Anna Politkovskaya: Putin’s Russia

Rusijos žurnalistės Anos Politkovskajos knygoje „Putino Rusija“ atsiskleidžia visai kita Rusija nei ją norėtų matyti vakaruose: korumpuota, žiauri, nedemokratiška, negerbianti net savo pačios piliečių. Skaitai ir net sunku suvokti, jog tokie dalykai, kurie aprašomi knygoje, gali vykti šiuolaikinėje valstybėje, kuri netgi turi pretenzijų vadintis demokratija. O visgi netikėti autore nėra pagrindo: ji pernai metų spalį buvo nužudyta — tikriausiai už savo žurnalistinę veiklą.

Knygoje piešiamas šiuolaikinės Rusijos paveikslas labai niūrus. Skyriuje apie kariuomenę vyrauja istorijos apie nestatutinius santykius, betvarkę ir finansavimo stoką. Kareiviai tėra girtaujančių karininkų nuosavybė, todėl juos, pavyzdžiui, galima išnuomoti lauko darbams, atlyginimą pasiimant sau, o kareivius paliekant tik su minimaliu maisto daviniu. Tie, kas kariauja Čėčėnijoje, negali pasikliauti bendražygiais — niekas tavęs neateis gelbėti sužeisto, netgi lavonais ne visada pasirūpinama. Net jeigu iškentėsi visus karo siaubus ir pagaliau norėsi išeiti į atsargą, pragyvenimui pakankamų socialinių garantijų ar valstybinio buto vargu ar gali sulaukti: juos dažniausiai išsidalina korumpuoti aukštesnieji karininkai. Tiesa, rusai nuolankūs ir patriotiški žmonės: aprašomas ir atominio povandeninio laivo kapitonas, besibazuojantis Kamčiatkoje, kuris per savaitę gauna porą kepalų duonos, aliejaus butelį bei keletą konservų žuvies davinį. Nepaisant nepriteklių (į darbą jam tenka kulniuoti 40 minučių, nes karinėje bazėje trūksta benzino) jis su atsidavimu saugo Rusijos atominio arsenalo dalį, nors su savo žiniomis puikiai galėtų dirbti kokioje užsienio kompanijoje inžinieriumi. Jis nemėgsta valdžios Maskvoje, bet yra Rusijos patriotas ir mano, jog jo žūtbūtinė pareiga yra jai tarnauti, tik, va, gaila, valdžia nevisai rūpinasi savo labiausiai atsidavusiais patriotais.

Beslano tragedijos pabaiga bei Nord-Ost teatro laisvinimas dujų pagalba parodė, jog Rusijos specialiosioms tarnyboms nerūpi žmonių gyvybės. Negana to, Rusijos specialiosios tarnybos jokiu būdu negali pripažinti dariusios ką nors ne taip — pasigailėjimo civilių aukų giminėms nesulauksi. Priešingai, visa, kas susiję su šiais teroro aktais, yra įslaptinta informacija, o kaltinti valdžią beprasmiška. Panašaus požiūrio sulaukia ir Rusijos karo nusikaltėliai Čėčėnijoje: įgaliojimų viršijimas, prievartavimai ir žudymai laikomi savaime suprantamais ir nebaudžiamais dalykais, nes juk reikia kovoti su teroristais. Aišku, jeigu jau sugauni čėčėnų kovotoją, tai jam pasigailėjimo nereiktų tikėtis. Kaip ir nereiktų tikėtis normalaus gyvenimo čėčėnams, gyvenantiems už Čėčėnijos ribų: pradžioje jie neteks darbo, paskui jiems bus įkištas į kišenę narkotikų pundelis ar nelegalus ginklas, jie bus suimti, ir uždaryti keliems metams. Ir nesvarbu, jog jie Rusijos piliečiai, ilgus metus gyvenantys kokioje Maskvoje ir su karu neturintys nieko bendro — užtenka čėčėniškos pavardės.

