Guy Kawasaki: Rules for Revolutionaries

Klientas vienam bendradarbiui paskolino Guy Kawasaki (kuris yra ir vienos neseniai šiame dienoraštyje minėtos nuorodos kaltininkas) knygą „Rules for Revolutionaries“, o ši knyga atsidurė mano rankose. Didžioji dalis idėjų visgi kartojasi su „Art of the Start“ video (ir matyt knyga), bet kadangi tai yra knyga, o ne pusvalandžio kalba, tai joje žymiai daugiau pavyzdžių ir viskas išdėstyta plačiau bei nuodugniau. Štai tos Kawasaki siūlomos taisyklės kuriantiems revoliucinius produktus:

  1. Mąstyk kitaip. Norint sukurti tikrai naują produktą nepakanka pagerinti jau esamą produktą 10-15 procentų – reikia siekti jį pagerinti keletą kartų. amazon.com nepasiūlė 10-15 procentų daugiau knygų nei galima rasti paprastame knygyne, ji nuo pirmos dienos pradėjo siūlyti dešimt kartų didesnį pasirinkimą. Taigi, revoliucinis produktas negali būti tik senojo produkto patobulinimas, reikia kurti kažką visiškai naujo ir kelis kart geresnio (mano asmenine nuomone, to geriausias pavyzdys yra dauguma Google produktų).
  2. Nebijok būti prastu. Kurdamos naują produktą kompanijos dažnai atidėlioja jo pateikimą visuomenei iki tol, kol jų nuomone jis bus tobulas, bet taip niekada nebūna. Kawasaki siūlo nebijoti pateikti visuomenei dar nebaigtus produktus, nes taip išaiškėja jų trūkumai, ir vėliau žinoma ties kuriomis jų silpnybėmis reikia koncentruotis. Be to, ilgai tobulinant produktą, kurio vartotojai dar net nematė, gali gautis taip, jog produkto kūrėjai tik švaisto laiką, nes visuomenei to jų produkto iš viso nereikia.
  3. Daryk pakeitimus. Jeigu jau produktas pradėtas pardavinėti, tai nereiškia, jog jis jau užbaigtas. Reikia nuolat ir nepaliaujamai jį tobulinti, atsižvelgiant į vartotojų pastabas. Gali būti, jog vartotojai naudos produktą tokiems tikslams, apie kuriuos kūrėjai net nebuvo pagalvoję (Kleenex nosinaitės buvo skirtos makiažo nuėmimui, bet pasirodo, jas vartotojai pradėjo naudoti nosiai šnypšti), tad galbūt naująją produkto funkciją galima dar pagerinti?
  4. Sugriauk užtvaras. Reikia vartotojams palengvinti priėjimą prie produkto. Galbūt produktas turi daug sudėtingų mygtukų, galbūt jis per brangus, galbūt jis atlieka labai sudėtingą funkciją, galbūt tiesiog jį labai sunku įsigyti, nes jis parduodamas tik vienoje parduotuvėje mažame kaimelyje viduryje Bulgarijos. Vartotojui turi būti lengva produktą įsigyti, lengva jį suprasti ir lengva juo naudotis.
  5. Evangelizuok, ne pardavinėk. Svarbu siekti, jog vartotojas ne nupirktų tavo produktą, o jį mylėtų – tik tokiu atveju jis dar patars ir kitiems įsigyti tavo produktą, bei pats jį su malonumu vartos. Tokių „fanų“ kūrimas nėra lengvas dalykas, bet Apple tai pasisekė (Guy Kawasaki dirbo Apple „vyriausiuoju evangelizuotoju“). Evangelizavimas reiškia bendruomenės, ištikimos tavo produktui ir mylinčios jį, kūrimą.
  6. Venk standartinių verslo klaidų. Dažnai kompanija pradeda stengtis gaminti ne gerą produktą, bet siekia rinkos dalies, arba būdama gera nišinė kompanija siekia tapti gigantu, per daug diversifikuojasi, siekia patenkinti kiekvieno kliento norą, aklai tiki, jog geriausias produktas laimės (laimėjo visgi Microsoft ;) ir panašiai. Dažnai savo koncentruotos tikslinės rinkos išleidimas iš akių gali būti pražūtingas. Bet visiems neįtiksi, tik švaistysi savo laiką. Beje, kita svarbi klaida yra per daug atkakliai stengtis išlaikyti savo esamą padėtį: gal kaip tik reikia pereiti į kitą rinką – sprendimai turi priklausyti nuo situacijos. Kompanija turi būti lanksti, bet nesiplėsti vien dėl plėtros ir nesistengti patenkinti kiekvieno kliento užgaidas.
  7. Nepailstamai domėkis rinka ir dalinkis žiniomis su kitais. Reikia visą laiką stengtis neatsilikti nuo to, kas vyksta, kaupti savo žinias ir vis tobulėti, tačiau tuo pačiu metu savo žiniomis reikia dalintis su visais – taip nesunku išsikovoti eksperto reputaciją. Rašyk interneto dienoraštį.
  8. Mąstyk skaitmeniniu būdu, elkis lyg gyventum analoginiam pasaulyje. Reikia pasinaudoti visomis informacinėmis technologijomis tam, kad būtų galima klientui pasiūlyti tai, ko jis nori ir ko jam reikia (amazon.com pavyzdys). Bet kartu bendravimas su klientu turi būti šiltas ir asmeninis – automatiškai sugeneruoti laiškai, kuriais siunčiami pasiūlymai, nelabai padeda užkariauti vartotojo širdį.
  9. Neversk žmonių daryti tai, ko pats nenorėtum daryti. Labai paprasta taisyklė. Neversk klientų pildyti ilgų formų, neversk jų žiūrėti reklamos, neversk jų laukti, kol juos aptarnaus. Pabandyk pasijusti jų kailyje.
  10. Neleisk klounams tavęs sutrypti. Kai kursi savo produktą, atsiras daug visokių ekspertų, kurie tau sakys, jog jis nepasiteisins. Kai kuriuos ekspertus lengva ignoruoti, nes jie nėra patys labai daug ko pasiekę, bet kai kurie skeptiški naujo produkto atžvilgiu žmonės bus apsirėdę brangiais kostiumais, važinės su prabangiomis mašinomis ir segės Rolex laikrodžiais – sunku gali būti jų nepaisyti, nes jie turi autoritetą. Bet nereiškia, jog jie teisūs. Tiesa, nereiškia, jog bet kokiu atveju tavo naujas produktas iš tiesų bus sėkmingas, bet vienintelis kelias iš tiesų tai sužinoti yra viską pačiam išbandyti.

