Jurga Ivanauskaitė: Ragana ir lietus

Gėda prisipažinti, bet iki šiol nebuvau skaitęs nei vienos Jurgos Ivanauskaitės knygos. Tad per šiandieną teko šią klaidą ištaisyti. „Ragana ir lietus“ patiko. Gal ne tiek patiko pats siužetas ar tai, apie ką ši knyga, bet veikiau nuotaikos perdavimo būdas. Kančia, kančia, kančia, paskui jau beveik nebepakeliama – tiek, jog norisi mesti knygą šalin mintyse surinkant „nenoriu skaityti slogių knygų!“. Tad nors pats slogumas man nebuvo prie širdies, bet vien jau knygos sukelti jausmai verti to, kad knygą laikyčiau gera – nedaug pastaruoju metu skaitau tokių knygų, kurios keltų gilias emocijas.

Robert F. Bruner: Deals from Hell

Prieš kelias dienas baigiau skaityti knygą, kurioje nagrinėjami nenusisekusių įmonių susijungimų ir įsigijimų (mergers and acquisitions) pavyzdžiai. Nors, autorių nuomone, labai sunku nustatyti, kurie susijungimai ar įsigijimai buvo nenusisekę: net jeigu lyginsime kompanijų kapitalizacijos pokyčius po įvykio su lyginamuoju indeksu (benchmark), vargu ar tai gali ką sakyti: kai kurios kompanijos imasi įsigyti kitas įmones būtent dėl to, jog jaučia, kad ateis blogi laikai, tad jų akcijų kainos kritimas po įsigijimo gali būti lemtas visai kitų išorinių faktorių.

Svarbiausios knygoje identifikuojamos klaidos, darant kompanijų įsigijimus yra šios:

  • Kai įsigyjama kompanija fundamentaliai neperspektyvioje šakoje. Tam, kad įsigijimas būtų sėkmingas, pirmiausia reikia mąstyti kaip investuotojui.
  • Kai įsigyjama kompanija yra „toli“ nuo pirkėjo verslo. „Toli“ gali reikšti tiek fizinį nuotolį (kompanija Lietuvoje perka kompaniją Meksikoje), tiek nutolimą nuo pagrindinės pirkėjo veiklos (mėsos perdirbimo kompanija perka banką). Kuo tolimesnis verslas, tuo pirkėjas turi mažiau patirties jį valdant, o be to, tikėtina, jog nevisiškai suvokia verslo esmę ir rizikas.
  • Kai įsigijimo ekonominė nauda nedidelė. Arba kitaip tariant, sunku surasti labai aiškią sinergiją tarp pirkėjo ir pardavėjo. Dažniausiai gana skeptiškai reikėtų vertinti prognozuojamus kaštų taupymus po įsigijimo, kadangi pereinamuoju laikotarpiu gali atsirasti (netgi labai žymios) sąnaudos sujungiant kompanijas.
  • Kai pirkėjas mažai derasi dėl kainos. Jei pirkėjas yra pasiryžęs mokėti didelę kainą, o kompanija parduodama aukciono būdu, gali ištikti taip vadinamas „laimėtojo prakeiksmas“ – aukcioną laimėjai, bet sumokėjai tiek daug, kad visiems kaina atrodo jau nebepagrįsta.
  • Kai situacijai teisingai neparenkami finansavimo būdai. Ne visus įsigijimo sandorius galima finansuoti vienodu skolinto ir nuosavo kapitalo santykiu. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti gerai apgalvota finansavimo struktūra.
  • Kai pirkėjo vadovų komanda nėra patyrusi. Po įmonės įsigijimo seka ilgas laikotarpis, per kurį pirkinys turi būti efektyviai integruotas į perkančiojo kompaniją, o tai daug pastangų ir patirties reikalaujantis darbas.

