kliūva ir žurnalistams bei analitikams, kurie iš visiškai atsitiktinių rinkos svyravimų gali surasti kokius nors dėsningumus bei paaiškinimus. Net jeigu vieną dieną akcijų rinkos indeksas pakilo tik 0,2%, tai analitikai bei žurnalistai būtinai ras tam paaiškinimą (rinkos sureagavo į geresnį vienos kompanijos pelno rezultatą arba puse procento nukritusią naftos kainą ir pan.), nors iš tikrųjų toks rinkos indekso pasikeitimas tėra paprasčiausias atsitiktinis triukšmas, o naftos kainos ar vienos kompanijos pelno duomenys tikriausiai turėjo labai mažai įtakos (ar bent kas darė statistinius priežastingumo tyrimus?). Bet visi juk trokšta aiškaus ir paprasto paaiškinimo, nesakysi juk, kad rinkos pakilo be jokios realios priežasties — pasirodysi, jog iš tikrųjų tu nieko apie tas rinkas nežinai.

Nassim Taleb teigia, jog visi mes nelabai ką žinome ir suprantame apie rinkas, ir tik nedaugelis iš mūsų iš tiesų suvokia mūsų žinojimo ribas. Bet tie, kurie tai supranta, turi daugiau šansų išlikti, nes jie neatmeta galimybės, jog rinkos gali pasisukti ir ta linkme, kurios niekas neprognozavo (nekilnojamo turto rinka gali kristi, nors JAV to nebuvo jau kokius 50 metų; akcijos ilguoju laikotarpiu gali uždirbti ir žymiai mažiau nei 9-10% kasmet, kaip tai buvo praeitą šimtmetį; JAV kredito rinkos krizė gali nusitempti ir Lietuvos ekonomiką, nors visi ir teigia, jog fundamentaliai visiškai nėra ko baimintis).

Kate Fox: Watching the English

Kuo ypatingi anglų papročiai, ir kuo jie skiriasi nuo viso likusio pasaulio? Antropologė Kate Fox savo knygoje „Watching the English“ detaliai aprašo savo keleto metų stebėjimų rezultatus: pradedant tuo, kodėl anglai mėgsta rikiuotis į eiles, labiau nei vaikus myli šunis, laiko vulgariu dalyku kalbėti apie pinigus ir baigiant detalia procedūra kaip teisingai reikia užsisakyti pintą alaus bare, pastatyti alaus barmenui (tiesiog arbatpinigių palikti nemandagu) ir kalbėti apie orą. Kadangi kelis metus teko gyventi tarp anglų, tad kas keletą puslapių vis galėjau linkčioti galvą panosėje murmėdamas „taip, taip, man irgi pasirodė keista, kodėl jie taip daro, o, pasirodo, tam yra antropologinis paaiškinimas“. Gali būti, jog keletas tų angliškų įpročių nepastebimai prilipo ir man pačiam: net ir gavęs labai puikią dovaną, kuria tikrai labai džiaugiuosi, stengiuosi nešokinėti iš džiaugsmo ir nekrykštauti — kažkaip visgi atviras jausmų reiškimas šiek tiek vulgarus įprotis, rodantis, jog esi neišlaikytas ir neišauklėtas (ar geriausiu atveju priklausai darbininkų klasei ;)

Pats pagrindinis anglų nacionalinis bruožas, kaip teigia autorė, yra social dis-ease — susikaustymas bendraujant. Anglai tiesiog nemoka bendrauti, ypač su nepažįstamais žmonėmis, o jų visi keisti įpročiai dažniausiai kyla iš šio bruožo. Kai anglai bendraudami jaučiasi nejaukiai (o būtent taip jie dažniausiai ir jaučiasi, kai tik bendrauja), jie tampa perdėtai mandagūs, uždari, arba kaip tik, garsūs, įžūlūs, netgi linkę į muštynes (antrasis variantas galioja tada, kai bendravimui palengvinti suvartojama daug alkoholio). Kadangi anglai patys nelinkę bendrauti, tai jie labai gerbia ir kitų žmonių privatumą, patys niekada nesistengia pradėti pokalbio: pokalbį galima užmegzti tik tam tikrose vietose (kaip kad prie baro aludėje) ir tik tam tikromis temomis (dažniausiai tik apie orą).