Dar viena įdomi citata:

The higher you go in a company, the less oxygen there is, so supporting intelligent life becomes difficult.

Lewis Pinault: Consulting Demons

Lewis Pinault knygą apie konsultantų verslą perskaičiau su malonumu. Autorius yra daugelį metų dirbęs konsultacijų bendrovėse ir šioje knygoje pasakoja apie tai, kaip šios kompanijos siekia uždirbti kuo daugiau pelno ir konkuruoti tarpusavyje. O pelno siekimui yra naudojama daug juodųjų technologijų. Viena paprasčiausių iš jų: įtikinti klientą, jog jo problema yra žymiai didesnė, nei jis įsivaizdavo. Tarkime, jeigu pakaktų tik pakeisti programinę įrangą kliento kompiuteryje, dažnai galima patarti perstatyti visą biurą, kad būtų papildomai vietos naujiesiems serveriams, į kuriuos bus įdiegta nauja programinė įranga – konsultavimas architektūros, statybų, serverių pirkimo klausimais turėtų konsultavimo bendrovei atnešti nemažai papildomų pajamų.

Neretai konsultantai gauna tokias klientų užduotis, kur interesų konfliktai neišvengiami, bet tai ne problema, nes konsultantų verslas nėra taip akylai prižiūrimas kaip maklerių ar teisininkų įmonės. O jeigu gaunama užduotis išsiaiškinti, kokius produktus ruošiasi į rinką paleisti konkurentai, tai tenka panaudoti visą kūrybiškumą ir špionažo įgūdžius, ieškoti kokio nors nepatenkinto darbuotojo konkurentų įmonėje, ar šiaip kokio inžinieriuko, kuris noriai netyčia atskleistų visas kompanijos paslaptis.