Iš to seka patarimai, kurie turėtų padėti išvengti nesėkmingų įsigijimų: nepirk įmonės, gerai jos nepažindamas; nepirk rinkai esant „karštai“; nepirk sėkmingesnės kompanijos, tikėdamasis, jog ji sutvarkys tavo vidines bėdas (tikriausiai tai nugramzdins abi kompanijas); struktūrizuojant sandorį palik vietos manevravimui (numatyk, jog gali viskas būti žymiai blogiau nei prognozuoji, tad paskaičiuok ar įsigijimas tavęs nesunaikins finansiškai); pagalvok, kokios verslo perspektyvos artimiausiais metais (medžiai neauga iki dangaus). Bet kad ir kaip viską dėliotum, svarbiausia nepamiršti, jog didžiausios klaidos atsiranda dėl to, jog kompanijų vadovai per daug pasitiki savo jėgomis ir dėl to leidžiasi į abejotinus sandorius, nes galvoja, jog puikiai viską supranta ir gali numatyti ateitį (nes gi praėjusiais keliais metais viskas buvo gerai, tad viskas turėtų gerėti ir ateityje – cognitive bias). Šito tikriausiai reikėtų nepamiršti ir šiaip užsiimant investavimu: pasaulis sudėtingesnis nei manai, tad nepervertink savo jėgų ir geriau elkis atsargiau.

Beje, lietuviškose verstose knygose sutinku, jog mergers and acquisitions verčiama „susiliejimai ir prisijungimai“, kas man yra gana neįprasti terminai, kurie dar ir verčia pamąstyti, ką čia tuo norėta pasakyti. Ar nebūtų teisingiau vartoti terminus „susijungimas“ ir „įsigijimas“? Gaila, bet lietuvių kalbos lingvistikoje nelabai gaudausi, tad net nežinau kaip sužinoti, kurie terminai yra „tikresni“.

Jack Welch: Laimėti

Svarsčiau, ar nereikėtų nusipirkti Jack Welch knygos „Winning“ anglų kalba kokiame nors internetiniame knygyne, bet netyčia užsukęs į kažkurį lietuvišką iš plytų statytą knygyną pamačiau, jog neseniai išleistas ir lietuviškas šios knygos vertimas.

Jack Welch, du dešimtmečius būdamas kompanijos „General Electric“ kompanijos vadovu, šioje knygoje dalinasi savo verslo filosofija, patarimais, kaip pasiekti karjeros, kokius žmones priimti į darbą, kaip juos atleisti, kaip siekti užsibrėžtų tikslų, kaip motyvuoti žmones. Verslas jam yra darbas su žmonėmis, viršininko pareiga yra taip sudominti žmogų darbu, jog jis juo tik ir begyventų. Asmeninis gyvenimas yra gerai, bet nesistebėkite, jog jūs nepasieksite aukštos karjeros, jeigu viršininkai girdės skundus dėl jo trūkumo. Apskritai, darbuotojus verta skirstyti į tris kategorijas: 20% geriausių „žvaigždžių“, kuriuos reikia apipilti dovanomis, dėmesiu ir aukštu atlygiu; 70% vidutiniokų, kuriuos reikia mokyti ir stengtis, kad jie pereitų į „žvaigždžių“ kategoriją; ir 10% prasčiokų, kuriems kompanijoje ne vieta – tai jie turėtų jausti ir patys išeiti, arba būti atleidžiami. Labiausiai skundžiasi tuo, jog sunku dirbti, ir nelieka laiko asmeniniam gyvenimui būtent tie, kurie dirba prasčiausiai, ir net jeigu tie skundai gali būti pagrįsti, viršininkas dažniausiai vietoj jų girdi frazę „aš nesusitvarkau“, o tai karjeros galimybėms vargu ar padeda.