Užtat jeigu gerai sutari su valdžia, gyventi Rusijoje tikrai gerai. Gali netrukdomas periminėti kompanijas, plėšti ir žudyti: nieko tau bloga neatsitiks, kadangi tave pridengs korumpuota teismų sistema ir jėgos struktūros. Kai kurie oligarchai paprasčiausiai jėga atima dideles kompanijas iš teisėtų jų savininkų ir priveda jas prie bankroto. Tam galima suorganizuoti akcininkų susirinkimą, į kurį įleisi tik tuos akcininkus, kurie yra tavo statytiniai — kontrolei perimti gali užtekti ir tik kelių procentų kompanijos. Jeigu visgi kažkas bandys prieštarauti, lengviausia jį nužudyti. O perėmus kompaniją dar ir pats Putinas gali tau paspausti ranką — ir kodėl gi ne, nes juk jo paties metodai tvarkantis su Chodorkovskiu ir Jukos labai panašūs.

Russia is f*cked up. It has always been.

Gintaras Beresnevičius: Paruzija

Girtos sapalionės, mitologija, puikūs dešimt puslapių apie Kauną ir labai šauni ir verčianti susimąstyti pabaiga: visą tai radau šiame Beresnevičiaus romane. Gerai, kad prisiverčiau perskaityti iki galo, nes būčiau pagalvojęs, jog tai niekam tikęs darbas. Visgi mano atkaklumas buvo apdovanotas, ir dėl knygos finalo ją galima laikyti visai neblogu kūriniu, nors toks įspūdis gal visgi susidaro dėl to, jog knygos viduryje vis atkakliau pradeda kirbėti mintis, jog ją skaitydamas tik veltui švaistai laiką.

Pati geriausia knygos dalis yra tie dešimt puslapių apie Kauną, kurie labai artimi širdžiai, nes rašoma apie Žaliakalnio dvasią. Tiek aš pats, tiek abu mano tėveliai yra Žaliakalnio vaikai, tad dėl to tiek daug sentimentų ir jaučiau skaitydamas tą knygos dalį. Jei visa knyga būtų parašyta apie tai, laikyčiau ją viena geriausių pastaruoju metu perskaitytų knygų. Deja, tie perliukai (inkliuzai, kaip rašo pats Beresnevičius) gana reti, o knygą būtų galima sutrumpinti kokiais bent jau trimis kartais apkarpant visas man ne visai patikusias ir pabodusias dalis. Bet gal čia tik man taip atrodo.

Seth Godin: visi pardavėjai yra melagiai

Seth Godin yra vienas labiausiai žinomų šių laikų marketingo guru, kurio interneto dienoraštį visada perskaitau ir jame randu labai neblogų minčių pamąstymui. Savaitgalį apsipirkinėdamas Rimi knygų skyriuje pastebėjau, jog lietuviškai išleista jo knyga „All marketers are liars“, tad nesusilaikęs ją nusipirkau.

Šiais laikais kompanijos labai retai tiesiog parduoda pagamintą produkciją: dažniausiai parduodama istorija. Galima teigti, jog dažniausiai yra pardavinėjami jausmai: pirkdamas sportbačius perki jausmą, jog jausiesi šauniai juos nešiodamas, o pirkdamas kone dešimt kartų brangesnį organinį maistą perki sąžinės ramybę ir tikėjimą, jog būsi sveikesnis. Todėl šiuolaikiniam pardavėjui reikia gerai išmanyti kaip sukurti reikiamą produkto istoriją, jog jis būtų patrauklus vartotojams, o čia dažnai reikia pasitelkti vaizduotę ir sukurti istoriją. Aišku, sukurta istorija ne visai atitinka realybės — sportbačių gamybos kaštai yra labai maži, nors už juos prašoma keleto šimtų dolerių, o organinis maistas tikrai nėra dešimt kartų skanesnis/sveikesnis už paprastą (be to, kaip gi tai išmatuoti?), todėl pardavėjus galima vadinti „melagiais“. Bet tai nėra blogai, kadangi vartotojams patinka pasakojamos istorijos, jie nori jaustis pranašesni, sveikesni ar besirūpinantys gamta, todėl „nusipirkę“ kokią nors istoriją jie ir toliau ja tikės, net jei tam pagrindo nėra. Mersedesas nėra tris kartus geresnė mašina už Toyotą, su jomis abiem galima nuvykti iš taško A į tašką B (net ir, objektyviai vertinant, komforto jausmas bus labai panašus), tačiau Mersedeso savininkas jaučiasi pranašesnis — o už šį jausmą verta mokėti keletą kartų daugiau. Pranašumo istorija pradžioje sukurta pardavėjo, bet pats vartotojas per visą mašinos turėjimo laiką vis tiek jos įsikandęs laikysis: vartotojas visą laiką lygiai taip pat meluos sau apie kelis kartus didesnę nei Toyotos mašinos vertę.

