Edward de Bono: Six Thinking Hats

Tai knyga apie efektyvesnį mąstymo ir sprendimo priėmimo būdą, kurioje teigiama, jog žmonės efektyviai gali mąstyti koncentruodamiesi tik į vieną reikalo aspektą. Knygoje kritikuojamas vakarų kultūroje įsišakniję kritinio mąstymo principai, kurie nors ir leidžia surasti problemos sprendimo trūkumus ir išvengti klaidų, bet per daug koncentruojasi į neigiamą mąstymą ir nedaug pasiūlo naujų idėjų. Ewdard de Bono siūlo sprendžiant problemą į ją pažvelgti per šešias skirtingas prizmes (arba, kaip rašoma knygoje, įsivaizduoti, jog užsidedi vis skirtingų spalvų skrybėles, ir mąstyti tik ta linkme, kurią simbolizuoja šiuo metu tavo dėvima skrybėlė):

  • Balta skrybėlė. Ji simbolizuoja faktus, todėl mąstant apie problemą užsidėjus baltą skrybėlę reikia galvoti tik apie konkrečius faktus ir patvirtintą informaciją. Tai gali būti statistika, duomenys, kokių nors ekspertų nuomonės (bet svarbu, jog ne pačio mąstytojo nuomonė): tam, kad būtų galima susidaryti kuo objektyvesnį vaizdą. Dar ne pro šalį mąstant apie duomenis pagalvoti, kiek jie patikimi, ir ar jie nepasenę (ir ar iš viso gali būti pritaikomi šios konkrečios problemos sprendimui).
  • Raudona skrybėlė. Ji simbolizuoja jausmus, nuojautą. Svarbiausia, jog nereikia aiškinti, kodėl nuojauta sako taip ar anaip, tiesiog reikia ją konstatuoti. Jeigu manai, kad reklamos kampanija nepasiseks, tai užtenka tai pasakyti, nesigilinant kodėl taip manai. Autorius mano, jog vakarų kultūroje vyraujantis racionalumo kultas verčia žmones kažkaip bandyti pateisinti jausmus bei nuojautą, bet dažnai tas pateisinimas gali būti ir ne visai teisingas. Todėl geriau tiesiog paprastai ir įvardinti, kad vienas ar kitas problemos sprendimo būdas neatrodo patraukliai, arba kaip tik atvirkščiai – nuojauta kužda, jog viskas bus gerai.
  • Geltona skrybėlė. Ji simbolizuoja teigiamus problemos sprendimo aspektus. Kai žiūrima į problemą per teigiamą prizmę, galvojama tik apie teigiamus rezultatus, optimistines prognozes ir t.t. Gerai apgalvoti teigiamus dalykus lygiai taip pat svarbu, kaip ir išlavinti kritinį mąstymą, tam kad būtų galima susidaryti subalansuotą vaizdą.
  • Žalia skrybėlė. Ji simbolizuoja fantaziją. Mąstant apie problemą užsidėjus žalią skrybėlę galima prisigalvoti bet kokių, gal būt ir fantastiškiausių ir kvailiausių sprendimo būdų, bet svarbu, jog apie tai būti gerai pagalvota, atsiribojant nuo kritikos. Žalia skrybėlė – tai kaip minčių audra, kurios metu neatmetama nei viena idėja, „dėvintis“ žalią skrybėlę yra skatinamas fantazuoti.
  • Juoda skrybėlė. Tai standartinis vakarietiškas kritinis mąstymas, kai kiekvienam problemos sprendimui stengiamasi sugalvoti trūkumų ir pamąstyti, kas gali būti blogai. Dažniausiai kritikuoti lengviausia, kadangi visoje vakarų kultūroje kritinis mąstymas labiausiai gerbiamas, ir todėl gerai išvystytas.
  • Mėlyna skrybėlė. Ji yra „meta“-skrybėlė, ji simbolizuoja problemos sprendimo paieškos eigos apmąstymą: gal turime per daug juodos skrybėlės argumentų ir reikia užsidėti geltoną skrybėlę, o gal grįžti prie žalios ir sugalvoti naujų idėjų, o gal tiesiog trūksta baltos skrybėlės faktų, kurių reiktų surasti. Mėlynoji skrybėlė yra tarsi dirigentas ir sprendimo paieškos proceso vadovas.