Renkantis žmones į komandą nereikia skubėti. Pirmiausia reikia įsitikinti, ar kandidatas yra principingas, sąžiningas (has integrity), išsilavinęs ir subrendęs kaip asmenybė. Pagrindinės savybės, kurių nori darbdavys yra asmeninė pozityvi energija, gebėjimas šia energija užkrėsti kitus, ryžtas daryti sunkius sprendimus, mokėjimas užbaigti tai, ką pradėjai ir aistra darbui (passion). Jeigu sprendimų priėmimo ir darbų užbaigtumo galima išmokti, tai žymiai sunkiau, jeigu žmogus nėra energingas ir nėra pasiryžęs „nuversti kalnus“.

Tikriausiai Jack Welch verslo filosofija ganėtinai artima mano požiūriui į verslą (kuris vakaruose yra standartinis), ji gali būti ganėtinai „darvinistinė“, kurioje iškyla stipriausieji ir labiausiai darbą mylintys darbuotojai. Klaidas darantis, ir iš jų besimokantis yra gerbiamas, o niurzgantiems ir ieškantiems lengvatų vietos nėra.

Alexander Giese: Laisvieji mūrininkai

Tai nedidukė knyga apie masonų judėjimą ir jo istoriją, kuri parašyta paprasčiau ir suprantamiau (ir kurioje išdėstytoji masonų judėjimo prasmė artimesnė mano sampratai) nei Paul Naudon knyga. Knygoje pasakojama apie Europos šalių masonų judėjimo istorija, kuri kiekvienoje šalyje ganėtinai skyrėsi: vienose jie reiškėsi labai atvirai, o kitose, dėl jų propaguojamų demokratijos idėjų, jie buvo draudžiami ir engiami. Tam, kad valstybėje egzistuotų masonų ložės, reikia, jog toje valstybėje būtų vienokia ar kitokia žodžio laisvė. Reguliarūs masonai, kurių ložes pripažįsta motininė Anglijos masonų ložė (kaip kad ir Didžioji Lietuvos ložė) turi gerbti šalies įstatymus, tad ložės turi būti viešai registruojamos, kaip ir bet kuris kitas klubas ar judėjimas.

Šioje knygoje bažnyčios ir masonų judėjimo priešprieša aiškinama politine Italijos istorija: teigiama, jog Italijos masonai, skleisdami demokratiją ir kitas modernias vertybes (skatino tautinės valstybės kūrimą), buvo neparankūs popiežiui, kadangi tuo metu Šventasis Sostas Italijos žemes valdė Šventosios Romos Imperijos sudėtyje.

Įdomiausias šioje knygoje visgi yra skyrelis apie lietuvių masonų judėjimo istoriją. Apie pirmosios šių laikų ložės Renaissance įsteigimą 1993-aisiais metais rašoma:

Natūraliai kyla klausimas, kas skatino kurti laisvųjų mūrininkų judėjimą Lietuvoje? Manytume, kad buvo keletas priežasčių: noras, kad Lietuvoje veiktų tokios organizacijos, kokios veikia demokratinėse Vakarų šalyse, galimybė geriau pažinti tų šalių socialinę įvairovę, nors atgaivinti dar XVIII amžiaus antroje pusėje Lietuvoje susikūrusį judėjimą, skleidusį pažangą ir švietimą, pagarbos žmogui, laisvės ir lygybės idėjas, puoselėjusį toleranciją, užsiėmimą labdara. Taip pat ir suvokimas, kad organizacijų įvairovė, piliečių dalyvavimas visuomeninėse akcijose gali padėti skatinti lietuvių pilietinės visuomenės brandą. Žinoma, būta ir paprasto smalsumo, kai kada ir tuščių iliuzijų.

Tas paskutinis sakinys manau puikiai iliustruoja, kad masonų įvaizdis visuomenėje nevisai atitinka realybės. Nei jie slapti, nei jie rengia konspiraciją, nei jie protekcijas vienas kitam dalinantis galingas „saviškių“ klubas.