Sakoma, kad konsultantas yra toks žmogus, kuris paklaustas, kiek dabar valandų, paima klausiančiojo laikrodį, pasižiūri į jį, pasako valandas ir įsikiša jį į savo kišenę. Knygoje pasakojama, jog dažnai konsultantams reikia patarinėti apie tokias pramonės šakas, kuriose jie ničnieko nenutuokia, bet tai nėra bėda, nes ilgiau pabendravus su klientu greitai galima pradėti gaudytis apie ką šnekama, ir netgi bandyti siūlyti sprendimus.

Consulting demons“ yra labai smagi knyga, susidedanti iš įdomių istorijų apie konsultavimo verslą. Lengvas pasiskaitymas, kuris primena, jog jei nepasimeti, net ir nieko nežinodamas apie problemą gali pasirodyti labai protingas (ir uždirbti daug pinigų).

Knygos apie anarchizmą?

Kadangi lietuviškoje blogosferoje yra nemažai į anarchizmą linkstančių žmonių, gal galėtumėte man parekomenduoti kokią nors knygą (arba dvi ;) apie anarchizmo filosofiją? Labiausiai domintų anarchizmo požiūris į ekonomiką, bet įdomu būtų sužinoti ir apie politiką, moralę ir t.t. Būtų labai fantastiška, jeigu parekomendavę kokią nors knygą ją galėtumėte kokiai savaitei ir paskolinti ;)

Dėkui iš anksto.

Knygos apie ekonomiką

Vienas dienoraščio skaitytojas manęs klausia:

Norėjau tavęs paklausti patarimo: kokia knygą vertėtų perskaityt, kad susipažinti su ekonomikos pagrindais?

Visa ekonomika paremta Adomo Smito mintimis, tad viena geriausių knygų apie ekonomiką yra jo XVIII amžiuje rašytas „Tautų turtas“. Tiesa, gėda pripažint, jog visų penkių knygų iki šiol nesu perskaitęs.

Sunku pasakyti, kokia viena knyga galėtų duoti pagrindus ekonomikos mokslui – labiausiai tam turbūt tiktų ekonomikos vadovėliai, kuriais naudojamasi universitetuose. Iš mikroekonomikos man labiausiai patiko Variano mikroekonomika. Tiesa, ji parašyta ne visai lengvu stiliumi, visas pagrįsta matematika, tad gali būti sunku ją suprasti, neturint aukštosios matematikos pagrindų. Bet ją perkandus žinosi didžiąją dalį mikroekonomikos.

Iš makroekonomikos negaliu nieko rekomenduoti, nes kaip esu pats minėjęs, makroekonomika yra mano paties silpnoji vieta. Esu girdėjęs, jog Mankiw angliški vadovėliai lyg nieko (berods nėra lietuviško vertimo).

Dar visai naudinga knyga, kurioje trumpai galima susipažinti su pagrindinėmis istorinėmis ekonomikos teorijomis yra Heilbronerio „Didieji ekonomistai“. Pirmame kurse buvo pirma knyga, kurią privalėjome perskaityti, ir kiek pamenu, buvo naudinga. Tai sena knyga, tad gali būti, jog nebegalima jos rasti knygynuose.

Robert Edenborough: Effective interviewing

Neplanavau perskaityti šios knygos, bet kadangi ji atsirado ant mano stalo, tai pradėjau vartyti, ir neilgai trukus ji buvo suskaityta.

Tie, kam pokalbiai su žmonėmis yra kasdienė duona (kaip kad personalo atrankos darbuotojams, psichologams ir panašiai), šioje knygoje tikriausiai nieko labai naujo neras, tačiau man ji buvo visai naudinga. Nesu niekada galvojęs apie visokias interviu subtilybes, o pasirodo jų yra nemažai: reikia tiksliai žinoti, kokio tikslo siekiama, ir pagal tai vesti interviu. Jeigu norima išgauti objektyvios informacijos, reikia atsargiai formuluoti klausimus, kad juose nesijaustų interviu ėmėjo asmeninė nuomonė, vengti uždarų „taip/ne“ klausimų ir t.t. Tuo tarpu jeigu norima kažką žmogui įteigti (tarkim psichologiniame konsultavime jam įrodyti, jog gyvenimas gražus ir stiklinė yra puspilnė), vėlgi reikia rinktis žodžius, susidaryti strategiją.

