Peter L. Bernstein: Against the Gods

Senų senovėje žmonės nežinojo, ką reiškia sąvoka „atsitiktinumas“. Pasaulis buvo visiškai deterministinis; viskas, kas įvykdavo, turėjo savo priežastis. Senovinių žaidimų kauliukais baigtį nulemdavo ne tikimybių teorija, o dievai — jie spręsdavo, kurį žaidėją apdovanoti sėkme ir apipilti turtais. Vienintelis galimas rizikos valdymas tokiame pasaulyje tėra papildoma malda ir aukos dievams, kurios galėtų palenkti dievus į savo pusę.

Šiuolaikinis rizikos valdymas visiškai kitoks: pilnas matematinių statistinių modelių, galingų kompiuterių ir paprastiems mirtingiesiems nesuprantamų simbolių bei graikiškų raidžių. Tačiau jis ir dabar dar nėra tobulas — kiekviena didelė rinkos krizė vis primena, jog rizikos valdymo modeliais iki galo pasitikėti negalima, jog dar žmogaus protas pilnai nėra suvokęs, kas yra atsitiktinumas, ir kaip jį galutinai prisijaukinti. Knyga „Against the Gods“ pasakoja istoriją apie tai, kaip vystėsi žmonijos suvokimas apie atsitiktinumą, kaip buvo kuriama tikimybių teorija, kaip ją po to pradėta naudoti finansinei rizikai valdyti. Kiekviena nauja mintis (matematinė viltis, lygi tikimybės ir išlošio sandaugai; normalusis skirstinys; rizikos matavimas kainos svyravymų dydžiu) savo laiku buvo radikali, ir ne iš karto į ją buvo žiūrima rimtai, bet pamažu dievų nulemtas pasaulis buvo pakeistas į šiuolaikinį matematiniais modeliais grįstą valdomą nežinią.

Tačiau dar ir dabar mes ne viską suvokiame. Kaip rašo eseistas G.K.Chesterton:

Tikroji mūsų pasaulio problema yra ne ta, kad neaišku ar mūsų pasaulis yra racionalus ar neracionalus. Jis yra racionalus, bet ne visiškai. Gyvenimas nėra nelogiškas, tačiau jis primena spąstus logika besivadovaujantiems: jis dažniausiai atrodo per daug taisyklingas ir per daug lengvai aprašomas matematiniais modeliais. Tačiau labai sunku pastebėti, kada tie modeliai pradeda nebeveikti ir viską užvaldo chaosas.

Trumpai tariant, tai tikrai nebloga knyga, pasakojanti įdomią statistikos istoriją, o kartu ir priverčiančią pamąstyti, jog mūsų suvokimo riboms dar yra kur tobulėti.

Ken Fisher: 100 Minds that Made the Market

Ši knyga — tai šimto trumpų biografijų rinkinys; tas šimtas — tai žymiausi finansininkai, spekuliantai, investuotojai ir bankininkai (ar, kaip šiais laikais sakoma, „rinkos dalyviai“), kurie kūrė JAV finansų rinką. Ken Fisher nusprendė į knygą įtraukti tik tuos asmenis, kurie jau mirę, tad čia nerasi šiuolaikinių finansinių genijų aprašymų, bet, nepaisant to, knyga labai įdomi ir kupina įvairiausių detalių, ypač apie ankstyvąją JAV rinkų istoriją. Knygoje yra ir tokių asmenybių, kurių vardus nedaug kas teprisimena, biografijos — kai kurie finansininkai kaip tik mėgdavo slėptis nuo viešumos, tad apie juos nėra išlikę daug medžiagos. Yra ir netipinių „rinkos dalyvių“ istorijos — žmonių, kaip batų blizgintojas Patrick Bologna, kuris kas dieną blizgindavo batus Wall Street’o bankininkams ir dalindavosi su jais investavimo idėjomis. Vienas iš žymesnių spekuliantų Bernard Baruch, išgirdęs, jog šis batų blizgintojas siūlo jam pirkti akcijas, pardavė visas savo investicijas ir taip išvengė 1929-ųjų metų rinkos griūties, nes „kai elgetos ir batų blizgintojai, kirpėjos ir grožio salonų darbuotojos tau pradeda patarinėti kaip lengva užsidirbti pinigų, reikia sau priminti, jog lengvai nieko negalima uždirbti, tad kažkas su rinka negerai“.