Richard Smitten: Jesse Livermore. The World’s Greatest Stock Trader

Viena iš klasikinių knygų apie investavimą (na, ne apie investavimą, o apie spekuliavimą), kurią būtina perskaityti kiekvienam pradedančiajam biržos naujokui yra „Reminiscences of a Stock Operator“, kuri yra paremta (tiesa, šiek tiek pagražinta) tikra istorija apie garsų spekuliantą Jesse Livermore. Tuo tarpu ši Richard Smitten knyga labiau remiasi konkrečiais faktais ir bando kartu nupiešti Livermore asmenybę bei jo spekuliavimo akcijomis strategiją. Knyga tikrai nebloga – skaitant ją taip ir nejučia kylas noras imti ir paprekiauti biržoje sava sąskaita.

Jesse Livermore pradėjo savo karjerą finansiniame sektoriuje būdamas 14-os metų – tuo metu jis pradėjo dirbti berniuku, kuris lentoje keisdavo akcijų kursus. Pradėjęs savo investicijas nuo penkių dolerių ir turėdamas puikią matematinę įžvalgą, jis sugebėjo susikrauti didelius turtus. Tiesa, iki tol jis keletą kartų bankrutavo, bet vėl sugebėdavo atsistoti ant kojų. Gyvenimas visgi Jesse nebuvo labai puikus: jis paskutines savo dienas praleido bankrutavęs, o galiausiai jis pasirinko savižudybę.

Livermore buvo ne investuotojas, o spekuliantas: jam visiškai nebuvo svarbi kompanija, kurios akcijas jis pirkdavo ar parduodavo, jam nerūpėjo fundamentali jų vertė. Jam tebuvo svarbu jausti rinkos pulsą, sekti kainų pokyčius ir apyvartas. Jesse Livermore buvo paslaptingas, niekam neduodavo jokių patarimų apie akcijas, ir niekad jų nesiklausydavo pats: jo nuomone, jeigu išgirsti teigiamą ar neigiamą nuomonę apie akciją, tai užteršia tavo protą ir nebegali pats objektyviai priimti sprendimo, nes tavo nuomonę pradeda įtakoti kitų žmonių nuomonė. O Jesse nebijodavo eiti prieš rinką (gal dėl to keletą kartų ir buvo bankrutavęs) – didžiausią pelną jis uždirbo „trumpindamas“ akcijas rinkoje prieš pat 1929 metų rinkos nuosmukį. Štai pagrindinės jo spekuliavimo nuostatos:

  • Greitai pasiimk nuostolius. Jeigu pirkai akcijas, o jos nukrito dešimčia procentų, parduok jas su nuostoliu, nelaukdamas ir nesitikėdamas, kad jos atkils. Padarei klaidą ir ją prisiimk – rinka niekada neklysta, klysta spekuliantas, priėmęs blogą sprendimą.
  • Įsitikink, ar tavo nuomonė teisinga, prieš pilnai įeidamas į poziciją. Jei tikiesi, jog rinka kils, nupirk šiek tiek akcijų, ir žiūrėk, ar tavo nuomonė pildosi. Jeigu taip, pirk daugiau.
  • Neskubėk pardavinėti pelningų pozicijų, nebent pakeitei savo nuomonę apie jas ir manai, jog pasikeis trendas.
  • Didžiausias veiksmas vyksta su „rinkos flagmanais“, bet jie laikas nuo laiko keičiasi.
  • Koncentruokis tik ties keletu akcijų, nes labai sunku prižiūrėti daug pozicijų.
  • Jeigu akcija perkopia aukščiausią istorinę savo kainos ribą – tai stiprus signalas pirkti.
  • Staiga atpigusios akcijos dažnai atrodo vertos pirkimo, bet tai nereiškia, jog jos negali kristi ir toliau. Dažniausiai jos ir toliau krenta, tad jų reikia vengti.
  • Svarbiausia atrasti svarbiausius taškus grafike, kada keičiasi trendas.
  • Nekovok su rinka (don’t fight the tape)

Ach, taip, ir nepamiršk atsidėti pinigų juodai dienai, nes spekuliuodamas biržoje gali prarasti ir paskutines kelnes ;)