Be paprasto interviu trumpai aprašomi ir kiti būdai, kurie gali būti naudojami vertinant žmogų: duoti jam atlikti tam tikras užduotis, liepti jam įsivaizduoti, kaip jis spręstų vieną ar kitą problemą. Kiekvienas būdas turi savų niuansų, kurie trumpai šioje knygoje ir minimi. Jeigu iki šiol galvojau, jog kokiame nors pokalbyje dėl darbo sunkiausia pokalbio vedėjo darbo dalis yra kandidato minčių interpretavimas ir išvadų darymas, pradedu manyti, jog ne ką lengviau yra nešališkai užduoti klausimus ir vesti patį interviu – po šios knygos galima pagalvoti, jog jei klausimai suformuluoti nekorektiškai, įmanoma padaryti vos ne taip, kad atsakymai būtų radikaliai skirtingi.

Beje, dar pirmame skyriuje autorius be jokių užuolankų teigia, jog dažniausiai kandidatų atrankoje interviu būna beprasmis (jeigu tik galima patikėti tuo, kas parašyta CV). Cituojami akademiniai tyrimai, kuriuose priimant studentus į universitetą dalis jų buvo atrinkta tik pagal pažymius, o kita dalis dar ir turėjo pokalbius su profesoriais. Vėliau buvo lyginti abiejų studentų grupių akademiniai pasiekimai, ir jokio statistiškai reikšmingo skirtumo nebuvo rasta: interviu nepagerino atrankos. Autorius pats stebisi, kodėl apie 90 procentų organizacijų svarbiausiu darbuotojų atrankos įrankiu laiko pokalbį, kai nėra įrodyta, jog interviu iš viso yra efektyvus atrankos būdas. Ypač kai atrodo, jog profesionaliai pravesti pokalbį ne taip jau lengva.

Karl Polanyi: Didžioji transformacija

Skaičiau šią knygą gana ilgai ir nuobodžiai, nes parašyta ji tiek sudėtingai, jog viduryje puslapio jau nebepameni, kas buvo rašoma jo pradžioje, o kol bandai suvokti, kas norėta pasakyti praėjusioje pastraipoje, nejučia įsijungi televizorių ir numeti knygą į kampą. Bet visgi prisivertus šią knygą perskaityti, ji tikriausiai verta šių pastangų, nors su autoriaus mintimis dažniausiai norisi nesutikti. Tik nesu toks protingas ir pasikaustęs ekonominės minties istorijoje bei pačioje ekonomikoje, kad galėčiau pats sugalvoti argumentus autoriaus nuomonei paneigti. (Laimei, yra protingesnių)

Knyga „Didžioji transformacija“ pasakoja apie rinkos ekonomikos iškilimą XIX amžiaus Vakarų Europoje ir jos žlugimą XX amžiaus pradžioje (taip, žlugimą. Knyga rašyta antrojo pasaulinio karo metu). XIX amžius buvo globalizacijos pradžia, nes kapitalo rinka tapo pasauline, bankininkai skolindavo savo lėšas užsienio valstybėms, kapitalas pradėjo tarp šalių judėti daugiau ar mažiau laisvai. Bankininkai ir valstybės turėjo ekonominių interesų įvairiose šalyse, tad XIX amžiuje buvo žymiai mažiau karų: kariniai konfliktai nepatinka investuotojams.