Kadangi knyga rašyta tik apie jau mirusius žmones, didžioji dalis aprašytų JAV finansų rinkų žygdarbių siekia laikus iki antrojo pasaulinio karo, tad galbūt šiuo metu viskas yra kitaip, bet perskaičius šimtą biografijų pastebėjau tokius dėsningumus:

  • Didžioji dalis aprašytųjų verslininkų uždirbo tokiais būdais, kurie dabar jau nebeleidžiami: naudodamiesi vidine informacija, be saiko praskiesdami akcijų emisijas, manipuliuodami rinkos kainomis ar dar kokiais kitais būdais, kurių nelabai sutiksi civilizuotoje rinkoje. Tiesa, Rusijoje ar Ukrainoje ir dabar visko pasitaiko, tik vertėtų nepamiršti, jog XIX amžiaus pabaigoje JAV irgi buvo besivystanti laukinė rinka, kur viskas buvo galima.
  • Berods nepastebėjau nei vieno, kuris savo turtus ir šlovę būtų susikrovęs ankstyvoje jaunystėje — reikdavo būti bent jau trisdešimties, gal būtum pakankamai gudrus ir turėtum užtektinai patirties, kad galėtum užsidirbti savo milijonus. Dar ir dabar finansų sektoriuje (o ypač vakaruose) aukštose pozicijose vargu ar pamatysi jaunus dvidešimtmečius — jie tampa milijardieriais tik IT sektoriuje :)
  • Yra dviejų rūšių finansų asmenybės: tie, kurie ekstravagantiškai mėgaujasi savo turtais, ir intravertai, kurie tik dieną naktį dirba. Daugeliu atvejų pirmieji būna tik laikinos žvaigždės, kurias sunaikina atėjusi rinkos krizė, tuo tarpu antrieji pasiekia gilios ir turtingos senatvės. Autorius savo istorijose teigia, jog tiems, kas būna visų akiratyje, labai nepamesti galvos ir nepradėti galvoti, jog jie finansų genijai. Pasitikėjimas savimi yra gerai, bet besąlygiškas pasitikėjimas savimi ir perdėtas ego finansų rinkose skaudžiai baudžiamas finansiniais nuostoliais.

Bjaurūs knygų skaitymo įpročiai

Prisipažinsiu: turiu vieną blogą įprotį, susijusį su knygų skaitymu (tiesa, blogų įpročių turiu daugiau nei vieną, bet kiti ne tiek glaudžiai susiję su juodų avių ganymu baltose popieriaus lankose). Kai tik pradedu skaityti kokią nors knygą, jaučiuosi kažkaip nejaukiai, jeigu jos nepabaigiu. Tai nereiškia, jog nuo viršelio iki viršelio perskaitau visas knygas, kurios pakliūna į mano rankas — anaiptol! Tačiau jeigu numetu knygą perskaitęs vos kokį šimtą puslapių, tikriausiai tai nebuvo mano sąmoningas sprendimas — tikėtina, jog tuo metu į mano akiratį pateko kita, žymiai įdomesnė knyga, kuri užkariavo mano dėmesį ir privertė mane pamiršti, jog esu pradėjęs skaityti ką kita. Bet vėliau vis tiek prisimenu (kartais ir po metų!) tą ankstesniąją ne itin įdomiąją knygą, iš kurios priekaištingai kyšo žymeklis, rodantis, jog dar manęs laukia neperskaityti du šimtai puslapių. Ir kažkodėl sunku sau pasakyti tiesą, jog ta knyga neįdomi ir neverta dėmesio, nes pasąmonėje kirba mintis „o gal ten visas knygos gerumas yra jos antroje dalyje — juk visos jos neperskaitei, tad iš kur žinai, jog ji visa bloga?“ Tad imu tą knygą į rankas, ir nuobodžiai skaitau. Iki tol, kol užverčiu paskutinį puslapį, ir tada, su palengvėjimu, užrašau knygos pavadinimą į perskaitytų knygų sąrašą ir imuosi skaityti ką nors įdomesnio. Pliusiukas uždėtas, knygą perskaičiau, tikrai įsitikinau, jog nebuvo verta. Tik bėda, jog tam sugaišau pusdienį.