Su savo bendravimo trūkumais anglai dažniausiai kovoja į pagalbą pasitelkus humorą. Kitose kultūrose yra gana griežtai nustatyta, kokiomis aplinkybėmis galima juokauti, tuo tarpu anglai juokauja visur ir visada: ironiškas požiūris, cinizmas, sentimentalumo pašiepimas, ar tiesiog not taking yourself too seriously neatsiejami nuo anglų bendravimo. Dažniausiai net negali suprasti, ar čia jie sako tiesą, ar juokauja. Taip pat anglams svarbu neišsišokti, vengti kokių nors ekscesų — iš dalies iš to kilęs ir anglų tolerantiškumas: net jeigu anglui kas ir stovi užmynęs ant kojos, jis per daug iš to tragedijos nedarys, tiesiog, atsiprašęs, bandys mandagiai atkreipti dėmesį į situaciją. Bet ne per daug įkyriai ir energingai, kadangi tai galima palaikyti išsišokimu. Ir lygiai taip pat visose gyvenimo srityse: didelis turto demonstravimas laikomas išsišokimu (kalbantis su turtingais anglais kartais atrodo, jog jie nuolat atsiprašinėja apie tai, kad turi daug pinigų arba skundžiasi, kaip sunku su jais susitvarkyti), lygiai taip kaip ir labai geras mokymasis mokykloje (tėvai, kalbėdami apie savo vunderkindus vaikus būtinai daugiau laiko skirs kalboms apie tai, kaip tie vaikai visai nemoka žaisti regbio ir nesupranta kaip susirasti draugų).

Užtat anglai labai gerai moka apsimesti, jog visi esame lygūs — jie netgi patys beveik tuo tiki (kol neateina laikas skirstyti žmonių į klases). Bare barmenui nepridera palikti arbatpinigių, nes tai lyg ir parodytų, jog jis atlieka tau apmokamą paslaugą; užtat pridera jam nupirkti alaus — taip parodai, jog jis yra tavo kompanijos dalis, su kuriuo tau miela išlenkti vieną ar kitą bokalą. Bendraujant su bet kokiu pardavėju teks apsikeisti bent kokiais trimis „ačiū“ ir „prašau“, kol galų gale nusipirksi tai, ko norėjai — ir visa tai parodyti, kad pirkėjas ir pardavėjas yra lygūs, niekas niekam paslaugos nedaro.

Dar viena labai svarbi anglų savybė yra Nulėpausiškumas (žodis kilęs nuo to vargšo asiliuko iš Mikės Pūkuotuko nuotykių) — visur ir visada anglams pridera skųstis, bet ne tam, kuris yra tavo nelaimių priežastis, o visiems kitiems. Todėl, jeigu kas nors Anglijoje užlenda į eilės priekį, kiti stovintieji eilėje pradės žvilgčiotis ir skųstis vienas kitam apie įsibrovėlį („Typical!“), tačiau tikriausiai niekas netars nei žodžio pačiam įsibrovėliui. Tiesa, jeigu įsibrovėlis anglas, jis tikriausiai išgirdęs šurmulį susigės ir bandys atitaisyti situaciją („atsiprašau, nepastebėjau, kad čia stovėjote“), o tada jau susigės murmėti pradėję eilės nariai, ir tikriausiai netgi užleis įsibrovėlį („ne, ne, tai nieko, eikite“ balsu, o mintyse „velnias, išsišokau“). Murmėti ir bėdavoti galima apie bet ką: apie jaunimą, apie tai, kaip nyksta tradicijos, apie tai, kad sulūžo kavos aparatas, apie tai, jog kava karšta, apie tai, jog kava per saldi, apie blogą traukinių tvarkaraštį ir dar bet ką. Net jeigu nėra apie ką murmėti, galima murmėti apie blogą orą. Tiesa, su šiuo bėdavojimu nereikėtų persistengti: tas, kas iš tiesų labai nuoširdžiai murma, yra nemėgstamas. Murmėti reikia su humoru (jis juk visada lygi anglus) ir šiek tiek parodijuojant — jeigu 10 minučių pavėlavo traukinys, tai būtų tinkama pajuokauti, jog jis visai punktualus, nes, girdėjote, jog kaimynui teko laukti tris paras.