Ką paskutiniu metu skaičiau

Šią savaitę užbaigiau skaityti keletą knygų, kurios buvo susijusios su investavimu ir finansais – nors lapkričio mėnesį mano skaitomų knygų sąraše vyravo grožinė literatūra, bet vis tiek knygos apie finansus nukonkuruoja mano dėmesį. Štai paskutinės, kurias užbaigiau:

  • Fred Schwed, Jr. – „Where Are the Customers’ Yachts?“ Yra tokia sena sena istorija apie tai, kaip du žmonės vaikštinėjo po jachtklubą, ir vienas iš jų rodė kitam ten prišvartuotas jachtas. Čia vieno teisininko jachta, čia – bankininko, o čia – fondų valdytojo. Tada antrasis žmogus paklausė, kur yra jų klientų jachtos, ir pirmajam teko tik paskėsčioti rankomis. Bet ši knyga ne visai apie tai, nors labiausiai ji žymi dėl pavadinimo (bent jau taip teigia autorius, bet jo rašymo stilius labai sarkastiškas, tad tai gali būti netiesa :). Tai linksmu stiliumi aprašytas Wall Street, kuriame dirba makleriai, kurie realiai nieko nežino ir nieko nesupranta, bet save (o vėliau ir klientus) įtikina, jog jie labai daug nusimano. Finansų sektoriuje taipogi dirba dideli bankininkai, kurių pagrindinė veiklos sritis yra skolinti pinigus tik tiems, kuriems jų nereikia – tokiu atveju labai maža tikimybė, jog skolininkas subankrutuos, mat jis ir taip pinigais aptekęs. Be to, knygoje rašoma, kuo investavimas skiriasi nuo spekuliavimo (lygiai taip pat kaip meilė skiriasi nuo aistros, tik vat kai būni įsimylėjęs, tai dažnai nebegali jų atskirti), kodėl skiriasi investavimas „ant popieriaus“ ir realiais pinigais bei dar daug įvairių linksmų dalykų apie kasdieninę finansininkų duoną.
  • James B. Stewart – „Den of Thieves“ Knyga apie didžiausią naudojimosi vidine informacija skandalą JAV, į kurį buvo įtraukti vos ne visi didieji bankai. Ir nors visgi ši „vagių irštva“ buvo išdraskyta, o kaltininkai gavo susimokėti neregėto dydžio baudas ir pasėdėti kalėjime (Michael Milken buvo siūloma nuteisti dešimčiai metų, bet jis kalėjime praleido nepilnus dvejus), pasipelniusieji iš nelegalios veiklos susikrovė nemažus turtus. Skaitydamas šią knygą jau ne pirmą kartą stebiuosi JAV teisingumo sistema, kurioje galima „susitarti“ su prokurorais ir sudaryti su jais sandėrius: už sutikimą liudyti prieš svarbesnį atsakovą tau gali būti atleistos visos nuodėmės.
  • Andrew Fight – „Credit Risk Management“ Knyga apie kredito riziką – glausta, paprasta, bet daug ką paaiškinanti. Vos ne svarbiausias dalykas kredito rizikos nustatyme yra teisingų klausimų uždavimas, ir neaklas pasitikėjimas finansinėmis ataskaitomis. Šiaip labai naudinga ta knyga ir bendrovių akcijų analizei, nes aprašo daug visokių dalykų, kas gali būti kompanijoj blogai, nors ataskaitose to nesimato (man kaip meškai, tai labai naudinga ;)

Tom Peters: Re-imagine!

Nors jau ant mano svetainės staliuko ši knyga guli jau senokai, niekaip neprisiruošiau jos perskaityti. Vieną kartą buvau atsivertęs, bet per daug įkvėpimo iš to negavau, tad nuo to laiko nebuvau jos daugiau palietęs (išskyrus tuos momentus savaitgaliais, kai ateina laikas valyti dulkes). Mažomis dozėmis vartojamas Tom Peters man visai patinka, jis moka priversti susimąstyti ir pagerinti motyvaciją nuversti kalnams, todėl esu pastovus jo internetinio dienoraščio skaitytojas. Bet prisėsti ir paskaityti Re-imagine! buvo per sunku: pirmiausia, dėl neortodoksiško knygos dizaino, kuris labiau tiktų žurnalui, nei knygai (taip, esu per senas tokioms inovacijoms – man knyga turi būti be bereikšmių iliustracijų, skirtingų spalvų fono ir įvairaus dydžio šriftų), ir antra, autoriaus rašymo stiliaus, kuris dažnai artimas entuziazmu trykštančio paauglio minčių srautui, kuris visiškai nevaldomas strakalioja nuo paragrafo link paragrafo, retkarčiais perskrisdamas net į kitą lapo pusę, bet tuoj vėl palikdamas nebaigtą sakinį rymoti prie daugtaškio aptaško žodžius daugybe šauktukų, ir taip, normaliai nepabaigęs minties, paspringsta didžiųjų raidžių santrumpomis: OMFG!