Panašiai nejaukiai jaučiuosi, kai tenka skaityti kokią nors ne grožinės literatūros knygą ir sveikas protas sako, jog taupant laiką vieną ar kitą knygos skyrių galima praleisti, mat autorius kartojasi arba pasakoja tai, ką jau seniai žinai iš kitų knygų. Kažkodėl pasąmoningai atrodo, jog jeigu taip praleisi kelis ar keliasdešimt puslapių, tai gal būt praleisi kažką itin svarbaus. Perskaitau viską nuodugniai. Tikrai įsitikinu, jog tuos skyrius iš tiesų galėjau praleisti. Sugaištu tam keletą papildomų valandų, bet mane apima išbaigtumo jausmas.

Ar tai pagydoma?

Kuo blogos Kiyosaki knygos

Senokai esu skaitęs R.Kiyosaki knygas („Turtingas tėtis, vargšas tėtis“ ir pan.) — su jomis susidūriau pirmuosiuose universiteto kursuose, kai reikėjo jas perskaityti kažkokiam seminarui. Gaila, jog tuo metu universiteto dėstytojai patys nelabai gaudėsi investicijų srityje, tad kritinio požiūrio į šį autorių nepateikė. Per šią savaitę lietuviškoje tinklaraščių bendruomenėje aptikau bent keletą įrašų apie tai, jog skaitytojams labai patiko perskaitytos R.Kiyosaki knygos, tad noriu pateikti ir savo nuomonę apie jas:

  • R.Kiyosaki savo pinigus yra uždirbęs iš knygų rašymo ir seminarų vedimo. Savaime tai nėra nieko bloga, tačiau tikėtina, jog didžioji dalis jo knygose minimų jo sandorių yra išgalvoti.
  • Jo knygose skatinama investuoti į nekilnojamąjį turtą, kaip į vienintelę gerą turto klasę. Nekilnojamas turtas yra gerai, jeigu žinai ką darai: jis ne visada brangsta, investuojant į NT irgi reikia daug specifinių žinių. Be to, investuojant reikia atsižvelgti į investicijų likvidumą (kaip greitai galėsi pinigus „išsitraukti“) ir nepamiršti diversifikacijos bei galvoti apie riziką.
  • Rizika R.Kiyosaki knygose visiškai pamirštama. Autoriui atrodo, jog pats nerizikingiausias dalykas yra investuoti į savo verslą. Tiesa tokia, jog 90% kompanijų būna nesėkmingos. Net ir pats R.Kiyosaki teigia, jog jis pats asmeniškai buvo bankrutavęs bei investavęs į nesėkmingus verslus — matyt su rizikos valdymu visgi kažkas ne taip. Blogiausia tai, jog rašant finansiškai neišprususiai auditorijai, sudaromas įspūdis, jog pinigus uždirbti lengva, tiesiog reikia drąsos ir viskas eisis kaip sviestu patepta. Gerai motyvuotam, bet nieko nesuprantančiam investuotojui tokie patarimai gali būti pražūtingi.
  • Autorius nemėgsta investicinių fondų, nes, jo nuomone, visą naudą gauna tik valdytojai. Investiciniai fondai yra lengviausias būdas investavimui, ir tikrai galima pasirinkti kokį nors indeksinį fondą ar pan.
  • Knyga persmelkta panieka išsimokslinimui (maždaug „va, dabar tie išsimokslinę biedniokai eina pas mane ir klausia kaip pinigų uždirbt, nors aš nesu mokslo ragavęs“), nes universitetuose visiškai nedėstoma, kaip uždirbti pinigų. Iš dalies tai tiesa, bet vėlgi, ne visi yra linkę tapti verslo kūrėjais; kas gi blogo praleisti keletą metų mokantis būti gydytoju ar inžinieriumi? Be to, ne viskas yra pinigai.

Tiems, kas nori giliau panagrinėti R.Kiyosaki knygas, vertėtų perskaityti labai išsamią John Reed analizę. Be to, įžvalgios ir paskutinės jo knygos su Donald Trump recenzijos Wall Street Journal ir MSN MoneyCentral.