Richard Simmons: Buffett Step by Step: An Investor’s Workbook

Warren Buffett, pats turtingiausias pasaulio investuotojas, susikrovė savo turtus pirkdamas vertės akcijas. Ši nedidelė Richard Simmons knygelė pateikia priežastis, kodėl Buffet‘as investavo į vieną ar kitą bendrovę ir bando paskaičiuoti, kiek tos kompanijos galėjo būti vertos, kai Buffet‘as nusprendė jas pirkti. Skaičiavimai ir analizė labai paprasta, taikoma nedaug apie finansus žinantiems žmonėms, bet visgi žvelgdamas į pavyzdžius gali suprasti, kad norint investuoti į vieną ar kitą įmonę neužtenka žinoti tik nuogą P/E ar dar kokį paprastą rodiklį.

Buffett‘as teigia, jog jo investavimo filosofija susideda iš 85% Grehamo ir 15% Fišerio minčių. Aišku, Buffett‘as prideda ir kai ką savo, pavyzdžiui tai, jog nori pirkti tik tokias kompanijas, kurių plėtrai nereikia didelių kapitalo investicijų, o jų ilgalaikė kapitalo grąža (ROE, ROA) didelė. Bet žvelgiant į Buffett‘o investicijų pavyzdžius visgi atrodo, jog Fišerio stiliaus augimo kompanijos jam labai prie širdies, tik tiek kad jis jų neperka už bet kokią kainą. Dauguma Buffett‘o investicijų atrodo buvo sėkmingos dėl to, kad buvo perkamos puikios kompanijos, su geromis plėtros ir pelno generavimo galimybėmis, kurios dėl vienų ar kitų trumpalaikių priežasčių pergyveno ne pačius geriausius laikus. Tokiais atvejais šios kompanijos biržoje kainuoja nedaug, nes ne daug kas tiki jų sėkme ir ateitimi. Dažniausiai Buffett‘o investuotos kompanijos grįždavo prie savo tikrojo potencialo, ar tai pakeitę vadovus, ar tai kitaip restruktūrizavus verslą, ar paprasčiausiai pagerėjus verslo aplinkai (pavyzdžiai būtų GEICO, American Express, Wells Fargo, Gillette). Kitaip tariant, Buffett‘as numatė, jog netolimoje ateityje šios kompanijos generuos žymiai didesnius pelnus nei dabar, todėl ir vertėjo jas pirkti. Žvelgiant paviršutiniškai dažnai net neatrodo, jog už kompanijas buvo mokėta pigiai – coca Colą Buffett‘as pirko net kai P/E rodiklis siekė 25 – svarbiausia yra numatyti kompanijos ateities perspektyvas. O tam reikia gerai suprasti kompanijų verslą: Buffett‘as apsiribojo tik draudimo kompanijomis, bankais, žiniasklaida ir paprastais verslais kaip kad Coca Cola ir Gillette.

Philip A. Fisher: Common Stocks and Uncommon Profits

Perskaičiau dar vieną klasikinę knygą apie investavimą, tačiau šį kartą ji apie sparčiai augančių bendrovių akcijas. Kadangi esu labiau linkęs ieškoti „vertės“ akcijų, buvo įdomu sužinoti ir kitokio požiūrio logiką.

Knyga rašyta dar tuomet, kai nebuvo atrastas CAPM ir kiti matematiniai vertybinių popierių vertinimo metodai, todėl visoje knygoje nesutiksi nei vienos formulės. Tačiau tai nereiškia, jog skatinama bet kokia kaina pirkti sparčiai augančios kompanijos akcijas. Knygoje pabrėžiama, jog investuotojas turi būti labai gerai susipažinęs su bendrove ir su pramonės šaka, kurioje ta bendrovė veikia. Tam reikia pasikalbėti su daugeliu ekspertų, tiekėjų, klientų, konkurentų. Geriausias būdas susidaryti aiškų vaizdą apie pramonės šaką yra paklausti kokių penkių kompanijų atstovų, ką jie mano apie vienas kitą, kokie konkurentų pliusai ir minusai. Nors daugiausiai knygoje kalbama apie spartaus augimo būtinybę, visgi daugiausiai yra akcentuojama puikios vadovų komandos svarba. Tik puikūs vadovai gali ilgu laikotarpiu užtikrinti spartaus augimo galimybę, be to jie prižiūri kaštus ir taip didina pelno augimo tikimybę. Gera bendrovė yra tokia, kurios pelno marža yra didesnė nei konkurentų, ir, autoriaus teigimu, dažnai labai sunku tikėtis, jog prastesnis konkurentas ims ir staiga pasitemps – būtent todėl rinkos lyderiai biržoje kainuoja santykinai daugiau, bet to nereikėtų bijoti.

