Stephen Covey: First Things First

Pernai metų gegužę teko perskaityti Stephen Covey knygą „The 7 Habits of Highly Effective People“, kuri buvo visai naudinga bei suteikė minčių apie laiko planavimą ir asmenybės tobulinimąsi. Šįmet į mano rankas patekusi to paties autoriaus knyga „First Things First“ tokių gerų minčių nebesukėlė, nes, atrodo, joje vėl, tik kitais žodžiais, pateikiamos lygiai tokios pačios mintys kaip ir pirmojoje knygoje. Tik šį kartą dar tos mintys praskiestos Covey klientų, kuriems jis padėjo tobulinti savo asmenybę, papasakotomis istorijomis, kaip Covey dėstomi principai pakeitė jų gyvenimą. Dėl šio rašymo stiliaus kažkodėl man ši knyga dažnai panašėjo į reklaminį lankstinuką, o tai, kaip galima nutuokti, nelabai pateisino mano dėtas į ją viltis.

O visgi Covey idėjos apie laiko planavimą bei valdymą vertos dėmesio: vietoje to, kad labai efektyviai sudarinėtum „to-do“ sąrašus ir su dideliu pasitenkinimu iš darbų sąrašiukų išbraukinėtum atliktus darbus, reikia dažniau savęs paklausti ar iš viso reikia tau tuos darbus stengtis atlikti? Labai dažnai būna taip, jog paskęstame rutinoje ir darbų gausoje, pamiršdami apie tai, ką norime pasiekti gyvenime. Taigi, net jeigu ir nudirbsi daug mažų darbelių (išneši šiukšles, suplausi indus, sudėliosi dokumentus į reikiamus segtuvus ir parašysi dar vieną dienoraščio įrašą internete), nebūtinai tai priartins tave prie tavo laimės ir to, ką nori gyvenime pasiekti. Svarbiausia yra žinoti savo tikslus, bet ir tai juos reikia dažnai pergalvoti, jog nebūtų taip, jog sieki to, ko iš tikrųjų geriau pagalvojus tau visai nereikia. O tada, kai jau žinai, ką nori pasiekti, galima imtis planuoti dieną ir daryti daugiausiai tai, kas tave artina prie trokštamo tikslo.

Rolf Jensen: Svajonių visuomenė

Dabar jau 2007-ieji metai, tad kai skaitai interneto burbulo metu rašytas knygas, nemažai ten surašytų optimistinių idėjų apie ateitį (šaldytuvai, kurie patys užsako reikalingus produktus ir sudaro meniu! dulkių siurblys, kuris ne vien išvalo kambarį, bet ir padeda paruošti pamokas! virtualios kelionės po Afrikos džiungles, kurios įdomesnės nei realus susitikimas su laukine gamta akis į akį!) atrodo vaikiškai naivios ir beprasmės. Ši Rolf Jensen 1999-aisiais rašyta knyga irgi pilna panašių keistų idėjų, apie kurias skaitant esi priverstas nusišypsoti, bet visgi tam tikrų teisingų pastebėjimų joje irgi galima atrasti.

Autorius teigia, jog po informacinės visuomenės, kuri garbino visko automatizavimą ir gyvenimo lengvinimą, iškils svajonių visuomenė, kuriai svarbiausias dalykas bus išgirstos istorijos, patirti įspūdžiai ir emocijos. Tokia visuomenė nebepirks daikto vien dėl to, kad jis puikiai atlieka savo funkciją — labai svarbu, jog tas daiktas kartu turėtų ir puikią „istoriją“: perki Apple, nes tai leidžia pasijusti trendy; geri Fair Trade kavą, nes taip jautiesi, jog padedi kavos fermeriams skurdžiose šalyse; vartoji organiškus produktus, nes taip manai, jog rūpiniesi ekologija. „Iešmučiai“, — sakytų kai kurie, bet tokia jau ta post-burbulinės visuomenės vizija, ir, atrodo, jog autoriaus pranašavimai daugiau ar mažiau pildosi. Marketingas šiuolaikinėje visuomenėje tapo itin svarbiu dalyku.