Brian Tracy: 100 absoliučių verslo sėkmės dėsnių

Brian Tracy knygų pavadinimai nieko gero nežada. Jie man primena tas visas standartines populiariosios psichologijos ar vadybos ir savęs tobulinimo knygeles, kurių pagrindinė mintis, kalama taip nieko tikriausiai ir nepasieksiančiai auditorijai, yra „pozityviai mąstyk, drąsiai rizikuok ir greitai tapsi milijonieriumi“. Bet, va, per pastaruosius porą mėnesių „suvalgiau“ jau antrąją Brian Tracy knygą. Ir nors ten nieko tokio labai įspūdingo, ko nebūtų galima rasti kitose panašiose knygelėse, nerašoma, bet man bent jau patinka aiškus ir tiesus autoriaus rašymo stilius: rašoma paprastai, trumpai, be jokių išvedžiojimų ir bandymų pernelyg supaprastinti tekstą, priartinant jį prie nebaigusiųjų vidurinės svajotojų auditorijos. Neturiu nieko prieš šią auditoriją, tiesiog man ne visai patinka primityvūs rašiniai, kuriuose mirga tokios prastos metaforos kaip kad „būk gudrus kaip ežiukas, kai jis susisuka į kamuoliuką vengdamas pavojaus arba vikrus kaip tarakonas, kuris šmurkšt ir greitai greitai nulenda po šaldytuvu, užsidegus šviesai“. O vat Tracy tai išreiškia paprasčiausiai sakydamas „apskaičiuotai venk rizikos ir greitai reaguok į pokyčius“ išvengdamas visų tų palyginimų apie miško fauną. Be to, dar kartais jo knygose galima rasti gana netikėtų Makiaveliškų įžvalgų (kurių, aišku, pilna klasikoje tapusioje Carnegie knygoje): viena iš jų, kuri užkliuvo šioje knygoje — „kiek galima visiems viskuo padėk, nes jie tada jausis tau skolingi, ir taip juos galėsi valdyti“.

Tai kokie tie verslo sėkmės dėsniai? Dirbk uoliau nei kiti, tobulėk, turėk planą, nešvaistyk laiko, palaikyk gerus santykius su klientais, išmok derėtis. Bet svarbiausia tikslingai dėti daugiau pastangų nei kiti.

Ludwig von Mises: Ekonominė politika

Iki šiol man labiausiai esančiu prie širdies ekonomistu buvo Friedrich Hayek, bet vakar paskaitinėjęs jo mokytojo Ludwig von Mises paskaitų užrašus supratau, jog tikriausiai turiu naują favoritą.

Ludwig von Mises yra naujosios austrų ekonominės mokyklos pradininkas, vienas iš didžiųjų liberalizmo (jo paties išsireiškimu, „liberalizmo XIX amžiaus prasme“) mąstytojų. Jo nuomone, žmogaus laisvė yra didžiausia vertybė, o tikrosios laisvės negalima pasiekti, jeigu tuo pačiu metu nebus užtikrintos visos laivės: žodžio laisvė, judėjimo laisvė, ir laisva rinka. Žodžio laisvė neįmanoma, jeigu rinka yra bent kiek valdoma valstybės, kadangi tada valstybė gali ekonominėmis priemonėmis spręsti, ką galima spausdinti, o ko ne. Valstybė bet kokiu atveju yra blogas verslo savininkas, kadangi ji neturi paskatų tą verslą daryti efektyviu ir pelningu — valstybiniai verslai nebankrutuoja, nes jiems pritrūkus pinigų, visada galima pakelti mokesčius. Valstybė turi tik vieną prievolę: užtikrinti saugumą ir nuosavybės teises, tuo tarpu visos kitos funkcijos turėtų būti patikėtos laisvajai rinkai.