Nepaisant visos apsimestinės lygybės, nemažai anglų įpročių priklauso ir nuo socialinės klasės, kuriai jie priklauso. Daugiausiai leidžiama darbininkų (working class) bei aukščiausiajai (upper class): pirmiesiems, nes iš jų nieko nesitikima, o antriesiems, nes jiems nusispjaut į tai, ką mano žemesnės klasės. Dėl to, darbininkų klasė važinės su neplautais paprastais automobiliais, o vidurinė klasė turės išblizgintus ir gerai prižiūrėtus šiek tiek prabangesnius (aukščiausioji klasė važinės neplautais senais 60-ųjų kabrioletais). Darbininkų klasės namuose nerasi daug tvarkos, tuo tarpu vidurinė klasė juos labai prižiūrės: visos užuolaidos bus pritaikytos prie baldų, vyraus geras šiuolaikinis stilius (aukščiausioji klasė baldų neperka, jie mano, jog baldai turi būti paveldimi). Darbininkų klasės tualetuose pasiskaitymui bus padėta keletas lengvo skaitymo žurnalų ar šiaip juokingų knygučių, vidurinė klasė bus ten įrengusi visą bibliotekėlę, kurioje bus sudėtos ir ne visai lengvos knygos — kad netyčia užsukę svečiai galėtų suprasti, kokie visgi išprusę yra namų šeimininkai (aukščiausiosios klasės tualetuose bus galima rasti kokių nors keistų senoviškų žurnalų, kaip kad kokiais nors 1950-ųjų žurnalo apie kaimo gyvenimą numerį, kuriame namo šeimininkė nufotografuota su vestuvine suknele; tualeto sienos gali būti apkabinėtos šeimininkų universiteto diplomais — lyg ir pasigyrimui, bet kartu ir ironiškoje, tam puikiai tinkamoje vietoje — tualete virš puodo).

Galiu paskolint purpurinę karvę

Tiems, kas norėtų dalyvauti rengiamame pirmajame Arnoldo (zudykreklama.lt) knygų klubo kavos gėrime, bet dar neturi knygos, apie kurią rugpjūčio 16 dieną diskutuosime, bei nenori išleisti 70+ nacionalinės valiutos vienetų: galiu jums paskolinti purpurinę karvę. Knyga labai lengvai skaitosi ir tėra tik poros šimtų puslapių, tad tikrai spėsite įveikti (užteks skaitymui paaukoti keletą valandų). Jeigu kas susidomėjote, palikite komentarą, susisieksiu su jumis elektroniniu paštu.

Sahar ir Bobby Hashemi: „Kiekvienas tai gali“

Jeigu galvoje kirba mintis apie tai, jog reikėtų pradėti savo verslą, knyga „Kiekvienas tai gali“ apie Coffee Republic kūrimo istoriją tikrai bus naudinga. Joje aprašomas visas naujo verslo — kavinių tinklo Londone — kūrimo procesas: nuo pat idėjos sugalvojimo, iki kompanijos brandos.

Kurti naują verslą yra labai smagu, nes juk tai tavo paties verslas: dirbi tik sau, viskas priklauso tik nuo tavo pastangų, nereikia nuobodžiai sėdėti biure nuo 9 ryto iki 5-os vakaro ir dar be to gali įgyvendinti visas savo svajones. Bet tam reikia labai daug entuziazmo ir pasiryžimo. Beprotiško entuziazmo ir pasiryžimo. Nuo verslo idėjos iki to, kai jau galėsi bent šiek tiek atsipūsti ir gėrėtis pirmaisiais finansiniais rezultatais praeis ne mažiau metai ar du, o per tą laiką reikės išspręsti begales problemų, ir daug visko išmokti: pradedant tuo, kaip tvarkyti apskaitą, gauti paskolą ar samdyti darbuotojus ir baigiant tuo, kaip sukurti marketingo strategiją, pasirinkti tiekėjus ir įrengti pačią kavinę. Kadangi pradžioje būsi verslo naujokas, tai niekas tau nepadės spręsti tavo kilusių problemų: nekilnojamo turto agentai su tavimi nebendraus, bankininkai atsisakys teikti tau paskolas, o tiekėjai reikalaus mokėti pinigus į priekį. Nenuostabu, jog gali trūkti kantrybė ir kilti noras viską mesti ir vėl eiti ieškotis saugesnio ir ne tokio streso kupino darbo. Bet jeigu viską ištversite, jeigu jūsų sukurtas verslas visgi bus gyvybingas, pelnytai galėsite džiaugtis savo darbo vaisiais.

Knygoje man patiko viena mintis: jeigu bandote savo naujajai kompanijai ieškoti tiekėjų, bet tinkamų prekių (Coffee Republic atveju — specialių kavos virimo aparatų bei aukštos kokybės kavos) niekur neįmanoma gauti, reikėtų tai laikyti geru ženklu, kadangi tai reiškia, jog niekas dar nedaro to, ką ruošiasi daryti jūsų kompanija. Tuo metu kai kūrėsi Coffee Republic, Londone nebuvo nei vieno Starbucks tipo kavinių tinklo. Po metų-kitų, jų pridygo gyvas velnias, o tada atsirado ir daug tiekėjų, kure visiems siūlė reikiamas kavavires ir aukštos kokybės kavą. Kai dar nėra konkurentų lengviau įsitvirtinti rinkoje. Tiesa, jūsų verslo idėja turi būti ko nors verta, nes gali būti ir taip, jog konkurentų nėra, nes iš to uždirbti neįmanoma.