Įdomiausia Polanyi knygos mintis yra ta, jog rinkos ekonomika nėra natūrali ekonominė santvarka, nes žmogus iš prigimties nėra savanaudiškas ir nesiekia pelno. Kaip to įrodymą Polanyi pateikia primityvių tautelių pavyzdžius – žmonės ten gyvena bendruomenėje, renka vaisius, lipdo puodus, bet mainai nevyksta: viskas, kas pagaminama, „priklauso visiems“. Polanyi mano, jog yra labai nenatūralu, jog žmogaus darbas, žemė, ir patys pinigai gali būti laikomi prekėmis. Jo nuomone, norint stiprinti valstybės galią miestų ir feodalų atžvilgiu, priverstinai buvo sukurtos žemės, darbo ir pinigų rinkos. Tačiau šios „laisvos rinkos“ egzistavimas buvo pragaištingas, stipriai padidėjo skurdo lygis (dėl Spynhenlendo įstatymo), nes žmonės tokioms reformos nebuvo pasiruošę (šiek tiek primena ir postsovietinių valstybių perėjimą prie rinkos ekonomikos). Taigi, valstybė pradėjo reguliuoti rinką, darė intervencijas, leido ribojančius įstatymus, ir galų gale, rinkos sistema XX amžiaus pirmoje pusėje sužlugo ir nebeturi ateities. Beje, dar viena įdomi mintis: rinkos ekonomika negali egzistuoti demokratijos sąlygomis, nes turto pasiskirstymas visuomenėje būna netolygus, tad dauguma dažnai nori valstybės intervencijų, kad turtas būtų paskirstytas „teisingiau“.

Atrodytų, jog gandai apie rinkos ekonomikos žlugimą buvo gerokai perdėti, ir XXI-ame amžiuje kol kas ji sėkmingai gyvuoja. Bet perskaičius Polanyi įžvalgas galima pradėti abejoti kai kuriomis Adomo Smito mintimis.

Constance L. Hays: Pop: Truth and Power at the Coca Cola Company

Per atostogas visiškai nieko neveikiau, netgi buvau užmetęs knygų skaitymą, bet kadangi jau vėl grįžau į darbus, tai po truputį grįžtu ir prie intensyvesnio knygų skaitymo (o knygų prisikaupė ne tiek jau mažai – bent kelios krūvelės laukia, kada bus perskaitytos).

Vakar pabaigiau knygą apie Coca Cola kompaniją. Ši kompanija parduoda sirupą, iš kurio paskui gaminamas pats populiariausias gazuotas gaivusis gėrimas pasaulyje. Iš sirupo pačią Coca Colą gamina ir į butelius pilsto atskiros kompanijos, vadinamieji Coca Cola bottlers, kurie neretai nepriklauso pačiai coca Colos kompanijai. Per visą Coca Colos kompanijos istoriją labiausiai problematiškas buvo santykis tarp kompanijos ir šių pilstytojų į butelius, mat senais senais laikais Coca Cola buvo pasirašiusi su jais sutartį, kuria buvo įsipareigojusi nedidinti sirupo kainų. Bet bėgo dešimtmečiai, brango žaliavos, Coca Colai reikėjo daug lėšų išleisti rinkodarai, tačiau sirupas pilstytojams turėjo būti parduodamas vis dar ta pačia kaina. Tam, kad galėtų atsisakyti šių nenaudingų kontraktų, Coca Cola netgi keitė gėrimo formulę, pradėjo vietoje cukraus naudoti daug fruktozės turintį kukurūzų sirupą.

Praėjusio šimtmečio pabaigoje kompanijos vadovais tapo žmonės, kurie buvo finansininkai, tad Coca Cola kompanija buvo pradėta valdyti nebe kaip troškulį malšinanti kompanija, o kaip finansinis aparatas, kurio tikslas yra kas ketvirtį nustatytu dydžiu didinti savo pajamas ir patenkinti Wall Street‘o analitikus. Teigiama, jog Coca Colos finansiniai rezultatai buvo padaromi tokie, kokių reikia, perskirstant sąnaudas ir pajamas po dukterines kompanijas, kurios nebuvo pilnai konsoliduojamos ir parodomos su pilna Coca Colos finansine atskaitomybe. Pati Coca Cola tapo žymiai agresyvesnė rinkos žaidėja, naudojosi monopoline padėtimi, sudarydavo sutartis su prekybos tinklais, kad jie nepardavinėtų jokių konkurentų produkcijos, išskyrus Coca Cola.