Bet koks valstybės intervencionizmas ar protekcionizmas yra žalingas visuomenei, kadangi iškraipo rinkos mechanizmą ir sukuria daugiau problemų, nei jų išsprendžia. Tarkime, esant infliacijai (kurios šaltiniu Ludwig von Mises laiko blogą ir ekspansyvią tos pačios valdžios monetarinę politiką), valdžia nori įtikti rinkėjams ir nustato, jog pieno kainos nuo šiol negali didėti (nustato kainų lubas). Nors valdžios noras buvo, jog visiems piliečiams pienas būtų prieinamas, bet iš tiesų tokio sprendimo pasekmė bus visai kitokia: atsiras pieno trūkumas. Nes jeigu pieno bendrovei pieno litrą pagaminti kainuoja 3 litus, tai ji nepardavinės jo po 2,50 lito, nors tokia kaina ir bus nustatyta valstybės. Taigi, tokios politikos pasekmė gali būti tik eilės prie pieno ir mažesnis pieno suvartojimas. Panašiai yra ir su subsidijomis tam tikriems produktams ar kitokiomis protekcionizmo apraiškomis: tarkime, jog valstybė moka subsidijas cukrinių runkelių augintojams, kurių veikla be subsidijų būtų nuostolinga. Bet juk šios subsidijos yra pinigų nusavinimas mokesčių pavidalu iš visų piliečių ir jų perdavimas išrinktajai grupei (runkelių augintojams), kurių veikla yra nuostolinga. Taip sumažinamos cukraus kainos, o visi piliečiai yra verčiami naudoti daugiau cukraus nei jie norėtų jo vartoti laisvos rinkos sąlygomis, be valdžios įsikišimo, o kitoms prekėms lieka mažiau lėšų.

Ludwig von Mises nuomone, socializmas negali veikti jau vien dėl to, jog jame nėra kainų mechanizmo, todėl gamintojams ir vartotojams neįmanoma tiksliai žinoti, kiek ko reikia gaminti ir vartoti. Centrinis plano komitetas niekuomet negalės iki mažiausių smulkmenų visko suplanuoti. Tuo tarpu laisvojoje rinkoje egzistuojanti kaina yra ta vienintelė informacija, kurios užtenka gamintojams nuspręsti, ar jiems apsimoka imtis vienos ar kitos veiklos — visa ekonomika susidėlioja valdant šiai „nematomai rankai“ ir neatsitinka taip, jog truktų vienų ar kitų prekių.

Liberalios laisvės idėjos neturėtų apsiriboti ekonomika:

Tarkime, jog būtų gerai apsaugoti žmones nuo žalos, kurią jiems daro besaikis gėrimas ar rūkymas. Tačiau jums kartą tai pripažinus kiti žmonės sakys: ar kūnas yra viskas? Ar žmogaus sąmonė nėra daug svarbesnė? Ar ne žmogaus protas yra tikroji žmogiškumo dovana, tikra žmogiškoji savybė? Jeigu suteikiate valdžiai teisę spręsti, kaip naudoti žmogaus kūną — ar leistina rūkyti, ar leistina gerti, tai nieko negalite atsakyti tiems, kurie pareiškia: „Protas ir dvasia svarbiau už kūną, ir žmogus kur kas labiau save žaloja skaitydamas blogas knyga, klausydamas blogos muzikos, žiūrėdamas blogus filmus. Tad valdžia privalo apsaugoti žmones nuo šių klaidų“.

[…] Jeigu kartą pripažįstate, kad valdžia turi kontroliuoti svaigalų vartojimą, tai ką galite atsakyti tiems, kurie sako, jog knygų ir idėjų kontrolė nėra dar svarbesnė?

Laisvė iš tikrųjų reiškia laisvę klysti.