Dominic Midgley, Chris Hutchins – „Abramovičius: milijardierius iš niekur“

Grįžau iš atostogų, kas leidžia tikėtis, jog suintensyvės mano primiręs internetinis dienoraštis. Jų metu daug keliavau ir nelabai daug skaičiau, tačiau vos tik grįžęs jau spėjau sugraužti vieną visai neblogą knygą apie Rusijos oligarchą Abramovičių — tą patį, kuriam priklauso Londono futbolo klubas Chelsea.

Abramovičius labai nemėgsta viešumos ir niekam nedalija interviu, tad ši knyga buvo rašyta naudojantis kitų žmonių pasakojimais apie jį bei kitais aplinkiniais keliais surinktais faktais. Knygoje piešiamas labai įdomus oligarcho paveikslas: savo turtą jis pradėjo krautis perestroikos metu prekiaudamas eksportuojama nafta (tuo metu naftos kainos Rusijos viduje buvo žymiai mažesnės nei užsienyje), o paskui sutiko kitą oligarchą Berezovskį, su kuriuo vėliau pusvelčiui privatizavo valstybinę naftos kompaniją Sibneft. Nors pradžioje Abramovičius buvo lyg ir jaunesnysis Berezovskio partneris, bet paskui viskas gavosi taip, jog jaunėlis perspjovė vyresnįjį. Berezovskis buvo labai artimas Jelcino šeimai, gana atvirai siekė ir politinių postų, buvo vadinamas „pilkuoju kardinolu“. Tačiau knygoje teigiama, jog iš tiesų pilkasis kardinolas Kremliuje buvo Abramovičius, kurio didžiausias talentas yra geras psichologijos išmanymas ir sugebėjimas visur įtikti bei išlaviruoti sudėtingose situacijose. Po Kursko tragedijos Berezovskis, aršiai kritikavęs Putino veiksmus per savo televiziją ORT, neteko Kremliaus malonės, ir jam tenka slapstytis Londone. Tada, gelbėdamas kailį, jis buvo priverstas pigiai parduoti savo Sibneft akcijas Abramovičiui. Tuo tarpu Abramovičius iki šiol dar sėkmingai vykdo verslą Rusijoje ir yra pats galingiausias jos oligarchas, nors ir jis supranta, jog gali ateiti toks laikas, kai teks bėgti nuo Kremliaus persekiotojų. Dėl to dabar jis didžiąją laiko dalį praleidžia Londone arba St. Tropeze Prancūzijos pietuose, yra nusipirkęs Londono futbolo klubą Chelsea, kurį apipylė pinigais. Manoma, jog tai geriausias ir pigiausias draudimo polisas: atsiradus persekiojimams Rusijoje, jis galėtų prašyti prieglobsčio Britanijoje, o britai turėtų jį suteikti, nes jis juk tiek jiems (ar bent jau futbolo klubo sirgaliams) gero padaręs. Tikėtina, jog ir Čiukčijos gubernatoriumi Abramovičius tapo iš išskaičiavimo: per savo valdymo metus jis čiukčiams labdara davė 200 milijonų dolerių (pastatė daug mokyklų, sutvarkė vandens tiekimą, o kiekvieną vasarą visus čiukčių vaikus veždavo prie Juodosios jūros atostogoms), tačiau perkėlęs savo naftos prekybos bendroves į Čiukčijos lengvatines mokesčių zonas sutaupė daugiau nei pusę milijardo dolerių.

Abramovičius kaip asmenybė piešiamas labai uždaras, bet malonus bendrauti žmogus, visur vengiantis viešumos. Jis jaučia aistrą prabangioms mašinoms ir jachtoms: pastarųjų turi bent tris, ir kiekviena jų verta apie 100 milijonų dolerių. Kostiumą ir kaklaraištį dėvi tik ypatingomis progomis, kaip kad gubernatoriaus inauguracija, dažniausiai būna apsivilkęs džinsais ir marškinėliais — vargu ar pamatęs suprasi, jog tai žmogus valdantis virš 10 milijardų dolerių vertės turtą. Bet visgi įtakos Rusijoje jis turi daugiau nei bet koks kitas asmuo, neskaitant pačio Putino.