Ar pateisinama bet kokia sparčiai augančios kompanijos kaina? Tikriausiai ne, tačiau į kainą reiktų kreipti ne tiek jau daug dėmesio. Dažniausiai kompanijų kaina atspindi investuotojų požiūrį į įmonės perspektyvas, tačiau biržos investuotojai yra labai nekantrūs, todėl įmonei atidarius naują cechą ar paleidus naują produktą, jie tikisi labai greitų rezultatų. Dažniausiai naujas produktas pirmuosius metus generuoja tik kaštus, o jo teigiama įtaka pelnui pradeda reikštis tik po metų-pusantrų. Būtent po metų nuo produkto įvedimo pradžios, akcijų kaina būna nusmukusi itin žemai, nes investuotojai mano, jog vadovai susimovė – tada ir laikas pirkti, savaime suprantama, jeigu visgi pasitiki vadovais ir tavo analizės rodo, jog kompanija nėra praradusi savo spartaus augimo tendencijų.

Philip Carret: the Art of Speculation

Nors ši knyga rašyta dar 1931 metais, joje labai daug tiesos ir naudingų patarimų spekuliantams ir investuotojams. Autorius buvo daugiau žinomas kaip vertės investuotojas, tad ši knyga visgi daugiau apie investavimą, o ne spekuliavimą (arba, kaip išsireiškia pats Philip Carret, „daugiau apie spekuliatyvų investavimą, nei apie spekuliatyvų lošimą“). Knygoje pateikiama ir pagrindiniai dalykai, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį įmonių balansuose, pelno/nuostolio ataskaitose (kurios, pasirodo, tais gūdžiais laikais net nebuvo privalomos), kiek dėmesio kreipti į makroekonominius rodiklius, verslo šakos perspektyvas ir t.t. Renkantis akcijas investavimui autorius siūlo vengti aukštą dividendinį pajamingumą turinčių kompanijų, o vietoj jų geriau rinktis tas, kurios kol kas moka nedidelius dividendus, bet pastoviai augina pelną, tad ateityje dividendus galės taipogi padidinti. Labiausiai spekuliatyvios akcijos Carret atrodo kasyklų kompanijos, kadangi atspėti kokio nors vario ar aukso kainą ateityje beveik neįmanoma, tad beveik neįmanoma numatyti, ar kompanija bus pelninga. Net jei ir žaliavų kainos juda teigiama linkme, nuo žemės ploto įsigijimo iki kasyklos pastatymo gali praeiti visas dešimtmetis, o spekuliantai tiek ilgai laukti negali.

Dar dvi mintys, kurios galėtų būti pritaikomos šio meto makroekonominei situacijai: kompanijų pelnai dažniausiai būna didžiausi žaliavų kainoms didėjant (nes žaliavų kainos seka padidėjusią paklausą), pelnai mažėja tuo metu, kai žaliavų kainos krenta; kai akcijos brangios, palūkanos didėjančios, o kompanijos uždirba rekordinius pelnus, protingas spekuliantas bent jau pusę savo lėšų turėtų investuoti į trumpiausio laikotarpio iždo vekselius.

Visiškai nesusijęs bonus link: „I’m not 100 percent sure why anyone would want to see their porn in High Definition“. Naujos technologijos kelia naujas įdomias problemas „suaugusiųjų pramogų“ industrijai.