Tiesa, pripratus prie rašymo stiliaus, ši knyga gali būti visai įdomi (bent jau prieš dvidešimt metų rašyta „In Search of Excellence“ man tikrai patiko). Pagrindiniai knygos teiginiai: reikia stengtis būti išskirtiniam, o būti išskirtiniam geriausia įdėjus daugiau darbo (kompanijos turi geriau patenkinti klientą nei konkurentai, darbuotojai turi stengtis dirbti geriau nei kiti, tam kad jie būtų pastebėti), reikia bandyti siekti kuo didesnių tikslų (neblogai turėti ir siekti tikslo pakeisti pasaulį), reikia nenuilstamai ir nuolat tobulėti (asmeninė ženklodara: kurk savo paties prekinį ženklą) bei savo entuziazmu užkrėsti kitus. Beje, didžiąją dalį šių Tom Peters idėjų galima rasti jo webloge: nedidelėmis dozėmis skaityti labai verta.

Ernestas Hemingvėjus: Turėti ir neturėti

Hemingvėjus mokykloje man patiko. Prisimenu, jog pirma jo knyga, kurią perskaičiau, buvo „Kam skambina varpai“ – jos nugarėlę visada matydavau senelių sekcijoje, bet kažkas iš suaugusiųjų namiškių buvo pasakęs, jog tai sudėtinga knyga ir dar reikėtų paaugti, kad ją galėčiau skaityti ir suprasti. Kai ją jau visgi paėmiau į rankas, ji mane sužavėjo, o po to iš karto perskaičiau dar ne vieną Hemingvėjaus knygą. Hemingvėjus buvo tas rašytojas, kurį skaitydamas tikriausiai pirmą kartą supratau, kad tai, kas rašoma knygose, turi ir gilesnę prasmę, kad dažnai reikia paskaityti tarp eilučių, kad galima žavėtis nuotaika, kurią sukuria skaitomi žodžiai. Nereiktų tuo stebėtis, mat iki Hemingvėjaus labiausiai žavėjausi Žiuliu Vernu bei Diuma, o mano knygų skaitymas daugiausiai susidėjo iš nuotykių romanų.

„Turėti ir neturėti“ irgi esu skaitęs labai seniai, bet perskaičiau ją dar kartą. Tai puiki istorija apie dorą žmogų, kuris nesiskundžia gyvenimo negandomis, ir savo jėgomis bando jas įveikti. Kaip taikliai apie tai rašoma vienoje iš amazon.com recenzijų, tai knyga apie žmogų, kuris gavęs blogas likimo kortas nesistengia sukčiauti, priima esamą situaciją, ir nori su jomis kuo geriausiai sužaisti. Tas ryžtas išsikapanoti iš gyvenimo negandų labai stiprus, bet herojaus lūpomis nuskamba ir šiokia tokia neviltis: „vienas žmogus nieko nepakeis ir nepasieks“, tačiau herojus vis tiek nenustoja siekti tikslo. Tikslas galų gale nėra pasiekiamas, bet pastangos buvo milžiniškos.

Somersetas Moemas: Mėnulis ir skatikas

Paskutinį kartą, kai buvau pas tėvus, jų sekcijoje radau keletą knygų, kurias paėmiau paskaityti. Viena jų buvo gelsva plona knyga pageltusiais lapais – Somerseto Moemo „Mėnulis ir skatikas“.