Vis dėlto bet kokios istorijos nesukursi ir jos įtikinamai nepapasakosi. Kad istorija būtų veiksminga, ji turi bent kiek atitikti realybę — kas mėnesį gendantis Mersedesas bei užgaulūs darbuotojai, kurie turėtų tas bėdas tvarkyti galų gale privers vartotoją susimąstyti, jog gal visgi tas Mersedesas nelabai ko vertas. Pardavėjai turi ne vien pasakoti istoriją, bet ją ir „palaikyti“, kurdami atitinkamą istorijos aurą. Be to, nepapasakosi bet kokios istorijos: žmonių įsitikinimus labai sunku pakeisti, tad geriausia prisiderinti prie jų. Pasakojama istorija turi atitikti vartotojų pasaulėžiūrą, jų vertybes, o ne bandyti diegti naują požiūrį ir naujas vertybes — tik tokiu atveju galima tikėtis, jog istorija plačiai pasklis visuomenėje. Reikia žinoti kaip „meluoti“, kad „melas“ būtų įtikinamas.

Stephen Covey: First Things First

Pernai metų gegužę teko perskaityti Stephen Covey knygą „The 7 Habits of Highly Effective People“, kuri buvo visai naudinga bei suteikė minčių apie laiko planavimą ir asmenybės tobulinimąsi. Šįmet į mano rankas patekusi to paties autoriaus knyga „First Things First“ tokių gerų minčių nebesukėlė, nes, atrodo, joje vėl, tik kitais žodžiais, pateikiamos lygiai tokios pačios mintys kaip ir pirmojoje knygoje. Tik šį kartą dar tos mintys praskiestos Covey klientų, kuriems jis padėjo tobulinti savo asmenybę, papasakotomis istorijomis, kaip Covey dėstomi principai pakeitė jų gyvenimą. Dėl šio rašymo stiliaus kažkodėl man ši knyga dažnai panašėjo į reklaminį lankstinuką, o tai, kaip galima nutuokti, nelabai pateisino mano dėtas į ją viltis.

O visgi Covey idėjos apie laiko planavimą bei valdymą vertos dėmesio: vietoje to, kad labai efektyviai sudarinėtum „to-do“ sąrašus ir su dideliu pasitenkinimu iš darbų sąrašiukų išbraukinėtum atliktus darbus, reikia dažniau savęs paklausti ar iš viso reikia tau tuos darbus stengtis atlikti? Labai dažnai būna taip, jog paskęstame rutinoje ir darbų gausoje, pamiršdami apie tai, ką norime pasiekti gyvenime. Taigi, net jeigu ir nudirbsi daug mažų darbelių (išneši šiukšles, suplausi indus, sudėliosi dokumentus į reikiamus segtuvus ir parašysi dar vieną dienoraščio įrašą internete), nebūtinai tai priartins tave prie tavo laimės ir to, ką nori gyvenime pasiekti. Svarbiausia yra žinoti savo tikslus, bet ir tai juos reikia dažnai pergalvoti, jog nebūtų taip, jog sieki to, ko iš tikrųjų geriau pagalvojus tau visai nereikia. O tada, kai jau žinai, ką nori pasiekti, galima imtis planuoti dieną ir daryti daugiausiai tai, kas tave artina prie trokštamo tikslo.