Gregory Clark: A Farewell to Alms

Kodėl vienos valstybės tampa turtingomis, o kitos taip ir lieka trečiojo pasaulio šalimis? Iki šiol populiariausias atsakymas į šį klausimą tarp ekonomistų (ypač tų, kurie dirba Pasaulio Banke ar Tarptautiniame Valiutos Fonde) būdavo „institucijų, kurios užtikrintų laisvosios ekonomikos stabilų funkcionavimą, trūkumas“, tačiau Gregory Clark savo knygoje teigia, jog jos tikriausiai čia nieko dėtos. Viduramžių Europa iki pat 1800-ųjų buvo tikroji laisvosios rinkos ekonomika — mokesčių našta buvo labai maža (ji siekė kelis procentus, net jeigu ir įskaičiuosime ir bažnyčios dešimtinę, kurios realus surinkimas siekė tik kelis procentus nuo BVP), muitai beveik neegzistavo (o jeigu ir egzistavo, tai daugiausiai skirti ne vietiniams gamintojams paremti, o surinkti pinigų karams ir karaliaus išlaikymui), infliacija buvo niekam nežinoma (nuo trylikto amžiaus iki devyniolikto kainos tik maždaug padvigubėjo, o tai sudaro beveik nulinę metinę infliaciją). Iki devyniolikto amžiaus vakarų Europa visą laiką gyveno ant skurdo ribos — panašiai taip, kaip dabar Afrika. Pagerėjus gyvenimui dėl atrastos naujos technologijos, ar gero derliaus, padidėdavo gimstamumas, o tai ilgainiui sumažindavo gyvenimo lygį, nes tiesiog ekonominį pyragą reikėdavo dalintis didesniam kiekiui galvų. Ir atvirkščiai — gyvenimui pablogėjus, padidėdavo mirtingumas, tad daugiau likdavo išgyvenusiems. Gal ir paradoksalu, bet turtingiausiai Europa gyvendavo tada, kai vykdavo karai arba siausdavo maras. Autorius savo tyrimuose pastebi, jog panašiais ekonominiais principais gyvena ir primityvios tautelės Amazonėje ar kituose civilizacijos nepaliestuose regionuose. Iš čia seka ir dar viena paradoksali išvada: parama Afrikai tik laikinai pagerina žmonių pragyvenimo lygį, kas jiems leidžia padidinti gimstamumą; padaugėjus žmonių, ir sumažinus paramą, gyvenimo lygis Afrikoje nukristų iki dar žemesnio lygio nei prieš paramos tiekimo pradžią.

Tad kas atsitiko, kad vakarų pasaulis „išsivystė“, o kitos valstybės dar ir iki šiol gyvena šiuose Maltuso spąstuose? Gregory Clark atsakymas — požiūrio į darbą pasikeitimas. Tiesa, jis negali paaiškinti, kodėl būtent darbininkai pradėjo dirbti daugiau ir nuoširdžiau būtent XIX amžiuje Vakaruose (iki XIX amžiaus ir pramonės revoliucijos vidutinė darbo diena tetruko tris valandas, o nuo XIX amžiaus — vos ne dvylika valandų). Pateikiami pavyzdžiai įtikinantys: lyginant medvilnės audimo pramonę Anglijoje ir Indijoje XX amžiaus pradžioje, galima pastebėti, jog kiekvieno anglų darbininko darbo našumas buvo kokius šešis kartus didesnis nei indo (vienas anglas galėdavo prižiūrėti šešias stakles, kai indui dažniausiai būdavo patikimos tik vienerios), ir, nors anglas gaudavo keletą kartų didesnį atlyginimą, galutiniai produkto (nuaustos medžiagos) kaštai būdavo labai panašūs kaip ir Indijoje, kuri lyg ir turėtų sėkmingai naudotis pigios darbo jėgos privalumais. Kodėl indų darbininkai tokie neefektyvūs? Tiesiog taip jau susiklosčiusios socialinės normos: indų darbininkai per daug nesukdavo galvos, jeigu neateidavo į darbą (apie 20-30% darbininkų kiekvienu metu buvo pravaikštose), be to, jie darbe nepersidirbdavo, atsivesdavo savo vaikus, su kuriais bendraudavo, paskaitydavo laikraščius, pabendraudavo ir t.t. (fiziškai jie galėdavo prižiūrėti ir tas pačias šešerias stakles, kaip kad anglai, tad juos pavaduodavo kolegos, kol jie ramiai ilsėdavosi). Tuo tarpu Anglijoje vyravo griežta tvarka, darbininkai sąžiningai atidirbdavo „nuo skambučio iki skambučio“, kitaip niekas ir neįsivaizdavo, jog būtų galima organizuoti darbą. Tiesa, nežinau kaip su šia teorija taikstosi faktas, jog daugelyje trečiojo pasaulio šalių galima rasti ir prakaito dirbtuvėlių. Bet visgi tiesa, jog trečiojo pasaulio šalių darbo produktyvumas yra apgailėtinas, net jei jos ir turi pakankamai investicijų į kapitalą.

Tad ar dabartinės trečiojo pasaulio šalys pasieks savo „pramonės revoliuciją“ ir išsivystys? Juk Japonijai tai pasisekė, o dabar atrodo, jog to paties beveik gali pasiekti ir Kinija. Gregory Clark nuomone, tiek Japonija, tiek Kinija turi šimtametę kultūrą, kuri skatina teisingas vertybes, reikalingas sparčiam ekonominiam augimui. Pasauliui išlipti iš skurdo turėtų padėti kultūros globalizacija — vakarų ir kito išsivysčiusio pasaulio idėjos dabar plinta neregėtu greičiu ir užkrečia visas tautas. Tik čia iškyla dar viena problema: atrodo, jog vakarietiškas, išsivystęs žmogus nėra nei trupučio laimingesnis už primityvų Amazonės kaimelio gyventoją.