Stephanie Winston: Organized for Success

Kažkodėl vasara yra toks metų laikas, kai labai lengva pamiršti pildyti savo internetinį dienoraštį: nors knygų perskaitau tikrai ne mažiau nei žiemą, kažkaip nekyla ranka jas aprašinėti, nors kai kurios to tikrai vertos.

Imdamas į rankas Stephanie Winston knygą „Organized for Success“ tikėjausi nedaug, kadangi autorė man nebuvo žinoma, o knygų apie laiko planavimą ir „getting things done“ esu perskaitęs ne tiek jau mažai, tad nustebinti mane šioje srityje sunkoka. O visgi buvau nustebintas. Knygoje nagrinėjami aukščiausių kompanijų vadovų laiko planavimo įpročiai, bei bandoma atskleisti, kuo jų darbų organizavimo principai skiriasi nuo kitų mirtingųjų. Man labai patiko aiškus ir paprastas knygos stilius, apsiribojantis tik faktais ir autorės stebėjimų rezultatais, nesistengiama privesti prie kitose panašiose knygose labai dažnai sutinkamų patarimų kaip tobulinti savo asmenybę „kad mąstytum kaip direktorius“ ar nelabai kam tikusių metaforų, kuriomis būtų įmantriais būdais bandoma paaiškinti labai paprastą idėją (tokio pobūdžio knygelėse labai dažnai vietoj to, kad būtų sakoma „deleguok darbus kitiems ir išmok sakyti ne“, rašoma „veik gudriai kaip lapė ir atstatyk spyglius kaip ežiukas“).

Tad kokiais darbo organizavimo principais vadovaujasi aukščiausi kompanijų vadovai? Autorė pateikia šiuos:

  • Neleisti kauptis popieriams ar elektroninio pašto žinutėms. Kai tik jie patenka ant darbo stalo, juos reikia atsakyti, išmesti, perduoti kam nors kitam arba išsisaugoti, jeigu manai, jog jų prireiks ateityje.
  • Kuo greičiau padaryti sprendimą, nesvarbu, kad jis gal būt bus neteisingas, ir jį reikės keisti ateityje. Nereikia leisti kokiai nors ataskaitai mėtytis ant stalo keletą mėnesių, nes vis nežinai ką su ja daryti: geriau jau iš karto nuspręsti, jog ji neverta tavo dėmesio.
  • Labai svarbu yra nepamiršti tau pavestų darbų (follow-up). Jeigu susirinkime paminėjai, jog gali paieškoti vienos ar kitos informacijos, tai jokiu būdu nepamiršk šio pažado, o jeigu tos informacijos nesiseka tau rasti, pranešk apie tai. Svarbiausia, jog neužmestum tau pavestų reikalų.
  • Niekada nenaudok elektroninio pašto, kai gali paskambinti telefonu. Telefonu žymiai lengviau ką nors išsiaiškinti ir kyla mažiau nesusipratimų, o be to penkių minučių pokalbis užtruks trumpiau nei penkių paragrafų parašymas elektroniniu paštu.
  • Perskambink visiems, kurie tau skambina. Dažnai būsi užsiėmęs, tad negalėsi pakelti telefono, bet būtinai perskambink visiems, kurie tau skambina, geriausiai tuoj pat, kai tik atsilaisvinsi.
  • Neįmanoma tobulai suplanuoti savo dienos, o paskui to plano laikytis: dienos bėgyje iškils įvairiausių naujų klausimų, kuriuos reikės spręsti ir atsiras naujų užduočių. Nesistenk įsikibęs laikytis savo dienotvarkės, būk lankstus.
  • Bent valandą per dieną praleisk atsiribojęs nuo pasaulio — būtina turėti šiek tiek ramaus laiko, kada galima susikoncentruoti tikrai žinant, jog niekas tau nesutrukdys.
  • Nesistenk planuoti kada nuveiksi nedidelius darbus (kaip kad elektroninio pašto pasitikrinimas ar kelių puslapių ataskaitos peržiūrėjimas): juos galima sukaišioti į laisvo laiko tarpelius, kurie atsiranda dienos eigoje be jokio didelio planavimo.
  • Stenkis prisiimti tik tuos darbus, kurie tau patinka: visą kitą galima arba deleguoti, arba bent jau dar kartą savęs paklausti ar iš tiesų tas darbas toks reikalingas — gal tos ataskaitos, kurią tenka ruošti kiekvieną penktadienį, niekas neskaito?