Edward de Bono: Six Thinking Hats

Tai knyga apie efektyvesnį mąstymo ir sprendimo priėmimo būdą, kurioje teigiama, jog žmonės efektyviai gali mąstyti koncentruodamiesi tik į vieną reikalo aspektą. Knygoje kritikuojamas vakarų kultūroje įsišakniję kritinio mąstymo principai, kurie nors ir leidžia surasti problemos sprendimo trūkumus ir išvengti klaidų, bet per daug koncentruojasi į neigiamą mąstymą ir nedaug pasiūlo naujų idėjų. Ewdard de Bono siūlo sprendžiant problemą į ją pažvelgti per šešias skirtingas prizmes (arba, kaip rašoma knygoje, įsivaizduoti, jog užsidedi vis skirtingų spalvų skrybėles, ir mąstyti tik ta linkme, kurią simbolizuoja šiuo metu tavo dėvima skrybėlė):

  • Balta skrybėlė. Ji simbolizuoja faktus, todėl mąstant apie problemą užsidėjus baltą skrybėlę reikia galvoti tik apie konkrečius faktus ir patvirtintą informaciją. Tai gali būti statistika, duomenys, kokių nors ekspertų nuomonės (bet svarbu, jog ne pačio mąstytojo nuomonė): tam, kad būtų galima susidaryti kuo objektyvesnį vaizdą. Dar ne pro šalį mąstant apie duomenis pagalvoti, kiek jie patikimi, ir ar jie nepasenę (ir ar iš viso gali būti pritaikomi šios konkrečios problemos sprendimui).
  • Raudona skrybėlė. Ji simbolizuoja jausmus, nuojautą. Svarbiausia, jog nereikia aiškinti, kodėl nuojauta sako taip ar anaip, tiesiog reikia ją konstatuoti. Jeigu manai, kad reklamos kampanija nepasiseks, tai užtenka tai pasakyti, nesigilinant kodėl taip manai. Autorius mano, jog vakarų kultūroje vyraujantis racionalumo kultas verčia žmones kažkaip bandyti pateisinti jausmus bei nuojautą, bet dažnai tas pateisinimas gali būti ir ne visai teisingas. Todėl geriau tiesiog paprastai ir įvardinti, kad vienas ar kitas problemos sprendimo būdas neatrodo patraukliai, arba kaip tik atvirkščiai – nuojauta kužda, jog viskas bus gerai.
  • Geltona skrybėlė. Ji simbolizuoja teigiamus problemos sprendimo aspektus. Kai žiūrima į problemą per teigiamą prizmę, galvojama tik apie teigiamus rezultatus, optimistines prognozes ir t.t. Gerai apgalvoti teigiamus dalykus lygiai taip pat svarbu, kaip ir išlavinti kritinį mąstymą, tam kad būtų galima susidaryti subalansuotą vaizdą.
  • Žalia skrybėlė. Ji simbolizuoja fantaziją. Mąstant apie problemą užsidėjus žalią skrybėlę galima prisigalvoti bet kokių, gal būt ir fantastiškiausių ir kvailiausių sprendimo būdų, bet svarbu, jog apie tai būti gerai pagalvota, atsiribojant nuo kritikos. Žalia skrybėlė – tai kaip minčių audra, kurios metu neatmetama nei viena idėja, „dėvintis“ žalią skrybėlę yra skatinamas fantazuoti.
  • Juoda skrybėlė. Tai standartinis vakarietiškas kritinis mąstymas, kai kiekvienam problemos sprendimui stengiamasi sugalvoti trūkumų ir pamąstyti, kas gali būti blogai. Dažniausiai kritikuoti lengviausia, kadangi visoje vakarų kultūroje kritinis mąstymas labiausiai gerbiamas, ir todėl gerai išvystytas.
  • Mėlyna skrybėlė. Ji yra „meta“-skrybėlė, ji simbolizuoja problemos sprendimo paieškos eigos apmąstymą: gal turime per daug juodos skrybėlės argumentų ir reikia užsidėti geltoną skrybėlę, o gal grįžti prie žalios ir sugalvoti naujų idėjų, o gal tiesiog trūksta baltos skrybėlės faktų, kurių reiktų surasti. Mėlynoji skrybėlė yra tarsi dirigentas ir sprendimo paieškos proceso vadovas.