Rolf Jensen: Svajonių visuomenė

Dabar jau 2007-ieji metai, tad kai skaitai interneto burbulo metu rašytas knygas, nemažai ten surašytų optimistinių idėjų apie ateitį (šaldytuvai, kurie patys užsako reikalingus produktus ir sudaro meniu! dulkių siurblys, kuris ne vien išvalo kambarį, bet ir padeda paruošti pamokas! virtualios kelionės po Afrikos džiungles, kurios įdomesnės nei realus susitikimas su laukine gamta akis į akį!) atrodo vaikiškai naivios ir beprasmės. Ši Rolf Jensen 1999-aisiais rašyta knyga irgi pilna panašių keistų idėjų, apie kurias skaitant esi priverstas nusišypsoti, bet visgi tam tikrų teisingų pastebėjimų joje irgi galima atrasti.

Autorius teigia, jog po informacinės visuomenės, kuri garbino visko automatizavimą ir gyvenimo lengvinimą, iškils svajonių visuomenė, kuriai svarbiausias dalykas bus išgirstos istorijos, patirti įspūdžiai ir emocijos. Tokia visuomenė nebepirks daikto vien dėl to, kad jis puikiai atlieka savo funkciją — labai svarbu, jog tas daiktas kartu turėtų ir puikią „istoriją“: perki Apple, nes tai leidžia pasijusti trendy; geri Fair Trade kavą, nes taip jautiesi, jog padedi kavos fermeriams skurdžiose šalyse; vartoji organiškus produktus, nes taip manai, jog rūpiniesi ekologija. „Iešmučiai“, — sakytų kai kurie, bet tokia jau ta post-burbulinės visuomenės vizija, ir, atrodo, jog autoriaus pranašavimai daugiau ar mažiau pildosi. Marketingas šiuolaikinėje visuomenėje tapo itin svarbiu dalyku.

Dar viena, atrodytų gana teisinga mintis — žmonės dirbs ilgiau, nes darbas vis labiau taps saviraiškos priemonė. Bet ilgesnės darbo valandos nereiškia, jog esi išnaudojamas, tiesiog žmonės dirbs įdomesnius dalykus, jie patys norės daugiau laiko praleisti darbe. Visa tai bus įmanoma dėl to, jog nemažai nuobodžių darbų turėtų būti atliekami automatizuotai, kompiuterių pagalba, žmonėms teks atlikti labiau kūrybiškas užduotis. Aišku, dar tikriausiai nedaug žmonių tikrai mėgsta savo darbą, bet šis ateities spėjimas lyg ir juda link išsipildymo, ir bent jau gali būti sėkmingai pritaikytas man asmeniškai — darbas yra saviraiškos priemonė, neskaičiuoju darbo valandų, ir nesijaučiu, jog sunkiai dirbu, kadangi dirbti įdomu.

Tiesa, kai kur autorius visgi žiūri į ateitį per daug naiviai. Pavyzdžiui, jis pranašauja, jog skurdžios ir primityvios tautos ateityje turės labai gerą konkurencinį pranašumą prieš išsivysčiusias tautas: jos yra pilnos legendų, jų primityvumas turėtų labai masinti šią naująją visuomenę, kuri tik ir ieškos naujų potyrių. Galbūt turizmas šiek tiek ir pridės papildomų pajamų prie skurdžių valstybių BVP, bet kažkaip sunkoka įsivaizduoti, jog kokia nors Afrikos valstybė, kurioje dar kartas nuo karto vietiniai karaliukai pasišaudo iš susipirktų Kalašnikovų, o piliečiai sunkiai kapstosi nederlingoje žemėje, bandydami išlipti iš bado ir skurdo, taip staigiai ims ir suklestės, nes visiems taps labai įdomios jų mitologinės pasakos ir turizmas po bekraštę dykumą. Dar vienas autoriaus ateities vizijai — žmonės pirks įmonių akcijas, nes jiems patinka įmonės, o ne dėl to, jog jie siekia finansinės naudos — irgi vargu ar lemta išsipildyti (nors labai norėčiau! — turėtų būti žymiai lengviau uždirbti akcijų rinkoje; tereiktų investuoti racionaliai pasvėrus finansinius rodiklius). Na, taip, yra šiek tiek žmonių, kurie turi nusipirkę kokią nors vieną kitą Google ar Apple akciją dėl to, jog jiems patinka šios kompanijos, bet toks mąstymas labai jau primena dot.comedy laikus — nieko keisto, nes visgi knyga rašyta 1999-aisiais.