Dar viena, atrodytų gana teisinga mintis — žmonės dirbs ilgiau, nes darbas vis labiau taps saviraiškos priemonė. Bet ilgesnės darbo valandos nereiškia, jog esi išnaudojamas, tiesiog žmonės dirbs įdomesnius dalykus, jie patys norės daugiau laiko praleisti darbe. Visa tai bus įmanoma dėl to, jog nemažai nuobodžių darbų turėtų būti atliekami automatizuotai, kompiuterių pagalba, žmonėms teks atlikti labiau kūrybiškas užduotis. Aišku, dar tikriausiai nedaug žmonių tikrai mėgsta savo darbą, bet šis ateities spėjimas lyg ir juda link išsipildymo, ir bent jau gali būti sėkmingai pritaikytas man asmeniškai — darbas yra saviraiškos priemonė, neskaičiuoju darbo valandų, ir nesijaučiu, jog sunkiai dirbu, kadangi dirbti įdomu.

Tiesa, kai kur autorius visgi žiūri į ateitį per daug naiviai. Pavyzdžiui, jis pranašauja, jog skurdžios ir primityvios tautos ateityje turės labai gerą konkurencinį pranašumą prieš išsivysčiusias tautas: jos yra pilnos legendų, jų primityvumas turėtų labai masinti šią naująją visuomenę, kuri tik ir ieškos naujų potyrių. Galbūt turizmas šiek tiek ir pridės papildomų pajamų prie skurdžių valstybių BVP, bet kažkaip sunkoka įsivaizduoti, jog kokia nors Afrikos valstybė, kurioje dar kartas nuo karto vietiniai karaliukai pasišaudo iš susipirktų Kalašnikovų, o piliečiai sunkiai kapstosi nederlingoje žemėje, bandydami išlipti iš bado ir skurdo, taip staigiai ims ir suklestės, nes visiems taps labai įdomios jų mitologinės pasakos ir turizmas po bekraštę dykumą. Dar vienas autoriaus ateities vizijai — žmonės pirks įmonių akcijas, nes jiems patinka įmonės, o ne dėl to, jog jie siekia finansinės naudos — irgi vargu ar lemta išsipildyti (nors labai norėčiau! — turėtų būti žymiai lengviau uždirbti akcijų rinkoje; tereiktų investuoti racionaliai pasvėrus finansinius rodiklius). Na, taip, yra šiek tiek žmonių, kurie turi nusipirkę kokią nors vieną kitą Google ar Apple akciją dėl to, jog jiems patinka šios kompanijos, bet toks mąstymas labai jau primena dot.comedy laikus — nieko keisto, nes visgi knyga rašyta 1999-aisiais.

Ernst Gombrich: The Story of Art

Pajaučiau neseniai labai nemažą savo išsilavinimo spragą: nieko nenutuokiu mene. Todėl, apsilankius kokioje modernaus meno galerijoje (ŠMC nesu buvęs) dažniausiai belieka beviltiškai suraukus lūpas kraipyti galvą ir bandyti suvokti, kur čia ta kūrinio idėja, apie kurią susižavėjimo kupini kolegos vėliau diskutuoja prie vyno taurės. Paskutinį kartą lankiausi modernaus meno galerijoje Kijeve: dauguma paveikslų, ar instaliacijų, man įspūdžio nedarė, nors darbo į jas įdėta buvo labai daug. Buvo ten ir burbuliukų fotografija, kurioje jie buvo preciziškai išdėlioti taip pat, kaip ir buvo išsidėsčiosios žvaigždės Černobylio nelaimės metu; buvo ir ne itin įspūdingai sudėlioti paveikslai iš plastmasinių kareivėlių… Darbo įdėta daug, o idėja, ką tuo norėta pasakyti, man nepasiekiama, kol jos nepaaiškina gidė. Bet ir tada ypatingų emocijų meno kūrinys nesukelia, lieku abejingas ir tyliai keiksnodamas savo nesupratingumą ir beviltišką atsilikimą slenku prie kito, lygiai taip pat abejingumą keliančio eksponato.