Richard Smitten: Jesse Livermore. The World’s Greatest Stock Trader

Viena iš klasikinių knygų apie investavimą (na, ne apie investavimą, o apie spekuliavimą), kurią būtina perskaityti kiekvienam pradedančiajam biržos naujokui yra „Reminiscences of a Stock Operator“, kuri yra paremta (tiesa, šiek tiek pagražinta) tikra istorija apie garsų spekuliantą Jesse Livermore. Tuo tarpu ši Richard Smitten knyga labiau remiasi konkrečiais faktais ir bando kartu nupiešti Livermore asmenybę bei jo spekuliavimo akcijomis strategiją. Knyga tikrai nebloga – skaitant ją taip ir nejučia kylas noras imti ir paprekiauti biržoje sava sąskaita.

Jesse Livermore pradėjo savo karjerą finansiniame sektoriuje būdamas 14-os metų – tuo metu jis pradėjo dirbti berniuku, kuris lentoje keisdavo akcijų kursus. Pradėjęs savo investicijas nuo penkių dolerių ir turėdamas puikią matematinę įžvalgą, jis sugebėjo susikrauti didelius turtus. Tiesa, iki tol jis keletą kartų bankrutavo, bet vėl sugebėdavo atsistoti ant kojų. Gyvenimas visgi Jesse nebuvo labai puikus: jis paskutines savo dienas praleido bankrutavęs, o galiausiai jis pasirinko savižudybę.

Livermore buvo ne investuotojas, o spekuliantas: jam visiškai nebuvo svarbi kompanija, kurios akcijas jis pirkdavo ar parduodavo, jam nerūpėjo fundamentali jų vertė. Jam tebuvo svarbu jausti rinkos pulsą, sekti kainų pokyčius ir apyvartas. Jesse Livermore buvo paslaptingas, niekam neduodavo jokių patarimų apie akcijas, ir niekad jų nesiklausydavo pats: jo nuomone, jeigu išgirsti teigiamą ar neigiamą nuomonę apie akciją, tai užteršia tavo protą ir nebegali pats objektyviai priimti sprendimo, nes tavo nuomonę pradeda įtakoti kitų žmonių nuomonė. O Jesse nebijodavo eiti prieš rinką (gal dėl to keletą kartų ir buvo bankrutavęs) – didžiausią pelną jis uždirbo „trumpindamas“ akcijas rinkoje prieš pat 1929 metų rinkos nuosmukį. Štai pagrindinės jo spekuliavimo nuostatos:

  • Greitai pasiimk nuostolius. Jeigu pirkai akcijas, o jos nukrito dešimčia procentų, parduok jas su nuostoliu, nelaukdamas ir nesitikėdamas, kad jos atkils. Padarei klaidą ir ją prisiimk – rinka niekada neklysta, klysta spekuliantas, priėmęs blogą sprendimą.
  • Įsitikink, ar tavo nuomonė teisinga, prieš pilnai įeidamas į poziciją. Jei tikiesi, jog rinka kils, nupirk šiek tiek akcijų, ir žiūrėk, ar tavo nuomonė pildosi. Jeigu taip, pirk daugiau.
  • Neskubėk pardavinėti pelningų pozicijų, nebent pakeitei savo nuomonę apie jas ir manai, jog pasikeis trendas.
  • Didžiausias veiksmas vyksta su „rinkos flagmanais“, bet jie laikas nuo laiko keičiasi.
  • Koncentruokis tik ties keletu akcijų, nes labai sunku prižiūrėti daug pozicijų.
  • Jeigu akcija perkopia aukščiausią istorinę savo kainos ribą – tai stiprus signalas pirkti.
  • Staiga atpigusios akcijos dažnai atrodo vertos pirkimo, bet tai nereiškia, jog jos negali kristi ir toliau. Dažniausiai jos ir toliau krenta, tad jų reikia vengti.
  • Svarbiausia atrasti svarbiausius taškus grafike, kada keičiasi trendas.
  • Nekovok su rinka (don’t fight the tape)