Ernst Gombrich: The Story of Art

Pajaučiau neseniai labai nemažą savo išsilavinimo spragą: nieko nenutuokiu mene. Todėl, apsilankius kokioje modernaus meno galerijoje (ŠMC nesu buvęs) dažniausiai belieka beviltiškai suraukus lūpas kraipyti galvą ir bandyti suvokti, kur čia ta kūrinio idėja, apie kurią susižavėjimo kupini kolegos vėliau diskutuoja prie vyno taurės. Paskutinį kartą lankiausi modernaus meno galerijoje Kijeve: dauguma paveikslų, ar instaliacijų, man įspūdžio nedarė, nors darbo į jas įdėta buvo labai daug. Buvo ten ir burbuliukų fotografija, kurioje jie buvo preciziškai išdėlioti taip pat, kaip ir buvo išsidėsčiosios žvaigždės Černobylio nelaimės metu; buvo ir ne itin įspūdingai sudėlioti paveikslai iš plastmasinių kareivėlių… Darbo įdėta daug, o idėja, ką tuo norėta pasakyti, man nepasiekiama, kol jos nepaaiškina gidė. Bet ir tada ypatingų emocijų meno kūrinys nesukelia, lieku abejingas ir tyliai keiksnodamas savo nesupratingumą ir beviltišką atsilikimą slenku prie kito, lygiai taip pat abejingumą keliančio eksponato.

Todėl nusprendžiau pasidomėti menu ir ką tik perskaičiau vieną populiariausią pasaulyje meno istorijos vadovėlį. Manau, kad buvo labai naudingas skaitinys: dabar jo dėka šiek tiek geriau suvokiu meno prasmę, gal būt netgi galėsiu atskirti gotiką nuo baroko. O labiausiai šiai knygai turbūt esu dėkingas už tai, jog šiek tiek ji paaiškino, kokia yra modernaus meno esmė: žūt būt ieškoti naujo, atsisakyti visų senų stereotipų, naujai išreikšti idėjas, eksperimentuoti. Ir nieko tokio, jeigu tų eksperimentų rezultatas nėra labai geras — svarbiausia, jog nuo nieko nekopijuoji (beje, visais laikais meno pasaulyje geriausiu įrodymu, jog esi geras dailininkas būdavo tai, jog tavo tapymo stilius labai panašus į ankstesnių meistrų darbus: imitacija, „plagijavimas“ buvo skatinama vertybė). Modernizmas yra tiesiog maištas prieš nusistovėjusias normas, arba kaip sakydavo mano močiutė „nors ir nežmoniškai, bet bile kitoniškai“.

Be to, supratau, kad man turėtų patikti post-modernizmas: svarbu, kad paveikslas gražiai atrodo, nereikia ieškoti „sliekų“ ir gilios prasmės, tegyvuoja stilių pliuralizmas ir „don’t take yourself too seriously!“ Apie post-modernizmą labai puikiai ir man suprantamai kalba Larry Wall — nors jis viso labo programuotojas: paskaičiau ir daug kas paaiškėjo.

Kelios knygos apie masonus

Šią savaitę į mano rankas pateko net dvi knygos apie laisvųjų mūrininkų judėjimą, kadangi tai man visai įdomi tema, nepraleidau progos jas perskaityti.