Todėl nusprendžiau pasidomėti menu ir ką tik perskaičiau vieną populiariausią pasaulyje meno istorijos vadovėlį. Manau, kad buvo labai naudingas skaitinys: dabar jo dėka šiek tiek geriau suvokiu meno prasmę, gal būt netgi galėsiu atskirti gotiką nuo baroko. O labiausiai šiai knygai turbūt esu dėkingas už tai, jog šiek tiek ji paaiškino, kokia yra modernaus meno esmė: žūt būt ieškoti naujo, atsisakyti visų senų stereotipų, naujai išreikšti idėjas, eksperimentuoti. Ir nieko tokio, jeigu tų eksperimentų rezultatas nėra labai geras — svarbiausia, jog nuo nieko nekopijuoji (beje, visais laikais meno pasaulyje geriausiu įrodymu, jog esi geras dailininkas būdavo tai, jog tavo tapymo stilius labai panašus į ankstesnių meistrų darbus: imitacija, „plagijavimas“ buvo skatinama vertybė). Modernizmas yra tiesiog maištas prieš nusistovėjusias normas, arba kaip sakydavo mano močiutė „nors ir nežmoniškai, bet bile kitoniškai“.

Be to, supratau, kad man turėtų patikti post-modernizmas: svarbu, kad paveikslas gražiai atrodo, nereikia ieškoti „sliekų“ ir gilios prasmės, tegyvuoja stilių pliuralizmas ir „don’t take yourself too seriously!“ Apie post-modernizmą labai puikiai ir man suprantamai kalba Larry Wall — nors jis viso labo programuotojas: paskaičiau ir daug kas paaiškėjo.

Kelios knygos apie masonus

Šią savaitę į mano rankas pateko net dvi knygos apie laisvųjų mūrininkų judėjimą, kadangi tai man visai įdomi tema, nepraleidau progos jas perskaityti.

Pirmoji jų — W. Kirk MacNullyFreemasonry. Symbols, Secrets, Significance“ — puikiai iliustruota, joje daug masonų naudojamo inventoriaus bei šventyklų nuotraukų, bei trumpai išdėstyta brolijos istorija, tikslai, kai kurie simboliai. Visgi stipriausia šios knygos dalis yra iliustracijos: senovinės masonų prijuostės yra tikri meno kūriniai. Tikėjausi knygoje rasti platesnį masonų naudojamų simbolių aprašymą, ir nors jie prabėgomis paminimi, mano smalsumas iki galo liko nepatenkintas.

Užtat antroji knyga — Robert MacoyMasonic Manual: A Pocket Companion for the Initiated Containing the Rituals of Freemasonry“ (originaliai išleista 1853 metais) — pranoko mano lūkesčius. Joje aprašomas JAV naudojamas Jorko ritualas, nors pirmieji trys laipsniai lyg ir turėtų būti tie patys kaip ir kitur paplitusiame Škotiškajame rituale. Pačios apeigos aprašytos kukliai, bet pateikiamos simbolių prasmės ir pamokos, kurias turi išmokti masonas kiekviename laipsnyje. Štai pavyzdžiui mokiniui (Entered Apprentice, pirmasis masoniškasis laipsnis) tarp kitų simbolių reikia įsisavinti 24 colių liniuotės prasmę, kuri reiškia, jog reikia teisingai išnaudoti kiekvieną paros valandą, jos veltui neprašvaistant. Knygoje aprašytose priesaikose ir ritualuose nuolat pabrėžiama, jog masonas turi būti doras pilietis, laikytis visų įstatymų, bei aukštų moralės normų. Jorko ritualo aukštesnieji laipsniai susiję su krikščioniškąja mistika, net laipsnių pavadinimai byloja apie sąsajas su tamplieriais bei kitais senaisiais ordinais (geras klausimas, kiek iš tiesų masonai susiję su šiais ordinais — tikriausiai ne tiek jau ir daug).