Edward Chancellor: Devil Take the Hindmost

Žmonija jau nuo Antikos laikų turi labai gerai išvystytą spekulianto geną: Edward Chancellor teigia, jog jau senovės Romoje žmones valdė prekiavimo finansiniu turtu aistra.

Modernių finansinių burbulų istorija prasidėjo su tulpių svogūnėlių burbulu Olandijoje 1637 metais. Tulpių svogūnėliai brangdavo keliasdešimčia procentų per mėnesį, tad nenuostabu, jog greitai į šį verslą įsitraukė didžioji dalis Olandijos gyventojų (kurie finansiškai įstengė įpirkti bent vieną tulpę). Kadangi kainos vis kilo kaip ant mielių, buvo sugalvoti ir sudėtingesni finansiniai instrumentai, leidę burbule dalyvauti ir tiems, kurie negalėjo sukrapštyti pinigų net ant vieno tulpės svogūnėlio — buvo galima pirkti opcionus, sudaryti ateities sandorius ir k.t. Tarkime, esu vargšas valstietis, kuris nori nusipirkti kokią nors gelsvą tulpę (nes mano kaimynas, kurio teta dirba uosto tvarkytojo administratore, teigia, jog jaučiama didelė tokių tulpių paklausa, nors niekas jų neimportuoja) — nors pinigų tulpei neturiu, bet galiu su savo draugu iš netoliese esančios smuklės sudaryti ateities sandorį: po dviejų mėnesių iš jo pirksiu tulpę už kokį 100 guldenų. Guldenų aš neturiu, mano draugas tulpės irgi neturi, bet aš tikiuosi, jog sutartam laikui nesuėjus, jau būsiu tą nelemtą tulpę pardavęs žymiai brangiau (sudarysiu kontraktą parduoti geltoną tulpę už 150 guldenų po tų pačių dviejų mėnesių), tad net ir neturėdamas jokio kapitalo būsiu uždirbęs visus 50 guldenų. Viskas veikia puikiai, kol kyla kainos (o jos kilo labai nemažai — už vieną tulpės svogūnėlį galėjai nusipirkti visai padorų namą Amsterdamo centre). Tiesa, jeigu tik kainos sustoja kilti, tada viskas sugriūna kaip kortų namelis.

Panašūs burbulai ir manijos kartojosi dar ne vieną kartą: 1720-aisiais kilo South Sea kompanijos akcijų burbulas Anglijoje, 1845-aisiais burbuliavo geležinkelių akcijos JAV, burbulo panašumų turėjo bulių rinkos 1920-aisiais (pasibaigusi 1929 metų rinkos krize) ir 1980-aisiais (pasibaigusi rinkos krize 1987-aisias), o taipogi verta paminėti Japonijos akcijų bei nekilnojamo turto rinką 1980-aisiais ir interneto kompanijų burbulą. Burbulai kyla, nes spekuliantai ir kiti rinkos dalyviai sugeba save įtikinti, jog „šį kartą viskas bus kitaip“. Tada sugebama pateisinti bet kokias akcijų (ar kito finansinio turto) kainas, atrandami nauji vertinimo metodai, vis daugiau akcijų perkama už skolintus pinigus, populiarėja sudėtingos išvestinės priemonės (nes jomis galima pasididinti investavimo „svertą“, arba, kitaip tariant, neturint daug lėšų, labai daug uždirbti, arba prarasti). O kai jau visiems atrodo, jog akcijos visgi labai pervertintos, ištraukiamas argumentas, jog rinka tapo per daug didelė ir svarbi, tad jeigu atsitiks kas nors blogo, valdžia būtinai ateis į pagalbą („too big to fail“). Autorius teigia, jog tokių argumentų atsiradimas rinkoje dažniausiai signalizuoja, jog rinka labai stipriai burbuliuoja, ir, galimas daiktas, krizė jau visai netoli. Verta ties šia mintimi kiek ilgiau susimąstyti :)