Pirmoji jų — W. Kirk MacNullyFreemasonry. Symbols, Secrets, Significance“ — puikiai iliustruota, joje daug masonų naudojamo inventoriaus bei šventyklų nuotraukų, bei trumpai išdėstyta brolijos istorija, tikslai, kai kurie simboliai. Visgi stipriausia šios knygos dalis yra iliustracijos: senovinės masonų prijuostės yra tikri meno kūriniai. Tikėjausi knygoje rasti platesnį masonų naudojamų simbolių aprašymą, ir nors jie prabėgomis paminimi, mano smalsumas iki galo liko nepatenkintas.

Užtat antroji knyga — Robert MacoyMasonic Manual: A Pocket Companion for the Initiated Containing the Rituals of Freemasonry“ (originaliai išleista 1853 metais) — pranoko mano lūkesčius. Joje aprašomas JAV naudojamas Jorko ritualas, nors pirmieji trys laipsniai lyg ir turėtų būti tie patys kaip ir kitur paplitusiame Škotiškajame rituale. Pačios apeigos aprašytos kukliai, bet pateikiamos simbolių prasmės ir pamokos, kurias turi išmokti masonas kiekviename laipsnyje. Štai pavyzdžiui mokiniui (Entered Apprentice, pirmasis masoniškasis laipsnis) tarp kitų simbolių reikia įsisavinti 24 colių liniuotės prasmę, kuri reiškia, jog reikia teisingai išnaudoti kiekvieną paros valandą, jos veltui neprašvaistant. Knygoje aprašytose priesaikose ir ritualuose nuolat pabrėžiama, jog masonas turi būti doras pilietis, laikytis visų įstatymų, bei aukštų moralės normų. Jorko ritualo aukštesnieji laipsniai susiję su krikščioniškąja mistika, net laipsnių pavadinimai byloja apie sąsajas su tamplieriais bei kitais senaisiais ordinais (geras klausimas, kiek iš tiesų masonai susiję su šiais ordinais — tikriausiai ne tiek jau ir daug).

Bonus nuoroda: Dokumentinis filmas apie masonus — pirma ir antra dalys.

Roger Lowenstein: Buffett. The Making of an American Capitalist

Esu daug skaitęs apie Buffett‘ą, bet niekas negali prilygti šiai Roger Lowenstein knygai (Lowenstein yra parašęs ir dar vieną labai neblogą knygą „When Genius Failed“, kurioje aprašoma didžiausio hedge fondo LTCM griūtis). Dar niekas taip puikiai neatskleidė žymiausio pasaulio investuotojo asmenybės, jo požiūrio į investavimą, vadybą ir etiką. Ne visur galima sutikti su Buffett‘o požiūriu, bet perskaičius šią knygą bent jau galima suprasti iš kokių vertybių tas požiūris kilęs.

Pagrindinė Buffett‘o savybė yra paprastumas: jis juo tiesiog spinduliuoja, pradedant savo gyvenimo stiliumi (jis vis dar gyvena nedideliame name, kurį pirko kone prieš 50 metų, jo mėgstamiausias patiekalas yra hamburgeris, o gėrimas — vyšninė Coca-Cola) ir baigiant investavimu (jis nemėgsta sudėtingų sandorių ir perka kompanijas, kurių verslo specifiką supranta). Gyvendamas Omahoje, tolokai nuo Wall Street‘o šurmulio, jis neseka kainų pokyčių biržoje ir koncentruojasi į ilgalaikį investavimą, kuriam svarbiausia yra kompanijos verslo patrauklumas ir perspektyvos — savaime suprantama, už itin mažą kainą. Paprastumas persismelkia ir į finansinį investicijų vertinimą: tobulai nuspėti ateitį neįmanoma, tad detalūs ateities pinigų srautų vertinimai Buffett‘ui svetimi, nes jų rezultatas vis tiek gali būti tik apytikslis — todėl investuojama tik į tokias kompanijas, kurios nuvertintos kelis kartus ir rizika, jog permokėsi už kompaniją nėra didelė. O jeigu net ir keletą metų tokių kandidatų investicijoms nesiseka rasti — nieko tokio, kadangi Buffett‘as nesijaučia nepatogiai turėdamas daug nesuinvestuotų grynųjų pinigų (bet kartu reikia paminėti ir tai, jog jis vienintelis priima investicinius sprendimus, ir niekas negali raginti ko nors pirkti).