Imdamas į rankas šią knygą tikėjausi, jog joje bus daugiau rašoma apie Coca Colos prekinį ženklą ir jo istoriją. Knygoje Coca Colos populiarumas daugiausiai siejamas su kompanijos idėja padaryti taip, jog Coca Cola būtų visur ir visada: jei tik kas norėtų numalšinti troškulį, lengviausia tai padaryti būtų išgėrus šalia parduodamos Coca Colos. Knygoje šiek tiek idealizuojama „senoji“ Coca Colos kompanija, kuri pardavinėjo amerikietišką svajonę ir trūks-plyš pamirštant visas verslo etikas nesistengė padidinti savo pelno. Kaip trumpa kompanijos valdymo istorija, ši knyga visai nebloga, tik vis dar norėtųsi paskaityti ką nors plačiau apie patį Coca Colos prekinį ženklą.

Ricardo Semler: The Seven-Day Weekend

Nors pradėjau skaityti šią knygą prieš daugiau nei mėnesį, tik šiandien užverčiau paskutinį jos puslapį. Ne todėl, kad ji būtų buvusi neįdomi, o dėl pastaruoju metu mane užgriuvusios atostogų laukimo nuotaikos.

Kaip teisingai sakė ImCat, „Septynių dienų savaitgalis“ yra labiau įtikinanti knyga, nei to pačio Semlerio rašytas „Eretikas“, kurią pavarčius nejučia pradedi galvoti, jog tokios aprašomos utopinės vadybos idėjos gali egzistuoti tik Brazilijoje, ir tai tik šeimos versle, kuris nesistengia žūt būt išspausti didžiausią investicijų grąžą savo akcininkams. Semco, kurios savininkas ir vadovas yra autorius Semleris, vyrauja absoliučios darbuotojų demokratijos (su dideliu žiupsniu anarchijos) vadovavimo stilius: darbuotojai patys sprendžia kaip dirbti, kada eiti į darbą, kokias skirti sau algas ir panašiai. Absoliutus kompanijos skaidrumas užtikrina, jog darbuotojai nenuklys į lankas, mat visi matys, jog pasiskyrei sau nepelnytai didelį atlyginimą ir užbadys tave pirštais. Na, bent jau teoriškai taip turėtų būti, ir, sako, jog tai veikia Semco.

Perskaitęs „Eretiką“ nebuvau įtikintas Semlerio vadovavimo principų. Tikriausiai tokios pačios skeptiškos intys sukosi daugelio jo skaitytojų galvose, tad Semleris nusprendė parašyti „Septynių dienų savaitgalį“, kuriame geriau pagrįstų savo vadybos metodus. Na, čia jau jam sekėsi geriau, ir pripažįstu, jog su kai kuriomis mintimis pradedu sutikti, ir netgi manau, jog jos realybėje veiktų visai neblogai.

Pagrindinė visos Semlerio filosofijos mintis yra ta, jog darbuotojas yra suaugęs žmogus, todėl jis pats gali priimti teisingus sprendimus. Jis pats gali nuspręsti, kada jam dirbti, kaip susitvarkyti savo darbo vietą, kuo užsiimti ir kaip geriausiai prisidėti prie kompanijos pelno. Darbuotojai patys valdo kompaniją, ir nei vienas sprendimas negali būti nuleistas „iš viršaus“, nes viskas priimama bendrai ir demokratiškai. Semleris mano, jog darbuotojai gali priimti net ir skausmingus sprendimus (cechų uždarymas, žmonių atleidimas ir t.t.), jeigu jie turės pilną informaciją ir suvoks, jog tai būtina kompanijai. Tam, kad Semlerio demokratinė sistema veiktų, būtina, jog kompanija būtų visiškai atvira savo darbuotojams ir dalintųsi bet kokia informacija, net jei jos nutekėjimas už kompanijos ribų būtų žalingas: jeigu nepasitiki savo darbuotojais, kad jie moka išlaikyti paslaptis, nereikėtų su tokiais žmonėmis iš viso dirbti.

Rabbi Joseph Telushkin: Jewish Literacy

Prieš keletą dienų užverčiau paskutinį jau mano minėtos knygos apie žydų kultūrą puslapį. Be to jog knygoje aptariamas žydų požiūris į Bibliją ir jos veikėjus, šioje knygoje aprašomi ir šios tautos papročiai, religiniai ritualai ir tradicijos.