Ši Moemo knyga yra apie žymaus tapytojo Gogeno gyvenimą. Jis, būdamas keturiasdešimties, metė bankininko karjerą, savo šeimą, visą senąjį gyvenimą ir pradėjo tapyti. Knyga apie tai, kaip galima nieko nepaisant gyventi savo svajonėmis, nekreipti dėmesio į visuomenės normas ir (gal netgi) būti laimingam. Patiko Moemo rašymo stilius, kuris labai lengvas ir paprastas, tačiau pilnas netikėčiausių nukrypimų, sarkastiškų užuominų, ryškių veikėjų paveikslų ir kartas nuo karto randamų įžvalgių minčių, kurios atrodo pabertos šiaip sau, tarp kitko. Matyt reikės daugiau paskaitinėti grožinės literatūros, nes ji visai įdomi ;)

Albertas Kamiu: Maras

Prieš keletą savaičių pastebėjau, jog pastaruoju metu skaitau labai mažai grožinių knygų – paskutinių perskaitytų knygų sąrašas byloja, jog paeiliui esu perskaitęs apie 30 negrožinių knygų. Tad nusprendžiau šiek tiek pakeisti nusistovėjusią tvarką ir į rankas paėmiau Alberto Kamiu (hmm, Vikipedijoje šio rašytojo vardas be „t“ raidės – tikriausiai taip ir turėtų būti teisingai transkribuojama) knygą „Maras“.

Knyga susiskaitė labai greitai, davė šiek tiek peno pamąstymui, bet gal ne tiek, kiek buvo galima tikėtis iš Kamiu. Knygoje rašoma apie tai, kaip į miestą ateina maras dėl kurio miestas uždaromas, ir ką jaučia, pergyvena to miesto gyventojai, kaip jie susidoroja su mirties akistata, atskyrimu nuo pasaulio. O tos reakcijos labai nevienodos: vieni bando sprukti, kiti stengiasi padėti kenčiantiems, o treti pelnosi iš susidariusios situacijos ir „varo bizniuką“. Pradžioje mirtys gal žmones ir šokiruoja, bet labai greitai jos tampa kasdienybe, su jomis susitaikoma, jos tampa visiems pabodusia rutina. Galų gale maras praeina, miestas vėl atsiveria pasauliui, ir viskas lygtai turėtų grįžti į savo vėžes, nors autorius primena, jog maras nemiršta, jis visada tyko ir laukia naujų progų proveržiams. Knygoje autorius pieša keleto veikėjų paveikslus ir pasakoja jų maro laikotarpio istorijas. Iš jų man ryškiausios pasirodė tos istorijos, kurios pilnos ironijos: daktaro, kuris kasdieną dirbdamas su apkrėstaisiais pergyvena marą gyvas ir sveikas, tačiau sužino, jog mieste tuo metu nebuvusi jo žmona mirė nuo kitos ligos kito miesto sanatorijoje, bei vieno iš veikėjų, kuris nenori, jog maras pasibaigtų, nes jam gresia kalėjimas – tol, kol tvyro maras, normalūs įstatymai neveikia, todėl jam saugiau tarp maru apsikrėtusių, nei laukiant įstatymo teisingumo.

Teigiama, jog ši Kamiu knyga parašyta kaip metafora nacių užgrobtai Prancūzijai – naciai yra tokia pat sunkiai nugalima išorinė jėga kaip maras, su ja kovoti beviltiška, telieka susitaikyti ir tikėtis, jog visa tai kažkada baigsis.

Mirzakarimas Norbekovas: Kvailio patirtis, arba kelias į praregėjimą

Ne visai planuotai į mano rankas pateko ir buvo suskaityta knyga „kvailio patirtis“, kurioje autorius, vartodamas kartais ne visai gražius išsireiškimus stengiasi priversti žmones patikėti, jog jie patys valdo savo likimą ir gali išsigydyti bet kokią ligą (nors daugiausiai kalbama apie (trumpa|tolia)regystės gydymą). Pagrindinė mintis: 90% pasveikimo sudaro nusiteikimas, o tik 10% duoda gydymo procedūros. Pati idėja gal ir nieko, tačiau necenzūrinių žodžių šioje knygoje neišvysi, o jie pagal knygos toną labai tiktų, ir tikrai tik pagardintų įspūdį. Gal dėl to reikiamo įspūdžio man ši knyga nesukėlė, nors skaityti ją buvo gana malonu. Toks lengvas linksmas niekalas.