Gaila, kad ši knyga buvo parašyta 1995-aisiais metais. Per paskutinius 12 metų buvo tam tikrų pokyčių ir Buffett‘o investavimo stiliuje (turbūt didžiausias pasikeitimas — noras investuoti ir už JAV ribų) bei jo filantropinėje veikloje.

Lynne Truss: Eats, Shoots & Leaves

Pasirodo, skyryba nėra toks jau paprastas dalykas. Niekada labai gerai nemokėjau dėlioti kablelių ir kitų skyrybos ženklų, o per anglų kalbos pamokas visai manęs niekas to nemokė. Na, atsimenu tik tai, jog senuose rusiškuose anglų vadovėliuose buvo gerai išdėstytas apostrofo naudojimas, todėl tai tikriausiai vienintelis skyrybos ženklas anglų kalboje, kuris nekelia jokių problemų. O angliakalbiams jis bene pats sudėtingiausias: pamenu, jog labai stebėjausi savo britiškaisiais klasiokais, kai jie niekaip negalėdavo susigaudyti, kada reikia rašyti it’s, o kada its; kada were, o kada we’re (ir kada there, o kada their, bet čia jau kitos problemos).

Lynne Truss knyga puikiai atitinka humour/reference kategoriją — bent taip ji apibūdinta ant viršelio. Knygą galima naudoti kaip skyrybos žinyną, kuriame papunkčiui išdėstytos skyrybos taisyklės anglų kalboje, arba galima skaityti kaip lengvą, pilną juokingų pavyzdžių skaitalą, kuris visgi priverčia susimąstyti apie raštingumą ir sukelia norą daugiau pasigilinti į kalbos subtilybes. Beskaitydamas knygą užsimaniau perskaityti kokią nors knygą apie tai, kaip tobulinti savo rašymo stilių ir vos nenusipirkau knygos apie tai viename iš Londono knygynų. Visgi pagalvojau, jog angliškai rašau ne taip dažnai, bet, va, lietuvių kalbos stilistikos ir skyrybos pamokos man tikrai praverstų. Ypač po knygos Eats, Shoots & Leaves, kuri papasakojo, kokie yra subtilūs skirtumai tarp taško, kablelio, dvitaškio, kabliataškio ir kitų skyrybos ženklų — man tiek visko daug reikia išmokti.

Goldratt: Tikslas III. Būtina, bet nepakankama

Atvirai kalbant, perskaitęs kažkur trečdalį knygos jau buvau gerokai susipainiojęs tarp prasto vertimo, santrumpų gausos ir sudėtingų pasakojimo vingių. Mintis, jog taip ir dorai nesuprasiu, kokią čia vadybos idėją norėjo atskleisti šio „gamybinio romano“ autoriai,  nepaliko visos knygos skaitymo metu. Atrodytų, jog norima pasakyti, jog neužtenka vien įdiegti kompiuterinės verslo valdymo sistemos, kuri informauotų apie butelio kakliukus ir padėtų jų išvengti — reikia kartu ir pakeisti mąstymą, ir dažnai viską pertvarkyti iš pagrindų. Man nebeužteko jėgų gilintis, kaip iš tikrųjų reikia viską pertvarkyti, nes perskaičius porą „gamybinio romano“ stiliaus knygų apie apribojimų teorijos išganingumą iš eilės, norisi nuo jų pailsėti.

Beje, kodėl tuos „gamybinius romanus“ romanus, kurie dažniausiai vargais negalais perlipa porą šimtų puslapių apimtį autoriai dažniausiai rašo bent jau dviese (o dažniausiai trise)?