Skaitant šią knygą susidarė įspūdis, jog būti religingu žydu yra be galo sudėtinga: tam reikia laikytis begalės (na, ne begalės, o 613) priesakų, nurodytų Talmude, keletą kartų per metus pasninkauti, per Šabą nieko neveikti ir laikytis kitų tradicijų, kurios šiuolaikiniame pasaulyje atrodo jau seniai praradę prasmę. Patys žydai teigia, jog žymiai lengviau būti doru nežydu – iš tokių reikalaujama tik keleto dalykų, kad jie būtų laikomi teisiais ir vertais amžinojo gyvenimo (faktiškai užtenka laikytis pagrindinių Dievo įsakymų, nebūti žiauriam, nežudyti ir t.t.) Bet geriau pagalvojus, krikščionybė irgi turi begales ritualų ir priesakų, tame tarpe ir pasninkus bei kitus ne itin patogius šiuolaikiniam žmogui dalykus, kurių retai kas besilaiko. Nelabai daug ir šiuolaikinių žydų ištikimai laikosi visų įsakymų, ir tik labiau ortodoksiški stengiasi išpildyti kiekvieną Talmudo priesaką. O tie priesakai iš tiesų gali pasirodyti keisti: tarkim, žydai turi nešioti Toros rankraščio dalis ant kaktos ir ant rankos (taip vadinami Tefillin).

Ši knyga leido žymiai geriau pažinti žydų religiją, padėjo geriau suprasti Senojo Testamento, kuris krikščionybėje lyg ir vaidina antraeilį vaidmenį, prasmę. Tiesa, įstrigo ir keletas įdomesnių faktų: aiškinimas, kodėl būtinai reikia švęsti Šabą (nes tik vergai nesiilsi, o kadangi žydai yra laisvi žmonės, išvesti iš Egipto nelaisvės, tai jie sau gali leisi tokią prabangą – jeigu nešventi Šabo, reiškia esi vergas) bei šventės Purim paprotys prisigerti iki tiek, kad „nebeatskirtum frazių arur Haman (Hamanas yra prakeiktas) ir baruch Mordechai (Mordekajus yra palaimintas)“.

Eliyahu M. Goldratt, Jeff Cox: Tikslas

Goldratt‘o knyga „tikslas“ romano forma aprašo butelio kakliuko (arba kitaip – apribojimų) teoriją ir jos pritaikymą gamybinėje įmonėje.

Knygos pagrindinė idėja – gamybinės kompanijos pirmiausia turi stengtis ne bet kokia kaina mažinti kaštus, o didinti produkcijos srauto paralaidumą ir mažinti atsargas. Jeigu pagrindinis įmonės tikslas būna sąnaudų mažinimas, dažniausia atsitinka taip, jog kaupiasi atsargos, o kompanija nespėja vykdyti užsakymų. Tokia situacija susiklosto todėl, kad gamybos grandinėje būna kokia nors silpniausioji vieta, kuri ir stabdo visą gamybinį procesą: kurios nors staklės nesugeba susidoroti su produkcijos srautu, o kadangi produkcija vis tiek turi pereiti šią gamybos fazę, šios staklės tampa visos gamyklos ribojančiu veiksniu. Jeigu įmonės vadovai koncentruotųsi ties šios silpniausios grandies stiprinimu, netgi nepaisydami to, jog šioje gamybos fazėje gali padidėti sąnaudos, tai padidintų visos gamyklos efektyvumą. Tarkim, jeigu yra gamykla, kuri galėtų padaryti 1000 detalių per mėnesį, bet detalių dažymo staklės gali apdoroti tik 500 detalių per mėnesį, tai verta pirkti netgi žymiai brangesnes dažymo paslaugas iš kitų kompanijų, kad tik padidėtų visos gamyklos „pralaidumas“. Knygoje teigiama, jog dažniausiai gamyklose labai nenorima pirkti brangesnes paslaugas iš kitur, nes tai „didina sąnaudas“, nors sąnaudų nepadidinus gamykla nespės vykdyti užsakymų ir praras dalį potencialaus pelno.