Bonus nuoroda: Dokumentinis filmas apie masonus — pirma ir antra dalys.

Roger Lowenstein: Buffett. The Making of an American Capitalist

Esu daug skaitęs apie Buffett‘ą, bet niekas negali prilygti šiai Roger Lowenstein knygai (Lowenstein yra parašęs ir dar vieną labai neblogą knygą „When Genius Failed“, kurioje aprašoma didžiausio hedge fondo LTCM griūtis). Dar niekas taip puikiai neatskleidė žymiausio pasaulio investuotojo asmenybės, jo požiūrio į investavimą, vadybą ir etiką. Ne visur galima sutikti su Buffett‘o požiūriu, bet perskaičius šią knygą bent jau galima suprasti iš kokių vertybių tas požiūris kilęs.

Pagrindinė Buffett‘o savybė yra paprastumas: jis juo tiesiog spinduliuoja, pradedant savo gyvenimo stiliumi (jis vis dar gyvena nedideliame name, kurį pirko kone prieš 50 metų, jo mėgstamiausias patiekalas yra hamburgeris, o gėrimas — vyšninė Coca-Cola) ir baigiant investavimu (jis nemėgsta sudėtingų sandorių ir perka kompanijas, kurių verslo specifiką supranta). Gyvendamas Omahoje, tolokai nuo Wall Street‘o šurmulio, jis neseka kainų pokyčių biržoje ir koncentruojasi į ilgalaikį investavimą, kuriam svarbiausia yra kompanijos verslo patrauklumas ir perspektyvos — savaime suprantama, už itin mažą kainą. Paprastumas persismelkia ir į finansinį investicijų vertinimą: tobulai nuspėti ateitį neįmanoma, tad detalūs ateities pinigų srautų vertinimai Buffett‘ui svetimi, nes jų rezultatas vis tiek gali būti tik apytikslis — todėl investuojama tik į tokias kompanijas, kurios nuvertintos kelis kartus ir rizika, jog permokėsi už kompaniją nėra didelė. O jeigu net ir keletą metų tokių kandidatų investicijoms nesiseka rasti — nieko tokio, kadangi Buffett‘as nesijaučia nepatogiai turėdamas daug nesuinvestuotų grynųjų pinigų (bet kartu reikia paminėti ir tai, jog jis vienintelis priima investicinius sprendimus, ir niekas negali raginti ko nors pirkti).

Gaila, kad ši knyga buvo parašyta 1995-aisiais metais. Per paskutinius 12 metų buvo tam tikrų pokyčių ir Buffett‘o investavimo stiliuje (turbūt didžiausias pasikeitimas — noras investuoti ir už JAV ribų) bei jo filantropinėje veikloje.

Lynne Truss: Eats, Shoots & Leaves

Pasirodo, skyryba nėra toks jau paprastas dalykas. Niekada labai gerai nemokėjau dėlioti kablelių ir kitų skyrybos ženklų, o per anglų kalbos pamokas visai manęs niekas to nemokė. Na, atsimenu tik tai, jog senuose rusiškuose anglų vadovėliuose buvo gerai išdėstytas apostrofo naudojimas, todėl tai tikriausiai vienintelis skyrybos ženklas anglų kalboje, kuris nekelia jokių problemų. O angliakalbiams jis bene pats sudėtingiausias: pamenu, jog labai stebėjausi savo britiškaisiais klasiokais, kai jie niekaip negalėdavo susigaudyti, kada reikia rašyti it’s, o kada its; kada were, o kada we’re (ir kada there, o kada their, bet čia jau kitos problemos).