Ach, taip, ir nepamiršk atsidėti pinigų juodai dienai, nes spekuliuodamas biržoje gali prarasti ir paskutines kelnes ;)

Ką paskutiniu metu skaičiau

Šią savaitę užbaigiau skaityti keletą knygų, kurios buvo susijusios su investavimu ir finansais – nors lapkričio mėnesį mano skaitomų knygų sąraše vyravo grožinė literatūra, bet vis tiek knygos apie finansus nukonkuruoja mano dėmesį. Štai paskutinės, kurias užbaigiau:

  • Fred Schwed, Jr. – „Where Are the Customers’ Yachts?“ Yra tokia sena sena istorija apie tai, kaip du žmonės vaikštinėjo po jachtklubą, ir vienas iš jų rodė kitam ten prišvartuotas jachtas. Čia vieno teisininko jachta, čia – bankininko, o čia – fondų valdytojo. Tada antrasis žmogus paklausė, kur yra jų klientų jachtos, ir pirmajam teko tik paskėsčioti rankomis. Bet ši knyga ne visai apie tai, nors labiausiai ji žymi dėl pavadinimo (bent jau taip teigia autorius, bet jo rašymo stilius labai sarkastiškas, tad tai gali būti netiesa :). Tai linksmu stiliumi aprašytas Wall Street, kuriame dirba makleriai, kurie realiai nieko nežino ir nieko nesupranta, bet save (o vėliau ir klientus) įtikina, jog jie labai daug nusimano. Finansų sektoriuje taipogi dirba dideli bankininkai, kurių pagrindinė veiklos sritis yra skolinti pinigus tik tiems, kuriems jų nereikia – tokiu atveju labai maža tikimybė, jog skolininkas subankrutuos, mat jis ir taip pinigais aptekęs. Be to, knygoje rašoma, kuo investavimas skiriasi nuo spekuliavimo (lygiai taip pat kaip meilė skiriasi nuo aistros, tik vat kai būni įsimylėjęs, tai dažnai nebegali jų atskirti), kodėl skiriasi investavimas „ant popieriaus“ ir realiais pinigais bei dar daug įvairių linksmų dalykų apie kasdieninę finansininkų duoną.
  • James B. Stewart – „Den of Thieves“ Knyga apie didžiausią naudojimosi vidine informacija skandalą JAV, į kurį buvo įtraukti vos ne visi didieji bankai. Ir nors visgi ši „vagių irštva“ buvo išdraskyta, o kaltininkai gavo susimokėti neregėto dydžio baudas ir pasėdėti kalėjime (Michael Milken buvo siūloma nuteisti dešimčiai metų, bet jis kalėjime praleido nepilnus dvejus), pasipelniusieji iš nelegalios veiklos susikrovė nemažus turtus. Skaitydamas šią knygą jau ne pirmą kartą stebiuosi JAV teisingumo sistema, kurioje galima „susitarti“ su prokurorais ir sudaryti su jais sandėrius: už sutikimą liudyti prieš svarbesnį atsakovą tau gali būti atleistos visos nuodėmės.
  • Andrew Fight – „Credit Risk Management“ Knyga apie kredito riziką – glausta, paprasta, bet daug ką paaiškinanti. Vos ne svarbiausias dalykas kredito rizikos nustatyme yra teisingų klausimų uždavimas, ir neaklas pasitikėjimas finansinėmis ataskaitomis. Šiaip labai naudinga ta knyga ir bendrovių akcijų analizei, nes aprašo daug visokių dalykų, kas gali būti kompanijoj blogai, nors ataskaitose to nesimato (man kaip meškai, tai labai naudinga ;)