skolink.lt

Net sunku surasti įtikinamų paaiškinimų, kodėl pastarąsias porą savaičių nieko neparašiau į šią svetainę, nors įspūdžių buvo nemažai — spalio mėnesį jau teko pabuvoti trejose konferencijose bei susitikimuose skirtingose valstybėse, gyvai pabendrauti su kokia penkiasdešimčia įvairiausių listinguojamų kompanijų vadovų. Apie vieną įspūdingesnių kelionių (tiesa, įspūdis visgi slogus, o ne optimistinis) jau rašė kolega Donatas. Konferencijų maratonas tuo dar nesibaigia: rytoj laukia kelionė į Serbiją, tad mano dienoraštis vėl gali būti primirštas kelioms dienoms.

Užtat turiu vieną gerą žinią, kuria jau irgi norėjau pasidalinti prieš kokias porą savaičių — atgaivintas projektas skolink.lt. Šis projektas — tai bendruomeninė biblioteka, kuri leidžia vartotojams keistis knygomis. Kai Džiugui pažadėjau, jog pasidalinsiu jo dovanotomis man knygomis su visais to norinčiais, kaip tik ieškojau tokios svetainės, bet nieko tinkamo tarp užsienietiškų knygų katalogavimo sistemų nepavyko man rasti. Laimei, Maksim sutiko atgaivinti prieš kelerius metus kurtą lietuvišką projektą, kurį dabar ir galima pasiekti adresu skolink.lt. Kol kas dar nesu sudėjęs visų knygų, kuriomis galiu pasidalinti, bet po truputį tikiuosi ten perkelti (ir leisti skolintis) didžiąją dalį savo bibliotekos. Mano skolinamų knygų sąrašas pasiekiamas adresu http://www.skolink.lt/userinfo.php?user=moxliukas

Seth Godin: The Dip

Pati naujausia ir trumpiausia Seth Godin knygelė „The Dip“, kurią galima suskaityti per nepilną valandą, teigia, jog, kad ir ką bedarytum, labai svarbu siekti tapti pačiam geriausiam pasaulyje. Jei tokio tikslo neturėsi, tapsi vidutinybe, o vidutinybės nedaug kam neįdomios: vidutiniškos kompanijos tikriausiai nelabai pelningos ir didelės, vidutinis pianistas tikriausiai nekoncertuos didelėms minioms, o vidutinis buhalteris tikriausiai dirbs labai nuobodų darbą vidutiniškoje apskaitos kompanijoje. Tuo tarpu geriausieji nusigriebia visą grietinėlę, ir tam nereikia net būti geriausiu pasaulyje: užteks, jei būsi pats geriausias mokesčių apskaitos specialistas Lietuvoje, ir tikriausiai gyvens bent jau dešimt kartų geriau nei vidutinis mokesčių teisės žinovas.

Tik problema tame, jog sieksi tapti geriausiu atima daug jėgų ir pastangų, o iki pripažinimo gali praeiti ne vieni metai, tad nenuostabu, jog daugeliui nusvyra rankos. Tai ir yra „The Dip“ — duobė motyvacijoje ir rezultatuose, kai atrodo, jog kad ir kiek stengtumeisi, geriausiu nebetapsi. Bet tie, kurie nepasiduoda ir ištveria šį išbandymą, po to skina visus pergalės vaisius. Tiesa, jeigu jautiesi įstrigęs ir nebetobulėjantis, tai nereiškia, jog visgi dar pratempus kelis metus būtinai pagaliau kažkas pasikeis — galbūt tiesiog susitaikei su tuo, jog tame ką darai, būsi vidutinybe, „kaip nors pratempsi“. Tokiu atveju Seth Godin siūlo keisti darbą ar sferą ir koncentruotis tuose dalykuose, kuriuose iš tiesų gali ir nori daug ką pasiekti. Gyvenimas per trumpas, kad švaistytum save veikloms, kuriose nėra galimybių tobulėti (savaime suprantama, jeigu nori ką nors pasiekti ir tapti geriausiu kokioje nors srityje).

We succeed when we do something remarkable.
We fail when we give up too soon.
We succeed when we are the best in the world at what we do.
We fail when we get distracted by tasks we don’t have the guts to quit.