Paskutiniai mano skaitalai

Kelios savaitės, kuriomis nieko naujo nerašiau savo dienoraštyje buvo praleistos keliaujant po įvairias rytų Europos šalis ir susitinkant su bendrovių vadovais. Kelionės metu perskaičiau ir keletą knygų, tačiau vis neturėjau laiko jas aprašyti. Tad čia apie jas trumpai po sakinį:

  • Gary Belsky, Thomas Gilovich – „Why Smart People Make Big Money Mistakes and How to Correct Them“. Labai puiki knyga apie behavioral finance: apie tai, kodėl žmonės nevisada priima racionalius finansinius sprendimus, ir kur jiems koją kiša psichologija. Štai, pavyzdžiui, jeigu pinigus uždirbsi lengvai (laimėsi loterijoje), tai labai lengva juos bus išleisti, nors racionaliai žiūrint, įtakos sprendimui apie tai, kur nori pinigus išleisti, neturėtų turėti aplinkybės, kuriomis tie pinigai buvo gauti. Su panašiomis problemomis susiduriama ir prekiaujant akcijomis: psichologiškai sunku parduoti akcijas su nuostoliu, nors jeigu akcijas jau turi, neturėtų rūpėti, už kiek jas pirkai (nebent mokestine prasme) – juk svarbu apsispręsti, kiek jos yra vertos šiuo metu.
  • Richard P. Feynman, Ralph Leighton – „Surely, You’re Joking, Mr. Feynman“. Žaviuosi fiziku, Nobelio premijos laureatu Richard Feynman, o šią knygą norėjau perskaityti dar mokykloje. Ji pilna optimistinio požiūrio į pasaulį ir pažinimo troškulio. Feynman ragina viskuo abejoti, nes jo nuomone, tik abejonėse gimsta tiesa, ragina žvelgti į pasaulį nebūtinai taip, kaip žvelgia visi, vengti tų, kurie primetinėja savo pasaulio teorijas.
  • Seth Godin – „The Big Moo“. Užteks svajoti, reikia eiti ir sukurti ką nors ypatingo. Trumpų esė rinkinys, kuris įkvepia.
  • Charles D. Ellis – „Winning the Loser’s Game. Timeless Strategies for Successful Investing“. Labai aiški ir naudinga knyga individualiam investuotojui. Joje teigiama, jog svarbiausia investuojant yra susidaryti investavimo strategiją, pagal kuri bus aišku, kiek portfelyje turi užimti akcijos, kiek obligacijos, kokia rizika toleruotina ir t.t. Dažniausiai fondų valdytojai nėra kalti dėl prastų investavimo rezultatų – kaltas būna investuotojas, kuris neteisingai įvertino savo rizikos tolerancijos ribas.

Lance B. Kurke: Aleksandras Makedonietis. Didžiojo karvedžio išmintis

Ši knyga apie Aleksandrą Makedonietį ir apie jo pavyzdžio pritaikymą verslo situacijoms mano nuomone tėra dar viena skubiai iškepta patarimų verslui žanro knyga, kurias noriai perka su verslu nelabai ką bendro turinti, bet ištroškusi svajoti visuomenė. Knyga man pasirodė chaotiška, kai kurie duodami Aleksandro gyvenimo pavyzdžiai buvo visiškai beprasmiai (ir ką galima pasimokyt verslui iš fakto, kad Aleksandras visą laiką buvo girtas? Taip, jis apsvaigęs nužudė savo geriausią draugą, dėl ko vėliau labai gailėjosi. Bet gerti nenustojo.) Kartais galima pradėti galvoti, jog knygą verslui nesunku parašyti bet kokia tema: tinkamai tą knygą įpakavus ir priartinus prie lengvo skaitymo mėgėjų lygio, galima susilaukti neregėtos sėkmės.

Pagrindiniai knygos apie Aleksandrą patarimai yra šie: mąstyk kitaip (think out of the box), kurk savo identitetą (kitaip tariant, būk skirtingas, išsiskirk iš minios), kurk sąjungas (draugų niekad nebūna per daug, networking), pasitelk simbolius (viskas marketinge). O jei norėsi pritaikyti verslui didžiųjų karvedžių patarimus, geriau paskaityk Sun Tzu „Karo meną“.