Lynne Truss knyga puikiai atitinka humour/reference kategoriją — bent taip ji apibūdinta ant viršelio. Knygą galima naudoti kaip skyrybos žinyną, kuriame papunkčiui išdėstytos skyrybos taisyklės anglų kalboje, arba galima skaityti kaip lengvą, pilną juokingų pavyzdžių skaitalą, kuris visgi priverčia susimąstyti apie raštingumą ir sukelia norą daugiau pasigilinti į kalbos subtilybes. Beskaitydamas knygą užsimaniau perskaityti kokią nors knygą apie tai, kaip tobulinti savo rašymo stilių ir vos nenusipirkau knygos apie tai viename iš Londono knygynų. Visgi pagalvojau, jog angliškai rašau ne taip dažnai, bet, va, lietuvių kalbos stilistikos ir skyrybos pamokos man tikrai praverstų. Ypač po knygos Eats, Shoots & Leaves, kuri papasakojo, kokie yra subtilūs skirtumai tarp taško, kablelio, dvitaškio, kabliataškio ir kitų skyrybos ženklų — man tiek visko daug reikia išmokti.

Goldratt: Tikslas III. Būtina, bet nepakankama

Atvirai kalbant, perskaitęs kažkur trečdalį knygos jau buvau gerokai susipainiojęs tarp prasto vertimo, santrumpų gausos ir sudėtingų pasakojimo vingių. Mintis, jog taip ir dorai nesuprasiu, kokią čia vadybos idėją norėjo atskleisti šio „gamybinio romano“ autoriai,  nepaliko visos knygos skaitymo metu. Atrodytų, jog norima pasakyti, jog neužtenka vien įdiegti kompiuterinės verslo valdymo sistemos, kuri informauotų apie butelio kakliukus ir padėtų jų išvengti — reikia kartu ir pakeisti mąstymą, ir dažnai viską pertvarkyti iš pagrindų. Man nebeužteko jėgų gilintis, kaip iš tikrųjų reikia viską pertvarkyti, nes perskaičius porą „gamybinio romano“ stiliaus knygų apie apribojimų teorijos išganingumą iš eilės, norisi nuo jų pailsėti.

Beje, kodėl tuos „gamybinius romanus“ romanus, kurie dažniausiai vargais negalais perlipa porą šimtų puslapių apimtį autoriai dažniausiai rašo bent jau dviese (o dažniausiai trise)?

Richard Klapholz, Alex Klarman: Pinigų mašina

Gamybiniai romanai“, kuriuose aprašoma kokia nors istorija apie tai, kaip panaudojus butelio kakliuko teoriją, kompanija sugebėjo išbristi iš krizės ir pasiekti puikių rezultatų, manęs nelabai žavi. Tikriausiai dėl to, jog mėgstu glaustai pateikiamą informaciją be prasto rašytojo talentą turinčio autoriaus bandymų parašyti intriguojančią istoriją, kuri tęsiasi kelis šimtus puslapių.

Šiame „gamybiniame romane“ aprašomos trys idėjos verslo procesų valdymui, kurias visiškai galima išdėstyti viename puslapyje:

  • Pardavimų skyriaus darbas gali būti suskirstytas į etapus, kaip ir bet kuris gamybinis procesas: potencialių klientų paieška, pirminis kontaktas, poreikių aiškinimasis, pasiūlymo rengimas ir t.t. Suskirsčius „pardavimo procesą“ į etapus, jam galima naudoti ir gamybos valdymo principus.
  • Pardavimų procese reikia ieškoti sisteminio apribojimo, arba, kitaip sakant, butelio kakliuko. Jį panaikinus, pardavimai turėtų padidėti. Pavyzdžiui, gali atsitikti taip, jog daug pardavimo vadybininkų dirba prie potencialių klientų paieškos, bet nedaug kas užsiima pasiūlymų rengimu: darbai užstringa šiame etape, tad didink klientų ieškotojų kiekį nedidinęs, bet pardavimai neaugs, kol nebus išspręsta butelio kakliuko problema. Hmm, negi tai nėra elementaru?
  • Reikia kovoti su „ketvirčio pabaigos sindromu“ — tokia situacija, kai visi užsakymai ir darbai sukrenta periodo pabaigoje. Tam būtina keisti tiek pardavimų politiką, tiek motyvacijos sistemą, kadangi netolygus užsakymų ar darbų srautas nepriveda prie gero.

Marina Lewycka: A Short History of Tractors in Ukrainian

Viena iš knygų, kuri paplonino mano piniginės storį Knygų mugėje – Marinos Levickos, ukrainiečių kilmės britės, novelė „A Short History of Tractors in Ukrainian“. Apie šią knygą teko skaityti neblogų atsiliepimų (vienas jų Economiste), tad užtikęs ją tarp kitų angliškų knygų Humanito skyriuje, nesusilaikiau ir nusipirkau.

Knyga tikrai patiko, ji susiskaitė labai greitai, per du prisėdimus. Knygoje rašoma apie senąją (po antrojo pasaulinio karo) ir naująją (šių laikų) ukrainiečių emigrantų kartą, apie senatvę ir godumą. Pasakojime atskleidžiami skirtingų kartų emigrantų skirtumai, nors visgi giliau pažvelgus pripažįstama, jog ne viskas taip jau ir skirtinga: senosios kartos emigrantai nėra jokie patriotiniai didvyriai, jie tokie patys žmonės, kurie vadovaujasi ekonominiais sumetimais. Žmonės, karo metu persikėlę į vakarus ir ten gyvenantys penkiasdešimt metų, per daug idealizuoja savo tėvynę, o dabartiniai emigrantai piešiami valdomi godumo.

Satyriškai pasakojama ir apie senatvę: vienas pagrindinių herojų, 84 metų senukas, palaidojęs žmoną nusprendžia vesti trisdešimt-kažkelių metų didžiakrūtę ukrainietę, kurios tikslas yra gauti Britanijos pilietybę. Kas iš to išeina, nesunku suvokti, bet kartu tai primena, jog senatvė yra sunkus laikotarpis, net jeigu vaikai ir labai tavimi rūpinasi: juk taip norisi neklausyti jų patarimų ir tvarkyti gyvenimą taip, kaip pats nori. Antra paauglystė.

Robin Sharma: Šventasis, banglentininkas ir vadovas

Robin Sharma populiariausia knyga yra „Vienuolis, kuris pardavė Ferrarį“, bet nesu jos skaitęs. Užtat į mano rankas pakliuvo kita autoriaus knyga „Šventasis, banglentininkas ir vadovas“.

Pats Robin Sharma yra „sėkmės treneris“ (success coach), tad jo knygos yra patarimų, kaip gyventi ir pasiekti laimę rinkinys. Tik nieko naujo jose nerasi, jeigu esi skaitęs visas (ar bent jau daugumą) populiariosios filosofijos autorių, kaip kad Coelho, Bacho, knygas. Tiesa, Robin Sharma ir nesistengia parodyti, jog tai, ką jis rašo, yra kažkas naujo: kiekviename puslapyje sutiksi kitų autorių citatas. Knygos pasakojimas man pasirodė kaip pusiau iškepti ir blogai išminkyti blynai su miltų grumzuliukais, kuriuos valgant jaučiasi tešlos skonis: copy-paste citatų rinkinys, besikartojantis žodžių junginys „gražiai pasakyta“ ir (manau visiškai nenusisekęs) bandymas tą kratinį sudėti į vieną istoriją.

Kad ir kaip ten bebūtų, šioje knygoje Robin Sharma primena žmonėms, kad viskas priklauso nuo jų pačių požiūrio ir pastangų, jog reikia džiaugtis dabartimi, ir kad būtų neblogai, jeigu rūpintumeisi kitais – tada pasieksi laimę.